Yra žodis, o laimės nėra
Posted on 02. May, 2014 by admin in Gyvenimas, Krizė, Pasaulis, Visuomenė
Kuo vyriausybės turi rūpintis ir ką jos gali padaryti pasitelkusios politines ir ekonomines priemones, kad suteiktų laimės pojūtį, gerovę, pasitenkinimą gyvenimu? Aš žinau atsakymą: jos turi užtikrinti laipsnišką pagerėjimą 2–3 proc. per metus. Ne mažiau, bet ir ne daugiau, nes ir vienu, ir kitu atveju būtų tik blogiau. Už pažangos skubinimą tektų sumokėti. Ypač jei mes pernelyg stengsimės vaikų labui (o jaunosios kartos laimė juk mums visada svarbiausia), pasieksime rezultato, priešingo, nei tikimės: mes pasiglemšime jų sėkmės dalį ir neįsivaizduojamai aukštai iškelsime kartelę, nuo kurios jie pradės savo asmeninę psichologinę atskaitą.
O ką gi galėtų dabartiniai politikai nuspręsti, kad žmonėms būtų geriau? Atsakau: sušvelninti vertikalųjį administracinį valdymą, nes pagrindinis pasaulinis civilizacijos vektorius – darbo konkurencija, individualių žmogiškųjų kompetencijų, polinkių atskleidimas ir pritaikymas. Vertikalė veikia priešingai: sutelkia teisę į aukštesnįjį darbą mažumos rankose. Visiems kitiems apskritai nėra ką daryti. Jie sėdi ir kaip mechanizmai kažką atlieka. Tai nelaimių, nepasitenkinimo, protestų kilimo priežastis. O kalbant apie laimę akademiniu požiūriu, aš pradėsiu nuo griežtos tezės: laimė iš viso neegzistuoja. Bet žmogui – egzistuoja. Akademinė psichologija pripažįsta: taip, laimės pojūtis – ne chimera, ne pramanas, ne popmuzikos masalas, o esminis jausmas. Vis dėlto statistika grindžiamiems mokslams – sociologijai ir ekonomikai – ji kol kas neįkandama. Ir disciplina, pompastiškai pavadinta „laimės ekonomika“, iš tikrųjų yra nelaimės ekonomika
Noriu atskleisti savo įtarimus: laimė – tai žodis. Tiesiog žmonių vartojamas žodis. Jis yra tiek daug apimantis, kad neįmanoma sutikti, jog iš šio žodžio galima sudaryti terminą, kuriuo laisvai galėtų operuoti empirinis mokslas. O kas slypi už šio žodžio? Patys įvairiausi vaizdiniai – ir kiekvieno žmogaus vis kitokie.
Aleksandras Dolginas
