Amerikiečių mokslininkai įrodė, kad vaikai, nuo kūdikystės nuolat žiūrintys televizorių, jau būdami 14-os mėnesių savo vystymusi žymiai atsilieka nuo bendraamžių.

Vaikų vystymosi nukrypimai stebimi tiek psichiniu, tiek ir protiniu lygmeniu. Tokias neguodžiančias išvadas specialistai pateikė stebėję 259 šeimas.

Tyrinėtojai dar kartą patvirtino, kad jei televizorius veikia su garsu, tai sutrumpėja tėvų ir vaikų bendravimo laikas, o tai reiškia, kad mažiau pasakoma žodžių ir tai tiesiogiai atsispindi vaiko kalbos vystymesi. Juk susirinkę priešais televizorių ir suaugusieji, ir vaikai mažiau juda ir beveik nebendrauja tarpusavyje.

Be to, mokslininkai nustatė ir specialių mokomųjų programų daromą žalą. Profesorius Dimitrijus Kristakis iš Vašingtono universiteto, sunerimęs dėl savo tyrimų rezultatų, sako, kad vaikai, nuolatiniai kompanijos „Baby Einstein“ (viena iš mokomųjų programų mažiausiems vaikams kūrimo lyderių) programos žiūrovai, per tą patį periodą išmoko mažiau žodžių nei tie vaikai, kurie tų programų nežiūrėjo.

Specialistai įspėja, kad pati didžiausia šiuolaikinių vaikų problema ta, kad jie nežaidžia žaidimų su vaidmenimis. O tai reiškia, kad vaikams empatija, giminystės jausmai ir užuojauta kitiems žmonėms formuojasi su labai dideliu pavėlavimu. Juk televizijos programos negali pakeisti bendravimo šeimoje, o teigiami suaugusiųjų pavyzdžiai vaiką ugdo geriau nei visos techninės priemonės.

Vis dėlto net esant gausybei problemų, kurias sukuria televizija, mokslininkai nedrįsta rekomenduoti visiškai išbraukti televizijos iš vaikų gyvenimo. Tik nepriklausomai nuo to, žiūri jūsų vaikai televizorių ar ne, verta prisiminti, kad para turi tik 24 valandas! Ir visą tą laiką vaiko gyvenime vyksta kažkas labai svarbaus!

Didžioji visuomenės dalis sutinka su tuo, kad sėkmingam vystymuisi ir tobulėjimui visų pirma būtina pakloti teisingą būsimos auklėjimo sistemos pamatą. Svarbiausias jos elementas yra aplinka, į kurią mes palaipsniui integruojame vaiką. Auklėtojų tikslas — išmokyti vaiką pasijusti visuomenės dalimi, o ne kažkuo atskiru. Vaikas savo pasiekimus turėtų vertinti kaip visuomenės laimėjimą. Dėl to mažas žmogutis supančią realybę pradės jausti kaip bendrą šeimą, o ne kaip atskiras tarpusavyje nesusijusias sritis, agresyvias jo atžvilgiu.

Tai reiškia teisingą požiūrį į mokymą: kiekviena žinių sritis turi atitikti bendros visumos dalį, o ne atskirai studijuojamą, su niekuo nesusijusią discipliną. Galima kalbėti apie būtinybę steigti mokyklą, kurioje didžiausia vertybe laikomas indėlis į visuomenę. Kadangi šiuolaikiniam ugdymui svarbiausi yra asmeniniai pasiekimai, beje, pasiekti išnaudojant artimą, — vaikai turi menką gebėjimą laikytis kartu: klesti išnaudojimas ir prievarta. Lavinant supratimą apie vertingą vaiko įnašą į visuomenę, kai niekas nenagrinėjama atskirai, o tik kartu (panašiai kaip alpinistai susiję tarpusavyje gelbėjimosi virve), situacija pasikeis.

Mokykla, auklėtojai privalo suprasti kolektyvinės atsakomybės, grupės pojūčio (kai niekas atskirai neturi vertės) formavimo svarbą nuo pat ankstyvo amžiaus. Auklėtojas neturi suvokti vaiko asmeniškai, o tiktai jo gebėjimą išaukštinti grupę, pakelti ją, paskatinti veikti, išgauti jėgas ir sudaryti bendrą visumą kartu su visais. Būtina mokyti vaiką siekti viso to intuityviai.

Žinoma apie povandeninių laivų ar kitų uždarų erdvių komandų ypatingą apmokymą—čia nuo kolektyvo vieningumo priklauso gyvenimas ir mirtis. Žmogus tiesiog praranda savąjį ,,aš“, suvokia ir vertina tik visumą. Suprantama, tam jis ruošiamas specialiai, bet tai tik pavyzdys, rodantis, kad panašūs poelgiai iš esmės yra įmanomi, nes žmoguje įdiegtas atitinkamas potencialas. Vis dėlto čia kalbama apie natūralią prigimtinių savybių raidą.

Žmogų būtina ugdyti kaip normalų visuomenės pilietį, pajėgų paisyti kitų žmonių poreikius. Auklėjimo proceso metu verta skiepyti suvokimą apie privalomą indėlį į visuomenę: ne todėl, kad kitaip neįmanoma išgyventi, o todėl, kad visuomenė — tai vieta, kurioje žmogus priverstas būti nuolat. Tai pamatas, be kurio nė vienas iš mūsų negali egzistuoti. Panorėję mes galime auklėti savo vaikus ir tuo pačiu visą kartą taip, kad pasiektume harmoningą gyvenimą.

Pati gamta mus skatina laikytis ,,vienijimosi filosofijos“, tačiau, kaip sako išminčiai, ,,žmogaus širdis — pikta (egoistinė) nuo gimimo“, ir todėl reikalauja auklėjimo sistemos. Iš to išplaukia, kad šiuolaikinės mokyklos turi būti iš esmės kitokios. Pirmiausia vaikas turi būti mokomas ne dalykų, o gebėjimo būti visuomenės dalimi. Toks mokymas neapsiriboja būtinybe pastatyti kėdę ne tik sau, bet ir kitiems. Svarbus bendras požiūris: kiekvienas stebi save, mato pavyzdžius, švietimas bei orientavimas vyksta tik dėl kitų žmonių. Kai tik mažas žmogutis (tiesiog nuo 3 m.) pradeda suvokti save kaip visuomenės dalį, privalo įsilieti į bendrą gyvenimą kartu su visais: jis priklauso nuo visų ir visi priklauso nuo jo. Toks mokymas veikia vaiką natūraliai, instinktyviai: visais atžvilgiais įprotis tampa antrąja prigimtimi.

