XXI amžiuje žodis ,,feminizmas“ liovėsi būti madingas – jis tapo įprastas. Apie feministes kalba žiniasklaida, politikai, mokslininkai ir netgi namų šeimininkės. Šis žodis tariamas skirtingomis intonacijomis: nuo entuziastingai patriotiškos iki piktai niekinančios.

Žinoma, neįmanoma paneigti feminisčių vaidmens vertinant jų pasiekimus demokratijos ir socialinės pažangos srityse — ko vertas vien rinkimų teisės ir nuosavybės teisių moterims įteisinimas! Tik kažkodėl vis daugiau moterų nenori kurti šeimų ir susilaukti vaikų. Ar dėl to kaltos feministės, savo idėjomis taip paveikusios moteris? Ar ne geriau būtų moteriai likti ,,virtuvėje“, nesikišant į kitus reikalus?

Vis dėlto neabejotina, kad feminizmas — vienas iš labiausiai dviprasmiškų ir prieštaringai suvokiamų šiuolaikinės visuomenės reiškinių. Šiam reiškiniui visiškai suprasti reikia ne vertinti ir ne klijuoti etiketes, o pabandyti peržiūrėti objektyvias feminizmo atsiradimo priežastis ir taip pat susimąstyti apie jo reikšmę bei galimas pasekmes.

Kodėl staiga moterys pajuto būtinybę tapti nepriklausomos? Kaip socialinis reiškinys feminizmas visiškai įsilieja į žmogaus vystymosi schemą. Norėdami suprasti šią schemą, pradėkime nuo priešistorinių laikų.

Kaip viskas prasidėjo

Mokslininkai antropologai nustatė, kad bendruomeninė struktūra reiškė tiek privačios nuosavybės, tiek šeimos, mums suprantamos įprastine patriarchaline prasme, nebuvimą. Nebuvo nuolatinių lytinių partnerių, tėvystės klausimas nieko nedomino, vaikus auklėjo motinos. Šis laikotarpis vadinamas iki Babelio bokšto. Žmogaus egoizmas — noro gauti jėga — tuo metu buvo labai silpnas ir neišvystytas, niekam nekildavo noras gauti daugiau už kitus; ir nei pavydas, nei noras valdyti nebuvo pažįstami primityvios bendruomenės nariams.

Privačios nuosavybės ir patriarchalinės šeimos, kurioje turto valdytojas buvo vyras, atsiradimas žymi laikotarpio, vadinamo Babelio bokšto statyba, pradžią. Garsus Biblijos mitas pasakoja, kad žmonės, pavydėdami Kūrėjui ir norėdami su Juo susilyginti, bandė statyti dangų siekiantį bokštą. Tai simbolinė naujo raidos etapo reikšmė — niekada anksčiau nematytas egoizmo šuolis, kai žmonės pirmą kartą pajuto pavydą ir troškimą kažką gauti sau likusiųjų sąskaita. Babelio bokšto griūtis ir kalbų sumaišymas reiškia žmonių išskyrimą, tapusį tokio staigaus egoizmo šuolio pasekme. Visi šie procesai daugiausiai palietė vyrus. Moterys liko mažiau savanaudiška – todėl beturtė bei priklausoma – žmonijos dalis.

Kitas etapas — padidėjęs moterų egoizmo vystymasis. Jų savanaudiškumas brendo kelis tūkstančius metų, kol galiausiai XIX amžiuje virto galingu judėjimu moterų, reikalaujančių savo ekonominio turto dalies ir savo vietos apibrėžtumo visuomenėje. Moterys, vieną po kitos, iškovojo visas teises, kurias tuo metu turėjo vyrai. Įvairių šalių konstitucijose buvo įtvirtinta visiškos lyčių lygybės pozicija.

Už ką kovota…

Šiais laikais daugelyje šalių feminizmas jau įgijo viešosios politikos bruožų. Ir netgi priešingai — viešoji politika įgauna feministinių savybių. Pavyzdžiui, Vakarų pasaulyje pagrindine vertybe tapo tolerancija ir politinis korektiškumas — o kantrybė ir sutarimas tradiciškai laikomi moteriškomis vertybėmis.

Tipiški vyrų bruožai — spaudimas, agresija, aršumas — smerkiami vyrų, tačiau, paradoksas, skatinami moterų (sprendžiant iš pastarųjų metų Holivudo filmų). Net ir patys vyrai Vakaruose jau seniai neranda ramybės ir jaučiasi nereikalingi. Kai kurie sociologiniai tyrimai rodo, kad baltaodis vyras Vakarų šalyse — labiausiai kenčianti dėl diskriminacijos būtybė.

Kritinis taškas

O ką gi galvoja moterys? Dauguma pasineria į karjerą ir ,,savirealizaciją“, dėl kelio į laimę nusprendusios visiškai išsilaisvinti nuo ryšio su ,,tironu“ vyru. Deja, jos pačios nepastebi, koks skurdus tampa jų gyvenimas. Beviltiškomis pastangomis bandoma pasiekti kažkokių aukštų laimėjimų, o laimė, lydima tikrojo dvasinio artumo su mylimu žmogumi, eina pro šalį…

Visuotinas mūsų pasaulio savanaudiškumas ateityje tik stiprės, kol pasieks kritinį tašką, kai žmonija nuo savo egoizmo, nuo ją draskančių neišsipildžiusių troškimų pradės taip kentėti, kad ims veržtis priešingos krypties — atidavimo — link. Šiais laikais mes jau pakankamai priartėjome prie šio kritinio taško.

Visose mūsų gyvenimo srityse — politikoje, ekonomikoje, ekologijoje — krizė tokia gili, kad žmonės gyvena pastovios baimės ir neapibrėžtumo būsenoje, ypač moterys. Juk jos artimesnės gamtai, todėl krizinę padėtį, katastrofas jaučia aštriau negu vyrai, kurie nuolat užsiėmę įvairiais žaidimais — politika, verslu, sportu. O moterys pasirengusios pasaulio valdymą perimti į savo rankas.

Moteriškas egoizmas subrendo taip, kad jos nebegali toleruoti priklausomybės nuo vyrų, nepageidaujančių pastebėti realiai egzistuojančių problemų. Sukeldamos vyrams aršią konkurenciją, palikdamos juos be meilės ir dėmesio, iš esmės, atimdamos iš vyrų tai, kas iki šiol buvo jų gyvenimo prasmė, moterys kartu perteikia vyrams tą patį krizės pajautimą, kuris valdo jas pačias. Juk moteris — vienintelė jėga pasaulyje, sugebanti paveikti vyrą. Būtent per moterį vyras palaiko ryšį su gamta. Moters elgesys — ne kas kita kaip grįžtamojo ryšio apraiška. Moters lūpomis gamta kreipiasi į vyrus: ,,Apsidairyk aplinkui, susimąstyk — ką darai ne taip? Ar ne laikas baigti žaidimus ir imtis rimtos veiklos?“

O ką gi vyrai?

