Kas yra meilė? Ar taip šėlsta vidiniai organizmo fluidai, meilės hormonų pavidalu veikiantys mūsų psichiką? Ar tai elektros arba elektromagnetinių virpesių tarp organizmo ląstelių grandinė? Kaip mes ją suvokiame? Kas yra paleidžiamasis mechanizmas? Kas tai: „Mylėk savo artimą kaip pats save“? Kaip galima meilę suskaldyti į kategorijas? Ar galima išmokyti mylėti, o gal tai amūrų reikalas? Klausimai, klausimai…O kur atsakymai į juos?
Ta meilė, kurią mes suvokiame, – tai meilė vaikams, sutuoktiniui, maistui, alkoholiui, sportui, tėvams, mokslui, darbui, tinginiavimui, poilsiui, kelionėms ir pan. Visas šias meilės rūšis galima sutalpinti į vieną kategoriją – meilė sau. Taip, taip. Sau (dėl savęs). Aš patiriu savanaudišką malonumą, kai bendrauju su vaikais, sutuoktiniu. Nekalbant jau apie maistą. O gal maistas man jaučia abipusę meilę, kai jį ragauju? Ši meilė yra egoistiška, t. y. nukreipta į savanaudišką mėgavimąsi kito sąskaita. Jūs galite paprieštarauti, kad meilė vaikui – dėl vaiko. Taip. Jūs teisūs, tačiau jūsų vaikas – jūsų tąsa.
Ar tame yra kažkas, ko reikia gėdytis? Ne. Mylėkite save į sveikatą. Tai – mūsų gyvenimo dalis ir mes jį turime nugyventi „taip, kad nebūtų kankinamai skaudu dėl tuščiai pragyventų metų“.
Mokslininkai skirsto visą gamtą į negyvąją – tai planetos, akmenys, kalnai; augalinę su laukais ir miškais; gyvūninę su visa vabzdžių ir beždžionių įvairove, ir žmogų. Kuo gi žmogus skiriasi nuo kitų? Gamta apdovanojo žmogų jai priešinga savybe gauti savanaudiškai, ir jo tarpusavio įsijungimo ir vienybės su gamta suvokime įvyko trumpasis jungimas. Po to, truputį pamąsčiusi, gamta pridėjo didybės maniją, suteikusi žmogui gamtos valdovo vardą. Štai mes ir gyvename, vieninteliai iš visų mus supančios gamtos dalių, su priešinga gamtai savybe: gauti kitų sąskaita.
Jūs galite pasakyti, kad gyvūnai be ceremonijų rupšnoja žolę, lapus, žievę, ėda kitus gyvūnus, vabzdžius? Taip. Jie tai daro, tačiau be piktų kėslų pakenkti kitam. Gamta viską surėdė tokiu būdu, kad gyvūnai neturi kito pasirinkimo. Liūtas nori ėsti, štai ir vejasi gazelę. Jeigu tu esi stipri ir greita gazelė, tai nebūsi pagauta, o jeigu ligota ir silpna – atėjo laikas atsisveikinti su šiuo pasauliu. Mokslininkai tai vadina natūraliąja atranka. Tai visą planetos organizmą daro sveikesnį. Tai ką gi myli kraujo ištroškęs liūtas? Gamtą. Jis myli gamtą ir laikosi jos dėsnių. Tas pats liūtas ir vaikoma gazelė jaučia viso gamtos organizmo vidinį ryšį ir jam nesipriešina. Na, įsivaizduokite, kad odos ląstelės neatsinaujins ilgusmetus. Joms reikia apmirti ir suteikti galimybę vystytis naujoms ląstelėms. Tuomet oda bus jauna ir stangri. Tas pats ir gyvūnų bei augalų pasaulyje. Viskas sukurta ir numatyta, tad gyvūnai tiksliai vykdo gamtos programą. Ši gamtos dėsnių meilė – natūrali.
