Viskas, ką mes matome, apdoroja smegenys, tačiau apdorojant daug kas yra užblokuojama nuo supratimo. Niujorke esančio Rutgerso molekulinės ir elgesio neurologijos centro mokslininkai atrado, kad smegenyse yra tam tikra sklendelė, kuri filtruoja išorinę informaciją.

Žmogus, suvokdamas kiekvieną akių judesio signalą, vietoje įprastinio pasaulio vaizdo matytų greitai besikeičiančius paveiksliukus. „Ir vietoje to, kad slopintų gaunamą informaciją akių judėjimo metu, – pasakoja vienas iš tyrimo dalyvių, – smegenys priima, apdoroja ir atmeta tuos duomenis, kurių nėra reikalo siųsti mūsų sąmonei“.

Mokslininkai jau ne kartą aiškino, kad mūsų regimas pasaulio vaizdas nėra objektyvus ir priklauso nuo penkių jutimo organų sandaros. Dabar paaiškėja, kad ir smegenys taip pat riboja mūsų pasaulio suvokimą, nors ir apdoroja visą gaunamą informaciją. Kodėl jos taip elgiasi – mokslininkai kol kas nežino. Šiuo metu jie ieško smegenyse zonų, kurios priima žmogui nesuvokiamą informaciją.

Tikėkimės, kad greitai mums vis gi pavyks atverti tikrą, neiškraipytą pasaulio vaizdą. Koks jis bus? Turbūt fantastiškas.

Redakcija

Žiūrėdami į veidrodį mes matome savo pavidalą. O žvelgdami į mūsų realybę mes, iš esmaės, matome save, savo norų pavidalus.

Mūsų norai yra mūsų gyvenimo esmė. Jie, tarytum perpetuum mobile (amžinas variklis), be perstojo varo mus pirmyn. Jie mums diktuoja mūsų mintis, tikslus, poelgius. Mūsų pasaulis, mūsų realybė – tai mūsų norų piešiamas vaizdas. Mūsų smegenys – tai ne daugiau, nei mūsų norų ištikimas tarnas. Gerai pagalvojus, tampa aišku, jog pakeitę žmogaus norus, gautume visiškai kitą žmogų su visai kitomis savybėmis

Norai yra suskaidyti į dalis. Dalį jų jis jaučia savyje, savo viduje, kitą dalį – tarytum išorėje. Vienoje jaučia save, kitoje – pasaulį. Ką mes matome aplink save? Mūsų penkių jutimo organų formuojamą vaizdą. Jie visus išorinius poveikius siunčia į pakaušio srityje esančią galvos smegenų žievės dalį, kuri, savo ruožtu, tarytum kokia fotokamera fiksuoja atėjusius signalus. Ir rezultate mes gauname gražų trimatį vaizdelį, vadinamą „mūsų pasauliu“, su visais, tarytum mūsų išorėje, esančiais objektais. Visa tai panašu į mums demonstruojamą filmą! Mes šiame filme gyvename, bet kažkas mums vis trukdo. Tarytum režisierius būtų sumaišęs scenarijų ir iš pagrindinio herojaus atėmęs laimę ir ramybę.

Tarp noro, kurį žmogus priskiria sau, su kuriuo jis save tapatina, ir noro, kuriame suvokia visą savo aplinką, yra didžiulis atotrūkis. Aplinką vaizduojantis noras yra atskirtas nuo jo „Aš“. Žmogus jį suvokia kaip svetimą, savo vidinio noro atžvilgiu, ir analizuoja jį tiktai galimos naudos jo vidiniam norui mastu, kokį pasitenkinimą jis gali suteikti jo vidiniam norui. Likimo ironija! Kiek ištikimai jis myli savo „Aš,“ – tiek nekenčia kitų, ir visada, atskirdamas juos nuo savęs, juos vertina neigiamai.

Mes visą laiką lyginame save su kitais. Mums neužtenka turėti automobilį, butą, pinigų – reikia dar, kad kaimynas visa to neturėtų! Ar žinote alegoriją apie tai, kurioje pasiūlius žmogui pasiimti viską ko tik nori, su sąlyga, kad kaimynas gaus dvigubai daugiau, jis paprašė išmušti vieną akį. Štai tokia, mūsų pirminė prigimtis.

Laimės receptas paprastas: reikia pakeisti mūsų norus. Išorinius paversti vidiniais. Pavyzdžiui, aš pavydėjau kaimynui, kai jis nusipirko naują automobilį. Tačiau vedęs jo dukrą, aš džiaugiausi jo naujais pirkiniais. Juk jis – mano artimas.

Ir jeigu žmogus jaustų kitus kaip artimus, tai jis nesikankintų dėl to, kad kaimynas turi daugiau. Įsivaizduokite, kuo kitas turi daugiau, tuo man geriau! Aš viską jiems atiduočiau ir saugočiau juos kaip savo akį. Juk nuo jų patiriamo malonumo priklauso mano laimė! Jokių karų ir konfliktų. Tam nieko nereikia – tik pradėti gyventi kitų norais. Paversti juos artimais!

Juk gamta specialiai davė tokią apgaulingą ir atvirkštinę suvokimo formą, kad žmogus šią išorėje esančią dalį paverstų savo „vidiniu“ pajutimu. Kokiu tikslu?

Prisijungdamas prie šios išorinės realybės žmogus suvokia tikrą, vientisą pasaulį ir tampa laimingu!

