Pranešimas iš Niujorko: kartu su antikariniu protestu Niujorke bei kituose pasaulio miestuose organizacija „Globalioji evoliucija“ savo Facebook paskyroje paskelbė apie pasaulinę meditaciją – 24 valandų maratoną, kuriuo siekiama sustiprinti žmonių sąmoningumą. Organizacija rašo: „Jeigu neturi, kur dėti savo meilės, ir trokšti permainų, vienintelis dalykas, kurį gali padaryti – atiduoti ją pasauliui. Vienintelis dalykas, kurio jam dabar beprotiškai reikia, yra MEILĖ!“
Vasario 27 d. planuojamas dar vienas globalus „okupacinis“ veiksmas – pasaulinė solidarumo eisena. Pranešime apie pasiruošimą eisenai sakoma, kad svarbiausia – žmonija, o tautybės ir visa kita neturi reikšmės. Žmonės visoje Žemės planetoje vienysis žygiuodami į sostines ir prie jose esančių parlamentų. Ten planuojama deginti žvakes.
Redakcija

„Šiandien tarpusavio ryšių tinklas, vienijantis žmoniją ir siejantis ją su visa likusia biosfera, yra toks sudėtingas, kad visi aspektai vieni kitus veikia pačiu aukščiausiu laipsniu. Reikia išstudijuoti visą sistemą, tai padaryti būtina, nes atskirų visos netiesinės sistemos dalių studijos gali padėti suprasti visos visumos veikimą.“
Murray Gell-Mann, fizikas, lingvistas, Nobelio premijos lauretas

krizė = pavojus + galimybė

Žodis „krizė“ (κρίσις) senovės graikų kalba reiškia ne problemą, o sprendimą, lūžio tašką – naują gimimą.
Žodis „krizė“ (משבר) hebrajų kalba reiškia vietą, kurioje atsiranda nauja gyvybė, vietą, pritaikytą motinai pagimdyti kūdikį. Moteris, kuriai vyksta sąrėmiai (gimdanti moteris), yra apibudinama kaip „sėdinti krizėje“.

Kiekvienas įsivaizduoja esąs strategas, kovą stebėdamas iš šalies.

Šota Rustavelis

Kiekvienas įsivaizduoja esąs strategas, kovą stebėdamas iš šalies.

Šota Rustavelis

Visi mes – ir suaugusieji, ir vaikai – mėgstame žaisti. Vaikystės žaislai – tai mašinėlės berniukams, lėlės mergaitėms. Deja, šiuos nekaltus žaislus jau seniai išstūmė kompiuteriniai žaidimai.

Ir nors vystantis naujoms technologijoms šie žaidimai tampa vis sudėtingesni ir įvairialypiai, iš esmės jie niekuo nesiskiria nuo tų, kuriuos mūsų močiutės žaidė su skudurinėmis lėlėmis, o seneliai – su alaviniais kareivėliais.

Bet kuris žaidimas suteikia ne tik bendravimo džiaugsmo ir galimybę maloniai praleisti laiką su bendraamžiais, bet ir ugdo žaidžiantįjį, ruošia jį tikram gyvenimui. Neatsitiktinai žaidimai kaip mokomasis vystymosi elementas egzistuoja ir tarp gyvūnų.

Kuris iš mūsų vaikystėje neišbandė drąsaus pirato ar kilnaus Robino Hudo vaidmenų? Ar mergaitės netroško persikūnyti į gražiąsias princeses?

Augdami mes išbandome jau kitus vaidmenis. Juk tai atrodo taip viliojamai: atsiplėšti nuo gyvenimo kasdienybės ir pagyventi svetimame „kailyje“. Interneto forumuose ir laikraščiuose atsidaro rubrikos: „Jeigu aš būčiau miesto meras…“ arba „Jeigu aš būčiau prezidentas“.

Norinčiųjų būti prezidentais netrūksta.

Juk kiekvienas žino, ką ir kaip reikia daryti. Juk sakoma: kiekvienas žiurkėnas lauke agronomas.

