Pranešimas iš Niujorko: kartu su antikariniu protestu Niujorke bei kituose pasaulio miestuose organizacija „Globalioji evoliucija“ savo Facebook paskyroje paskelbė apie pasaulinę meditaciją – 24 valandų maratoną, kuriuo siekiama sustiprinti žmonių sąmoningumą. Organizacija rašo: „Jeigu neturi, kur dėti savo meilės, ir trokšti permainų, vienintelis dalykas, kurį gali padaryti – atiduoti ją pasauliui. Vienintelis dalykas, kurio jam dabar beprotiškai reikia, yra MEILĖ!“
Vasario 27 d. planuojamas dar vienas globalus „okupacinis“ veiksmas – pasaulinė solidarumo eisena. Pranešime apie pasiruošimą eisenai sakoma, kad svarbiausia – žmonija, o tautybės ir visa kita neturi reikšmės. Žmonės visoje Žemės planetoje vienysis žygiuodami į sostines ir prie jose esančių parlamentų. Ten planuojama deginti žvakes.
Redakcija

„Šiandien tarpusavio ryšių tinklas, vienijantis žmoniją ir siejantis ją su visa likusia biosfera, yra toks sudėtingas, kad visi aspektai vieni kitus veikia pačiu aukščiausiu laipsniu. Reikia išstudijuoti visą sistemą, tai padaryti būtina, nes atskirų visos netiesinės sistemos dalių studijos gali padėti suprasti visos visumos veikimą.“
Murray Gell-Mann, fizikas, lingvistas, Nobelio premijos lauretas

krizė = pavojus + galimybė

Žodis „krizė“ (κρίσις) senovės graikų kalba reiškia ne problemą, o sprendimą, lūžio tašką – naują gimimą.
Žodis „krizė“ (משבר) hebrajų kalba reiškia vietą, kurioje atsiranda nauja gyvybė, vietą, pritaikytą motinai pagimdyti kūdikį. Moteris, kuriai vyksta sąrėmiai (gimdanti moteris), yra apibudinama kaip „sėdinti krizėje“.

Kiekvienas įsivaizduoja esąs strategas, kovą stebėdamas iš šalies.

Šota Rustavelis

Kiekvienas įsivaizduoja esąs strategas, kovą stebėdamas iš šalies.

Šota Rustavelis

Visi mes – ir suaugusieji, ir vaikai – mėgstame žaisti. Vaikystės žaislai – tai mašinėlės berniukams, lėlės mergaitėms. Deja, šiuos nekaltus žaislus jau seniai išstūmė kompiuteriniai žaidimai.

Ir nors vystantis naujoms technologijoms šie žaidimai tampa vis sudėtingesni ir įvairialypiai, iš esmės jie niekuo nesiskiria nuo tų, kuriuos mūsų močiutės žaidė su skudurinėmis lėlėmis, o seneliai – su alaviniais kareivėliais.

Bet kuris žaidimas suteikia ne tik bendravimo džiaugsmo ir galimybę maloniai praleisti laiką su bendraamžiais, bet ir ugdo žaidžiantįjį, ruošia jį tikram gyvenimui. Neatsitiktinai žaidimai kaip mokomasis vystymosi elementas egzistuoja ir tarp gyvūnų.

Kuris iš mūsų vaikystėje neišbandė drąsaus pirato ar kilnaus Robino Hudo vaidmenų? Ar mergaitės netroško persikūnyti į gražiąsias princeses?

Augdami mes išbandome jau kitus vaidmenis. Juk tai atrodo taip viliojamai: atsiplėšti nuo gyvenimo kasdienybės ir pagyventi svetimame „kailyje“. Interneto forumuose ir laikraščiuose atsidaro rubrikos: „Jeigu aš būčiau miesto meras…“ arba „Jeigu aš būčiau prezidentas“.

Norinčiųjų būti prezidentais netrūksta.

Juk kiekvienas žino, ką ir kaip reikia daryti. Juk sakoma: kiekvienas žiurkėnas lauke agronomas.

