Pastaruoju metu spaudoje vis dažniau rašoma apie kartą, nenorinčią nei mokytis, nei dirbti. Jauni žmonės papildo bedarbių, nusikaltėlių ir narkomanų gretas. Skaudu, juk kiekvienas iš mūsų nori, kad jo vaikas užaugtų Žmogumi. Juk nuo šito priklauso ne tik tai, kuo jis bus, bet ir visų mūsų gyvenimas rytoj. Todėl mums taip skaudu žiūrėti į jaunimą, kuris nemato savo ateities. Nejaugi mes praradome šitą naująją kartą? Kiekvienai kartai duotas pagrindinis, „atraminis“ noras, išreikštas konkrečiu idealu. Šitas noras – energijos šaltinis kurti naujam pasauliui, kuriame nori gyventi ta karta. Tačiau norai mumyse visą laiką vystosi, keisdami vienas kitą. Štai kodėl nauja karta taip akivaizdžiai skiriasi nuo ankstesnės.

Įkvėptuosius 30-50-ųjų metų statytojus pakeitė „atšilę“ po karinio šalčio „šešiasdešimtmečiai“, kuriam laikui nusigręžę nuo pareigybių vaikymosi. Tačiau egoizmo augimas atvedė prie naujo „teritorijų užėmimo“. Į pamainą atėjo 70-80-ųjų karta, savyje suderinusi tarybines ir kapitalistines vertybes.

Ši karta vadinama prarastąja, nes buvo palikta jai pačiai pasirinkti gyvenimo kelią. Jos jaunatviško tapsmo metas sutapo su pertvarkos laikais. Visuomeninės ideologijos pokyčiai, tėvų, dėstytojų ir draugų prioritetų pasikeitimas, visuomenės sluoksniavimasis. Jie buvo išauklėti giros ir kolektyvizmo dvasia, o pasirinko koka kolą ir amerikietišką gyvenimo būdą.

Jie puolė į atvirą biznio, karjeros, namų pirkimo jūrą, bet slapta prisimindavo laužus, dainas ir šokius pionierių stovyklose. Kai kolektyvizmas buvo iškeistas į rinkos džiungles, įvyko ne šiaip sau paprastas dekoracijų pakeitimas. Pasikeitė mūsų draugai ir artimieji. Net augalas keičia savo dydį ir lapų spalvą, kai jį perkelia kitur… O žmogus dar labiau keičiasi, patekęs į kitokią aplinką.
Nauja karta, iškilusi ant 90-ųjų „pertvarkos“ bangos, visai kitokia. Ji tarsi sustojo bėgdama, kai pastebėjo, kad pinigų ir valdžios vaikymasis neatneša laimės. Jaunimas prarado pagrindą po kojomis. Aplinkui ta pati saulė, maistas, tėvai ir šalis, bet neliko vidinio tikėjimo rytojumi. Viskas aplinkui apmirė nežinia ko laukime.

Augančios krizės akivaizdoje XXI amžiaus jaunimas nenori gyventi dėl pinigų ir karjeros. Ieškodamas malonumų, jis blaškosi į visas puses, išbandydamas viską, kas pakliūva po ranka: užsienį, narkotikus, religiją, seksą… Kaip tik šituos jaunuolius būtų galima vadinti „prarastąja karta“, jeigu ne vienas „bet“. Jų poreikiai jau aukštesni negu tėvų, bet jie kol kas nemato, kaip tuos poreikius patenkinti.

90-ųjų metų karta, įžengusi į XXI amžių, pasimetė dėl itin greitų permainų, kurioms švietimo sistema neranda sprendimo. Krizė jaunimą stumia sužinoti savo naująjį vaidmenį sparčiai besikeičiančiame pasaulyje. Iš paauglių reikalaujama naujo tarpusavio sąveikos lygio, kurio būtina išmokti. Pasaulis, tapęs vienu „globaliu kaimu“, reikalauja kiekvieno iš mūsų tapti jo integralia dalimi.

Mums teks sukurti visuomenę, kurioje altruistinės vertybės bus aukščiau egoistinių. Vaizdžiai tariant, ne tik paaugliams, bet ir suaugusiems reikės sėsti į suolus. Jeigu iš knygų puslapių, iš interneto ir televizorių ekranų sklis šviečiamoji informacija apie tai, kaip įgyti atidavimo ir meilės savybes, tai netrukus mes atsibusime visai kitame pasaulyje.

