tesinys. Straipsnio pradžia čia.

Sisteminė visatos struktūra

Kaip, naudojantis integraliuoju požiūriu į pasaulį, galima išsiaiškinti, pavyzdžiui, kokiu būdu, pagal kokius principus ir taisykles turi egzistuoti žmonių visuomenė? Tam būtina pasižvalgyti aplinkui ir išsiaiškinti tuos dėsnius, pagal kuriuos gamtoje turi egzistuoti bet kuri gyvybinga sistema.

Kaip spręsti problemas

Būtent tą akimirką, kai žmogus pradeda matyti egzistuojančių krypčių trūkumus ir integraliojo požiūrio į gyvenimą būtinybę. Žmogus gali pakilti iš pasekmės lygio (požiūrių) (kai galima ilgai kivirčytis apie tai, kas yra mokslas ir kas yra religija, kuris požiūris teisingas, o kuris – ne, kas teisus, o kas kaltas) į priežasties lygį (tikslo) ir, žvelgiant iš šios pozicijos, gvildenti visa kita.

Šio pakilimo naudą galima pamatyti išnagrinėjus kitą pavyzdį. Įsivaizduokime kambarį 2 x 2 metrų, kuriame šliaužioja maža sraigė. Ji šliaužia nuo sienos (A), per kažkokį laiką prišliaužė iki kambario (B) vidurio ir juda toliau. Sraigė maža ir turi nedidelį matymo kampą, tad atitinkamai ji turi ribotas ją supančios tikrovės suvokimo galimybes: sraigė nežino, kur ji yra, kur šliaužia, jai jau nematoma jos praeitis (A), neaiški jos ateitis (B).

Ir šią akimirką į kambarį įeina žmogus. Jis aiškiai turi didesnį matymo lauką: žmogus mato pačią sraigę, pagal pėdsakus ant grindų mato, iš kur ji pradėjo šliaužti (A), mato jos judėjimo kryptį, t. y. kur ji šliaužia. Be to, jis mato ne tik jos ateitį (B), bet ir ateities variantus (C, D), jei sraigė staiga pasuktų į kurią nors pusę. Vadinasi, ką sraigė bedarytų, žmogus visa tai mato ir iš anksto žino visas galimas jos sprendimų pasekmes. O skirtumas – tik supančios tikrovės suvokimo lygis. Lygiai taip ir mūsų gyvenime svarbu, kokiame lygmenyje esame: ar sraigės lygyje ir suvokiame viską „situacijos viduje“, ar pakylame į žmogaus lygmenį ir žvelgiame į viską iš viršaus, plačiu matymo kampu. Tuomet tampa aiškūs daugelis dalykų, kurie anksčiau sukeldavo sunkumų.

Pakeldamas savo suvokimą, pojūčius, supratimą ir pasiekimus į aukštesnį lygį, aukščiau kivirčų, skirtumų, mokslo, religijų (sujungdamas ir integruodamas savyje visus požiūrius), aukščiau standartinės situacijos matymo, žmogus atskleidžia naujas galimybes, kurios jam padeda rasti savo vietą gyvenime, suprasti egzistavimo prasmę ir kokybiškai pakeisti savo gyvenimą į didžiausios laimės pusę.

Maksimas Etkalo

bus daugiau

Dramblys ir aklieji

Už kalnų buvo įsikūręs didelis miestas. Visi šio miesto gyventojai buvo akli. Kartą kažkoks svetimšalis karalius su savo kariauna įsikūrė stovykloje dykumoje, plytinčioje netoli to miesto. Karališkoje kariuomenėje buvo didžiulis kovotojas dramblys, išgarsėjęs daugelyje mūšių. Vien savo išvaizda jis įvarydavo priešams baimę. Visiems miesto gyventojams knietėjo sužinoti, kas gi yra tas dramblys. Jie pasiuntė kelis pačius protingiausius savo bendruomenės  akluosius išsiaiškinti.

Neįsivaizduojantys, kokie būna drambliai, pasiuntiniai ėmė jį grabinėti iš visų pusių. Vienas čiupinėjo dramblio galvą, kitas – ausis, trečias – iltis, ketvirtas – straublį, kiti kojas ir uodegą. Kiekvienas iš aklųjų, čiupinėdamas kažkurią vieną gyvūno dalį, nusprendė jau žinąs, koks yra dramblys.

