„Žmogus – visumos, kurią vadiname Visa-ta, dalis – yra apribotas laiko ir erdvės. Save, savo mintis bei jausmus žmogus jaučia kaip kažką atskiro nuo viso likusio pasaulio – o tai yra tam tikra optinė apgaulė. Ši iliuzija tapo mūsų kalėjimu, apribojančiu mus savanaudiškų norų pasauliu ir prisirišimu prie siauro artimų žmonių rato. Mūsų užduotis – išsivaduoti iš šios vienutės, išplėsti savo dalyvavimą iki kiekvienos gyvos esybės, iki viso pasaulio visoje jo didybėje. Niekas negalės įgyvendinti tokios užduoties iki galo, bet jau patys bandymai pasiekti šio tikslo yra išsilaisvinimo dalis ir vidinio pasitikėjimo pamatas.“

Albertas Einšteinas

„Biotechnologinė revoliucija neišspręs visų civilizacijos sukeltų krizės problemų. Išėjimas iš krizės susijęs su dvasine revoliucija, su naujų civilizacijos vertybių paieška“, – mano Rusijos mokslų akademijos Visuomeninių mokslų skyriaus sekretorius bei Filosofijos instituto vadovas, akademikas V.S. Stepinas.

V. Stepino kolega, amerikietis Džonas Horganas, savo knygoje „Mokslo galas“ teigia, kad antroje XX amžiaus pusėje vienintelis stimulas mokslo vystymuisi buvo šaltasis karas: „ Mokslas išrado tokius stebėtinus dalykus, kaip atominį ginklą, atominę energiją, reaktyvinius lėktuvus, radarą, kompiuterius, raketas“. Šaltajam karui pasibaigus, dingo ir stimulas „statyti kosmines stotis ir milžiniškas mašinas tiktai savo galios pademonstravimui“.

Ši bei kitos iškilių mokslininkų nuomonės pasako tai, kad mokslo krizės priežastis yra daugiau pačios mokslinės pažinimo idėjos svarbos nuopuolis, nei ekonominiai sunkumai. Technikos vystymasis šiuolaikiniam žmogui nebėra tas tikslas, kuris galėtų suteikti jo gyvenimui stimulą ir prasmę. Nemažą vaidmenį čia atlieka ir tai, kad perspektyvoje nauji moksliniai atradimai iš karto sukelia eilę neišsprendžiamų moralinio pobūdžio problemų. Akademikas V. Stepinas užsimena apie problemą, susijusią su žmogaus gyvenimo prailginimu: „Kadangi gyvenimo prailginimas pradžioje kainuos labai brangiai ir bus prieinamas tiktai turtingiesiems, gali susiformuoti viduramžių aristokratijai analogiška ilgaamžių kasta“.

Akivaizdu, kad vienintelis sprendimas, kuris galėtų civilizacijos progresą pakreipti nauja linkme, yra dvasinė raida, arba V.Stepino žodžiais sakant, „dvasinė revoliucija“. Tai leistų peržengti tradicinio mokslo, apriboto penkiais žmogaus jutimo organais, rėmus. Naujojo mokslo sritimi taps jausminės sferos vystymas, suteiksiantis galimybę stebėti ir tirti kitos realybės erdvę.

„Biologinis žmogaus proto pagrindas nėra tobulas“, – tvirtina V.Stepinas. Proto netobulumą sąlygoja tai, kad jo veikla priklauso nuo regėjimo, klausos, uoslės, skonio ir lytėjimo organų signalų. Naujų pasaulio sandaros sluoksnių suvokimui žmogui prireiks nepriklausomų nuo organizmo funkcijų jausmų ir proto.

Šiuolaikinis žmogus labai priartėjo prie naujos savo vystymosi vijos. Artimiausiu metu mums teks įsitikinti akademiko V.Stepino žodžių teisingumu: „Žmogaus protas nėra galutinis ir aukščiausios kokybės kosminės evoliucijos produktas, o tai tik tarpinė forma pereinant prie tobulesnės protingo gyvenimo pakopos“.

Ir vėl atlieku vadinamąją socialinę apklausą. Man ypač patiko tai, kad nereikia vaikščioti gatvėmis ir įkyrėti žmonėms, pakanka interneto tinklapio paieškos laukelyje surinkti reikalingą temą, ir naršyklė kaipmat pasiūlo visą puokštę variantų. Ar  ne puikus pasirinkimas? Taigi rašau: „Kas aš?“ Ir man pateikiami tokie sakiniai: „kas aš tau“, „kas aš testas“, „kas aš filmas“ ir daug kitų, tarp jų – ir „kas yra Kate Moss vyras“. Labiausiai patiko „kas aš? kur aš?, kas šitie žmonės?“

Tai ir reikėjo įrodyti. Žmogus nori žinoti ne tik kas jis toks, kokioje terpėje gyvuoja, bet ir kokią vietą užima tarp „šitų“ žmonių.

