Tobulėjimo procesas, kurio eigoje mes
keičiame malonumų šaltinį, egoizmą į altruizmą, iš pirmo žvilgsnio atrodo
nelengvas. Tačiau tikrovė skiriasi nuo mūsų įsivaizdavimo. Baal Sulamas
straipsnyje „Taika pasaulyje“ sako: „Nors iš pradžių ši programa atrodo nereali
kaip kažkas, kas yra aukščiau žmogaus prigimties, įsigilinę pamatysime, jog
nesutapimas tarp gavimo sau ir atidavimo artimui yra tik psichologinis.“
Terminas „psichologinis nesutapimas“
neteigia, kad šį prieštaravimą gali pašalinti psichologai, o nurodo, kad
problema yra mūsų vidinis požiūris į mėgavimosi būdą: įpratome mėgautis
egoistiniu prisipildymu ir mums sunku net suprasti, jog galima kitokia veiksmų
schema.
Mums atrodo, kad lengviau gyventi su savo
egoizmu, jo netaisant, tingiai plaukti pasroviui gyvenimo vaga: „Kas bus, tas
bus“. Bet iš tikrųjų yra ne taip. Nesuvokiame, jog mūsų egoizmas, kurį
įsivaizduojame esant mūsų ramsčiu ir vedliu į laimę, – visai ne patys mes.
Faktiškai egoizmas yra kaip koks pašalietis valdovas, glūdintis mumyse ir mus
kankinantis. Jis despotas, bet mes įpratome laikyti jį „savu“ ir manome, jog
jis veikia mūsų labui.
Kai tik atpažinsime savo egoizmą kaip
valdovą, kuris neklausia, ar mums reikalinga jo valdžia, kai tik išvysime, kad
šis vaiduoklis tūno mumyse ir mus klaidina veikdamas tarsi mes kažko norime,
nors iš tiesų to nori jis, kai tik pamatysime, kiek jėgų ir pastangų eikvojame
pildydami jo reikalavimus ir kokį menką atlygį gauname už didžiulį
nesibaigiantį darbą, – tada žiūrėsime į savo dabartinį neištaisytą egoizmą kaip
į žiauriausią ir siaubingiausią tironą.
(Knygą galima
užsisakyti paštu mintisinfo@inbox.lt; kaina 7.50 EUR + siuntimas)