Globalaus pasaulio aktualijos

Integralusis požiūris į problemų sprendimą – II dalis

Posted on 30. Aug, 2011 by admin in Psichologija, Realybės suvokimas

Tikslas – maksimali laimė

Taigi matome, kad, kilus kokiai nors problemai, žmogus gali pasinaudoti mokslo vaisiais (pavyzdžiui, jei žmogus neturi ko valgyti, jis gali nueiti į parduotuvę ir nusipirkti reikalingo maisto, pagaminto  mokslo pagalba), gali kreiptis į religiją (melstis ir tikėtis pagalbos iš aukščiau, jeigu, pavyzdžiui, prarado gyvenimo prasmę ar kas nors nepasisekė), gali užsiiminėti dvasinėmis praktikomis (norėdamas pagerinti savo sveikatą, asmeniškai arba dvasiškai tobulėti, turi atlikti tam tikrus pratimus).

Nepaisant plataus išvardintų metodikų pasirinkimo, žmogaus gyvenimas netampa lengvesnis ir paprastesnis, o daugiau primena žiurkių bėgimą ratu su vis sudėtingesnėmis kliūtimis (išsprendę vienas problemas, mes iškart susiduriame su naujomis, dar rimtesnėmis).

Logika ir sveikas protas kužda, kad tam, kad žmogus gautų galimybę išspręsti problemą, jis turi pakilti į aukštesnį lygmenį (iš pasekmės – į priežasties lygmenį). Tuomet atsiranda galimybė pamatyti, kas yra šaltinis, o kas – kiekvieno reiškinio pasekmė, ir padaryti teisingas išvadas, kurios neleidžia suklysti.

Pavaizduokime tai kitoje schemoje: įsivaizduokime, kad yra kažkoks bendras tikslas, kurio iš savo lygmens siekia mokslas, religijos, tikėjimai, dvasinės praktikos bei visos kitos žmogaus pažinimo sritys.

Toks tikslas gali būti maksimali laimė arba maksimali komfortiška žmogaus būsena mūsų ar ateities pasaulyje – tai nesvarbu, tačiau visi mokslai, religijos, tikėjimai ir kt. siekia to, kad žmogus jaustųsi komfortiškai ir gerai. Skirtumas tik tas, kad kiekviena kryptis, kiekvienas požiūris eina savo keliu ir kai žmogus yra, pavyzdžiui, taške A, suprantama, kad visi kiti keliai ( B, C, D, E) suvokiami kaip priešingi jo požiūriui, geriausiu atveju – netrukdo jam.

Pavyzdžiui, įsivaizduokite rankos plaštaką. Kai aš esu taške, kuriame jungiasi pirštai (tikslas), matau visus pirštus, matau, kad įvairiais keliais (A, B, C, D, E) galima pasiekti vieną tikslą, bet taip pat suprantu, kad kiekvienas pirštas atskirai atstovauja viso labo tik daliai visos rankos, kad jie papildo vienas kitą, sudarydami visumą. Jeigu aš esu kiekvieno piršto galiukuose, matau tik savo pirštą ir esu įsitikinęs, kad teisus (iš tikrųjų egzistuoja) tik jis, o visi kiti pasiklydę (neturi teisės egzistuoti).

Lygiai tas pats pasakytina ir apie egzistuojančius požiūrius į pasaulio suvokimą. Kodėl mokslas, religijos, tikėjimai ir pan. nuolat konfrontuoja? Todėl, kad jie nepatenka į priežasties (tikslo) lygmenį, jie būna pasekmės (požiūrių A, B, C, D, E) lygmenyje, kuriame kiekvienas kelias (požiūris) skiriasi nuo kitų, kiekvienas savaip teisus, tačiau nematydami bendro paveikslo, nei vienas iš jų negalės savarankiškai gauti visaverčio rezultato, t. y. suteikti žmogui laimės.

Situaciją, kai susiduria įvairūs požiūriai, labai gerai iliustruoja toliau papasakota parabolė.

Maksimas Etkalo

bus daugiau