Mes esame visiškai, absoliučiai valdomi. Pasakykite man tik štai ką: iš kur pas jus gali atsirasti jūsų norai ir mintys? Ką reiškia – jūsų? Dar prieš minutę jų neturėjote ir staiga atsirado. Tai iš kur jie atsirado, jeigu nejautėte jų savyje? Iš kažkurios jūsų pasąmonės dalies, kažkur iš išorės? Bet ne jūs tam vadovaujate, ne jūs nusprendžiate, kad norite, jog tai jumyse dabar atsirastų.

Bet kuriuo atveju, kad ir ką nuspręsite, – nuspręsite todėl, kad Aukštesnysis valdymas kažkokiu būdu įdėjo tai į jūsų pasąmonę, o iš ten kyla mintys – pasukti ten, staiga pakeisti maršrutą ir t.t. Kodėl iš pradžių buvo numatytas vienas maršrutas, o galiausiai pakeitėte jį kitu? Žinoma, visa tai turi kažkokią prasmę, kad jūs staiga suvoktumėte kažkokią to būtinybę, kažko išmoktumėte.

Apskritai viskas, kas su mumis atsitinka, – tai labai laipsniškas mūsų tobulinimas iki tokio lygmens, kai pajausime, kad jau esame pasiruošę pakilti ant kito laiptelio.

Iš tikrųjų mes nežinome, kas yra ne mumyse. Pasaulį jaučiame savyje, o kas yra mūsų išorėje, niekada negalime pajusti.

Tarkim, aš girdžiu kokį nors garsą… taip numanau, kad yra kažkoks poveikis, tam tikras šaltinis sukuria garso bangą, ji ateina iki mano ausies, veikia ausies būgnelį, nuo ten jau prasideda elektros signalai, cheminės reakcijos, gretinimas su tuo, kas yra mano atmintyje ir t.t., ir tik po to man suteikiama informacija, kad girdžiu kažkokį garsą. Taigi tai, kas yra išorėje, mane pasiekia tūkstančius kartų perdirbtu pavidalu, ir tai yra visai ne tas signalas, kuris egzistuoja anapus manęs.

Todėl niekada negalėsime pasakyti apie tai, kas egzistuoja mūsų išorėje: kalbame tik apie tai, ką suvokiame savyje. Tačiau iš esmės visa tai skatina suprasti, jog egzistavimui šito mums neužtenka, ir provokuoja naujo papildomo jutimo organo poreikį, idant išeitume už mūsų pasaulio suvokimo ribų į visai kitą kūrinijos suvokimą, į kitą plotmę.

Mes nežinome, sapnuojame ar ne. Žmogus, jaučiantis tik mūsų pasaulį, yra laikomas miegančiu, juk net ir mūsų pasaulyje viską suvokiame tik lygindami, gretindami: šviesa-tamsa, saldus-kartus –priešpriešindami du skirtingus pojūčius. Jų sankirtoje mes ir jaučiame. Negalime jausti vieno be kito.

Kol nejaučiame kito pasaulio, tik šį, negalime iš tikrųjų sužinoti, ar egzistuojame realiai, ar patiriame tarsi miego būseną, somnambulizmą, ir jau nebeaišku – ar šiuo metu gyvename, ar sapnuojame.

Tik jeigu nubusime, suprasime, jog miegojome. Kad tai įvyktų, reikia pasiekti kitą pasaulio suvokimo lygmenį, kitą dimensiją ir gretinant abu pasaulius suprasti, kad kiekvienas jų yra netobulas. Būtent juos lygindami bei sujungdami ir rasime savo tikrąjį gyvenimą.

Nuo pat pradžių esame sukurti kaip bendruomeninės būtybės, ir niekaip to neišvengsime. Tačiau mūsų sukurtas pasaulis yra toks nepatogus, jis taip slopina, prievartauja žmogų, kad, žinoma, norisi iš jo pabėgti.

Bet kita vertus, kad ir kur pabėgtum, pradedi jausti, jog kitos galimybės nėra. O kaip teisingai suderinti vieną su kitu? Tai leidžia būtent pakilimas į kitą egzistavimo lygmenį, suteikiantis pažinimą, kaip šį pasaulį padaryti patogų ir kaip susijungti su visais likusiais, išlaikant savo individualybę.

