KO MES DAŽNIAUSIAI LINKIME VIENI KITIEMS
Posted on 11. Jan, 2016 by admin in Gyvenimas, Krizė, Mokslas, Pasaulis, Realybės suvokimas, Visuomenė, Žmogus
„Kuris iš mūsų yra laimingas šiame pasaulyje? Kuris iš mūsų, net ir gavęs tai, ko troško širdis, netrokšta dar daugiau?“ (Viljamas Tekerėjus „Tuštybės mugė“)
Sveikindami savo giminaičius, draugus, kolegas įvairiomis – jubiliejaus, eilinio gimtadienio, šiaip sukakties ar net miesto švenčių – progomis, mes rūpestingai ieškome tinkamų žodžių. Labai nesinori kartoti kaskart sakomų palinkėjimų, bet, kita vertus, negali nepalinkėti sveikatos, laimės, sėkmės. Juk žmonės būtent šių malonių ir nori iš gyvenimo.
Šio straipsnio epigrafas paimtas iš romano „Tuštybės mugė“ vieno iš herojų pasisakymo. Beje, romanas buvo parašytas XIX a., o mes gyvename jau XXI a. – technologijų – amžiuje. Nejaugi žmogus vystė mokslą, produktų gamybą, komunikacijos priemones, robotus, t. y. įvairius gyvenimą lengvinančius dalykus, tik ieškodamas laimės?
Žmonės aukojosi, patys išbandydami vakcinas, skirtas kovai su epidemijomis, nusinešusiomis tūkstančius gyvybių. Kodėl? Kad pratęstų fizinį žmogaus buvimą Žemėje? Mes juk taip veržėmės į kosmosą, statėme kosminius ir kruizinius laivus, greituosius traukinius ir viršgarsinius lėktuvus, konstravome išmanius automobilius ir stebinančius architektūros statinius… Kam visa tai?
Žmogus panaudojo savo protą, minties polėkį, kad pagerintų savo materialią buitį, pasirūpintų komfortu savo kūnui, kuris paliks šitą pasaulį ir galbūt dar greičiau, negu spės tuo komfortu pasinaudoti. Viljamas Tekerėjus, savo romane aprašydamas visuomenės gyvenimą imperatoriaus Napoleono laikais, žmonių godumą siekiant žemiškų gėrybių – turto, titulų, laipsnių – pavadino „tuštybių muge“. Legendinis Biblijos laikų karalius Saliamonas, gyvenęs prieš tris tūkstančius metų, tą patį reiškinį vadino „miglų migla, tuštybe ir vėjų vaikymusi“.
Toje sumaištyje žmogus netenka kai ko labai svarbaus – to, kas jį išskiria iš visos gamtos kaip vienintelį ir labiausiai vertinamą jos kūrinį, – jam suteiktos pasirinkimo laisvės. Juk augalai ir gyvūnai tik vykdo gamtos programą, tiesiog instinktyviai paklusdami jos taisyklėms, neturėdami jokio kito pasirinkimo, nesuvokdami savo mirtingumo.
Mokslas jau seniai įrodė, kad visoje Visatoje sąveikauja dvi jėgos, sąlyginai laikomos teigiama ir neigiama, „pliusu“ ir „minusu“, kuriančia ir griaunančia jėgomis. Jos nėra nei geros, nei blogos, jos abi lygiavertės – tai materijos vystymosi įstatymo jėgos. Jos siekia pusiausvyros viena su kita – be šios sąveikos nebūtų nei harmonijos, nei vystymosi, nei pačios gyvybės. Kuo įvairesnė darosi organizmų struktūra negyvajame, augaliniame, gyvūniniame lygmenyje, tuo sudėtingesnė šių jėgų sąveika.