Mes sukursime visuomenę, kurioje pagrindine vertybe bus tarpusavio pagalba, kuri kiekvienam sužadins siekį augti. Tada ir save praradusi karta taps atrastąja. Todėl, kad ji atras svarbiausią – savo vaidmenį naujo pasaulio kūrime.

Talis Ašeris

„Pasaulio lyderiams! Kaip piliečiai, mes raginame jus sustabdyti komercinį kišimąsi į vaikų mitybos sferą…“ Šiais žodžiais prasideda peticija, kurią pasirašė Pasaulinis judėjimas už natūralų maitinimą (World Breastfeeding Movement). Trumpai apibūdinsiu problemą, kurią peticijos autoriai vadina “pieno skandalais”.

2008 metų rugsėjo mėnesį Kinijoje įvyko taip vadinamas „melamino skandalas“, kai nuo pieno mišinių, kurių sudėtyje buvo kenksmingos medžiagos melamino, mirė šeši kūdikiai, o nukentėjo apie 300 000. Kaltiesiems dėl nuodingo vaikų maisto patekimo į rinką jau paskelbtas nuosprendis: vieniems – kalėjimas iki gyvos galvos, kitiems – sušaudymas, o debatai pieno mišinių tema nenutyla. Ir štai kodėl.

WBM nuomone šiuolaikinė moteris negauna pakankamai informacijos apie kūdikių maitinimo taisykles, neturi galimybės suderinti maitinimo krūtimi ir darbo, o taip pat patiria informacinį vaikiško maisto gamintojų spaudimą. Pastarieji sąmoningai klaidina visuomenę, teigdami, kad pieno mišiniai vaikams naudingesni už motinos pieną.

Savo kreipimesi į pasaulio lyderius WBM ragina teikti maitinančioms motinoms informacinę ir teisinę paramą ir siūlo visiems pageidaujantiems pasirašyti po šiuo dokumentu. Akcijos organizatoriai planuoja surinkti milijoną parašų. Jie mano, kad tai bus svarus argumentas valstybių lyderiams ir galės paveikti dabartinę padėtį.

O padėtis tokia: išsivysčiusiose šalyse skatinimo maitinti krūtimi praktika beveik prarasta. Daugumoje medicinos įstaigų specialistai arba angažuoti vaikiško maisto gamintojų kompanijų, arba visai neišmano, kaip teisingai organizuoti maitinimą krūtimi.

Motina jau gimdymo namuose nemokamai gauna buteliuką su maisteliu kūdikiui ir personalo užtikrinimą: „Nieko baisaus, pabandyk – pamatysi, kaip gerai jis miegos“. Be to, naujai iškepta motina iš tikrųjų patiria darbdavio spaudimą ir nesulaukia visuomenės palaikymo. Todėl motinoms, nusprendusioms nepaisant to maitinti krūtimi, šis sprendimas tampa kasdieninėmis kautynėmis.

Kovoti tenka su neišmanančiais pediatrais, abejingais kolegomis ir visuotine propaganda apie tai, kad geriausia vaikui – dirbtiniai mišiniai (o taip pat čiulptukai, buteliukai, sauskelnės ir viskas, iš ko pelnosi vaikiškų prekių pramonė).

Tačiau kokia bebūtų abejinga, o kartais ir nusikalstama motinos ir vaiko atžvilgiu veikianti sistema, ją sukūrėme mes patys. Kovoje už lygias teises mes suteikėme moterims teisę į darbą… ir vis trumpiname vaikų priežiūros atostogas. (Europoje vaikų priežiūros atostogos vidutiniškai trunka aštuonias – dvylika savaičių. Mano manymu, motina per šį laikotarpį net nespėja suvokti, kad tapo motina).

Mes norėjome kokybiško medicininio aptarnavimo ir sukūrėme tokią sveikatos apsaugą, kuriai žmogaus gyvybė – ne daugiau kaip statistinis vienetas gimstamumo, sergamumo, mirtingumo dinamikoje. Mes norėjome aukštų moralinių visuomenės vertybių, todėl namų šeimininkė, auklėjanti vaikus, tapo niekinama klase.
Vaikydamiesi didesnio uždarbio mes išugdėme vartotojišką visuomenę, o dabar ne taip paprasta atsisakyti neabejotinai žalingų civilizacijos „pasiekimų“. Mes patys sukūrėme sistemą, kuri veikia prieš žmogų. Ir sukūrėme ją, remdamiesi klaidingu atskirties pojūčiu. Iš esmės ši sistema pagrįsta griaunančiais, egoistiniais principais ir būtent dėl to dažnai būna priešiška atskiram žmogui.