Tai taip pat taikoma ir objektams: požiūris į juos turi tiesiog apsiversti. Žmogaus požiūris į gamtą yra savanaudiško ir individualaus pobūdžio. Išmokus matyti gamtą kaip visumą, kurioje viskas susiję ir subalansuota, toks požiūris visuotinio ryšio sampratos išmokys ir vaikus: mes pasaulinėje sistemoje turime būti susiję tarpusavyje ir su gamta. Tuomet biologijos, fiziologijos, geografijos ir t. t. nagrinėjimas taps vienu bendru mechanizmu – juk būtent taip mes egzistuojame gamtoje. Nieko dirbtinio mums išgalvoti nereikia, paprasčiausia ištaisyti mūsų iškreiptą požiūrį į gamtą ir atitinkamai auklėti vaikus.

Dabar mes netyrinėjame gamtos iš esmės. Laikomės siauro požiūrio ir specializuojamės labai iškreiptose studijose, nagrinėdami gamtą kaip kažką, sudarytą iš tarpusavyje nesusijusių dalių.

Įdomu, kad JAV auklėjimo sistema siekia išugdyti vaiką, pasiruošusį konkuruoti XXI amžiuje. Vaikui teigiama, kad jo gebėjimas atlaikyti XXI amžiaus konkurenciją suteiks šaliai stiprybės, ko visi ir siekia. Šio tikslo siekimas yra destruktyvus, tad pasiekiama visiškai priešingo rezultato.

Problemos pasireiškia žmogaus santykyje su visuomene, kuriant šeimą, santykiuose su vaikais — nuo mažų ląstelių iki didžiulio pasaulio. Juk problemos esmė ne tai, kad visuomenė, žmogaus akimis, nelabai svarbi, o tai, kad jaučiamas vientisumo trūkumas, nėra ryšio su visuomene kaip vieningo organizmo. Juk senovės gentyse neegzistavo skirtumas tarp ,,aš“ ir ,,jie“. Neįmanoma, kad vienas asmuo apgautų kitą, nes jis — mano brolis. Mes tokio supratimo neturime, brolį apsukame aplink pirštą dažniau negu prašalaitį.

Kalbant apie šeimos, namų terpę, reikia pažymėti, kad tėvų vaidmuo čia yra labai svarbus. Būtinas visiškas visuomenės sutarimas einant integralaus auklėjimo keliu. Palaikant visuomenei, mokyklose nebus konkurencijos dvasios, grindžiamos vienas kito slopinimu. Jei mes keičiame savo nuomonę visuomenės, klasės ar grupės atžvilgiu, o taip pat požiūrį į sėkmę, tuomet viskas bus kitaip.

Mokykloje negalimas vertinimas pažymiais ir egzaminų laikymas. Vertinamas gali būti tik vaiko dalyvavimo tarpusavio veiksmuose, jo pagalbos ir paramos laipsnis. Kai vaikas kartu su visais tyrinėja gamtą pasauliniu ir integraliuoju mastu, tai vaiko elgesys bei vertinimas bus vieningi. Galima sakyti, kad santykis su draugais ir požiūris į temą bus laikomi vienu subjektu. Vis daugės tarpdisciplininių dalykų.

Egzistuoja tyrimai, įrodantys, kad klasėse, kuriose vyrauja draugiška atmosfera, mokinių pažangumas aukštesnis. Vaikai grupėse kartu nedirbo, tačiau kiekvieno asmeninių rezultatų lygis pakilo. Kitaip tariant, kai prastai jaučiamės, mes blogai mokomės. Pagrindinė šių tyrimų išvada ta, kad už įprastą mokymą efektyvesnis yra mokymasis grupėje. Bet iki šiol tai nėra taikoma.

Pažvelgę į gamtą ir savo būklę mes suprantame, kad pasirinkimo nėra — privalome laikytis kartu, nes kitaip neišgyvensime, negalėsime tobulėti. Todėl naujos kartos mokytojai turi išaiškinti vaikams vienijimosi būtinybę. Viena vertus, tai — gamtos dėsnių laikymasis, iš kitos pusės, formuojamas įprotis, kurio socializmo laikais nebuvo. Tuomet viskas buvo kuriama žmogaus troškimų atsisakymo pagrindu, o naujo ugdymo tikslas — išmokyti žmogų dalyvauti visuomenės gyvenime. Todėl nuo pat pradžių, remdamiesi visais įmanomais gamtos ir žmonių visuomenės pavyzdžiais, mokome vaiką harmoningo gyvenimo principo. Ir, trokšdami vystytis kaip žmonės, privalome egzistuoti kaip vieningas organizmas.

Šiuo atveju vaiko ,,Aš“ nepatiria skriaudos, nes mokytojas aiškina jam, kaip pasiekiama sėkmės būnant kartu su kitais. Šiais laikais netgi moksle neįmanoma ko nors pasiekti be komandos, be mokslinių tyrimų grupės. Mokslininkai supranta, kad sėkmė priklauso nuo grupės narių susivienijimo bendrai veiklai, nuo jų troškimo būti kartu mintimis, siekiais, polinkiais. Atsiverianti globali gamta mus įpareigoja taip elgtis.

Beliko rasti taikų būdą būti kartu. Ir kuo geriau mes paruošime vaikus mokykloje, tuo lengviau jiems bus tolesniame gyvenime.

Galina Beliajeva

Kyla ateities problemų

Nuomonės apie tai, ką mums daryti su švietimo sistema, pastebimai vibruoja. Virpesių amplitudė plati – nuo „pagerinti“ iki „gelbėti“. Vis dėlto verta pabandyti išsiaiškinti, kas tai per sistema, kurios įsčiose verda gyvos mūsų vaikų sielos, daugybė suaugusių žmonių ir pati mūsų tautos ateitis. Ir net nesiaiškinant, kaip ji veikia mus dabar, o siekiant suprasti, kaip sistema turi veikti visuomenės tikslais. Įsivaizduokime ją kaip perorganizavimo sistemą, kurios pradžioje – pradinė vaiko ir visuomenės būsena, o pabaigoje – užduotoji, mūsų geidžiama.

Gamtos procesuose viskas nukreipta į tikslą ir nulemta galutinės būsenos. Mūsų pasaulyje, dėl suprantamų priežasčių, kyla nuolatinių ateities problemų ir neaišku, ko iš jos tikėtis. Tai nekeičia teisingo gamtos užduoto tikslinio požiūrio – ką mes norime gauti proceso pabaigoje? Kuo mažiau mes apie tai žinome ir norime žinoti, tuo labiau mūsų sistemų vystymasis yra nesisteminis, ir mes pastoviai kažkokiame tarpe tarp dviejų gaisrų, iš kurių vieną jau užgesinome, bet iš kito ir vėl kyla dūmai.

Mes norime, kad…

Net vadindami ją švietimo sistema mes suprantame, kad ne švietimas joje yra svarbiausias. Svarbiausia, kas turi joje vykti, – tai auklėjimas. Todėl šiame straipsnyje ją taip ir pavadinkime – deja, tik sąlyginai – „auklėjimo sistema“.
Mes norime, kad tie žmonės, kuriuos išauklės sistema, degtų noru gyventi, kad žmogus norėtų gyventi visuomenėje, kuria galėtų pasikliauti, kuri užtikrintų visas galimybes atsiskleisti. Ar esamoje sistemoje yra galimybė išauklėti tokį žmogų? Jeigu taip, tai puiku.

