Pagal Jeilio ir Oklahomos universitetų (JAV) specialistų tyrimų duomenis, paskelbtus internetiniame periodiniame leidinyje „Journal of risk and research“, daugumos žmonių požiūris į mokslines teorijas pagrįstas ne tiek žiniomis, kiek savais įsitikinimais ar nuogąstavimais. Tyrimo autoriai kaip pavyzdį pasirinko tokias temas, kaip globalus klimato pasikeitimas, atominių atliekų saugojimo pavojus bei paslėpto ginklo nešiojimosi teisėtumas JAV. Visais šiais klausimais yra parašytos ataskaitos, atspindinčios šalies Nacionalinės mokslo akademijos „ekspertų konsensusą“.

Tyrimų eigoje paaiškėjo, kad žmonės, nesutinkantys su viena ar kita moksline pozicija, paprasčiausiai neigė ją ir nenorėjo pripažinti įvykusio mokslinio konsensuso teisėtumo, teikdami pirmenybę opozicijoje likusių akademikų nuomonėms (kurios buvo artimesnės jų konservatyviems požiūriams), kas apklaustiems respondentams netrukdė užtikrintai tvirtinti neva „dauguma mokslininkų“ jų pusėje.

Koks situacijų vertinimo bei sprendimų priėmimo mechanizmas įdiegtas kažkur giliai mumyse? Kodėl šis mechanizmas neleidžia mums lengvai ir paprastai atsisakyti įprastų stereotipų, užleidžiant vietą kažkam naujo, neįprasto? Kodėl mums taip sunku skirtis su „sunkiai uždirbtu turtu“, ar tai būtų materialūs daiktai, ar „subtilesnė materija“ – mąstymo būdas, įsitikinimai, sąvokos, elgesio normos?

Turbūt dėl tos pačios priežasties, dėl kurios prie mano tvoros prikalta lenta yra svarbesnė už kaimyno pastatytą pirtelę, nes aš labai vertinu savo nuosavybę, o kito galiu pakęsti tik priverstinai, pažabotas visuomenės priimtų teisės aktų ir gyvenimo bendruomenėje normų. Juk lentos prikalimui prie tvoros man reikėjo eikvoti savo protines bei fizines jėgas, ir nors kaimyno pastangos buvo kur kas didesnės, aš nejaučiau jų reikšmės, svarumo ir todėl negaliu žavėtis jų rezultatu.

Kažkokia nematoma tvora, tvirtesnė už paties pasistatytąją, skiria mane nuo kaimyno, nuo jo rūpesčių, vilčių, džiaugsmų ir negandų, pastangų ir jų rezultatų. Pajausti artimo kaip savęs paties man neleidžia mano egoistinės „pūslės“ apvalkalas. Taip pat jis neleidžia pajausti visos kūrinijos dalių vienybės, vientisumo, tarpusavio ryšio ir harmonijos.

Aš nesuvokiu savojo ego kaip blogio, kaip visų pasaulio nelaimių priežasties. Save tapatinu tik su savo „išskirtinumu“, asmenybe. Aš paisau tik savo pojūčių – gerai man ar blogai. Nors ir laikau save homo sapiens bei didžiuojuosi savo logika, vis dėlto nenoriu rimtai vertinti emocijų neturinčių mokslinių išvadų apie gamtos išteklių išeikvojimą, prievartos visuomenėje augimą bei kitų mano ausiai nemalonių dalykų.

Juk šių faktų pripažinimas prives prie išvados, kad į aklavietę vedančią technologinio žmonijos vystymosi paradigmą reiks pakeisti kita, labiau pritaikyta globalaus pasaulio sąlygoms, kurioje visi priklauso nuo kiekvieno ir kiekvienas nuo visų. Kadangi kol kas egzistuojame pagal pasaulyje viešpataujantį vartotojiško elgesio modelį „šilta ir jauku“, tai visada rasiu bet kurios mokslinės teorijos šalininkų bei kritikuojančiųjų jų išvadas. Kadangi mano ramybė ir komfortas yra svarbesni už objektyvias mokslinių konsensusų išvadas.

Aš dar bijau tuštumos, kuri formuojasi ten, kur buvo mano seni įsivaizdavimai apie pasaulį. O tuštumą reiks kažkuo užpildyti, vadinasi, vėl lieti prakaitą. Ar man to reikia?

Vladimiras Pickunovas

Mintis, jog gyvename iliuzijų pasaulyje, tebeįkvepia įspūdingų filmų kūrėjus. Šiuo metu mus pradžiugino Warner Bros kino kompanija, pagal Kristoferio Nolano scenarijų pastačiusi filmą „Pradžia“ (Inception).

Šiame filme demonstruojama virtualaus pasaulio koncepcija iš esmės skiriasi nuo pateiktos filme „Matrica“. Įdomu stebėti, kokias idėjas šiandien yra pasiruošusi priimti ir apdoroti šiuolaikinė kino bendruomenė.

Filmo personažas palaipsniui grimzta į vis gilesnį sapną, patekdamas į vis labiau dirbtinę realybę, kol giliausiame sapno lygmenyje patenka į tokią realybę, kuri išoriškai visiškai sutampa su ta, kurioje jis pradžioje užmigo ir toliau sapnuoja, kad pabudo bei pasiekė viską, ko norėjo. Taip išnyksta visos jo abejonės dėl supančio pasaulio realumo, ir tik žiūrovui lieka įspūdis, kad viskas aplinkui – sapnas.

