Priežastis ir pasekmė
Posted on 03. Jan, 2014 by admin in Gyvenimas, Krizė, Meilė, Psichologija, Šeima, Visuomenė, Vyras ir moteris, Žmogus
Žmogus kiekvieną dieną susiduria su neatidėliotinomis problemomis buityje, darbe, santykiuose su visuomene ir pačiu savimi, ir kiekvieną dieną jis priverstas spręsti šias problemas. Kad ir kaip būtų, jis nuolat susiduria su jomis ir eina, iš esmės, uždaru ratu.
Žmogus nesusimąsto, kodėl vieni ir tie patys rūpesčiai seka jį, nežiūrint į tai, kad jis neabejotinai kovoja su jais, kasdien įveikia tų pačių nemalonumų srautą. Jis su užsispyrimu, kuris vertas geresnio panaudojimo, kaskart susiduria vis su tomis pačiomis šiukšlėmis.
Atsakymas į šį klausymą yra akivaizdus – žmogus kovoja su pasekmėmis nesuvokdamas šių nelaimių, problemų ir nemalonumų, kurie užgriūva jį, priežasčių. Jis stengiasi išspręsti problemą, kai ji jau iškilo, bet nebando suvokti priežasties, dėl kurios tai atsitiko.
Jau seniai medicinoje atrastas kovos su būsimomis sveikatos problemomis būdas – tai ligų profilaktika, ligų prevencija pasireiškus pirmiesiems simptomams, kurie kartais aptinkami pacientui dar jų nė nepajutus. Ši metodika taikoma labai sėkmingai, išsaugoma milijonai žmonių gyvybių.
Kodėl gi kitose savo gyvenimo sferose žmogus netaiko profilaktikos metodikos, kai aptinkama problemos priežastis, ir iš anksto nepradeda su ja kovoti? O kartais netgi ne kovoti, o atpažinęs priežastį siūlo keisti gyvenimo būdą, maitinimosi ir elgesio sistemą, t. y. išnagrinėjęs problemą pasiūlo neprievartinį gydymo būdą, kuris visada yra lydimas šalutinio poveikio ir kažkokios žalos. Čia svarbu kančių išvengimas per būsimų kančių priežasčių suvokimą.
Šiame pavyzdyje mes matome, jog žmogus visada turi du kelius – būti suvokiančiu ir ieškoti tų reiškinių priežasčių, kol jie dar neįvyko ir nepridarė žalos jam, arba eiti nesąmoningai ir gauti jau susiformavusį reiškinį, pačiam tame nedalyvaujant. Kaip sakoma liaudyje, „nukrito kaip sniegas ant galvos“, kai išvengti situacijos neįmanoma ir tenka eikvoti daug jėgų, kad įveiktume dalykus, kurių galima buvo išvengti.
Visa žmonijos istorija mums rodo, jog visų kataklizmų, karų, krizių būtų galima išvengti, jei žmonija stengtųsi analizuoti tų įvykių priežastis, o ne suprastų priežastį tik susidūrusi su pasekme kaip realiu priežasties įsikūnijimu. Deja, mūsų to nuo mažens niekas nemoko, mumyse neišugdo kritiško požiūrio į save ir pasaulį, kai bet kokį reiškinį vertėtų išnagrinėti, palyginti ir patikrinti. Mūsų nemoko ištirti priežastis. Mus moko tirti pasekmes. Būtent todėl mes išaugame ne tyrinėtojai, o pėdsekiai. Tyrinėtojas ieško reiškinio šaknies. Pėdsekys nagrinėja jau įvykusį įvykį, tai, ko pakeisti negalima. Mes einame paskui tai, kas jau įvyko, ir nenorime ieškoti to, kas sukėlė tą pasekmę.
