Globalizacijos šokas
Posted on 18. Apr, 2016 by admin in Komentarai
Kas gali pasakyti, kam mums reikalinga šita globalizacija? Tūkstančius metų be jos gyvenome, kiekvienas su savo individualiomis problemomis, lyg ir nemaišydami kitiems. Bet nepastebimai žmonija įžengė į naują vytymosi epochą. Siekdama tapti tobulesne ir patenkinti savo augančius poreikius ji jautė vis didesnę bendradarbiavimo būtinybę, todėl kartu su techniniu progresu vis labiau vystėsi šalių tarpusavio santykiai. Ir, pagaliau, praeito šimtmečio pabaigoje pradėta kalbėti apie ryšių tarp žmonių sistemas.
Palaipsniui, tapdami vis labiau surišta integraline sistema, kurioje priklausomybė vienas nuo kito pasireiškė vis stipriau, mes susidūrėme su tuo, kad mūsų apsijungimas pradėjo kelti vis daugiau problemų, kurias iššaukia mūsų nepasotinamas egoizmas. Globalizacija, turėjusi padėti mums geriau gyventi, atsiskleidė mums savo atvirkščia, neigiama puse. Tapo aišku tai, kad kažkur, netgi mažoje teritorijoje, vykstantis įvykis, daro įtaką visam pasauliui, kaip kad maža žaizda trukdo normaliam viso organizmo funkcionavimui. Juk apsijungimo pagrindas, pagrįstas noru išnauduoti vienas kitą, pasirodė esąs neteisingas, todėl bet kokios atsirandančios, netgi mažos, žmonių organizacijos, įskaitant įvairias teroristines grupuotes ir netgi jūros piratus, tampa visą sistemą įtakojančiomis neįveikiamomis jėgomis.
Norint išsiaiškinti šį sudėtingą tarpusavio ryšį, Rusijoje, 1999 metais, buvo įsteigtas globalizacijos problemų institutas. Bet technologinės galimybės leido tik stebėti įvykius, neturint galimybės išsiaiškinti problemos šaknies, ir neaišku iš kur kylantys smūgiai pylėsi ant mūsų toliau su pavydėtinu uolumu. Supratus kaip svarbu yra rasti sprendimą, kaip išmokti gyventi kartu šiame visuotino priklausomumo pasaulyje, pradėjo steigtis įvairiausios komisijos bei forumai pačiame aukščiausiame lygyje. Bet, nežiūrint visų bandymų, šie aukšto lygio susirinkimai kol kas negali išspręsti problemos – kaip išmokti paisyti vienas kito interesų, ir, nors vis geriau suvokia, jog nieko padaryti negali, toliau žaidžia vaikiškus apsijungimo žaidimus. Mes ir toliau liekame vykstančių procesų žiūrovais ir veikėjais, nieko negalėdami pakeisti.
Neseniai Davose vykusiame Pasauliniame ekonomikos forume Prancūzijos prezidentas tai patvirtino, pabrėždamas, kad „buvusi pasaulio vizija žlugo, ir nuo tada, kai kilo idėja, jog rinka visada teisi, globalizacija pasiuto“. Tačiau, išskyrus amerikiečių idėjos prispausti uodegą bankams palaikymo, nieko naujo negalėjo pasiūlyti. O, kaip rodo patirtis, užgniaužti didžiulio finansinių struktūrų egoizmo nepavyksta, tai šie, kaip visada, nekaltai pamirksėję akutėmis, greitai ras naują spragą savo pajamoms padidinti, žinoma, kitų sąskaita.
Tolimesni ekonominiai sukrėtimai pradėjo krėsti Europą, kurioje iš karto po Graikijos prie defolto priartėjo Portugalija ir Ispanija, o patekusi į sąstingį Europos Sąjunga ir toliau stebi įvykius, nežinodama ko griebtis. Kaip ir buvo tikėtasi, vasario pradžioje vykęs G7 grupės finansų ministrų ir centrinių bankų vadovų susitikimas nerado susiklosčiusios situacijos sprendimo. Finansinių struktūrų vadovai pažadėjo neatsisakyti ypatingų priemonių palaikant pasaulinę ekonomiką ir pasistengti išspręsti, kai kuriose Europos valstybėse paaštrėjusias, biudžeto problemas. Tačiau nebuvo pasiūlyta jokių naujų priemonių mažų sukrėtimų tebepurtomai pasaulinei sistemai gydyti.
Tai, kad žmonėms teks susidurti su neigiamai pasireiškiančiais mūsų tarpusavio ryšiais, kurių pagrindas bus vien savanaudiški norai, buvo žinoma seniai. Būtent apie šio „blogo ruožo“ perėjimą, mūsų vystymosi eigoje, pasakoja mums senovės šaltinis – knyga „Zohar“.
Bendradarbiavimo, kurio žmonija gali būti priversta prieiti nesibaigiančių smūgių varoma, galima pasiekti lengvu, sąmoningu keliu, kuris joje išdėstytas ypatinga kalba, turinčia to lygio, kuriame buvo ją rašantys, poveikio jėgą. Šiomis giliausiomis žiniomis buvo susidomėję daugelis garsių mokslininkų, tokie kaip Niutonas, Leibnicas, Pitagoras ir kiti. Parašyta prieš 2000 metų ir skirta mūsų kartai ši apsijungimo instrukcija aiškina mums, kaip mes galime pasinaudoti teisingu gyvenimo modeliu, išvengdami priverstinės „šoko terapijos“.
Gior Štark
