Dvasinė raida panaši į vaiko vystymąsi mūsų pasaulyje. Vaikas nesupranta kaip auga – ir mes nesuprantame kokiu būdu vyksta mūsų dvasinė raida. Mes tik iš patirties žinome, kad jis viską turi daužyti, klysti, kristi, verkti, persirgti vaikiškomis ligomis, – be viso šito jis neužaugs, tai realus ir natūralus procesas. Tas pats ir su dvasiniu vystymusi – čia neturi būti jokios mistikos.

Tik gimęs vaikas nieko nesupranta ir mažai ką jaučia, jo judesiai bei veiksmai nėra sąmoningi. Pirmosiomis dienomis jis sugeba tiktai žįsti pieną, netvarkingai judinti galūnes ir leisti garsus. Po kurio laiko jis jau pradeda matyti, jausti kvapus, skirti skonius, kažką atsiminti.

Tik vienas dalykas yra nesuprantamas: kodėl žmogus turi vystytis? Jeigu, tarkime, ateiviui parodytume naujagimį ir tvirtintume, kad iš jo išaugs Napoleonas, šis nepatikės. Kokia čia logika, jei jis paprastų ir nesąmoningų veiksmų dėka įgyja tam tikrus gebėjimus, vysto protą bei atmintį, pradeda kalbėti? Kas lemia šiuos kokybinius pakitimus?

Vaikas žaidžia – o žaisdamas mokosi. Staiga įgyja gebėjimą apsiversti, sėdėti, vaikščioti, laikyti daiktus ir pan. Toks vaikų raidos pavyzdys yra rimtas pagrindas išvadai, jog žmogaus dedamos pastangos iššaukia jo atžvilgiu tam tikros vystymosi jėgos poveikį, kurio dėka žmoguje ir vyksta kokybiniai pokyčiai. Tai yra realus ir natūralus procesas – lygiai taip pat ir dvasinėje raidoje.

Tam tikrame etape žmogaus raida jau priklauso nuo jo paties. Jeigu aukštesnė pakopa yra paslėpta nuo žmogaus, tai jam reikia stengtis kaip vaikui. Nesuprasdamas ir nejausdamas savo kitos būsenos, jis gali ją įgyti – atrasti dvasinę. Kaip vaikas – auga ir įgauna proto žaisdamas, taip ir žmogus aktyvuoja su dvasiniu pasauliu jį rišantį mechanizmą.

Žmogaus pažinimas subjektyvus. Pasaulio, kuriame mes gyvename, vaizdas priklauso nuo mūsų jutimo organų suvokimo ir mūsų vidinių savybių. Todėl dabar žmogaus raidos vektorius turi būti nukreiptas į paties žmogaus vidų, jo vidinį pasikeitimą, o kartu, į šio pasikeitimo pasekmę – pilnesnį bei teisingesnį pasaulio vaizdą.

Aleksandr Gurov

Ir vėl atlieku vadinamąją socialinę apklausą. Man ypač patiko tai, kad nereikia vaikščioti gatvėmis ir įkyrėti žmonėms, pakanka interneto tinklapio paieškos laukelyje surinkti reikalingą temą, ir naršyklė kaipmat pasiūlo visą puokštę variantų. Ar  ne puikus pasirinkimas? Taigi rašau: „Kas aš?“ Ir man pateikiami tokie sakiniai: „kas aš tau“, „kas aš testas“, „kas aš filmas“ ir daug kitų, tarp jų – ir „kas yra Kate Moss vyras“. Labiausiai patiko „kas aš? kur aš?, kas šitie žmonės?“

Tai ir reikėjo įrodyti. Žmogus nori žinoti ne tik kas jis toks, kokioje terpėje gyvuoja, bet ir kokią vietą užima tarp „šitų“ žmonių.