Aleksandr Gurov

Atsimenu savo vaikystę, nuoširdų norą pažvelgti į laikrodžio vidų ir pažiūrėti, kas ten per „dėdė Laikas“ suka jo rodykles. Lygiai taip pat gerai atsimenu ir savo nusivylimą, kai vietoje „dėdės“ pamačiau krumpliaratukus ir ašeles. Jau nuo tada manyje užsifiksavo jausmas, kad laikas – tai kažkas nenatūralaus, dirbtino. O juk tai viena iš fundamentalių, visą mūsų gyvenimą įtakojančių sąvokų.

Bet kokio objekto padėtis mūsų pasaulyje yra apibrėžiama jo koordinatėmis erdvėje tam tikru laiko momentu. Jos kinta, objektui judant erdvėje ir laike.

„Laiko“ sąvoką sudaro trys parametrai: praeitis, dabartis ir ateitis. Tačiau atsimename, tyrinėjame praeitį, planuojame praeitį arba svajojame apie ją, tiktai dabartiniame laike.

Suvalgytas gabaliukas pyrago, kaip ir pasibaigęs Vaterlo mūšis, iš karto nustoja egzistuoti dabartyje ir patenka į praeities įvykių kategoriją. Iš jų belieka tik žinojimas žinančiųjų atmintyje. Jis, kaip ir bet koks kitas žinojimas mūsų pasaulyje, yra subjektyvus ir priklauso nuo žinančiojo savybių – nuo jo išsilavinimo ir kultūros lygio, protinių gebėjimų ir, svarbiausia, nuo noro ar nenoro žinoti. Vadinasi, žmogus absoliučiai visada gali būti tik dabartyje ir tik ją jausti. Ir vien tiktai iš jos pozicijos vienaip ar kitaip spręsti apie praeitį ar ateitį. Kodėl taip yra?

Objektai, kurių padėtis mūsų pasaulyje nustatoma pagal erdvės ir laiko koordinates , yra fiziniai, materialūs. Šis pasaulis – tai materialių objektų pasaulis.

Jeigu į žmonių pasaulį pažvelgsime kaip į materialių objektų pasaulį, tai šiais objektais bus mūsų kūnai. Tačiau, jeigu iš pastarųjų atimtume norus, tai iš jų nieko nebeliktų. Dėl to galime daryti išvadą, kad tikrieji žmonių pasaulio subjektai yra jų norai, o kūnai – iš tiesų tik objektai, materialūs instrumentai, kurių pagalba mūsų pasaulyje veikia norai.

Pabandykime iš tokios pozicijos pažvelgti į „laiko“, „vietos“ ir „judėjimo“ sąvokas. Gydytojai tvirtina, kad žmogus turi miegoti 8 valandas per parą. Ką reiškia 8 valandas? Miegas – tai organizmo noras pailsėti. Jo pilnam realizavimui organizmas turi praeiti tam tikrų būsenų (noro sudėtinių dalių) ciklą – užmigimas, negilus miegas, gilus miegas, pabudimas. Vadinasi, šį ciklą mes galime pavadinti ne „8-niomis valandomis“, o „organizmo norų kaita“. Kitaip sakant, laikas norų pasaulyje – tai tam tikra norų kaitos seka.

O ką tokiame pasaulyje reiškia „vietos“ sąvoka? Aš esu Vilniuje, Maskvoje, ar Paryžiuje. Kodėl aš esu būtent ten? Todėl, kad toks yra mano noras. Elektronas išlaiko tam tikrą trajektoriją branduolio atžvilgiu, priklausančią nuo jo noro rasti pusiausvyrą tarp išcentrinės ir įcentrinės jėgos. Medis auga tam tikroje vietoje, kuri savo dirvožemio sudėtimi, pakankamu šviesos ir drėgmės kiekiu atitinka jo norą.

Kitaip sakant, būti tam tikroje vietoje reiškia turėti tam tikrą norą. Todėl judėjimas norų pasaulyje yra judėjimas nuo vieno noro prie kito. Pavyzdžiui, kelionė iš Vilniaus į Paryžių gali įvykti tiktai pasikeitus norui būti vienoje ar kitoje vietoje. Molekulės iš daugiau pasotinto tirpalo pereina į mažiau pasotintą siekdamos (norėdamos) pusiausvyros. Kaip šitie grynai teoriniais atrodantys samprotavimai gali įtakoti mūsų kasdieninį gyvenimą?

Norų pasaulio atžvilgiu mūsų kūnai yra tiktai jų realizacijos instrumentai. Tokio požiūrio logika nurodo būtinybę jais rūpintis tiktai tiek, kiek tai yra būtina jiems šią funkciją atlikti ir ne daugiau. Todėl nustos funkcionuoti tos šakos, kurios užsiima dirbtinai išpūstų, viršijančių šią būtinybę, poreikių tenkinimu. Tai išlaisvins milžinišką darbo resursų kiekį, reikalingą iš tiesų būtinoms kūno reikmėms tenkinti. Ir šie išlaisvinti resursai padės aprūpinti juos visiems be išimties planetos gyventojams prideramu žmogui lygiu.

Supratę, kad kūnai nėra subjektai, mes dėmesį koncentruosime ne į jų formą ir savybes (išorę, charakterį, išsilavinimo ir kultūros lygį, elgesį), o į norus ir ketinimus. Atitinkamai keisis ir auklėjimo bei švietimo sistemos. Šiandien žmones moko taip vadinamų elgesio taisyklių, pagrįstų tikrų norų ir ketinimų slėpimu, o bus mokomi teisingai norėti – kito, o kartu ir savo naudai.

Šiandien mokslas studijuoja materialių objektų savybes: masę, valentingumą, fizinius, cheminius, fiziologinius ir net psichologinius šių reakcijų (tarpusavio sąveikų) rezultatus. O reikėtų ištirti norus – visų šių rezultatų, savybių priežastis.