Jei moters užduotis — išlaikyti sistemos pusiausvyrą ir stabilumą , tai vyro — aktyvus judėjimas pirmyn, savęs ir supančio pasaulio plėtojimas bei tobulinimas. Būtent vyrai privalo pasukti pasaulį teisinga kryptimi. Bet kol jie to nedaro, moterys stengiasi išlaikyti šį pasaulį nenuskendusį ir nesąmoningai padeda vyrams pajusti šio radikalaus posūkio būtinybę.

Kol mūsų pasaulis yra netobulas, kol mes esame priešingos nei dvasinė būsenos, tol situacija liks tokia — kuo daugiau mūsų pasaulį valdo moterys, tuo jam geriau ir tuo jis patikimesnis. Jeigu žmonija suvoks, kur slypi teisingas, gamtos nubrėžtas jos egzistencijos tikslas, ir pradės artintis jo link, situacija tuoj pat pasikeis — vyras privalės eiti priekyje ir būti lyderis. Ir tai taps aišku akimirksniu.

Kai tik didžioji vyrų dalis pradės mąstyti apie savo, savo šeimos, šalies ir pasaulio dvasinį tobulėjimą, moterys džiaugsmingai grįš prie joms būdingų užsiėmimų — namų, šeimos ir vaikų auklėjimo. Juk vyrai savo teisingo vystymosi paieškomis padės joms susidoroti su jas draskančiu savanaudiškumu, pereiti nuo visa griaunančio egoistiško karo prie rūpinimosi ir atidavimo.

Tuomet kursis visiškai naujo tipo šeimos, kuriose vyro ir žmonos santykiai bus grindžiami ne egoistišku vienas kito gniuždymu ir kova dėl valdžios, bet atidavimu. Svarbu bus ne tai, kiek kiekvienas gavo iš kito, o tai, kiek atidavė. Tik taip mūsų pasaulyje įsivyraus natūrali tvarka ir tiek vyrai, tiek moterys galės užimti tikrąsias savo vietas.

Eugenija Kacman

Geriau žengti mažą žingsnelį didelio tikslo link, nei bėgti prie mažo.
V. Kabrut

Egoistai serga nepagydoma lemties forma. Būdami egoistai mes net neįsivaizduojame, kad, be egoizmo, gali dar kažkas egzistuoti. „Gimęs šliaužioti, skraidyti negali”. Krabas, kuris braunasi pro akmenis vandenyno dugne, negali atsiplėšti nuo dugno, išnerti iš vandens, kad pamatytų kitokį pasaulį. Jam to ir nereikia, gamta nurodė jo egzistavimo vietą ir suteikė jam visas būtinas savybes. O mes ne krabai. Mes labiau panašūs į ryklius: tokie pat plėšrūs, stiprūs, sugebantys nepaisyti nieko, kad tik patenkintume save. Šiame kelyje pasirengę viskam, netgi galime laukti! Tausoti save, nešvaistant jėgų momentiniams tikslams, tam, kad galėtume siekti daug patrauklesnio, tačiau labai tolimo tikslo.

Kyla klausimas: apie kokį tikslą kalbame? Jei apie tai, kaip tapti gydytoju, – tai pasiekti nesudėtinga. Geriau mokytis gydytojo profesijos, nei turguje pardavinėti gėles. Žmogus pasiryžęs sumokėti tą kainą, kurios prašoma, šiam tikslui pasiekti. Prireikus jis gali save net apriboti. Jei žmogus svajoja apie gydytojo darbą, tai įsivaizduoja ir viską, kas supa gydytojus: prestižą, pinigus. Ir viską apsvarsto – ką teks ištverti per 10-imt mokymosi metų. Ir priima sprendimą: pradeda mokytis.

Išsivysčiusios visuomenės žmonės turi didžiulių norų. Vis dėlto visi jie mums atrodo nepakankamai dideli, ir mes patiriame nusivylimą, negaudami pasitenkinimo iš dalykų, kurie anksčiau mus pripildydavo. Būna, kad žmogus, turintis 100-o kanalų televiziją, neranda, ką žiūrėti! Jei prieš 60-70 metų žmogui būtume parodę paties nuobodžiausio kanalo programą, žmogus būtų įsmeigęs akis į ekraną ir nebūtų įmanoma jo atplėšti!

Dabar viskas kitaip. Kodėl? Norai tapo daug gilesni ir pasireiškia vis didesniam žmonių skaičiui, tačiau pasitenkinimas, prieinamas mums, nebepripildo mūsų. Todėl, viena vertus, jaučiame tuštumą, nusivylimą, o, iš kitos pusės, suvokiame, jog nėra išeities. Mes sutinkame laukti naujų malonumų, pasiryžę net ilgam laukimui, jei tik matome didelį atlygį, tapsiantį mums ta jėga, kuri suteiks kantrybės. Tikslo jėga „auklėja”, užaugina tokius didelius norus, jog esame pajėgūs priimti patį didžiausią įmanomą malonumą.

Visos problemos – narkotikai, išeities nebuvimo pojūtis, depresija, teroras – kyla būtent dėl to, kad žmogus nebežino, ko laukti. Jei, tarkime, nusileistų saulės spindulėlis, parodantis, kur galima rasti ramybę, tai žmogus lėktų ten! Juk jis – viso labo noras mėgautis, ir galimybė „prasimušti į žmones“ yra tiesiogiai priklausoma nuo noro. Skirtingų norų lygių žmonės atsiduria lyg priešais skirtingus eskalatorius, judančius nevienodais greičiais ir pakylančius į skirtingus aukštus, iškeliančius į skirtingas gyvenimo orbitas. Dėl šios priežasties norų eskalatoriuje niekada nėra grūsties.

Kuo daugiau mes vystomės, tuo gilesni klausimai mums kyla, kuriais bandome išspręsti savo būties mįslę. Mūsų poreikiai taip išaugo, kad mus supantis egoistinis pasaulis nebeturi galimybių jų patenkinti. Tiesiog duokite man poreikį, ir aš apversiu pasaulį!

Žinoma, tikslas pateisina priemones. Na, o jei tikslas neaiškus, tai kaip mumyse gali pasireikšti noras, jei „noriu, tačiau nežinau ko”? Tai vyksta visai ne dėl to, kad esame tokie stiprūs, ypatingi ir didingi, o todėl, kad pasinaudojame visų prieš mus buvusių kartų patirtimi. Ši patirtis akumuliavosi mūsų genuose, tapo mūsų potencialu, ir todėl šiandien mes pajėgūs siekti didingo tikslo – dvasinio pasaulio.

