Aš, gydytojas, turintis 30 metų darbo stažą, sėdžiu ir svarstau, kaip gi mes nusiritome į šią sveikatos apsaugos krizę, kaip iš jos išbristi? Kas kaltas? Draudimo, farmacijos kompanijos, administratoriai, vyriausybė, pacientai, medicinos darbuotojai? Kas priešas ir su kuo kovoti?

Medicina vystėsi tūkstantmečių bėgyje. Įgytų žinių dėka šiandien mes žinome apie genetiką ir apie tai, kad turime savybių, kurių pakeisti negalime. Atskleistas genetinis polinkis įvairiems susirgimams, tokiems, kaip astma, diabetas ar vėžys. Ir viena iš įgimtų savybių ­– mūsų ego.

Pats savaime ego nėra nei blogas, nei geras. Rezultatas priklausys nuo to, kaip mes šią savybę panaudosime. Tai tas pats kaip peilis. Peilis – tai instrumentas. Vienų rankose jis gali nešti mirtį ir skausmą, kitų – gyvybės išsaugojimą ir laimę.

Tai štai, naudodamiesi šiuo instrumentu – savo ego – mes neturime kovoti vienas su kitu, nes taip sulauksime tik apverktinų rezultatų. Įsivaizduokite: miestas apsiaustyje, o mes, nematydami priešo už miesto sienų, kaunamės vienas su kitu. Taip veikia mūsų ego. Jis atitolina mus vieną nuo kito, ir mes siekiame išnaudoti savo artimą. Tai vyksta instinktų lygmenyje.

Jei prieš alkaną šunelį padėsime ėdesio ir paprašysime jo ėsti po keleto valandų, pamatysime, kad mums nieko neišeis. Šio mielo šunelio prigimtis neleis jam laukti, ir dubenėlis su ėdesiu bus ištuštintas akimirksniu. Tas pats ir su mūsų ego.

Sėkmingo gydymo pagrindu visada buvo geri santykiai tarp kenčiančio paciento ir norinčio jam padėti gydytojo. Bet šiandien pacientas ir gydytojas susidūrė su nauju bendru priešu – neįtikėtinai išaugusiu ego, kuris virto nevaldomu godumu.

Kai tik atsiranda nors mažiausia galimybė užsidirbti, ego, tarsi alkanas šunelis, atsisako laukti. Štai tada gydytojai į pacientus ima žiūrėti ne kaip į kenčiančius dėl ligų, reikalingus medicininės pagalbos žmones, o kaip į uždarbio šaltinį. Pacientai savo ruožtu nepraleidžia galimybės pasipelnyti iš gydytojų klaidų.

Taip milimetras po milimetro didėjo atstumas tarp gydytojo ir paciento, šiandien jis pasiekė neįtikėtiną dydį. Dingo pasitikėjimas vienas kitu. Gydytojas nepasitiki pacientu, nes bijo būti teisiamas už klaidą. Milžiniški pinigai išleidžiami ne būtiniems tyrimams ir medikamentams, bet tam, kad viskas būtų atliekama “pagal vadovėlį” ir kad, reikalui esant, būtų galima apsiginti bei išvengti teismo. O su kokia nuostata rašomi medicinos vadovėliai? Kaip sukurti efektyvią pinigų gavimo industriją.

Kita vertus, pacientas iš anksto įtaria gydytoją, kad šis viską daro tik siekdamas pasipelnyti iš jo. Šiandien dažnas pacientas ateina pas mane su šūsnimi spausdintų lapų, atlikęs internete tikrą tyrimą. Žmonės stengiasi iš anksto sužinoti, ko konkrečiai būtina imtis jų atveju.

1910 metais Floridoje prasidėjo “Aukso karštligės” era – buvo vykdoma daugybė teismo procesų medicinos klaidoms tirti. Pirmą kartą buvo paprašyta 10000 dolerių kompensacijos – gauta 2500. Tuomet tai buvo dideli pinigai. Šiais laikais bylinėjamasi dėl milijoninių sumų. Argi gali advokatas ir pacientas susilaikyti nuo pagundos pavalgyti iš paruošto dubenėlio su maistu?

Farmacijos kompanijos investuoja didžiulius pinigus vaistų, gelbstinčių gyvybę, gamybai. Tačiau mūsų ego sukūrė mums rinkos dėsnius. Kaip gi galima už savo vaistus užsiprašyti mažiau pinigų? Juk tai tas pats dubenėlis su maistu. Ir taip vyksta su visais verslo dalyviais sveikatos apsaugos sistemoje. Ką gi daryti?

Būtina pakeisti mūsų ego kryptį – nuo to, ką aš galiu gauti už savo paslaugas, į tai, kaip aš galiu maksimaliai padėti. O kaip gi pinigai? – paklausite jūs. O ką pinigai? Žmogus nori būti laimingas ir pinigų vaidmuo čia antraeilis. Mes patys iš jų padarėme kultą, patys to nepastebėdami nustojome džiaugtis mėgstama veikla ir siekiame kuo didesnio uždarbio.