Šiuo metu pasaulyje nepriklausomais nuo žmogaus dydžiais laiko atžvilgiu yra matuojama: Žemės, Mėnulio, Saulės sukimasis, atomų skilimo periodas, lazerio spindulių dažnis ir t.t. Bet ne norai – visų mūsų veiksmų priežastis. Išmokę valdyti norus, mes, tuo pačiu, išmoksime valdyti laiką, nes norų pasaulyje jo tėkmė priklauso nuo jų kaitos greičio. Jeigu mes išmoksime generuoti savyje stiprų norą pasiekti ir realizuoti vis naujus norus, tai ši kaita vyks sparčiau. Mes paspartinsime laiką.

Svarbu pastebėti, kad pasaulį suvokdami kaip kūnų pasaulį, pasaulinę krizę (kaip ir visas kitas problemas) mes bandome spręsti, keisdami šių kūnų funkcionavimo sąlygas, t.y. keisdami ekonominės, ekologinės, politinės ir kitos veiklos įstatymus bei taisykles. Bet jei jau tikrieji pasaulio subjektai yra ne kūnai, o norai, tai reikia dirbti būtent su jais, keičiant juos – keistis patiems.

Jeigu egoistinė noro forma – rūpintis tiktai savimi ir kitų sąskaita – atvedė mus prie pasaulinės krizės (davė negatyvų rezultatą), vadinasi, norint ją išspręsti, reikia kuo greičiau įgyti priešingą, altruistinę formą. Sukurti tam tikrą rūpesčio vienas kitu sistemą, jungiančią savyje visą Gamtą ir mus pačius, esančius jos sudėtyje.

Daniel Popel

„Naujos teorijos atradimas tarytum kilimas kalnu, kai žvilgsniui atsiveria nauja ir vis platesnė panorama“ A. Einšteinas

Teorijas, kurių pagrindu buvo išrastas holografinis efektas, pirmą kartą įgyvendino Denisas Gaboras (Dennis Gabor) 1947 metais, gavęs už  šį išradimą Nobelio premiją. Holograma – tai toks reiškinys, kuriame visuma yra kiekvienoje jos detalėje. Mokslininkai artėja prie išvados, kad realybė iš esmės, taip pat yra holograminė. Holografiniu efektu pagrįstas ir galvos smegenų veikimas. Mūsų mąstymo procesai turi daug ką bendro su žemiausiu Visatos vystymosi lygiu ir sudaryti iš tos pačios medžiagos. Smegenys – tai holografinę Visatą² atspindinti hologhrama.

Šios neįprastos idėjos autoriai yra du įžymūs mąstytojai – Londono universiteto fizikas, Einšteino mokinys, Deividas Bohmas (David Bohm), ir vienas iš pasaulinių kvantinės mechanikos šviesulių, Stendfordo universiteto neurofiziologas, Karlas Pribramas (Karl Pribram). Savo išradimus jie padarė visiškai nepriklausomai vienas nuo kito, dirbdami skirtingose mokslo srityse.

Bohmas išvadą apie holografinę Visatos prigimtį padarė po keleris metus trukusių nesėkmingų bandymų paaiškinti visus kvantinės mechanikos procesus ir reiškinius pasitelkus tradicines teorijas.

K.Pribramas, studijuodamas žmogaus smegenis, taip pat įsitikino tradicinių teorijų nepajėgumu įminti daugybę jos sandaros mįslių. Abiems mokslininkams holografinis modelis netikėtai įgijo tam tikrą prasmę ir padėjo atsakyti į daugelį iki tol neišspręstų klausimų.

Abu autoriai praeito šimtmečio 70-tais metais savo atradimus aprašė spaudoje. Jų darbai mokslo pasaulyje susilaukė atgarsių, tačiau, kaip bebūtų gaila, už jo ribų plačiau ir neišgarsėjo. Kai kurių tyrinėtojų pozicija buvo skeptiška (o kokia teorija išvengė panašios lemties?), tačiau daugelis pirmaujančių pasaulio mokslininkų papildė jų šalininkų gretas.

Kembridžo mokslininkas, 1973 metų Nobelio fizikos premijos laureatas, Brianas Džozefsonas (Brian Josephson), D.Bohmo ir K.Pribramo teoriją pavadino „realybės esmės supratimo prasilaužimu“. Su šiuo požiūriu sutinka ir Kanados karališkojo universiteto fizikos mokslų daktaras ir knygos „Tiltas tarp materijos ir smegenų“ autorius, Deividas Pytas (David Peat). D.Peatas tvirtina, kad „mūsų mąstymo procesai yra žymiau glaudžiau susiję su fiziniu pasauliu, nei daugelis mano“.

1979-tais metais Prinstouno universiteto techninių ir taikomųjų mokslų mokyklos dekanas, Robert G. Jahn, paruošė „sąmonės vaidmenų atskleidžiant materialią tikrovę“ studijų programą. Atlikę tūkstančius eksperimentų, R.G.Jahn ir jo pagalbininkai paskelbė  savo atradimus, pamatę, kad gali visiškai pagrįstai tvirtinti: smegenys gali tiesiogiai įtakoti ir įtakoja materialią tikrovę. 1994 metais į Prinstouno universitetą susirinko geriausi pasaulio mokslininkai ir pedagogai, norėdami aptarti, kaip galima išvystyti šią stulbinančią teoriją ir pritaikyti ją praktikoje, konkrečiose mokslo srityse. Tai toks neįprastas atradimas, jog bandymai jo rezultatus pritaikyti praktikoje neišvengiamai sukelia daug abejonių bei svarstymų.

