Nenorėdamos būti priklausomos nuo vyrų, moterys tapo lygiateisės. Savarankiškos, lydimos sėkmės, finansiškai nepriklausomos. Vyrai nuo moterų dabar taip pat nepriklauso nei buityje, nei sekse, o dar ir piktdžiugiauja: „Prisižaidėt su savo laisve ir lygiateisiškumu, pačios dabar ir sekso iš mūsų prašysite“. Moterys taip pat neatsilieka: „Mes išvis be jūsų apsieiti galime“.

Trumpiau tariant, dabar visi vienas nuo kito nepriklauso ir ką? Laimingi? Lyg ir nepanašu.

Kam buvo reikalinga nepriklausomybė?

Nepriklausomybė reikalinga, kai nėra pasitikėjimo. Na, jei kaimynais nepasitikiu, tai gerą spyną į duris įstatysiu. O jei pasitikiu – neįstatysiu.

O kada žmogus nepasitiki kitais? Kada pats yra toks, kuriuo negalima pasitikėti. Juk mes visus vertiname tik savo asmeninėmis savybėmis, kaip viską matome savo akimis ir girdime savo ausimis.

Susidarė toks paveikslas: visi vaikštome nepriklausomi ir ginkluoti savo stipriosiomis pusėmis, kaip ištisos paros budėjime, ir apsaugos liemenių nenusisegame, nes aplink priešai ir konkurentai. Derimės dėl sekso ir santykių, įvertiname, ar ne per daug davėme, ar ne per daug prašome. Nė minutei negalime atsipalaiduoti. Kažko liūdna.

Galbūt geriau gyventi ne tarp priešų, o tarp tų, kuriais pasitiki? Tada nereikės pastoviai būti kovinėje parengtyje. Kiek jėgų sutaupytume!

Tai labai paprasta padaryti. Tačiau pradėti reikia nuo savęs, o ne nuo mylimojo, ne nuo kaimynų ir ne nuo viršininkų ir pavaldinių. Juk pasaulį tokį matai todėl, kad pats esi toks – štai nuo savęs ir pradėk. Jei suprastėjo regėjimas, nesakysi: „Kodėl jūsų realybė tokia neryški ir knygoje atspausdintos neįskaitomos raidės?!”. Eisi ir akinius įsigysi.

Tiesiog prieš kiekvieną veiksmą tikrink ketinimą. Klausk savęs: „O kokia nauda iš to bus žmonėms?“. Tai labai veiksminga. Po to, kai galėsi atsakyti sau į šį klausimą, situacija pasikeičia visiškai kitaip, tavo naudai. Patikrinta praktikoje.

O jei papasakotum kitiems apie šį būdą, kaip palengvinti gyvenimą, tai „nusiginklavimo“ procesas vyktų greičiau.

Na, jei dar neatsibodo kariauti, jei dar nori tęsti, įrodinėdamas savo „kietumą“, tada, žinoma, tęsk. O man atsibodo.

Gyventi tarp draugų, artimų žmonių, kuriais pasitiki, žymiai maloniau, nei priešų tarpe. Ir meilės daugiau atsiranda. Ir sekso taip pat, todėl kad jis nustoja būti preke, žaliavų ištekliais, dėl kurių kariaujama. Imk ir atiduok, kiek tik nori.

Jekaterina Šimulina

Reikalauti iš vyro, kad jis kuo dažniau būtų namuose, nei jam to norisi, nenaudinga pačiai moteriai.

Vyras yra orientuotas į išorinį pasaulį, todėl jam labiau sekasi darbas. Netgi ir tokiose, atrodytų, moteriškose srityse kaip maisto ruošimas ir namų ruoša. Jei tvarkyti – tai miestą, jei ruošti maistą – tai tik restorane. Dėl to logiška, kad garsūs virėjai ir miestų merai daugiausiai yra vyrai. Namuose vyras gali jaustis kaip svečias: negali rasti maisto šaldytuve ar kojinių spintoje, nors ir viena, ir kita jam bus tiesiai prieš akis. Tiksliau pasakius, vyras namie jaučiasi kaip kareivis užnugaryje

Tai visiškai nereiškia, kad vyrui nereikalingi namai, kaip ir moteris. Skiriasi vyro ir moters namų suvokimas. Moteriai namai – tai jos pasaulis. Netgi jei moteris keliauja, ji bet kokiomis lauko sąlygomis stengiasi susikurti savo namelį. O vyrui namai – tai užnugaris, kuriame galima pailsėti, pasislėpti, praleisti sunkius laikus. Todėl vyras ir į namus, ir į moterį investuoja ir pastangų, ir pinigų, ir jausmų. Jam reikalingas toks poilsis. Net jei vyras kažką namuose meistrauja, tai nereiškia, kad visas pasaulis apsiriboja jo namais – tiesiog vyras nerimauja dėl užnugario.