Bet jei manote, kad galite tapti prezidentu ir veikti kitaip, jūs labai klystate. Visų pirma, žmogus, tapęs prezidentu, augo tam tikroje aplinkoje, įgijo tam tikrą išsilavinimą ir įgūdžių, kurių jūs neturite.

Be to, pakeliui į savo „kėdę“ jis, kaip niekas kitas, gerai mokėjo skintis kelią alkūnėmis, o sąžinė, kaip nereikalinga prekė, jau seniai prarado savo vertę. Jau kaip prezidentas jis prieš priimdamas sprendimus žvelgia iš savo (o ne iš jūsų) interesų pozicijos, remdamasis informacija, kurios jūs neturite.

Na, bet už fantazijas pinigų mokėti nereikia.

Egzistuoja profesijos, kuriose be gebėjimo transformuotis, įsivaizduoti save kito žmogaus vietoje neįmanoma sėkmingai savęs realizuoti: tai aktoriai, sekliai, psichologai, profesionalūs dėstytojai ir pedagogai.

Gydytojas, kuris niekada nebuvo ligonio „kailyje“, negalės iš tikrųjų suprasti savo pacientų.

Advokatas, kuris niekada nebuvo tardomas ir kaip kaltinamasis nepraėjo visų teismo proceso pragaro ratų, negalės iš tikrųjų pajusti ir suprasti to, ką išgyvena jo ginamasis.

Šios neįkainojamos patirties nepakeis jokie vadovėliai ir universitetų profesoriai.

Aš nelinkiu gydytojams sunkių ligų ir nenoriu, kad juristai atsidurtų po teismo mašinos presu vien todėl kad taptų gerais specialistais.

Tiesiog persikūnijimo meno turime mokytis visą gyvenimą.

Tai padės ne tik klausytis vieniems kitų, bet ir padės girdėti vieniems kitus.

Tai svarbu ir šeimoje: sutuoktinių, tėvų ir vaikų santykiuose.

Tai svarbu ir santykiuose darbe, tarp bendradarbių, ir tiesiog gyvenime.

Jei mes išmoksime kitų žmonių interesus ir troškimus priimti ir suprasti kaip savo pačių, tai tuomet pagrindo neturintis pyktis, nuoskaudos ir agresija išnyks iš mūsų gyvenimo. Gyvenimas taps truputį geresnis ir šviesesnis.

Gyvenimas taps toks, kokį matėme ankstyvojoje vaikystėje: šviečia saulutė, balti debesys plaukia mėlynu dangumi, nuostabiai kvepia alyvos, namuose šypsosi tėtis, mama ir visi kaimynai.

Isaras Dorfmanas

„Mes ne carai, mes patys esame gamta!

Iš vienos pusės, žmogus, tapęs monopolistu Žemėje, pasiekė milžiniškų laimėjimų savo materialių poreikių tenkinime, pajungė ir savo intelektines jėgas, ir pačią gamtą. Iš kitos pusės, žmogus atsidūrė ties susinaikinimo riba dėl iškilusios termobranduolinės grėsmės ir globalios ekologinės katastrofos .

Žmogus atsidūrė tokioje padėtyje dėl nenugalimo noro pajungti sau visus gamtos lygmenis begaliniam vartojimui. Šiandien, baimės vejami, suprantame būtinybę gyventi su gamta harmonijoje, sutarime, o taip pat – būtinybę atsisakyti gamtos užkariavimo principų.

Egzistuojame gamtos viduje. Kad galėtume gyventi ir vystytis, mus įtakoja daugybė gamtos parametrų: temperatūra, spaudimas, įvairūs svyravimai, bangos ir taip toliau. Būdami pusiausvyroje su šitomis gamtos jėgomis, jaučiamės komfortabiliai, gebantys vystytis. Bet užtenka pakilti temperatūrai, spaudimui – mums blogai. Štai ir išeina, kad

galime egzistuoti, tiktai būdami tam tikruose rėmuose pusiausvyroje su gamta.