Žmogiškajame lygmenyje šios jėgos sąveikauja itin sudėtingai. Mūsų protas veikia taip, kad mes nuolat svarstome, analizuojame šių dviejų priešingų jėgų kovą ir visada ieškome didžiausios naudos sau. Žmogus yra bendros gamtos sistemos dalis, ir jis privalo elgtis pagal joje veikiančius įstatymus. Tai, kad žmogus savo naudai nori panaudoti tik teigiamas gamtos jėgas, tik įrodo sugadintą žmogaus prigimtį.
Kad atkurtų veikiančių jėgų balansą, gamta veikia mus priešingai, nei mes norėtume. Neseniai „Facebook“ socialiniame tinkle pasirodė animacinis filmukas, labai aiškiai parodęs žmogų, kuris jau nuo gimimo žingsnis po žingsnio trypia ir naikina viską, ką yra padovanojusi gamta, ir tuo pat metu gamina krūvas įvairių prekių, kurias perka, išmeta, ir vėl perka naujas… Pabaigoje žmogus-nugalėtojas sėda ant karališko sosto, esančio vidury pasaulinio masto sąvartyno.
Mes net sukūrėme sau patogius įstatymus, priešingus altruistinei gamtos prigimčiai, kad pateisintume barbariškus savo veiksmus. Statistika rodo, kad išsivysčiusiose šalyse, kur žmogus gali sau leisti praktiškai visas žemiškas gėrybes, žmonės patiria daugiausia nusivylimų ir depresijos. Žmonės ne tik išeikvojo gamtos turtus, svarbiausia, kad jie, rūpindamiesi tik savimi, suardė gyvybinius ryšius su gamta ir kitais žmonėmis. Individualus egoizmas išaugo iki tokio neįtikėtino dydžio, kad atvedė pasaulį į krizę, tarpusavio nesupratimą ir izoliaciją.
Bet egoizmas gali tapti ir kuriančiąja jėga, kurią žmogus gali panaudoti ne savo, o kitų labui, rūpindamasis kitais žmonėmis, jų grupėmis ir galiausiai – visu pasauliu. Žmogus turi įsisąmoninti, kad nuo kiekvieno iš mūsų priklauso Visatos ateitis. Mes gyvename epochų sandūroje ir esame atsakingi vieni prieš kitus – globaliame mūsų pasaulyje viskas yra susiję, mes esame priklausomi vieni nuo kitų. Ir net jei vienam žmogui yra blogai, kenčia visa sistema…
„Vienintelė jėga, galinti sutramdyti ir valdyti individualų egoizmą, yra grupė“ (Emilis Diurheimas (David Émile Durkheim), prancūzų filosofas ir sociologijos, kaip savarankiškos disciplinos, pradininkas). Tokios pat nuomonės laikėsi ir dabar laikosi senųjų ir dabartinių laikų išminčiai, kurie yra pažinę gamtos įstatymus. „Žmonės yra gimę tam, kad padėtų vieni kitiems“ (Markas Aurelijus, Romos imperatorius, valdęs 161–180 m.) „Kiekvienas visuomenės narys turi dirbti tiek, kiek būtina, tam, kad visuomenė klestėtų“ (J. Ašlagas).
Nauja diena, ir juolab Naujieji metai, visada reiškia atsinaujinimą, viltį, ir vystymąsi. Lieka tik pasirinkti tinkamą kryptį – ar, žvalgydamiesi atgal, liksime vartotojiškoje praeityje, ar judėsime pirmyn, link dvasinio tobulumo. Juk mes – žmonės – turime pasirinkimo laisvę, tad ko palinkėsime vieni kitiems Kalėdų ir Naujųjų metų išvakarėse?
Palinkėkime visiems aplinkos, kuri būtų kupina meilės ir supratimo. Jei sugebėtume tokią aplinką kurti, puoselėti ir plėsti, atgaivintume visą pasaulį. Jei atgautume gamtos mums dovanotą pusiausvyrą, būtume sveiki, laimingi ir turtingi.
Dora Bajoriene
Audra Umbrasiene