Tikrai nenaudinga pririšti vyrą prie namų, bandant priversti jį juos ir namų bendravimą branginti taip, kaip tai vertina moteris:

– kam versti vyrą daryti tai, kas jam nebūdinga? Na ir kas, kad tau patinka darbuotis namuose. Visiškai nebūtina savo norus primesti kitam;

– namai – tai tavo pasaulis, tavo valstybė. Kodėl turėtum sumažinti jų dydį?

– išleisdama vyrą iš namų (netgi į barą ar naktinį klubą), tu turėsi šalia laimingą vyrą, o ne nepatenkintą nelaimėlį ar bambeklį;

– viską, ką uždirbs išoriniame pasaulyje, vyras atneš tau. Žinoma, jei tu sugebėsi suteikti jam to užnugario jausmą, į kurį verta investuoti, o nesuruoši jam karo dar ir namuose. Įsivaizduok: karys po karinių veiksmų atvyksta į užnugarį, o čia irgi karas. Kiek ilgai jis tai kentės?

Sukurti užnugarį nereiškia, kad reikia tapti namų šeimininke ar tarnaite. Visuose mūsų veiksmuose svarbu ne veiksmai, o ketinimai, dėl kurių ir vyksta veiksmai.

Nesvarbu, kas plauna indus ir grindis – vyras ar moteris. Arba kuris uždirba daugiau pinigų. Svarbu tik tai, dėl ko žmogus tai daro.

Netgi kai vyras ir moteris gyvena civilinėje santuokoje arba dar negyvena kartu, arba net pačių santykių pradžioje moteris gali suteikti vyrui jausmą, kad ji yra jo užnugaris. Ir vyras moteriai už tai bus labai dėkingas.

Pati dažniausia moters klaida – pradėti vyrą laikyti savo nuosavybe. Mes dažnai manome, kad kitiems žmonėms turi patikti tai, kas ir mums: „Kaip tu gali negerti alaus? Tai taip puiku!“, „Suvalgyk saldainį, jis toks skanus“, „Kokie kvaili žmonės, nori važiuoti pailsėti į Egiptą. Ką ten veikti? Važiuotų geriau į Indiją!“

Santykiuose lygiai tas pats – mes manome, kad mylimas žmogus laukia iš mūsų to paties, ko laukiame ir norime iš jo mes.

Iš tikrųjų vyras nelaiko savęs šeimos dalimi. Visiškai priešingai: šeimą jis laiko savo dalimi. Ir nereikia jo įtikinėti, apvilti ir versti būti kažkuo kitu. Dėl abipusio malonumo ir abipusės naudos.

Jekaterina Šipulina

http://ilady.info/zhenshhine-dom-muzhchine-ves-ostalnoy-mir/

Moters galia kurti ir griauti slypi jos žodyje, žvilgsnyje, tylėjime. Moters troškimas vyrą įkvepia žygdarbiams.

Kiekvienas žmogus turi poreikių. Be jų jis negali nei vystytis, nei bendrauti, nei kurti. Žmogaus potencialą lemia jo poreikiai. Iš kur vyras gauna poreikį ir semiasi  jėgų svaiginamiems polėkiams? Atsakymas: iš mūsų, iš moterų.

Mes įžvelgiame lietuje drėgmę, gėlėse – grožį, gyvūnuose – sausumos ir vandenynų gyventojus. Kodėl gi mums taip sunku įžvelgti savyje tai, ką prigimtis mums suteikė, – moteriškumą? Kaip to išmokti, kaip tapti Ja?

Konferencijų salėje tvyro slogi įtampa, tarsi prieš sprogimą. Vienas priešais kitą, skirtingose barikadų pusėse, sėdi Aleksandras ir Diana. Jis – ryšių paslaugų pardavimo kompanijos vyr. vadybininkas, ji – stambios gamybinės kompanijos vyr. buhalterė. Stalo viduryje kovos priežastis – neapmokėta trijų mėnesių sąskaita, kurios suma – 50 tūkstančių. Kompanijai gresia pavojus likti be internetinio ir mobiliojo ryšio. Diana metodiškai ir griežtai įrodinėja  savo tiesą, o Aleksandras ginasi kaip tik galėdamas, nevengdamas nei mokslinių terminų, nei įžeidinėjimų. Kuo visa tai baigėsi?

Nesvarbu kuo, bet to išvengti gyvenime galima. Kaip? Prisiminti moters prigimtį. Tai didelis praktinis mokslas, kiekvieno asmeninė praktika, ir aš tai supratau.