Atrodytų – jeigu ratas uždaras, o sapnas – išoriškai visiškai toks pats, kaip ir tikra realybė, tai kam iš viso galvoti apie tai, ar ji tikra, ar tai – sapnas? Bet ne, pasibaigus šiai kelionei į realybės vidų (arba į save?), pagrindinio herojaus vidinis pasaulis iš esmės pasikeitė. Pasirodė, kad visos išorinio pasaulio metamorfozės yra tik jo paties vidinių pasikeitimų ir pasikeitusių santykių su aplinkiniais atspindys.

Filme demonstruojamos supančios tikrovės valdymo idėjos esmė ta, kad visą pasaulį griežtai valdo miegančio personažo pasąmonė, išreikšta labai egoistine forma: visus, bandančius patekti į herojaus vidinį pasaulį, ji visais būdais stengiasi sunaikinti – pasitelkdama ginkluotus kareivius, sniego griūtis, įvaldytą gravitacijos jėgą ir t.t.

Tačiau, jeigu kas nors, įveikęs visus ego apsaugos mechanizmus, visgi patenka į žmogaus susiformuotą aplinkinį pasaulį, tai visa supanti tikrovė tiesiog subyra, ir personažai patenka į naują pasaulį, suformuotą jų suvienytos pasąmonės. Būtent tai yra esminė pademonstruotos koncepcijos naujovė: supantis pasaulis yra visų šiame pasaulyje gyvenančių žmonių tarpusavio santykių, jų sąmoningų bei pasąmoningų norų tarpusavio sąveikos rezultatas, o visa pasaulio disharmonija – žmonių tarpusavio santykių disharmonijos rezultatas.

Filmo kūrėjai įspūdingai ir įtikinamai pademonstravo, kad kol visi esame įkalinti savo sapne, t.y. egoistiniame tikrovės suvokimo narvelyje, tokio pasaulio realumas yra labai abejotinas. Ir tik tada, kai žmonės, įveikę tarpusavio svetimumą, vienydamiesi sujungia atskiras individualias realybes į vieną bendrą, tada atsiranda tikroji realybė, kurioje tik ir įmanomas kiekvieno žmogaus atskirai ir visų kartu harmoningas gyvenimas. Ir tokiu atveju kiekvieno žmogaus pasaulio realybės laipsnį lemia jo atvirumas ir pasiruošimas priimti į savo pasaulį kitus žmones. Tik tai ir yra tikroji kūryba, duodanti pasauliui kažką naujo ir pozityvaus.

Taip iš esmės atnaujinamas gelminis moralinis etinis principas: „Pamilk savo artimą kaip pats save“. Dabar į klausimą: „Kodėl aš turiu mylėti savo artimą“ galima drąsiai atsakyti: „Todėl, kad kitaip aš gyvenu savo egoistinės pasąmonės kuriamose iliuzijose, o norėdamas pažinti tikrąją realybę, turiu laikytis jos dėsnių“.

Vladimiras Kropylevas

Tūkstančius metų žmonės meldžiasi Aukščiausiai jėgai, prašydami sau pinigų, sveikatos, gerovės bei kitų gyvenimo džiaugsmų. Visos pasaulio religijos kalba apie jos gerumą, teisingumą ir gailestingumą. Bet ar gauna žmonės tai, ko meldžia? Ar žmonės tampa laimingesni? Ar nyksta ligos? Ar baigiasi karai, konfliktai, ekonominės krizės, gamtos kataklizmai? Visiškai akivaizdu kad  ne, o viskas yra visiškai atvirkščiai! Vargu ar kas nors prašė Kūrėjo Islandijos Vulkano išsiveržimo, ar naftos išsiliejimo Meksikos įlankoje. Tai kaip čia yra? Mes prašome vieno, o gauname visai ką kitą? Pabandykime išsiaiškinti situaciją.

Gamta – tai, visų pirma, dėsnis arba dėsnių rinkinys. Ir šie dėsniai, kartą jau priimti, negali būti pakeisti. Visiems aišku, kad iš dešimto namo aukšto iššokęs žmogus būtinai užsimuš, netgi jei jis bus teisuolių teisuolis. Argi kam nors šaus į galvą melsti gamtos pakeisti visuotiną traukos dėsnį? Visiškai suprantama, kad jo pakeisti negalima vien tik dėl tos priežasties, jog be jo bus neįmanoma žemėje gyventi. O jei jau taip, tai matyt ir kitų gamtos dėsnių pakeisti negalima. Todėl visi mūsų Aukščiausiai jėgai adresuojami prašymai ir maldavimai ir primena kalbėjimąsi su siena.

Patys dėsniai nėra blogi, o jeigu mes jais mokame naudotis, tai jie mums tik naudingi. Žmonija visada tyrinėjo gamtą tam, kad galėtų užsitikrinti gerą gyvenimą. Tačiau naujų dėsnių atradimas nedaro mūsų gyvenimo laimingesnio. Ir tada mes bandome tiesiogiai kreiptis į Kūrėją, prašydami: pasigailėk, padėk, atsiųsk ir pan. Bet ir čia nesulaukiame tikėto rezultato, kadangi, kaip jau kalbėjome, gamtos dėsnių nepakeisi, ir apie „pasigailėjimą“ negali būti nė kalbos. Tai gal tada neverta beprasmiškai prašyti pakeisti ar sušvelninti nustatytų dėsnių? Gal mes turime ką nors pakeisti savyje taip, kad gyventume santarvėje su ja?