Kodėl žodis „šitų“ kabutėse? Todėl, kad žmogui būdinga priešpastatyti save kitiems. Jam visada atrodo, kad būtent jis yra ypatingiausias, protingiausias, pats gražiausias… Arba nori toks būti…

O kai kas netgi nori užsidaryti savo dėžutėje, kad nematytų ir negirdėtų kitų. Pabandysiu sau atsakyti į klausimą „Kas aš?“ Lengva! Aš – Jelena. Man 41 metai. Esu žmona, motina, duktė, sesuo, draugė, kaimynė…

Palaukite… Pradedu painiotis… Aš žmona, nes turiu vyrą. Aš motina, nes turiu vaikų. Aš duktė ir, atitinkamai, turiu tėvus. Sesuo – broliui. Draugė savo draugėms. Kaimynė… Oi, kaimynų – debesis…

Vadinasi, aš egzistuoju tik todėl, kad yra kiti?!! O kas gi Aš? Na, tiesiog „Aš“. Be jokių „kitų“… Ieškau, knaisiojuosi savyje… Juk be kitų manęs tarsi ir nėra?..

Jeigu aš parašysiu rašinį, o skaitytojų nebus, tai kaip gi visa šita rašliava egzistuos? O jei užsigeisiu pritardama gitara gražią dainą sudainuoti – kas įvertins, kad ji graži?.. Mano akys išsiplečia… O kaipgi… kaipgi…

Štai žmonės kalba apie vienatvę… Kurgi ji, ta vienatvė, kai aplink tiek daug „šitų“, „kitų“… Net jeigu kuris nors iš jų nelabai mane myli, vis tiek tai reiškia, kad Aš esu…

Kas Aš? Kas šitie žmonės aplinkui?.. Jie egzistuoja todėl, kad esu Aš? Ar Aš esu todėl, kad egzistuoja jie?

Staiga išryškėjo vaizdas: pasaulis – tai makramė, ir visi esame surišti stipriais stipriais mazgeliais… Be manęs motyvas negali būti toks, kokį sumanė Kūrėjas… Ir be kitų gijų taip pat…

Vikipedijoje skaitau: „Medžiaga makramė pinti turi būti tvirta, vidutinio sukrumo ir lankstumo“.

Aišku. Tam, kad mūsų pasaulio motyvas būtų lygus, harmoningas, visos gijos turi būti stiprios, t. y. turėti savo vidinį tvirtumą. Sukrumas – tai (mąstau) kiekvieno gyvenimiškoji patirtis. Kiekvieną gyvenimas susuka skirtingai. „Tinkamai“ reiškia, kad, nepaisant to, kaip esi susuktas, tu išsilaikei, tapai minkštesnis, lankstesnis ir jau gali susipinti su kitais, kad taptum Vieningu motyvu…

Jei prie šio motyvo būsi netinkamai prikibęs, tai būsi nukirptas aštriomis žirklėmis, kad nedarkytum Harmonijos… Ir įpins tave Meistras į naują gaminį, kad ten „prigultum tinkamai“, priderintas prie kitų siūlelių… Esmė liks ta pati: tu – gija, pasikeis tik laikas ir vieta…

Gal neverta laukti kitos progos? Ir jau dabar, šiame kūrinyje, pasistengti surasti sąlyčio ir  bendrumo taškus tarp kitų gijų…

Kaip suteikti didesnį malonumą Meistrui, kad Jis galėtų savo Kūrinį paglostyti rūpestinga ranka ir įsitikinti jo išbaigtumu ir didingumu… Kad daugiau nie-ka-da netektų jo taisyti…

Kas aš?.. Vienišas siūlelis, gulintis savo dėželėje?.. Ar viena iš tų, kurie sudaro geriausią visų laikų paveikslą – viso pasaulio paveikslą… Su Didžiojo Meistro autografu…

Jelena Voroncova 

Mes sakome „protingas žmogus“. Ką reiškia „protingas“, ir ką reiškia „žmogus“? Norint tai išsiaiškinti, siūlau skaitytojams savo nuomonę šia tema kurį laiką palikti nuošalyje ir sekti mano mintį, o po to daryti išvadas. Mes dažnai save lyginame su gyvūnais, ir ne atsitiktinai, mes  iš tiesų turime daug ką bendro. Pavyzdžiui, mes gimstame, apsirūpiname maistu, gimdome palikuonis. Yra ir skirtumas: gamta mums suteikė protą.

Kaip gi mes protu naudojamės. Šiandieninė situacija mums akivaizdžiai parodo, kad ne pačiu geriausiu būdu. Negavę proto, mes liktumėme gyvūno lygmenyje, o jį gavę, mes turime išmokti teisingai juo naudotis. Gavęs protą, žmogus vystėsi kaip mažas vaikas, dažnai darydamas kančias keliančias klaidas. Tai neišvengiamas, mažo būvio vystymosi link didelio, kelias, kai klysdami, krisdami, užsigaudami ir vėl pakildami, mes augame ir įgyjame gyvenimiškos patirties. Aš pasakyčiau, kad „protingo žmogaus“ statusą mes gavome avansu, kurį visi dar turime pasiekti.

