MES – NEPAKLUSNŪS VISATOS VAIKAI
Posted on 08. Jan, 2016 by admin in Gyvenimas, Pasaulis, Visuomenė, Žmogus
Žmonija atsiplėšė nuo Visatoje galiojančių įstatymų ir tiki žemiškais apribojimais, kuriuos pavadino savo įstatymais. Mes pamiršome, kad mūsų ateitis priklauso nuo kryptingos ir tikslingos Visatos evoliucijos, trunkančios jau milijardus metų. Ir žmonės visada tai žinojo, o dabar pamiršo. Taip atsitiko dėl mūsų individualistinio ir egoistinio požiūrio į Gamtą, kurioje yra visko, ko mums reikia. Mes tiesiog graibstome tas Gamtos dovanas net nesusimąstydami, kad jos skirtos visai ne mūsų turto, jėgos ir galios varžyboms.
Net eilinis žmogelis, per daug nesidomintis „kažkokių“ Visatos dėsnių veikimu, jau dėl savo paties egzistavimo fakto supranta, kad Visata vysto visą materiją nuo žemesnės kokybinės pakopos prie aukštesnės, pradedant elementariosiomis dalelėmis ir per jų tarpusavio sąveiką iki negyvosios, augalinės, gyvūninės ir žmogiškosios prigimties fenomenų.
Na, o tam, kuris susimąsto „O kas toliau? Iš kur aš? Kodėl aš? Koks mano gyvenimo tikslas?“, šiandien nebesunku rasti atsakymą išsišakojusiame interneto tinkle. Tereikia įvesti norimą žodį į paieškos laukelį ir pasirinkti vieną iš kelių siūlomų atsakymų į paslaptingą klausimą, slypintį pasąmonėje arba labai giliai širdyje.
Žmogus nori sužinoti, kas svarbu jo ateičiai. Šiandien dėl unikalių technologinių laboratorijų, tokių kaip didysis priešpriešinių srautų greitintuvas LHC (angl. Large Hadron Collider, LHC), esantis šalia Prancūzijos ir Šveicarijos sienos, mokslas yra labai priartėjęs prie Visatos užgimimo paslapčių. Iš vienos pusės, tai didžiulių investicijų reikalaujantis projektas. Kita vertus, jeigu atitinkamai įvertintume faktą, kad minėtos laboratorijos vertė atitinka savaitės trukmės JAV kariuomenės išlaikymo Afganistane išlaidas, suprastume, kad mūsų pastangos pažinti Gamtos paslaptis yra nepakankamos, nors visi mes jaučiame, kad esame Gamtos vaikai ir gyvename pagal jos sukurtą visuotinę tvarką.
Būtent žmogus yra ta sąmoningoji Visatos dalelė, kuriai patikėta ypatinga misija – pačiam atitikti, susiderinti su kitais ir įdiegti visuotinį integracijos ir harmonizacijos procesą. Šia atsakomybe žmogiškasis vystymosi lygmuo ir skiriasi nuo žemesniųjų – negyvosios, augalinės ir gyvūninės – gyvybės formų, kurios turi tik egoistinę, t. y. instinktyvią prigimtį, – mes juk nesitikime iš savo kačiukų ar šuniukų, kad jie mylės vieni kitus ir rūpinsis vieni kitais. Ar teko kada stebėti sotaus ir jau nuo ėdalo atsitraukusio šuns elgesį, kai šalia atsiranda kitas šuo? Jis vėl iškart puls prie dubens su ėdalu ir stumdysis su „konkurentu“ dėl maisto. Būtent taip veikia egoistiniai instinktai, ir abu šunys žino vienas kito elgseną.
Argi mes nepanašūs į tuos šunis? Mes taip ir nesupratome, kas pasakyta Biblijos eilutėse „Eikite ir uždirbinėkite vienas iš kito“, kur „vienas“ padeda, o ne išnaudoja „kitą“, t. y. žemdirbys padeda išgyventi gyvulių augintojui ir atvirkščiai. Mokantys daryti viena, dalijasi tuo ir gauna iš kitų tai, ko jiems reikia. Bet nevaldomi mūsų egoistiniai norai iškreipė šį priesaką. Mes nebesistengiame tik išmaitinti vieni kitų, mes išnaudojame vieni kitus, kad prikauptume kuo daugiau gero tik sau ir kito sąskaita. Ir tas „daugiau“ vis dar auga kartu su mūsų tarpusavio prieštaravimais, susipriešinimu, skurdu, badu, karais.
Pasaulis dabar yra tokios būsenos, kurioje jam vis labiau reikia žmonių galvojimo NE apie save, o apie kitus. Jeigu žmonės sugebėtų atkurti harmoningus tarpusavio santykius, jie grąžintų pusiausvyrą ir Gamtai. Gamta yra vieninga, tvari ir vientisa sistema, ir ši sistema negalės leisti, kad žmonija – jos dalelė – vystytų kitus, priešingus, principus. Perfrazuojant vieną iš garsiųjų Merfio dėsnių (angl. Murphy’s law), „kol visuomenė serga, šalies istorija bus ligos istorija“, galime pasakyti – kol visuomenė serga, pasaulio istorija bus ligos istorija. Argi mes šito norime?!
Dora Bajoriene