Mums reikia pažinti vieną iš pagrindinių gamtos dėsnių – Vienybės dėsnį. Sistema gali funkcionuoti tada, kai kiekvienas elementas dirba visų gerovei, savo reikmėms naudodamas tiktai būtiną minimumą. Šis principas užtikrina gyvybę visuose lygmenyse – tiek žmogaus biologinio kūno, tiek stambių valstybinių sistemų. Ir jeigu jo nėra laikomasi, tai tokia sistema „serga“ ir jai gresia sunaikinimas.

Bet grįžkime prie maldų. Tai ar iš viso verta melstis, jeigu mes turime reikalą ne su kuo nors daugiau, nei su dėsniais? Taip, verta! Verta yra gamtos prašyti mums padėti suvokti jos vienybės ir meilės dėsnius ir pagal juos gyventi! Gamta pasiruošusi mums, savo sutvėrimams, padėti, bet tik tuo atveju, jeigu mes panorėsime gyventi pagal jos dėsnius. Ką reiškia melstis? Pagarsėjusiame juokelyje klausiama, kuo skiriasi žmonės maldos namuose ir kazino? Niekuo, ir vieni ir kiti meldžiasi, tik antrieji tai daro nuoširdžiau. Štai ir mūsų prašymas gyventi harmonijoje su gamta, savo jėga neturi nusileisti tiems, kurių pinigai priklauso nuo ruletės.

Kai tik žmonija pajus, kad pats jos egzistavimas priklauso nuo Vienybės dėsnio laikymosi, ji būtinai norės jį įgyvendinti. Ir šis noras sutaps su pamatine gamtos savybe ir sistema taps pusiausvyra – pasieksime būseną, kurioje nebus kataklizmų, krizių, karų ir kančių.

Aleksandr Gurov

Senovės civilizacijos ir žmonijos istorija nuo seno žadina žmonių vaizduotę. Žmogus intuityviai tikisi rasti po laiko uždanga slypinčią paslaptį, kuri patvirtintų spėjamą jo didžią paskirtį ir didžiųjų praeities įvykių prasmę.

Buvo laikotarpis, kai kino teatro bei televizorių ekranų nepalikdavo kino juostos apie rastą arba išrastą laiko mašiną. Fantastiniai pasakojimai apie laiko mašiną ir galimybę pakeisti praeitį ir ateitį – žadino vaizduotę. O juk laiko ir istorijos paslapties mįslės yra visai šalia, o tiksliau – mūsų viduje, žmogaus suvokimo labirintuose.

Žmogų galima palyginti su penkias jutimo organų angas, kuriomis jis suvokia aplinką, turinčia „juodąja dėže“. Kiekvienas organas perteikia į smegenis tam tikrą reakciją. Pavyzdžiui, ausies būgneliui garso daromą spaudimą kompensuoja atitinkamo dydžio jėgos klausos aparato vidinis spaudimas. Duomenys apie vidinį spaudimą perduodami „mūsų kompiuteriui“, kuris paverčia juos pajutimais.

Gaunamą informaciją smegenys lygina su jau esančia atmintyje, kurioje saugomi patirti įspūdžiai ir įgyti įpročiai. Po to informacija projektuojama tam tikrame ekrane, kuris ir atspindi žmogui pasaulio vaizdą, kuris atrodo esąs jo išorėje, priešais jį. Visa mūsų informacija apie pasaulį yra gaunama tokiu būdu.

Verneris Heizenbergas suprato mūsų suvokimo apie erdvę ir laiką ribotumą. Jam pavyko rasti tikslią matematinę formulę, apribojančią mūsų klasikinius įsivaizdavimus. Dabar šie apribojimai vadinasi „Heizenbergo neapibrėžtumo principu“. Šis principas nurodo mokslininko daromos įtakos stebimo objekto savybėms dydį tyrimo metu. Jis parodo, jog mūsų stebimas pasaulis ne toks ir „objektyvus“, kaip mums atrodo.

Galima pasakyti, kad ir žmonijos istorija – tai tik mano subjektyvus čia ir dabar vykstančių įvykių suvokimas, kuriuos aš išdėstau manyje sutvertoje laiko skalėje. Aš įsivaizduoju istoriją taip: kas vyko, kas vyksta ir kas vyks, – bet iš tikro aš negaliu tiksliai pasakyti, ar tai tikrai vyko.

Istorija gali man pateikti keletą faktų apie senovės civilizaciją, ar kokį nors kitą reiškinį, ir mano vaizduotė nupieš jį kaip realiai egzistavusį. Ar praeitis iš tikro egzistuoja? Ar aš savo sąmonėje išdėlioju tų įvykių įspūdžius, kuriuos aš sieju su praeitimi, dabartimi ir ateitimi?

Istorija  – tai tam tikras procesas, kurį aš matau laike. Bet ar egzistuoja toks reiškinys kaip laikas? Nėra judėjimo ir nėra šios įsivaizduojamos erdvės –  yra tiktai vieta, kuri vadinasi „žmogumi“, arba noras savyje suvokti, identifikuoti, pažinti informaciją. Šis noras vadinamas tiesiog „noru gauti“. Šiame nore visa realybė pasidalina į mane, kaip asmenybę, ir visą likusią tikrovę: negyvąją gamtą, augalus, gyvūnus, žmones, o taip pat į praeitį, dabartį ir ateitį.