Kodėl žodis „šitų“ kabutėse? Todėl, kad žmogui būdinga priešpastatyti save kitiems. Jam visada atrodo, kad būtent jis yra ypatingiausias, protingiausias, pats gražiausias… Arba nori toks būti…

O kai kas netgi nori užsidaryti savo dėžutėje, kad nematytų ir negirdėtų kitų. Pabandysiu sau atsakyti į klausimą „Kas aš?“ Lengva! Aš – Jelena. Man 41 metai. Esu žmona, motina, duktė, sesuo, draugė, kaimynė…

Palaukite… Pradedu painiotis… Aš žmona, nes turiu vyrą. Aš motina, nes turiu vaikų. Aš duktė ir, atitinkamai, turiu tėvus. Sesuo – broliui. Draugė savo draugėms. Kaimynė… Oi, kaimynų – debesis…

Vadinasi, aš egzistuoju tik todėl, kad yra kiti?!! O kas gi Aš? Na, tiesiog „Aš“. Be jokių „kitų“… Ieškau, knaisiojuosi savyje… Juk be kitų manęs tarsi ir nėra?..

Jeigu aš parašysiu rašinį, o skaitytojų nebus, tai kaip gi visa šita rašliava egzistuos? O jei užsigeisiu pritardama gitara gražią dainą sudainuoti – kas įvertins, kad ji graži?.. Mano akys išsiplečia… O kaipgi… kaipgi…

Štai žmonės kalba apie vienatvę… Kurgi ji, ta vienatvė, kai aplink tiek daug „šitų“, „kitų“… Net jeigu kuris nors iš jų nelabai mane myli, vis tiek tai reiškia, kad Aš esu…

Kas Aš? Kas šitie žmonės aplinkui?.. Jie egzistuoja todėl, kad esu Aš? Ar Aš esu todėl, kad egzistuoja jie?

Staiga išryškėjo vaizdas: pasaulis – tai makramė, ir visi esame surišti stipriais stipriais mazgeliais… Be manęs motyvas negali būti toks, kokį sumanė Kūrėjas… Ir be kitų gijų taip pat…

Vikipedijoje skaitau: „Medžiaga makramė pinti turi būti tvirta, vidutinio sukrumo ir lankstumo“.

Aišku. Tam, kad mūsų pasaulio motyvas būtų lygus, harmoningas, visos gijos turi būti stiprios, t. y. turėti savo vidinį tvirtumą. Sukrumas – tai (mąstau) kiekvieno gyvenimiškoji patirtis. Kiekvieną gyvenimas susuka skirtingai. „Tinkamai“ reiškia, kad, nepaisant to, kaip esi susuktas, tu išsilaikei, tapai minkštesnis, lankstesnis ir jau gali susipinti su kitais, kad taptum Vieningu motyvu…

Jei prie šio motyvo būsi netinkamai prikibęs, tai būsi nukirptas aštriomis žirklėmis, kad nedarkytum Harmonijos… Ir įpins tave Meistras į naują gaminį, kad ten „prigultum tinkamai“, priderintas prie kitų siūlelių… Esmė liks ta pati: tu – gija, pasikeis tik laikas ir vieta…

Gal neverta laukti kitos progos? Ir jau dabar, šiame kūrinyje, pasistengti surasti sąlyčio ir  bendrumo taškus tarp kitų gijų…

Kaip suteikti didesnį malonumą Meistrui, kad Jis galėtų savo Kūrinį paglostyti rūpestinga ranka ir įsitikinti jo išbaigtumu ir didingumu… Kad daugiau nie-ka-da netektų jo taisyti…

Kas aš?.. Vienišas siūlelis, gulintis savo dėželėje?.. Ar viena iš tų, kurie sudaro geriausią visų laikų paveikslą – viso pasaulio paveikslą… Su Didžiojo Meistro autografu…

Jelena Voroncova 

Žmonėms yra būdinga dairytis atgal, vertinti savo elgesį iš pragyventų metų perspektyvos. Ir, peržvelgdamas atmintyje buvusias praeityje gyvenimo situacijas, žmogus gali džiaugtis tam tikromis savo sėkmėmis ar liūdėti dėl nesėkmių. Beje, dėl nesėkmių žmonės kartais liūdi labai stipriai, griaužia save iš vidaus, pasiduoda depresijai, o kartais net ir nusižudo. Suprasdamas, kad dabar jau nieko pakeisti negalima, žmogus kartais įsivaizduoja,kad jei būtų tokia galimybė, tai vienose ar kitose situacijose, jis, žinoma, pasielgtų kitaip.