O juk galėtume būti laimingi vien dėl to, kad kiekvienas sveikatos apsaugos sistemos dalyvis rūpinasi kitu taip, kaip mylinti mama rūpinasi savo vaiku. Mamai nereikalingi pinigai už rūpestį, ji nori, kad vaikas būtų laimingas. Tai kas gi būtina, norint įveikti medicinos krizę? Pamatyti mūsų norą išnaudoti kitus. Pamatyti su pagreičiu augančią mūsų tarpusavio atsiskyrimą. Iš patirties žinau, kaip tai sunku. Mūsų ego visada įjungia apsauginius mechanizmus, įtikinėjančius, kad būtent aš savo įnašu į sistemą labiausiai rūpinuosi kitais.

Vis dėlto tiesiog pamąstykite. Šito jau pakanka, kad sistema pasikeistų ir krizė būtų įveikta. Kad mus apimtų laimingos šeimos, kuria iš tikrųjų mes visi esame, pojūtis. Tada pinigai mums taps tokiu antraeiliu dalyku, kad netrukdys gyventi nuolatinės laimės būsenoje. Tiesiog pažvelkite į save ir pajuskite šią laimę – vieningos šeimos laimę.

Aleksandras Angelovas

Naujausių tyrimų duomenimis aplinkos vaidmuo pasveikimui gali būti ne tik ženklus, bet ir lemiamas. Vieša mokslinė biblioteka „PloS ONE“ pateikia Masačiusetso mokslininkų, atlikusių bandymus su žiurkėmis, straipsnį. Eksperimentas parodė, kad nudegimai tų žiurkių, kurios gyvena ir suka lizdus kartu, užgyja 92% atvejų, o vienišių  gijimo rodiklis krinta iki 12%. Tačiau, jei izoliuotai žiurkei duodama lizdo statybai skirtos medžiagos, šis socialiai orientuotas veiksmas padidina jos šansus pagyti iki 64%.

Analogiški reiškiniai pastebimi ir žmonių visuomenėje. Žurnalas „Psychotherapy and Psychosomatics“ (Psichoterapija ir psichosomatika) paskelbė Europos mokslininkų, tyrinėjusių giminiškos aplinkos įtaką žmonėms, sergantiems depresija, darbą. Netgi vienas giminaitis gali iš esmės pagerinti sergančiojo būklę, beveik tris kartus padidindamas teigiamų poslinkių galimybę. Dar platesnė šeimos terapija realiai padėjo beveik pusei bandomųjų, o ketvirtadaliui iš jų padėjo atsisakyti antidepresantų. Tačiau žmonėms, neturėjusiems jokio šeimos palaikymo, to pasiekti nepavyko.

Geri tarpusavio santykiai itin svarbūs ne tik sveikatai, bet ir darbui. Jungtinė Masačiusetso technologijos instituto ir Niujorko universiteto komanda nustatė, kad draugiški santykiai neformalioje aplinkoje didina darbo našumą. Visapusiški telefonų aptarnavimo centro darbuotojų tyrimai patvirtino teigiamą tarpusavio bendravimo efektą. Paaiškėjo, kad elektroninis paštas ir socialiniai tinklai neprilygsta gyvam bendravimui, kuris padeda darbuotojams žymiai geriau atlikti savo pareigas.

Svarbu pažymėti, kad šiame eksperimente buvo vertinami ne subjektyvūs respondentų svarstymai, o realūs duomenys apie jų judėjimą, bendravimą ir darbo efektyvumą. Šia proga tyrimo autoriai pamini analogiškus rezultatus, kuriuos pademonstravo IT firmų darbuotojai.

Taigi, socialinė aplinka reiškia gerokai daugiau, nei buvo manoma. Tvirta šeima, geri draugai, geranoriška aplinka nepakeičiami kiekvieno iš mūsų fizinei ir dvasinei sveikatai, taip pat visuomenės gerovei. Tačiau šiuolaikinės civilizacijos sąlygomis su jos visuotiniais, integraliais tarpusavio ryšiais, atskiros palaikymo ir tarpusavio supratimo salelės negali pasiekti reikiamo efekto. Todėl rūpestingos aplinkos vaidmenį turi prisiimti visa žmonija.

Olegas Iceksonas 

Šiuolaikinė medicina bando surasti vaistą nuo visų ligų. Be to, medikai stengiasi suteikti pavadinimus bet kokių negalavimų pasireiškimams. Taip, neurologijoje mes turime masę susirgimų: traumos, paralyžiai bei baisiausia ir beviltiškai atrodanti – išsėtinė sklerozė. Skamba grėsmingai, tačiau mes nežinome nei priežasties, nei gydymo. Kas belieka pacientui? Baimė ir neviltis.

Šiuolaikinės vakarų medicinos žinioje yra ribotas ginklų arsenalas: antibiotikai, hormonai, medikamentai: nuo temperatūros, skausmo, nervinių sutrikimų, nemigos, spaudimo ir t.t. Esant reikalui, atliekama chirurginė operacija. Sergantiems vėžiu gali būti taikoma cheminė terapija. Nejaugi tai viskas? Taip, ir tai viskas! Bet kokie susirgimai yra gydomi šių ginklų pagalba. O jeigu norėtume pažvelgti į problemos šaknį ir išsiaiškinti tikrąją priežastį? Kur rasti atsakymus? Tiktai gamtoje.

