Posted on 26. Mar, 2020 by admin in Auklėjimas, Gyvenimas, Integralus ugdymas, Krizė, Meilė, Pasaulis, Psichologija, Realybės suvokimas, Sveikata, Visuomenė, Žmogus
Vienybė užkrečia gyvenimu
Ir reikėjo neišeiti, reikėjo pasilikti, bet, kaip visada, nugalėjo smulkmena. Kad rytoj į darbą, kad aš ten kažką filmuoju, kad reikia pasiruošti filmavimui… Paklauskit manęs, ką aš filmavau, neatsakysiu… Paklauskit, kur aš taip skubėjau, – neatsiminsiu…
Kur aš taip skubėjau?! Na, kur?!
Nemeluosiu, ši istorija turi kelias pabaigas.
Pirmoji – nuostabi.
Mano Jura pasveiko.
Ir daugelis tų, kuriuos tada mačiau, taip pat pasveiko…
Paaiškėjo, kad Mareko eksperimentas tiesiog stulbinantis.
Onkologinio skyriaus pacientai buvo išrašyti su diagnoze: „Nesergate jokiu vėžiu!”
Marekui vertėtų įteikti Nobelio premiją…
Jei ne antra netikėta šios istorijos pabaiga…
Marekas mirė.
Taip, taip, paaiškėjo, kad būtent jis iš tikrųjų sirgo.
Jam buvo kraujo vėžys, tačiau niekas, nei vienas žmogus, įskaitant pačius artimiausius, žmoną ir vaikus, – niekas apie tai nežinojo.
Jis žinojo. Tačiau jis taip ištirpo juose visuose, kad gyvendamas tik jais sugebėjo pamiršti apie save, mirdamas gražiai. Ramiai, linksmai, nejausdamas skausmo arba apsimesdamas, kad nejaučia, nepaklusdamas ligai iki paskutinės akimirkos.
Prisimenu, po to sėdėjome su Jura Kozinu, kalbėjomės apie Mareką. Ir staiga Jura man pasakė:
– Tu net neįsivaizduoji, ką jis padarė. Jis užkrėtė mus gyvenimu. Tokiu gyvenimu, kokiu jis gyveno!.. Viena vertus, aš suprantu, kad taip gyventi neįmanoma, kita vertus, esu įsitikinęs, kad tik taip ir reikia gyventi! Paradoksas, ar ne?!
Aš tada susimąsčiau, reikėtų išmokti taip gyventi… Tačiau kas išmokys?!
Tikriausiai, tai buvo mano malda.
Mokausi…
Režisierius Semionas Vinokuras
Tags: aplinka, egoizmas, featured, gyvenimas, jausmai, krizė, laimė, meilė, norai, noras, problema, problemos, realybė, ryšiai, santykiai, sistema, tikslas, vienybė, visuomenė, žmogus, žmonės, žmonija