„Žmogus“ hebrajų kalboje reiškia „Adam“ (Adomas). Žodis Adam kilęs nuo žodžio „domė“, kuris reiškia „panašus“, – panašus į tą aukščiausią valdančiąją gamtos jėgą, kuri jį sutvėrė. Žmogus – tai ne būtybė, kuri moka vaikščioti ant dviejų kojų, galvoti ir kalbėti, o šios būtybės savybė, kuri turi pasireikšti jame, prilygus savo Sutvėrėjui. Žmogus vadinsis žmogumi tada, kai prilygs jį sutvėrusiai jėgai.

Mokslininkai, tirdami žmogaus galvos smegenis, gavo stebėtinus rezultatus, parodančius, kad žmogus iš visos smegenų apimties gyvenime panaudoja ne daugiau kaip 6% . Tai nepriklauso nuo protinių žmogaus gebėjimų, nuo to, ar tu būsi neišsilavinusiu kiemsargiu, ar profesoriumi mokslinių tyrimų institute. Į tai, kodėl iš 100% smegenų mes panaudojame tikai mažą jų dalelę, mokslininkai neturi atsakymo. Čia nėra jokios gamtos klaidos, o žmogus tiesiog dar nepradėjo naudotis likusia savo smegenų dalimi. Aš manau, kad tai pasako, jog mūsų laukia užduotis, pareikalausianti iš mūsų įjungti visus 100%  mūsų proto, bet kas tai per užduotis, mes dar nežinome.

O gal būt šis rezervas mums yra duotas tam, kad mes galėtume suvokti mus sutvėrusią gamtos jėgą, ir jos pažinimui mūsų protui teks atlikti milžinišką darbą. Juk mums teks pažinti mūsų Sutvėrėją, o pažinus, pakeisti savo prigimtį taip, kad galėtume prilygti jam, nes mūsų prigimtis yra jam priešinga. Aš kalbu apie egoizmą, kurį mums reikia ištaisyti. Mūsų egoistinei raidai pakako 6%, o jo ištaisymui mums reikia įjungti visą proto galią.

Nuspėdamas klausimą, atsakau: jeigu mes iš karto būtume sutverti idealiais, tai būtume kaip gyvūnai, turintys pilną instinktų rinkinį, arba kaip robotai su juose įdiegta programa. Todėl egoizmas ir protas yra mums reikalingi tam, kad galėtume tapti žmonėmis. Ir tada žmogus iš tiesų bus vertas „Žmogaus“ vardo.

Boris Eljasov

Kiekvieną rytą, atversdami laikraštį, klausydami žinių per radiją ar per televiziją, mes nepastebimai nugrimztame į neigiamos informacijos jūrą. Kuo toliau, tuo labiau mums yra peršamas nepatrauklus ir tamsus pasaulio vaizdas, kuris sudarytas iš begalės prievartos, kovos dėl pinigų ir valdžios. Mums nuolatos į galvą kemšamos naujienos apie nesibaigiančias avarijas, katastrofas ir žmogžudystes, kol tai tampa nebepakeliama ir tuomet, jau nebesitikėdami sulaukti gerų permainų klausiame savęs – „Nejaugi pasaulyje nėra nieko gero?“.

Mes nuolatos ieškome gyvenime ko nors už ko galėtume užsikabinti, tarsi „Ariadnės siūlo galo“ (Ariadnės siūlas – išeitis iš sunkios padėties. Frazeologizmas kilo iš senovės graikų mito apie Kretos valdovo Mino dukterį Ariadnę, davusią Atėnų didvyriui Tesėjui siūlų kamuolį, kuris padėjo jam išeiti iš Labirinto ), kuris išvestų mus iš šio labirinto, ieškome viso to prasmės, kuri pateisintų tokį mūsų egzistavimą, tačiau nerandame. O viso to pasekoje kyla depresija, kuri sieloje palieka vien tik tuštumą.

Tačiau dienos bėgyje mums pavyksta iš dalies atsitraukti nuo tokių minčių: darbas, šeima, draugai, hobis. Vakare taip pat galime pasirinkti įvairias pramogas, kurias mums gali pasiūlyti mūsų industrija. Visa tai mums tarsi padeda laikinai negalvoti apie tai kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje ir užsimiršti. Bet ir vėl išaušta rytas ir vėl tas pats tuštumo ir nesaugumo jausmas. Kai kurie žmonės nebegalėdami kęsti nuolat pasikartojančios tokios būsenos bando pabėgti nuo šio jausmo pasinerdami į alkoholizmą, narkotikus, kai kurie suserga psichinėmis ligomis. Kiti bando save „laikinai nuraminti“ užsiimdami meditacijomis, joga ar kitomis psichologinėmis praktikomis. Visa tai žmogų laikinai nuramina, tačiau problema išlieka neišspręsta, o toks „raminamųjų“ poveikis anksčiau ar vėliau baigiasi. O kas toliau ? Kokias dar panašias būsenas mums dar reiks iškęsti ? Ar visa tai kas vyksta su mumis tėra tik atsitiktinumas ? Ir kas gali mus nuo viso to išvaduoti ?

Jeigu žmogus žinotų kokias būsenas jam reikės išgyventi kol jis pasieks tą „posūkio tašką“ nuo kurio prasidės jo progresuojantis teigiamas vystymasis ir tobulėjimas, tai, be abejo, žmogaus požiūris į gyvenimą būtų visiškai kitoks.

