Aš, gydytojas, turintis 30 metų darbo stažą, sėdžiu ir svarstau, kaip gi mes nusiritome į šią sveikatos apsaugos krizę, kaip iš jos išbristi? Kas kaltas? Draudimo, farmacijos kompanijos, administratoriai, vyriausybė, pacientai, medicinos darbuotojai? Kas priešas ir su kuo kovoti?

Medicina vystėsi tūkstantmečių bėgyje. Įgytų žinių dėka šiandien mes žinome apie genetiką ir apie tai, kad turime savybių, kurių pakeisti negalime. Atskleistas genetinis polinkis įvairiems susirgimams, tokiems, kaip astma, diabetas ar vėžys. Ir viena iš įgimtų savybių ­– mūsų ego.

Pats savaime ego nėra nei blogas, nei geras. Rezultatas priklausys nuo to, kaip mes šią savybę panaudosime. Tai tas pats kaip peilis. Peilis – tai instrumentas. Vienų rankose jis gali nešti mirtį ir skausmą, kitų – gyvybės išsaugojimą ir laimę.

Tai štai, naudodamiesi šiuo instrumentu – savo ego – mes neturime kovoti vienas su kitu, nes taip sulauksime tik apverktinų rezultatų. Įsivaizduokite: miestas apsiaustyje, o mes, nematydami priešo už miesto sienų, kaunamės vienas su kitu. Taip veikia mūsų ego. Jis atitolina mus vieną nuo kito, ir mes siekiame išnaudoti savo artimą. Tai vyksta instinktų lygmenyje.

Jei prieš alkaną šunelį padėsime ėdesio ir paprašysime jo ėsti po keleto valandų, pamatysime, kad mums nieko neišeis. Šio mielo šunelio prigimtis neleis jam laukti, ir dubenėlis su ėdesiu bus ištuštintas akimirksniu. Tas pats ir su mūsų ego.

Sėkmingo gydymo pagrindu visada buvo geri santykiai tarp kenčiančio paciento ir norinčio jam padėti gydytojo. Bet šiandien pacientas ir gydytojas susidūrė su nauju bendru priešu – neįtikėtinai išaugusiu ego, kuris virto nevaldomu godumu.

Kai tik atsiranda nors mažiausia galimybė užsidirbti, ego, tarsi alkanas šunelis, atsisako laukti. Štai tada gydytojai į pacientus ima žiūrėti ne kaip į kenčiančius dėl ligų, reikalingus medicininės pagalbos žmones, o kaip į uždarbio šaltinį. Pacientai savo ruožtu nepraleidžia galimybės pasipelnyti iš gydytojų klaidų.

Taip milimetras po milimetro didėjo atstumas tarp gydytojo ir paciento, šiandien jis pasiekė neįtikėtiną dydį. Dingo pasitikėjimas vienas kitu. Gydytojas nepasitiki pacientu, nes bijo būti teisiamas už klaidą. Milžiniški pinigai išleidžiami ne būtiniems tyrimams ir medikamentams, bet tam, kad viskas būtų atliekama “pagal vadovėlį” ir kad, reikalui esant, būtų galima apsiginti bei išvengti teismo. O su kokia nuostata rašomi medicinos vadovėliai? Kaip sukurti efektyvią pinigų gavimo industriją.

Kita vertus, pacientas iš anksto įtaria gydytoją, kad šis viską daro tik siekdamas pasipelnyti iš jo. Šiandien dažnas pacientas ateina pas mane su šūsnimi spausdintų lapų, atlikęs internete tikrą tyrimą. Žmonės stengiasi iš anksto sužinoti, ko konkrečiai būtina imtis jų atveju.

1910 metais Floridoje prasidėjo “Aukso karštligės” era – buvo vykdoma daugybė teismo procesų medicinos klaidoms tirti. Pirmą kartą buvo paprašyta 10000 dolerių kompensacijos – gauta 2500. Tuomet tai buvo dideli pinigai. Šiais laikais bylinėjamasi dėl milijoninių sumų. Argi gali advokatas ir pacientas susilaikyti nuo pagundos pavalgyti iš paruošto dubenėlio su maistu?

Farmacijos kompanijos investuoja didžiulius pinigus vaistų, gelbstinčių gyvybę, gamybai. Tačiau mūsų ego sukūrė mums rinkos dėsnius. Kaip gi galima už savo vaistus užsiprašyti mažiau pinigų? Juk tai tas pats dubenėlis su maistu. Ir taip vyksta su visais verslo dalyviais sveikatos apsaugos sistemoje. Ką gi daryti?

Būtina pakeisti mūsų ego kryptį – nuo to, ką aš galiu gauti už savo paslaugas, į tai, kaip aš galiu maksimaliai padėti. O kaip gi pinigai? – paklausite jūs. O ką pinigai? Žmogus nori būti laimingas ir pinigų vaidmuo čia antraeilis. Mes patys iš jų padarėme kultą, patys to nepastebėdami nustojome džiaugtis mėgstama veikla ir siekiame kuo didesnio uždarbio.

O juk galėtume būti laimingi vien dėl to, kad kiekvienas sveikatos apsaugos sistemos dalyvis rūpinasi kitu taip, kaip mylinti mama rūpinasi savo vaiku. Mamai nereikalingi pinigai už rūpestį, ji nori, kad vaikas būtų laimingas. Tai kas gi būtina, norint įveikti medicinos krizę? Pamatyti mūsų norą išnaudoti kitus. Pamatyti su pagreičiu augančią mūsų tarpusavio atsiskyrimą. Iš patirties žinau, kaip tai sunku. Mūsų ego visada įjungia apsauginius mechanizmus, įtikinėjančius, kad būtent aš savo įnašu į sistemą labiausiai rūpinuosi kitais.

Vis dėlto tiesiog pamąstykite. Šito jau pakanka, kad sistema pasikeistų ir krizė būtų įveikta. Kad mus apimtų laimingos šeimos, kuria iš tikrųjų mes visi esame, pojūtis. Tada pinigai mums taps tokiu antraeiliu dalyku, kad netrukdys gyventi nuolatinės laimės būsenoje. Tiesiog pažvelkite į save ir pajuskite šią laimę – vieningos šeimos laimę.

Aleksandras Angelovas