Mes suvokiame tik tai, ką atitinkame. Jeigu dominuoja egoistinės savybės, mes matome mūsų realybę. Jeigu altruistinės – naują pasaulį. Kas viduje –  tas ir išorėje. Pakilti į naują realybės lygmenį gali tik sąmoningai ir savo valia. Norint patekti į „naują pasaulį“, reikia tik pakeisti savo matymą, išvystyti tokį suvokimą, kuris teisingai atspindėtų aplinką. Tokiu būdu mes iš savo „dėžės“ išlipsime į išorę, ten, kur karaliauja ne abstrakcija, o realiai jaučiama begalybė…

Mes jaučiame praeitį todėl, kad mūsų egoizmas ištempia laiką. Jeigu ne jis, tai informaciniai genai, esantys gamtos programoje, realizuotų save akimirksniu, be jokio laiko tarpsnio, ir viskas susispaustų į tašką. Visą istoriją galima būtų peržiūrėti neišėjus iš namų.

O kol kas priešais mane „sukasi kino juosta“, suteikdama pojūtį, tarytum aš gyvenu ir dalyvauju šiame spektaklyje. Kokiu tikslu? Tik vienu – kad aš suprasčiau, jog tai, kas man atrodo yra išorėje ir tolima man, – yra manyje. Ir tik tai supratęs, aš turėsiu galimybę įgyti kitą prigimtį – pradėti gyventi pagal esminį Visatos meilės dėsnį – ir tokiu būdu įžengti į naują realybę bei jausti nuostabų ir vieningą pasaulį.

Irena Ašer

Didžioji mūsų psichologinių problemų dalis kyla iš santykių su kitais žmonėmis. Todėl būtent santykių psichologija tampa vis populiaresne tema medicininėje literatūroje , spaudoje, forumuose ir internete.

Šeimyninis gyvenimas, profesiniai kontaktai, naujos pažintys – visa tai įeina į santykių psichologijos sritį. Net žmogaus savęs vertinimas priklauso nuo santykių su kitais žmonėmis.

Kiek nuoskaudų ir nusivylimų pergyvena žmogus, nesulaukdamas pageidaujamo elgesio su juo. Panieka, atstūmimas, nesupratimas gali visiškai išmušti žmogų iš vėžių, atimti jėgas ir norą gyventi. Ir atvirkščiai, dėmesys, noras suprasti ir padėti suteikia žmogui sparnus, priduoda jėgų ir net padeda išsigydyti sunkias ligas.

Jei gyventume vienatvėje, tik su savimi ir gamta, tai neturėtumėme psichologinių problemų. Tačiau gyvenant visuomenėje, vis tampresniuose santykiuose su aplinkiniais, vis didėjančioje priklausomybėje nuo įvairiausių žmonių, mes pastoviai esame srityje, vadinamoje santykių psichologija.

Santykių psichologijos problemos kyla dėl to, kad mūsų santykiai vartotojiški. Mums visą laiką kažko reikia. Ar tai būtų pinigai, ar valdžia, sielos šiluma ar intymus ryšys, mes visa tai gauname per kitus žmones, todėl nuo jų priklausome. Ten, kur yra priklausomybė, yra ir kova, kuri gali būti aiški ar paslėpta. O kovoje visada yra nugalėtojas ir pralaimėtojas. Geriausiu atveju- lygiosios, kai vyksta lygiaverčiai materialinių gėrybių, draugiškų paslaugų ir šiltų santykių mainai.

Jei vienoje iš paieškų sistemų įvesime frazę „santykių psichologija“, tai gausime daugybę pasiūlymų praeiti vieną ar kitą psichologinę treniruotę. Dauguma jų moko apie tai, kaip daryti įtaką žmonėms arba kaip gintis nuo kitų įtakos. Ar tai būtų interviu su darbdaviu, ar personalo valdymas, ar romantiška pažintis, santykių psichologijos treniruotės moko mus manipuliuoti aplinkiniais žmonėmis, siekiant asmeninės naudos.

Pabandykime įsivaizduoti, kad mes nustojome elgtis su žmonėmis vartotojiškai ir norime ne išnaudoti juos savo naudai, o atvirkščiai – padaryti jiems ką nors naudingo. Tokiu atveju, priklausomybė dingsta, manipuliavimas tampa nereikalingu ir santykių psichologija nustoja būti problematiška ir skausminga. Kartais taip atsitinka. Būna gyvenime momentų, kai esame pasiruošę atiduoti, elgtis nesavanaudiškai ir aukoti savo interesus dėl kito. Iš tiesų tai įmanoma, tik yra viena sąlyga: tam reikia mylėti.

Meilė – subtilus dalykas. Mes negalime mylėti savo valia. Natūralu, kad mes mylime save, savo artimuosius ir viską, kas susiję su mumis. Tačiau tų, kurie nepanašūs į mus, nekelia mums simpatijų, tų, kurie mums svetimi, mylėti negalime. O ten, kur susiduria interesai, neapykanta gali atsirasti net tarp artimiausių žmonių. Vis tik kardinalus sprendimas santykių psichologijoje gali būti tik vienas – meilė. Tik ji pašalina visus prieštaravimus ir išsprendžia visus konfliktus. Kad ir kaip uoliai mes ieškotume kompromisų, tik atidedame konfliktą iki kito interesų susidūrimo.

Per visą žmonijos istoriją daugelis žmonių, kuriuos amžininkai laikė didžiais išminčiais, prieidavo vis prie tos pačios išvados. Jie tvirtino, kad visi žmonės yra vienas kūrinys, padalintas į atskirus individus tik mūsų ribotu supratimu. Atskleisdami tam tikru būdu savo jausmus, jie galėjo matyti tikrąjį pasaulio sukūrimo paveikslą. Tame paveiksle ir žmonės, ir visa supanti gamta vaizduojama kaip vienas organizmas. Natūrali tokio matymo išdava – tokios meilės pasireiškimas, kuri neskirsto į savus ir svetimus, į artimus ir tolimus, o tenka visiems vienodai.