Tuomet žmogus nepultų į narkotikus, savižudybę ar depresiją, o į savo egzistavimą žiūrėtų visiškai kitaip, labiau viską suprasdamas, jį supančią realybę performuotų kitaip. Juk pasaulis aplink mus keičiasi įtakojamas mūsų minčių. Kaip sakoma, teisinga ligos diagnozė – pusė sėkmingo gydymo.

Taigi, žmogaus įtaka pasauliui priklauso nuo jo minčių. Todėl teisingas realybės suvokimas jau yra vaistas. Juk vien tik nuo mūsų supratimo kas iš tikrųjų su mumis vyksta, nuo mūsų ryšio su aplinka, suvokimo kas ir kodėl su mumis taip elgiasi, priklauso mūsų elgesys, dėl ko keičiasi mūsų realybė, kas verčia mus toliau vystytis ir pereiti į aukštesnį mūsų egzistavimo lygmenį.

Jeigu mes nors dalinai suprastume žmogaus ryšio su kitu žmogumi svarbą, visos žmonijos ryšį su gamta, bei žinotume kiekvienas savo rolę tokioje vieningoje sistemoje, tuomet tikrai galėtume pakeisti pasaulį. Nepastebimai išsispręstų visos žmonijos problemos, tiek išorinės (tirpstantys ledynai ir didėjančios ozono skylės), tiek vidinės (depresija, narkotikai, terorizmas bei karai). Visa realybė galėtų pasikeisti į gerąją pusę vien tik mūsų suvokimo dėka.

Vincas Andriušis

Laisvė – tai galimybė, nepaisant savo egoistinės prigimties, priimti sprendimus, paremtus visiškai kitu principu, kita formule, kitu algoritmu. Šių nepriklausomų sprendimų sritis yra už mūsų egoistinės prigimties ribų.

________________________________________________________________________

Visais laikais žmonės ieškojo laisvės. Bet kur slypi mūsų laisvė? Iš kokios vergijos žmonija bando išsivaduoti? Ar neatėjo laikas išsiaiškinti, kada mes galime rinktis, o kada esame priversti elgti automatiškai?

Kiekvienas iš mūsų turi tam tikrą rinkinį informacinių duomenų (genų), kurie lemia bet kokius mūsų polinkius: muzikai ar sportui, altruizmui ar vagystei. Kasdieną mokslininkai gauna vis naujos informacijos , atskleidžiančios, kad mūsų veiksmai ir poelgiai nėra laisvi. Suvokęs šį faktą, žmogus gali pradėti ieškoti laisvės.

Mes gyvename veikiami dviejų lemiančių faktorių. Tai e s m ė ir šios esmės vystymo programa. Esmė – tai pirminiai mūsų duomenys (lytis, charakterio bruožai, norai ir t.t.). Be jų iš išorės mus veikia dar du faktoriai – visuomenė (supanti mus aplinka) ir šios visuomenės vystymo programa. Tokiu būdu šių keturių faktorių rėmuose telpa absoliučiai viskas, ką mes bepagalvotume, naujai pažintume ar atrastume.

Kai aš susivokiu , kad gyvenu šiame pasaulyje, pakeisti jau nieko nebegaliu. Aš gimiau šeimoje, kurios nepasirinkau, mane ir auklėjo, neklausdami mano sutikimo, aš įgijau kažkokį išsilavinimą arba likau be jo, kas irgi praktiškai nuo manęs nepriklausė. Tie patys keturi faktoriai ir lėmė tai, koks aš užaugau. Tai kur gi čia pasirinkimo laisvė?

Mūsų egoistinė prigimtis, kuriai vergaujame – tai nuolat augantis noras mėgautis visais įmanomais malonumais kitų sąskaita. Žmogus automatiškai, nesąmoningai, savęs nekontroliuodamas, visuomet renkasi optimaliausią kelią savo maksimaliems poreikiams tenkinti.

Laisvė – tai galimybė , nepaisant savo egoistinės prigimties, priimti sprendimus, paremtus visiškai kitu principu, kita formule, kitu algoritmu. Šių nepriklausomų sprendimų sritis yra už mūsų egoistinės prigimties ribų. Likdami jos valdžioje, mes netenkame pasirinkimo laisvės.

Mes negalime pakeisti genetinės informacijos, kaip ir valdyti bei kontroliuoti jos vystymo proceso. Ne mūsų jėgoms pakeisti visuomenės įtakos asmenybei dėsnio. Mes galime tiktai pasirinkti aplinką, su kurios nuomone mes pasiruošę sutikti. Kalbame ne apie „fizinę aplinką“, kuri kaip ir viskas šiame pasaulyje mums duota be pasirinkimo , o taip vadinamą „įtakojančią aplinką“.

Žmogų su kitais žmonėmis sieja tamprus ryšys, kuris yra pirminis ir nekintantis. Žmogus ir aplinka įtakoja vienas kitą, betgi žmogus gali sąmoningai pasirinkti aplinką, kad ši apspręstų jo norus, mintis ir elgesį.

Tinkama aplinka mums gali padėti „pakilti“ virš savo egoistinės prigimties, atverdama savyje sritį, kurioje galėtume realizuoti savo pasirinkimo laisvę.