Sugrįžusius pasiuntinius apsupo nekantraujanti miestiečių minia. Žmonės klausinėjo apie dramblio formą ir dydį, klausėsi pasiuntinių paaiškinimų. Aklasis, čiupinėjęs dramblio galvą, pasakė: „Dramblys panašus į puodą“. Tas, kuriam teko ausis, pasakė, kad dramblys – tai kažkas didelio, plataus ir grublėto kaip kilimas. Aklasis, čiupinėjęs iltis, pasakė, kad dramblys – kaip artojo plūgas. Žmogus, lietęs straublį, tvirtino, kad dramblys – tai didelė ir stipri gyvatė, o čiupinėjusiajam koją dramblys pasirodė kaip didžiulis medis, kurio negalima apimti rankomis. „O man dramblys pasirodė kaip mažas ir judrus driežas“, – kalbėjo paskutinis aklasis, tyrinėjęs gyvūno uodegą.

Tada aklieji pradėjo kivirčytis ir šaukti: „Tai tiesa! Ne, tai nėra tiesa! Dramblys – tai visai ne tai! Taip, dramblys panašus į tai!“ Ir taip toliau, kol susimušė ir išsiskirstė į skirtingas puses, nusivesdami paskui save tuos, kurie patikėjo jais.

Vėliau visi jie tapo didžiaisiais guru, sukūrė savo teorijas, aiškindami pasekėjams, koks yra dramblys.

Atsižvelgiant į tai, kad kiekvienas iš aklųjų lietė tik vieną iš daugelio dramblio dalių, tampa aišku, kad jie suvokė jį klaidingai ir negalėjo protu visko aprėpti, juk žinios nėra aklųjų palydovės. Kiekvienas kažką įsivaizdavo apie dramblį, bet visi buvo vienodai toli nuo tiesos. Ir tik tarpusavyje susitarę ir surinkę draugėn visas atskiras nuomones, aklieji būtų radę galimybę įgyti žinių, maksimaliai priartinančių prie tiesos.

Maksimas Etkalo

bus daugiau

Tikslas – maksimali laimė

Taigi matome, kad, kilus kokiai nors problemai, žmogus gali pasinaudoti mokslo vaisiais (pavyzdžiui, jei žmogus neturi ko valgyti, jis gali nueiti į parduotuvę ir nusipirkti reikalingo maisto, pagaminto  mokslo pagalba), gali kreiptis į religiją (melstis ir tikėtis pagalbos iš aukščiau, jeigu, pavyzdžiui, prarado gyvenimo prasmę ar kas nors nepasisekė), gali užsiiminėti dvasinėmis praktikomis (norėdamas pagerinti savo sveikatą, asmeniškai arba dvasiškai tobulėti, turi atlikti tam tikrus pratimus).

Nepaisant plataus išvardintų metodikų pasirinkimo, žmogaus gyvenimas netampa lengvesnis ir paprastesnis, o daugiau primena žiurkių bėgimą ratu su vis sudėtingesnėmis kliūtimis (išsprendę vienas problemas, mes iškart susiduriame su naujomis, dar rimtesnėmis).

Logika ir sveikas protas kužda, kad tam, kad žmogus gautų galimybę išspręsti problemą, jis turi pakilti į aukštesnį lygmenį (iš pasekmės – į priežasties lygmenį). Tuomet atsiranda galimybė pamatyti, kas yra šaltinis, o kas – kiekvieno reiškinio pasekmė, ir padaryti teisingas išvadas, kurios neleidžia suklysti.

Pavaizduokime tai kitoje schemoje: įsivaizduokime, kad yra kažkoks bendras tikslas, kurio iš savo lygmens siekia mokslas, religijos, tikėjimai, dvasinės praktikos bei visos kitos žmogaus pažinimo sritys.

Toks tikslas gali būti maksimali laimė arba maksimali komfortiška žmogaus būsena mūsų ar ateities pasaulyje – tai nesvarbu, tačiau visi mokslai, religijos, tikėjimai ir kt. siekia to, kad žmogus jaustųsi komfortiškai ir gerai. Skirtumas tik tas, kad kiekviena kryptis, kiekvienas požiūris eina savo keliu ir kai žmogus yra, pavyzdžiui, taške A, suprantama, kad visi kiti keliai ( B, C, D, E) suvokiami kaip priešingi jo požiūriui, geriausiu atveju – netrukdo jam.

Pavyzdžiui, įsivaizduokite rankos plaštaką. Kai aš esu taške, kuriame jungiasi pirštai (tikslas), matau visus pirštus, matau, kad įvairiais keliais (A, B, C, D, E) galima pasiekti vieną tikslą, bet taip pat suprantu, kad kiekvienas pirštas atskirai atstovauja viso labo tik daliai visos rankos, kad jie papildo vienas kitą, sudarydami visumą. Jeigu aš esu kiekvieno piršto galiukuose, matau tik savo pirštą ir esu įsitikinęs, kad teisus (iš tikrųjų egzistuoja) tik jis, o visi kiti pasiklydę (neturi teisės egzistuoti).