Ką mes iš pradžių turime?

Jeigu mes kalbame apie žmogų socialiniu atžvilgiu, tai iki trejų metų, kol vaikui nesusiformuoja savojo „aš“ suvokimas, socialiniu požiūriu kalbėti yra sunku. Tyra vaiko siela supranta tik „imk“. Net „duok, ir gausi mainais“ jam dar neprieinama. Į siaurą savo pažįstamų ratą jis įsileidžia tik savuosius.

Ir tik nuo trejų metų, kai vaikas pradeda aktyviai kontaktuoti su kitais, geba ne tik imti, bet ir duoti, kai mainai su išorine aplinka pradeda sparčiai vystytis, vaikas prieina prie auklėjimo sistemos įėjimo.

Čia reikalingi geri žaidimai, per kuriuos būsimasis žmogus pradės suprasti, kad visuomenė naudinga, kad duodamas jis gauna ir kad kartu daug lengviau pasiekti tikslą. Čia jau reikia nukreipti vaiko dėmesį nuo asmeninių poreikių į tikslą – į tuos, su kuo jis jo siekia.

Apie gerus žaidimus: dabar ir žaidimai, ir reginiai dideliems ir mažiems kuriami asmeninio varžymosi su kitais žmonėmis pagrindu, priešpastatant agresorių ir auką, didvyrį ir minią. Ir pasyvus savęs tapatinimas su agresoriumi vėliau reikalauja kovos veiksmų, o tapatinimasis su auka atima gyvenimo jėgas. Ir net tapatinimasis su didvyriu sužlugs, nes didvyrių „visuomenės“ nebūna – tai vienišiai, o ne visuomenė.

Kad netektų perauklėti

Jeigu mes kalbame apie auklėjimą, tai, kaip žinome, po 12-13 metų vaiką reikia jau ne auklėti, o perauklėti. Todėl auklėjimo sistema (o švietimo sistema derinasi prie to) turi būti numatyta tik iki 13 metų amžiaus.

Kaip jau ir minėjome, kalbama ne apie kažkokią besielę „sistemą“, o apie terpės sukūrimą, kurioje tik ir galės išaugti ateities žmogus.
Taigi vaikas jau nuo šešerių iki devynerių metų atkakliai turi būti auklėjamas ne individualiai, o kolektyviai. Savitarpio santykiai, mokymas, žaidimai organizuojami taip, kad vaikas mokytųsi suprasti, kad aukodamas, atiduodamas laimi.

Žinoma, grupės apimtis efektyviam darbui negali viršyti 10-12, daugiausiai 15 žmonių.

Taip pat žinoma, kad vaikas ima pavyzdį iš vyresniųjų, o ne mokosi iš jų. Taigi tie 2-3 auklėtojai, kurie ugdo vaikus, psichologai, mokytojai turi būti socialiai harmoningi bendraudami.

Iš auklėtojo reikalaujama absoliučiai vienodo požiūrio į visus; auklėtojas tiesiog turi būti auklėjamųjų rate: mokymasis vyksta kambaryje, kuriame visi sėdi ratu. Tai suteikia lygybės jausmą ir pašalinama klasės hierarchija – nėra nei pirmūnų, nei „atsilikėlių“.

Visa mokyklinė diena – tai auklėjimo procesas: vaikai kartu mokosi, valgo, žaidžia, ilsisi ir dirba – viską daro kartu.

Kartu pertraukų metu, važiuojant į įmones, ligonines, visur, kur galės susipažinti su šalies gyvenimu, formuojasi supratingumas ir amžių ryšys. Vyresnieji mokosi atsakomybės už jaunesniuosius, jaunesnieji – suprasti vyresniuosius ir dalyvauti kartu su jais. Taip susiformuoja supratimas, kaip tai būtina ir natūralu gyvenimo procese.

Berniukai ir mergaitės…

Berniukai ir mergaitės auklėjami ir mokomi,, suprantama, turi būti atskirai. Mes matome, kad skirtingų lyčių vaikų sumaišymas mokyklose į vieną belytę masę vaikams nesuteikia nei psichologinio kitos lyties ypatumų supratimo, nei harmoningų lyčių santykių suvokimo . Pagedę ir netekę krypties, būdami šioje masėje, vaikai netenka galimybės ateityje sėkmingai kurti tokius santykius.

Be to, ilgametė diskusija dėl mokyklos feminizacijos sistemos problemos ir, kaip pasekmė, vyriškojo prado visuomenėje išnykimas ypatingos naudos neatnešė. Nors visiems aišku, kad berniukus turi auklėti vyrai, o mergaites – moterys, neįmanoma prasibrauti per sprendimų priėmimo demokratinių procedūrų tankumyną .

Mes nesuprantame psichologijos, priešingos lyties pasaulio suvokimo, ir tai kuria konfliktus. Tam, kad taptų vyru, berniukas turi būti auklėjamas vyriškoje visuomenėje, o moterimi turinti tapti mergaitė turi augti moteriškoje terpėje. Mus gamta sukūrė priešingus būtent tam, kad pasiektume tarpusavio harmonijos – juk harmonija ir yra gamtos tikslas. Štai tokį suvokimą reikia ugdyti.

Juk „apsišvietimu, ačiū Dievui, pas mus nesunku sublizgėti“

Augančiam žmogui reikalingos žinios skiriamos į du tipus. Pirmojo tipo žinios priskiriamos daugiau auklėjimui: visuomenės sandara, šeimos, psichologijos ir sociologijos pagrindai, amžiaus problemų žinios, būtinosios biologijos ir fiziologijos žinios. Siekdami jausti žmogiškąją erdvę, mes gerokai sumažiname problemų visuomenėje. Tai ir piešimo mokymas, muzika, deklamacija kaip gebėjimas išreikšti save ir suprasti kitą. Pirmojo tipo žinios neturi būti šiurkščiai išskirstytos į dalykus, tai turi būti pateikta kaip bendras žinių apie būtį ir save joje paketas.

Antrasis žinių tipas – būtini tiksliųjų ir natūraliųjų mokslų pradmenys. Šios žinios mokymosi procese vis daugiau susijusios su žmogaus gebėjimais, polinkiais ir vėliau – profesiniu kryptingumu.

Laikotarpiu nuo 9 iki 13 metų ruošiame žmones išeiti į visuomenę, į suaugusiųjų gyvenimą. Vaikai jau mokės bendrauti ir dirbti su žmonėmis, bus pasirengę gyventi visuomenėje. Būtiną „mokyklinių“ žinių paketą žmogus visą sugeba priimti 13-os metų, jeigu mes nukreipsime dėmesį nuo „farširavimo žiniomis“ į žmogaus auklėjimą.