Koks skirtumas tarp materialumo ir dvasingumo? Materialumu vadinama tai, ką jaučiu sau, o dvasingumu – tai, kai matau, kas gerai ir kas blogai artimui, ne sau. Dvasingumas – tai, kas atsieja mus nuo ego, tai rūpinimasis kitais, broliška meilė. Pasakyta „pamilk artimą kaip save patį”. O dabar pamąstykime, ar norime to tuojau pat, ar sutinkame dar pakentėti? Jei tuojau pat, tai ruoškitės, nes tikslas pasiekiamas.

Gimusiais šliaužioti negimstama. Tokiais tampama, kai nėra aukšto tikslo. O jei tikslas yra, tai išauga sparnai tam, kad nuskristume iki jo. Gyvenimo tikslo pažinimo poreikis – neįveikiama jėga, kuri traukia lyg magnetas, tik nežinia, kodėl mes tam priešinamės.

Vlad Rutus

Pasaulis nebegalės egzistuoti, jeigu žmogus nepakeis savo santykio su juo. Dabar šis santykis išreikštas begaliniu įvairiausių gerovių ir malonumų siekiu, bet turi būti pertvarkytas į altruistinį. Juk mūsų egoizmas – vienintelė griaunamoji jėga pasaulyje. Visos pasaulio jėgos, išskyrus žmogaus ego, yra tarpusavio pusiausvyroje. Mūsų supratimu, yra „teigiamos“ ir „neigiamos“ jėgos – taip mes jas vertiname. Visas jas palaiko vienas pamatinis jų veikimą lemiantis gamtos dėsnis. Šios jėgos negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame materijos egzistavimo lygmenyje dera visiškai harmoningai.

Dar neseniai mums atrodė, kad šios harmonijos nėra, ir mes siekėme sunaikinti, arba perdaryti tą gamtos dalį, kuri mums atrodė „žalinga“. Karti mūsų įsikišimo patirtis parodė, kad viskas gamtoje yra susiję, viskas yra arba siekia homeostazės būsenos – pusiausvyros visuose materijos dalių ir elementų tarpusavio sąveikos lygmenyse.

Homeostazė apibūdina bet kurio egzistuojančio objekto vidinę ir išorinę pusiausvyrą (iš esmės galvoje turimi save reguliuojantys biologiniai organizmai). Bet kuris objektas gali egzistuoti tik tuo atveju, kai jo vidiniai parametrai atitinka išorinius. Pažeidus šį atitikimą, pažeidžiama pusiausvyra, už kurios ribų prasideda irimo procesas. Visuose gamtos lygmenyse esanti homeostazės atkūrimo galimybė yra gyvenimo tęstinumo garantas.

Ir jeigu visos priešingos – teigiamos ir neigiamos – gamtos jėgos yra tarpusavio pusiausvyroje ir pažeidžia jos ribas tik tiek, kiek yra būtina tolesniam vystymuisi, vienintelė gamtos dalis, vienintelė būtybė – žmogus – peržengia pusiausvyros ribas ir kenkia visai gamtai.

Žalą daro mūsų egoizmas. Nei viena kita būtybė gamtoje nėra egoistinė. Netgi tuomet, kai vienas gyvūnas suėda kitą, tai tiksliai atitinka visus jį veikiančius gamtos dėsnius: gyvūnas suėda savo grobį tenkindamas prigimtinį instinktyvų norą, o ne ketindamas pakenkti. Išskyrus žmogų, nei viena kita būtybė gamtoje nėra nusiteikusi kenkti savo aplinkiniams, išnaudoti, eksploatuoti juos. Niekas nejaučia malonumo tada, kai jam geriau nei aplinkiniams. Tik žmogus gali mėgautis kito žmogaus nelaime.

Nei viena kita būtybė gamtoje neturi tokio požiūrio į artimą. Žvėris siekia numalšinti savo alkį, o ne pakenkti kitam gyvūnui. Juk gamta kiekvienam yra paruošusi tai, ko reikia ir kiek reikia egzistavimui. Jeigu žmogus nepažeistų gamtos pusiausvyros, tai visos jos dalys egzistuotų harmoningai. Nors iš šalies ir atrodo, kad visi gyvūnai minta vieni kitais, bet nei vienas iš žvėrių nevartoja daugiau, nei jam būtina, ir nekaupia atsargų. Visi veikia laikydamiesi gamtos nurodymų, – išskyrus žmogų, reikalaujančio sau viso pasaulio.

Būtent šie žmogaus poreikiai, viršijantys būtinuosius, vadinami egoizmu. Egoizmas – tai papildoma noro jėga, viršijanti žmogaus gyvūninius, kūno poreikius. Mums reikia suvokti, jog tai vienintelis pasaulyje egzistuojantis žalingas noras ir visas mūsų kančias sukelia neteisingas šio noro pertekliaus panaudojimas, nes juo naudojamės egoistiškai. Ši mūsų noro perviršio dalis (viršijanti gyvenimo būtinybę) turi būti paversta altruizmu. Tik taip mes pasieksime pusiausvyros su gamta.

Tokios nuostabios savarankiško elgesio galimybės nėra nei viename kitame gamtos objekte. Nei viena gyva būtybė, išskyrus žmogų, negali pasirinkti savo elgesio ketinimo: imti sau ar atiduoti kitiems, niekas negali egoistiškai gauti arba altruistiškai atiduoti. Teisingai išnaudodamas šį papildomą norą, žmogus gali pakilti iki Kūrėjo (Kuriamosios Jėgos) lygmens, tapti savarankiška gamtos dalimi. Kitokiu elgesiu žmogus naikina save, artėdamas prie susinaikinimo.

(Bus daugiau)

Michaelis Laitmanas

Altruizmas gamtoje

Gyvu vadinamas toks objektas, kuris gauna iš jį supančios aplinkos ir jai atiduoda. Bet kokio gyvo objekto gyvavimo dėsnis – altruizmas. Bet kuris gyvas organizmas privalo palaikyti kiekvieną ląstelę ir kiekvieną organą, gyvuojančius tiek savarankiškai, tiek kartu, besijungiančius su kitais organais bei ląstelėmis, kurios kartu funkcionuoja ir papildo viena kitą. Augimo procese ląstelės privalo „nusileisti“ viena kitai, viena kitą pažinti, veikti viena kitą, „padėti“ viena kitai. Mes matome, kad vienas ir tas pats ląstelių apsijungimo dėsnis, pagrįstas principu „vienas dėl visų“ (altruizmu), veikia kiekviename gyvame kūne. Be to gyvas kūnas negali egzistuoti, jis suserga vėžiu ir pats save marina.