Lygiai tas pats pasakytina ir apie egzistuojančius požiūrius į pasaulio suvokimą. Kodėl mokslas, religijos, tikėjimai ir pan. nuolat konfrontuoja? Todėl, kad jie nepatenka į priežasties (tikslo) lygmenį, jie būna pasekmės (požiūrių A, B, C, D, E) lygmenyje, kuriame kiekvienas kelias (požiūris) skiriasi nuo kitų, kiekvienas savaip teisus, tačiau nematydami bendro paveikslo, nei vienas iš jų negalės savarankiškai gauti visaverčio rezultato, t. y. suteikti žmogui laimės.

Situaciją, kai susiduria įvairūs požiūriai, labai gerai iliustruoja toliau papasakota parabolė.

Maksimas Etkalo

bus daugiau

Žmogus savo gyvenime susiduria su įvairiais nemalonumais, sunkumais, ligomis, kataklizmais, krizėmis. Kai žmogui gyventi tampa nekomfortiška, dažnai kyla globalūs klausimai: „Kokia vykstančių procesų prasmė? Kodėl ir kam to reikia?“

Jeigu neišnagrinėsime, koks mūsų egzistencijos tikslas, jeigu neišsiaiškinsime, kas mes tokie, kur esame ir kaip turime teisingai funkcionuoti, tai problemų ir nemalonumų kils vis dažniau. Tai bus nuoroda į neteisingą naudojimąsi pačiais savimi ir savo gyvenimu. Juk ir vaikiška kėdutė sulūš, jeigu joje įsitaisys suaugęs dėdė, arba siurblys negalės normaliai veikti prijungtas prie netinkamo energijos šaltinio.

Taigi  kur žmogui kreiptis pagalbos kilus kokiai nors problemai? Iki šiol buvo paplitę du pagrindiniai žmonijos problemų sprendimo požiūriai: mokslinis ir religinis. Be to, pastaraisiais metais išpopuliarėjo vadinamasis dvasinių praktikų požiūris. Kadangi šios praktikos turi nemažai tam tikrų ypatybių, jas sunku priskirti prie kurio nors vieno iš pagrindinių požiūrių.

Žinoma, savotiška atgaiva kenčiančiajam nuo gyvenimo gali tapti kultūra ir pramogos, tačiau jų nenagrinėsime, nes kultūra ir pramogos neišsprendžia žmogaus problemų, o tik padeda jam atitrūkti, užsimiršti ir atsipalaiduoti sunkiomis gyvenimo akimirkomis.

Taigi kokie teiginiai dominuoja moksliniame ir religiniame požiūriuose?

1. Mokslinis požiūris į tikrovės suvokimą veikia tik apibrėžimo „materialusis pasaulis objektyvioje tikrovėje“ ribose. Mokslinis suvokimo metodas negali atskleisti objektų esmės ir tikrovės reiškinių. Greičiausiai, jis turi taikomąją reikšmę, svarbiausias jam yra kiekybinis tų objektų bei reiškinių, kurie pasireiškia materialiame pasaulyje, aprašymas. Be to, aprašymas tuo tikslesnis, kuo jis arčiau esmės, todėl iš principo mokslas gali priartėti prie esmės, bet šis procesas begalinis ir nėra nė vieno proceso ar reiškinio, prie kurio esmės būtų priartėta taikant mokslinį metodą.

2. Religinis požiūris dažnai įsivaizduojamas kaip atsakas į žmogaus poreikį liautis jausti sumišimo būseną ar mirties baimę (ir lydintį norą nemirti). Tikint pasauliu už gyvenimo ribų (į dvasinį pasaulį), šie poreikiai neva patenkinami, garantuojami mūsų gyvenimų prasmė, tikslas ir viltis (priešingu atveju tai beprasmiai, betiksliai ir baigtiniai gyvenimai). Pagal šį požiūrį, turime ieškoti aukščiausiosios jėgos, kuri ir užtikrins mums tikslus per dievo pamokslus. Sprendimas įtikėti į tokią valdžią ir yra religinio požiūrio pagrindas, visiškai atmetantis bet kokią nenuginčijamą bazę ir palikdamas jo pasekėjus jų pačių vaizduotės galiai.