Vincas Andriušis

Gyventi – gera, bet gerai gyventi – dar geriau! Ši žinoma frazė daugeliu aspektų atspindi mūsų požiūrį į gyvenimą. Didžiajai daugumai neįdomu užsiimti tiesos ieškojimu, galvoti apie gyvenimo prasmę, ar apie ką nors panašaus. Mums žymiai įdomiau žinoti kaip susitvarkyti gyvenimą taip, kad gyventume be rūpesčių. Kuris iš mūsų nesiekia rasti savojo kelio į sėkmę, savo laimės raktelio? Žinoma, kiekvieno laimės matas skirtingas, bet vis tik galima išvesti vieną bendrą laimės formulę: „Minimaliomis pastangomis patirti kuo daugiau malonumų“.

Ir tai dar ne viskas. Būna taip, kad žmogus pasiekia savą tikslą, „įsitvirtina“. Tačiau jis visada save lygina su kitais! Ir jeigu staiga pastebės, jog kuris nors turi daugiau, vėl kankinsis, negalėdamas pasitenkinti tuo ką pasiekė. Tokie mes esame. Ir taip jau esame sutverti, kad kiek beturėtume, vis tiek esame nelaimingi. Niekas negali mums garantuoti, kad ir rytoj mums taip pat seksis, neišvaduos iš baimės jausmo dėl savo sveikatos, vaikų ateities ir t.t.

Taip išeina, kad esame pasmerkti amžinoms kančioms. Nejaugi tai ir yra gyvenimo prasmė? Turi gi būti kažkokia išeitis, kažkas tokio, kas išvaduotų mus iš kančių visiems laikams. Ir tokia išeitis iš tikro egzistuoja. Prasmę, tikslą ir pagrindines gyvenimo taisykles mums jau seniai pateikė – paisyk savo artimo. Nedaryk kitam to, ko pats nemėgsti. Būtent šios taisyklės vykdyme slypi išsivadavimo iš kančių kelias ir laimingo žmogaus gyvenimo pamatas.

Teoriškai viskas labai paprasta, tačiau praktiškai tai įgyvendinti neįmanoma. Mūsų egoistinė prigimtis nepaiso artimo interesų. Na, žinoma, mes truputį jų paisome ir netgi galime būti mandagūs bei dėmesingi. Tačiau tai darome tik tiek, kiek esame suinteresuoti asmeniniu rezultatu – patirti malonumą arba išsivaduoti nuo kančios.

Taigi, mums suteikta padėtis be išeities? Mes negalime nesavanaudiškai nieko mylėti, o turime elgtis būtent taip? Gamta turi savus poveikio mums mechanizmus. Kai kančių lygis pasiekia tam tikrą dydį – žmogus gali labai daug, netgi – būti dėmesingas artimui. Ir gamta mus palaipsniui veda prie šio lygmens. Pakanka atkreipti dėmesį į tai, kaip išaugo žmonijos kančios per paskutinius šimtą metų.

Todėl norintis išvengti kančių ieško tokios metodikos, kurios pagalba galėtų atlikti būtinus pakeitimus savyje, kuri suteikti jam jėgų įgyvendinti rūpinimosi artimu principą. Ir kuo anksčiau – tuo geriau, nelaukiant kol ligai išgydyti prireiks chirurginės operacijos.

Aleksandras Gurovas

Labas, drauguži. Sveikas atvykęs . Negaliu pasakyti, kad džiaugiuosi tave čia matydamas, bet tu pats atėjai. Susipažinkime. Aš – sistemos administratorius, ir mano pareiga yra tau paaiškinti Dugno sistemą, į kurią tu pakliuvai , ir ar yra galimybės iš čia išsikapstyti. Gerai?

Taigi, tu nusmukai į Patį Dugną. Žinoma, tu kažką jauti, darai, gyveni. Tai tiesa, bet geresnis Dugno apibūdinimas būtų toks – tai yra tuščias tavo gyvenimo lapas. Turi klausimų? Jau? Gerai, bet pirmiau aš duosiu trumpą vietos, kur aš dirbu, aprašymą,. Iš tikro tai nėra lengva, juk kokiais žodžiais būtų galima apibūdinti beprasmybę? Kaip paaiškinti? Bet pabandysiu…

Pačiame Dugne nėra tokios sąvokos, kaip gyvenimo prasmė. Čia viskas išsekinta ir mirę. Viskas, kas turėjo spalvą, – išbluko. Viskas, kas turėjo vertę, – nuvertėjo. Viskas, kas turėta, – prarasta. Tai nebūties pasaulis, kai vienąkart viskas dingsta ir belieka tik Dugnas. Tai ištisas pasaulis, iš kurio labai sunku savo noru išeiti, nors yra ir sėkmingų pabėgimų.