Bet jei manote, kad galite tapti prezidentu ir veikti kitaip, jūs labai klystate. Visų pirma, žmogus, tapęs prezidentu, augo tam tikroje aplinkoje, įgijo tam tikrą išsilavinimą ir įgūdžių, kurių jūs neturite.

Be to, pakeliui į savo „kėdę“ jis, kaip niekas kitas, gerai mokėjo skintis kelią alkūnėmis, o sąžinė, kaip nereikalinga prekė, jau seniai prarado savo vertę. Jau kaip prezidentas jis prieš priimdamas sprendimus žvelgia iš savo (o ne iš jūsų) interesų pozicijos, remdamasis informacija, kurios jūs neturite.

Na, bet už fantazijas pinigų mokėti nereikia.

Egzistuoja profesijos, kuriose be gebėjimo transformuotis, įsivaizduoti save kito žmogaus vietoje neįmanoma sėkmingai savęs realizuoti: tai aktoriai, sekliai, psichologai, profesionalūs dėstytojai ir pedagogai.

Gydytojas, kuris niekada nebuvo ligonio „kailyje“, negalės iš tikrųjų suprasti savo pacientų.

Advokatas, kuris niekada nebuvo tardomas ir kaip kaltinamasis nepraėjo visų teismo proceso pragaro ratų, negalės iš tikrųjų pajusti ir suprasti to, ką išgyvena jo ginamasis.

Šios neįkainojamos patirties nepakeis jokie vadovėliai ir universitetų profesoriai.

Aš nelinkiu gydytojams sunkių ligų ir nenoriu, kad juristai atsidurtų po teismo mašinos presu vien todėl kad taptų gerais specialistais.

Tiesiog persikūnijimo meno turime mokytis visą gyvenimą.

Tai padės ne tik klausytis vieniems kitų, bet ir padės girdėti vieniems kitus.

Tai svarbu ir šeimoje: sutuoktinių, tėvų ir vaikų santykiuose.

Tai svarbu ir santykiuose darbe, tarp bendradarbių, ir tiesiog gyvenime.

Jei mes išmoksime kitų žmonių interesus ir troškimus priimti ir suprasti kaip savo pačių, tai tuomet pagrindo neturintis pyktis, nuoskaudos ir agresija išnyks iš mūsų gyvenimo. Gyvenimas taps truputį geresnis ir šviesesnis.

Gyvenimas taps toks, kokį matėme ankstyvojoje vaikystėje: šviečia saulutė, balti debesys plaukia mėlynu dangumi, nuostabiai kvepia alyvos, namuose šypsosi tėtis, mama ir visi kaimynai.

Isaras Dorfmanas

„Šiandien tarpusavio ryšių tinklas, vienijantis žmoniją ir siejantis ją su visa likusia biosfera, yra toks sudėtingas, kad visi aspektai vieni kitus veikia pačiu aukščiausiu laipsniu. Reikia išstudijuoti visą sistemą, tai padaryti būtina, nes atskirų visos netiesinės sistemos dalių studijos gali padėti suprasti visos visumos veikimą.“

Murray Gell-Mann, fizikas, lingvistas, Nobelio premijos lauretas 

Viskas, ką mes matome, apdoroja smegenys, tačiau apdorojant daug kas yra užblokuojama nuo supratimo. Niujorke esančio Rutgerso molekulinės ir elgesio neurologijos centro mokslininkai atrado, kad smegenyse yra tam tikra sklendelė, kuri filtruoja išorinę informaciją.

Žmogus, suvokdamas kiekvieną akių judesio signalą, vietoje įprastinio pasaulio vaizdo matytų greitai besikeičiančius paveiksliukus. „Ir vietoje to, kad slopintų gaunamą informaciją akių judėjimo metu, – pasakoja vienas iš tyrimo dalyvių, – smegenys priima, apdoroja ir atmeta tuos duomenis, kurių nėra reikalo siųsti mūsų sąmonei“.