Mes panašūs į vaiką, su užsidegimu žaidžiantį smėlio dėžėje ir nematantį nieko aplink. Įskaitant ir mamą, kurios nukreipto į jį dėmesio vaikas nejaučia. Taip ir su mumis. Esame gamtos valdymo sistemoje, bet nejaučiame to. Tai pagimdo mumyse laisvės jausmą, nors iš tikrųjų jos nėra. Gamta mus paliko, pašalino iš savo tiesioginio valdymo tam, kad laisvai vystytumės, evoliucionuotume. Taip mes ir darome.

Dėl ko?

Žmogus „gamtos požiūriu“, turi tarnauti jos tikslams: pasiekti pusiausvyrą, integralumą su ja. Dėl to pirmiausia gamta sukūrė mumyse savisaugos jausmą, savo pirminiams poreikiams maistui, šilumai, drabužiams, giminės pratęsimui ir t.t. patenkinti. Antroji „plano dalis“, o mes ją priimame kaip mūsų gyvenimo tikslą – nuolatinis naujų pasitenkinimo būdų ieškojimas savo augantiems poreikiams patenkinti. Įgyvendindamas šiuos tikslus, žmogus laiko juos savais, bet nesąmoningai vykdo gamtos nurodymus.

Žmonijos istorijos kelias ir prasmė – žmogaus ir gamtos santykių  nuoseklaus evoliucijos vystymosi procese suprasti savo egzistavimo tikslą ir prasmę. Šis procesas negali vykti pavieniui, o tik drauge su kitais žmonėmis.

Šiam tikslui pasiekti būtina iš principo kitokia žmonių visuomenės organizacija. Turėtume keisti įprastą mums vystymąsi dėl supančios aplinkos pasikeitimo į būtinybę išgyventi ir vystytis, keičiant save. Ir išvengti šitos būtinybės vargu ar pavyks. Matome, kad pasaulis tampa integralus, ir niekas nesugebės išlikti šioje sistemoje, jeigu neatitiks jos.

Paskutiniu metu gal kai kam teko girdėti arba skaityti mokslinėje literatūroje naują žodį: koevoliucija. Šis terminas reiškia bendrą bet kurių dviejų ar daugiau sistemų vystimąsi. .Manau, kad greitai, pagal pasirodančius faktus, atsiras patikslinimų. Galiausiai vystosi ne žmogus ir gamta, o tik žmogus. Vystosi nuolatos, kiekvieną sekundę, veikiamas gamtos, kurios tiesioginio poveikio žmogus nejaučia.  Todėl, matydamas besikeičiančią jo akyse išorinę gamtą, galvoja, kad ji keičiasi kartu su juo.

Tai galime vadinti koevoliucija ta prasme, kad žmonija evoliucionuoja susijungimo į vieną bendrą visumą link. Dar daugiau, einame kartu mūsų sąmoningo dalyvavimo šiame procese link. Turime suvokti pokyčius, kurie turi įvykti ir jau vyksta, ir suprasti jų būtinumą, kad taptume vienu organizmu. Tai sutampa su gamtos planu.

Koevoliucijos esmė slypi tarpusavyje susietame bendrame žmonijos vystymesi, kai vienas žmogus įjungtas į kitą, ir jie vystosi, pripildydami vienas kitą. Šis tarpusavio poveikio, bendros evoliucijos procesas leidžia suformuoti aukštesnio lygio –  altruistinio vienijimosi – sistemą, naudojančią davimo mechanizmą. „Tiktai kartu“ – tokia mūsų išgyvenimo čia sąlyga.

Koevoliucija – tai vertas žmogaus vystymasis. Žmogus pradeda suprasti gamtos sumanymą. Ir visuomenė keičiasi ta kryptimi, kad egzistuotų gamtoje kaip nepakeičiama jos dalis. Tada ji įvaldys šiuo metu nuo jos dar paslėptus gamtos dėsnius, davimo ir meilės artimui dėsnius.

Susivieniję pasieksime pusiausvyrą su gamta ir tada mums nieko netruks.