Šis dėsnis visoje gamtoje veikia pagal tokią programą, kuri iš vidaus, be jokios pasirinkimo laisvės, iš pat pradžių įdiegta bet kuriame kūrinyje, išskyrus žmogų. Žmogus savo raidos eigoje privalo pasiekti tokią visiško nusivylimo būseną – tiek savąja raida, tiek civilizacijos progresu – kurioje panorės šio dėsnio realizavimosi ir viešpatavimo. Todėl tik žmogus, skirtingai nuo negyvosios, augalinės, gyvūninės gamtos, yra besivystantis elementas, ką mes ir stebime kelių tūkstančių mūsų istorijos metų bėgyje. Suvokęs būtinybę įgyvendinti šį vieningą gamtos dėsnį ir savyje, žmogus stengsis prisiderinti prie jo savybių. Jis sieks, kad šitas dėsnis patektų į jo samonę, bei ieškos savyje jėgų paklusti jo valdžiai. Tai yra mūsų egzistencijos prasmė. Ir tai yra globaliosios žmonijos problemos – ištaisyti savo prigimtį taip, kad taptume integraline Visatos dalimi – sprendimas.

Tiktai viena kitą stiprindamos, susijungdamos į vieną kūną ląstelės gali išgyventi, egzistuoti, vystytis, daugintis ir įvykdyti vidinę programą. Jeigu jos nepaisys viena kitos, jei kiekviena ląstelė nepripažins kitos poreikių, jos negalės išgyventi. Juk pats pagrindinis, bendras gamtos dėsnis slopinamai veikia bet kokį jų egoistinį funkcionavimą. Tai vyksta bet kuriame gyvame kūne. Biologai tvirtina, jog tai „gamtos išmintis“, kad gamta gyvena pagal šį principą ir tai jos bendras dėsnis, be kurio negalėtų apsijungti nei negyvojo kietojo kūno kristalai, nei vykti atomų tarpusavio sąveika. Netgi ir čia mokslininkai randa priešingų savitarpio ryšių. Mes kalbame apie dvi priešingybes: traukiančią (egoistinę) ir stumiančią (altruistinę) jėgas – gamtos jėgą (išorinę) ir kūrinio jėgą (vidinę).

Tyrinėtojai tokį „altruistinį“ elgesį aptinka pačiose mažiausiose medžiagos dalelėse. Sudėtinių dalių ir viso organizmo altruistinis elgesys dar aiškiau matomas augaliniame ir gyvūniniame lygmenyse, kuriuose augimas įmanomas tik ląstelėms jungiantis, pasiskirsčius funkcijas, neužgrobiant svetimos erdvės ir būtinai ląstelių visumoje tam, kad gyvas kūnas, augalas ar gyvūnas galėtų toliau gyvuoti.

Tyrinėtojai kalba apie savęs atsisakymą, apie ląstelių, dalelių, kūno organų tarpusavio supratimą ir pasiaukojimą, apie tai, kad kiekvienas yra pasiruošęs susinaikinti dėl bendros programos. Tokius veiksmus (kaip privalomojo dėsnio pasireiškimą) mes matome kiekvienoje dalelėje ir visoje gamtoje, išskyrus sąmoningoje žmogaus veikloje.

(Bus daugiau)

Michaelis Laitmanas

Altruizmas visuomenėje

Pasaulis nejuto savo milžiniško egoizmo tol, kol šis neišsivystė iki šiuo metu žmoniją apėmusio maksimalaus malonumų troškimo. Egoizmo pasireiškimas – priešprieša bendram gamtos dėsniui, o ne jo atitikmuo, sukelia įvairiausias žmogaus kančias, ligas, nelaimingus atsitikimus. Kadangi visa gamta yra vieningas organizmas, tai sutrikimas reiškiasi visuose gamtos lygmenyse – negyvajame, augaliniame, gyvūnų.

Mūsų susipriešinimas su gamta galiausiai žmoniją privedė prie visuotinės krizės. Ši krizė – tai ne bausmė iš viršaus, ne mūsų šiurkštaus kišimosi į ekologiją pasekmė, o gamtos dėsnio, įpareigojančio riboti vartojimą iki tiek, kiek yra būtina gyvenimui, ir visą perviršį perduoti į visuomenės rankas. Jeigu kiekvienas žmogus ištaisytų savo ketinimus, tai veiktų visos žmonijos (viso organizmo) gerovei, kaip veikia kūno ląstelė. Taigi būdami tame pačiame santykyje su gamta, su ekologine aplinka, mes gautume iš jos tik gėrį, nes būtume aukščiausio lygio pusiausvyroje – minčių lygmenyje.

Kaip žmonija suvoks panašumo į gamtą būtinybę? Kaip egoistai galės suvokti blogį? Tik neturėdami kitos išeities. Gyvajame kūne elgesį koreguoja gamtos jėgos, o „žmonija“ vadinamame kūne tai vyksta nepriverstinai, ne iš gamtos pozicijų, o suvokiant blogio suvokimo keliu.

Blogį suvokti galima ilgu kančios keliu arba trumpu ištaisymo keliu. Bet kančios kelias – tai ne kelias, o tik laikas, kurio reikia blogiui – savajam užsispyrimui ir egoizmui – suvokti. O kai tik prisikaupia kančių, žmogus prieina išvados, kad geriau ne kentėti, o taisytis ir stengtis supanašėti su gamta.

Mokslininkų kabalistų, genetikų, psichologų tyrimai rodo, kad tik 10 proc. žmonijos yra altruistai, o kiti yra egoistai. Taigi iš pradžių turi išsitaisyti 10 proc. altruistinės planetos visuomenės, ir būtent ji turi perteikti kitai žmonijos daliai žinias apie krizės priežastį ir išsigelbėjimo būdą. Tokia yra gyvo organizmo gydymo tvarka.

Jeigu altruistams iš prigimties altruistiniai veiksmai yra įprasti, tai egoistams, kurie sudaro didžiąją žmonijos dalį, atidavimo veiksmai, skirti bendruomenės gerovei, atrodo neįmanomi. Bet iš tų pačių gyvojo organizmo gyvybinės veiklos dėsnių matome, kad organizmui suvokus tai, jog egzistavimas priklauso tik nuo bendros visų jo ląstelių veiklos, prasideda atskirų egoistinių ląstelių altruistinis sugyvenimas viename kūne. Nors kiekviena ląstelė atskirai ir egoistinė, bet ląstelės veikia kartu pagal altruistinį principą, vadovaudamosios tik viso kūno nauda.