Bet kaip yra iš tiesų? Ar išgyventose gyvenimo situacijose mes turėjome galimybę pasirinkti ir pasielgti kitaip? Juk mes elgėmės, kaip sakoma, pagal širdies užgaidas. Nei vienas iš mūsų nenorėjo sau bent kiek pakenkti.

Nesvarbu ko ir kada mes norime, o svarbu tai, jog mes visais atvejais norime patirti malonumą. Tokia mūsų esmė. Gyvenimas, žinoma, mus kartais koreguoja, ir mes ne visada patiriame malonumą. Žymiai dažniau – karčius nusivylimus. Bet kaip ten bebūtų, jeigu mes galėtume sugrįžti atgal, tai pasielgtume lygiai taip pat. (Toli gražu ne visi tai supranta.)

Tai ar verta tada dairytis atgal ir priekaištauti sau dėl „jaunystės klaidų“? Čia atmintyje iškyla gerai žinomas biblijos siužetas, kai Aukščiausias įsakė Lotui su šeima bėgti iš Sodomo ir Gomoros, ruošdamasis sunaikinti šiuos nuodėmingus miestus. Bet kartu juos įspėjo, kad jei nori išsigelbėti, bėgdami nesidairytų atgal. Loto žmona, pažeisdama draudimą, atsigręžė. Ir pavirto druskos stulpu…

Šis pavyzdys mums gali būti gera pamoka ateičiai. Ir neverta dairytis atgal ir priekaištauti sau už senas “klaidas”. Kitaip atsitikti negalėjo, ir pakeisti jau nieko nebegalima. Geriau žvelgti pirmyn ir pasistengti surasti savyje tai, ką galima pakeisti ir ateityje viską daryti teisingai.

Aleksandr Gurov

Mary Helen Immordino-Jang ir jos kolegės iš Pietų Kalifornijos universiteto įsitikinusios, kad bendravimas socialiniuose tinkluose gali neigiamai atsiliepti asmenybės vystymuisi ir jos moralinėms vertybėms. Telegraph praneša, kad šiame kontekste vaikai labiausiai pažeidžiami, kadangi jų smegenys dar tebesivysto.

Žmogus skirtingai rūšiuoja informaciją ir reaguoja į ją. Signalai apie fizinį skausmą smegenyse interpretuojami viso labo tik keletą sekundžių, tuo tarpu, kai susižavėjimas ir užuojauta – emocijos, apibrėžiančios žmoniškumą, – reikalauja daug daugiau laiko. To išdavoje, greitas apsikeitimas trumpais pranešimais sudaro kliūtis suvokti ir apmąstyti faktorius, susijusius su dorovingumu.

Socialiniai tinklai ir skaitmeninės MIP gali toli į šoną nuvesti vartotojus nuo tradicinio humanizmo supratimo. „Media kultūroje, kuri prievartą ir kančią paverčia nesibaigiančiu šou – ar tai būtų išsigalvojimas, ar pramoga, – abejingumas žmogaus kančioms palaipsniui auga“, – teigia Universiteto vyriausiasis sociologas Manuelis Kastelsas.

Globalios komunikacijos, susiejančios žmones visame pasaulyje, gali iššaukti dvejopą efektą. Mokslininkų nuomone, nauji tarpusavio sąveikos ir bendravimo standartai reikalauja skubiai sukurti naują požiūrį, kuris leis keistis teigiamais duomenimis ir emocijomis, sulaikant negatyvumo platinimą.

Laimė yra – ji turi būti! Kiekvienas žmogus ir visa žmonija kartu gyvena šia viltimi tūkstančius metų, palikdama kitoms kartoms šią neįgyvendintą svajonę. Tačiau, neapgaudinėdami savęs, galime nuoširdžiai prisipažinti, kad gyvenime esame vis mažiau laimingi. Laimės stoka tapo jau tiek įprasta, kad ją jau linkę kompensuoti kitų nelaimėmis. Tai nejaugi mūsų svajonėms apie laimę niekada nelemta išsipildyti?

Akyliau pažvelgę į savo gyvenimą įsitikinsime, kad niekam iš mūsų nepavyksta sustoti bent akimirkai ir pasimėgauti tuo ką jau turime. Nesutramdomas mūsų siekis judėti pirmyn, varomas vis naujai kylančių norų, iš tiesų neturi ribų. Dar tiksliau sakant, galima tvirtinti, kad būtent mūsų ego neleidžia mums sustoti kurioje nors vystymosi stadijoje, pasotinti savęs įprasta kasdienybe ir tapti laimingais.