Mūsų visuomenės problemos užsimezga žmonių vaikystėje ir auga bei formuojasi tolygiai su jais. Problemų šaknys – vienodas mergaičių ir berniukų auklėjimas. Kalbant apie mergaites, jos mokomos matematikos, chemijos, fizikos mokslų, vėliau jau pačios uoliai studijuoja ekonomiką, mediciną, filosofiją, architektūrą. Bet kaip skaniai išvirti sriubą, kalbėti, elgtis, rengtis, jų niekas nemoko. Apie teisingą požiūrį į vyrus jos nieko nežino.

Reikia keisti save. Apie kokią laimę mes galime svajoti, jeigu pačios nieko nekeisime, tik reikalausime to iš vyrų?

Aš aptikau keletą principų, kurie man padeda prisiminti, kad aš esu moteris. Noriu, kad ir jūs sužinotumėte, kaip tapti tikra moterimi.

Moters įtakos zona, kurioje moteris valdo ir karaliauja, yra jos namai. Norime mes to ar ne, bet jeigu iš tiesų siekiame, kad santykiai šeimoje būtų darnūs, mums reikia išmokti organizuoti ir atlikti pareigas namuose. Maisto gaminimas, skalbimas, tvarkymas, netgi buto remontas ( jeigu jo reikia, privalome vyrui suteikti tam įkvėpimą). Jei norime gražių santykių su vyru, mes privalome žinoti, kokius patiekalus jis mėgsta.

Jeigu mes manome, kad vyras namuose turi daryti tvarką, tai protingi žmonės pasakytų, jog mes žeminame vyrą ir visai jo nesuprantame. Bet yra unikalus būdas jo nežeminti – reikia tiesiog paprašyti, kad jis mums padėtų. Maža pastaba (įsiminkite kaip aksiomą): vyrai neturi švaros pojūčio, jiems jos netrūksta kaip saulės danguje ar krintančio sniego. Taip yra, ir viskas!

Vyro įtakos zona – tai viskas už namų ribų, todėl jo uždarbio šaltinis – jo veiklos zona. Ir jeigu vyras kaltina moterį, kad ji mažai uždirba, – tai tiesioginis įžeidimas. Moteris gali dirbti tik dėl malonumo.

Būtų puiku, kad moters kasdienė išvaizda būtų tokia, tarsi ypatinga šventė jos rūmuose vis dar tęsiasi. Kad ji vilkėtų pačiais gražiausiais drabužiais namuose, o ne gatvėje puikuotųsi prieš kitus vyrus. Moters drabužiai namuose galėtų būti šiek tiek prašmatnūs, šiek tiek permatomi, šiek tiek trumpi. Pasakysiu atvirai: nepalikite vyrui kito pasirinkimo (tik nepamirškite po namus bėgiojančių vaikų).
Vyras moters akyse turi būti didis, bet ne moterį žeminant, o vyrą išaukštinant. Toks moters požiūris – ne nusižeminimas, bet privalumas. Todėl, kad moteris visada yra dėmesio centre: iš vienos – pusės vaikai, iš kitos – vyras. Ji kaip vidurinė grandis: iš viršaus gauna ir perduoda į apačią. Vyras gi laimę gauna tik tiesiogiai iš savo žmonos. Jeigu moteris artima su vaikais – tėvas turi galimybę mėgautis ir vaikų laime. Vyras nuolat veržiasi aukštyn, o moteris nuolat nurodo jam kryptį, palaiko pusiausvyrą, ir tai dar viena jos privilegija.

Vyras – visuomet teisus, jeigu neteisus, žiūrėkite sakinio pradžią. Moteris turi suprasti, kad vyras – tai tas, kuriam ji skiria savo gyvenimą. Ir jokiais būdais negalima jo kritikuoti kitų žmonių ar vaikų akivaizdoje. Juk širdis negali kritikuoti proto, gali tik patarti. Net jeigu vyras nusprendė ne taip, kaip moteris tikėjosi, jis taip nusprendė, įgavo patirties ir kitą kartą sprendimas bus geresnis. Mes privalome savo vyrams suteikti galimybę patiems taisyti klaidas. Taip jie greičiau įgaus išminties ir taps atsakingesni.

Jeigu moteris savo vyrą brangina, tai vien savo požiūriu įkvepia jį veikti. Net jeigu jis nemoka įkalti vinies ar sudaryti pelningo sandorio, bet moteris jį įkvepia, jis stengsis iš visų jėgų tai padaryti ir, galbūt, jam netgi pavyks. O jeigu žmona visapusiškai delikati, tai vyrui atsiskleidžia įvairiapusės galimybės uždirbti pinigų. Ji gali paskatinti vyrą gerbti žmones, su kuriais jis bendrauja.