Vis dėto tas faktas, kad mes nejaučiame tarpusavio ryšio, nepanaikina jo buvimo. Dar daugiau, kol kiekvienas žmogus mano, kad jis niekaip nesusijęs su aplinkiniais, gamta pačiais nemaloniausiais variantais jam rodo, kad yra atvirkščiai (paimkime kad ir finansinę krizę, kuri mums aiškiai parodo visų tarpusavio ryšį).

O dabar minutėlei įsivaizduokite, kas atsitiktų, jei nusikaltėlis, į vaikišką maistą dedantis toksiškus komponentus, žinotų, kad pajus visų tų tūkstančių šeimų, kuriose dėl jo veiksmų susirgs arba mirs kūdikiai, kančias? Jeigu gydytojas, kuris „dėl grašio“, nesusimąstydamas vaikui skiria dirbtinį maitinimą, žinotų, kad patirs kūdikio, atskirto nuo motinos krūtinės, kančias?

Šitokiu atveju niekas, net gresiant mirčiai, nesiimtų daryti to, ką daro dabar, ir netgi priešingai – stengtųsi daryti kuo daugiau gero, nes aplinkinių žmonių džiaugsmą taip pat jaustų kaip savo.

Būtent tokių tarpusavio santykių, kai kiekvienas rūpintųsi kitų gerove kaip savo paties, kūrimo link žmoniją stumia gamtos dėsniai. Ir dabar mes pasiekėme tokį išsivystymo lygį, kai iš tiesų galime tai padaryti – įveikti egoizmą ir pajusti džiaugsmą dėl to, kad esame vieninga visuma.

Anna Kogan     2009.03.13

Vienas iš pačių seniausių žmonių užsiėmimų šalia maisto gavybos buvo auklėjimas: įgūdžių diegimas vaikams ir išgyvenimo būdų vienokiomis ar kitokiomis gyvenimo sąlygomis mokymas. Mergaites ir berniukus mokė atskirai, atsižvelgiant į nevienodą jų paskirtį gyvenime.

Laikui bėgant, auklėjimas darėsi vis svarbesnis tiek atskiro žmogaus, tiek visuomenės gyvenime. Jis įgavo įvairias formas, skyrėsi turiniu, apimtimi ir tikslu, pagal auklėjamųjų priklausymą vienam ar kitam visuomenės sluoksniui.
Bet štai kas įdomu – auklėjimas visada rėmėsi ir remiasi humanistiniais pagrindais: sąžiningumu, kilnumu ir teisingumu. Valstybė visada teikia didelę reikšmę augančios kartos auklėjimui, siedama tai su savo egzistavimo stabilumu.

To patvirtinimą randame didžiojo filosofo Platono, gilioje senovėje gyvenusio Atėnuose, darbuose. Kadaise galinga Atėnų valstybė Platono laikais išgyveno krizę visose sferose: karinėje, ekonominėje ir socialinėje. Ir didysis filosofas jautė būtinybę stiprinti valstybės valdžią, teisingai auklėjant piliečius. Savo veikale „Valstybė“ jis aprašė tobulos valstybės, besiremiančios idealiais pagrindais, sukūrimo sąlygas. Pagrindinis šios valstybės tikslas – savo piliečius padaryti laimingesniais ir dorybingesniais.

Tokios valstybės egzistavimo pagrindas – interesų bendrumas, visų piliečių vienybė. Todėl vienybės ardymas buvo laikomas didžiausiu blogiu. Didelė reikšmė buvo teikiama jaunų žmonių iš turtingųjų sluoksnio paruošimui valdyti valstybę. Svarbiausias tikslas – paruošti sąžiningą valdytoją, neprileidžiant prie valdžios nekompetentingų bei savanaudiškų žmonių. Tam buvo naudojama klasikinė literatūra ir muzika, dainavimas ir šokiai, žaidimas, varžybos ir rungtynės, laimėtojų apdovanojimai, jų privalumų išaukštinimas kitų akyse, paruošimas darbinei veiklai, asmeninis pavyzdys ir daug kitko.

Tačiau grįžkime į mūsų dienas ir pažiūrėkime, kiek pažengėme auklėjimo srityje mūsų 21-ajame amžiuje. Atrodytų, kad yra visos prielaidos patikimiems ir teigiamiems rezultatams gauti: išsamios pedagoginės žinios, profesionalūs auklėtojai, psichologai, pedagogai, dirbantys įvairiose ugdymo įstaigose, klubuose, būreliuose. Ką gi mes matome iš tikrųjų?

