Kai į
policijos prievartą atsakoma prievarta, tai jau ne protestas – tai jau karas.
Amerikos miestai tapo neapykantos arenomis.
Kovotojai
prieš policijos savivaliavimą užima teritorijas, plėšia parduotuves, padeginėja
vyriausybinius pastatus. Daugeliu atveju policija nesikiša. Čikagoje ir
Niujorke pasibaisėtinas mirčių nuo šaunamųjų ginklų šuolis. „Progresyvūs“ merai
reikalauja pakantumo tvarkos pažeidėjams ir sąmoningai provokuoja valdžios
paralyžių.
Visa tai kelia didžiulį sąmyšį. Matome aiškius amerikietiškos svajonės saulėlydžio ir agonijos požymius.
Aukso veršio klasta.
Amerika – egoistiškiausia
žmonijos dalis. Ji iš pat pradžių sąžiningai prisipažino dėl aukso veršio
viršenybės ir konkurencijos arenoje pasiekė nematytos materialios sėkmės. Dabar
aiškėja, kad šitas kelias vedė į niekur.
Principas „mano – mano, tavo – tavo“
ilgalaikėje perspektyvoje negali išlikti. Jį galima apibrėžti „Sodomos savybe“,
kurios esmė ta, kad patys „pasiekimai“ veda į katastrofą, prie didelių
sukrėtimų, žmogiškųjų aistrų vulkano išsiveržimo. Galiausiai, Sodomos vietoje
lieka druskinga, mirusi jūra, žemiausiame žemės (norų) lygmenyje ir netinkama
gyventi.
Tokia egoistinės Amerikos ateitis. „Aukso amžius“ nebesugrįš. Žiojėjančios tuštumos ir žmogaus prigimties kloakos neužpildysi visais pasaulio doleriais. Istorinis procesas negailestingas ir Amerika, tokia, kokią mes ją pažįstame, kris žemiau už daugelį.
Kodėl?
Todėl, kad amerikiečių tautoje (jeigu ją taip
galima vadinti) nėra natūralių sąvaržų. Ji surišta tik savanaudiškumo aistra.
Tai ją palaikė keletą šimtmečių, tai vienijo išeivius iš įvairių šalių, tai
sutvirtindavo netgi šeimas.
Amerikoje kiekvienas gali siekti
savo asmeninės, individualios laimės. Daryk ką nori, jeigu tik tai
neprieštarauja įstatymams. Gali būti paskutiniu niekšu, sukčiumi, pelnytis,
kurti savo gerbūvį kitų sąskaita, nepaisyti visų gerovės, pirkti įtaką, lipti per
galvas – jeigu visa tai darant tave, pagal aukso veršio sampratas, lydi sėkmė,
tai esi socialiai teisus ir turi socialinį statusą. Amerikiečių principai
šventi, bet jeigu tai didžiulių pinigų klausimas – veršis atleidžia visas
nuodėmes.
Galiausiai savanaudiškų lūkesčių banga sudūžta į egoizmo sienas. Įvairių rūšių laimės pasirodo nesudera tarpusavyje, ir nors Amerika dar stipri, dar įtakinga, prieš ją sukyla pati Gamta, inspiravusi naują postegoizmo epochą. Esminės tendencijos pasikeitė, ir tai, kas vakar padėjo laikytis viršūnėje, rytoj pradės kalti vinis į „didžiosios svajonės“ karstą.
Kai jėga tampa silpnumu
Bet kuri idėja, išgyvenusi savo
žydėjimą, apnuogina kitą norų sluoksnį ir išnyksta jų bedugnėje, tapdama trąša
naujoms idėjoms. Aistringų, sistemingai išmaitintų, egoistų iš prigimties
įmurkdymas į socialinius kivirčus sistemos lūžio etape yra dėsningas ir
neišvengiamas. Žinoma, šį procesą kurstys tiek vidiniai, tiek išoriniai
interesantai. Su laiku viskas, kas tarnavo Amerikai, atsisuks prieš ją.