Tiktai iš kur paimti jėgų, kad pabėgtum, atsispirtum nuo Dugno? Kur rasti tikslą, kad būtų kur link eiti? Viltį? Kaip rasti kelią, pamatyti šviesą, kad apšviestų kelionę? Ir kur, pagaliau, rasti tą, kuris sutiktų su tavimi bėgti? Tu galvoji, kodėl čia – Dugnas? Taigi todėl, kad rasti atsakymą į šiuos klausimus labai sunku! Cha-Cha! Tu dar turi man klausimų? Na matai, ne…

Žiūrėk, čia taip gera, vieniša. Niekas netrukdo, nebruzda, neplėšia iš gyvenimo įmanomo ir neįmanomo, neatstumia nuo lovio, nėra neapkenčiančių. Visa tai buvo ten, viršuje. Čia nieko nėra ir nėra ko prarasti. Aname pasaulyje, iš kurio tu atėjai, buvo visko ar ne? Milžiniškos galimybės, didžiuliai lūkesčiai, napoleoniškos svajonės. Viskas! Kur dabar  visa tai tavyje? Būtent. Tu galvoji, kad paprasčiausiai nepasisekė, nesusiklostė, kvailiu buvai ir t.t. Ne-e, brangusis.

Tai, kas buvo, – nuplaukė, ir pagalvok, kodėl.. Tu praradai tikslą. Ir visas tas spindesys pavirto į skurdą. Dvasios nebuvimas. Kada visos galimybės atimtos, viena po kitos. Dingo drąsa, karštas troškimas – ir štai rezultatas. Dabar nėra į ką atsiremti, nėra ko užvaldyti, nėra ko prarasti. Absoliutus Dugnas.

Tu supratai? Tačiau aš tau negaliu nepasakyti, kad tu vis dėlto turi šansą pakilti nuo Dugno. Kokį? Oi, koks vikrus! Ką,  jau nusibodo? Ei, drauguži, ne taip greitai! Pas mus čia griežta Dugno pakopų hierarchija, pragaro ratų, pameni Dantę? Gerai, nepyk, žinau, kad jis nepriklausė tavo draugų ratui. Cha-cha…

Įdėmiai klausyk. Tas pasaulis, iš kurio tu atėjai, sukurtas pagal principą: savo tikslų labui išnaudoti  artimą, pakenkti jam – gera ir teisinga. Nugalėti bet kokia kaina, sunaikinti, pavergti, sutrypti priešą, duoti į dantis. Daugelis žmonių tenai yra tylios nevilties būklėje, pakylėti ar priversti žaisti įprastą vaidmenį, primestą visuomenės sistemos. Ji stengiasi suformuoti žmogų godų ir abejingą, besirūpinantį tik savo įvaizdžiu,  t.y. karjera, manta, mašinomis ir t.t. Čia viso šito nėra. Gerai? Kaip pasakyti… Tu dar nesupratai, kur tu nugarmėjai.

Yra trys Dugno lygiai. Pirmas – kada  tu jauti visišką neviltį, žmogaus, įsprausto į kankinimo suolą, bejėgiškumą, viskas ne tavo valioje. Tuštuma, vienu žodžiu, sustingusi būsena, mirusios svajonės. Tokiems mes daug ką siūlome: alkoholį, narkotikus, kompiuterinius žaidimus, ir t.t. Gulėk ir mėgaukis! O ką, daugeliui patinka! Taip jie ir pragyvena likusią savo egzistencijos dalį, kol nepavirsta į dulkes. Į mirtį. Tai yra pirmas ratas. Kai pasiekia dugną ir po jį šliaužioja.

Antras ratas. Staiga tavyje gali pasireikšti kažkoks taškelis, to siaubo suvokimas, į  kurį tu pakliuvai, o taip pat ir noras kažką padaryti, kad dingtum iš čia. Tu negalvok, tu ne galerose, kur nelaimėliai vergai, prikaustyti iki mirties prie suolų, mosuoja irklais. Mes netgi labai demokratiškas Dugnas. Jei tavyje prabus tavojo blogio suvokimas, tai mes netrukdysime vystytis jam toliau. Šiame rate visų geriausia – tai laukti. Laukti, kada nusileisi į trečiąjį ratą. Kodėl? Todėl, kad iš pirmų dviejų pabėgti negalima. Kelias veda tik žemyn.

Paskutiniame rate tavyje ’’prabunda“ tam tikras tavo naujas viršininkas, reikalaujantis,  kad būtinai ryžtumeisi pažvelgti į save! Šitas viršininkas – didžiulis noras išsiaiškinti, kas vyksta tavo viduje, juk nori sužinoti, kodėl kenti! Reikia paimti štai tokį didžiu-u-ulį teleskopą, kurio pats neišlaikytum. Ką daryti? Rasti norinčius padėti! Kad nukreiptų vamzdį tiesiai į tuštumą, kuri tavyje plečiasi, pamatyti visus slaptus kampelius, apieškoti taip, kad, neduok dieve, raugo neužsiliktų…. Kokio raugo? Atleisk, aš įsijaučiau, šito tau nereikia, tai iš kitos istorijos.

Tai štai, visas reikalas juose. Tuose, kas ištiestų tau abi rankas, sugautų ir taip švelniai, su meile, pakeltų tave virš paskutinio rato, palaikytų, stumteltų į viršų. Atskleisiu tau paslaptį, drauguži: gyvenimas be jų beprasmis, bedvasis. Bet viskas priklauso nuo tavęs: tu privalai panorėti taip, kaip nori pačios didžiausios meilės… Visų pirma, tau reikia suprasti, ko tau trūksta. Jei to gyvenimo, kur tau nesisekė, bet nori, tai ne, negrįši iš čia į jį. Bet jeigu tavo norai kur kas didesni už to pasaulio norus, tada tu turi galimybę. Tik draugai tau suteiks norą išeiti ir jėgų tai padaryti.