Bet tai kol kas tik teorija. Žmogus gi labiau už viską supranta praktinius pavyzdžius. Išnagrinėkime vieną iš jų, dažniausiai mums pasitaikantį kasdieniame gyvenime. Mane link jo pastūmėjo rusų TV programa „Jis ir Ji“. Laidos tema buvo „Girtuoklystė šeimoje“. Tai paplitusi situacija rusų visuomenėje ir žinoma praktiškai kiekvienam žmogui. Buvo pateikta situacija: vyras pareina girtas namo. Kaip elgtis žmonai?
1) Sukelti skandalą.
2) Paguldyti vyrą miegoti.
3) Palikti vyrą ramybėje
Palaipsniui, pokalbio eigoje, buvo prieita išvados, jog vyrą verta palikti ramybėje, paguldyti miegoti ir ant jo nešaukti. Reikia rasti jo elgesio priežastį. Psichologai patvirtino tokio elgesio teisingumą.
Deja, laidoje nepavyko išsiaiškinti svarbiausio – o kaip gi prisikapstyti iki vyro elgesio priežasties, jei jis pats to nenori išsiaiškinti arba kaltina kitus, bet ne save? Kaip nustatyti priežastį, jei šeimoje priežastis kyla iš dviejų žmonių santykio, bet niekas nelaiko savęs priežastimi to, kad kitas kenčia? Kaip prisikasti prie esmės to, kas vyksta, jei nežinoma prigimtis to, kas mus stumia link pasekmės – girtuoklystės kaip pabėgimo nuo kančių priežasties? Mes vėl prieiname aklavietę, kai nagrinėjame ne priežasčių, o pasekmių niuansus. Ir mes toliau geriame, kaltiname abejingą žmoną, abejingą visuomenę, abejingą pasaulį. Jei jau visi yra man abejingi, verta užpilti savo sielvartą, savo pretenzijas degtine, narkotikais, depresija ir nors taip atsijungti nuo neišvengiamų pasekmių.
O priežastis? O priežastis šalia. Mumyse. Mūsų nenorėjime dirbti su savimi, pažinti ne pasekmių pasaulį, dažniausiai kartų ir beviltišką, bet priežasčių pasaulį. Priežastis visada manyje. Aplinkiniai yra tik katalizatoriai, kurie padeda man tas priežastis atskleisti, suvokti ir ištaisyti savyje prieš tai, kol dar nepasipylė smūgiai kaip pasekmė.
Visa ko priežastis – pasekmės šaknis, kuri vadinasi „Egoizmas“. Egoizmas – tai ryšio manyje su kitais nebuvimas. Egoizmas – tai, kai kitas neprisiartina prie manęs, bet tolsta, ir tas kitas, iš esmės, aš pats. Egoizmas – tai mano priešingybės Harmonijai priežastis, kaip manyje, taip visame supančiame pasaulyje.
Žmogus visą savo gyvenimą kovoja ne su priežastimi kaip egoizmu savyje, jis to netgi nesuvokia ir tuo labiau nejaučia kaip savo esmės, bet kovoja su vėjo malūnais, pasireiškiančiais nemalonumų, ligų, kataklizmų forma. Jis kovoja su pasekmėmis, tuo pačiu suprasdamas, kad liga grįš, kad po vieno kataklizmo būtinai ateis kitas, kad nemalonumai tapo jo kasdiene būsena, ir jų įvairovė sudaro jo laimę. Mažesne pasekme žmogus laiko didžiausią malonumą, mažesnį skausmą – kaip džiaugsmą, kančių sumažėjimą – gyvenimo prasme. Tai ir reiškia gyventi pasekmėmis, tai amžina kova dėl kovos. O žmonijos tokia tvarka jau nebetenkina. Ji nebesutinka taip gyventi toliau. Ji veržiasi į savo gyvavimo esmės priežasčių pažinimą tokiame pasaulyje ir tokiomis sąlygomis, ir pamažu supranta svarbiausią dalyką – pasekmė yra ne esmė, o tik priežasties pažinimo pagalbininkė. Todėl, žinodami priežastį, mes pašalinsime pasekmę šito gyvenimo formoje, kokioje dabar gyvename.
Viačeslav Liustik