Sąmonės ir materialaus pasaulio tarpusavio sąveika jau nebeatrodo šiandien kaip fantastika: sąmonė – smulkiausia ir dinamiškiausia energijos forma. Tai padeda suprasti, kodėl mūsų fantazijos, minties formos, norai ir baimės įtakoja realius įvykius, ir paaiškina, kaip materializuojasi smegenų suformuotas pavidalas.

Panašūs, susiję su realybės esme, atradimai gali tapti tolimesnio mūsų tobulėjimo ir vystymosi varomaja jėga. Suvokdamas save kaip atviros ir dinamiškos Visatos dalelę ir suprasdamas, kad jo smegenims skirtas lemiamas vaidmuo realybės formavime, žmogus galės išvystyti aktyvesnį ir kūrybingesnį santykį su gyvenimu. Dabar jam nereikia stovėti šalikelėje, stebint įvykius iš šalies, – nauji atradimai padeda suprasti, kad šalikelės nėra ir niekada nebuvo. Viskas yra pagrįsta savitarpio įtaka. Kur mes tik beeitume, ką mes tik beveiktume, mūsų mintys kuria aplinkinę tikrovę.

Redakcija

Kas yra mintis ir ar galima jas valdyti? Mes dažnai galvojame apie tai, apie ką nenorėtume galvoti, dažnai stengiamės pažaboti savo mintis, atsikratyti negatyvių minčių, pakeisti jų kryptį arba apkeisti į kitas. Kai negalime šito padaryti, jaučiamės esą silpni, kvaili, negalintys savęs kontroliuoti. Tai kas gi yra mintis ir ar galima jas valdyti?

Iš tikrųjų mintys neatsiranda šiaip sau iš nieko. Mintys – tai mūsų norų palydovai, tarytum atomo branduolį – norą, supantys elektronai. Jos aptarnauja ir kartu atspindi mums mūsų norus. Pirma kyla noras, o tiktai po to mintis. Būtent noras yra pirminis, minties priežastis. Mūsų mintys yra skaičiavimo, ieškojimo funkcijų produktas – ieško optimaliausio noro įgyvendinimo kelio. Norėdami tuo įsitikinti, paimkime paprasčiausią pavyzdį: jeigu man kyla noras įsigyti tam tikrą produktą, tai mintys mane informuos ką reikia rasti, ką aš turiu, ko man trūksta šio produkto įgijimui, kur yra tas produktas ir tam tikrą jo įgijimo planą.

Vadinasi, jeigu noras yra minčių pagrindas, tai norėdami keisti mintis mes turime mokėti keisti norus. Pati mano mintis noro pakeisti negali, o gali tiktai jį padidinti arba sumažinti – kuo ilgiau žmogus galvoja apie vieną ir tą patį dalyką, tuo šis noras didesnis išauga. Norus mums diktuoja aplinka. Aš negaliu užsimanyti tokio dalyko, kurio nėra, kurio nevartoja mano aplinka. Pavyzdžiui, jeigu aš gyvenčiau aplinkoje, kurioje niekas nieko nežino apie coca-colą, ir neturi ryšio su ta visuomene, kuri galėtų apie ją informuoti, tai aš niekada jos nenorėčiau. Kaip aplinka keičia mūsų mintis, mes galime ryškiau pamatyti pasirinkę dviejų skirtingų moralinių lygių aplinkas ir staigiai jas pakeisdami, t.y. pereidami iš vienos į kitą.

Valdyti mintis mes galime tiktai valdydami norus, o valdyti norus galime tiktai mokėdami keisti aplinką. Keisti nereiškia susikrauti lagaminus ir išvažiuoti į tyrus. Mūsų aplinką sudaro ne tik mūsų artimieji, kaimynai, bendradarbiai, bet ir knygos, kurias mes skaitome, filmai kuriuos mes žiūrime, įvairiausi informacijos šaltiniai ir t.t.

Taigi, norėdami pozityvių permainų gyvenime mes turime išmokti pozityviai mastyti, o norint pozityviai mastyti, turime išmokti pozityviai keisti aplinką, kuri, savo ruožtu, pozityviai keistų mus pačius . Tai yra minčių valdymo kelias, kuriame vienintelis ieškovas ir atsakovas esi tiktai tu pats.

Vincas Andriušis

Turbūt, didžioji dauguma žmonių į klausimą – „ar jūs patenkinti savo gyvenimu?“ – atsakytų neigiamai. Jau labai daug mūsų aplinkoje yra tokių dalykų, kuriuos reikia keisti, arba iš viso pašalinti iš akiračio. Netgi įtakingi žmonės nėra apsaugoti nuo nemalonumų, o eiliniai žmonės – juo labiau. Nei vienas žmogus negali likti nepriklausomas nuo savo artimųjų, visuomenės, kurioje gyvena, ar savo tautos problemų.

Daugelis sutiks su tuo, kad pasaulis nėra tobulas. Štai, jeigu gamta patikėtų jį mums perdaryti, – mes jau tikrai įvestume tvarką. Tačiau, mažai kas rimtai susimąsto apie tai, kaip iš tiesų padaryti gyvenimą geresniu. O jeigu ir susimąsto, tai pasijutę bejėgiais, nukreipia mintis link ko nors paprastesnio bei lengviau pasiekiamo. Ir plaukia toliau pasroviui, kaip ir vakar.

Norėdami ištaisyti situaciją, visų pirma nusistatykime teisingą požiūrį į realybę. Viskas, ką mes žinome apie pasaulį, visa informacija apie jį, – yra tai, ką mums transliuoja mūsų penki jutimo organai. Bet kokie žmogaus sukurti prietaisai gali tik praplėsti šio jautrumo skalę, bet negali suteikti mūsų suvokimui ką nors iš principo naujo – ką nors tokio, kas išeitų už šių penkių organų jutimo ribų.