Taigi užduotis yra ne diktatu ar prievarta versti kiekvieną atiduoti visuomenei, o padėti individui suvokti faktą, jog jo gyvenimas ir gerovė priklauso tik nuo visuomenės. Tik pati visuomenė gali taip paveikti kiekvieną, kad jis bus priverstas pakeisti savo elgesį iš egoistinio į altruistinį. Žmogus yra visiškai priklausomas nuo visuomenės, ir viską, ką jis daro, daro tik tam, kad užsitarnautų visuomenės, šeimos, vaikų įvertinimą. Vadinasi, jeigu visi aplinkiniai žmogų akivaizdžiai palaikys už altruistinius veiksmus ir smerks už egoistinius, tai žmogus negalės pasilikti savo egoistinio elgesio rėmuose ir bus priverstas dirti visuomenės gerovei, taip užsitarnaudamas aplinkinių pritarimą.

Norint, kad visuomenėje įvyktų tokie pasikeitimai, altruistai, kurių yra 10 proc. žmonijos, turi per visas įmanomas valstybines bei visuomenines organizacijas labai stipriai paspausti žiniasklaidą. Tam visame pasaulyje, per radiją ir televiziją, teikiant bet kokius apdovanojimus, visuose filmuose, auklėjamosiose programose, kultūriniuose renginiuose ir per šventes žmonija privalo, skatinama susinaikinimo baimės, visais įmanomais būdais skelbti ypatingą altruistinių veiksmų svarbą ir vertę.

Aiškinimas turi turėti vienintelį tikslą – visai žmonijai ir kiekvienam atskiram individui įskiepyti absoliučią atidavimo visuomenei vertę, kad visi suvoktų: žmogus nevertinamas pagal jokį veiksmą, išskyrus atidavimo veiksmą. Kuo daugiau atidavimo visuomenei veiksmų atliko žmogus, tuo jis svarbesnis, garsesnis pasaulyje, tuo garbingesnius apdovanojimus gauna.

Ir visai nesvarbu, kad visuomenės nuomonė, pritarianti altruistiniams veiksmams, bus dirbtinė, kylanti iš padėties be išeities, iš gyvenimo būtinybės, o veiksmai bus atliekami norint susilaukti visuomenės, aplinkinių, artimųjų pritarimo: žmogus, to norėdamas ar nenorėdamas, bus palenktas visuomenės nuomonės ir savaime altruizmą priims kaip pačią didžiausią vertybę.

Visuomenės ištaisymo nesėkmės praeityje

Komunistai kvietė padaryti gyvenimą geresnį engiamai visuomenės daliai ne dėl sunaikinimo grėsmės, o tik norėdami panaikinti nelygybę tarp žmonių, visuomeninę neteisybę. Šiuo metu motyvacija kita: dėl visuomenės disbalanso su gamta visiems vienodai gresia sunaikinimo pavojus.

Pagal siūlomą pusiausvyros su gamta pasiekimo metodą, nėra taip, kad vieni laimėtų kitų sąskaita, nes žmogaus prigimtis – patirti malonumą, jausti pilnatvę. Ir nesvarbu, iš kokio šaltinio. Jeigu žmogus visada jaus pilnatvę, tai jį trauks labiau nei visos materialiosios gėrybės.

Altruizmo idėjas greičiau suvoks išsilavinę ir apsirūpinę visuomenės sluoksniai, o ne beturčiai ir atsilikėliai. Yra skirtumas tarp darbininkų ir vadovų gerovės, bet ar iš tiesų darbininkai nori lygybės ir sutinka siekti vadovaujamų postų? Matome, kad tai priklauso tik nuo paties žmogaus noro stiprumo, ir jeigu žmogus iš tikrųjų nori užimti aukštą padėtį visuomenėje, tai ją ir pasieks.

Padėtis, leidžianti dirbti visuomenės gerovei

Davimo išraiška yra ne tai, ką žmogus faktiškai duoda visuomenei. Juk tokiu atveju teks skaičiuoti išeikvotų pastangų kiekybę ir kokybę, o taip pat ir įgimtas protines, fizines, dorovines savybes. Žmonės gimsta skirtingi – tingūs, protingi, vikrūs, gabūs ir pan. Davimas visuomenei išreiškiamas vidiniu pasiruošimu, o išoriškai gali įgyti pačias įvairiausias formas.

Kiekvieno individo vertės laipsnį visuomenėje lemia ne asmeniniai pasiekimai. Reikia atsisakyti apdovanojimų pagal žmogaus pasiekimų kriterijus: kokių pasiekimų žmogus bepasiektų profesionalioje sferoje ar bet kuriose kitose srityse (geras šeimos narys, pažangus verslininkas, talentingas dailininkas), mes svarstome ir vertiname tik tą gerovę, kurią žmogus teikia visuomenei. Tik už tai reikia skirti apdovanojimus, gerbti, išgarsinti ir atvirai visiems parodyti teigiamą požiūrį į žmogų – reikia, kad jis būtų pavyzdys, kad juo sekdamas kiekvienas panorėtų išsiskirti duodamas visuomenei. Tegul to pavydi, tegul dėl to rungtyniauja. Ir atitinkamai mes vertiname ne individo blogumo laipsnį, o tą žalą, kokią jis padaro visuomenei bendrai.

Žmonijos išgelbėjimo programa

Tyrinėtojai jau seniai pastebėjo, jog vieningo organizmo veikimo principas, vienas bendras atskirų egoistinių ląstelių ir organų tikslas verčia visus veikti altruistiškai dėl visiems bendro išlikimo, egzistavimo, vystymosi tikslo. Be to, visi sutinka, kad kalbama apie egoistinį altruizmą, pagrįstą išgyvenimo siekiu, o visiškai ne nesavanaudišku davimu. Yra paisoma asmeninės naudos ir pasiekimų – organizmo, bendruomenės ribose.

Galima sakyti, kad tai nauja egoistinio, sąmoningo, išmintingo egzistavimo forma. Be abejonės, tai – žmonijos išsigelbėjimas. Mes, kabalistai*, privalome visomis turimomis priemonėmis, žiniasklaidos, mokslininkų ir specialistų padedami taip stipriai žmonėms išryškinti grėsmingai katastrofiškos ateities matymą, kad kančių baimė ir bendros kolektyvinės savitarpio pagalbos patrauklumas įtikintų kiekvieną, jog egoistinis altruizmas, grąžinantis mus į pusiausvyrą, t. y. į geriausią iš galimų būsenų, yra naudingas.