3. Vadinamųjų dvasinių praktikų specifika yra ta, kad praktikų tikslas, įprastai apibrėžiamas kaip aukštesnė dvasinė būsena, nepriklauso (kaip kad religijose) materialiojo pasaulio sričiai ir praktiškai negali būti suvokta ir įgyvendinta šiame lygmenyje. O priemonių kompleksas, naudojamas siekiant tikslo, visiškai susijęs (kaip moksle) su mūsų materialiuoju kūnu (meditacija, pratimai ir kt.), bet tiesos vystymosi kriterijus yra asmeniniai žmogaus vidiniai pojūčiai, kurie kiekvieno žmogaus gali būti vis kitokie.

Dvasinės praktikos iš esmės yra mistinio ir asketiško pobūdžio: apribojus savo poreikius ir norus iki minimalaus galimo lygio, tam tikrų pratimų ir metodikų atlikimas leidžia žmogui pajusti savo materialiųjų pojūčių būsenas, kurios tariamai įsivaizduojamos kaip dvasinės tikrovės pajutimai.

Maksimas Etkalo

bus daugiau

Didžiausias klausimas, kuris jaudina žmogų ir skiria jį nuo visų kitų sutvėrimų, yra toks: „Ar iš anksto yra nulemtas mano likimas, ar ne? Ar galiu jį pakeisti?“ Paklausę gydytojų, biologų, genetikų, istorikų bei filosofų, galiausiai gausime šiuolaikiniu mokslu paremtą atsakymą: žmogus gimsta su savo lemtimi.

Šiuo metu žymių mokslininkų atliekami naujausi tyrimai rodo, kad žmogus – tai mintis. Mes esame šios minties viduje, ji mus veikia ir veda į tam tikrą tikslą. Tai mes atskleidžiame tirdami žmogaus genus.

Pastaruoju metu žmogaus geno iššifravimas tapo svarbiausiu mokslo pasiekimu. Optimistai tikisi, kad šios žinios padės įveikti ligas bei paveldimus sveikatos sutrikimus. Skeptikai tvirtina, jog genetika negali pakeisti žmogaus prigimties. Kokios naudos mums duos genuose vykstančių procesų supratimo revoliucija? Ar genai lemia žmogaus elgesį, ar žmogus yra pats savo likimo šeimininkas?
Tyrinėtojai, varžydamiesi tarpusavyje, ieško vis naujų genuose slypinčių žmogaus individualumo charakteristikų.

Genai tarytum atsakingi už viską: už ilgaamžiškumą, augimą, seksualumą, trumparegystę, polinkį rūkyti, vartoti narkotikus ir alkoholį, polinkį nusikalsti, gebėjimą įsiminti veidus, gebėjimą vairuoti automobilį, altruistinį polinkį ir t. t.

Štai keletas genetikos srities atradimų:

• Britų mokslininkai pirmą kartą aptiko „blogą“ geną, nuo kurio priklauso mūsų senėjimo greitis. Šis atradimas paaiškina tai, kodėl vieni žmonės sensta greičiau, o kiti – lėčiau, kodėl vienmečių organizmas pagal biologinį amžių gali skirtis 5-10 metų ir netgi daugiau.
• Amerikos specialistams pavyko surasti genus, kurie „atsakingi“ už tinkamą vyrų elgesį visuomenėje. Pasirodė, kad už tokius charakterio bruožus kaip išsiauklėjimas bei rūpestingumas moterų atžvilgiu yra „atsakingi“ genai, o ne tik auklėjimas, kaip buvo manoma iki šiol.
• Londono „Kings Koledžo“ universiteto Psichologijos instituto mokslininkų kolektyvas, radęs 200-ų genų, turinčių įtakos intelektualiems žmogaus gebėjimams, grupę, tyrimų metu sudarė talento genetinį žemėlapį.
• O Emori universiteto, esančio Džordžijos valstijoje (JAV), mokslininkai į intelekto problemą pažiūrėjo iš kitos pusės ir nustatė kvailumo geną. Dėl to pelės, kurioms dirbtiniu būdu buvo „išjungtas“ šis genas, tapo protingesnės.

Taigi išeina, kad viskas mumyse užprogramuota – nuo sveikatos iki visų mūsų charakterio bruožų. Ir vis dėlto ne visi mokslininkai šiuo klausimu tokie kategoriški. Biologijos mokslo atstovas B. Liptonas, bestselerio „Tikėjimo biologija“ autorius, mano, kad tradicinis mokslas neteisingai atspindi mūsų gyvenimą kontroliuojančias jėgas. Nagrinėdamas ląstelę kaip žmonijos miniatiūrą, o ląstelių tarpusavio sąveiką kaip visuomeninius santykius, jis iš savo tyrimų rezultatų daro išvadą, jog tai, kas vyksta makropasaulyje, atsispindi mikropasaulyje, ir mes visai nesame genetinių programų aukos.