Kiek gi iškilių protų, garsių žmonių laužė galvas ieškodami laimingos visuomenės formulės. Apie tai mums byloja marios gražiausių utopijų, begalės žmonijos pastangų, pralieto kraujo jūros! Bet, galiausiai mes matome, kad visos žmonijos pastangos įsikišti į vystymosi procesą, patiria fiasko, t.y. lieka bevaisės, o laimės kaip nėr taip nėr.

Ir mums tada nieko kito nelieka, kaip daryti išvadą, kad pačioje gamtoje slypi kažkokia tai programa, kurios tikslas ir yra sukelti mums stiprias ir ilgalaikes streso būsenas.

Tai ką mums daryti? Bėgti, kaip ir anksčiau? Ar ilgam užteks mums tam jėgų? Panašu, kad ir bėgti jau nebėra kur…Visas mūsų „didelis“ pasaulis nesustabdomai tampa vienu dideliu kaimu, kuriame mums visiems ir tokiems „skirtingiems“, nori-nenori reik sugyventi. O ir žmogų, dar visai neseniai ryžtingai beužkariaujantį gamtą, dabar matome tokį mažą ir vis mažiau laimingą, praradusį orientaciją ir negalintį suprasti ko iš jo ta gamta reikalauja.

Gamta nepritaria žmogui ignoruojančiam jos dėsnius. Mes matome, kad visi mūsų bandymai užmerkti akis, slėpti galvą smėlyje, susikurti patogų gyvenimą – nepadėjo ir nepadės mums išvengti tolimesnio vystymosi būtinybės.

Ir jau laikas stabtelti beatodairiško maratono malonumų miražo trasoje ir susimąstyti, pabandyti išsiaiškinti – kas ta gamta, kuo pagrysta jos vystymosi programa ir ko ji iš mūsų nori, kokiu tikslu mes esame sutverti ir kas mus vis labiau skiria nuo jos. Tik tai išsiaiškinę, mes galėsime suderinti žmogaus vystymosi programą su visos likusios gamtos programa. Ir ne tiktai suderinti, o atitinkant amžinosios ir mylinčios gamtos dėsnius atverti kol kas nuo mūsų akių paslėptą realybę, pakilti į jos lygį ir tapti pagaliau laimingais. Kitaip mums laimės neregėt.

Žmonės, kurių veido bruožai taisyklingi, simetriški, nesąmoningai vertinami kaip gražūs, sveiki, patrauklesni giminės pratęsimo požiūriu, vadinasi – sėkmingesni.

Psichologiškai tokie žmonės labiau pasitiki savimi, mažiau linkę dirbti grupėje, bendradarbiauti. Tai patvirtino ispanų mokslininkų, laboratorijoje sumodeliavusių žaidimo situaciją, tyrimai.

Eksperimento dalyviams buvo pasiūlyta vadinamoji „kalinio dilema“: bendras darbas, atnešiantis naudą visai grupei, arba atsisakymas bendradarbiauti.  Paprastai, žmonės linkę siekti asmeninės naudos ir ne visada nori vienytis, jeigu tai naudinga visiems. Atlikę eksperimentą, tyrėjai „išanalizavo“ dalyvių veidus ir padarė išvadą, kad žmonės, kurių veidai simetriški, dažniau nei kiti pasitiki tik savimi ir nėra pasirengę jungtis su kitais, kad išsprętų bendras problemas.

Ana Šalimova  2011.08.29

Pati didžiausia pergalė – įveiktas mūsų pačių egoizmas.
Pjer Buast

Iš pradžių pateiksime egoizmo apibrėžimą (iš Vikipedijos): „Egoizmas – elgesys, kurį visiškai lemia savanaudiška mintis, savų interesų iškėlimas aukščiau  kitų žmonių bei gyvūnų.“ Paprasčiau tariant, tai neribotas noras patirti malonumą pasinaudojant viskuo, kas supa žmogų, dėl savo asmeninių interesų.