Kitas mūsų pasaulėjautą tiesiogiai įtakojantis faktorius yra noras. Jis, tarytum filtras, atmeta tai kas nereikalinga. Jeigu žmogus ko nors nenori, tai jis ir girdėti apie tai nenorės. Ir kiek jam betvirtintum, nors tai būtų kažkas labai svarbaus, viskas praeis kiaurai ausis. Labai ryškiai tai galima matyti vaikuose, kurių galima be galo prašyti neišdykauti, netriukšmauti, nesipurvinti, – tuščias reikalas, nes čia glūdi visa jų gyvenimo esmė, ir jie nesupranta, kaip galima būtų elgtis kitaip. Kol nesuaugs…

Suaugę kažkuo panašūs į vaikus. Jie gali užsispyrę laikytis kai kurių gyvenimo principų, dažniausiai klaidingų, vien dėl to, kad taip yra patogiau, lengviau, kuria nors prasme naudingiau. Bet gyvenimas galiausiai viską sustato į savo vietas. Ir jeigu šių sustatymų pasekmėje žmogus kenčia, tai jis būna pasiruošęs kažką išgirsti, kažką pakeisti savo įpročiuose, savo pasaulio matyme. Tokia mūsų prigimtis, – kol nieko neskauda, mes neisime pas gydytoją, o stipriai suskaudus, atsiduodame net ir skalpeliui.

Taigi, norai ir tai ką jaučiame – tarpusavyje susiję. Tai reiškia, kad mes jaučiame tiktai tai, ką norime jausti, ir šių norų visumą mes vadiname pasauliu – tuo pačiu pasauliu, kuris nėra tobulas ir kurį reiktų pakeisti. Vadinasi, mums reiks kažką pakeisti savyje. Bet žmonės, kaip taisyklė, nemato reikalo ką nors keisti savyje. Tačiau, jeigu mes jau kalbame apie savo pojūčius, tai ir keisti teks save, savo norus bei įpročius. O jau šių pakeitimų dėka mes galėsime pereiti į aukštesnės kokybės pasaulio suvokimo lygmenį.

Aleksandr Gurov

Džordžas M. Stretonas 1987 metais, Kalifornijos universitete, pirmą kartą atliko eksperimentą su vaizdą apverčiančiais akiniais. Tokių eksperimentų metu grupė savanorių užsideda specialius vaizdą apverčiančius akinius, kuriuos turi nešioti visą savaitę, matydami apverstą pasaulį. Tačiau po savaitės organizmas suprata apgaulę ir bandomieji netgi su akiniais vėl pradeda matyti normalų vaizdą. O akinius nuėmus, eksperimento dalyviai vėl, bet jau plika akimi, visą savaitę mato apverstą pasaulį.

Šiuo metu aukštasis mokslas atskleidžia dar daugiau – jog mes matome ne tik apverstą, bet ir išvirkščią vaizdą. Tai reiškia, kad mūsų matoma realybė iš tiesų yra ne išorėje, o viduje. Vadinasi mes pastoviai stebime pačius save. Ir būtent tai yra tikroji realybė. Kaip man ją pamatyti?

Visų pirma aš turiu pastebėti ir suvokti, kad visa mano realybė pagrįsta mano noru! Ir jeigu aš noriu pamatyti tikrąją realybę, aš neturiu kreipti dėmesio į nieką daugiau, kaip į tai, kas, tarytum, vyksta mano noro išorėje, kurioje mūsų manymu šitas „kino filmas“ sukasi.

Kaip visiems skirta suaugti atliekant tam tikrus veiksmus, taip ir čia mums teks pakovoti ir pamažu, vėl ir vėl įsitikinti tuo, jog tai vyksta mūsų norų viduje. Tai neanuliuoja tikrovės, nes noras ir yra  tikrovė.  Viskas, su kuo man tenka susidurti, kas vyksta aplink mane – tai irgi norai, tam tikru būdu sugrupuotos jėgos – norų mozaika.

Kodėl, žiūrėdami į kompiuterio ekraną negalvojame, kad viduje sėdi kažkokios figūros? Todėl, kad žinome, jog tai elektrinės jėgos formuoja vaizdus ekrane. O mūsų pasaulio atžvilgiu mes šito nesuvokiame, nes nematome mūsų viduje esančio ekrano. Ir todėl mums atrodo, kad mūsų matomas pasaulis yra išorėje.

Žinoma, iš pradžių tai atrodo nerealu, bet jeigu mes apie tai pradėsime galvoti, tam tikru būdu stengsimės tai suvokti, tai pamažu taps realu. Mes artėsime prie teisingo suvokimo, teisingo matymo. Pamatysime, kad viskas vyksta mūsų viduje. Kam to reikia? Tai padės mums suprasti, kad visa mūsų tariama aplinka su visa jos negyvaja gamta, augalija, gyvunija ir, galiausiai, žmonija – tai mes patys, vieninteliai, kuriuos iš tiesų mylime, o meilė taiso pasaulį.

Vincas Andriušis

Žmogaus genų iškodavimas prieš  dešimt metų atrodė kaip proveržis, tačiau tikrovė pasirodė žymiai sudėtingesnė. Išorinė aplinka taip stipriai įtakoja genų realizaciją, jog netgi pilna DNR informacija nesuteikia galimybės užtikrintai nuspėti žmogaus ūgio, jo charakterio bei galimų susirgimų.