Mes padedame jam šiame amžiuje pažinti patį save, savo ypatybes ir troškimus. Tai suteiks jaunuoliui galimybę išsirinkti tikrai jo profesiją. Mes turime užtikrinti žmonėms nemokamą mokslą – ir mokyklose, ir po mokyklos: kursus, universitetą. Žmogus turi laisvai ir nemokamai kaupti būtinas žinias, kad, atsiskleisdamas ir pasireikšdamas, būtų maksimaliai naudingas visuomenei.

Labai pageidautina filmuoti vaizdo kamera pokalbius ir pamokas, ir po to kartu peržiūrėti ir aptarti. Tai padeda kolektyviniam savęs pažinimui, leidžia mokytis komunikacijos. Senų įrašų peržiūrėjimas padeda grupei analizuoti savo augimo procesą.

O jei staiga…

Konfliktai? Konfliktai išsiaiškinami grupėje, pagrindinis tikslas – pavyzdžiu, bet be asmeniškumu išsiaiškinti žmogaus prigimtį, esmę ir priešpriešos tarp žmonių, žmogaus ir visumos šaknis.

Tam patys konfliktuojantieji arba „pažeidėjai“ kartu su visais nagrinėja savo poelgių esmę ir dalyvauja parenkant „bausmę“. Atsiranda supratimas, kad ir bausmė, ir apdovanojimas, – viena išdava. Tuo pačiu žodis „bausmė“ netenka prasmės, nes ne tai yra įvykio tikslas. Žmoguje atsiranda žmogus, tai yra sugebėjimas teisti save ir vadovauti savo aistroms.

Tikrovėje

O kol kas mes ir dvejojame, ir bijome – o jeigu mūsų vaikai ir tikrai bus geresni už mus? Taip jau sukurta: pajuntame pasitenkinimą taisydami kitų trūkumus. Todėl žmogus dabar, kad gyventų visuomenėje, nuolat turi susilaikyti, būti įtampoje.

O iš tikrųjų mokykloje turi būti taip, kad vaikas mokytųsi ieškoti, matyti teigiamas savo puses ir žinoti, kad tai ir yra jis, o kituose matyti, kad tai ir yra visuomenė. Tokiu būdu gyvenimas visuomenėje leis žmogui atsiskleisti. Nes jaus, kad tai yra tai, ko visuomenė iš jo laukia. Tik taip jis vystosi.

22.04.2010 Michailas Gonopolskis

Paaugliai, sulaukę 14-15 metų amžiaus, dažniausiai užsisklendžia savyje, su niekuo nebendrauja, tampa niūrūs tyleniai. Dažnai tenka girdėti tėvų, nesuprantančių, kas vyksta su jų vaiku, skundus. Tūkstančiai minčių sukasi tėvų galvose: ko vaikui trūksta, gal pritapo prie blogos kompanijos, gal susirado merginą ar vaikiną?

Puiku, jei tėvai atkreipia dėmesį į savo vaikų elgesio pasikeitimus. O būna taip, kad kai kurie iš mūsų net nežinome, kada atžalos grįžta namo, nesidomime, ar vaikai nueina į mokyklą, jau nekalbant apie tai, kad nepastebime vaiko nuotaikos pokyčių, jo uždarumo ar nebūdingo susvetimėjimo.

Psichologų nuomone, nėra ypatingos dingsties nerimauti. Vaikas bręsta, ir paaugliui bendraujant su tėvais būtinas atstumas tam, kad pasijustų savarankiškas ir ypatingas. Todėl mūsų rūpinimąsi paaugliai traktuoja kaip brovimąsi į jų individualumą ir norą vadovauti , pratęsti jų vaikystę.

Tarp kitko, specialistai priduria, kad, nepaisant to, jog paaugliai atsisako bendrauti su savo tėvais, jie yra pasirengę aktyviai aptarinėti savo reikalus su draugų tėvais ar, pavyzdžiui, dėde, senele, treneriu ir pan. Tai tėvams kelia nerimą: o gal kitas žmogus vaikui netinkamai patars?

Tačiau tai tik pusė bėdos, juk vis tiek paauglys sulaukia suaugusiųjų pagalbos. Žymiai blogiau, jei, be netinkamų patarimų, paauglys dar pasirinks ir blogą aplinką. Bloga aplinkos įtaka dažniausiai atveda prie ankstyvų santykių tarp skirtingų lyčių paauglių. To pasekmės gali atsispindėti visame tolesniame gyvenime todėl, kad paauglystėje dar neturima pakankamai informacijos apie lytinius santykius ir dažniausiai nėra pakankamo atsakomybės suvokimo.

Kam tuomet turime pateikti pretenzijas: senelėms ar seneliams, dėdėms ar tetoms? Ar ne geriau patiems tėvams pasistengti tapti nuoširdžiais ir artimais savo vaiko draugais? Tuomet vaikui nereikės ieškoti patarimų ir pagalbos už šeimos ribų.

Žmonės dažniausiai per vėlai suvokia savo klaidas, arba nesuvokia jų visiškai. Būtina suprasti, kad būtent pereinamuoju laikotarpiu padedamas pamatas būsimai asmenybei. Išmintingi tėvai vaiką nuo vaikystės moko savarankiškai priimti sprendimus, drauge prisiimant už juos atsakomybę. Reikia vaiką kontroliuoti ir tuo pačiu metu suteikti jam tam tikros laisvės.

Visų svarbiausia – elgtis su vaiku ne kaip su vis dar mažu, neprotingu padaru, o kaip su lygiu sau, kuriuo galima pasikliauti, su kuriuo galima pasitarti, pakalbėti „iš širdies” ir turėti mažų paslapčių. Teisūs tie tėvai, kurie paskiria šeimos tarybą, kurioje visi sprendimai priimami kartu su vaikais. Rezultatas: tėvų ir vaikų problemos nėra. Tik tokius santykius galime vadinti brandžiais. Gaila, tačiau mūsų laikais tokių šeimų labai maža. Paprastai tėvai stengiasi vadovauti vaikams, laikydami juos savo nuosavybe, klaidingai manydami, kad šis auklėjimo metodas teisingiausias.

Be abejonės, toks pasitikėjimu grįstas vaikų auklėjimas užkrauna labai didelę atsakomybę tėvams. Juk tapdamas draugu vaikui tu pradedi jį auklėti asmeniniu pavyzdžiu. Tam, kad nekiltų abejonių dėl auklėjimo teisingumo, reikia būti užtikrintu tuo, kad mūsų pasirinktas gyvenimo kelias, santykiai su kitais žmonėmis, aplinkos suvokimas atitinka mūsų paskirtį šiame pasaulyje. Tada mūsų asmeninis pavyzdys, be abejo, padės vaikui pasirenkant aplinką, kuriant harmoningus ryšius su žmonėmis ir pasauliu, kuriame gyvename.

2010.10.28. Natalija Šesopal

Kai ištariami žodžiai „ideali tvarka, ideali šeima, idealus vyras, ideali moteris“, man į galvą ateina gal tik pasakos apie tolimiausią karalystę, kurioje gyvenimas, kaip jūs pamenate, taip pat toli gražu ne tobulas. Visas idealo žavesys tas, kad jis nepasiekiamas, jis gali keistis ir jo galima siekti kad ir visą gyvenimą.