Paimkime, pavyzdžiui, išsėtinę sklerozę. Skamba kaip nuosprendis. Jau pats pavadinimas gali žmogų suparalyžuoti. Kokie simptomai? Organai ir sistemos nedirba tuo režimu, kuriuo turėtų dirbti. Tampa nejautri ranka arba koja, apmiršta viena ar kita kūno dalis, nemato dalis, arba visa akis. Kame problema ir ką reikia gydyti?

Mes turime centrinę ir periferinę nervų sistemas, kurios duoda nurodymus periferiniams organams. Smegenys siunčia signalą rankai, o ši, praradusi teisingą ryšį, negali vykdyti savo funkcijos. Impulsas patenka į akį, bet nėra ryšio su smegenimis, ir žmogus nemato.

Ar ne tas pats vyksta mūsų visuomenėje? Ar ne tai yra krizės, į kurią pateko žmonija, priežastis? Visuomenė, kaip ir sveikas kūnas gali normaliai funkcionuoti tiktai teisingų ryšių dėka. Šiandien mes stebime mūsų tarpusavio ryšių nutrūkimą visuose lygmenyse.

Jeigu diagnozė teisinga, ir nutrūkimo priežastis yra komunikacijų pažeidimas, tai gydymu turi būti ryšių atstatymas. Mes galime kiek tik norime „bombarduoti“ mūsų kūną turimais ginklais, tačiau jau nebepadeda nei hormonai, nei antibiotikai, nei cheminė terapija…

Visuose rytų gydymo metoduose egzistuoja mikrokosmoso ir makrokosmoso sąvokos. Kitaip sakant, tie dėsniai, nuo kurių priklauso visa pasaulio sandara, veikia pačiose mažiausiose pasaulio sandaros dalelėse. Ko mes galime pasimokyti iš sveiko kūno? Kiekvienas organas, kiekviena jo ląstelė dirba visam organizmui, aptarnauja jį, ir už tai reikalauja tik tiek, kiek yra būtina gyvybinei veiklai palaikyti.

Tai ko gi reikia, norint išeiti iš uždaro tarpusavio nepasitikėjimo ir susiskaidymo visiškos tarpusavio priklausomybės fone rato?

Sutvarkyti ryšius. Dirbant mintimis reikia ieškoti organų ir sistemų ryšio, tikint gydomąją gamtos jėga. Reikia pasistengti ir pajusti šį ryšį, kurio trūksta. Tiktai ryšių tarp organų arba tarp žmonių atstatyme slypi vaistas nuo visų ligų. Be to, visos šitos ligos ir yra skirtos tiktai tam, kad suvoktume ir ištaisytume pažeistus ryšius.

Žodis gali užmušti, o gali ir išgydyti. Tai medicinos principas: visi vaistai – iš nuodų. Viskas priklauso nuo to, kokiomis dozėmis ir su kokiu ketinimu juos vartojame.

Mes galime įveikti ir beviltiškas ligas, ir krizę, jeigu tai suvoksime, kaip pagijimui reikalingas sąlygas. Raskime ryšį tarp smegenų ir rankos ląstelių, kaip išsėtinės sklerozės pavyzdyje. Raskime ryšį tarp susipriešinusių visuomenės struktūrų.

Tam reikalingas mūsų noras ir Gamtos parama. Gamta laukia. Reikia tiktai stipraus mūsų noro. Pajuskite ryšių nutrūkimo priežastį – panorėkite šio ryšio, ir būkite sveiki!

Aleksandr Angelov

Depresijos plitimas pasaulyje įgavo masinės epidemijos mastus. „ Pasaulinės sveikatos apsaugos organizacijos skaičiavimai rodo, kad 2030 metais depresija taps labiausiai paplitusi šiuolaikinės civilizacijos liga“, – pareiškė profesorius Š. Saksena, vienas iš šios tarptautinės organizacijos vadovų. Profesoriaus išvada vienareikšmė: yra būtina kardinaliai keisti požiūrį į psichinių sutrikimų problemą.

Pirmas ir pagrindinis žmogaus ir gyvūnų skirtumas yra tas, kad žmogus sąmoningai siekia gerovės ir malonumų. „Bet kuris žmogus gyvena tiktai tam, kad jam būtų gerai, savo gerovės labui“, – knygoje „Apie gyvenimą“ rašo Levas Tolstojus.

Ankstesniais laikais gerovės siekis buvo vystimosi variklis, padedantis žmogui išrasti technologijas, reikalingas materialaus komforto pagerinimui. Šiandien pasaulyje dauguma žmonių jau praėjo šį etapą ir yra kitoje vystimosi stadijoje. Ji skiriasi tuo, kad materialių gerybių įgijimas nebetenkina žmogaus, ir jis nerimauja dėl to, kad gyvenimas nebeteikia jam pasitenkinimo, nesuteikia laimės. Žmogus supranta, kad prieiga prie visų žemiškų malonumų yra apribota jo gyvenimo metais, kuriems pasibaigus, lieka be nieko.

Kyla tuštumos jausmas, kuris „trukdo“ žmogui patirti netgi tų gėrybių, kurių jis siekė anksčiau ir stengėsi paversti savo nuosavybe, teikiamą malonumą. Trumpos jam pasiekiamo džiaugsmo akimirkos nebetenka reikšmės. Jame formuojasi neribotos laiku, amžinos ir tobulos gerovės noras.