Profesorius Erez Braun, iš „Technion“ universiteto, žurnale „Odiseja“ išspausdino straipsnį apie genetinių įžvalgų krizę. Organizmo vystymasį bei gyvybinę veiklą, rašo jis, lemia, toli gražu, ne tiktai paveldimumas. Genų įvairovė neleidžia paaiškinti gyvų būtybių anatominių skirtumų bei plataus jų konjuktyvinių galimybių spektro.

DNR sekoskaita (sekvenavimas), t.y. jos pirmosios eilės nustatymas, greitai taps paprasta, prieinama ir pigia procedūra. Gali atrodyti, jog tai leis tėvams iš anksto sužinoti apie savo vaikų savybes ir sugebėjimus, jiems tinkamas profesijas, kokį medicininį draudimą jiems verta įforminti, ir net apie tinkamesnius partnerius. Tačiau taip nėra.

Šiandien jau yra aišku, jog tarp genotipo ir fenotipo (fizinių organizmo savybių) nėra vienareikšmio ryšio. Genų tarpusavio sąveika skirtingose supančios aplinkos sąlygose pasireiškia nesuskaičiuojama daugybe genų savęs išraiškos formų. Evoliuciniai procesai, vykstantis tarp genų, o ne juose pačiuose, tiesiogiai įtakoja ląstelę ir jos gebėjimą adaptuotis.

Pagal naują mokslo požiūrį ląstelė nagrinėjama ne kaip bioinžinierinis mechanizmas ar logiškas kompiuteris, o kaip į aplinką integruota sudėtinga gamtos sistema. Genai, šiame įstabiame gyvenimo spektaklyje, – ne vieninteliai dalyviai. Taip, be jų nebūtų pjesės, ir vis tiktai, netikėtus siužeto posūkius lemia ne vien tik aktorių artelė, bet ir jų pasikeitimas rolėmis.

Vos ne kikevieną dieną yra gaunamos žinios apie atrastus genus, kurie yra atsakingi už vienas ar kitas savybes bei polinkius, o taip pat už visokias įmanomas ligas – nuo šizofrenijos iki diabeto. Fenotipas, be abejo, didžiaja dalimi yra formuojamas įgimtų DNR faktorių. Bet tai visiškai nereiškia, jog genai programuoja visus atskiro organizmo gyvybinės veiklos aspektus. Nepaisant šimtaprocentinių užtikrinimų, šiandien yra pastebimas tik minimalus ryšys tarp individualios būtybių įvairovės ir jų genofondo įvairovės.

Paimkime, pavyzdžiui, tokią pripažintą paveldimą savybę, kaip ūgis. Jau prieš šimtą metų buvo aišku, jog tėvų ūgis dažniausiai nulemia jų vaikų ūgį. Paskutinių metų bėgyje trys didžiausios mokslinės grupės naujausių technologijų pagalba ištyrė dešimtis tūkstančių žmonių. Eksperimento, kainavusio dešimtis milijonų dolerių, užduotis buvo rasti ūgio ir genų įvairovės atitikimus.

Žmogaus DNR mokslininkai rado dešimtis sričių, kurios yra atsakingos už ūgio koreliaciją. Bėda yra ta, jog visos jos paaiškina mažiau nei 5 % užfiksuotų duomenų. Juo labiau, skirtingų grupių aptiktos srytys, tik truputį tarpusavyje sutampa, kas dar labiau sumažina konkrečių genų vaidmenį. Atsižvelgus į tą faktą, jog ūgis turi ryškiai išreikštą paveldimumo charakterį, tyrimo rezultatai kelia nerimą ir neišpasakytą specialistų sąmyšį.

Išvada yra aiški: genai paaiškina, toli gražu, ne viską. Visiškai tikėtina, jog epigenetiniai, „viršgenetiniai“ procesai perduoda palikuonims praeitų kartų gyvenimo patirtį ir taipogi lemia mūsų paveldimumą. Įmanoma ir tai, jog ląstelių ir išorinė aplinka gali įvairiai paveikti genus, jiems tepalikdamos tiktai kuklią paklusimo aplinkai rolę.

Ne ką geresnė padėtis ir klinikinėje genetikoje. Spėjamas paveldimumo įtakos lygis niekaip nesutampa su realiais duomenimis. Pats ryškiausias pavyzdys – šizofrenija, kuriai iki šiol nėra priskirtas nei vienas genas, turintis aiškų ryšį su ja. Statistiniai duomenys rodo, jog šios ligos paveldimas charakteris yra gryna iliuzija.

Išskyrus pavienius atvejus, kurie sudaro ne daugiau nei 2 % žinomų susirgimų, DNR iškodavimas neleidžia mediciniškai nuspėti atskiro organizmo vystymosi ir veikimo. Tačiau dauguma tyrinėtojų iki šiol nesiryžta pripažinti to fakto, jog netgi menki pakitimai aplinkoje gali įtakoti fiziologiją stipriau nei genai.

Esminė problema yra ta, jog, kaip taisyklė, yra neįmanoma aiškiai atskirti aplinkos nuo paveldimumo. Bandymai supaprastinti vaizdą dėl to, kad lengviau tirti DNR, lemia „genetinius iškraipymus“.  Dėl tos pačios priežasties medicinoje dominuoja siauras biologinis priėjimas, skiriantis vaistų terapiją, nors problemą galima būtų nagrinėti ir platesniame, socialiniame-ekonomniame kontekste.

Pavyzdžiui čia galima pateikti įstabų Dion (Dionne) penkeriuko atvejį. Mergaitės, turinčios vienodą geną, 1934 m. gimė Kanadoje, kurias vyriausybė iš tėvų praktiškai „eksproprijavo“. Jas patalpino į specialiai tam pastatytą „parodų paviljoną“, kuriame už pinigus demonstravo publikai iš viso pasaulio. Seserys augo griežtai prižiūrimos absoliučiai vienodose sąlygose, neturėdamos galimybės bendrauti su išoriniu pasauliu.