Vladas Rutus

Finansų krizė gali sukelti Europos Sąjungos griūtį. Kuriamos valstybių sąjungos tikslas buvo dinamiškas ir harmoningas šalių narių vystymasis, o rezultatas pasirodė esąs priešingas. Kokia to priežastis?

Žmogus – egoistinė būtybė. Vadinasi, egoizmas, kaip žmogaus vystymosi rezultatas, būdingas ir valstybei. Tarp Europos Sąjungos steigėjų buvo skirtingo ekonominio išsivystymo lygio valstybių. Kaip pavyzdį išnagrinėsime labiausiai išsivysčiusios Vokietijos santykius palyginti su labiau atsilikusia Graikija.

Abipusis šalių narių vidaus rinkų pravėrimas leido Vokietijai gerokai padidinti eksportą į Graikiją. O Graikija pasinaudojo pigiais vidiniais kreditais ir nukreipė juos vartojimui skatinti – valdžia padidino pensijas, mažino mokesčius, skyrė įvairiausias išmokas gyventojams… Galiausiai susidarė didžiulė valstybinė skola.

Tarkime, kad ėmusis griežtų ekonominių priemonių Graikija galėjo skolą išsimokėti. Ar krizė baigtųsi? Vertinant finansiškai atrodytų, kad taip. Vis dėlto vartojimo lygis Graikijoje dar labiau sumažėjo nei iki Europos Sąjungos sukūrimo. Juk reikėjo grąžinti ne tik kredito sumą, bet ir susikaupusius procentus. O ir visuotiniai streikai atsiėjo nepigiai.

Galiausiai santykiai tarp abiejų valstybių, juo labiau tarp tautų, tik pablogėjo. Krizė nesibaigė, o iš finansinės sferos perėjo į tarpvalstybinių ir tarpnacionalinių santykių sritį. Europos Sąjungos iširimo grėsmė tik sustiprėjo.

Argi abiejų šalių pramonininkai ir ekonomistai nenumatė tokio nuspėjamo rezultato? Žinoma, kad numatė. Bet aklas egoistinis pelno vaikymasis ir antra tiek aklas egoistinis politinio populiarumo vaikymasis visiškai iškreipė paskelbtuosius sąjungos tikslus. Vietoj pagalbos silpniesiems išsivysčiusios šalys pamatė papildomą jų išnaudojimo ir pavergimo galimybę. Taigi krizė nuo pat pradžių buvo žmonių santykių sferoje, o ne finansų.

Kokia išeitis? Ar skolų nereikia grąžinti? Žinoma, kad reikia. Tik grąžinimo suvokimo būtinybė priklauso nuo to, kam ir kodėl skolas reikia grąžinti.

Jei Europos Sąjungos šalys prisimintų savo skelbtus tikslus, tuomet Graikijos sugrąžinamos skolos būtų nukreiptos ne į papildomą Vokietijos praturtėjimą, o į sąjungos finansinės pusiausvyros atkūrimą siekiant naudos visoms jos narėms, drauge ir Graikijai su Vokietija.

Šis suvokimas nedelsiant pakeistų graikų požiūrį į skolos grąžinimo būtinybę. Be to, Vokietija nors ir iš dalies, bet vis tiek yra skolos atsiradimo kaltininkė, todėl būtų teisinga nurašyti didžiąją jos dalį Vokietijos sąskaita, bent jau siekiant išsaugoti sąjungos egzistavimą.

Kaip pasiekti tokių veiksmų būtinybės supratimo?

Anksčiau jau buvo minėta, kad iš tikrųjų krizė yra ne finansinė, o žmonių tarpusavio santykių krizė. Aptarkime šį teiginį smulkiau.

Ekonominės veiklos specializacijos ir kooperacijos vystymasis sukūrė pasaulyje visiškai kitokius tarpusavio santykius. Šiandien nei vienas žmogus negali egzistuoti be kolektyvinių tarpusavio santykių. Kita vertus, egoistinis žmonių individualizmas pasiekė precedento neturintį lygį. Kiekvienas siekia išnaudoti visus, ir viskas daroma išskirtinai tik savo naudai.