Šio noro keliu jį veikia gamta ir skatina vystytis. Žmogus pradeda jausti tokios rūšies vystymosi poreikį, kuris leistų jam pakeisti požiūrį į pasaulį ir gyvenimą.

Daug kam pažįstamas polinkis į depresiją – tai ir yra tas tuštumos jausmas, kurio keliu gamta perduoda žmogui naujos jo vystymosi pakopos pradžios signalą. Labai svarbu yra laiku atpažinti šį signalą ir nebandyti jo slopinti, medikamentais bei narkotikais atbukinant jausmus. Judėdamas su gamta viena kryptimi, žmogus pasieks vidinę pusiausvyrą bei harmoniją ir galės tapti iš tiesų laimingu.

Boris Kansberg

Dienraštis „The Daily Mail“ praneša, kad Havajų universiteto tyrimai parodė, jog žmonės stresu vieni nuo kitų užsikrečia lygiai taip pat kaip gripu.

Žmonės perima emocinius fluidus ir, persismelkę kitų jausmais, pradeda mąstyti negatyviai, o iš išorės perimtą stresą ima reikšti kūno kalba – pasikeičia laikysena, eisena ir veido išraiška. O tai  platina ligą toliau.

Vyrai mažiau jautrūs aplinkinių nuotaikoms, mažiau kenčia nuo užkrečiamojo streso, bet moterys dažnai būna jam neatsparios. Britanijos personalo ir žmogiškųjų išteklių vystymo institutas užkrečiamąjį stresą vadina XXI amžiaus maru.

Mūsų pasaulyje stiprėjant integralumui ir tarpusavio ryšiams, vis stipriau reikšis mūsų bendra įtaka vienas kitam, veikianti bendrą nuotaiką, sveikatą, sėkmę ir t. t. Vienintelė išeitis ir vaistai  – sąmoningas pozityvių ryšių užmezgimas ir stiprinimas šio negatyvo fone, siekiant bendros gerovės.

Redakcija  

„Pasaulio lyderiams! Kaip piliečiai, mes raginame jus sustabdyti komercinį kišimąsi į vaikų mitybos sferą…“ Šiais žodžiais prasideda peticija, kurią pasirašė Pasaulinis judėjimas už natūralų maitinimą (World Breastfeeding Movement). Trumpai apibūdinsiu problemą, kurią peticijos autoriai vadina “pieno skandalais”.

2008 metų rugsėjo mėnesį Kinijoje įvyko taip vadinamas „melamino skandalas“, kai nuo pieno mišinių, kurių sudėtyje buvo kenksmingos medžiagos melamino, mirė šeši kūdikiai, o nukentėjo apie 300 000. Kaltiesiems dėl nuodingo vaikų maisto patekimo į rinką jau paskelbtas nuosprendis: vieniems – kalėjimas iki gyvos galvos, kitiems – sušaudymas, o debatai pieno mišinių tema nenutyla. Ir štai kodėl.

WBM nuomone šiuolaikinė moteris negauna pakankamai informacijos apie kūdikių maitinimo taisykles, neturi galimybės suderinti maitinimo krūtimi ir darbo, o taip pat patiria informacinį vaikiško maisto gamintojų spaudimą. Pastarieji sąmoningai klaidina visuomenę, teigdami, kad pieno mišiniai vaikams naudingesni už motinos pieną.

Savo kreipimesi į pasaulio lyderius WBM ragina teikti maitinančioms motinoms informacinę ir teisinę paramą ir siūlo visiems pageidaujantiems pasirašyti po šiuo dokumentu. Akcijos organizatoriai planuoja surinkti milijoną parašų. Jie mano, kad tai bus svarus argumentas valstybių lyderiams ir galės paveikti dabartinę padėtį.

O padėtis tokia: išsivysčiusiose šalyse skatinimo maitinti krūtimi praktika beveik prarasta. Daugumoje medicinos įstaigų specialistai arba angažuoti vaikiško maisto gamintojų kompanijų, arba visai neišmano, kaip teisingai organizuoti maitinimą krūtimi.

Motina jau gimdymo namuose nemokamai gauna buteliuką su maisteliu kūdikiui ir personalo užtikrinimą: „Nieko baisaus, pabandyk – pamatysi, kaip gerai jis miegos“. Be to, naujai iškepta motina iš tikrųjų patiria darbdavio spaudimą ir nesulaukia visuomenės palaikymo. Todėl motinoms, nusprendusioms nepaisant to maitinti krūtimi, šis sprendimas tampa kasdieninėmis kautynėmis.

Kovoti tenka su neišmanančiais pediatrais, abejingais kolegomis ir visuotine propaganda apie tai, kad geriausia vaikui – dirbtiniai mišiniai (o taip pat čiulptukai, buteliukai, sauskelnės ir viskas, iš ko pelnosi vaikiškų prekių pramonė).