Dauguma moterų mano, kad geriau jos pačios uždirbs pinigų, o ne vyro įkvėpimu rūpinsis. Bet tai didžiulė klaida, nes vyro prigimtis leidžia daug geriau jam tai atlikti ir materialių gėrybių kokybė daug geresnė. Moters uždirbti pinigai greitai baigiasi todėl, kad juos leidžia moteris, o jos norų niekas nekontroliuoja. Žodis „vyras“ reiškia „šeimininkas“, tai žmogus, žinantis, kur gauti ir kaip racionaliai tenkinti šeimos ir pasaulio poreikius. Jeigu šeimoje ar pasaulyje finansinė krizė – nėra pinigų, tai mes, moterys turime susimąstyti, kur mūsų energija nuteka ir kaip.

Kartais nutinka taip, kad vyras pinigų uždirba, bet savo žmonai neduoda. Tai reiškia, kad žmona jį gerbia, bet vidinio artumo jam nejaučia, jo nebrangina. Vyras tampa nesavanaudiškas tuomet, kai žmona vyrą brangina, tai yra myli jį, o ne save. Jeigu vyras toli, tai žmona, sauganti savo tyrumą, sukuria apsaugą ir vyrui.

Jeigu moteris stengsis būti teisinga sau, su vyru – protinga, tai ir vyras stengsis kantriai jos išklausyti, suprasti ir bus su ja nuoširdus.

Moters kalba turi būti minkšta kaip upelio čiurlenimas, kai ji kalba su vyru. Ji gali išmokti švelniu tonu pasakyti net pačius sunkiausius dalykus. Dar kartą kartoju: būtų gerai, jeigu vyras, jos požiūriu, būtų aukščiau jos, lyg viršininkas. Jeigu palygintume darbą ir šeimą, tai moteriai būtų baisiau prarasti šeimą, o ne darbą. Kartais mes to negalime suprasti ir suvokti laiku, tad tenka skaudžiai gailėtis. Jeigu mūsų prioritetai sudėlioti neteisingai, tai patenkame į mus žeminančias situacijas. Bet iš tiesų jokio žeminimo nėra, tik reikia teisingai suprasti mūsų prigimtį, ir sėkmė garantuota. Taip vyrai tampa vyriški ir kilnūs, rimti ir šaunūs vyrukai. Intuiciją gamta suteikė tik moteriai, ir jos padedama moteris gali kreipti įvykius savo nuožiūra.

Brangios mano moterys, mums keistis bus sunku. Žinoti ir daryti – ne tas pats. Mes visos bijome pokyčių. Vis dėlto vieni tik bijo, o kiti bijo, bet daro. Aš esu antrųjų šalininkė. Kelias negali būti idealiai lygus: mes klysime, krisime, kilsime ir eisime į priekį. Mus lydės pokyčių džiaugsmas. Mes, moterys, esame didžioji planetos dalis, ir mes galime viena kitai padėti keistis.

Jeigu mes padėsime mūsų VYRAMS tapti laimingiems – būsime laimingos ir mes. Ir mūsų vaikai šioje planetoje gyvens draugiškai.

Tatjana Michailova

Kodėl egzistuoja nuomonė, kad moteris negali būti vadovė?
O jei vis dėlto ji vadovė, tai reiškia, kad ne moteris, o paniurelė, sausa moteriškė, įklimpusi į savo niekam nereikalingas tarnybines pareigas?

Stereotipai neatsiranda savaime, mes sukuriame juos savo elgesiu, bandydami išvengti sunkumų. Pirmasis mūsų troškimas — atsiriboti nuo jų, po abejingumo kauke slepiantis nuo užjaučiamų žvilgsnių ir guodžiamųjų klausimų. Prisiminkite Alisą Freindlich ,,Tarnybiniame romane“. Jos herojė pavirto paniurele dėl labai paplitusios banalios priežasties: jos mylimasis išėjo pas kitą…

Grįžkime prie stereotipų. Visų pirma noriu pažymėti, kad dabartinės tendencijos labai pakito, palyginti su praėjusiu šimtmečiu, kai moteris prie automobilio vairo buvo sunkiai įsivaizduojamas dalykas. Dabar vairuoja daugybė moterų Kodėl?