Atsirado prieštaravimas tarp egoistinio žmogaus individualizmo ir nenumaldomo kolektyvinių tarpusavio santykių poreikio. Tai ir yra kertinė šiandienės globalios krizės priežastis visose be išimties žmonių tarpusavio santykių srityse, o taip pat žmogaus santykiuose su Gamta.

Šioje situacijoje mums reikia pažaboti savo egoizmą ir nuo individualizmo pereiti prie kolektyvizmo. Tam, kad išgyventų, žmonija turi tapti vienu organizmu, kuriame viešpatauja abipusė nauda. Kalbant apie ES problemas tai reiškia, kad Europos šalys turi ne griauti, o, atvirkščiai, gilinti savo sąjungą. Europa iš „dviejų pasaulinių karų lopšio“ turi tapti naudingo bendradarbiavimo pavyzdžiu.

Kaip šį „jeigu“ paversti tikrove? Ar galima įveikti egoizmą?

Egoizmas, kaip ir bet kuri kita savybė, turi savo Achilo kulną – jis  pasiduoda visuomenės įtakai, nes žmogus – visuomeninė būtybė ir už visuomenės ribų egzistuoti negali.

Per švietimo sistemą, auklėjimą, kultūrą ir žiniasklaidą galima išaiškinti žmonėms, kad jų bendras išgyvenimas ir gerų egzistavimo sąlygų sukūrimas galimas tik per tarpusavio santykių pokyčius – iš egoistinių individualių pereinant į kolektyvinius, iš konkurencijos – į bendradarbiavimą, iš atsiskyrimo – į susijungimą.

Tik ekonominių priemonių ir švietimo bei auklėjimo junginys duos teigiamų rezultatų.

Iš pradžių naujos rūšies tarpusavio santykius reikia kurti nedideliuose kolektyvuose kaip tarpusavio pagalbos žiedą. Po to tokio pobūdžio santykius reikia nustatyti pagal šio žiedo spindulius ir stygas, susiejant juos į bendrą skritulio plokštumą. Ir, pagaliau, sujungę šių skritulių tarpusavio santykius kaip žmonių visuomenėje, taip ir žmonijos santykiuose su Gamta, mes pereisime į bendrą gerų tarpusavio santykių sferą. Mes neturime daug laiko, todėl šie trys procesai turi vykti  paraleliai ir vienu metu.

Pagal „Vikipediją“, krizė (senovės graikų kalba – sprendimas, posūkio taškas) – tai perversmas, pereinamosios būsenos laikas, lūžis, būsena, kuriai esant egzistuojančios tikslų pasiekimo priemonės tampa neadekvačios, dėl ko iškyla nenuspėjamos situacijos ir problemos. Krizė parodo paslėptus konfliktus ir disproporcijas.

Mes vadinamės homo sapiens – protingasis žmogus. Tikiuosi, suspėsime padaryti šį lūžį ir susiderinti su susiformavusiu kolektyvizmu, globaliu ir integraliu pasauliu. Priešingu atveju mums gresia tik dar didesnės kančios dėl stiprėjančios, visa apimančios krizės.

Būkime iš tiesų protingi.

Danielis Popelis

Nuomonė (M. Barbolinas): Yra žinoma, kad gėrio ir blogio sąvokos reliatyvios. Kur ta riba, kurios reikia laikytis, kad nepakenktum nei sau, nei kitiems, nei gamtai? Koks tas mechanizmas, kuris galėtų reguliuoti ir valdyti žmogaus elgesį? Kaip sutvarkyti pasaulį, kuriame žmonės ne tik nekenktų, bet ir žinotų, kaip reikia tvarkyti gyvenimą? – Tam mums reikia suvokti gyvenimo prasmę, dabartinės civilizacijos paskirtį ir tuo remiantis numatyti būtinus visuomenės pasikeitimus.