Mokslininkai jau ne kartą aiškino, kad mūsų regimas pasaulio vaizdas nėra objektyvus ir priklauso nuo penkių jutimo organų sandaros. Dabar paaiškėja, kad ir smegenys taip pat riboja mūsų pasaulio suvokimą, nors ir apdoroja visą gaunamą informaciją. Kodėl jos taip elgiasi – mokslininkai kol kas nežino. Šiuo metu jie ieško smegenyse zonų, kurios priima žmogui nesuvokiamą informaciją.

Tikėkimės, kad greitai mums vis gi pavyks atverti tikrą, neiškraipytą pasaulio vaizdą. Koks jis bus? Turbūt fantastiškas.

Redakcija

Atviro kodo programos – tai tam tikra monopolinei rinkai priklausančios programinės įrangos alternatyva, kurios tikslas suteikti žmonėms galimybę įsigyti populiarias ir iš esmės panašias programas.

Jau seniai egzistuoja daugybė kolektyvinių, nepriklausomų projektų, kuriuose gali dalyvauti visi norintys.

Būtent internetas šiuolaikiniam žmogui suteikė tokią veiksmų ir minties laisvę. Jis visus kartu sujungė galimybe sukurti tokias mums visiems reikalingas programas. Be to, absoliučiai nemokamai. Šios programos specialiai sukurtos su atviru prieigos kodu, skirtu prisijungti ir naudotis to pageidaujantiems programuotojams ir vartotojams. Tokiu būdu mes visi kartu kuriame vieną programą.

Tačiau internetas – tai tik mažas šiuolaikinio gyvenimo aspektas.

Kiek daug naudingų veiksmų mes galime atlikti vienas kito labui, apsijungę į vieną komandą? Mūsų gyvenimas taptų žymiai lengvesnis ir įvairesnis, jeigu mes tiesiog padėtume vieni kitiems iš meilės ir pagarbos.

Atsimenu, kaip armijoje mums neužtekdavo kėdžių poilsiui. Tada mes valandų valandas sėdėdavome susiglaudę vienas su kitu nugaromis. Mes pasiremdavome vienas kitu. Tada jaunojo kario kursuose mus mokė kolektyvinio darbo, tarpusavio pagalbos ir supratimo. Būtent tada aš supratau, jog šios savybės yra būtinos sklandžiam viso kolektyvo darbui.

Geriausias atlygis – tai būti naudingu kitiems žmonėms ir turėti savo vietą visuomenėje, kuri vertins tave būtent pagal tavo indėlį į bendrą reikalą.

Kiekvieną iš mūsų gamta yra sutvėrusi su tomis savybėmis, kurios yra būtinos visai Visatai, visoms jos detalėms ir pasireiškimams. Kadangi mes esame vieno ištiso pasaulio dalis, gamta iš visų mūsų laukia tų pirminių ir švarių savybių atsako, kurios avansu buvo mums duotos nuo pat vaikystės viso likusio pasaulio labui.

Kiekvienas iš mūsų turi savo kodą: tai prietarų, nusistovėjusių interesų bei pasaulėžiūros, mūsų „Aš“ šablonų ir mūsų norų kodas. Yra ir vieningo pasaulio visiems bendras mūsų širdies kodas, kurio atvėrimas – vienintelis iš tiesų mums reikalingas dalykas, kad mūsų gyvenimas šiame globaliame pasaulyje taptų geresnis ir šviesesnis. Atverdami savo širdies kodą, mes atveriame dvasinio pasaulio ir meilės artimui duris.

K. Genkin

Nuomonė (mokslų daktaras, profesorius J. Kuliutkinas): Ką turi daryti žmogus, gyvenantis permainų pasaulyje?

A . Turi suprasti, kad mus supantis pasaulis yra viena tarpusavyje susijusi sistema, o svarbiausia – nuolatos besivystanti. Keitimasis – pagrindinė šios sistemos savybė.