Yra trečio lygio filosofija. Ji teigia: turi tokių draugų – tu gyvensi. Tu daug ką gali, o galbūt ir viską. Ką tau dar pasakyti? Asmeniškai man tu patinki, aš matau: Tu sugebėsi žengti šitą žingsnį. Kartu su tais, kurie trauks tave iš Paties Dugno, atsargiai, bet atkakliai, nugalėdami Dugno trauką, netgi labai stiprią, pasakyčiau tau. Tu privalai ne šiaip ištiesti jiems rankas, bet visiškai pasitikėti, atsiduoti jų norui tave išgelbėti. Tai abipusis pasitikėjimas, juk jūs apsijungiate tam, kad patektumėte į Naują Pasaulį.

Neklausinėk manęs apie jį, aš nieko nežinau, aš tarnauju Dugnui. Aš į Naują Pasaulį nepakliuvau, nesugebėjau… Kalba, kad jis tobulas, kad ten nebus konkurentų, nekenčiančių tavęs, kad naują  pasaulį valdo meilės įstatymas, atidavimo įstatymas. Ten neturi reikšmės nei socialinė padėtis visuomenėje, nei pinigai, nei garbė… Tai vieta, kur tu visiškai tampi savimi, – paprasčiausiai tai reikia sužinoti ir pačiam suprasti. Per kančias ir Dugno ratus, nes jeigu jų nebūtų – nuo ko atsispirtume?

Naujasis Pasaulis prasideda čia, tuoj pat po to, kai tu užmezgi ryšį su draugais. Pati jungtis ne dėl savęs, bet dėl kitų – tai Naujo Pasaulio pradžia. Kas bus toliau, aš nežinau, nes pasilieku čia. Tu dar turėsi susivokti ir pajusti Naują Pasaulį. Kada ten nueisi, pakilsi, tada abu palyginsi: tą, kuriame atsidūrei, ir tą, kuriame buvai. Tada ir suprasi jų skirtumą.

Taigi, tu privalai žinoti, kad mes nieko nesulaikome ir niekam nepadedame. Visą tai tu, tavo poreikis. Jeigu jis tavyje yra, tu sugebėsi tai padaryti. Taip aš kalbu su patekusiais į bejėgiškumą, silpnumą, abejingumą, nusivylimą. Aš jiems sakau, kad yra galimybė nugalėti tas būsenas ir pakilti.

Tu viską supratai? Tada sėkmės tau, o aš turiu eiti; štai dar būrys atvyko ir dar… Ar seksis tau pakilti nuo dugno? Nežinau, tai jau klausimas, priklausantis tavo daliai. Bet be palaikymo jėgos tu paliksi Pačiame Dugne iki gyvenimo pabaigos.

Vlad Rutus

Pagal Pasaulinės sveikatos apsaugos ministerijos skaičiavimus, 2020 metais depresija taps antraja, po kraujo indų susirgimų, invalidumo ir mirties priežastimi visame pasaulyje.

Kas tai yra depresija? Gyvenimu persisotinusių veltėdžių splinas, nusivylimas, liga? Jau nebe. Paskutiniu metu ji tapo tikra epidemija. Dėl depresijos darbingumą praranda apie 200 milijonų žmonių per metus. Ši liga yra pavojingesnė už astmą ir diabetą. Ji sustiprina visus chroniškus negalavimus ir padidina traumų pavojų.

Sergančių depresija tikimybė mirti nuo kitų ligų yra dvigubai didesnė. Depresija yra daugelio savižudybių priežastis, kurių Europoje daugiau, nei žučių kelyje. Kasdieną 15 žmonių nuo 15 iki 24 metų amžiaus nusižudymo priežastis yra depresija.

Ligos esmė yra ta, jog organizmas nustoja gaminti gyvybinį tonusą palaikančias medžiagas ir žmogus nustoja jausti džiaugsmą. Jis nieko nenori ir niekas jam nebeteikia džiaugsmo.

Ši „bedžiaugsmė“ būsena organizmui labai pavojinga. Ilgalaikiai depresijos priepuoliai mažina imunitetą, susilpnina organizmą ir provokuoja kitų ligų vystymasi. Daugiau nei pusė dabar gaminamų vaistų – tai antidepresantai bei kiti psichotropiniai preparatai.

Kodėl džiaugsmo nebuvimas yra toks pražūtingas žmogaus organizmui? Kodėl depresijos atvejai išsivysčiusiose šalyse yra žymiai dažnesni? Ir kokia yra paskutiniu metu staigaus susirgimų depresija skaičiaus padidėjimo priežastis?

Norėdami rasti atsakymus į šiuos klausimus, paklauskime savojo „Aš“, kuris atsakys, jog gyvenimo prasmė jam yra pasiekti pačios aukščiausios džiaugsmo būsenos, o pagrindinė varomoji jėga link šios būsenos yra noras.