Formuojant visuomeninę nuomonę per įvairius informacinius šaltinius, kiekvienam reikia parūpinti vis pažangesnę aplinką, kuri žmogų patrauktų ir įpareigotų duoti visuomenei. Žmogų supanti visuomenė turi keistis tik palaipsniui, tuo laipsniu, kuriuo žmogus gali įsisavinti jos idėjas. Aplinka neturi taip smarkiai priešintis žmogui, kad jis negalėtų rasti su ja sąlyčio taškų. Žmogui būtina suprasti tą visuomenę, kurioje jis yra, matyti joje neabejotiną naudą sau, suvokti aplinkos reikalavimų vykdymo naudą. Palengva, žingsnis po žingsnio, socialinio spaudimo keliu, palaipsniui žmoguje išsikristalizuos davimo savybės.

Visuomenės laukiančių užduočių pakeitimas pareikalaus auklėjimo (pradedant nuo vaikystės), visų kultūros sričių sistemų ir programų pakeitimo: literatūros kūriniai, kinas, televizija, nušviesdami visus įvykius, girs ir vertins tik naudos visuomenei atžvilgiu, viso organizmo gyvenimo pagrindu.

2005 metų lapkričio mėnesį įvykusiame Pasaulio išminčių tarybos forume buvo paminėtas nuostabus A. Einšteino pasisakymas apie tai, kad niekada negalima išspręsti problemos jos lygmeniu – norint ją išspręsti, reikia pakilti į aukštesnį lygmenį. Pasaulis nesupranta ir nesupras jo laukiančių problemų ir jų sprendimo metodo. Kaip pasakė Fridrikas Hajekas, „mes pasirengę priimti bet kokį mūsų civilizacijos išgyvenamos krizės paaiškinimą, bet negalime sutikti, kad ši krizė yra mūsų pačių padarytos principinės klaidos priežastis“. Bet tai matantys kabalistai tam ir egzistuoja, dėl to ir yra žmonijos avangardas, kad padėtų žmonijai pamatyti grėsmingą ateitį, jos priežastį – panašumo su gamta dėsnio neatitikimą – ir sprendimo metodą – žmonių visuomenę paversti vieningu gyvu organizmu.

*Kabalistas – tai žmogus, kabalos studijų keliu pajutęs dvasinius pasaulius, vienu metu jaučiantis tiek mūsų, tiek dvasinį pasaulį, „gyvenantis“ abejuose pasauliuose, ir todėl aiškiai suvokiantis viso kūrimo priežastį ir tikslą.

Michaelis Laitmanas

Mes gyvename tokiu istoriniu periodu, kuriame mūsų atsilikimas nuo vykstančių permainų tapo skausmingai akivaizdus. Daugelį iš mūsų apėmė gilus nepajėgumo bei pasimetimo jausmas. Ir kaip mes besistengtume jo nepripažinti, kaip besistengtume apgauti save bei kitus, kiekvienas žinome: kažkas yra netvarkoje, ne taip, kaip turėtų būti, bet nežinome kas būtent. Mes nesuprantame kodėl taip vyksta, bijome ir stengiamės paslėpti šią baimę nuo savęs pačių. Mes neįsivaizduojame kaip galima situaciją pakeisti ir tada užsimerkiame, kad nematytume tai, kas vyksta, atsiribojame nuo to.

Žmogaus gyvenimo variklis, – tai tik ambicijų ir norų tenkinimas. Ir žmonės linkę rūpintis tiktai savimi. Kai kuriuos iš jų galima pavadinti laimingaisiais, – jie labai veiklūs, jiems sekasi, jais žavisi ir seka jų pavyzdžiu, jie lengvai įtikina save bei kitus, jog yra patenkinti gyvenimu. Jeigu reikalai pablogėja, tai dėl to kaltina kitus žmones, aplinkybes, nusigręžusią sėkmę,  arba, kraštutiniu atveju, save pačius, kaip nesusigaudžiusius situacijoje.

Tačiau jie klysta, nenorėdami suvokti, kas yra tikroji nesėkmių priežastis – ateina laikas kai, artėjant senatvei, jie susiduria su klausimu: o kam visa to reikėjo? Kam man buvo duotas šis gyvenimas? Nuo jo jau nepabėgsi, tačiau klausimui atsakyti skirtas laikas prarastas. Kitiems – o tokių dauguma – šis klausimas iš viso nekyla, ir jie gyvena bei miršta manydami, jog kažko pasiekė gyvenime.

Iškelkime sau šį klausimą, juk mūsų gyvenimas negali būti skirtas tiktai išorinės sekmės labui. Mumyse yra neišreiškiamas tuštumos jausmas, kurioje ir glūdi jos įveikimo kelias.

Panagrinėkime situaciją, kurioje atsidūrėme. Yra laikoma, jog žmogus yra teisingas ir savo protą bei kūrybines jėgas panaudoja pasaulio, kuriame žmogaus intelektas vaidins svarbiausią vaidmenį, kūrimui. Ir realus atrodo vis augančio žmogaus pranašumo prieš gamtą paveikslas, kuriame jis greitai pažabos iki šiol nepavaldžias jėgas, tokias kaip senatvė ir ligos, sukurs žmonijai ramią ir užtikrintą ateitį.

Jeigu tai tiesa, tai kodėl mes pavirtome visuomene, kurioje išsilavinusių, „sėkmės“ individų savižudybės patenka į „natūralaus gyventojų skaičiaus sumažėjimo“ priežasčių dešimtuką, kurioje depresija – civilizuoto pasaulio liga, vis giliau apima labiausiai išsivysčiusią žmonijos dalį? Mes apsupome save nepasitikėjimu, neapykanta, žiaurumu, nors kartu ir girdime daug pasisakymų už teisingumą, savitarpio supratimą, meilę, pakantumą. Kas iš to? Ir netgi nėra bandoma rasti atsakymo ar bent paklausti: kam to reikia? Ką mes pasieksime?

Mūsų prigimtis – noras gauti sau, o skiriamės mes tiktai norų kombinacijomis. Netgi aukštesnio tikslo, nei elementarių norų tenkinimas, įsivaizdavimas, taip pat priklauso norų, tik aukštesnio lygmens, tenkinimui. Žmogus jaučia savo išskirtinumą pasaulyje ir jam norisi ko nors vertingesnio, didingesnio, nei kaip gyvūnui sekti paskui savo prigimtį. Jis svajoja apie laimę, ramybę, tačiau jo laimės, kaip gyvenimo tikslo, paieškos egoistiniuose noruose tik atvedė pasaulį iki dabartinių sunkumų. Daugelis jaučia savo gyvenimo beprasmiškumą ir tuštumą, ir kur gi ji, „rytojaus laimės paukštis“?