Iš tikrųjų genus, elgesį, fiziologiją bei sveikatą labiausiai lemia mūsų požiūris į supančią aplinką ir mūsų įsitikinimai. B. Liptono nuomone, kuri atitinka neurologijos mokslo atstovų tyrimų rezultatus, 95 proc. laiko mus valdo išorinės aplinkos įtaka. Tai reiškia, jog kai žmogus patikės tuo, kad gali valdyti savo gyvenimą, ir žmonės susivienys siekdami gyventi harmoningai, būti naudingiems, išgyventi be ligų ir prievartos, tada iš tikrųjų bus galima sukurti tokią realybę, kurioje žmogus taps varomąja evoliucijos jėga.

Žinoma, iš karto kyla klausimas: kaip šito pasiekti? Ar išmokti paveikti genus, ar galima kažkokiu kitu būdu paveikti žmogaus savybes, pakeisti žmogaus mąstymą?

Pažvelgę į žmogaus gyvenimą pamatysime, kad viskas iš anksto nulemta. Gamta duoda mums gyvybę neklausdama mūsų sutikimo ir netgi nepaaiškindama, kur mus veda.

Mes galime mokytis tik iš savo patirties. Mokslininkai bei sociologai, dvasiniai veikėjai ir filosofai tai pat mums kalba apie tai, jog mes paprasčiausiai neteisingai suprantame gamtą, nes pati gamta – tai gera mintis, norinti atvesti mus į gerą būseną ir kiekvienam sutvėrimui duodanti galimybę pasiekti pusiausvyros su ja.

Tikslas yra ne tai, kaip rasti pusiausvyrą su gamta žmogaus kūne, nes kūnas – tai gyvūno lygmuo. Turime pasiekti pusiausvyros su gamta savo protu – žmogaus lygmeniu.

Mūsų neatitikimo gamtai priežastį galime suprasti pažinę gamtos harmonijos dėsnius, atskleidžiančius mūsų integralų ryšį su visais gamtos elementais, o susitapatinsime su gamta radę gamtos harmonijos dėsniais pagrįstą mūsų tarpusavio santykių vystymosi metodiką. Juk kol yra didžiulė netvarka mūsų protuose bei širdyse, visuose mūsų veiksmuose, tol negalime suprasti, kas vyksta su mumis, šiuo pasauliu, mūsų gyvenimu. Jeigu mes neskęsime savo noruose, jausmuose, tai suprasime, kad visų mūsų neigiamų pojūčių ir veiksmų priežastis yra mūsų susiskaidymas. Situaciją pakeisti gali tik mūsų egoistinės prigimties pakeitimas altruistine ir vienybės pasiekimas.

Tada mums nereikės taisyti „gamtos klaidų“, o visos mums duotos savybės bei gebėjimai atitiks bendro ir vieningo mūsų organizmo harmoningo egzistavimo su visa pasaulio sistema paveikslą. Tai reiškia, kad mumyse prabils tas dvasinis genas, kuris iš visų mūsų daro Žmogų.

Giora Štark

Gyvename vis spartesnių permainų amžiuje. Taip trokštamo geresnio gyvenimo nematyti. Vargina permainos, krizės, nepritekliai, konfliktai darbe, gatvėje, šeimoje… Neduoda ramybės klausimai „ką darau ne taip“, „kodėl lieku nesuprastas“, „ar galiu ką nors pakeisti“, „už ką aš taip kenčiu“? Bet ar bandėme klausimą „už ką?“ formuluoti kitaip – „kokiu tikslu?“. Kokiu tikslu man visa tai duodama?

Jeigu mes pripažintume, kad yra absoliutas – absoliučiai teigiama jėga, tai ji turi būti nekintama, pastovi. Kodėl? Nes ji turi būti tik teigiama, neturinti jokio trūkumo, tik atiduodanti, nesuinteresuota gauti, „nepaperkama“. Pavadinkime tokią jėgą kuriamąja – Kūrėju. Bet ji pati sau yra niekas. Taigi reikalinga priešinga pozicija – „opozicija“, absoliutus noras gauti, neturintis jokio noro atiduoti. Pavadinkime tokią jėgą kūriniu, mūsų Ego.

