Praėjusių metų rugsėjo 17 dieną JAV, vienoje iš Niujorko finansinio rajono Volstrito siaurų gatvelių, „finansinėje širdyje“, išorinės ir vidinės pinigų politikos centre, prasidėjo JAV piliečių protesto akcija su šūkiais „Užimk Volstritą“, „Tai mūsų gatvė“.

Išvertus į visiems suprantamą kalbą tai reiškia „Tai – mūsų valdžia“, „Mes, tauta, – šios gatvės šeimininkai, savo valstybės ir gyvenimo šeimininkai“.

Dešimtys tūkstančių protestuotojų skandavo šūkius prieš nedarbą, grobikišką valdžios politiką, finansinius „teroristus“ (finansinę sistemą, valstybinius institutus), reikalavo padidinti mokesčius turtuoliams.

Netrukus panašūs pasisakymai pasigirdo ir kitose pasaulio šalyse: Australijoje, Kanadoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje. Dauguma euro zonos šalių jau ilgą laiką išgyvena skolų krizę. Vyriausiasis Rusijos banko finansininkas diagnozuoja tokią pačią ilgą „ligą, priešinfarktinę ekonomikos būseną“ ir plačiojoje Rusijoje.

Kas vyksta JAV, Europoje, Rusijoje? Per kančias einama sąmoningumo ir praregėjimo link. Bet išgijimas dar toli, „liga“ plačiai paplitusi ir nesitraukia. Deja, neišmanėliai valdžioje, apakinti aistros turtams, viso to nesupranta.

Bejėgiai prieš krizę ir mokslininkai ekonomistai, kvailai ir užsispyrusiai neigiantys akivaizdžius dalykus ir nenorintys matyti, kad materialus pasaulis – tai daiktinė realizacija ir dvasinio pasaulio apraiška.

Tokie prieš krizę bejėgiai „mokslininkai“ prilygsta neišmanėliams. Ir vieni, ir kiti nežino priežasčių.

„Nežinome, kaip priversti žmones dirbti… Jie gi nenori dirbti…“ Šiuos žodžius ištarė Rusijos valdžia, atsakydama į kritiką dėl visuomenės skurdo, pramonės nuosmukio, ekonomikos ir ūkio krizės.

Tauta kaltinama: žmonės yra išlaikytiniai, pasyvūs, infantilūs, , girtuokliai, nenorintys dirbti, šalyje klesti paternalizmas. Nesugebančiai valdyti valdžiai galima atsakyti rusų patarle: „Blogam šokėjui…“ Pabaigą žinote.

Yra toks senovinis biblinis alegorinis pasakojimas apie kvailą žmogų, kuris pasistatė namą iš smėlio. Pradėjo lyti, papūtė vėjas ir namas sugriuvo. „…ir įvyko didelė griūtis“.

Valdžiai, kuri mėgina sukurti valstybės, visuomenės (namo) gerovę iš ydingų žmogiškų aistrų (smėlio), gerai būtų prisiminti šią alegoriją ir rezultatą, kai visiems (ir jiems taip pat) rezultatas tampa didžioji griūtis.

Per du tūkstantmečius daugelio didžiųjų šalių istorijoje alegorinis pasakojimas kartojosi ne vieną kartą. Pateisinant ir aiškinant carų bei imperijų krachą, kaltininkai buvo ne viešpataujantys sukčiai ir juos lydintys neišmanėliai, o išorinės priežastys.

Pavyzdžiui, XVI amžiuje Rusijoje, Ugličios mieste, suktiems bajorams nužudžius caraitį Dmitrijų, bendrininkai nedelsdami tautai pademonstravo „atpirkimo ožį“ – varpą, paskelbusį pavojų. Varpas buvo uoliai nuplaktas rimbu ir išsiųstas katorgon į Sibirą. Juk dažnai būna ir taip, kad  vaikui prasiskėlus galvą į akmenį kaltinama ne aplaidi motušė, o akmuo.

Vis dėlto laikai keičiasi. Vystymasis greitėja, informuotumas auga, jau per savo gyvenimą žmonės suspėja surinkti savo darbų „vaisius“. Jeigu anksčiau tam reikėjo dešimtmečių, tai dabar pakanka metų, mėnesių. Žmonės supranta ryšį tarp įvykių ir jų pasekmių.

Kuo greitesnė informacija, tuo greičiau vyksta atvirkštinė reakcija – politiniai ir ekonominiai procesai visuomenėje ir valstybėje.

Žmogus yra pasiruošęs gauti naujų žinių, smalsumas yra jo prigimtinis bruožas. Dėl žinių poveikio žmonės labai keičiasi: nebenori vergiško darbo, sąmoningai pageidauja naudingo darbo, atitinkančio laiko, kiekybės ir materialiuosius poreikius. Darbo, o ne vergovės! Sau ir visuomenei, kurioje gyvenama.

Išsilavinęs, protingas žmogus suvokia, kad jo asmeninė gerovė, dvasinė ramybė tiesiogiai priklauso nuo aplinkos, visuomenės ir valstybės.

Neišmanėliui ir nemokšai langas į vidinį dvasinį žmogaus pasaulį yra uždarytas. Todėl jie ir nesupranta poelgių motyvų ir priežasčių esmės.

Išsivystęs žmogus ieško ir teisingų santykių. O tokių žmonių pasaulyje vis daugėja. Kaip augančiai vaiko kojai reikia didesnio batuko, taip ir besivystančios žmonijos protas į išorinę materialiąją tikrovę atneša politinių ir ekonominių permainų. Tai gamtos dėsnis! 

Kol ydos valdo, žmogus, visuomenė (drauge ir patys turtingiausi jos atstovai, valdžios ir pinigų vergai) bus kamuojami priespaudos, ligų ir krizių.

Papūs „švietėjiškas vėjas“, pradės ant galvų lyti „žinių lietus“ ir sugrius senosios „neišmanymo sienos“, pastatytos iš „melo smėlio“.

Alegorinis pasakojimas baigiasi tuo, kad išmintingo žmogaus pastatytas namas (valstybė) iš akmens, o ne iš smėlio, todėl ir nesugriuvo.

Dabartinės krizės įveikimas, „pasveikimas“ reikalauja žmogiškųjų aistrų energiją nukreipti tarnavimui visuomenei ir jos protui.   
      
Ydos aistra turi tarnauti žmogui, o ne jį valdyti, žudyti ir naikinti. Stipri išmintingų žmonių valstybė (namas) stovi ant tvirto, amžino akmens pamato – mūsų dorybių! 

Dorybės, ne tik deklaruojamos konstitucijose, bet esančios vykdomosios valdžios ir jos praktinės veiklos pagrindas, padeda įveikti visas „ligas“ ir bet kokią krizę.

Pirmiausia reikia mokėti išrinkti dorybę į valdžią! Bet dar pirmiau reikia žinoti, kaip ją rinkti, kaip surasti žmones, kurių dorybė gyvena“ širdyse.

Tuo tikslu ir pasiūlytas „Demokratijos manifestas – Garbės, Sąžinės ir Proto“ valdžios, kuriame išdėstytas dorybės suradimo ir išrinkimo mechanizmas.

Vladimiras Garmatiukas