O mes, žmonės, dažnai elgiamės priešingai gamtai ir išnaudojame vieni kitus. Šiandien vienas žmogus gali gauti atlyginimą, už kurį galima pamaitinti tūkstančius mirštančių iš bado vaikų, tačiau toks žmogus nejaučia atsakomybės už visą organizmą, o tik už save. Čia slypi mūsų problema, ir vis stipriau pasireiškianti krizė turi išryškinti vaizdą žmogaus akyse. Na, kaip tam turtuoliui parodyti arba įrodyti, kad, prieštaraudamas gamtos dėsniams, jis priartina krizę? Jeigu gamta nustatė, kad tu turi imti sau tik tai, kas būtiniausia, visa kita pagal tau gamtos suteiktas galimybes (protą, jėgas, nuovoką ir t. t.) privalai atiduoti kitiems, o tu viską darai atvirkščiai?.. Štai jums uraganai ir cunamiai, žemės drebėjimai, gaisrai ir sukilimai, kurie vyksta nepriklausomai nuo to, koks žmogus yra „kietas“ ir sėkmingas. Tu turi viską, tu – planetos valdovas, o gamtai pakanka vieną kartą nusičiaudėti – ir tu jau karste. Muzika, gėlės, daug žmonių… o tu jau to nesuvoki. Na, tarsi gazelė, kurią suėdė ne liūtas, o gamta.
Tai kas gi yra tikroji meilė ir kur ji? Ar galima pasiekti begalinę meilę ir likti su ja amžinai? Kaip galima pamilti savo artimą labiau negu save? Tai tiesiog utopija!
Kaip galima perleisti kėdę, ant kurios sėdi, kitam? Pasirodo, galima. Yra vienas stebuklingas žodis – „pagarba“. Jeigu šalia manęs yra žmogus, kurį aš gerbiu ir kuris yra tiesiog mano dievaitis, jam atiduoti kėdę – tai laimė. Matyti jį sėdintį – džiaugsmas. Viduje džiaugiesi tokiu poelgiu. Jeigu širdies ląstelė gerbia nervų sistemos ląstelę, tai duos pakankamai kraujo maitinimui, kad nervų sistema tinkamai funkcionuotų. Iš kitos pusės, jeigu nervų sistema gerbia visą organizmą, tai pasiunčia impulsus dirbti darniai, kaip kad mechanizmas, kaip orkestro dirigentas. Darniai skambanti dirbančio kūno muzika –nirvanos būsenos nervų sistema.
Mano pasirinkimas – aptarnauti visą organizmą, o ne vien save, ir man kaip dovana yra duodamas suvokimas, kad aš ir esu visas organizmas. Krizė mus stums vis giliau, kad mes pagaliau suvoktume, kad kiekvienas esame svarbus, ir pradėtume vienas su kitu elgtis kaip su svarbia dalimi. Po įvykusios tragedijos Japonijoje kiekvienas elektrikas, galintis atnaujinti elektros tiekimą į namus, tapo labai svarbus ir mylimas. Gamta privers mus mylėti vieniems kitus, bet kiek reikia bėdų iškęsti?
Pamąstykite akimirką. Ar mes norime pajusti amžiną meilę, kai iš pat ryto atsikeliame džiugūs ir laimingi, nes mus supa labiausiai nusipelnę žmonės, o mes esame pasirengę jiems atiduoti tuos talentus, kuriais mus apdovanojo gamta? O gal užsiklosime antklode, visus laikydami kenkėjais ir supuvėliais, ir kils noras juos naikinti? Kas geriau – pajausti akimirkos malonumą nuo maisto, sekso, kurtizanių ir pranašumo kitų atžvilgiu ar būti vertam amžinos meilės supratus ir priėmus gamtą tokia forma, kokia ji pati nori, kaip kad rūpestinga motina, duodanti tau savo meilę? Visa ta neužgęstanti ir visuotinė meilė slypi mūsų tarpusavio ryšiuose. Jeigu aplink tave priešai, tu – nelaimingas. Jeigu tave supa mylimi žmonės – tu pats laimingiausias planetoje. Mūsų teisė rinktis.
Būkite kupini sveikatos ir meilės, o jau tuo, kad būtume mylimi, pasirūpins gamta.
Aleksandras Angelovas