Apibendrinant tai, kas pasakyta, santykių psichologija, būdama pagrindine praktinės psichologijos dalimi, gali visišai išspręsti savo uždavinį, tik įsisavinusi tokią žmogiškų jausmų ir suvokimo metodiką, kuri padeda pamatyti save ir kitus kaip vieną esybę.

Michail Aršavskij

Šiuolaikiniame pragmatiškame pasaulyje labai vertinamas blaivus ir pasvertas požiūris į gyvenimą, realistiškas pasaulio suvokimas, akcentuojant įprastas ir visų gerbiamas vertybes: mokslą, darbą, namus, vaikus, draugus, tėvus, karjerą, atostogas, solidžią sąskaitą banke. Siekiant tapti sėkmingu visuomenės akyse, kaip taisyklė, praeina visas gyvenimas. Tik atskiromis akimirkomis, dažnai dėl asmeninių nesėkmių, praradimų ar netikėto skausmo, žmogus užduoda sau klausimą: ar tai yra tikrai tai, ko aš iš tikrųjų noriu? Kas esu „aš“ ir kaip tą „aš“ išlaisvinti? Ar mane supantis pasaulis tikrai toks, kokį aš jį suvokiu? Jei nieko neįmanoma pakeisti už savo ribų, tai kaip galiu pasikeisti aš pats, kad mano realybės suvokimas pasikeistų?

Nuo Adomo laikų buvo parašyta nemažai knygų, kurių autoriai tvirtino, kad mūsų pasaulis -  iliuzijų pasaulis. Kiekvienas gyvenančiųjų jį priima savaip. Bent jau nėra jokių įrodymų to,  kad mes esame kažkokiame realiame įvykių objekte,  kad mus supantis pasaulis ir yra tikrovė, o ne sapnas ar kokių nors nematomų elektrodų mums primestas iliuzinis paveikslas.

O štai įrodymų, kad yra priešingai – yra. XX-tame amžiuje, dėl kvantinės fizikos atradimų, mokslas pakeitė požiūrį į realybės tyrimą. Paaiškėjo, kad regimas pasaulio paveikslas tiesiogiai priklauso nuo stebėtojo, jo būsenos, nuotaikos, norų stebėjimo metu. Tai patvirtino ir paskutiniai amerikiečių psichologų iš Niujorko ir Kornelio universitetų atlikti eksperimentai.

Buvo atlikti 2 bandymai, kuriuose dalyvavo 90 studentų. Pirma eksperimento dalis tyrė bazinius fiziologinius žmogaus norus (troškulio malšinimas), o antra – abstraktesnį norą (pinigų siekį). Eksperimento dalyviams buvo parodytas butelis su vandeniu ir paprašyta nustatyti atstumą iki jo. Pusei dalyvių prieš tai pasiūlyta suvalgyti sūrių sausainių. Rezultatas buvo toks, kad tie, kurie norėjo gerti, paskaičiavo, kad vanduo yra 26 cm arčiau, nei iš tikrųjų, ir 7 cm arčiau, nei nustatė visi likusieji.

Antroje eksperimento dalyje buvo prašoma nustatyti atstumą iki 100 dolerių kupiūros. Pusei tiriamųjų buvo pažadėta, kad jie galės pasiimti trokštamą banknotą. Rezultate tie, kuriems buvo pažadėti pinigai, pamatė juos  20 cm arčiau, nei tie kurie nesitikėjo gauti kupiūrą. Daugybėje kitų panašių bandymų buvo nustatyti tie patys dėsningumai: trokštamo objekto siekis sukuria jo priartėjimo iliuziją.

Žmogus sudarytas iš skirtingų norų rinkinio: fiziologinių, materialinių (pinigų troškimo ir t.t.), visuomeninių ( pagarbos, šlovės, žinių) ir pagaliau paties rečiausio noro – perprasti save patį, kurį sąlyginai galima pavadinti „dvasiniu“. Savo viduje „rūšiuodamas“ šiuos norus, rinkdamasis ir suteikdamas reikšmę tai vienam, tai kitam, žmogus keičia, reguliuoja savo realybės suvokimo paveikslą. Kitaip tariant, piešia savo pasaulį. Iliuzinį paveikslą, kurį diktuoja jo paties norai. Tačiau ar galima pamatyti tikrą pasaulio vaizdą?…

Svetlana Balašova

Ketvirtadienio vakarą vaikštinėdami po kino teatrą, mes beviltiškai bandėme pasirinkti filmą, kurį norėtume pasižiūrėti. Taip įgriso trileriai ir fantastika, o siaubo filmams nėra nei noro, nei jėgų. Vienas iš mano pažįstamų paklausė: „Kodėl iš kino teatrų išnyko dramos?“

Ir iš tikrųjų, kur filmai sielai, apie gyvenimą, meilę ir neapykantą? Kur visa tai prapuolė? Nejaugi dramaturgija išnyks iš kino ekranų visiems laikams? Greičiausiai, kad taip.  Būtent todėl, jog ji, drama, kaip paaiškėjo, yra visiškai nepaklausi, ir ją pakeitė nauja, spalvingų kompiuterinių filmų karta.