Bet kuris įvykis – ne tik globalus, bet ir atskiras – gali turėti daugybę pasekmių. Kuo sudėtingesnė sistema, tuo daugiau galimų pasekmių, tarp jų ir nenumatytų, netikėtų, nelauktų (pvz., ekologinės katastrofos). Bet ar mes ugdome savo mokinių ir studentų mokėjimą ištirti, numatyti ir įvertinti žmogaus veiklos pasekmes gamtai, visuomenei bei individui?

B. Suprasti, kad bet koks augimas, progresas, vystymasis mus supančiame pasaulyje tarytum turi du veidus: besišypsantį (materialių gėrybių daugėjimas, kultūrinių vertybių vystymasis, precedento neturintys mokslo ir technikos pasiekimai) ir graudų (aplinkos užterštumas, pasaulinių gamtos išteklių išeikvojimas, branduolinės katastrofos grėsmė). Bet ar mes mokome mokinius suvokti šią augančią priešpriešą? Matyti visus „už“ ir „prieš“? Priimti apgalvotus sprendimus?

C. Suprasti, kad žmonijos (vadinasi, mūsų pačių) ateitis priklauso nuo visų mūsų. Ar planuodami kokį nors įvykį pagalvojame apie nenumatytas situacijas? Ar mokame išanalizuoti alternatyvių sprendimų tikimybę?

Suaugusiųjų mokymas socialinių permainų visuomenėje nėra išsilavinimo, gauto vidurinėje ar aukštojoje mokykloje, priedas, o pagrindinė kūrybingos asmenybės vystymosi sąlyga, be kurios žmogus negali efektyviai funkcionuoti mūsų dinamiškai besivystančiame pasaulyje.

Suaugusiųjų mokymas skirtas teikti nuolatinę pagalbą individo savimonei įvairiuose gyvenimo kelio etapuose bei įvairiose žmogaus veiklos situacijose. Tyrimai rodo, kad tokia savimonė priklauso nuo suaugusio žmogaus dvasinės kultūros išsivystymo, jo intelektinės brandos, profesinės kompetencijos.

Vienas iš pagrindinių suaugusiųjų mokymo tikslų yra asmenybės gebėjimo keistis formavimas, nes kitaip žmogus rizikuoja atsilikti nuo sparčiai vykstančių pokyčių.

2011 m. Europa prisimins kaip metus, kai euras iš šviesios svajonės virto košmaru, – inopressa.ru cituoja The Guardian apžvalgininką Saimoną Tisdolą. Jo nuomone, 2012 m. bus dar blogesni, jeigu 26 ES šalys negalės suderinti šalių biudžetų ir valstybinių skolų reguliavimo detalių. Legendinė „prancūzų ir vokiečių ašis“ gali nuo spaudimo trūkti, ir tai reikš euro zonos pabaigą.

Nuo 2011 metų balandžio visos europiečių pastangos susidoroti su finansine krize ne tik nedavė teigiamų rezultatų, bet ir  baigėsi visišku pralaimėjimu. Apie tai rašoma The Wall Street Journal straipsnių „Kas skiria Europą“ cikle.

Viso periodo metu euro zonos šalių atstovai niekaip negalėjo susitarti, kas ir kaip turi apmokėti Graikijos gelbėjimą nuo bankroto. Gilėjanti krizė išklibino Ispanijos ir Italijos vertybinių popierių vertę. Graikijos ir Italijos premjerų atsistatydinimas, jų pakeitimas ryžtingesniais lyderiais reformatoriais, perėjimas prie kietos fiskalinės politikos taip ir nesugrąžino investuotojų pasitikėjimo euro zonos šalims.

Rožinė svajonė apie Europos vienybę sudužo neišsprendžiamuose prieštaravimuose tarp Pietų Europos šalių skolininkių ir jų prasigyvenusių partnerių iš Šiaurės Europos. Valstybių lyderių nesugebėjimas susitarti tarpusavyje lemia 330 milijonų žmonių pragyvenimo lygį. Būtent tiek europiečių dalyvauja unikaliame eksperimente su euru.

Aleftina Posternak