Naujametis siurprizas
Posted on 31. Dec, 2014 by admin in Gyvenimas, Pasaulis, Visuomenė, Žmogus
Šventinė nuotaika… Gatvės papuoštos naujamečiais žiburiais ir girliandomis, o spindinčios parduotuvių vitrinos gundo dovanomis. Mes su drauge ieškome ko nors įdomaus savo artimiesiems ir užbėgame į kiekvieną centrinės gatvės parduotuvėlę. Aš – praktiškas žmogus ir kiekvienais metais perku vyrui naujus marškinius ar kaklaraištį iš paskutinės kolekcijos, o draugė vis tvirtina, kad tegul tai bus smulkmena, svarbiausia – suteikti džiaugsmą.
Man tapo įdomu, nes anksčiau ji taip nekalbėjo, visada stengėsi iškaulyti iš vyro tai, ko užsimanydavo, keldavo skandalus su isterijos priepuoliais. Kartu jie jau penkeri metai, tiek pat, kiek mes pažįstamos. Kiekvienas gyveno tik sau jau po trejų santuokos metų. O kai aš pasiūliau nusipirkti baltus kailinukus, apie kuriuos ji taip seniai svajojo, draugė pareiškė, kad tai labai brangu, netgi su nuolaida. Įdomu, kas atsitiko man nesant, ko aš nežinau?
Bandžiau atrodyti linksma, bet draugė pastebėjo mano blogą nuotaiką ir visaip stengėsi mane išblaškyti. Pakvietė į mažą kavinukę veidrodinėmis sienomis, įsikūrusią bibliotekoje, kurioje ji dirba. Mūsų niekas nematė iš išorės, o mes galėjome stebėti bibliotekos salėje esančius žmones. Draugė užsakė mano mėgstamiausių ledų ir pažadėjo naujametį siurprizą.
Salėje grojo lengva muzika, pradėjo rinktis žmonės, juos prie durų pasitiko jauna pora.
Man buvo smalsu. Kai paklausiau apie siurprizą, draugė pasiūlė nusileisti į salę. Vakaro vedėjai sodino svečius ant ratu sustatytų kėdžių.
Susidarė keturi ratai, aš buvau suglumusi ir sėsti į ratą su nepažįstamais žmonėmis nenorėjau, bet nuvilti draugės irgi negalėjau. Ji nusišypsojo, paėmė mane už rankos ir pasiūlė sėsti greta savęs, į vieną iš ratų. Paaiškino, kad pakvietė mane į seminarą ir kad man nežinant ji jau dalyvavo tokiuose renginiuose.
Padėkoję susirinkusiems seminaro dalyviams, vedėjai pasiūlė pakalbėti tema „Laimė“. Buvo labai nesmagu, aš raudonavau, kai reikėjo prisistatyti kitiems ir įvardyti savo geriausią savybę, bet, nepaisant visko, man norėjosi išgirsti kitus. Po to žaidėme žaidimą, vaizduojantį lietų, spragsėjome pirštais ir sinchroniškai plojome delnais. Kažkaip ramiau pasidarė, kai vedėjai paskelbė seminaro taisykles, pagal kurias visi lygūs ir vienodai svarbūs, kad kiekvienas gali pasisakyti ir kad labai svarbu išmokti klausytis ir girdėti kitus.
Aš pajutau pasitikėjimą šiais žmonėmis ir vedėjais, stebėjausi, kad niekada negirdėjau apie tokius renginius. Tiesiog iki šiol nesusimąstydavau, kas yra laimė, kaip ją aprašyti ar apsakyti. Visiems linkima laimės ir ji visada stovi greta likimo, meilės, gėrio, supratimo, sėkmės, gerovės, sveikatos, visko, ką nori turėti ar pasiekti. Įdėmiai vienas kito klausydami ir papildydami, mes kartu priėjome prie išvados, kad laimė ne tik tada, kai tave supranta, tai ypatinga sielos būsena.
Man labai patiko vienos moters atsakymas, kuriai laimė – tai laimingi ją supantys žmonės, kai motina džiaugiasi dėl savo vaikų — tai jai duota gamtos, o mums reikia mokytis mylėti ir džiaugtis kitų žmonių laime. Bet labiausiai mane nustebino draugė, kuri papasakojo, kad jau ketvirtą kartą ateina į seminarą ir kaip tai jai padėjo peržiūrėti gyvenimo vertybes. Ji mums papasakojo, kad kuo daugiau atiduodavo meilės, džiaugsmo, šilumos ir dėmesio vyrui, tuo daugiau iš jo gaudavo ir dar niekada nebuvo tokia laiminga.
Seminaruose buvo kalbama įvairiomis temomis, tai padėjo draugei pasižiūrėti į save iš šalies, išgirsti daug naudingų ir reikalingų dalykų.
Man buvo tikra laimė priimti naujametį draugės siurprizą, mano širdį užpildė meilė ir džiaugsmas, o nepažįstami žmonės tapo labai artimi. Aš apkabinau savo draugę ir ašaros liejosi skruostais visai ne iš laimės, o todėl, kad tik dabar supratau, kaip smarkiai nuskriaudžiau savo mamą. Aš supratau, kad savo baisiu pavydu sugrioviau jos laimę, kai ne tik grasinau jos išsižadėti, bet ir reikalavau nutraukti nėštumą.
Na, štai aš jau autobuse, važiuoju į užmiestį pas mamą, o mintyse tik viena, kad tik spėčiau. Jaučiausi egoiste, nukamavusia savo pavydu mamą ir jos draugą ir net savo vyrą. Vaikų mes neturėjome ir man atrodė, kad artimi žmonės ir jų likimai priklauso tik man. Jeigu ne šis naujametis siurprizas, dar ilgai ieškočiau savo laimės.
Kai užbėgau į namą, mama buvo su draugu. Jie sėdėjo ant sofos priešais televizorių ir žiūrėjo į mane išsigandusiomis akimis, tarsi laukė, kol sužinos, ką aš vėl sugalvojau ir kuo dabar juos kaltinsiu.
Kaip man buvo gėda! Norėjosi visus apkabinti ir pasakyti, kaip juos myliu. Ir kokia laimė buvo išgirsti iš mamos, kad ji mane myli ir nepyksta, kad mes — viena šeima.
Štai toks naujametis siurprizas! Štai tokia laimė!
Janina Golubovskaja