Apibrėžę egoizmą, drąsiai galime nagrinėti jo evoliucijos procesą. Tikiuosi, niekas neprieštaraus mano pateiktam terminui „egoizmo evoliucija“, nes mūsų egoizmas, nuo žmogaus atsiradimo iki šių dienų, išgyveno didžiulius pasikeitimus. Šiuos pasikeitimus, vykusius dešimtis tūkstančių metų, aš ir pavadinau „egoizmo evoliucija“.

Kaip egoizmas augo ir vystėsi, galime atsekti pagal žmogaus norų vystymosi pavyzdžius. Iš pradžių jie buvo minimalūs, susiję su apsirūpinimu maistu bei giminės pratęsimu. Kadangi žmonės gyveno grupėmis, kurios po to susijungė į bendruomenes, tai negalėjo neįtakoti kiekvieno individo norų, pasireiškiančių turto, garbės ir valdžios siekiu, vystymosi.

Žinoma, aš nežinau, ko norėjo žmogus, pavyzdžiui, prieš 20 tūkstančių metų, bet lygindamas dvi gretutines kartas (save ir savo tėvus arba save ir savo vaikus) matau aiškų norų skirtumą. Ankstesnės kartos egoistiniai norai mažesni nei vėlesnės. Dėl to drįstu teigti, kad kelio pradžioje egoistiniai norai buvo minimalūs.

Pabandykime išsiaiškinti, kokiame evoliucijos lygmenyje yra dabartinis egoizmas. Ar mes galime šitaip vystytis toliau, ar jis, kaip spėju aš, jau pasiekė savo maksimumą? Tam tereikia įdėmiau panagrinėti pasaulį, kuriame šiandien gyvename.

Pateiksiu tik kai kuriuos mūsų gyvenimo faktus. Pastaraisiais metais vis dažniau girdime žodį „globalizacija“, taip pat nuolat kalbama apie gamtos išteklių trūkumą, pasaulinių karų grėsmę. Iškilo problemų, kurių negalime išspręsti. Atrodo, kad pasaulis įsirėmė į kažkokią nematomą sieną.

Šita siena ir yra mūsų egoizmas, kuris, pasiekęs savo maksimalų tašką, nebeleidžia mums vystytis taip, kaip anksčiau. Mes jau nebegalime išnaudoti viso pasaulio savo egoistiniams norams tenkinti ir tuo mėgautis. Vyksta atvirkštinis procesas: kuo labiau bandome šitaip mėgautis, tuo daugiau kenčiame. Pavyzdys – globali krizė, kurios galo nematyti.

Atėjo laikas mokytis teikti malonumą kitiems, džiaugtis, kai gera kitiems. Tada mes liausimės vaikęsi malonumų, kurie yra laikini, ir teiksime malonumą kitiems. Būtent tai yra amžina, ir dėl to būsime laimingi patys.

Juk kiekvienas iš mūsų nori tik vieno – amžinos laimės.

Boris Eliasov

Baimių reitingas sudarytas pagal daugiau nei keturių šimtų mano klientų pareiškimus.

10. Baimė pasenti

Gana retai aplanko jaunus žmones, bet dažnai apninka vidutinio amžiaus moteris ir neturtingus vyrus, perkopusius 50 metų.

Kai kurios mano klientės sakė, kad bėgant metams jų baimė pasenti ir prarasti moteriškumą bei grožį didėja. Be to, jos labiau baiminasi ne dėl svarbiausių moteriškos valdžios atributų netekties, bet grėsmės netekti ją lydinčių gėrybių – dovanų, rūpesčio, vyrų ir visos visuomenės dėmesio.

Vyrus aplanko veidrodinė baimė pasenti. Daugelis jų sakė bijantys, kad nepavyks realizuoti savęs kaip vyro ir giminės tęsėjo. Kitaip tariant, juos kankina impotencijos baimė.
Ši baimė visiškai suprantama, juk biologiniame lygmenyje moters vaidmuo – gimdyti ir auklėti vaikus, o vyro – pratęsti giminę ir aprūpinti šeimą maistu bei suteikti saugumo.

9. Baimė būti nunuodytam

Ši baimė nepriklauso nuo kitų baimių ir dažnai neturi jokio koreliacinio ryšio su kitomis fobijomis. Nuo jos kenčia intuityviojo mąstymo tipo žmonės. Įvairių tyrimų duomenimis, tokių žmonių yra ne daugiau kaip 5 proc. visų Žemės gyventojų.