Prisiminkite, ar daug jūs gyvenime sutikote idealių šeimų. Vieną, gal dvi… Kuo mažiau mes žinome apie problemas, tuo labiau tinkantys vienas kitam mums atrodo žmonės. Ir kai idealia laikyta šeima staiga išyra, tai griūna visas pasaulis.

Idealumo iliuzijos

Šeima, kurioje nėra nesutarimų. Šeima, kurioje visi gerbia vieni kitus, brangina, netrukdo augti. Šeima, kurioje vienas už visus ir visi už vieną. Iš esmės idealia šeima mes vadiname tokią gerovės, ramybės, supratimo salelę, kurioje galima atsitraukti nuo problemų, sušilti. Mūsų išprotėjusiame pasaulyje visi ilgisi tokio saugaus ir patogaus, kaip minkštas fotelis, pasaulėlio.

Paradoksas, tačiau kad ir kaip mes, vyrai ir moterys, besvajotume sukurti tokią šeimą, nieko nepavyksta. Visada yra nesutarimų ir interesų skirtumų, kas galų gale dažnai atveda iki skilimo. Lyg kažkas pasaulyje sugedo, arba vyrai ir moterys nustojo suprasti vieni kitus.

- Sakykit, seneli, o jūs su senele dažnai barėtės?
- Taip, užmušti norėjosi dažnai, bet išsiskirti – nie-ka-da!

Šiuolaikiniame pasaulyje tampa sunkiau bendrauti, nes žmonės vis labiau saugo savo individualumą. Galima tai pavadinti egoizmo augimu, kai žmogus nenori sutikti nė su kuo, nepasiruošęs atsisakyti dalelės savo komforto dėl kito interesų. Vis dėlto reikia pripažinti, kad tai dėsningas vystymasis.

Ar tinka senoviškumas šiuolaikiškumui?

Literatai, publicistai dažnai idealizuoja senovišką šeimą ir siūlo jos modelį kaip galimą šeimos krizės sprendimo pavyzdį. Ryški hierarchija, kiekvienas vykdo savo funkcijas, svarbiausi – šeimos interesai ir kraujo ryšys. Vis dėlto įskiepyti senoviškumą į šiuolaikiškumą – tai tas pats, kaip ir priversti kiekvieną moterį rytais melžti karvę. Teoriškai įmanoma. Praktiškai neįvykdoma ir nepasiteisina.

Istoriškai šeimyniniai klanai buvo svarbūs žmogaus išgyvenimui. Kartu juk lengviau. Jeigu valstybėje suderinta ekonomika, vystosi pramonė ir mokslas, tai kiekvienas žmogus siekia savirealizacijos, ryškėja individualumas ir, kaip to padarinys, susilpnėja šeimyniniai ryšiai. Taip atrodo šis mechanizmas materialiojo pasaulio požiūriu.

O kaip jis atrodo emociniu, dvasinės žmogaus sveikatos požiūriu? Juk netgi ekonomiškai ir intelektualiai nepriklausomas individas nori turėti kažką, kas jį „pririša“, nusako jo priklausomybę kokioms nors šaknims.

Šeimos paieškos ne pagal kraują

Vienu iš šiuolaikiškumo požymių aš pavadinčiau „gilias giminingų sielų paieškas“. Be abejonės, žmogus visada siekė prie tikrų giminių pridėti ir sielos draugus, bet nebūdavo taip, kad draugystė būtų svarbesnė už giminystę.

Paklauskite savęs, ar seniai lankėtės pas savo antros eilės pusseserę, o gal prisimenate visas savo pusbrolių vaikų gimimo datas? O ta socialinė reklama „Paskambinkite savo tėvams“? Tai baisu, bet tuo pačiu jau taip įprasta. O draugai, vienminčiai visada šalia mūsų ir, daugeliu atvejų, artimesni už visus gimines.

Žinoma, viską galima paaiškinti išaugusiu egoizmu, tuo, kad žmogus siekia pritraukti tai, kas jam sava. Ir būtent dėl to žmonės siekia įspūdžių iš įvairiausių šalių ir kultūrų, keičia religijas ir užsiima skirtingomis praktikomis vienu metu, vyrus ir žmonas keičia dėl tų pačių priežasčių. Laikas greitėja ir per vieną gyvenimą žmogus tarsi pragyvena keletą skirtingų žmonių gyvenimų.

Kartais žmogaus gyvenimas man atrodo panašus į siūlų kamuolį: kiekvienas siūlų milimetras šiame pasaulyje leidžia atskleisti kokias nors konkrečias asmenines savybes. Šios savybės patraukia ir žmones, ir aplinkybes. Neaišku tik, kokį raštą iš šių siūlų reikia išmegzti. Koks šito siūlų išvyniojimo tikslas? Ar galima į šį kilimą pažiūrėti ne iš siūlo, kurį tai traukia, tai paleidžia, tai nutraukia, tai suriša, pozicijų, bet pažiūrėti į jį meistro siuvėjo žvilgsniu?

Ideali šeima – idealų sutapimas

Daugybę kartų jau kalbėta (net gėda kartoti), jog priartėti prie to, ką, tavo supratimu, galima laikyti idealu, įmanoma tik tuo atveju, jei su savo partneriu turėsite kažką bendro ne savyje, o bendrą interesą ar bendrą tikslą. Tai ir bus tas vaškas, jungiantis jūsų asmeninio avilio korius.

O sudėtinga tai, kad materialūs tikslai ir interesai taip greitai keičiasi. Ir reikia arba visą gyvenimą sau pačiam kelti trumpalaikius tikslus, arba visą save pašvęsti aukščiausio tikslo paieškoms.

Anna Šalimova

Visai neseniai buvęs paklusnus vaikas netikėtai tampa įžeidus, susierzinantis, agresyvus, jo žodžiuose prasiveržia grubumas ir neapykanta. Būtent nuo tokių apraiškų dažniausiai prasideda brendimas. Tėvai nežino, kaip reaguoti į panašius paauglio išsišokimus: jis pyksta, atsikalbinėja, įsižeidžia dėl kiekvienos jam pasakytos pastabos.

Arba, atvirkščiai, elgiasi sąmoningai ramiai, rodydamas jam nebūdingą lėtumą, užmaršumą, nesugebėjimą užbaigti pradėto darbo , o taip pasireiškia slapta agresija, nukreipta į tai, kad išvestų jus iš pusiausvyros. Be to paauglys ir pats nežino, kodėl taip elgiasi.

Šiuolaikinė psichologija įrodė, kad vaikas negimsta blogas ar geras, kuklus ar pagyrūnas, agresyvus ar geranoriškas. Visos šios savybės jame formuojasi vystymosi metu, dažniausiai veikiant jį supančiai aplinkai.

