Tango su auka
Posted on 18. Dec, 2014 by admin in Gyvenimas, Krizė, Pasaulis, Psichologija, Sveikata, Visuomenė, Žmogus
Tyruose šaukiančiojo balsas girdimas, jei garsiai dainuoja kartu.
B. Karbutas
Pasaulinė kovos su narkotikais komisija pareiškė, kad kova su narkotikais, juos kriminalizuojant, patyrė triuškinamą nesėkmę.
Komedijos pabaiga.
Pabandysime patekti į mūsų socialinės erdvės sluoksnius, į jos tamsius kampus ir baltas dėmes. Naršysime kito matymo spinduliu, kitaip tariant, jis bus nukreiptas kitu kampu. Pridenkime akis nuo tiesioginio propagandos ir melo poveikio, pasistenkime atsijoti grūdus nuo pelų.
Priklausomybė nuo narkotikų visada buvo laikoma socialiai pavojingu, gėdingu ir nederamu dalyku. Žiauriai persekiojama ir smerkiama visuomenės. Juk narkomanai žlugdė visuomenę, užsidarydami savo iliuziniame pasaulyje, nustodami būti aktyviąja jos dalimi.
Šiandien valdžia neatstumia narkomanijos, nesuabsoliutina jos kaip priešo. Neišleidžia įvairiausių populistinių įstatymų prieš ją. Tuo pat metu pasiekiama keletas tikslų:
„Užmigdoma“ didžiulė žmonijos dalis, mažėja gimstamumas, kol žmonių skaičius natūraliai sumažės tris kartus.
Pakertama žmonijos moralė. Be moralės visuomenė suskyla, pasaulyje įsivyrauja chaosas. Ir tai yra tai, ko reikia. Tokį pasaulį lengva valdyti.
Problemos įvairiose gyvenimo sferose tapo tokios globalios, kad valdžiai nereikalingi „intelektualai“, galintys būti aktyviais piliečiais ir demaskuoti valdžios institucijų negebėjimą spręsti šias problemas. Visuomenės „nuskausminimas“ narkotikais nukreipia jos dėmesį nuo to, kas vyksta, ir nuslopina kritiką.
Akivaizdu: narkomanų gydymo išlaidos yra gerokai aukštesnės nei, pavyzdžiui, rūkalių. Verslas yra verslas.
Aš – narkomanas.
Aš gyvenu savo paties ir žiauriojo pasaulio sankirtoje. Užgriūva problemos, sunkumai. Pradžioje vartoju marihuaną, paskui kažkokį „krokodilą“. Mano pasaulis laipsniškai susitraukia iki gatvės dydžio, jo spalvos blunka. Ir tik karštis – dar! – visiškai mane valdo. Nuolatinis noras tapti laimingam. Nors laikinai…
Sutemus aš visada pasineriu į savo iliuzinį pasaulį. Jis tarsi mirksi man ir vilioja. Oi, koks nuostabus gyvenimas, kai atsijungi nuo supančios bjaurasties ir trūkumų! „Krokodilas“ perduoda signalą: „Brangusis, viskas bus gerai! Geriausia – ateityje!“
Tačiau kiekvieną kartą didėjanti dozė rodo, kad greitai bus pabaiga.
Ir taip tęsiasi tol, kol aš uždarau paskui save šio pasaulio duris.
Bet kodėl pasaulis už „krokodilo“ ribų toks abejingas man?
Jis negalvoja apie tai, kaip stulbinamai nuostabu panirti į meilės šokį su savimi. Jis užsiėmęs valdžios pertvarkymu, pinigų plovimu, karais. Jis suras kitą partnerį. Tiksliau, auką. Galiausiai, jam visa tai – viso labo tik tango. Ne su manimi – tai su kitu. O mane visada galima mesti. Kam aš reikalingas pasauliui su savo problemomis?
Iš esmės aš „nereikalingas žmogus“. Aš netikiu ateitimi. Pasaulis spjauna į tokius kaip aš. Niekam čia nereikalingas, o tai reiškia, kad aš jau miręs.
O valdžia su manimi kalbasi panašiai taip:
– Štai tavo dozė. Ji padeda tau „prabusti“ nuo vienatvės ir atsikratyti baimės bei nevilties. Bet ne visada. O kad būtų visada – mes tau padėsime. Išspręsime, legalizuosime, nėra problemų… Žalokite vienas kitą ir užmušinėkite. Ir nelįskite ten, kur jūsų neprašo…
– Mes tau daugiau netrukdome. Dalykis su kitais savo milteliais ir švirkštais, vyk lauk savo skausmą. Gauk kaifą, džiaugsmą iš trumpo gyvenimo, kurio trukmę mes tau nustatėme. Stebėk, kaip pragyvena šį gyvenimą tokie žmonės kaip tu. Nesusimąstydami ir beprasmiškai.
– Tavo gyvenimas už ribų, kurios mūsų pačių nustatytos, iš tiesų beprasmis. Suprask, tu – mūsų prekė. Tu mums toks reikalingas – tuščia galva. O ne tavo sudirgęs, nepatenkintas protas. Mes manome, kad beprasmiška į tave investuoti, tave išlaikyti. Geriau būtų tau numirti. Iš tikrųjų…
*****
Į ką apeliuoja šis straipsnis? Ne į valstybes. Ir ne į Dievą – žinoma, ne.
Šis kreipimasis į mus visus, kurie sudarome žmonių visuomenę. Į tuos, kam dar ne vis tiek. Nors mes ir nurašyti elito projektuose, bet dar laikomės, tikėdamiesi stebuklo…
Situacija su narkomanija liudija visuomenės griūtį.
Mes visi atsidūrėme sunkioje padėtyje. Ir aš. Ir pasaulis. Todėl, kad negali būti vieno be kito. Mes priklausome vieni nuo kitų ir būtent šio suvokimo vystymasis nori perspėti mus.
Nenoriu šaukti, įtikinėti, įkalbinėti, aiškinti, kaip padaryti pasaulį geresnį. Ir nelaikykite šio straipsnio laidotuvių kalba. Nėra kaltinimų vieniems ir apsaugos kitiems. Jokio teismo irgi nėra.
Yra tiesiog kreipimasis į žmones. Tik mes visi, „iš apačios“, galime pabandyti ką nors padaryti. Kartu. Vienybėje. Taip reikia. Ir tai vienintelė galimybė išgyventi patiems ir išgelbėti pasaulį.
Vladas Rutusas