Paties žmogaus prigimtyje slypi jo paskirtis šiame gyvenime, kurią jis turi realizuoti gyvendamas dorai, sąveikaudamas su išorine aplinka, išmokdamas mylėti realizuodamas savo pareigą.

Gyvenimo prasmė – žmogaus funkcionavimo sisteminis rezultatas. Jo išraiškos forma – per gyvenimo būdą pasireiškianti mintis.

Prasmės reikšmė tokia – ji susieja psichinę veiklą ir objektyvią tikrovę, kartu priklauso ir subjektui, ir objektui, suvienija psichinį ir dvasinį pasaulius. Gyvenimo prasmė, suteikdama kokybinį perėjimą, pasireiškia kaip dėsnis, siejantis žmogų ir jo atliktus veiksmus.

Asmenybė – visuomeninių santykių visuma.

Gyvenimo prasmės dėsnis užtikrina žmogaus vidinio pasaulio dorovinių savybių integraciją ir jų raiškos kokybę. Per mintį ir prasmę vyksta žmogaus „Aš“ – jo prigimties  – ir materialių veiksmų tarpusavio susireguliavimas.

Gyvenimo prasmės turinys – begalinis gyvenimo tęstinumas per gyvenimo būdą.

Redakcija

„Laikraščiai, rodos, nemato skirtumo tarp dviratininko kritimo ir civilizacijos žlugimo.“

Bernardas Šo

Senasis anglų naujienų apibrėžimas sako: „Naujiena – ne tai, kad šuo sukandžioja žmogų, o kad žmogus įkanda šuniui.“

Naujienų tema tampa visa tai, kas susilaukia didesnio susidomėjimo. Bet kokios smulkmenos įprasto, normalaus, puikaus komfortiško gyvenimo, kokį pastaruosius keletą dešimčių metų gyveno Vakarų pasaulis, nieko nedomino. Toks gyvenimas buvo naujiena Rytams, o drauge ir pavydo ir neapykantos objektas vienu metu.

Iš vienos pusės, naujienos akcentuoja problemas, tragedijas, katastrofas, krizę. Tai naujiena ir Vakarams, netekusiems pasitenkinimo savimi, ir visam pasauliui. Ir jeigu išvysite gerą naujieną, pavyzdžiui, apie eilinio diktatoriaus pašalinimą ar taikos derybų atnaujinimą Artimuosiuose Rytuose, vadinasi, naujienų skleidėjai įsitikinę, kad toliau kažkas vyks ne taip, kaip atrodo, ir geros naujienos neišvengiamai virs blogomis.

Iš kitos pusės, naujienos kaip žiniasklaidos dalis lyg iešmininkės pasitarnauja žmones nukreipdamos nuo tikrai labai svarbių problemų prie, pavyzdžiui, pasilinksminimų, garsių ir tylių nusikaltimų, ypač seksualinio pobūdžio, sporto naujienų ir kt.

Naujienos organizuojamos tokiu būdu, kad darytų poveikį jausmams, emocijoms. Tai daroma dėl to, kad žmogus nesigriebtų naujienų analizės. O į emocinę sferą lengva įdiegti, pasėti įvairiausio tipo baimes ir neramumus. Tuomet žmones tampa kur kas lengviau valdyti ir vesti reikiama naujienų verslo kryptimi.

Iš tikrųjų naujienos, žengdamos koja kojon su tobulėjančia technika, kiekvienam iš mūsų suteikia tų pokyčių, į kuriuos eina žmonija. Naujienos tarsi suveria karoliukus ant įvykių pokyčių siūlo, juosiančio visą žemės rutulį. Atidus naujienų gavėjas pradeda matyti kažkokią įvykių logiką, jų vystymosi kryptį ir jau gali numanyti, kad naujienų tvarka dėliojasi į kažkokį paveikslą naujo pasaulio, kuriame žmogui reikia gyventi.

