Kiekvienas įsivaizduoja esąs strategas, kovą stebėdamas iš šalies.

Šota Rustavelis

Visi mes – ir suaugusieji, ir vaikai – mėgstame žaisti. Vaikystės žaislai – tai mašinėlės berniukams, lėlės mergaitėms. Deja, šiuos nekaltus žaislus jau seniai išstūmė kompiuteriniai žaidimai.

Ir nors vystantis naujoms technologijoms šie žaidimai tampa vis sudėtingesni ir įvairialypiai, iš esmės jie niekuo nesiskiria nuo tų, kuriuos mūsų močiutės žaidė su skudurinėmis lėlėmis, o seneliai – su alaviniais kareivėliais.

Bet kuris žaidimas suteikia ne tik bendravimo džiaugsmo ir galimybę maloniai praleisti laiką su bendraamžiais, bet ir ugdo žaidžiantįjį, ruošia jį tikram gyvenimui. Neatsitiktinai žaidimai kaip mokomasis vystymosi elementas egzistuoja ir tarp gyvūnų.

Kuris iš mūsų vaikystėje neišbandė drąsaus pirato ar kilnaus Robino Hudo vaidmenų? Ar mergaitės netroško persikūnyti į gražiąsias princeses?

Augdami mes išbandome jau kitus vaidmenis. Juk tai atrodo taip viliojamai: atsiplėšti nuo gyvenimo kasdienybės ir pagyventi svetimame „kailyje“. Interneto forumuose ir laikraščiuose atsidaro rubrikos: „Jeigu aš būčiau miesto meras…“ arba „Jeigu aš būčiau prezidentas“.

Norinčiųjų būti prezidentais netrūksta.

Juk kiekvienas žino, ką ir kaip reikia daryti. Juk sakoma: kiekvienas žiurkėnas lauke agronomas.

Bet jei manote, kad galite tapti prezidentu ir veikti kitaip, jūs labai klystate. Visų pirma, žmogus, tapęs prezidentu, augo tam tikroje aplinkoje, įgijo tam tikrą išsilavinimą ir įgūdžių, kurių jūs neturite.

Be to, pakeliui į savo „kėdę“ jis, kaip niekas kitas, gerai mokėjo skintis kelią alkūnėmis, o sąžinė, kaip nereikalinga prekė, jau seniai prarado savo vertę. Jau kaip prezidentas jis prieš priimdamas sprendimus žvelgia iš savo (o ne iš jūsų) interesų pozicijos, remdamasis informacija, kurios jūs neturite.

Na, bet už fantazijas pinigų mokėti nereikia.

Egzistuoja profesijos, kuriose be gebėjimo transformuotis, įsivaizduoti save kito žmogaus vietoje neįmanoma sėkmingai savęs realizuoti: tai aktoriai, sekliai, psichologai, profesionalūs dėstytojai ir pedagogai.

Gydytojas, kuris niekada nebuvo ligonio „kailyje“, negalės iš tikrųjų suprasti savo pacientų.

Advokatas, kuris niekada nebuvo tardomas ir kaip kaltinamasis nepraėjo visų teismo proceso pragaro ratų, negalės iš tikrųjų pajusti ir suprasti to, ką išgyvena jo ginamasis.

Šios neįkainojamos patirties nepakeis jokie vadovėliai ir universitetų profesoriai.

Aš nelinkiu gydytojams sunkių ligų ir nenoriu, kad juristai atsidurtų po teismo mašinos presu vien todėl kad taptų gerais specialistais.

Tiesiog persikūnijimo meno turime mokytis visą gyvenimą.

Tai padės ne tik klausytis vieniems kitų, bet ir padės girdėti vieniems kitus.

Tai svarbu ir šeimoje: sutuoktinių, tėvų ir vaikų santykiuose.

Tai svarbu ir santykiuose darbe, tarp bendradarbių, ir tiesiog gyvenime.

Jei mes išmoksime kitų žmonių interesus ir troškimus priimti ir suprasti kaip savo pačių, tai tuomet pagrindo neturintis pyktis, nuoskaudos ir agresija išnyks iš mūsų gyvenimo. Gyvenimas taps truputį geresnis ir šviesesnis.

Gyvenimas taps toks, kokį matėme ankstyvojoje vaikystėje: šviečia saulutė, balti debesys plaukia mėlynu dangumi, nuostabiai kvepia alyvos, namuose šypsosi tėtis, mama ir visi kaimynai.

Isaras Dorfmanas