Pažvelkime į tai iš psichologijos požiūrio taško ir kinematografiją panagrinėkime iš tipologijos pozicijų. Kompiuterizuotą kiną kuria programuotojai ir kompiuterinių technologijų specialistai. Didžioji dauguma šių kūrėjų labiau yra išlavinę loginį mąstymą. Tai reiškia, jog jų sukurtas filmas bus ne etinio, o loginio charakterio. Tai ir yra ta priežastis, dėl kurios super efektai ir technikos gudrybės užpildo visą kino filmui skirtą laiką, visiškai nepalikdami vietos santykių etikai.

Tai visai įdomu pažiūrėti, tačiau ne daugiau nei vieną ar du kartus. Tuo tarpu drama, jausmų perteikimas, gali palikti žmogui įspūdį emocinio suvokimo lygmenyje. Ji neužpildys jo smegenų efektais bei loginėmis schemomis. Ji gali užkabinti tokias sielos stygas, kurios giliai slėpėsi žmoguje. Ji privers atgimti atsiminimuose tuos filmo fragmentus, kurie suvirpino žiūrovo širdį emocijomis ir jausmais.

Labai gaila, tačiau šiuolaikinį kiną galima teisėtai priskirti logikai. Juk mūsų karta yra visiškai naujo charakterio. 21 amžius – aukštųjų technologijų ir technikos amžius. Jame visiškai nėra vietos Etikai ir Intuicijai, kurių laikai praėjo kartu su devynioliktojo amžiaus sentimentalumu ir jausmingumu.

Mūsų laikų kino menas, kaip ir kitos žmogaus veiklos sritys, yra sensorinės logikos fazėje, skatinančios mus filmuoti trilerius. Logika daro mūsų filmus spalvingus, bet kartu ir žiaurius savo prasme ir siaubingus mūsų sąmonei.

Neseniai pažiūrėjau filmą „Transformeriai“. Trūksta žodžių. Po filmo atsigavau tiktai po gero pusvalandžio. Jeigu norėčiau nors kažką atsiminti iš šio filmo, nieko nesigautų. Apie ką jis buvo? Aš ilgai knaisiojausi savyje, norėdamas suprasti, kokį gi įspūdį jis man paliko. Bet, kaip bebūtų gaila, nieko, išskyrus susinervinimo, nestabilumo bei keistų nemalonių nuosėdų požymių, neradau.

Po panašaus tipo šiuolaikinių „šedevrų“ peržiūrų atbunka jausmai. Tokio meno įtakoti maži vaikai, įsijaučia į rolę šaltakraujiškai išsukinėdami vienas kitam rankas bei kojas. Nieko keisto, kad žiūrėdami tokius filmus mūsų vaikai išauga žiauriais ir abejingais kitų skausmui.

Mes suaktyvinome protą ir visiškai pamiršome etiką, tarpusavio santykius, jausmus ir išgyvenimus. Bet gi būtent etika auklėja mumyse žmogų, o mūsų protas, paklusdamas etikai, gali dirbti visuomenės gerovei. O jeigu etika bus proto valdžioje, tai rezultate turėsime abejingumą, neapykantą ir pyktį.

Nuo ko prasidėjo kinas? Jis atkeliavo į šį pasaulį kartu su Čarliu Čaplinu. Po to jį papuošė Loido Korigano filmas „Kukaračia“. Dar vėliau žiūrovų širdis užkariavo filmas „Vėjo nublokšti“. Mūsų tėvai ir seneliai iki šiol juos atsimena su meile ir, pasakodami savo išgyvenimus, sudomina mus, kitą kartą, pasižiūrėti šiuos „senus“ ir amžinus kūrinius.

Šiandien kino štampavimo konvejeris dirba ne moralinių idėjų, o vien tik efekto ir įspūdžio labui, programuodamas mūsų visuomenę tam, kad vienas kitą suvoktume kaip loginę mūsų esybės dalį. Tačiau, nepaisant visko, gamtoje egzistuoja pusiausvyra. Ją galima pavaizduoti rato formos. Todėl, vystydami tik loginį suvokimą, mes mažiname jausminę bei kūrybinę dalį. Mums reikia stebėti logikos ir etikos, jutimų ir intuicijos proporcijas, nustatant jas tik pagal artimo, o pasekmėje ir savo, gerovės kriterijus.

Kino meną galima panaudoti mūsų visuomenės egzistavimo ir vystymosi tikslų pažinimo ir švietimo labui, kas padėtų žmonėms greičiau pasiekti brandą.

Ignoruojant gamtos pusiausvyrą, sutrinka mūsų suvokimas ir tai destruktyviai paveikia visas žmogaus veiklos sritis, viena iš kurių yra kino menas.

Kiril Genkin

Žmogaus sąmonė – tikrovės ir visapusiško žmogaus vystymosi pažinimo instrumentas. Trilypė žmogaus prigimtis pasireiškia trijuose sąmonės būviuose: beasmeninė, asmeninė ir viršasmeninė sąmonė. Išnagrinėsime pagrindines, raktines sąmonės savybes.

Triguba žmogaus sąmoningo pasirinkimo struktūra

Neseniai sukurtas autorinis „oktetanalizės“ metodas žmogaus sąmonėje išskiria tris instancijas (komponentus, sudėtines dalis) – „Siela“, „Širdis“, „Protas“. Natūralioje sąmonės instancijų hierarchijoje „Siela“ yra pirmoje vietoje, o „Protas“ – trečioje. Kiekviena sąmonės instancija turi savo specifiką, kiekviena vykdo tam tikras funkcijas, tačiau jos visos glaudžiai tarpusavyje susijusios.