Septynerių metų jas paleido namo, ir čia jų bendras likimas pasibaigė. Viena jų mirė, sulaukusi 20 metų, nuo epilepsijos, kita 35-rių metų nuo neteisingos mitybos, o likusios seserys demonstravo labai skirtingas savybes. 2001 metais, viena iš jų mirė nuo vėžio, kitos dvi gyvena iki šiol.

Taip pat galime atsiminti garsiąją chromosomą 15, kurios nebuvimas vieniems sukelia vieną ligą, o kitiems – visiškai kitą. Čia viskas priklauso nuo to, iš ko buvo paveldėtas šis defektas: iš tėvo ar iš mamos. Šitaip epigenetinė informacija yra perduodama paveldėjimo keliu ir sąlygoja vienos ir tos pačios genetinės savybės absoliučiai skirtingus realizacijos scenarijus.

Viltys suprasti fiziologiją vien tiktai genų pagalba primena ankstesniųjų laikų alchemiją. Vaikantis „genų aukso“,  nuošaly buvo palikti svarbūs, augalinio ir gyvūnų pasaulio įvairovę lemiantys procesai. Jie daugeliu atvejų yra atsakingi už visoje gamtoje stebimą įspūdingą gamtos potencialą.

Šiandien mums yra reikalingas naujas požiūris tam, kad galėtume giliau prasiskverbti į mūsų gyvenimą lemiančius mechanizmus. Aplinka vaidina ne mažesnį vaidmenį nei genetika, o kartų ryšys pasirodė esąs žymiai glaudesnis ir didesnis, nei mes manėme. Priešasi mus atsiveria vieninga dėsnių sistema, kurių mes nežinome, nors ir esame neatskiriama jos dalis.

Visą žmonijos istoriją, iki pat mūsų laikų, reikia nagrinėti per šios sitemos prizmę. Ją išstudijavę, mes galėsime išvengti skaudžių klaidų ir greičiau rasime problemų, kurios kilo šiame mūsų vystymosi etape, sprendimą.

Oleg Icekson

Žmogus praeina įvairius periodus. Būna toks laikas, kai jam norisi turtų, valdžios, žinių. O būna ir toks, kai neduoda ramybės svarbiausias  – gyvenimo prasmės klausimas, ir žmogus nori skirti jam visą savo laisvą laiką…

Po to ateina toks laikotarpis, kai jis nuo to atitolsta ir vėl grįžta į pilką gyvenimo rutiną. Kodėl taip yra? Kas ir kodėl taip žaidžia mumis?

Visa tai skirta tam, kad žmogus pamatytų, jog visas pasaulis yra nuostabiai sumanytas ir paruoštas būtent jam. Kad visos gyvenimo problemos, visi įvykiai, visi norai, visos mintys yra jam skirtos tik tam, kad jis anksčiau ar vėliau surastų tikrąjį savo aš – teisingą savo santykį su visa jį supančia aplinka ir šiame santykyje visiškai save realizuotų – atvertų visą nuostabų, begalinį, tobulą pasaulį.

Tai kodėl mums siunčiamos viso šios problemos, kodėl mes turime tiek vargti, kankintis, patirti begalę nesėkmių ir nusivylimų gyvenime? Kodėl mums negali iš karto duoti tokio pasaulio? Kodėl reikia su mumis šitaip žiauriai žaisti? Kam tai naudinga?

Pasaulis reiškiasi priešingybių dėka: šviesą mes pažįstame tamsoje, garsą – tyloje, skonį – alkyje… Visas tas nuostabus pasaulis yra čia ir dabar, mumyse, visai šalia, bet nuo mūsų paslėptas. Tam, kad jį atvertum, reikalingas instrumentas – noras, alkis jam, nes viską patiriame tik savo norais – koks noras, toks ir patyrimas. Noras – tamsa (trūkumas), patyrimas – šviesa, malonumas (užpildymas).

Tam ir skirtas visas šis žaidimas, kad suformuotų mumyse instrumentą – norą pažinti tai, kas nuo mūsų paslėpta.

Vincas Andriušis

Visatoje viską  persmelkia noras. Netgi jeigu viską pasaulyje išnaikinę liktume visiškai vieni, taip įvyktų todėl, kad vyrautų noras būti vienišiems. Noro neįmanoma sunaikinti, nes jį valdo kiti norai ir taip be galo… (iš tinklaraščio)

Kalinys aptinka netikėtą galimybę pabėgti iš kalėjimo. Prie jo prisijungia atsitiktinai apie pabėgimo planą sužinojęs kitas kalinys. Perlipę kalėjimo tvorą, bėgliai pradingsta artimiausiame mieste.

Toliau įvykiai klostosi kaip eiliniame detektyve: besislapstydami nuo persekiotojų, vyrukai bėga iš vienos vietos į kitą.

Staiga pasigirsta policijos automobilių sirenos. Du nelaimėliai blaškosi lyg medžiojami žvėrys, nežino, kur dėtis, bet nepraranda vilties pabėgti. Jėgos jau senka, širdys beviltiškai daužosi, drabužiai šlapi nuo prakaito, bet sustoti nevalia, nes tik taip galima išsigelbėti.

Staiga bėgliai pamato seną apleistą tunelį ir slepiasi jo kiaurymėje. Skuba tuneliu išėjimo link, rodos, jau tuoj išsigelbės, tačiau kitame tunelio gale bėglius pasitinka ir sulaiko policija. Šokiruojanti atomazgos akimirka – labai jau daug sutapimų per trumpą laikotarpį.