Tačiau kokia bebūtų abejinga, o kartais ir nusikalstama motinos ir vaiko atžvilgiu veikianti sistema, ją sukūrėme mes patys. Kovoje už lygias teises mes suteikėme moterims teisę į darbą… ir vis trumpiname vaikų priežiūros atostogas. (Europoje vaikų priežiūros atostogos vidutiniškai trunka aštuonias – dvylika savaičių. Mano manymu, motina per šį laikotarpį net nespėja suvokti, kad tapo motina).

Mes norėjome kokybiško medicininio aptarnavimo ir sukūrėme tokią sveikatos apsaugą, kuriai žmogaus gyvybė – ne daugiau kaip statistinis vienetas gimstamumo, sergamumo, mirtingumo dinamikoje. Mes norėjome aukštų moralinių visuomenės vertybių, todėl namų šeimininkė, auklėjanti vaikus, tapo niekinama klase.
Vaikydamiesi didesnio uždarbio mes išugdėme vartotojišką visuomenę, o dabar ne taip paprasta atsisakyti neabejotinai žalingų civilizacijos „pasiekimų“. Mes patys sukūrėme sistemą, kuri veikia prieš žmogų. Ir sukūrėme ją, remdamiesi klaidingu atskirties pojūčiu. Iš esmės ši sistema pagrįsta griaunančiais, egoistiniais principais ir būtent dėl to dažnai būna priešiška atskiram žmogui.

Vis dėto tas faktas, kad mes nejaučiame tarpusavio ryšio, nepanaikina jo buvimo. Dar daugiau, kol kiekvienas žmogus mano, kad jis niekaip nesusijęs su aplinkiniais, gamta pačiais nemaloniausiais variantais jam rodo, kad yra atvirkščiai (paimkime kad ir finansinę krizę, kuri mums aiškiai parodo visų tarpusavio ryšį).

O dabar minutėlei įsivaizduokite, kas atsitiktų, jei nusikaltėlis, į vaikišką maistą dedantis toksiškus komponentus, žinotų, kad pajus visų tų tūkstančių šeimų, kuriose dėl jo veiksmų susirgs arba mirs kūdikiai, kančias? Jeigu gydytojas, kuris „dėl grašio“, nesusimąstydamas vaikui skiria dirbtinį maitinimą, žinotų, kad patirs kūdikio, atskirto nuo motinos krūtinės, kančias?

Šitokiu atveju niekas, net gresiant mirčiai, nesiimtų daryti to, ką daro dabar, ir netgi priešingai – stengtųsi daryti kuo daugiau gero, nes aplinkinių žmonių džiaugsmą taip pat jaustų kaip savo.

Būtent tokių tarpusavio santykių, kai kiekvienas rūpintųsi kitų gerove kaip savo paties, kūrimo link žmoniją stumia gamtos dėsniai. Ir dabar mes pasiekėme tokį išsivystymo lygį, kai iš tiesų galime tai padaryti – įveikti egoizmą ir pajusti džiaugsmą dėl to, kad esame vieninga visuma.

Anna Kogan     2009.03.13

Techninei pažangai įsitvirtinus mūsų gyvenime, vis atsiranda pranešimų apie tai, kad kai kurie maisto produktai ne tik nenaudingi, bet ir pavojingi mūsų sveikatai. Kalbama apie vienos ar kitos pakuotės, produkto gamybos būdo  arba kilmės kenksmingumą. Neseniai „Daily Mail“ paskelbė eilinį pranešimą apie gėrimų plastikiniuose buteliuose kenksmingumą.

Bet štai kas įdomu. Žmonių, gyvenančių vienodomis sąlygomis ir vartojančių tokį patį maistą, sveikata yra skirtinga. Netgi masinio apsinuodijimo atvejais apibrėžtoje teritorijoje suserga ne visi.

Viskas priklauso nuo žmogaus imuniteto. Nuo gebėjimo priešintis ligoms. Ir čia nemenkas vaidmuo tenka mūsų emocijoms, mūsų pasaulio suvokimui. Stresas, depresinės būsenos, liūdesys, neapykanta silpnina mūsų atsparumą ligoms. Psichologai apie tai jau seniai prirašė kalnus knygų. Karnegis, Sinelnikovas, Kurpatovas – visi kalba apie stebuklingą teigiamų emocijų, pozityvaus požiūrio į pasaulį poveikį.

Nežiūrint to, kad jau seniai esame apsirūpinę būtinais gyvenimui dalykais, teigiamų emocijų nepadaugėjo. Todėl, kad bendra vartotojiškumo, konkurencijos, naudos siekimo atmosfera atima iš mūsų paskutines jėgas ir verčia neapkęsti artimo bei svetimo. Kiekvienas trokšta komforto visame kame, nesiskaitydamas su kitais. Savo pajamų dydžiu kiekvienas stengiasi pasivyti ir aplenkti kitą.

Žmogus – socialinė ir visuomeninė būtybė. Mes negalime išgyventi vienas be kito. Tai, kad mes visi esame susiję, parodė pasaulinė ekonomika, patirianti globalinę krizę. O gyventi nuolat jaučiant stresą, neapykantą kitiems – neįmanoma, tiesiog neužteks jėgų ir sveikatos. Ir vienintelė išeitis – pakeisti mūsų vertybes. Imti kurti santykius, kurių prioritetas būtų rūpinimasis kiekvienu visuomenės nariu. Pabandyti įsivaizduoti, kad visi mes, žmonės, esame viena šeima. Mums liko tik padaryti šią šeimą laiminga.