Mes ilgai buvome užburti amerikietiškos
iliuzijos, kurioje kiekvienas rūpinosi tik savimi. Tačiau visos iliuzijos
geros, kol veikia, ir tampa pavojingos, kai atslūgsta. Į pasaulį prasiveržė
nauji vėjai, raidos vektorius keičia savo kryptį, ir plaukę ant bangos viršūnės
patiria žiauriausią žlugimą.
Juk prieš egoizmą kyla nauja banga, nauja
istorinė paradigma, reikalaujanti vidinio vienijimosi ir visuotinos
atsakomybės, o dabartinei Amerikai tai mirtis. Jai teks sunkesnė dalia nei
Kinijai, Europai, Rusijai. Ten vis tik liko kiti, gilesni ryšiai – kultūriniai,
istoriniai, mentaliniai – nors taip pat egoistiniai, bet ne tiek priešingi
žmonijos brolybės dvasiai.
Amerika – kitas reikalas. Netgi pseudo
socialistinės demokratų manieros neištaisys situacijos, juk kalbama apie tautos
dvasią, o ne apie dirbtinį lėšų paskirstymą. Politikų pažaduose vyraujantis
tradicinis tikėjimas visagaliu doleriu – nepadės! Kai kiekvienas gyvena
užsidaręs savyje ir tik dėl savęs, audra lengvai nušluoja visus. Juo labiau
tokioje padėtyje. Amerika tampa rizikų šaltini visam pasauliui.
Kol kas matome, kad yra ir blogesnių vietų pasaulyje, kad net dabartinis Amerikos sąmyšis nepalyginamas su kitose šalyse ir regionuose esančiais pavojais. Tačiau problema slypi į kitą pusę pasisukusioje istorijos kryptyje, globalioje sisteminės vienybės ir bendradarbiavimo tendencijoje, kuriai Amerika iš esmės prieštarauja. Jos silpnumas – gilus neatitikimas besikeičiančiom sąlygom. Egoizmo žlugimo metu Amerika taps pavyzdžiu kaip nereikia gyventi.
Ir visgi…
Tai kas gi gali padėti
Amerikiečiams, ir visiems kitiems, persismelkusiems jų vertybėmis? Kas gi gali
išgelbėti nuo žlugimo?
Pirmiausia mums reikia suprasti, pajusti,
kaip stipriai esame susiję, kaip stipriai priklausome vienas nuo kito, kad
esame vienas integralus organizmas. Bet tai pajusti ne šovinistiniu požiūriu, o
„per šakas“ įžvelgti bendrą paveikslą, bendrą sistemą, kurioje Amerika ir visi –
esame vienos žmonijos dalis. Sistemą, kurioje nėra nacionalinių sienų ir kuri
reikalauja bendros tarpusavio sąveikos, bendro dalyvavimo, visų tarpusavio
supratimo.
Šioje sistemoje šiandien vyksta perversmas, į
pirmą planą iškyla integralumo samprata. Kas mokės arba bent mokysis veikti
integraliai, bendrų interesų labui, tie ir taps lyderiais, o paskui juos seks
visi kiti, kad galiausiai pasijustume esantys neatskiriama visuma, iš tikro
lygių visuomene, kaip viena šeima.
Kito kelio nėra, gamta mus veda būtent tokios
vienybės link, vienydamiesi širdimis turime pakilti virš banko sąskaitų,
rasinių skirtumų, skirtingų ideologijų ir tikėjimų.
Tai reikia suprasti ne tik amerikiečiams,
visiems – pamatyti bendrą dabartinio pasaulio judėjimo kryptį. Jis juda ten, kur
ras savo deramą vietą visos šalys, visos kultūros, rasės, kur nebus laimėjusių
ir pralaimėjusių. Ar per konfliktus, įvairias varginančias trintis, ar
sąmoningai veikdami šia linkme, mes vis tiek prieisime tą patį tašką. Tai
gamtos sumanymas!
Kas nori matyti pasaulį, kaip Amerikoje,
paskendusį miestų gatvių liepsnose? O gal atvirkščiai, šios liepsnos privers
mus susimąstyti?