Mums būtina visiškai naujai pažvelgti į žmogaus prigimtį, nes kitaip mes nesuvoksime savo gyvenimo prasmės. Yra toks jausmas, kad esame pakviesti, bet kas, kaip, kur kvietė, – neaišku. Akivaizdu tik viena: neatsiliepti į šį kvietimą negalime. Žmogus patenka į labai keistą ir nepaprastą situaciją. Siekdamas suvokti iš tiesų ką nors svarbaus, jis susiduria su uždanga, slepiančia nuo jo didžiąją dalį pačių būtiniausių žinių.

Jeigu mūsų žinios apie Žemę yra pakankamai gilios, apie Saulės sistemą – fragmentinės, apie likusią Visatą galime daryti tik tam tikras prielaidas, tai apie save pačius mes visai nieko nežinome. Tokios pasikeitimų žmogaus gyvenime spartos, kokia yra dabar, Žemės istorijoje dar niekada nebuvo. Augantys žmogaus norai ir siekiai jį artina prie pusiausvyros su gamta siekio, veda link tarpusavio santykiuose esančios neapykantos pakeitimo į meilę. Vis daugiau ir daugiau žmonių pradeda tai suvokti. Čia yra visos evoliucijos esmė. Tai 21 amžiaus realija.

Viskas, kuo mums tenka vadovautis, – tai buvusi žmonijos patirtis. Tai anksčiau pasiteisindavo ir duodavo gerų rezultatų. Tačiau dabar toks istorijos etapas, kuriame sukaupti supratimai tapo neefektyvūs. Aplinkybės keičiasi iš esmės, nepalikdamos vietos senoms tradicijoms, taisyklėms ir normoms.

Mes gyvename labai įdomių permainų metu. 21 amžius reiškia naujo pasaulio pradžią, kurioje vystymasis vyks ne egoistiniu keliu, o altruistiniu – gamtos dėsnio keliu. Galima sakyti, jog antrasis gyvenimo būdas veda tikslo, o pirmasis išnykimo link.

Turime viską naujai suvokti – štai kur link judame. Turime atnaujinti savo santykį su gamta, su jos altruistine prigimtimi. Tai tampa būtinybe, – ir permainų sparta, vis didėjantis pagreitis tai liudija. Ir tai mūsų visų reikalas. Naujame pasaulyje nėra vietos atgyvenusiam individualizmui, – per daug tamprūs žmonių tarpusavio ryšiai ir stipri jų tarpusavio sąveika. Mums būtina suprasti, jog kiekvieno žmogaus gyvenimas tarnauja kokiam nors tikslui, ir nėra duotas savanaudiškam pasimėgavimui ar panašiai.  Tai suteiks mūsų gyvenimui visiškai naują kokybę.

Išorinis poveikis, gamtos spaudimas – tai pagalba mums atkreipti dėmesį į pagrindinę mūsų problemą. Mes turime vieną priešą – mūsų egoizmą ir pavieniui jo niekada nenugalėsime. Todėl turime jungtis tiktai vienu tikslu – nugalėti šį bendrą priešą. Tik tokiu atveju ilgai žmonijos puoselėta viltis pagauti laimės paukštę taps realybe.

Vlad Rutus

Pagal Pasaulinės sveikatos apsaugos ministerijos skaičiavimus, 2020 metais depresija taps antraja, po kraujo indų susirgimų, invalidumo ir mirties priežastimi visame pasaulyje.

Kas tai yra depresija? Gyvenimu persisotinusių veltėdžių splinas, nusivylimas, liga? Jau nebe. Paskutiniu metu ji tapo tikra epidemija. Dėl depresijos darbingumą praranda apie 200 milijonų žmonių per metus. Ši liga yra pavojingesnė už astmą ir diabetą. Ji sustiprina visus chroniškus negalavimus ir padidina traumų pavojų.

Sergančių depresija tikimybė mirti nuo kitų ligų yra dvigubai didesnė. Depresija yra daugelio savižudybių priežastis, kurių Europoje daugiau, nei žučių kelyje. Kasdieną 15 žmonių nuo 15 iki 24 metų amžiaus nusižudymo priežastis yra depresija.

Ligos esmė yra ta, jog organizmas nustoja gaminti gyvybinį tonusą palaikančias medžiagas ir žmogus nustoja jausti džiaugsmą. Jis nieko nenori ir niekas jam nebeteikia džiaugsmo.

Ši „bedžiaugsmė“ būsena organizmui labai pavojinga. Ilgalaikiai depresijos priepuoliai mažina imunitetą, susilpnina organizmą ir provokuoja kitų ligų vystymasi. Daugiau nei pusė dabar gaminamų vaistų – tai antidepresantai bei kiti psichotropiniai preparatai.

Kodėl džiaugsmo nebuvimas yra toks pražūtingas žmogaus organizmui? Kodėl depresijos atvejai išsivysčiusiose šalyse yra žymiai dažnesni? Ir kokia yra paskutiniu metu staigaus susirgimų depresija skaičiaus padidėjimo priežastis?

Norėdami rasti atsakymus į šiuos klausimus, paklauskime savojo „Aš“, kuris atsakys, jog gyvenimo prasmė jam yra pasiekti pačios aukščiausios džiaugsmo būsenos, o pagrindinė varomoji jėga link šios būsenos yra noras.

Netgi akmenys turi norą – jie „nori“ išlaikyti savo formą. Augalai stiebiasi link Saulės, iš žemės siekia gauti mitybinius elementus. Gyvūnų norai yra dar labiau išvystyti, o žmogus turi visą norų gamą. Iškyrus tuos norus, kurie yra susiję su biologiniu kūnu, žmogus dar turi visuomeninius norus: pinigų, garbės, valdžios, intelektualinius (žinių įgijimo) ir dvasinius siekius. Dvasinis siekis – suvokti savo egzistencijos priežastį ir prasmę.

Normaliam žmogaus gyvenimui yra būtina, kad kurie nors iš šių norų pastoviai jame „veiktų“, t.y. reikalautų savo patenkinimo ir žadėtų atitinkamą malonumą. Tiktai tada žmogui atsiranda protinės bei fizinės veiklos stimulas. Ir jei dėl kokios nors priežasties norų tėkmė nustoja, tai išsenka ir žmogų užpildanti gyvybinė jėga.

Mokslo viršūnėse kalbama, jog šiuo metu žmonija žengia į paskutiniąją savo vystymosi stadiją, galima sakyti, pasiekė finišo tiesiąją. Mes jau praėjome išgyvenimo stadiją, sustiprėjome ir apsijungėme į tautas bei vlastybes. Mes sukūrėme religiją ir kultūrą, mokslą ir techniką, išlandžiojome ir išmatavome visą žemės rutulį. Mes išėjome į kosmosą bei išradome internetą.