Pavyzdžiui, tokią baimę turėjo J. Stalinas. Tai tvirtina įvairūs šaltiniai. Tarp psichologų sklando gandai, kad ir daugelis kitų žymių šių laikų žmonių turi šią fobiją.

Vienaip ar kitaip, ši baimė glūdi pasąmonėje ir, pasak visų stebėjimų, pasireiškia tik žmonėms, kurių intuityvusis mąstymas ypač jautrus.

8. Baimė būti bailiu

Grynai vyriška baimė, kurią kartais jaučia jauni žmonės, turintys, kad ir kaip keista, tam tikrą įgimtą atsakomybės dėl kitų žmonių jausmą. Būtent tie berniukai ir vyrai, su kuriais man teko bendrauti, turėjo vadovo potencialą ir įgimtą charizmą. Baimę būti bailioms patiria ir daugelis mergaičių ir moterų. Vis dėlto ši baimė kartais netgi padeda nesutrikti ir sutelkti dėmesį.

7.  Verminofobija (bakterijų ir mikrobų baimė)

Jums turbūt teko girdėti ar sutikti žmonių, kurie rankas plaunasi 68 kartus per dieną, grindis -20-30 kartų, negali liesti daugelio nekenksmingų dalykų, nes bijo užsikrėsti kokiu nors „pavojingu“ virusu.

Įdomu tai, kad dėl šios baimės kenčiantys žmonės turi aukštą loginio intelekto lygį. Dažnai tai talentingi inžinieriai, ekonomistai, teisininkai. Pavyzdžiui, žymus amerikiečių išradėjas, režisierius ir milijonierius Hovar Chjuz (filme „Aviatorius“ jo vaidmenį atliko Di Kaprijas) buvo didžiausias verminofobas. Palaipsniui ši fobija tampa rimtu psichologiniu sutrikimu, žmogų įkalinančiu jo paties baimėse ir kliedesiuose.

6. Baimė išprotėti

Gana specifinė ir pastovi baimė, valdanti abstraktaus mąstymo žmones. Dažniausiai tai žmonės, besistengiantys pažinti dvasinį pasaulį, visatą, studijuojantys religijas, filosofiją, fiziką. Šie žmonės gali išplėtoti genialią idėją, net jeigu ji ir atrodys šiek tiek beprotiška.

Daugelis poetų, klasikinės ir roko muzikos muzikantų jautė išprotėjimo baimę, bet vis tiek stengėsi tyrinėti save ir visatą, drauge vartodami įvairius narkotikus ir kvaišalus, tokius kaip LSD, kanapės ir t. t. Bendrai paėmus, šita baimė būdinga tik abstrakčiai mąstantiems žmonėms.

5. Intymaus artumo baimė

Baimė, kurią jaučia ne tik 16-mečiai paaugliai, bet ir subrendę 40-mečiai vyrai, o kartais ir moterys.

Įdomu tai, kad šią baimę jaučiantys žmonės turi padidintą lytinį potraukį. Drauge jie turi ir seksualinių sunkumų, kuriuos lemia nesėkminga pirmoji seksualinė patirtis ar gilios, vaikystėje patirtos nuoskaudos ir nuslopintos emocijos.

Šią baimę jaučiantys žmonės pasižymi išvystytu sisteminiu mąstymu. Tai žmonės, mėgstantys namų jaukumą, įdomias knygas, savo virtuvę. Intymus artumas jiems kelia nepatogumą, suvaržymų ir baimę patirti kažką nauja. Vyrai dažnai bijo nesėkmės arba būti išjuokti. Moterys taip pat bijo būti užgautos, išduotos, nuskriaustos.

4.  Vorų, žiurkių, tarakonų, gyvačių, lėktuvų, monstrų, demonų, veidrodžių, išjungto kompiuterio monitoriaus, aukštakulnių batelių, psichologų ir t.t. baimė

Jums įdomu, kodėl aš apjungiau baimes, kurios iš pažiūros neturi nieko bendra? Juk kas gali sieti vorų ir skrydžio baimes?