Gal tai blogas sapnas, o gal policijos pratybos? O gal – nesėkmingo gyvenimo fragmentas? Neįsigilinus gali atrodyti, kad minima abstrakti, nieko bendra su mumis neturinti situacija, bet yra kiek kitaip: pasakojimas pateiktas kaip analogija ir atspindi faktą, jog visų mūsų veiksmų, minčių ir motyvų pagrindas yra noras. Netikite? Imkime ir kartu išanalizuokime situaciją!

Pradėkime nuo pat pradžių: tam tikri norai lemia žmogaus poelgius, prieštaraujančius įstatymams, todėl jis patenka į kalėjimą. Tuomet žmogus nori įgyvendinti jo supratimo sukeltą naują norą – „atkurti teisingumą“ ir, atsiradus galimybei, sprunka iš kalėjimo.

Tuojau pat iš pasąmonės kyla nesėkmingo badymo ir bausmės neišvengiamumo pojūtis, bet noras pasiekti tikslą neleidžia nurimti. Taip atsiranda jėgų stengtis iš paskutiniųjų ir įgyvendinti dar vieną norą – išsigelbėti.

Galiausiai, kai tampa aišku, kad išsigelbėti nepavyks, prabunda noras paklusti ir pasiduoti.

Šį pasakojimą galima suskirstyti į daugybę smulkesnių fragmentų – norų, aiškinančių kiekvieną žingsnį. Bet ir taip pakankamai aišku, kad mūsų nevykėlio „didvyrio“ veiksmus lėmė tam tikra substancija, vadinama „noru“.
Tęskime tyrimą, visus mūsų veiksmus siedami su norais. Kas yra noras, kaip jis kyla, kokia jo konstrukcija, kaip jis veikia – mes nežinome, bet jeigu būsime atviri patys sau, suvoksime, kad be tam tikro stimulo noro sužadinti neįmanoma.

Čia turi būti dar vienas elementas, vadinkime jį malonumu. Tai – pagrindas, be kurio mes ir piršto nepajudintume.

Taigi mes turime ryšių grandinę: malonumas, stimulas – instrumentas norui sužadinti, kai nėra malonumo, mintis, „aptarnaujanti“ norą ir, galiausiai, veiksmas – noro įgyvendinimo rezultatas. Dabar galima veikti.

Deja, nors teoriškai viskas aišku, realiame gyvenime nėra lengva šią grandinę valdyti. Reikia labai daug ką išsiaiškinti, kol pradėsime suprasti, kad gyvename ir nepastebime, kaip nenumaldomai keičiasi ir prabunda mumyse įvairūs norai.

Jie nuolat įgyvendinami ir vėl atsinaujina, sukurdami gyvenimo pojūtį. Vis dėlto tai suvokti nėra paprasta. Tiesiog mes to nenorime.

Procesas primena bėgimą tam tikra uždara sistema. Mes įkalinti joje ir negalime ištrūkti, o vienintelė galimybė joje egzistuoti – tai pripažinti jos dėsnius ir veikti tiksliai pagal juos.

Sakoma, nuo likimo nepabėgsi. Ir ar verta? Ar ne geriau būtų ištirti dėsnį, pagal kurį veikia norų atsiradimo, įgyvendinimo ir reprodukcijos sistema?! Tai puiki naujų, įdomių ir netikėtų atradimų galimybė.

Pavyzdžiui, visa tai, kas nutinka mums kiekvieną sekundę – ne kas kita, kaip vidinio noro patirti malonumą išorinė išraiška. Kadangi nieko nėra, išskyrus norą, atskleidžiančio savo turinį.

Dėl to galima ginčytis, galima nepritarti, bet faktas yra akivaizdus. Jį būtinai reikia patikrinti, arba, teisingiau būtų sakyti, suprasti, ir tik tada jis tampa patikimu žinojimu, iš kurio formuojasi išmintis.

Apibendrinkime šią trumpą analizę: kas sukelia tam tikrus norus, kas mus verčia norėti valgyti, gerti, miegoti, turėti šeimą, draugų, pirkti, parduoti ir šiaip viską daryti. To mes nežinome.

Žinome, kad visus Gamtos lygmenis, nuo negyvojo iki žmogiškojo, persmelkia noras, pasižymintis dviem savybėmis – davimo ir gavimo.

Kitaip sakant, viskas, nuo pradžios iki pabaigos, veikia pagal noro programą. Kas tai per programa ir kaip ji sudaryta, kaip veikia mus, paaiškės tik tada, kai mes save imsime tapatinti su mumyse veikiančiomis jėgomis – norais. Tokia Žmogaus prievolė. Tokiu būdu mūsų gyvenimas įgyja pusiausvyros.

Taigi valdyti savo norus, mintimis atskirti juos nuo savęs, pakilti virš jų, tapti jų šeimininkais, o ne vergais – to mes turime siekti. Bet kaip tai įgyvendinti?

Atsakymas paprastas: užuot blaškęsi tarp norų nuolat juos tenkindami, turime stabtelėti, susimąstyti, naujai pažvelgti į mus supančią realybę, kurioje, kaip sakė A. Einšteinas, „problemos sprendimo nerasime tame lygyje, kuriame ji atsirado“. Tik pakilę virš savo pasaulio, virš materializmo, rasime sprendimą.

Jei norime šio veiksmo principą suprasti, teks mokytis ir tyrinėti patiems save. Turėsime būti mokslininkai, tyrinėtojai, kitaip nieko nepadarysi – pati Gamta mums duoda rinktis: „studijų suolą“ arba kalėjimą, iš kurio neištrūksi.

Ester Stosman