Trumpam grįžkime į senovės istoriją. Pasak istorinių žinių, pačioje mūsų vystymosi aušroje vyravo matriarchatas, kuris dėl įvairių priežasčių užleido savo pozicijas patriarchatui. Aš ne istorikas ir nesiimu svarstyti priežasčių, dėl kurių atsidūrėme dabarties realybėje. Tik noriu pažymėti, kad, nepaisant patriarchalinės šiuolaikinio pasaulio struktūros , vis dėlto valdo moteris. Galima ginčytis daug ir įvairiai, tačiau tai — faktas. Iki tam tikro laiko nepageidavęs prisipažinti esąs stiprioji lytis, vyras šiame pasaulyje viską daro dėl moters…

Taigi neginčytina, kad šį pasaulį kontroliuoja silpnoji lytis. Galbūt todėl mūsų pasaulis ir atrodo toks, ironizuodami pasakytų vyrai.

Kalbant rimtai, tai viskas priklauso nuo mūsų troškimų, ko mes norime ir ko siekiame. Juk moteris sugeba ne tik suvienyti, bet ir sugriauti. Ir nuo to, kur ji nukreipia savo gebėjimą gauti, priklauso jos įtaka vyriškajai mūsų pasaulio pusei. Jei man nusispjauti į viską ir ant visų, bet aš noriu šių kailinių, tai man nesvarbu, iš kur tu juos gausi, nors ir pavok… Tad dauguma vyrų taip ir elgiasi, nes vyro prigimčiai būdingas troškimas atiduoti, troškimas suteikti mylimajai džiaugsmo.

O jei aš panorėsiu, kad Meilė užvaldytų visą pasaulį? Sunku įsivaizduoti, kokį pasaulį mes tada turėtume, bet, manau, nuostabų…

O jūs sakote, ji — ne moteris, ji — direktorė…

Anna Rusakova

Kiekviena moteris nori meilės – abipusės ir iki gyvenimo pabaigos, kaip sakoma: pamilo, nugyveno ilgą ir laimingą gyvenimą ir mirė kartu. Bet mūsų laiku tokie santykiai retenybė, netgi galima sakyti, praeities “muziejinis eksponatas“.

Moterys daugiau nei vyrai yra nepatenkintos savo gyvenimu, savimi. Kartais kyla klausimas: gal su manimi kažkas ne taip, dėl ko aš negaliu rasti savo antrosios pusės visam likusiam gyvenimui? Juk santykių pradžioje buvo meilė, didžiulis šviesus jausmas. Bet kodėl jis taip greitai išnyksta?

Aš turėjau pažįstamą, kuri pastoviai prie žmonių kandžiai juokdavosi iš savo pažįstamų, be to, tyčiodavosi iš kokių nors fizinių trūkumų ar ydų, arba dėl jai nepatinkančių aprangos detalių. Ir jos vyras buvo „po padu“. Tačiau ji pati visada skųsdavosi, kad tarp jos su vyru (jau ne pirmo) nėra tarpusavio supratimo, harmonijos, nesiklosto santykiai.

Kita pažįstama atvirkščiai – minkšta, gera, maloniai bendraujanti. Bet vyras „gastroliuoja“. Jie turi du vaikus, ir jis nesiruošia su ja skirtis, bet ir nenori atsisakyti palaido gyvenimo būdo. Beje, dar girdėjau, kaip jis gyrė savo žmoną sakydamas, jog kantresnės moters nebuvo sutikęs. Tačiau pati moteris nelaiminga. Vyras visapusiškai geras – bet „gastroliuojantis“. Koks smūgis moteriškai savimeilei. Amžina savianalizė: vadinasi aš nesu geriausia, kuo gi aš jam netinku.

Štai taip ir gaunasi, tu gali būti gera ir kantri, arba paskutine sterva – o meilės vis tiek nėra. Tai nepriklauso nuo tavo savybių. Gali vadovautis psichlologų patarimais, bet nežinia kodėl nepadeda. O žmonės, jeigu ir gyvena kartu, tai jau tenkinasi materialiomis gėrybėmis, įprastu komfortu, arba juos „riša“ vaikai, – pora nepatiria meilės jausmo. Ir gyvenimas slenka nusivylimo fone, kuris konfliktų metu pasireiškia tarpusavio kaltinimais ir įžeidinėjimais. Aukštoji, amžinoji meilė lieka tik iliuzija.

Tai, ką mes santykių pradžioje laikome meile, – viso labo aistra, kurią lemia lytiniai hormonai. Bet aistros nurimsta, pirmą planą užima buitis, gyvenimas kartu, nuolaidžiavimai – ir iš karto „meilė“ praeina, nes malonesnius jausmus pakeičia kur kas mažiau malonūs. Vadinasi, meilės niekada ir nebuvo?! Ir be reikalo mes kankinamės, ieškome, kenčiame?