Ankstyvoje paauglystėje nedidelis agresyvaus elgesio protrūkis – normalus reiškinys, susietas su pereinamojo amžiaus psichologiniais ypatumais. Tikriausiai jį sąlygoja vidinio diskomforto pojūčiai. Kaip tik šita vidinė įtampa ir randa išeitį agresijos blyksniuose.

Bet palaipsniui (5 – 6 metų bėgyje) paauglys mokosi valdyti savo emocijas ir įgyja daugiau pusiausvyros.

Situacija tampa sudėtingesnė nepalankioje šeimos aplinkoje, tokioje, kurioje viešpatauja pyktis ir kivirčai. Jie sustiprina paauglio psichologinį nepastovumą, formuoja jame kaltės, pavojaus, nesaugumo jausmus. Jeigu nėra vidinės atramos, tuomet agresijos blyksniai neišnyksta kartu su pereinamojo amžiaus problemomis. Agresyvumas vis auga, tampa ” piktybiniu” – pagal žinomo psichoanalitiko E. Frommo posakį, tuomet visuomenė gauna dar vieną asmenį, turintį polinkį prievartauti ir žaloti artimuosius.

Aišku, vien tik tėvų už tai kaltinti negalima. Galbūt jie irgi augo šeimoje, kur santykių aiškinimasis prie vaikų pakeltu tonu buvo laikomas normaliu reiškiniu. Paauglio agresyvaus elgesio formavimąsi taip pat įtakoja filmai, pilni prievartos scenų, kompiuteriniai žaidimai su žiaurumo elementais. Paauglys mokosi elgtis agresyviai, stebėdamas bendraamžių elgesį mokykloje ar gatvėje. Ir palaipsniui savo teisumo įrodinėjimas kumščiais jam tampa norma.

Paaugliai būriuojasi į gaujas, tampa įvairių grupuočių, tokių, kaip „skinchedų“, nariais. Ir tai jau pasidaro ne tik šeimos, bet ir visuomenės problema.

Neapykanta supančiam pasauliui – siaubingas krūvis, su kuriuo jaunas žmogus išeina į suaugusių pasaulį. Kaip pastebėjo psichologai, dabartiniu laiku sumažėjo agresyviai besielgiančių paauglių amžius. Vis dažniau pasitaiko agresyvių mergaičių.

Tai akivaizdu ir be specialistų komentarų. Nesenai stebėjau tokią situaciją: vakare prie metro stotelės (kur būna daug žmonių) dvi mergaitės, apie 14 – 15 metų amžiaus, aiškinosi santykius su savo drauge. Viena įsikibo į baltapūkės „kaltininkės“ plaukus. Kita, prikišusi kumštį prie veido, pasakė, kad šioji nedrįstų daugiau kibti prie Deniso, kitaip…

Nemaloni situacija šį kartą išsisprendė sėkmingai. Mergaitę “išvadavo“ nuo taip vadinamų draugių ir palydėjo iki namų. Bet kiek tokių asocialaus elgesio apraiškų baigiasi žiauriu susidorojimu? Apie tai galima sužinoti iš masinės informacijos priemonių, televizijos laidų, rodančių, pavyzdžiui, mokinių susidorojimą su mokytoja.

Tėvai, susidūrę su padidėjusio paauglių agresyvumo problema, supranta: vien pokalbių apie gražų elgesį neužtenka. Ir netgi atvirkščiai, tokie moralai gali iššaukti dar didesnį agresijos priepuolį.

Tai kaip elgtis? Negalima leisti, kad ne visai apsiplunksnavęs “paukštelis” taip morališkai deformuotųsi, kad iki bėdos liktų tik vienas žingsnis. Noras viską naikinti savo kelyje gali pasiekti tokį intensyvumą, kad jo suvaldyti paauglys jau nebegalės.

Pasirodo, kad vaikų ir paauglių santykiai su tėvais ir bendraamžiais, tiesiogiai priklauso nuo to, kiek laiko jie praleidžia prie televizoriaus ir kompiuterio ekranų.

Kuo daugiau valandų jie praleidžia “dėžėje” arba Tinkle, tuo prasčiau klostosi santykiai su aplinkiniais. Tokią išvadą padarė Naujosios Zelandijos mokslininkai iš Oklendo Universiteto ir Otago Universiteto Medicinos mokyklos, kurie tyrė daugiau kaip 4 tūkstančius paauglių nuo 14 iki 16 metų amžiaus.

Paaiškėjo, kad kiekviena papildomai praleista prie televizoriaus valanda, pablogina santykius su tėvais iki 13%.  Su bendraamžiais televizijos mėgėjai bendrauja dar blogiau (santykių pablogėjimas siekia 24%).  Kiekviena prie televizoriaus praleista valanda sąlygoja taip vadinamo “silpno emocinio prisirišimo” prie tėvų sindromo vystymasi –iki 4%. Dėl kompiuterių įtakos šis parametras išauga dar 1%.

Tarp galimų tokio “gyvenimo dėžėje” priežasčių psichologai įvardina fizinę šiuolaikinių paauglių izoliaciją (dažnai televizorius arba kompiuteris pastatomas vaikų kambariuose) bei naujų ir įvairių televizijos formų, tokių kaip realybės šou ir pan ,įtaką. Kalbant apie kompiuterius, tai internetas ir socialiniai puslapiai sukuria galimybę jaunajam vartotojui tiesiog “paskęsti interneto puslapiuose”. Virtualus bendravimas žymiai paprastesnis, o siekiant rasti bendrą kalbą su tėvais ir bendraamžiais, reikia gerokai pasistengti.

Ankstesniais laikais šie santykiai klostėsi natūraliai, tuo tarpu šiandieną nepamatuojamai išsivystęs kiekvieno individo ego (netgi nuo ankstyvo amžiaus) sugriauna  įprastus ryšius – tarp tėvų ir vaikų, tarp vyro ir moters, o apie senelius ir močiutes net kalbėti neverta. Vienintelė išeitis iš šios “santykių krizės” yra pakilimas virš savo egoizmo ir dvasinis asmenybės vystymas. Tai atveria žmogui naujas tikros (neegoistinės) meilės artimui ir visam pasauliui, atrodančiu vis priešiškesniu ir pavojingesniu, galimybes.

Ema Sotnikova

Auklėjimo tema nė vieno nepalieka abejingo, nei auklėtojų, nei auklėjamųjų. Ir vieni, ir kiti šiuo klausimu turi savo nuomonę bei pretenzijų vieni kitiems. Atrodytų, jog žinių sukaupta tiek daug, kad dabartinė karta turėtų būti tiesiog ideali. Tačiau atsitiko atvirkščiai.

Mano draugo sūnui treji metai. Draugas nuolat pasakoja juokingas istorijas apie tai, kaip šis mažius rimtu tonu gali pasakyti savo tėvui, įeinančiam į kambarį: „Uždaryk duris iš anos pusės!”. Arba pokalbio metu jis staiga kreipiasi į tėvus: „Patylėkite truputį!”. Tai juos pralinksmina, o mažylio elgesio priežastis paprasta – jis visą dieną praleidžia su močiute, o paskui tėvams pakartoja jos frazes, pamėgdžiodamas intonaciją.