Nutraukę beatodairiško vartojimo varžybas ir suvokę, kad ne perteklius mus daro laimingais ir sveikais, pereisime prie normalių, geranoriškų santykių. Ir tada vietoj nuolatinės įtampos, agresijos mes jausime pozityvų kiekvieno santykį su visais. Mūsų emocinis fonas pasikeis. Atsiras jėgų gyventi, dirbti, priešintis ligoms, žalingiems faktoriams.

Bet jeigu žmonės pasikeis, tai ir žalingi faktoriai liks praeityje. Kadangi juos mes patys ir sukuriame. Pakeitę materialines vertybes žmogiškųjų tarpusavio santykių vertybėmis, mes negalėsime kurti kenksmingų priedų, pakuočių ir visko, kas kenkia sveikatai. Taigi, mūsų sveika mityba ir sveikata apskritai priklauso tik nuo mūsų pačių. Nuo kiekvieno iš mūsų noro gerai galvoti, kalbėti ir elgtis kitų žmonių atžvilgiu.

Marina Fatejeva

Medicinos bendrija skelbia pavojų. Vėžinių susirgimų skaičius pasaulyje taip išaugo, kad tapo tikra nelaime, savo mastais nenusileidžiančia ekologinėms problemoms. Kasmet pasaulyje nuo vėžio miršta virš septynių milijonų žmonių, šie tragiški duomenys grėsmingai auga.

Gydytojai yra atvirai išsigandę onkologinių ligų plitimo ir vadina tai „katastrofa“. Jie praneša, kad be skubių, bendrų viso pasaulio pastangų neapsieisime.

Greiti ir suderinti tarptautiniai veiksmai tikrai būtini. Bet būtini jie visai ne ten, kur mes įpratome dėti pastangas.

Jeigu praeitame amžiuje milžiniškos investicijos sveikatos apsaugai ir technologijų vystymui palengvino gyvenimą daugybei pacientų ir netgi padėjo nugalėti kai kurias ligas, tai šiandien tampa aišku, kad ligų ne sumažėjo, bet padaugėjo ir net įveikti negalavimai vėl sugrįžta.

Be to, mokslininkai nepajėgia pavyti greitėjančio mutacijų proceso, atsiranda vis naujos virusų ir bakterijų rūšys. Lyg filme „Penktasis elementas“, kai šaudymas į Blogio šaltinį jo nesunaikina, o tik suteikia dar daugiau energijos. Taip išeina, kad blogis yra aplink mus, o mes nesugebame jo įveikti?

Iš tiesų, gamta be jokio nuolaidžiavimo diktuoja mums savo nekintamus įstatymus ir parodo, prie ko galime prieiti, toliau juos pažeisdami, ir ką pasieksime, klausydami jos „nurodymų“.

Juk paklusdami gamtos dėsniams mes nejuntame jokio spaudimo. O ligos, kančios ir krizės – mūsų disbalanso su gamta pasekmė. Ir jaučiame jas tuo skausmingiau, kuo didesnis mūsų sukuriamas disbalansas.

Žmonija yra neatsiejama tobulos ir amžinos Gamtos dalis. Būtent dėl to mes turime liautis į save žiūrėti, kaip į kažką atskirai egzistuojančio ir „įstatyti“ save į sistemą. Būtina suvokti, kad mūsų poveikis vienas kitam yra žymiai didesnis, negu manėme iki šiol. Štai kur reikalingos globalinės ir nuolatinės investicijos!

Mes privalome išmokti iš Gamtos teisingo, subalansuoto egzistavimo, nekeliančio grėsmės nė vienam jos sistemos elementui, saugančio bendrą gerovę ir sveikatą.

Globali krizė privedė prie ribos senąsias, egoistines sistemas ir išgalvotus įstatymus. Jeigu artimiausiu metu mes nepakeisime savo tarpusavio santykių, viskas iš tikrųjų gali baigtis katastrofiškai.

Ligos eiga priklauso nuo to, kaip sėkmingai mes sąveikausime su Gamta ir vienas su kitu. Dėmesį skirti reikia ne „skylių lopymui“ – tablečių rijimui ir nuskausminimui, tai tik prislopina ligos prasmės suvokimo procesą, o ligos priežasčių – mus veikiančių jėgų, valdančių dėsnių, tyrimui.

Mūsų tarpusavio veikla turi būti nukreipta į pusiausvyros palaikymą ir savitarpio gerovės užtikrinimą. Kaip vieningame organizme ląstelės aprūpina viena kitą ir nereikalauja savo egzistavimui daugiau negu būtina. Kai tik kuri nors ląstelė pradeda „traukti antklodę į save“, sistemoje tuojau pat kyla disbalansas, ir ląstelė virsta vėžine…

Šiandien mes pasiekėme tokią būseną, kai skubiai reikalinga intervencija, netgi chirurginė! Intervencija į savęs pažinimą, krizės, ligų, kančių priežasčių, o taip pat apie savo vaidmens ir vietos bendrame organizme, vadinamame Gamta, kurios integralia ir tobuliausia dalimi mes esame, supratimą.