Tokios meilės, kaip mes ją paprastai suprantame, iš tiesų nėra. Mes jos ieškome kūnuose, o ji pasireiškia sielų tarpusavio ryšyje. Meilės, kaip jausmo, kaip tam tikro moralinio etinio ryšio sąvoka – bendra visiems, o ne tiktai vyrui ir moteriai.

Tikroji meilė – bus tada, kai mes išmoksime jausti bet kurį kitą žmogų, kaip save, kai jo bėdos ir džiaugsmai bus mūsų, kai nedarysime kitam to, ko patys nemėgstame. Ir žmogus geidžia būtent tokios meilės. Jos jis pastoviai ieško, nepaisant visų klaidų ir nusivylimų.

Belieka tiktai palinkėti mums visiems greičiau pasiekti šį dvasinį ryšį tarp visų žmonių, nes nuo noro būti mylimais ir laimingais vis tiek nepabėgsime.

Marina Fatejeva

Mokslo populiarinimo internetinis puslapis YoRead.ru išspausdino masinės apklausos aktualia tema „Kas gi yra moterų laimė?“ duomenis.

Susumavę atlikto darbo duomenis, mokslininkai tvirtina, kad jiems pavyko išvesti universalią laimės formulę, kurią galima taikyti bet kuriam moteriškos lyties objektui, nepriklausomai nuo rasės, kultūros ar išpažįstamos religijos.

Ar mokslininkų tyrimai pretenduoja tapti amžiaus atradimu? Spręskite patys: moterų laimės priežastys, teigia jie, yra vyras, vaikai ir savęs realizavimo galimybė – paprasta, genialu ir realu. Tai kodėl gi tada pasaulyje tiek daug nelaimingų moterų ir kas joms trukdo tapti laimingomis?

Per daug neišvedžiojant, laime galima pavadinti visapusišką pasitenkinimą gyvenimu. Bet ar visada šeimos ir darbo turėjimas yra laimės garantas? Jei tarp vyro ir moters nėra tarpusavio supratimo, jei vaikai nepateisina lūkesčių, tai darbas tiesiog tampa prieglobsčiu nuo šeimyninių konfliktų.

Paskutinius dvidešimt metų galima pavadinti santuokos instituto irimo epochos pradžia. Vis daugiau ir daugiau jaunų žmonių atsisako šeimyninės naštos, vis daugiau moterų nenori tekėti ir gimdyti.

Masinės informacijos priemonėse šį reiškinį vadina šeimyninių santykių krize, tačiau žodis krizė slepia priežastis, kurias MIP nutyli.

Mūsų laikmetis pasižymi socialiniais sukrėtimais bei seksualinėmis revoliucijomis, bet kas beatsitiktų, niekas negali pakeisti moters ir vyro prigimties. Moteris, kaip palikuonių gimdytoja, visada norėjo ir norės būsimiems vaikams ir sau asmeniškai sukurti kuo komfortiškesnes gyvenimo sąlygas. Vyrui yra gamtos duota savybė, verčianti jį vykdyti moteriškus norus bei kaprizus, saugoti ir ginti šeimą.

Kada gi buvo sutrikdytas šis harmoningas vyro ir moters suderinamumas? Jeigu giminės pratęsimas būtų pastoviai dominuojantis žmonių noras, tai šiandien vyrų ir moterų tarpusavio santykiai niekuo nesiskirtų nuo buvusių pirmykštėje visuomenėje.

Santuokos ir šeimos problemos šaknis yra ta, kad žmogus yra pastoviai besivystantis sutvėrimas, kuriame be paliovos kyla vis nauji ir nauji norai, reikalaujantys savo užpildymo.

Šiuolaikinėje visuomenėje siaučia aistros: daugiau pinigų, daugiau šlovės, garbės, pagarbos, daugiau savarankiškumo ir nepriklausomybės. Beje, prestižo vaikymosi lenktynes skatina būtent moterys, nepalikdamos vilties vyrams kada nors paimti šias lenktynes į savo vadžias. Gal todėl dar prieš šimtmetį buvo organizuotas feministinis judėjimas, siekiant tikslo išvaduoti moterį nuo „šeimyninės vergovės“ ir sudaryti galimybę pilnavertiškai dalyvauti visose visuomenės gyvenimo sferose.

Visuomenės, kurioje moteris naudojasi besąlygine apsauga ir išskirtinėmis teisėmis, formavimas davė paradoksalų rezultatą. Moteris ne tik kad prarado savo, kaip ilgalaikės partnerės, patrauklumą vyrui, bet ir pati prarado susidomėjimą šeimyninio gyvenimo būdu.