Sąmonėje dominuojant „Proto“ instancijai, aktyvuojasi beasmeninė sąmonė. Dominuojant „Širdies“ instancijai, aktyvuojasi asmeninė sąmonė. Viršasmeninė sąmonė pasireiškia, dominuojant „Sielos“ instancijai.

Sąmonės instancija „Siela“ – tai jausmai, žmogaus EMOCINIS PASIRINKIMAS, jausmų sfera. „Širdies“ instancija – tai vaizdiniai, ORIENTACINIS PASIRINKIMAS, kelio pasirinkimas, veiksmų, elgesio sfera. „Proto“ instancija – tai sąvokos, INTELEKTUALUSIS PASIRINKIMAS, minties sfera.

Trys sąmoningi žmogaus pasirinkimai – emocinis, orientacinis, intelektualusis – dažnai prieštarauja vienas kitam. Pateiksime pavyzdį.

Moteris nusprendė ištekėti už pilnai apsirūpinusio, turtingo vyro, kurio ji nemyli. Tai reiškia, kad intelektualusis moters pasirinkimas tokiam sprendimui sako „taip“, o emocinis „ne“. Prieštaravimas tarp dviejų moters pasirinkimų sukuria jos psichikoje diskomforto būseną, o moters pasąmonėje įsirašo prieštaringos programos.

Pasąmonės programavimą, kuriame nėra jokios konkurencijos tarp minčių, mes vadiname „antualistiniu programavimu“. Toks programavimas, visų pirma, yra skirtas emocionalaus, orientacinio ir intelektualaus žmogaus pasirinkimo harmonijai.

Išsireiškimai „Jam visada sekasi“, „Paskutiniu metu jam sekasi“, „Man nusišypsojo likimas“, „Likimas nusisukdavo nuo manęs“, „Žaislas likimo rankose“, „Paimti likimą į savo rankas“ ir t.t. charakterizuoja trijų sąmoningų žmogaus pasirinkimų tarpusavio koordinaciją, o taip pat pasąmonės programų tarpusavio sutarimo lygį.

Jeigu pasąmonės programos tarpusavyje gerai sukoordinuotos, tada yra laikomasi antualistinio programavimo principo. Tokiu atveju žmogus savo veiksmus vertina kaip sėkmingus, ir jis gali pasiekti tokios sėkmės, apie kurią svajojo.

Tačiau, jeigu pasąmonės programos yra prieštaringos ir trukdo viena kitai sprendžiant sąmonės iškeltas užduotis, tai antualistinio programavimo principas yra pažeistas. Tokioje situacijoje žmogaus mintys yra sudėtingos ir neaiškios, jausmai prieštaringi, veiksmai mažai efektyvūs, ir žmogus tokią situaciją vertina kaip nesėkmę, nesisekimą.

Žmogaus sąmoningo pasirinkimo trigubos struktūros analizė mums parodo, jog norint pasiekti laimę, visų pirma, reikia pasiekti emocinio, orientacinio ir intelektualaus pasirinkimo tarpusavio pusiausvyros.

Sąmonės instancijų dominavimo ciklai

Sąmonės instancijos paprastai savo aktyvumu pasireiškia iš eilės. Rezultate atsiranda instancijų dominavimo ciklai.

Ciklas „Siela → Širdis → Protas“ – savo esme atitinka „jausmai-veiksmai-mintys“, o ciklas „Siela → Protas → Širdis” – ciklą “jausmai-mintys-veiksmai”.

Pažinimo teorija (gnoseologija, epistemologija) tvirtina, kad pasąmonės procesas vystosi nuo gyvo stebėjimo link abstraktaus mąstymo, o nuo jo  – link praktikos, tai reiškia, kad pasąmonės procesas vyksta pagal ciklą „jausmai–mintys–veiksmai“.

Oktetanalizė papildo pažinimo teoriją ir tvirtina, kad ciklą „jausmai-mintys-veiksmai“ tikslinga yra taikyti tiktai paprastose ir lėtai besikeičiančiose situacijose. O sudėtingose ir greitai besikeičiančiose situacijose tikslinga taikyti ciklą „jausmai-veiksmai-mintys“. Panagrinėsime tokio ciklo taikymo pavyzdį.

Daugelio žmonių sąmonėje dažniausiai dominuoja „Proto“ instancija. Todėl ciklą „jausmai-veiksmai-mintys“ jie greičiausiai pradės nuo „Minčių“ būsenos. Tai reiškia, kad tokių žmonių sąmonė, labiausiai tikėtina, funkcionuos pagal ciklą „mintys-jausmai-veiksmai“.

Kaip tokiu ciklu naudotis greitai besikeičiančioje situacijoje, pavyzdžiui, vairuojant automobilį?

Tarkime, jums kilo mintis: „Reikia aplenkti priekyje važiuojantį automobilį“. Vykdome ciklą „mintys–jausmai–veiksmai“.

1 etapas. „Minčių“ būsenoje detaliai apgalvojame, kaip lenksime.

2 etapas. „Jausmų“ būsenoje įdėmiai stebime kelyje esančią situaciją, formuojame aiškų situacijos pajutimą.

3 etapas. Pirmo ir antro etapo pagrindu „Veiksmo“ būsenoje lenkiame.

Jeigu vairuotojas nusprendžia taikyti kitą ciklą – „mintys-veiksmai-jausmai‘, tai jis gali baigtis avarine situacija kelyje, nes vairuotojas pradės manevrą, nesusipažinęs su situacijos pasikeitimais ir nepajutęs jos.