Kitas mano pažįstamas verslininkas pasakojo apie penkiametį sūnų, kuris savo gimtadieniui pareikalavo, kad tėvo vairuotojas mersedesu nuvežtų į vaikų darželį ir atidarytų prieš jį automobilio dureles, kad visi matytų. Kai verslininkas apie tai išgirdo, vos nenuvirto nuo kėdės ir pasakė sūnui, kad šis važiuos kaip įprasta – su mama, jos mašina. O jeigu dar itin spyriosis, tai gimtadienį praleis kampe, namuose. Juokinga, žinoma, bet juk mažylis paprasčiausiai nukopijavo savo tėvo elgesį.

Daugeliui nėra naujiena, kad vaikai kopijuoja savo tėvų, senelių ir močiučių elgesį. Bet mažai kas supranta, kad būtent mūsų elgesys ir yra mūsų vaikų auklėjimas. Ką mes jiems besakytume, kokias klasikines ar modernias auklėjimo sistemas išbandytume su savo atžalomis, tiesa visada tokia, kad vaikai pavyzdžiu laiko suaugusiųjų elgesį.

Bet kuris psichologas pasakys, kad žmogaus pagrindai, jo psichika, elgesio motyvacija formuojasi vaikystėje, šeimoje. Ir kai mes vaiką mokome, kad reikia neapgaudinėti, vykdyti pažadus, nepiktžodžiauti, bet tuo pačiu, vaikui matant, baramės, gudraujame, išsisukinėjame, meluojame, – mūsų pamokymai iššaukia atvirkščią efektą.

Jaunimą dažnai vadina „prarastąja karta“. Bet kas ją „prarado“? Suaugusieji, iš kurių dažnai galima išgirsti frazę: „Aš jo taip neauklėjau!“. Tuo pačiu auklėjimo sąvoka jiems susideda iš pamokslavimų, būrelių ir ratelių, į kuriuos vedžiojo vaikus. Tačiau auklėjimas – tai tik mūsų gyvenimiškas pavyzdys, mūsų gyvenimas.

O mes gyvename vartotojiškoje visuomenėje, kurią su visais pasipelnymo, nesąžiningumo atributais aktyviai palaikome. Pasipelnymas tapo vieninteliu mūsų stabu.

Mane iš oro uosto pavežė vyriškis, dirbantis vairuotoju. Suaugęs, kokių penkiasdešimties metų, žmogus. Važiuodami kalbėjomės. Pašnekėjome apie krizę, atleidimus iš darbo, kreditus. Vairuotojas su įkarščiu pasakojo, kad visada buvo sąžiningas žmogus, niekada neėmė kreditų ar ipotekų, už kuriuos nebūtų galėjęs atsiskaityti.

Tačiau jo draugas ne toks. Pasiėmė kreditų, nuvyko į salas, nusipirko automobilį. Tiesa, dabar jį atėmė už negrąžintą kreditą, bet draugas nesigaili – jis prisivažinėjo brangiu automobiliu, pakeliavo. O jis, kvailys, (taip vairuotojas pasakė apie save) kiūtojo su savo niekam nereikalingu sąžiningumu ir arė nuo ryto iki vakaro, dirbo šeimai. O draugui bent liko ką prisiminti.

Manau, kad šį monologą jis yra kalbėjęs ne vieną kartą, taip pat ir savo šeimoje. Ir šio žmogaus vaikai arba anūkai, tą girdėdami, supranta, kad geriau, naudingiau būti sukčiumi – gyvenime patirsi daugiau malonumų.

Dabar visi skundžiasi, kad vaikai nenori mokytis, nenori bendrauti, nuo ryto iki vakaro lindi internete. Nuo mažumės vartoja narkotikus, daugelis turi ryšį su nusikalstamumu. Ir tėvai ima smerkti, nekęsti, kaltinti savo vaikus ir netgi varyti iš namų. Save paverčia kažkokiais kentėtojais, iškankintais savų vaikų, o kartu nostalgiškai dūsauja: „O mūsų laikais buvo kitaip“.

Tačiau ką gi mato mūsų vaikai? Kad pasaulyje viskas pagrįsta vartojimu, noru bet kokia kaina turėti vis daugiau ir  daugiau. Net ir anksčiau vaikas matė, kad banko sąskaitos, gerbūvio augimas neatnešė meilės ir gerų santykių šeimoje. Ir šis pasaulis sugriuvo. Su visais vartotojiškos visuomenės stabais.

Ir ko vaikui dabar siekti? Jis jau supranta, kad mūsų vertybės – melagingos ir nepatikimos. O kito pasaulio jis neturi. Tik tą, kurį mes, suaugusieji, sukūrėme. Ir tada vaikai geriausiu atveju užsisklendžia virtualiame interneto pasaulyje. Blogiausiu – pasirenka narkotikus. Iš čia jaunimo apatija ir depresija, jau nekalbant apie bandymus žudytis ir pačias savižudybes.

Iš viso šito galima padaryti tik vieną išvadą – prieš reikalaujant iš vaikų, keistis reikia mums patiems. Aš jau girdžiu prieštaravimus, kad mūsų pasaulyje tai neįmanoma. Juk visi stengiasi apgauti vienas kitą. Konkurencija, pelnas, nesvarbu kokiomis priemonėmis, – tai gyvenimo stilius ir devizas.

Tačiau krizė jau pasmerkė myriop vartotojišką visuomenę. Skylėtos valties, taip vadinamo šiuolaikinio pasaulio, neišgelbėsi. Patikimiau plaukti į krantą, kol yra jėgų ir galimybių. Ir kurti pasaulį, paremtą naujais tarpusavio santykiais – gerumu, parama, tarpusavio pagalba.

Mes jau seniai nejaučiame materialių gėrybių stygiaus. Vienintelis deficitas pasaulyje – pasitikėjimo vienas kitu trūkumas. Tokiame pasaulyje gyventi neįmanoma, ir mes prarandame savo vaikų pasitikėjimą. Juk ko galima išmokti iš suaugusiųjų, kurie sukūrė tokį nepatrauklų pasaulį?

Žymusis Levas Tolstojus jau prieš du šimtmečius šia tema parašė: „Auklėjimas atrodo sunkus reikalas tol, kol mes norime, neauklėdami savęs, išauklėti savo vaikus ar bet ką kitą. Jei tik suprasim, kad auklėti kitus galime tik per save, tai nunyks auklėjimo klausimas ir liks vienas: kaip reikia gyventi man pačiam?“.

Tai kaip gi mums reikia gyventi? Apie tai buvo pasakyta prieš tūkstančius metų: „nedaryk kitam to, kas tau pačiam nepriimtina“. Noras išnaudoti savo artimą, bet kokia kaina išplėštas pelnas nepateisins artėjančių katastrofų – nei ekonominių, nei ekologinių ir svarbiausia – vidinių, žmogiškųjų.