Šiuolaikinė mokykla pedagogikos mokslo požiūriu kaip niekad tolima idealui. Vienos Maskvos mokyklos direktorės T.V. Frolovos žodžiais tariant, dauguma pedagogų, kuriems auklėjimas yra profesinė pareiga, sąžiningai pareiškia, kad jie nori ir gali dirbti mokytojais dalykininkais, bet nenori ir negali būti klasės vadovais. Vadovavimas klasei, jų supratimu, yra žodžio „auklėjimas“ sinonimas. Tuo tarpu daugelis mokytojų visomis išgalėmis siekia rasti naujus kelius ir būdus susikalbėti su dabartiniu jaunimu.

Nežiūrint į pedagoginės literatūros ir žymių filosofų  bei mokytojų darbų gausą, o taip pat į pedagogų sukauptą milžinišką patirtį, auklėjimo srityje mes eilinį kartą stovime prie suskilusios geldos. Vis dėlto mes jau esame pasiruošę prisikasti iki nuolatinių kartų tarpusavio konfliktų priežasčių ir išsiaiškinti, kodėl patiriame auklėjimo nesėkmes.

Daugelis mokslininkų: fizikų, genetikų, gydytojų, psichologų, sociologų, – prieina išvados, kad mes, žmonės, savo poelgiais darome įtaką pasaulio įvykiams. Todėl visose gyvenimo ir veiklos srityse, taip pat ir auklėjime, sėkmės sulauksime, tik ištaisę tarpusavio santykius.

Kiekvienas iš mūsų trokšta laimingo, saugaus ir taikaus gyvenimo savo vaikams, šeimai, šaliai ir netgi visai žmonijai! Vardan to verta pasistengti patiems ir įsiklausyti į tuos, kurie siūlo mokyti vaikus principo „pamilk savo artimą kaip patį save“ nuo paties ankstyviausio amžiaus. Supratę šį principą, pagal kurį veikia viskas gamtoje, jie bus geriausiu būdu paruošti būsimam gyvenimui.

Galina Oršer

Ar dažnai girdite iš savo vaiko-mokinio frazę: „Nenoriu į mokyklą“? Manau, kad dažnai. Dar pusė bėdos, jei šiandieninis „nenoriu“ turi akivaizdžią priežastį – nėra nuotaikos, neišsimiegojo arba bijo kontrolinio darbo. Bet labai dažnai vaikas nenori į mokyklą šiaip sau, nepriklausomai nuo nuotaikos ar kontrolinių.

Iš pradžių mes įkalbinėjame, bandome suprasti, pasikalbėti, po to tvirtai laikomės savo pozicijos, dar vėliau šaukiame, grasiname „represijomis“ – ir štai vaikis su nelaiminga veido išraiška užsimeta kuprinę ir pėdina į mokyklą. Arba ne į mokyklą. Juk gerų vietų netrūksta: interneto kavinės, žaidimų automatai arba paprasčiausiai suolelis parke, – kad tik nereikėtų sėdėti mokykliniame suole.

O juk taip buvo ne visada. Dar prieš kokius 20-30 metų vaikai ėjo į mokyklą su džiaugsmu, o jeigu ne su džiaugsmu, tai bent jau be didelio priešinimosi. Vaikų tarpe buvo įprasta kuo nors domėtis, ko nors siekti. Prisiminkite, kokie populiarūs buvo jaunųjų technikų, gamtininkų būreliai. Tą, kuris blogai mokėsi, nieko nesiekė, laikė autsaideriu ir ne itin gerbė.

Nuo tų laikų situacija pasikeitė – vaikai tapo kitokie. Šiuolaikinių vaikų poreikių lygis gerokai aukštesnis, nei prieš 20 metų. Mokytojai tokius vaikus vadina nevaldomais, hiperaktyviais arba priešingai – „sušalusiais“. Senosios pedagoginės priemonės tokių vaikų jau neveikia. Jie nebijo nei direktoriaus, nei pavaduotojo, nei tėvų susirinkimo.

Kaip rasti bendrą kalbą su šita keista karta? „Nepatenkinamo“ šiuolaikinių vaikų elgesio priežastis slypi kiekvieno jų viduje bundančiame klausime: „Kodėl aš gyvenu?“.