Bet jeigu jos abi yra pastovios, nekintamos, tai kaip kūrinys gali jausti tai, kas pastovu, nekintama – juk mes jaučiame tik kaitą? Visi mūsų jutimai veikia kontrasto pagrindu – viską suvokiame lygindami. Mes skiriame tik tai, kas keičiasi, juda – laiko, judėjimo, jėgos, begalinių pasikeitimų skirtumus tarp vieno ir kito. Bet tik jiems esant!

Todėl Kūrėjas „demonstruoja“ mums Save, duoda mums galimybę Jį pažinti daugybės pasikeitimų keliu, kurių nėra nei Jame, nei kūrinyje – nore gauti, patirti malonumą, tą teigiamą absoliutą, kuris neturi jokio trūkumo. Todėl Jis, Savo ir noro santykiuose, turi organizuoti milijardus permainų, kurios leistų kūriniui Jį pažinti.

Visų šių pasikeitimų pabaigoje mūsų laukia ramybė ir tobulumas. Vis dėlto norėdami tai pasiekti ir pažinti šį teigiamą absoliutą – Kūrėją, mes privalome tuos pasikeitimus išgyventi. Visi šie pasikeitimai gamtos sutverti tikslingai.

Noras patirti malonumą ir noras suteikti malonumą, duoti – gauti, bloga – gera, tamsu – šviesu, juoda – balta – visos šios priešingybės yra sutvertos tik tam, kad mums perteiktų visus įmanomus santykio su kuriamąja jėga skonius.

Kitaip mes negalėtume nieko skirti paprastoje baltoje šviesoje. Mes netgi negalėtume nustatyti, kad ji „balta“. Neįmanoma perteikti kūriniui amžinos tobulybės ir amžinybės – tai galima padaryti tik begalinių pasikeitimų keliu.

Tai, tam tikru lygmeniu, atsispindi technikoje. Norėdami perteikti bet kokį reiškinį, mes turime jį suskaidyti, suskirstyti į daugybę impulsų, diskretinių dalelių ir perteikti jas aukštais dažniais.

Tokios diferenciacijos (padalijimo), daugybės mažų pasikeitimų, jų priėmimo ir tolesnės integracijos (sujungimo) pagalba mes galime perduoti informaciją ryšių linijomis.

Kitą žmogų taip pat galima pažinti tik iš daugybės pasikeitimų, kuriuos jame pastebime tik susidurdami su tuo žmogumi. Kitaip neįmanoma. Tik apjungęs visus šiuos įspūdžius galiu sakyti, kad žmogų pažinau. O ar mes vieni kitus pažįstame?

Vincas Andriušis

Garsus amerikiečių biologas M. Ičas savo knygoje „Apie gyvybės prigimtį“ rašo: „Visų pirma galima pastebėti, kad stimulas, patekęs į tam tikrą smegenų skyrių, suvokiamas kaip šviesa, nepriklausomai nuo to, ar tai buvo šviesa. Regėjimo nervo sudirginimas bet kokiu būdu, pavyzdžiui, spaudžiant akį, sukelia šviesos pojūtį. Taip pat veikia ir garsas ar kvapas. Todėl pirmoji išvada yra ta, kad jutimo kokybė priklauso ne nuo to, kuris jutiminis dirgiklis buvo nervinių impulsų priežastis, o nuo to, į kurią smegenų dalį jie pateko“. Taigi visa informacija, kurią mes gauname, atsispindi mūsų galvos pakaušyje esančiame „ekrane“.

Bet kas yra pats stimulas, gaunamų impulsų priežastis? Kas sukelia, skatina mūsų jutimus, per juos gaunamą informaciją, mūsų veiksmus? Juk tai, kad matome save, savo kūną, akis, pakaušį, supantį pasaulį su visa jo įvairove, jame vykstančius reiškinius, taip pat yra šviesos impulso atsiųsta informacija. Vadinasi, nėra nei kūno, nei akių, nei pakaušio – tai tik mūsų suvokiami vaizdiniai.

Žinome, kad nėra veiksmo be priežasties. O kokia mūsų veiksmų priežastis? Noras patirti malonumą. Juk jeigu aš žinau, kad mano veiksmas man nieko neduos, tai net piršto nepajudinsiu. Pavyzdžiui, vieną sėdėjimo poziciją keičiu kita tik žinodamas, kad naujoji bus patogesnė.