Tai įvyko natūraliai, nes performuodamos visuomenę pagal savo interesus, feministės tiesiog pretenduoja į idealaus vyro vaidmenį. Visuose šiuolaikinės visuomenės institucijose, pradedant gydymo įstaigomis ir baigiant policija bei teismais, moterys prisiėmė funkcijas, kurias turėtų vykdyti vyrai.

Esant tokiai situacijai, moteris jaučiasi visiškai savarankiška bei nepriklausoma nuo „savo“ vyro ir gali sėkmingai konkuruoti su juo bet kurioje srityje. Tokiai emancipuotai personai absoliučiai nebereikalinga šalimais esanti grubi vyriška jėga. Iš kitos pusės, vyriška visuomenės dalis nenori saistytis su absoliučiai savarankiškomis, saugiai besijaučiančiomis moteriškos lyties atstovėmis, – tai prieštarauja pačiai vyriškai prigimčiai.

Tokiu būdu, vietoje darnios šeimos mes turime dirbtinę formaciją, kurią sudaro priešingų lyčių, vienos kitų nestokojančios asmenybės.

„Neįmanoma du kartus įbristi į tą pačią upę“ – pasakė išminčius ir buvo teisus, – neįmanoma grįžti prie seno šeimyninio gyvenimo būdo. Tiesiog reikalinga pertvarkyti visuomenės sąmonę taip, kad joje atsirastų supratimas, jog moteris ir vyras turi lygiaverčiai vienas kitą papildyti, jausti vienodą atsakomybę prieš visuomenę. Juk be šeimos nėra visuomenės, o be laimingos šeimos – laimingos ateities.

Leonid Šinder

Čia kalbama visai ne apie „parduodamą meilę“. Ir ne apie seksą. Japonijoje vis populeresnėmis tampa agentūros, „nuomojančios“  netikrus draugus, gimines, o taip pat netikras meilužes. Tokių agentūrų Japonijoje jau 10. Pačios stambiausios tokios firmos tinkle šiandien dirba 1000 žmonių. Jie gyvena įvairiuose miestuose, kas padeda firmai siūlyti savo paslaugas beveik visoje Japonijoje. O pirmoji „draugų nuomos“ firma atsirado prieš 9 metus.

Agentūros tarnautojai savo klientus lanko vestuvėse, šermenyse, vaikų šventėse, bei kitose linksmuose, ar liūdnuose renginiuose. Kitiems svečiams jie prisistato artimais draugais, arba kliento giminėmis. Tokiu būdu žmogui suteikiama galimybė paslėpti nuo kolegų bei draugų savo vienatvę ir uždarumą.

Žmonės, kurie nenori, kad pažįstami sužinotų apie jų atleidimą iš darbo, gali agento paprašyti suvaidinti bosą. Jeigu žmogus bijo, kad draugai juoksis iš jo nesėkmių asmeniniame gyvenime, graži agentūros darbuotoja gali prisistatyti jo meiluže.

Agentūros savininko teigimu, per tris su puse darbo metų jo agentų nei karto nedemaskavo. Tarnautojai yra krupščiai ruošiami, jog netgi pačioje netikėčiausioje situacijoje neatskleistų apgaulės ir neužtrauktų klientui gėdos. Agentūros šeimininkas neafišuoja savo veiklos ir netgi jo žmona ilgą laiką nežinojo kuo jis užsiima. O užsakymų skaičius, verslininko teigimu, vis auga.

Atsakydamas į klausimą apie priežastis, paskatinusias jį įsteigti tokią agentūrą, verslininkas pasakė: „Aš mėgstu padėti žmonėms spręsti jų problemas ir daryti juos laimingais“. Priežasties motyvas visada gerbtinas. Žinoma, kai kurias problemas galima išspręsti tokiu keliu. Bet jei kalbėsime apie laimę, tai vargu ar gali ją išnuomoti Japonų verslininkas savo klientams, esantiems visų šiuolaikinio žmogaus problemų kvintesencija: atsiskyrėliškumas, vienišumas, nesutarimas su visuomene, pačių natūraliausių ryšių, netgi šeimyninių, giminės, nuraukimas. Apibendrinant visą šių problemų puokštę, galima pasakyti paprastai – žmogui trūksta meilės. Beje meilės  – pačia plačiausia jos prasme.

Ir ši problema – amžina. Tiesą sakant, čia Japonai nieko naujo neišrado, jie tik patobulino ir „tiražavo“ seniai egzistavusias struktūras. Palydovių (be sekso) institucija egsistuoja labai seniai. Ne kiekvienas gali viešai prisipažinti esąs vienišas, niekieno nemylimas. Norėdami  atvykti į priėmimą ar dalykinį susitikimą su „pilna ekipiruote“, pademonstruoti savo absoliučią gerovę, daugelis verslininkų bei politikų kviečiasi palydoves.