Vaikas visų pirmiausia nori žinoti ne kaip kas nors padaryta, o kodėl tai iš viso egzistuoja. Nuo mažens šiuolaikiniam vaikui prabunda nenumaldomas poreikis tapti asmenybe, suprasti savo vietą šiame pasaulyje.

Sutikite, kad šiuolaikinėse šeimose ir mokyklose tam praktiškai neskiriama dėmesio. Tėvai, priversti daug dirbti, širdies gilumoje tikisi, kad pakanka vaiką aprūpinti materialiai, o mokykla pavers jį žmogumi.

Mokytojai taip pat daug dirba, tačiau pagrindiniu savo uždaviniu laiko pripildyti mokinių galvas žiniomis, ir jiems visai nerūpi, ar vaikas geba rasti bendrą kalbą su bendraamžiais, draugauti, gerbti vyresnius.

Vaikas vystosi veikiamas jį supančios visuomenės, tai yra – šeimos ir mokyklos. Bet kai šeima ir mokykla permeta viena kitai atsakomybę už asmenybės formavimą kaip stalo teniso kamuoliuką, vaikas nebeturi į ką kreiptis su savo klausimais ir problemomis.

Nė viena iš mokyklinių disciplinų nepasakoja mažam žmogučiui apie jo atsiradimo šiame pasaulyje prasmę, neatsako į klausimą, kur eina šis pasaulis ir kas atsitinka, kai žmogus numiršta. Atsakymų į šiuos svarbiausius klausimus nebuvimas sukelia vaikui vidinę įtampą, kuri pasireiškia nenoru mokytis, trauka nepaliaujamiems kompiuteriniams žaidimams, elgesio sutrikimu.

Kad padėtume vaikui įveikti šią vidinę įtampą, turime pateikti atsakymus į visus jo klausimus. Būtent tai leis susiformuoti jo asmenybei, padės harmoningai sąveikauti su aplinkiniu pasauliu ir sužadins sveiką domėjimąsi mokslu.

Anna Kogan

Mes vis dažniau savo vaikuose matome blogį, su kuriuo esame linkę kovoti bet kokiais įmanomais būdais. Internete net reklamuojamas ispanų dizainerio įrenginys, kuris esą gali išspręsti vaiko tingumą ir negalėjimą nusėdėti vietoje. Vaiką siūloma prikaustyti prie mokymosi vietos.

Įrenginį sudaro 10 kg rutulys, metalinė grandinė ir ant kojos užmaunamas dirželis su laikmačiu. Nenoromis prisimeni viduramžių inkviziciją. Tačiau kankinimo prietaisas, gamintojų manymu, yra „humanizuotas“: jame yra įtaisytas taimeris, kuris po trijų intensyvaus mokslo kalimo valandų pats išlaisvina mokinį.

O Didžiosios Britanijos Nacionalinė sveikatos apsaugos tarnyba išleido video klipą, kuriame rodoma prie pat mokyklos, mokinių apsuptyje gimdanti mokinė. Video yra skirtas kovai su nepageidaujamu mokinių nieštumu. Ir nors patys video klipo autoriai pripažįsta, kad reginys šokiruojantis, tačiau mano, jog tradicinė socialinė reklama mokinių jau nebeveikia.

Kas atsitiko su mumis ir mūsų vaikais, kurie tapo kažkokiu nevaldomu faktoriumi ir tokiu blogiu tėvams, su kuriuo reikia kovoti pasitelkus grandines bei šoko terapiją.

Mažai kas žino, kad šiuolaikinė švietimo sistema buvo sukurta viso labo prieš 200 metų. Ir tai buvo gamybos pramonės, techninio progreso vystymo produktas, kai gamybos aptarnavimui prireikė „varžtelių „  ir „sraigtelių“. Juos moko, jie mokosi, išlaiko egzaminus – ir paruošta. Mokosi, išlaiko egzaminus – ir paruošta. Ant bendrojo švietimo konvejerio iš vaikų prdėjo štampuoti tarytum kokias detales, kuriomis galėtų aprūpinti valstybinę mašiną.

Nors anksčiau švietimo sistema buvo kitokia. Ji buvo pagrįsta vaiko savarankišku mokymusi, dialogu su mokytoju.. „Mokykla“, išvertus iš graikų kalbos, reiškia „laisvalaikį“, t.y. gerą, malonų laiko praleidimą. Susirinkdavo vaikai ir dėstytojai, kalbėdavosi tarpusavyje, muzikuodavo, šokdavo, bendraudavo, skaitydavo, vaidindavo įvairiausius teatro etiudus. Mokykla užsiimdavo ne tiek apmokymu, kiek vaiko vystymu, auklėjimu, jo asmenybės formavimu.