Juk būdami tobuliausia dalimi, mes turime didžiausią jėgą ir, neteisingai ja naudodamiesi, sistemoje sukuriame maksimalų disbalansą. Kuo? Savo egoizmu – kiekvieno mūsų noru išnaudoti šitą milžinišką organizmą savo paties naudai, siekiu mėgautis kitų sąskaita. Tai ir yra labiausiai griaunanti ir pikčiausia jėga, priešinga Gamtos jėgai – ¬ bendram, vieningam ir visiems lygiam meilės ir davimo dėsniui.

Tik suvokę, kad visų mūsų bėdų priežastis yra mūsų egoizmas, galėsime jį įveikti ir, nugalėję visas ligas, grąžinti pasauliui harmoniją bei pusiausvyrą.

Oksana Safronova

Paprastai mes nenorime prisiminti senatvės, kol su ja „netikėtai” nesusiduriame gyvenimo viduryje. Amerikos mokslininkai gavo fenomenalius duomenis, bandydami nustatyti senėjimo pradžią. Pasirodo, kad senėjimo procesas prasideda jau nuo… 27 metų! Taip išeina, kad vos nustoję būti vaikais, mes jau senstame.

Pats intensyviausias žmogaus protinės ir intelektinės veiklos laikotarpis – 22-ieji metai, bet jau po penkerių metų prasideda senėjimo procesas. Dar po dešimties metų žmogus susiduria su tokiais negrįžtamais procesais, kaip atminties pablogėjimas. Kad ir kaip liūdna, tačiau senatvė – mūsų ateitis. O ar galime kaip nors paveikti šitą procesą?

Pasirodo, kad galime. Pirmiausia, svarbų vaidmenį atlieka savitaiga: jei žmogus įsitikinęs, kad senstant atmintis turi prastėti – būtent taip su juo ir atsitiks. Bet jeigu mes atsisakysime stereotipų apie savo senatvę, tai didelė tikimybė, kad neprarasime gebėjimo intelektualiai vystytis.

Mokslininkai žengė dar toliau ir įrodė, kad viskas priklauso nuo žmogaus norų: kitaip sakant, visuomet turi būti tikslai ir ateities planai, judėjimas pirmyn. Senatvė ateina tada, kai dingsta domėjimasis gyvenimu, kai gęsta norai, ir mes liaujamės siekti ko nors naujo, pirmenybę teikdami ramybei, tenkindamiesi tuo, kas yra.

Tačiau svarbiausia pergalės prieš senatvę paslaptis yra šio vidinio judėjimo kryptingumas. Esmė ta, kad žmogus ne šiaip sau turi siekti kokio nors egoistinio tikslo, kuris suteiktų  trumpalaikį pasitenkinimą jam vienam, bet atsižvelgti ir į kitų žmonių poreikius. Be to, svarbus sąveikos su visuomene, vardan kokio nors bendro, pozityvaus tikslo, faktorius. Toks bendradarbiavimas gali faktiškai sustabdyti senėjimo procesą, suteikti gyvenimui pilnatvę ir laimę daugeliui metų.

Svetlana Balašova

Pagal Pasaulinės sveikatos apsaugos ministerijos skaičiavimus, 2020 metais depresija taps antraja, po kraujo indų susirgimų, invalidumo ir mirties priežastimi visame pasaulyje.

Kas tai yra depresija? Gyvenimu persisotinusių veltėdžių splinas, nusivylimas, liga? Jau nebe. Paskutiniu metu ji tapo tikra epidemija. Dėl depresijos darbingumą praranda apie 200 milijonų žmonių per metus. Ši liga yra pavojingesnė už astmą ir diabetą. Ji sustiprina visus chroniškus negalavimus ir padidina traumų pavojų.

Sergančių depresija tikimybė mirti nuo kitų ligų yra dvigubai didesnė. Depresija yra daugelio savižudybių priežastis, kurių Europoje daugiau, nei žučių kelyje. Kasdieną 15 žmonių nuo 15 iki 24 metų amžiaus nusižudymo priežastis yra depresija.

Ligos esmė yra ta, jog organizmas nustoja gaminti gyvybinį tonusą palaikančias medžiagas ir žmogus nustoja jausti džiaugsmą. Jis nieko nenori ir niekas jam nebeteikia džiaugsmo.

Ši „bedžiaugsmė“ būsena organizmui labai pavojinga. Ilgalaikiai depresijos priepuoliai mažina imunitetą, susilpnina organizmą ir provokuoja kitų ligų vystymasi. Daugiau nei pusė dabar gaminamų vaistų – tai antidepresantai bei kiti psichotropiniai preparatai.

Kodėl džiaugsmo nebuvimas yra toks pražūtingas žmogaus organizmui? Kodėl depresijos atvejai išsivysčiusiose šalyse yra žymiai dažnesni? Ir kokia yra paskutiniu metu staigaus susirgimų depresija skaičiaus padidėjimo priežastis?

Norėdami rasti atsakymus į šiuos klausimus, paklauskime savojo „Aš“, kuris atsakys, jog gyvenimo prasmė jam yra pasiekti pačios aukščiausios džiaugsmo būsenos, o pagrindinė varomoji jėga link šios būsenos yra noras.