Taip pat ir visų mūsų suvokiamų tiek kaip vidinių, tiek kaip išorinių veiksmų priežastis yra egoistinis noras pasitenkinti. Mūsų ego – tarytum šviesoje esantis imtuvas. Tai, ką mes matome, tiksliau, jaučiame (sakome „matome“, nes regėjimas pats galingiausias, kokybiškiausias mūsų jutimo organas), – tai tarp mūsų ir mus sudarančios šviesos esantis skirtumas, delta, mūsų egoistinio noro skirtumas aukščiausios kokybės šviesoje, „baltame ekrane“. Aš matau savo norus, mano egoizme slypinčias skirtingas savybes.

Kitais žodžiais tariant, negyvoji gamta, augalija, gyvūnija, žmogus – visa tai yra keturi mano noro patirti malonumą (šviesą) lygmenys, kuriuos aš regiu vaizdinių pavidalu baltos šviesos fone.

Juk aš jaučiu tik savo norą pasitenkinti! O kas yra šviesa? Šviesa – tai tas fonas, kuriame aš matau savo norą pasitenkinti.

Kodėl mano pasaulis greičiau panašus į tamsą nei į šviesą? Todėl, kad toks yra man gamtos duotas egoistinis noras. Taip pat yra suteikta galimybė jį keisti. Kai mano noras taps panašus į šviesos norą, mano pasaulis bus šviesus!

O koks yra šviesos noras? Jis atvirkštinis mano egoistiniam norui – altruistinis.

(Straipsnis paruoštas pagal filosofijos mokslų daktaro Michaelio Laitmano paskaitų medžiagą.)

Vincas Andriušis

Mintis, jog gyvename iliuzijų pasaulyje, tebeįkvepia įspūdingų filmų kūrėjus. Šiuo metu mus pradžiugino Warner Bros kino kompanija, pagal Kristoferio Nolano scenarijų pastačiusi filmą „Pradžia“ (Inception).

Šiame filme demonstruojama virtualaus pasaulio koncepcija iš esmės skiriasi nuo pateiktos filme „Matrica“. Įdomu stebėti, kokias idėjas šiandien yra pasiruošusi priimti ir apdoroti šiuolaikinė kino bendruomenė.

Filmo personažas palaipsniui grimzta į vis gilesnį sapną, patekdamas į vis labiau dirbtinę realybę, kol giliausiame sapno lygmenyje patenka į tokią realybę, kuri išoriškai visiškai sutampa su ta, kurioje jis pradžioje užmigo ir toliau sapnuoja, kad pabudo bei pasiekė viską, ko norėjo. Taip išnyksta visos jo abejonės dėl supančio pasaulio realumo, ir tik žiūrovui lieka įspūdis, kad viskas aplinkui – sapnas.

Atrodytų – jeigu ratas uždaras, o sapnas – išoriškai visiškai toks pats, kaip ir tikra realybė, tai kam iš viso galvoti apie tai, ar ji tikra, ar tai – sapnas? Bet ne, pasibaigus šiai kelionei į realybės vidų (arba į save?), pagrindinio herojaus vidinis pasaulis iš esmės pasikeitė. Pasirodė, kad visos išorinio pasaulio metamorfozės yra tik jo paties vidinių pasikeitimų ir pasikeitusių santykių su aplinkiniais atspindys.

Filme demonstruojamos supančios tikrovės valdymo idėjos esmė ta, kad visą pasaulį griežtai valdo miegančio personažo pasąmonė, išreikšta labai egoistine forma: visus, bandančius patekti į herojaus vidinį pasaulį, ji visais būdais stengiasi sunaikinti – pasitelkdama ginkluotus kareivius, sniego griūtis, įvaldytą gravitacijos jėgą ir t.t.

Tačiau, jeigu kas nors, įveikęs visus ego apsaugos mechanizmus, visgi patenka į žmogaus susiformuotą aplinkinį pasaulį, tai visa supanti tikrovė tiesiog subyra, ir personažai patenka į naują pasaulį, suformuotą jų suvienytos pasąmonės. Būtent tai yra esminė pademonstruotos koncepcijos naujovė: supantis pasaulis yra visų šiame pasaulyje gyvenančių žmonių tarpusavio santykių, jų sąmoningų bei pasąmoningų norų tarpusavio sąveikos rezultatas, o visa pasaulio disharmonija – žmonių tarpusavio santykių disharmonijos rezultatas.

Filmo kūrėjai įspūdingai ir įtikinamai pademonstravo, kad kol visi esame įkalinti savo sapne, t.y. egoistiniame tikrovės suvokimo narvelyje, tokio pasaulio realumas yra labai abejotinas. Ir tik tada, kai žmonės, įveikę tarpusavio svetimumą, vienydamiesi sujungia atskiras individualias realybes į vieną bendrą, tada atsiranda tikroji realybė, kurioje tik ir įmanomas kiekvieno žmogaus atskirai ir visų kartu harmoningas gyvenimas. Ir tokiu atveju kiekvieno žmogaus pasaulio realybės laipsnį lemia jo atvirumas ir pasiruošimas priimti į savo pasaulį kitus žmones. Tik tai ir yra tikroji kūryba, duodanti pasauliui kažką naujo ir pozityvaus.