Šito mes ir turim išmokti. Tai yra išsaugoti savo egoizmą ir pakilti virš jo, idant susijungtume su kitais. Žmogus jokiu būdu neturi savęs slopinti, bet tik teisingai išnaudoti savo egoizmą. Todėl viduje išlikdamas visiškai laisvas jis pakyla, susijungia su visais, ir jie tampa jo asmenine visuma.

Visi esame absoliučios lėlės. Lėlininkas – tai pati aukščiausia gamtos jėga. Jos bendras dėsnis – visus kūrinius nuo pat jų sukūrimo akimirkos vesti į visišką tarpusavio harmoniją. O štai mūsų laisvė – suvokti Gamtos Sumanymą, kad pasiektume absoliučią pusiausvyrą, absoliučią vienybę tarp visų jos dalių, absoliučią harmoniją, būdingą vienam kūnui.

Jei suprasime šį Sumanymą ir patys panorėsime jį įgyvendinti, tai ir bus mūsų valios laisvė. Tam reikia paprasčiausiai perprasti pasaulį, kuriame gyvename, ir suprasti, kad mes, kaip žmonės, būtent mes – mūsų visuomenė, esame jam visiškai priešingi.

Jeigu patys veržiamės į šį tikslą, tada išvengiame visokių mus raginančių likimo smūgių ir krizių, o siekiame to savo gerais ketinimais. Ir tada natūralu, kad visas mūsų tobulėjimo kelias malonus ir greitas.

Kuo mažiau egoizmo, tuo žmogui lengviau. Jis nusileidžia iki gyvūninio lygmens ir jam pasidaro visai gerai. O kuo labiau jis vystosi ir kuo didesnis jo egoizmas, tuo jam sunkiau, – jis privalo atsakyti į įsisenėjusius klausimus. Taigi kol kas kiekvienas renkasi savo kelią, – bet iš esmės tai, kas su mumis vyksta kiekvieną akimirką, nors to ir nesuprantame, mūsų nuolatinis egoistinis vystymasis veda mus prie to, kad mums prireiktų atsakymo į aiškų klausimą – dėl ko aš gyvenu?

Atsakymo į šį klausimą nerasime kokiose nors gudrybėse, narkotikuose ar nusiraminimuose, o tiktai aiškiai atskleisdami sau visą tą dydį, visus pasaulius, kuriuose egzistuojame. Prie to mūsų raida mus atveda nori nenori. Taigi neįsijungę į bendrą mūsų pasaulio valdymo sistemą prieiname tokią būseną, kuri yra blogesnė už mirtį. Todėl turime pradėti suprasti ir atskleisti visą šį bendrą pasaulio paveikslą tokiame lygmenyje, kuris leistų mums jaustis saugiai ir patogiai.

Yra žmonių, kurie negali susitaikyti su tuštumos jausmu, net jeigu jų gyvenimas apsčiai visko pripildytas. Štai kad ir Europoje, sočiausiose ir labiausiai išsivysčiusiose šalyse, – koks didelis depresijų, savižudybių, narkomanų procentas. Bet yra žmonių, kurie tenkinasi minimumu. Ir yra europiečių, kurie keliauja į Indiją ar dar kur nors, kad truputį save užgniaužtų, sumažintų savo egoizmo lygį, pasitenkintų mažu.

Kuo mažiau egoizmo, tuo žmogui lengviau. Jis nusileidžia iki gyvūninio lygmens ir jam pasidaro visai gerai. O kuo labiau jis vystosi ir kuo didesnis jo egoizmas, tuo jam sunkiau, – jis privalo atsakyti į įsisenėjusius klausimus. Taigi kol kas kiekvienas renkasi savo kelią, – bet iš esmės tai, kas su mumis vyksta kiekvieną akimirką, nors to ir nesuprantame, mūsų nuolatinis egoistinis vystymasis veda mus prie to, kad mums prireiktų atsakymo į aiškų klausimą – dėl ko aš gyvenu?

Atsakymo į šį klausimą nerasime kokiose nors gudrybėse, narkotikuose ar nusiraminimuose, o tiktai aiškiai atskleisdami sau visą tą dydį, visus pasaulius, kuriuose egzistuojame. Prie to mūsų raida mus atveda nori nenori. Taigi neįsijungę į bendrą mūsų pasaulio valdymo sistemą prieiname tokią būseną, kuri yra blogesnė už mirtį. Todėl turime pradėti suprasti ir atskleisti visą šį bendrą pasaulio paveikslą tokiame lygmenyje, kuris leistų mums jaustis saugiai ir patogiai.