Šiuolaikinis pasaulis sparčiai vystosi. Analitinės kompanijos IDC duomenimis, kas pusantrų metų informacijos kiekis internete padvigubėja. Tokiame, vis sudėtingesniame ir sparčiai besikeičiančiame, pasaulyje tikslinga pirmiausia taikyti ciklą „mintys-jausmai-veiksmai“.

Trys žmogaus laisvės ir atsakomybės instancijos

Laisvė, sąmoningas pasirinkimas, atsakomybė – tai sąmonės atributai, jos gyvybinės savybės. Laisvė suteikia žmogui sąmoningo pasirinkimo galimybę, o šio pasirinkimo kokybę lemia žmogaus atsakomybės laipsnis. Todėl laisvės ir atsakomybės klausimai yra aktualūs visose žmogaus veiklos sferose.

Trilypė žmogaus prigimtis pasireiškia per tris laisvės instancijas: jutimo laisvę, veiksmo laisvę ir minties laisvę. Visos trys žmogaus laisvės instancijos yra glaudžiai susijusios su atsakomybių prisiėmimu ir savo įsipareigojimų laikymusi.

Visišką žmogaus atsakomybę sudaro visos trys atsakomybės instancijos: atsakomybė už jausmus,  atsakomybė už veiksmus ir atsakomybė už mintis.

Daugelis žmonių mano, kad atsakomybė už mintis ir veiksmus – asmeniškai jiems yra svarbiausios atsakomybės instancijos, ir dėl šios priežasties jie ignoruoja atsakomybę už savo jausmus. Tačiau oktetanalizė pastebi, kad gamtos instancijų herarchijoje ATSAKOMYBĖ UŽ JAUSMUS YRA PIRMOJE VIETOJE, o atsakomybė už mintis – trečioje. Todėl, norint kad gyvenime lydėtų sekmė, gerai sektųsi spręsti savo gyvenimo užduotis,  labai svarbu skirti dėmesį savo jausmams, formuoti aiškų bet kurios situacijos pajutimą.

Viačeslav Jacenko

Nagrinėdamas pasaulio suvokimo ir tyrimo klausimus kaskart prieini prie išvados, kad viską riboja mūsų jutimo organai ir lemia mūsų norai. Pavyzdžiui, štai toks klausimas: kas nutiktų su Žemes planeta, jei visa joje esanti gyvybė liautųsi egzistavusi? Ar ji išliktų? Ar galėtų egzistuoti pati viena? Manau, kad ne. Kodėl? O kas tai pamatytų? Juk pasaulio vaizdą piešia mūsų jutimo organai, ir jei nėra nieko, kas bent šį tą jaučia, vadinasi, niekas ir neegzistuoja!

O būtent ką jaučia mūsų jutimo organai? Mes išskiriame mūsų pasaulyje negyvąją, t.y.nejudančią, gamtą, augalų pasaulį, kuris jau sugeba atlikti tam tikrą, nors ir labai ribotą, judesį, gyvūniją, kuri geba judėti erdvėje bei skleisti garsus, ir galiausiai žmonių giminę, turinčią labiausiai išvystytas galimybes. Toks galimybių suskirstymas priklauso nuo kiekvienos rūšies norų lygmens. Patys mažiausi norai būdingi negyvajai gamtai, todėl jai niekur nereikia bėgti, o patys didžiausi būdingi žmogui, kuris nepaliauja judėti dėl savo negęstančių ir nuolat augančių norų.

Taigi jaučiame skirtingų rūšių ir lygmenų norus, kuriuos patiriame kaip įvairius mūsų pasaulio objektus. Be to, svarbu tai, kad ir mūsų pažinimas priklauso nuo norų. Būtent jie sudaro tą dirvą, kurioje auga mūsų suvokimas. Panašiai kaip maisto skonį gali pajusti tik alkanas žmogus, o sotus, kad ir ką jam siūlytum, jaus pasišlykštėjimą valgiu ir skoniu nepasimėgaus.

Norint ištirti pasaulį reikia ištirti mūsų norus. Tačiau kas yra mūsų norai, iš kur jie atsiranda, kas juos mums pakiša? Tarkim, kad gamtoje egzistuoja kažkokia  jėga, atsakinga už mūsų norų sukūrimą ir valdymą tokiu būdu, kad jaustume tam tikrą kūrinijos vaizdą. Tada šios jėgos tyrimas, mėginimas atskleisti jos veikimo dėsnius ir, svarbiausia, šių veiksmų  tikslą turi padėti mums suprasti žmonijos, kaip jaučiančio objekto, egzistavimo tikslą.

Kur išsamiau galime sužinoti apie šią jėgą? Juk jei jos niekas namato ir nejaučia, tai nėra ir apie ką kalbėti. Aptikti ją galime tik remdamiesi šalutiniais reiškiniais, kuriuos šiai jėgai mus veikiant jaučiame. Ir šie reiškiniai – mūsų norai!

Mes negalime suvokti reiškinių esmės, o tik jos nematomo poveikio išorinius efektus. Pavyzdžiui, galime padaryti išvadas, kad yra magnetizmas ir elektra pamatę, kaip tam tikra kryptimi pasisuka metalo gabaliukai arba pajutę skausmą nuo elektros srovės smūgio. Tirdami  mūsų norus kaip tam tikrus šalutinius dar neatskleistų jėgų poveikio reiškinius, taip pat jų augimo dėsnius, jų vystymosi kryptis, galėsime kokybiškiau ir teisingiau ištirti save ir tą pasaulį, kuriame gyvename.

Aleksandr Gurov