Tačiau visi mūsų pasiekimai pagrįsti savanaudiškais tikslais, ir mūsų visiškai nedomina tai, kas nežada naudos ar malonumo. Taip pat mes sukūrėme ir kalėjimus bei skurdą, terorizmą ir masinio naikinimo ginklą ir užtikrintai judame susinaikinimo link, ką liudija daugybė mokslininkų prognozių.

Link to veda mūsų vidinės vertybės, dėl kurių mes plėšomės ir kurios sudaro mūsų gyvenimo prasmę. Nieko keisto, jog daugelis žmonių, dažniausiai netgi nesąmoningai, nusivilia jomis ir nebejaučia gyvenimo stimulo.

Sunkiau nei kitiems yra išsivysčiusių ir santykinai sėkmingų valstybių gyventojams. Jeigu Azijos bei Afrikos žmonės dar gali tikėtis, jog materiali gerovė padarys jų gyvenimą laimingu, tai skandinavijos šalių piliečiai, kurių tarpe jau seniai nebėra benamių ir badaujančių, tokios vilties yra netekę. Būtent ten, pagal statistiką, vienam gyventojui tenka didžiausias sergančių depresija bei savižudžių skaičius.

Dar prieš penkiasdešimt metų žmonės tikėjo, jog visuomenė juda socialinio teisingumo link, o techninis progresas gyvenimą padarys saugų ir patogų. Mums atrodė, kad kuo daugiau mes dirbsime ir gaminsime, tuo turtingesnis ir laimingesnis bus mūsų gyvenimas. Tačiau šiandien, stebėdami infliciją, švietimo bei kultūros nuosmukį, augančią prievartą ir artėjančią ekologinę katastrofą, mes vis labiau susimąstome apie civilizacijos likimą bei žmogaus egzistavimo prasmę.

Tai klausimai, į kuriuos nei mokslas, nei menas, nei religija negali rasti šiuolaikinį žmogų tenkinančių atsakymų. Būtent tai yra depresijų ir savižudybių priežastis. Nes, jeigu žmogui daugiau nebereikia kovoti už išlikimą ir ginti savo teisių, jeigu jis nėra užsiciklinęs ties pinigais ar valdžia, tai anksčiau ar vėliau jam iškyla šie „amžini“ klausimai: kas aš ir kam gyvenu? Iš kur aš atėjau ir kur iškeliausiu po mirties?

Kiekvienas iš mūsų yra vieno organizmo, vadinamo žmonija, dalis. Išminčiai apie tai kalba nuo biblijinių laikų. O tai mūsų dienom įtikinamai įrodo globalizacija, bendra informacinė erdvė ir totali visų nuo kiekvieno, bei kiekvieno nuo visų priklausomybė.

Kaip ir gyvame kūne, kurio kiekvienas organas egzistuoja pats sau, bet dirba viso organizmo naudai, kiekvienas žmogus visuomenėje atlieka savo, tiktai jam skirtą funkciją. Taigi, egzistavimo prasmė bei kiekvieno iš mūsų asmeninė laimė yra nenutrūkstamai susiję su visų kitų žmonių laime ir gyvenimu.

Tokia būsena, kurioje mes nejaučiame šio ryšio ir matome save nesusijusius su kitais, ne be reikalo egzistuoja. Ji yra būtina tam, kad visuotiną susiskaidymą bei bandymus rasti laimę tiktai sau asmeniškai, mes suvoktume kaip absoliučią aklavietę. Ir tada, suvokę apsijungimo būtinybę, apsijungtume ir, pasijutę vieningos visumos dalimi, pasiektume pilną džiaugsmo būseną, kurioje nelieka vietos nei depresijai, nei daugeliui kitų negatyvių reiškinių.

Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Gordonas Braunas eilinį kartą pasakė kalbą, kviečiančią atgaivinti visuomenėje amžinus gėrio, garbės ir teisingumo principus. Nupiešęs liūdną „muilo burbulų“, išpūstų per ilgametę bankų veiklą, vaizdelį, Braunas pareiškė, kad mes įžengėme į naują pasaulį, kuriame kainų išpūtimas bei pinigų darymas iš oro – yra tiesiog nepriimtinas. Šiandien mums yra būtina gryžti prie pasitikėjimo, tarpusavio pagarbos ir netgi laidavimo principų.

Apeliacija į bankininkų sąžinę, nuskambėjusi po katedros skliautais, turi simbolinį charakterį. To, ką šiandien atvirai pripažysta netgi politikai, „nesugeba pastebėti“ finansiniai verteivos. Bendro „Globalaus kaimo“ reikalavimų neatitinkanti senoji ekonominė sistema atsisako užleisti savo pozicijas taikiai ir iš visų jėgų stengiasi išsaugoti galimybę asmeniškai pelnytis iš tarptautinių santykių.

Tačiau politikai bei ekspertai vis dažniau pasisako už tai, jog reikia užkirsti kelią agonijai, konsoliduotis ir pereiti prie naujos sistemos, nelaukiant, kol finansininkai iš pasaulinės ekonomikos išpompuos paskutinius milijardus.

Melburno universiteto mokslininkai, vadovaujami daktarės Rozmari Pursel, ištyrė beveik 300 nepilnamečių teismo bylų, kuriose dominavo patyčios. Šio tyrimo rezultatai paskelbti Didžiosios Britanijos psichiatrijos žurnale.

Mergaitės apkaltintos 36 % atvejų – tai daug didesnis procentas nei tarp suaugusiųjų kontingento. Seksualinis priekabiavimas ir įsimylėjimas tėra tik antraeilės tokių paauglių konfliktų priežastys – tai tesudaro tik 7 % atvejų. Dažniausiai patyčios naudojamos tam, kad pagąsdinti, atkeršyti ar nubausti neįtikusius. Trys ketvirtadaliai aukų patiria grasinimus: nuo paprasto „saugokis!“ iki grasinimų padaryti žalą, išprievartauti ar užmušti.

Anot tyrėjų, patyčios tarp paauglių pasireiškia atvirais, atkakliais grasinimais, o labai dažnai ir smurto panaudojimu. Rimtumas, su kuriuo yra traktuojamas šis reiškinys tarp suaugusių, yra būtinas, kalbant apie patyčias paauglių tarpe, nes tai stipriau traumuoja aukų gyvenimą ir didiną riziką rimtai nukentėti.

Kiekvienais metais auganti prievarta tarp vaikų veda visuomenę į aklavietę. Labdaringos organizacijos labai stengiasi padėti nukentėjusiems, bet nežino kaip pažaboti vaikų žiaurumo priežastis. Nė vienoje šalyje nėra pritaikyta veiksminga programa, kuri atneštų sėkmę. Specialistų nuomone, vaikai pasikeis tik tuo atveju, jei pasikeis pati visuomenė.