Žmogus pasiekia tokį išsivystymo lygį, kad nori sužinoti, jis jau išauga iš paprasčiausio gyvūninio lygmens – kad visą gyvenimą rūpintųsi vien tik savo pragyvenimu. Jam įdomu žinoti, ar apskritai yra kokia nors gyvenimo prasmė, ar ne. Nerasdami atsakymo į šį klausimą šiandien žmonės puola į depresiją, griebiasi narkotikų, teroro ir ko tik nori.

Iš esmės tai yra mūsų vidinis pasąmoninis klausimas – kodėl mes gyvename? Jeigu žmonės žinotų atsakymą, jie taip nevargtų keisdami pasaulį mūsų lygmenyje. Žvelgdami į visą žmonijos istoriją matome, kad šio pasaulio lygmenyje mūsų pasaulio pakeisti neįmanoma, – visi bandymai vis tiek atves mus prie visiško nusivylimo.

Štai jeigu žmogus išeitų už mūsų pasaulio ribų, pamatytų iš kitapus jį valdančias jėgas, prisijungtų prie šios valdymo sistemos, žinoma, visa tai jį pakeltų iš šio pasaulio monotonijos. Svarbiausia, kad mes suprastume, kaip gyventi toliau. O kiekviena diena būtų pripildyta naujos prasmės, pradėtume suvokti, kodėl Gamta mums sukūrė būtent tokias aplinkybes. Ir kiekviena mūsų gyvenimo minutė galėtų įgyti Aukščiausią vertę.

Likimą galima keisti. Be paprastų fiziologinių genų dar yra informaciniai genai. Ir jie mumyse pasireiškia grandinėle, kaip kompiuteryje – kiekvieną kartą, kiekvienu momentu sprendžiama tam tikra užduotis. Ir kokiu būdu kiekvieną kartą reikia realizuoti jos naują būseną – pasiekti geresnę, susivienyti, rasti pusiausvyrą su Gamta, – komanduoju aš.

Jeigu aš tam pasiruošęs, jeigu noriu teisingai realizuoti šį geną, teisinga kryptimi, tai man nereikia patekti po mašina, aš  galėsiu tai padaryti kokio nors mažo, paprasto, gero veiksmo pagalba. Nes kai tik aš palinkstu į kitą pusę, galvodamas, kad elgiuosi gerai, bet nepažįstu štai šios tikrosios Gamtos krypties, – iš karto mane pradeda veikti neigiama koreguojanti  jėga. Ji mene veikia kančių forma, ir taiso mane.

Todėl reikia tiksliai žinoti kryptį ir jos laikytis. Pagrindinė žmonijos problema yra ta, kad ji mano, jog žino kaip reikia veikti ir visus tašo pagal savo supratimą. Galiausiai priskaldo malkų. Mes savo vystymusi, evoliucija pakilome į tokį lygmenį, kuriame esame absoliučiai susiję. Būtent į tai reikia kreipti dėmesį.

Juodoji skylė – tai mūsų egoizmas, kuris išnaudodamas savo aplinką ir aplinkinius, galiausiai uždaro ir mus pačius nuo jų – nuo pasaulio. O tai blogiau už mirtį.

Gyvename sudėtingame, daugiasluoksniame, tarpusavyje susijusiame pasaulyje. Įsivaizduokite sau štai tokias 125 dėžutes, ir jos visos kokybiškai skirtingos. Mes esame pačiame žemiausiame skyrelyje.

Tobulėdami, palaipsniui kildami, suvokdami, kad esame kur kas žemesnėje dėžutėje, ir pakildami į aukštesniąją, realizuodami save ten ir tobulėdami kylame vis aukščiau ir aukščiau, kol nepasiekiame pačios aukščiausios pakopos, kuri yra jau nebe dėžutėje, o už jos ribų.

Mes išeiname į atvirą begalinę erdvę. Štai šią būseną iš esmės ir turi pasiekti visi žmonės kaip savo materialios ir dvasinės evoliucijos rezultatą.