Europos Sąjungoje skandalas: kaip atimti iš europiečių suverenitetą, kol dar nevėlu
Posted on 30. Aug, 2013 by admin in Gyvenimas, Krizė, Pasaulis, Visuomenė
Europos Sąjungoje kilo eilinis skandalas – Europos banko centrinio valdybos narys Jorgas Asmusenas susirėmė su Vokietijos finansų ministru Volfgangu Šoible. Pirmasis kviečia Europos politinius veikėjus jau kitais 2014 metais užbaigti euro zonos bankinės sistemos kontrolės schemą. „Mes siekiame vieningos Europos sistemos su bendru fondu, kuris bus finansuojamas iš bankų sistemos mokesčių. Tuo pat metu būtinas sisteminis kontrolės mechanizmas, atsižvelgiant į tai ECB turės imtis nuodugnaus Europos bankų tikrinimo dėl jų aktyvų kokybės.“
Kažkodėl vokiečių valdininkui šie žodžiai nesukėlė entuziazmo. V. Šoiblė pažymėjo, kad egzistuojantys ES teisės aktai ir susitarimai numato vieną bankų institucijų priežiūros organizaciją, bet štai bendro įsipareigojimų reguliavimo, kuris priimtų sprendimus dėl skolų restruktūrizavimo ar visiško bankų likvidavimo, jie negali suteikti.
Kažkas pasakys, kad jau kuris laikas trypčiojama toje pačioje vietoje! O problema daug gilesnė, nei atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Esmė ta, kaip ne kartą buvo pažymėta žiniasklaidoje, kad ES buvo sukurta kaip šalių sąjunga su trijų tipų ekonomika. Pirmoji – „šiaurinė“, kurios skiriamasis bruožas yra produkcijos su aukšta pridėtinės vertės dalimi eksportas. Antroji – „pietinė“, kuriai būdingas maisto produktų eksportas ir didelis pelnas iš turizmo. Trečioji – „duoneliautojų“, kuri nukreipta į ES subsidijas ir pagalbą bei darbo jėgos eksportą po visą Sąjungą. Šis modelis charakteringas ir Rytų Europos valstybėms, kuriose po Ekonominės savitarpio pagalbos tarybos (ESPT) žlugimo remiant Vakarams sunaikinta pramonė ir kurios negali šioje situacijoje be kitų pagalbos užsitikrinti daugiau ar mažiau patenkinamo gyvenimo lygio.
Visos problemos ir sunkumai, susieti su tokia sistema, lengvai išsispręsdavo ekonominio kilimo laikotarpiu, bet dabar, kai progresą pakeitė regresas, veiksmas įgauna nejuokingas apsukas. Viską dar už visus moka Vokietija, bet jau aiškėja, kad greitai jai tai iš tikrųjų nusibos. Na, ir pinigų jai nebepakaks. Jau dabar Ispanijoje nedarbas didesnis nei 25 proc., o kas bus, kai panaši situacija susiklostys daugelyje ES šalių? Kas bus, kai iš Vakarų Europos išvarys santechnikus iš Lenkijos ir kitus pagalbinius darbininkus iš Rytų Europos? Ar pavyks tada išsilaikyti ES?
Reikėtų pabrėžti, kad jei šis darinys dabartinės Sąjungos pavidalu pradės byrėti, tai bus daroma nuodugniai, o tai visi supranta. Iš tikrųjų dėl šios priežasties ES taip aktyviai gelbėjo Graikiją: jokiu būdu negalima sukurti labai pavojingo precedento. O ir viešai kalbėti skurstantiems turtingų ES valstybių piliečiams, kad jie privalo maitinti kitų šalių skurstančiuosius ir bedarbius, taip pat nerealu. Ir lieka tik vienas variantas: būtina priimti tokius teisės aktus tam, kad ES padėtis būtų negrįžtama. Kitaip tariant, reikia atimti atskiroms šalims teises ir galimybes išeiti iš šios Sąjungos. O tai padaryti įmanoma išskirtinai vienu būdu: atimti iš jų dalį suverenių teisių! Štai kaip tik dėl to ir vyksta ginčai tarp nacionalinių finansinių ir visos Europos institucijų. Vokietijos ministras pareiškė, kad jis negali leisti, kad VFR prarastų dalį savo suvereniteto, o aukščiausiasis ES biurokratas reikalauja, kad toks atėmimas įvyktų kuo greičiau. Be to, kiekvienas iš jų turi savo sunkumų. Taip, Vokietija kritikuoja, kad Anglija kategoriškai nenori dalytis suverenitetu ir taip rodo blogą pavyzdį kitiems. O Europos centrinis bankas (ECB) ne visai suvokia, ką daryti su atskiromis euro zonos šalimis, tokiomis kaip Ispanija ir Graikija, kurioms reikalingas toks kiekis pinigų, kokio ECB neturi ir turbūt neturės.