Iš tikrųjų naujiena, apie kurią verta rašyti ir kalbėti, yra ta, kad pasaulis žengia į kitą realybę, keičia savo formą. Dar visai neseniai mes buvome užsiėmę „namų ūkiu“, savo šalyje turėjome visa, kas būtiniausia, o dabar niekas nieko negamina atskirai nuo viso pasaulio. Jau nebeįmanoma būti nesusijusiems su visais kitais žmonėmis. Taigi turime sukurti atitinkamą tarpusavio santykių sistemą – juk kiekvieno žmogaus gerovė ir pasaulis priklauso vienas nuo kito.

Esame pripratinti matyti tai, ką žmogus daro su gamta ir vienas su kitu. Tai jau nėra naujiena. Tai, ką gamta daro su žmogumi, iš tikrųjų yra naujiena. Gamta valdingai „nusprendė“ tarp žmonių nutraukti santykius, kurie grįsti vienas kito išnaudojimu dėl asmeninės naudos, pasitenkinimu, gamta jau draudžia egoizmą kaip blogį, kuris palenkė žmoniją, pavergė ją.

Artimiausioje ateityje mūsų laukia žmogaus darbo su pačiu savimi pradžia, atsisakant mums įprastos minties, kad kažkokios naujos technologijos sukūrimas pakeis pasaulį. Pasaulis palaipsniui įgauna į bendrą supratimą, kiek visi esame susaistyti artėjančių pasaulinių problemų.

Pagalvokime: žmogus visada keitėsi, vystėsi ir keitė jį supantį pasaulį, gamtą. Dabar vyksta judėjimas į priešingą pusę – aplinka verčia mus keistis pagal ją. Ši naujiena yra pati vertingiausia iš visų egoistinio pasaulio naujienų. Ir bet kokie finansinių, ekonominių, socialinių, politinių, ekologinių sričių pranešimai pabrėžia išorinius šių pokyčių ženklus.

Tampa akivaizdu, kad mokslai, kuriuos sukūrėme gamtai pavergti, nebegali daugiau būti naudingi. Geriausi mokslo atstovai dar gali nustatyti pasaulio krizinės būsenos dėsningumus ir rasti problemų priežastis, bet susilaiko nuo patarimų, ką daryti. Ir mums teks atrasti tokį mokslą, kuris suteiktų mums žinių, kaip neskausmingai pasikeisti ir tapti panašiems į gamtą.

Dabar atėjo ne unikalių, talentingų asmenybių, o ypatingų žmonių laikas. Tie žmonės turės bendrą norą kuo daugiau duoti pasauliui, juos vienys davimo artimam idėja, pasaulio suvienijimo idėja.

Naujienų apie tai dar labai mažai, bet jos pasaulyje jau aptarinėjamos. Ir todėl manantieji, kad pasauliui nėra, kur eiti, išskyrus šio pokyčio link, jau yra žinių skleidėjai. Ir pasaulio tendencija vystytis šia kryptimi palaipsniui pradeda užpildyti naujienų eilutes. Keičiantieji pasaulį kuria naujienas.

Vladas Rutus

Kiekvienoje žinių laidoje pasakojama apie prievartą mokyklose, šeimose, apie nevaldomus paauglius, hiperaktyvius vaikus,  augančius narkomanijos ir alkoholizmo mastus. Dėl to mūsų vaikų ateitis kelia vis daugiau abejonių.

Taigi apskritojo stalo, kurį organizavo „Arvut“ („Tarpusavio laidavimas“) judėjimas Chaderoje, tema buvo auklėjimas ir švietimas Izraelyje. Apskritojo stalo diskusija vyko dviem kalbomis – hebrajų ir rusų.

Tai ne šiaip aštri problema, bet tema, reikalaujanti visiškai naujų požiūrių ir idėjų. Renginyje ne tik gausiai dalyvavo publika, pedagogai, moksleiviai, psichologai ir Haderos meras, bet ir alternatyvių švietimo sistemų kūrėjai –tarp jų Yakob Echt, pasaulinės demokratinio auklėjimo mokyklos steigėjas, taip pat „Hevruta“ mokyklos organizatorius, „Arvut“ judėjimo atstovas, integraliojo auklėjimo sistemos plėtros dalyvis ir daugelis kitų.
Kuo būsimųjų kartų švietimas ir auklėjimas turi skirtis nuo dabartinio? Šis klausimas buvo svarstomas prie apskritojo stalo. Visi diskusijos dalyviai sutiko su tuo, kad dabartinė sistema neatitinka realybės, kurioje gyvena mūsų vaikai.