Netgi akmenys turi norą – jie „nori“ išlaikyti savo formą. Augalai stiebiasi link Saulės, iš žemės siekia gauti mitybinius elementus. Gyvūnų norai yra dar labiau išvystyti, o žmogus turi visą norų gamą. Iškyrus tuos norus, kurie yra susiję su biologiniu kūnu, žmogus dar turi visuomeninius norus: pinigų, garbės, valdžios, intelektualinius (žinių įgijimo) ir dvasinius siekius. Dvasinis siekis – suvokti savo egzistencijos priežastį ir prasmę.

Normaliam žmogaus gyvenimui yra būtina, kad kurie nors iš šių norų pastoviai jame „veiktų“, t.y. reikalautų savo patenkinimo ir žadėtų atitinkamą malonumą. Tiktai tada žmogui atsiranda protinės bei fizinės veiklos stimulas. Ir jei dėl kokios nors priežasties norų tėkmė nustoja, tai išsenka ir žmogų užpildanti gyvybinė jėga.

Mokslo viršūnėse kalbama, jog šiuo metu žmonija žengia į paskutiniąją savo vystymosi stadiją, galima sakyti, pasiekė finišo tiesiąją. Mes jau praėjome išgyvenimo stadiją, sustiprėjome ir apsijungėme į tautas bei vlastybes. Mes sukūrėme religiją ir kultūrą, mokslą ir techniką, išlandžiojome ir išmatavome visą žemės rutulį. Mes išėjome į kosmosą bei išradome internetą.

Tačiau visi mūsų pasiekimai pagrįsti savanaudiškais tikslais, ir mūsų visiškai nedomina tai, kas nežada naudos ar malonumo. Taip pat mes sukūrėme ir kalėjimus bei skurdą, terorizmą ir masinio naikinimo ginklą ir užtikrintai judame susinaikinimo link, ką liudija daugybė mokslininkų prognozių.

Link to veda mūsų vidinės vertybės, dėl kurių mes plėšomės ir kurios sudaro mūsų gyvenimo prasmę. Nieko keisto, jog daugelis žmonių, dažniausiai netgi nesąmoningai, nusivilia jomis ir nebejaučia gyvenimo stimulo.

Sunkiau nei kitiems yra išsivysčiusių ir santykinai sėkmingų valstybių gyventojams. Jeigu Azijos bei Afrikos žmonės dar gali tikėtis, jog materiali gerovė padarys jų gyvenimą laimingu, tai skandinavijos šalių piliečiai, kurių tarpe jau seniai nebėra benamių ir badaujančių, tokios vilties yra netekę. Būtent ten, pagal statistiką, vienam gyventojui tenka didžiausias sergančių depresija bei savižudžių skaičius.

Dar prieš penkiasdešimt metų žmonės tikėjo, jog visuomenė juda socialinio teisingumo link, o techninis progresas gyvenimą padarys saugų ir patogų. Mums atrodė, kad kuo daugiau mes dirbsime ir gaminsime, tuo turtingesnis ir laimingesnis bus mūsų gyvenimas. Tačiau šiandien, stebėdami infliciją, švietimo bei kultūros nuosmukį, augančią prievartą ir artėjančią ekologinę katastrofą, mes vis labiau susimąstome apie civilizacijos likimą bei žmogaus egzistavimo prasmę.

Tai klausimai, į kuriuos nei mokslas, nei menas, nei religija negali rasti šiuolaikinį žmogų tenkinančių atsakymų. Būtent tai yra depresijų ir savižudybių priežastis. Nes, jeigu žmogui daugiau nebereikia kovoti už išlikimą ir ginti savo teisių, jeigu jis nėra užsiciklinęs ties pinigais ar valdžia, tai anksčiau ar vėliau jam iškyla šie „amžini“ klausimai: kas aš ir kam gyvenu? Iš kur aš atėjau ir kur iškeliausiu po mirties?

Kiekvienas iš mūsų yra vieno organizmo, vadinamo žmonija, dalis. Išminčiai apie tai kalba nuo biblijinių laikų. O tai mūsų dienom įtikinamai įrodo globalizacija, bendra informacinė erdvė ir totali visų nuo kiekvieno, bei kiekvieno nuo visų priklausomybė.

Kaip ir gyvame kūne, kurio kiekvienas organas egzistuoja pats sau, bet dirba viso organizmo naudai, kiekvienas žmogus visuomenėje atlieka savo, tiktai jam skirtą funkciją. Taigi, egzistavimo prasmė bei kiekvieno iš mūsų asmeninė laimė yra nenutrūkstamai susiję su visų kitų žmonių laime ir gyvenimu.

Tokia būsena, kurioje mes nejaučiame šio ryšio ir matome save nesusijusius su kitais, ne be reikalo egzistuoja. Ji yra būtina tam, kad visuotiną susiskaidymą bei bandymus rasti laimę tiktai sau asmeniškai, mes suvoktume kaip absoliučią aklavietę. Ir tada, suvokę apsijungimo būtinybę, apsijungtume ir, pasijutę vieningos visumos dalimi, pasiektume pilną džiaugsmo būseną, kurioje nelieka vietos nei depresijai, nei daugeliui kitų negatyvių reiškinių.