Netgi akmenys turi norą – jie „nori“ išlaikyti savo formą. Augalai stiebiasi link Saulės, iš žemės siekia gauti mitybinius elementus. Gyvūnų norai yra dar labiau išvystyti, o žmogus turi visą norų gamą. Iškyrus tuos norus, kurie yra susiję su biologiniu kūnu, žmogus dar turi visuomeninius norus: pinigų, garbės, valdžios, intelektualinius (žinių įgijimo) ir dvasinius siekius. Dvasinis siekis – suvokti savo egzistencijos priežastį ir prasmę.

Normaliam žmogaus gyvenimui yra būtina, kad kurie nors iš šių norų pastoviai jame „veiktų“, t.y. reikalautų savo patenkinimo ir žadėtų atitinkamą malonumą. Tiktai tada žmogui atsiranda protinės bei fizinės veiklos stimulas. Ir jei dėl kokios nors priežasties norų tėkmė nustoja, tai išsenka ir žmogų užpildanti gyvybinė jėga.

Mokslo viršūnėse kalbama, jog šiuo metu žmonija žengia į paskutiniąją savo vystymosi stadiją, galima sakyti, pasiekė finišo tiesiąją. Mes jau praėjome išgyvenimo stadiją, sustiprėjome ir apsijungėme į tautas bei vlastybes. Mes sukūrėme religiją ir kultūrą, mokslą ir techniką, išlandžiojome ir išmatavome visą žemės rutulį. Mes išėjome į kosmosą bei išradome internetą.

Tačiau visi mūsų pasiekimai pagrįsti savanaudiškais tikslais, ir mūsų visiškai nedomina tai, kas nežada naudos ar malonumo. Taip pat mes sukūrėme ir kalėjimus bei skurdą, terorizmą ir masinio naikinimo ginklą ir užtikrintai judame susinaikinimo link, ką liudija daugybė mokslininkų prognozių.

Link to veda mūsų vidinės vertybės, dėl kurių mes plėšomės ir kurios sudaro mūsų gyvenimo prasmę. Nieko keisto, jog daugelis žmonių, dažniausiai netgi nesąmoningai, nusivilia jomis ir nebejaučia gyvenimo stimulo.

Sunkiau nei kitiems yra išsivysčiusių ir santykinai sėkmingų valstybių gyventojams. Jeigu Azijos bei Afrikos žmonės dar gali tikėtis, jog materiali gerovė padarys jų gyvenimą laimingu, tai skandinavijos šalių piliečiai, kurių tarpe jau seniai nebėra benamių ir badaujančių, tokios vilties yra netekę. Būtent ten, pagal statistiką, vienam gyventojui tenka didžiausias sergančių depresija bei savižudžių skaičius.

Dar prieš penkiasdešimt metų žmonės tikėjo, jog visuomenė juda socialinio teisingumo link, o techninis progresas gyvenimą padarys saugų ir patogų. Mums atrodė, kad kuo daugiau mes dirbsime ir gaminsime, tuo turtingesnis ir laimingesnis bus mūsų gyvenimas. Tačiau šiandien, stebėdami infliciją, švietimo bei kultūros nuosmukį, augančią prievartą ir artėjančią ekologinę katastrofą, mes vis labiau susimąstome apie civilizacijos likimą bei žmogaus egzistavimo prasmę.

Tai klausimai, į kuriuos nei mokslas, nei menas, nei religija negali rasti šiuolaikinį žmogų tenkinančių atsakymų. Būtent tai yra depresijų ir savižudybių priežastis. Nes, jeigu žmogui daugiau nebereikia kovoti už išlikimą ir ginti savo teisių, jeigu jis nėra užsiciklinęs ties pinigais ar valdžia, tai anksčiau ar vėliau jam iškyla šie „amžini“ klausimai: kas aš ir kam gyvenu? Iš kur aš atėjau ir kur iškeliausiu po mirties?

Kiekvienas iš mūsų yra vieno organizmo, vadinamo žmonija, dalis. Išminčiai apie tai kalba nuo biblijinių laikų. O tai mūsų dienom įtikinamai įrodo globalizacija, bendra informacinė erdvė ir totali visų nuo kiekvieno, bei kiekvieno nuo visų priklausomybė.

Kaip ir gyvame kūne, kurio kiekvienas organas egzistuoja pats sau, bet dirba viso organizmo naudai, kiekvienas žmogus visuomenėje atlieka savo, tiktai jam skirtą funkciją. Taigi, egzistavimo prasmė bei kiekvieno iš mūsų asmeninė laimė yra nenutrūkstamai susiję su visų kitų žmonių laime ir gyvenimu.

Tokia būsena, kurioje mes nejaučiame šio ryšio ir matome save nesusijusius su kitais, ne be reikalo egzistuoja. Ji yra būtina tam, kad visuotiną susiskaidymą bei bandymus rasti laimę tiktai sau asmeniškai, mes suvoktume kaip absoliučią aklavietę. Ir tada, suvokę apsijungimo būtinybę, apsijungtume ir, pasijutę vieningos visumos dalimi, pasiektume pilną džiaugsmo būseną, kurioje nelieka vietos nei depresijai, nei daugeliui kitų negatyvių reiškinių.