„Švietimas pagal piramidės principą jau nebetinka, – sakė Yakob Echt. – Šiuolaikiniame pasaulyje tas 1 %, esantis „viršuje“ ir besivystantis daug greičiau už likusiuosius, negali nurodyti kitiems 99 %, kaip vystytis. Mes visi turime būti lygiateisiai ir padėti vieni kitiems. Klases reikia formuoti atsižvelgiant į kiekvieno mokinio asmenybę (vienam sekasi matematika, kitam – anglų kalba). Turime pertvarkyti sistemą taip, kad mokiniai jaustųsi proceso dalyviai, o ne bežadžiai vykdytojai.

Dror Aloni („Hevruta“ mokykla) nuomone, auklėjimas turi būti lygiavertis visiems: „Bet ar dabartinė valdžia pajėgi užtikrinti tokį auklėjimą? Švietimo ministras sprendžia daugiausiai 50 % moksleivių problemas. O kaip likusieji? Kas suteiks visiems vienodą ir kokybišką išsilavinimą? Mes esame žmonių grupė, perėmusi šią iniciatyvą.“

Prie apskritojo stalo bei publikoje buvo daug mokinių ir ką tik baigusių mokyklas abiturientų, išreiškusių visišką palaikymą jų vardu pasisakiusiai Ofek Arnik (Izraelio moksleivių asociacijos pirmininkė): „Mokykla neturi būti tik vieta mokymuisi, kurio tikslas – aukštų balų vaikymasis.  Tai turi būti, visų pirma, auklėjimo, mokinio mokymo būti žmogumi vieta. Mes kviečiame švietimo ministeriją užmegzti dialogą su mokiniais, mes norime būti išgirsti…“

„Suteikite mums galimybę jaustis lygiems, leiskite pajusti, kad mūsų balsas bus išgirstas. Mums svarbus asmeninis dėstytojo pavyzdys, juk asmeninis pavyzdys – tai auklėjimo pagrindas“, – kalbėjo mokiniai.

Aišku, kad viena diskusija negali išspręsti visų problemų, susikaupusių dabartinėje švietimo sistemoje.

Kaip pasiekti taip trokštamos lygybės tarp mokinių iš skirtingas pajamas gaunančių šeimų? Kaip lygiavertį išsilavinimą gali gauti vaikas, kurio tėvai vos suduria galą su galu, ir vaikas, kurio tėvai lengvai samdo privačius korepetitorius? Kaip sukurti klases atsižvelgiant į kiekvieno mokinio individualų potencialą? Kaip mokytojo profesiją padaryti prestižine?

Daugelis klausimų liko atviri ir reikalaujantys plataus visuomeninio svarstymo. Senoji švietimo sistema išsisėmė, nauja dar nesukurta. Jos kūrimu turi pasirūpinti specialistai reformatoriai, puikiai suprantantys naujos kartos, gyvenančios naujame, ant didelių permainų slenksčio stovinčiame globaliame pasaulyje, poreikius ir reikalavimus

„Arvut“ judėjimas surengė net keletą apskritojo stalo diskusijų ir artimiausiais mėnesiais planuoja pratęsti šį darbą visuose Izraelio miestuose. Tik tokiu būdu galima išgirsti kiekvieną žmogų, pasirengusį tikslingai pritaikyti savo jėgas ir gabumus. Vaikų švietimo ir auklėjimo situacija tokia kritiška, kad toliau nebegalime pasikliauti valdžios pareigūnais. Tam, kad mūsų vaikai turėtų gražią ateitį, šią sistemą privalome keisti mes patys.

Emma Sotnikova, „Arvut“ judėjimo atstovė spaudai