Kiekvienam iš mūsų norisi sąžiningų santykių, paramos, stabilumo. Liko tik sujungti mūsų norus, paskleisti juos aplinkiniams. Rodant pavyzdį vienas kitam. Ir ne tik dėl savęs, bet ir dėl mūsų vaikų bei anūkų. Ir tai bus pati geriausia auklėjimo sistema.

Marina Fatejeva

Pažiūrėkime, kaip susipažįsta su mūsų pasauliu maži vaikai. Jie ateina į pasaulį ničnieko apie jį nežinodami. Tie, kas turi mažų vaikų, gali stebėti, kaip šie vystosi, ir daug ko iš jų išmokti. Tiems, kurių vaikai jau užaugo, teks prisiminti jų augimą. O tiems, kas neturi vaikų, siūlau atidžiai perskaityti šį straipsnelį. Čia kalbama ne tiek apie vaikus, kiek apie mus su jumis, kaip mes, suaugusieji, panaudojame vaikystėje gautas žinias.

Po gimimo maži vaikai, jeigu jiems gera, miega, jeigu bloga arba ko nors trūksta – verkia. Taip vaikai elgiasi nesąmoningai, šitoks elgesys jiems įdiegtas gamtos. Kitas vaiko vystymosi etapas veda jį gyvenimiškos patirties įgijimo link. Jis viską kemša į burną, tiria čiupinėdamas, bendrauja su esančiais aplink jį ir, remdamasis savo reakcijomis, daro išvadas: kas jam gerai, o kas blogai. Kitame vystymosi etape vaikai jau naudojasi įgyta patirtimi ir protu savo nuolat augantiems norams patenkinti. Visi tėvai žino, kad nors vaikas ir mažas, bet jis jau ima suprasti, kaip pasiekti norimą tikslą – verksmu, riksmu, trepsėjimu arba apgaule.

Jei maži vaikai vystosi veikiami gamtos, tai mes, suaugusieji, apie gamtą pamirštame, nuo jos atitrūkdami. Prilietęs karštą arbatinuką vaikas gyvenime daugiau to nedarys, nes vieną kartą jau pajutęs skausmą, daugiau nebenorės kentėti. Mes, suaugusieji, už vaikus „protingesni“: mūsų nesustabdo nei avarijos keliuose, nei ligos, nei aplinkos blogėjimas, nei karai, nei kitos bėdos. Mes dažniausiai galvojame, kad šito išvengsime, o pajutę skausmą, vis tiek nenustojame to daryti, pamiršę, kaip vaikystėje mokėmės nekartoti klaidų.

Užuot sustoję ir pagalvoję, kodėl mus užklumpa visokios bėdos ir nelaimės, mes tęsiame bėgimą per gyvenimą, galvodami, kad visa tai atsitiktinumas. Žmogus, nuteistas už nusikaltimą, yra įsitikinęs, kad jį sučiupo atsitiktinai. Pargriuvęs ir susilaužęs koją žmogus irgi galvoja, kad taip įvyko atsitiktinai. Labai paplitusi mūsų laikų problema – nevaisingumas, dėl kurio kenčia daugybė susituokusių porų. Panašių situacijų yra daugybė ir visos jos neatsitiktinės, – tai mūsų blogų minčių ir elgesio pasekmė.

Mes negalime suprasti, kad mūsų gyvenimas – mūsų rankose. Jeigu prieš ką nors darant pagalvosime apie pasekmes, tada mūsų neištiks „atsitiktinumai“. Aišku, kad mes galvojame, – bet kiekvienas tik apie save. O turėtume galvoti, kaip mūsų poelgiai atsilieps aplinkiniams ir mus supančiam pasauliui. Štai ir visa mūsų laimės paslaptis. Taigi imkime iš tikrųjų, kaip suaugę žmonės, jausti atsakomybę ir rūpintis vienas kitu.
Boris Elijasov

Ach jau tie vaikai! Kodėl jie tokie nepaklusnūs? Kodėl ignoruoja tėvus ir mokytojus? Kodėl paaugliai bėga iš namų? Ši tema – rakštis beveik kiekvienam gimdytojui. Ir tokia, kad apie tai liovėsi garsiai kalbėti. Skausmingą „tėvų ir vaikų“ temą svarstyti tapo nepriimtina. Visi susitaikė su tuo, kad neįmanoma ką nors pakeisti. Ir vis dėlto…

Kiekvieno žmogaus gyvenime yra paauglystės – perėjimo iš „vaiko“ į „suaugusiojo“ būseną,  periodas. Tai periodas, kai vaikas tikrina vertybių ir gyvenimo principų, kuriuos jam perdavė tėvai, tvirtumą. Labai dažnai šie principai prieštarauja esamai tikrovei.

Visas mūsų gerumas, padorumas, sąžiningumas ir rūpinimasis išnyksta kaip dūmas, susidūręs su  uraganiška realybe. Gatvėje, mokykloje ir per televizorių vaikas mato visiškai priešingas vertybes: godumą, žiaurumą ir apgaulę. Vaiko psichika neatlaiko tokio kontrasto.

Kaip įskiepyti vaikui teisingas vertybes visam gyvenimui? Kaip padaryti, kad jis vadovautųsi būtent mūsų vertybėmis, o ne tomis, kurios yra brukamos gatvėje? Vaikui nuo 13 metų prasideda socializacijos procesas – jis mokosi gyventi visuomenėje, pagal jos dėsnius. Tai yra, jis ima suvokti išorinės, supančios aplinkos poveikį. Jei ankstyvoje vaikystėje, iki 3 metų, kaip sektiną pavyzdį suvokia motiną ir tėvą, nuo 3 iki 13 metų – artimiausią aplinką, tai po 13 metų prioritetinį poveikį perima išorinė aplinka.

Taip išeina, kad atiduodami vaiką į mokyklą iki septyniolikos metų, mes jį pasmerkiame mokyklos ir gatvės auklėjimui. Pakeisti šią situaciją galima, tik parinkus vaikui tokią aplinką, kuri teiktų gerų, rūpestingų ir kupinų meilės tarpusavio santykių pavyzdžius.

Kur rasti tokią visuomenę? Kaip suprasti, pagal kokius dėsnius ją kurti? Žmonija jau atrado daug dėsnių astronomijos, fizikos, biologijos, genetikos ir kitose srityse. Tik mokslas apie žmonių visuomenę ir auklėjimą lieka „laužtas iš piršto“, jį tyrinėjame karčiu bandymų ir suklydimų metodu.

Tam, kad mūsų vaikams nereikėtų augti konfliktuojant su supančia tikrove, turime auklėti juos, remdamiesi harmoningos visuomenės dėsniais ir principais. O gamta pati mums sufleruoja, kad tai – harmonijos ir meilės dėsniai. Tik tokiame pasaulyje, kuriame kiekvienas rūpinasi ne tik savimi, bet dar labiau kitų žmonių interesais, kiekvienas iš mūsų galės pajusti tikrą harmoniją ir tobulybę.

Oleg Petročenko