Laimė yra – ji turi būti! Kiekvienas žmogus ir visa žmonija kartu gyvena šia viltimi tūkstančius metų, palikdama kitoms kartoms šią neįgyvendintą svajonę. Tačiau, neapgaudinėdami savęs, galime nuoširdžiai prisipažinti, kad gyvenime esame vis mažiau laimingi. Laimės stoka tapo jau tiek įprasta, kad ją jau linkę kompensuoti kitų nelaimėmis. Tai nejaugi mūsų svajonėms apie laimę niekada nelemta išsipildyti?

Akyliau pažvelgę į savo gyvenimą įsitikinsime, kad niekam iš mūsų nepavyksta sustoti bent akimirkai ir pasimėgauti tuo ką jau turime. Nesutramdomas mūsų siekis judėti pirmyn, varomas vis naujai kylančių norų, iš tiesų neturi ribų. Dar tiksliau sakant, galima tvirtinti, kad būtent mūsų ego neleidžia mums sustoti kurioje nors vystymosi stadijoje, pasotinti savęs įprasta kasdienybe ir tapti laimingais.

Kiek gi iškilių protų, garsių žmonių laužė galvas ieškodami laimingos visuomenės formulės. Apie tai mums byloja marios gražiausių utopijų, begalės žmonijos pastangų, pralieto kraujo jūros! Bet, galiausiai mes matome, kad visos žmonijos pastangos įsikišti į vystymosi procesą, patiria fiasko, t.y. lieka bevaisės, o laimės kaip nėr taip nėr.

Ir mums tada nieko kito nelieka, kaip daryti išvadą, kad pačioje gamtoje slypi kažkokia tai programa, kurios tikslas ir yra sukelti mums stiprias ir ilgalaikes streso būsenas.

Tai ką mums daryti? Bėgti, kaip ir anksčiau? Ar ilgam užteks mums tam jėgų? Panašu, kad ir bėgti jau nebėra kur…Visas mūsų „didelis“ pasaulis nesustabdomai tampa vienu dideliu kaimu, kuriame mums visiems ir tokiems „skirtingiems“, nori-nenori reik sugyventi. O ir žmogų, dar visai neseniai ryžtingai beužkariaujantį gamtą, dabar matome tokį mažą ir vis mažiau laimingą, praradusį orientaciją ir negalintį suprasti ko iš jo ta gamta reikalauja.

Gamta nepritaria žmogui ignoruojančiam jos dėsnius. Mes matome, kad visi mūsų bandymai užmerkti akis, slėpti galvą smėlyje, susikurti patogų gyvenimą – nepadėjo ir nepadės mums išvengti tolimesnio vystymosi būtinybės.

Ir jau laikas stabtelti beatodairiško maratono malonumų miražo trasoje ir susimąstyti, pabandyti išsiaiškinti – kas ta gamta, kuo pagrysta jos vystymosi programa ir ko ji iš mūsų nori, kokiu tikslu mes esame sutverti ir kas mus vis labiau skiria nuo jos. Tik tai išsiaiškinę, mes galėsime suderinti žmogaus vystymosi programą su visos likusios gamtos programa. Ir ne tiktai suderinti, o atitinkant amžinosios ir mylinčios gamtos dėsnius atverti kol kas nuo mūsų akių paslėptą realybę, pakilti į jos lygį ir tapti pagaliau laimingais. Kitaip mums laimės neregėt.