Mums reikia pakilti viena pakopa aukščiau ir tada pamatysime, kas mus valdo. Atskleisime, kad mes patys valdome save žemesnėje pakopoje. O po to pakilę į kitą lygmenį atskleisime, kad valdome save dar žemesniame lygmenyje, ir t.t. Tai yra iš tiesų mes visada valdome patys save, bet nesąmoningai ir, gaila, to nesuprasdami patys sau suteikiame visą šį nereikalingą kančios skausmą, tuštumą ir pan.

Todėl pakilti į kitą lygmenį, suprasti, kas tave valdo, – tai reiškia suprasti patį save aukštesniame lygmenyje. Ir taip žmogus kyla ir kyla tais lygmenimis, kol nepasiekia paties aukščiausiojo, ir ten jis iš tikro susijungia su Aukščiausiąja valdančia jėga: galime ją pavadinti Kūrėju arba Gamta (nesvarbu, kaip tai įvardinsime). Visa žmonija būtinai privalės pasiekti šį maksimalų, tobulą lygmenį.

Čia slypi labai subtili, sudėtinga ir sykiu tokia išmintinga bei gera mintis, Gamtos Sumanymas. Mes turime jį suprasti, suprasti, kurlink tai veda, o ne paprasčiausiai bėgti nuo kančių. Todėl krizė – tai nukrypimas į šalį nuo teisingo gamtos tikslo, mūsų jaučiamas kaip korekcija. Bet jeigu mes šios korekcijos nesuvokiame kaip noro grąžinti mus į teisingą kelią, o mėginame dar kur nors krypti, tai kitą kartą sužadinsime į mus nukreiptą dar didesnę neigiamą jėgą, dar didesnę korekciją.

Bet jeigu mes šiandien tik pradėtume save po truputį taisyti ta kryptimi, t.y. panorėtume pasikeisti, nes kitaip neišgyvensime, mums gresia susinaikinimas, – jeigu tik panorėtume, savo mintyse, mes jau supanašėtume su gamta. Kaip mažas vaikas, kuris nenorėjo elgtis teisingai, ir staiga nusprendė: „Viskas, užteks šitų smūgių, aš sutinku, elgsiuos, kaip nori mano tėvai“. Ir tą pačią sekundę požiūris į jį pasikeičia.

Jeigu mes teisingai pasinaudosime būtent šiomis krizėmis, šiais smūgiais, kuriuos šiandien patiriame (jie globalūs, jie jau kreipia mus globalaus tikslo link), t.y. mes priaugome iki tokios būsenos, kai esame pajėgūs tai suvokti, – tuomet įstengsime priimti teisingą sprendimą.

http://www.youtube.com/watch?v=ivaOTcq6GpQ&feature=player_embedded

Pažvelgęs į mus koks nors atvykėlis iš toli pasakytų, kad žmonės – tie patys gyvūnai, tik jų vidinė valdymo programa sudėtingesnė, painesnė. Mes kur kas gudriau galime organizuoti savo gyvenimą, mes – tie patys gyvūnai, tik truputį labiau patobulinti. Tai kodėl save vadiname žmonėmis? – štai klausimas. Juk mus visiškai užvaldę mūsų kūno interesai, tuo nuo gyvūnų iš esmės nesiskiriame.

Žmogui dar kyla klausimas: „O kas bus po mano mirties?“ Tai nebūdinga gyvūnams. O žmogui šis klausimas būtinas, kad jis pakiltų aukščiau šio gyvenimo dar gyvendamas šiame pasaulyje. Tai yra žmogui duotas klausimas apie jo egzistavimo prasmę, kad jis taptų žmogumi, o ne liktų vien tik gyvūnu. Žmogus tampa žmogumi tada, kai pradeda jausti gyvenimą ne tik savo kūnu, nesvarbu, gyvena jis ar miršta, kai išvysto savyje gebėjimą jausti buvimą kitame lygmenyje. Tokią būseną jis privalo pasiekti per laiko atkarpą nuo gimimo iki mirties, tai ir yra pagrindinė jo gyvenimo prasmė.

Iki tol, kol nepakilome į šį lygmenį, mes – gyvūnai, kurių gyvūniškas kūnas absoliučiai tiksliai užprogramuotas, ir egzistuojame tik kūne bei tapatiname save tik su juo.

Tūkstantmečius vystęsis žmogus galiausiai suvokia, kad gali turėti viską, bet neturi nieko. Vadinasi, kelias veda į aklavietę. Kita vertus, gamta nieko nekuria veltui. Jei mes nuėjome tokį kelią, vadinasi, jis dėl kažko būtinas. Kyla klausimas: dėl ko būtinas, koks kitas etapas, prieš kurį dabar stovime?

Viskas, ką iki šiol darėme, darėme tik tam, kad patenkintume, pripildytume, apsaugotume savo kūną, šį savo žemiškąjį gyvenimą, stengėmės padaryti jį kuo komfortiškesnį, saugesnį, gražesnį, geresnį nei kitų ar bent prilygstantį kitiems… Ir štai žmogus pasiekė tokią būseną, kai šiame gyvenime nebeliko prasmės. Prasmė turi būti aukščiau.

Gamta privers mus pasiekti tokį lygmenį, kai tarpusavio bendravimas bus vidinis, tarsi priklausytume vienam kūnui, tarsi būtume kartu ne savo kūnuose. Be žodžių. Mano mintys – tavo mintys, mano širdis – tavo širdis. Kad visų žmonių ir norai, ir protas būtų sujungti draugėn: visi norai – į vieną norą, visos mintys – į vieną mintį.