Mūsų dienomis tai įgijo absoliučiai iškreiptą formą. Mokykla tapo ne vien tik konvejeriu, bet pavirto dar ir „kazarmine“ sistema. O engiamas žmogus negali vystytis. Engiamas jis užsidaro, sugniūžta. Ir vietoje harmonijos jame atsiranda agresija, žiaurumas, noras išsiveržti pirmyn bet kokiais įmanomais būdais.

Ir mūsų pasaulio suvokimas, kuris per šiuos 200 metų taip pat pasikeitė, nesutinka su tokia padėtimi. Jis neleidžia išsėdėti šiose pamokose, negali priimti šios metodikos, šios sistemos. Ir todėl vaikas nekenčia mokyklos ir mokytojų, nenori ten eiti. Ėjimą į mokyklą pateisina nebent tuo, kad ten yra bent šiokia tokia galimybė pabendrauti su savo bendraamžiais.

Štai laimės nerandančius vaikus ir patraukia narkotikai, laisvamaniškas seksas, apima depresija ir pan. Ir viskas taip yra tiktai dėl to, kad mes nepasirūpiname teisinga švietimo sistema, kuri leistų žmogui būti harmonijoje su pačiu savimi bei su jį supančiu pasauliu, o mokome tiktai konkurencijos ir žiaurumo.

Maždaug prieš 200 metų gimė ir šiuolaikinės ekonominės sistemos modelis. Šiandien jis žlugo, tačiau ši krizė nėra vien tiktai ekonominė. Tai ir mokslo, ir meno, ir šeimos, ir bet kurios kitos žmogaus veiklos krizė. Todėl, kad mes, besivaikydami progreso pasiekimų, pamiršome svarbiausią dalyką – Žmogų žmoguje. Mes jį „užgniaužiame“ jau mokykloje.

Na, praeities nepakeisi, o norėdami matyti kitokią ateitį, jausdami atsakomybę už savo vaikų rytdieną, matome, kad švietimo sistemą reikia keisti iš esmės. Reikia formuoti naują požiūrį į žmogų. Jeigu mūsų pastangos bus nukreiptos šia linkme, tai mums nereikės kankinačių treniruoklių bei šoko terapijos paaugliams.

Marina Fatejeva

Remiantis Live Science trijų tyrimų rezultatais, nerūpestinga vaikystė tapo praeities turtu. Šiandien augančiai kartai rūpi tokie dalykai, kurių anksčiau nerastum vaikų žodynuose.

Trečdalis JAV apklaustų 6 – 11 metų vaikų bijo, kad jiems užaugus Žemė nustos egzistuoti. Daugiau kaip pusė mano, kad mūsų planeta taps gyvenimui netinkama vieta.

Didžiojoje Britanijoje tik 11% vaikų, kurių amžius 6 – 11 metų, gyvena be rūpesčių. Daugiau kaip pusė nerimauja dėl savo tėvų nesutarimų ir skyrybų. O taip pat dėl prievartos ir nusikalstamumo gatvėse.

74% priežastimi, kodėl jie jaučiasi nelaimingais, įvardino nuobodulį. „Vaikai mums papasakojo, kad labiausiai juos slegia nuobodulys ir per daug iš jų reikalaujantys suaugusieji, verčiantys juos per daug dirbti“, – sako Robertas Chartas, kurio firma atliko tyrimą. „Vaikai nori daugiau laisvės žaidimams, pramogoms, turėti savo hobi ir užsiimti kūryba“.

Anksčiau globalios problemos vaikų neslėgė. Remiantis 1999 metų Ohajo universiteto apklausa, berniukai bijojo gyvačių, pabaisų ir siaubo kambario atrakcionų parke, o mergaitės – griaustinio ir tamsos. Laikai pasikeitė, ir dabar 61% jaunųjų respondentų Anglijoje patiria gniuždantį recesijos poveikį. 14% vaikų, kurių amžius 9 – 12 metų, bijo peilio arba kulkos.

Karen Pain iš Chartfordo universiteto sako, kad „vaikų gerbūvis turi būti pagrindiniu bet kurios visuomenės rūpesčiu. Tikslus kriterijus – saugumo pojūtis, o taip pat laimės ir savo potencialo realizavimo galimybė“. Jeigu vaikai bijo realaus gyvenimo – tai stiprus signalas, kad visuomenei būtini pokyčiai iš esmės.