Nors šis darbas vieniems labai pelningas, o kitiems laikinai naudingas – tai nepadeda išspręsti vienišumo problemos. Išspręsti vienišumo problemą galima tiktai aiškinant ir reklamuojant visuomenei neginčijamą motyvaciją bendrauti. Gyvybės energija slypi individų apsijungime į vieną visumą, nepaisant stumiančio viens nuo kito egoizmo juose. O apsijungimo, sąmoningo apsijungimo, dėka yra artėjama prie gamtos harmonijos, kurioje ir slypi visų taip trokštama ir ieškoma meilė.

Ema Sotnikova

Indianos universiteto (JAV) psichologai nusprendė išsiaiškinti, kaip moterys reaguoja į įvairius vyrų tipus. Šiam tikslui mokslininkai naudojo vyriškų veidų fotografijas,  kurių vienai daliai profesionalūs fotografai suteikė vyriškesnius bruožus, o kitai – moteriškesnius. Specialaus prietaiso, skenavusio eksperimento dalyvių smegenis, pagalba buvo užfiksuotos dailiosios lyties reakcijos į vyrų atvaizdus.

Pasirodė, kad moterų smegenys aktyviau reaguoja į vyriškų bruožų veidus ir praktiškai „nepastebi“ moteriškų stipriosios lyties atstovų. Tačiau, nežiūrint į tokią natūralią reakciją, pagrįstą milijonų metų evoliucija, nereikia daryti skubotų išvadų.

Visiškai neseniai pasirodė dar vienas moterų reakcijų į vyrus ir vyrų –  į moteris tyrimas, kurio eigoje paaiškėjo, kad nuspėti, kokį vyrą pasirinks moteris, yra labai sunku. 80 % atvejų stebėtojų nuomonė apie moterų prioritetus buvo neteisinga.

Kitų mokslininkų grupė, iš Aberdino universiteto (Didžioji Britanija), padarė dar vieną išvadą, kuri, iš pirmo žvilgsnio, prieštarauja tradiciniam požiūriui į moterų ir vyrų santykius. Rimtiems santykiams moterys renkasi moteriškesnių bruožų vyrus, nes tokius linkusios priimti kaip sąžiningus, gerus žmones ir būsimus tėvus.

Tokie rezultatai parodo, kad vyriškų tipų patrauklumą moterims lemia santykių su jais tikslas.

Suprantama, kad kuo labiau yra išsivysčiusi moteris, tuo aukštesni jos tikslai ir tuo idealesnio vyro ji ieško. Šiuo metu, pasibaigus XX amžiui, pasauliui mačius santarvę ir karus, kapitalizmą ir socializmą, sunaikinimą ir atgimimą, šeimą ir vienatvę, mokslo pakilimą ir kritimą, vyriški arba moteriški bruožai, ar net figūros negali būti pagrindiniu moters pasirinkimo faktoriumi.

Moteris, kaip ir visa visuomenė, paklūsta globaliniam norų, poreikių raidos procesui, kai yra įsivaizduojama kaip turėtų būti, bet nėra. Būtent šis „nėra“, kurį moterų manymu turi aprūpinti vyras, ir lemia jos pasirinkimą. Kyla klausimas, koks trūkumas paskatina visą visuomenę, ir ypatingai moterį, ieškoti?

Jeigu pasektumėme žmogaus minties eigą visos šiuolaikinės civilizacijos formavimosi istorijos bėgyje, tai pamatytume, kad žmonės, kokiose aukštose ar žemose visuomeninės hierarchijos pozicijose bebūtų, ieško vieno vienintelio dalyko – laimės. Tačiau, nepaisant įvairiausiomis iniciatyvomis turtingos praeities, negalima tvirtinti, kad žmonija šioje srityje padarė pažangą.

Suprasdami šį faktą, mes, net neprisilietę prie jos prigimties, neišstudijavę ir neišanalizavę savo klaidų, vis tiek prisigalvojame įvairiausių muliažų, tuščių pačios laimės idėjos pakuočių. Todėl netgi toks pamatų pamatas, kaip šeima ar vyrų ir moterų tarpusavio santykiai, tampa ne kuo kitu, kaip tikro gyvenimo demonstracine versija, neturint ypatingų pretenzijų į ką nors daugiau.

Tai kokius gi vyrus renkasi moterys? Matyt, kiekvienas turi atsakyti į šį klausimą pats. Galbūt tuos, kurie ne šiaip sau ieško laimės, o braudamiesi per mūsų egoizmo frontus ir išeidami už visuomenės suformuotų iliuzijos rėmų, ją kuria savo rankomis?