Taip iš esmės atnaujinamas gelminis moralinis etinis principas: „Pamilk savo artimą kaip pats save“. Dabar į klausimą: „Kodėl aš turiu mylėti savo artimą“ galima drąsiai atsakyti: „Todėl, kad kitaip aš gyvenu savo egoistinės pasąmonės kuriamose iliuzijose, o norėdamas pažinti tikrąją realybę, turiu laikytis jos dėsnių“.

Vladimiras Kropylevas

Mūsų pasaulis – tai iš tiesų iliuzijų pasaulis. Mažų mažiausiai, kiekvienam gyvam sutvėrimui jis atrodo kitaip. Jau vien iš to galima spręsti, kad kažkoks tai konkretus pasaulis – mūsų pasaulis – tėra iliuzija.

Jeigu mes turėtume kitus jutimo organus, mes jį matytume kitaip. Jeigu mūsų regėjimo dažnis atitiktų infraraudonųjų, ultravioletinių ar rentgeno spindulių dažnį, girdėtume kito dažnio garsus, kitu dažniu veiktų mūsų lytėjimas ar uoslė, tai mūsų pasaulis, tai yra – visų mūsų jutimų suma būtų visiškai kitokia ir transliuotų mums visai kitą vaizdą. Mums žinoma, kad šuo suvokia pasaulį uoslės pagalba, gyvatės –  temperatūros jutikliais –  jie „mato“ kitaip. Jeigu mes neturėtume regėjimo, kuris mums teikia 90% informacijos, tai kitaip jausdami, prisitaikytume prie mus supančio pasaulio: jeigu aš nematyčiau šių objektų, jie man egzistuotų lytėjimo organų dėka, kurių pagrindu manyje ir formuotųsi pasaulio modelis.

Vadinasi, jeigu mes pakeistume savo penkis jutimo organus – regėjimą, klausą, uoslę, lytėjimą ir skonį, –  į kitus, veikiančius kitais dažniais, tai savaime suprantama, pasaulio vaizdas būtų kitoks. Jau vien tiktai šios išvados dėka mes suprantame, kad pasaulis – tai subjektyviai jaučiama realybė, mūsų realybė, kuri egzistuoja mūsų viduje. Jeigu mes įgytume dar ir kitus jutimo organus, tai paįvairintume vaizdą neatpažįstamai pasikeitusiu pasauliu. Tačiau mes netgi neįsivaizduojame ko būtent mums trūksta.

Penkis žmogui įprastus jutimo organus galima papildyti dar vienu, šeštuoju jutimo organu, vadinamu „siela“. Tai nėra įprastas jutimo organas – jis veikia iš principo kitu pagrindu – ne vien tik priimdamas informaciją į save, o sąveikaudamas su pačiu informacijos šaltiniu –  jis priima išorinę informaciją, supanašėdamas su jos siuntėju (šaltiniu, išoriniu vienalyčiu jėgos lauku). Ir tada jis jaučia tikrą – neiškraipytą, savojo egoizmo savybėmis nesutrikdytą – išorinio pasaulio vaizdą. Tuo skiriasi altruistinis tikrovės suvokimas nuo mūsų, egoistinio tikrovės suvokimo.

Altruistinis suvokimas neiškraipo pasaulio vaizdo, jis leidžia pajusti, suvokti, suprasti pasaulį tokį, koks jis yra, nepriklausomas nuo stebėtojo. Ir tai pats svarbiausias altruizmo pranašumas. Čia turimas galvoje ne mums įprastas buitinis-socialinis altruizmas, kurio pagrindas lieka vis tiek egoistinis, o teisingas, harmoningas santykis su gamta visuose jos pasireiškimo lygiuose. Todėl tai galima būtų pavadinti harmonijos, harmonijos suvokimo mokslu, nes chaosas tėra neįsisavinta harmonija. Įsisavinti tokį pasaulio suvokimą ir, jau jo pagrindu, stebėti mūsų iliuzijas bei visas metamorfozes, kurios mus ištinka – mūsų kūnas miršta, gauname naują kūną, gyvename jame, gyvename be jo – taip gali tik žmogus, kuris iš tiesų stebi pasaulį objektyviai.

Vincas Andriušis