Žinoma, kad valstybės tarnautojų finansinių sprendimų lygmeniu sprendimo nebus, tai atskirų valstybių politinių valdžių privilegija. Bet ir jos turi bazinį sunkumą: jos pasirengusios dalytis, bet tik užfiksuojant sutarties sąlygas. Paprastai sakant, Vokietijos vyriausybė galės „įveikti“ savo parlamentą tik esant tiksliam išaiškinimui, kiek kainuos suvereniteto praradimas Vokietijai. Kadangi globali krizė nesibaigia, tai vis dar vyksta derybos, „klausimo kaina“ nuolatos didėja.
Jau kalbėjome apie tai, kad šiuolaikinės krizės mastas bus didesnis už Didžiosios depresijos mastą, kai nedarbas Vakarų Europoje pasiekė 40 proc. Įsivaizduokime, kad Vokietija sutiks kažką išlaikyti, kai vidinė jos ekonominė ir finansinė padėtis nusiris iki tokios situacijos, tiesiog neįtikėtina. Tai reiškia, kad jos tautą galima tik apkvailinti, įtraukti į naują vienijimosi virtinę, atimant suverenitetą prieš jos valią: tokie bandymai faktiškai šiuo metu ir vyksta. Čia atsiveria ir priešinga mintis: jei pernelyg optimistiškai kalbama apie ateities ekonominius planus, tai tada neaišku, kodėl skubama perduoti nacionalinius įgaliojimus?
Apskritai, kuo baigsis visa ši situacija – kol kas neaišku. Viena vertus, stipriai išdraskyta Vokietijos viršūnė gali ir „susidraugauti“ su išorės įtaka, juolab turint omenyje, kad ją aktyviai palaiko Jungtinės Amerikos Valstijos. Tada jau atsiranda visai didelė tikimybė, kad pagal krizės rezultatus ten kils tokia nacionalizmo banga, kad daug kam mažai nepasirodys. Vėlgi, jei pinigų tiesiog nebus, tai kokia prasmė perduoti įgaliojimus ES lygiu?
Ar reikia reguliuoti tuščią iždą? Kita vertus, jei Vokietija atsilaikys (o išskirtinai principinė tik jos pozicija, nes tik ji yra ES pagrindinis donoras), tai eilinis žingsnis – išstojimas iš ES. Arba pačios Vokietijos, arba palaipsniui daugelio valstybių, kurios jokiu kitu būdu negalės be kitų pagalbos užtikrinti savo tautai normalaus pragyvenimo lygio. Apskritai, kilęs panašus aštrus ginčas, kuris buvo minėtas straipsnio pradžioje, daugiausiai susijęs su tuo, kad nematoma optimalios išeities iš susiklosčiusios situacijos. Be to, ir vieni, ir kiti apeliuoja į išvadas, kurios pririštos ne prie ekonominių, o prie politinių pozicijų – o tai nesuteikia galimybės nešališkai vertinti padėtį. Ir kuo viskas baigsis, kol kas visiškai neaišku; o tai, kad nesėkmingi politiniai sprendimai bus priimti jau artimiausioje ateityje ir visam Europos politiniam elitui suduos sunkų smūgį – tai iš tikrųjų neginčytina. Kitaip tariant, ekonominė krizė Europoje patylomis, bet nekintamai persimeta į politinį lygį.
Pagal ekonomisto Michailo Chazino publikacijas