Iš pirmo žvilgsnio, šios baimės iš tiesų niekaip nesusijusios. Tačiau šių baimių šaltinis vienas – žmonių su įgimtu vaizdiniu intelektu neišvystytas vaizdinio tipo mąstymas.

Ką tai reiškia?

Tai reiškia, kad būtent žmonės, turintys įgimtą vaizdinį mąstymą, jaučia tokio pobūdžio baimes. Tai jautrios sielos žmonės: aktoriai, menininkai, medicinos seserys, modeliai ir t. t. Visi tie, kurie mąsto vaizdiniais ir emocijomis.

Tokie žmonės ima baimintis tada, kai jiems trūksta ryškių emocijų ir išgyvenimų. Jų nervinė sistema tarsi sako: „Jeigu tu emociškai ramus, tuojau pradėsi bijoti…“

Ir kadangi baimė – tai pati stipriausia emocija, tai būtent ši emocija apima drauge su visomis fantazijomis ir netgi kūno pojūčiais. Čia veikia turtinga vaizduotė žmonių, turinčių vaizdinį intelektą.

3.  Socialinė fobija (viešumos baimė), agorafobija (atviros erdvės baimė)

Ši baimė žinoma daugeliui  žmonių. Daugiau ar mažiau mes visi bijome viešai reikšti savo jausmus ir emocijas.

Kai kuriems žmonėms ši baimė tampa įkyria fobija. Ji kankina žmones, turinčius vaizdinio ir sisteminio tipo mąstyseną.

Jeigu pirmieji –iš prigimties meniškos natūros žmonės, turintys stiprų poreikį būti dėmesio centre, o ši scenos ar viešumos baimė atsiranda tik esant tam tikriems suvokimo ypatumams, tai antrieji daugiau baiminasi būti nekompetentingi, juokingi, kvaili ir pan.

Šią baimę patiria žmonės, sugebantys patirti tikrą malonumą viešumoje reikšdami savo jausmus ir emocijas.

2. Mirties baimė (klaustrofobija, akrofobija, gematofobija ir t. t.)

Iš tiesų ši baimė turėtų užimti pirmąją mūsų reitingo vietą, tačiau nors mirties baimė, iš dalies, yra bazinė baimė, vis dėlto ji nėra lyderė, o tik lyderės palydovė.

Taigi kokie žmonės galėtų jausti didžiulę mirties baimę?

Jeigu jūs manote, kad tai nerimastingi hipochondrikai, tai manote teisingai. Būtent šie žmonės dažniausiai jaus mirties baimę ir kitas fobijas: uždaros patalpos, kraujo, aukščio, numirėlių, skausmo, prievartavimo ir kitokias baimes.

1. Baimė…

O štai ir mūsų baimių reitingo lyderė, vienaip ar kitaip pasireiškianti kiekvienam iš mūsų ir visada mums patarianti, ką daryti, kad jos išvengtume.

Tai…

Vienatvės baimė

Taip taip, būtent vienišumo baimė neduoda ramybės absoliučiai daugumai žmonių. Įdomiausia tai, kad netgi autistai, kuriems būdinga užsisklęsti savyje ir asocialiai elgtis, gali jausti visiškos vienatvės baimę.

Šios baimės pagrindas –  žmogaus noras būti laimingam. Kadangi mes nuo pat pradžių esame „socialiniai gyvūnai“, tai galime tapti laimingi tik būdami ir realizuodami save sociume.

Būti nesuprastam, nepripažintam, pamestam, atstumtam – tokia realybė greičiau baisi nei maloni. Todėl nesąmoningas žmogaus siekis palaikyti teigiamus santykius su kitais žmonėmis ir yra kelias į laimę, apie kurią visi svajojame.

Yra dar vienas faktas, kuris mane pavergia ir nenustoja stebinęs. Jeigu mes visiškai save realizuosime visuomenėje davimo, bet ne gavimo būdu, t. y. kurdami ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų, tai galėsime ne tik atsikratyti daugumos baimių, bet ir iš tikrųjų mėgautis tuo, kad visi esame dalys vieningos pilnatvės, kurioje nėra vietos baimėms ir fobijoms, o vyrauja visiškas savęs ir kitų supratimas.

Ir atminkite, jeigu staiga jus apniks nepaaiškinama baimė, tai nemėginkite su ja kovoti. Tiesiog pamąstykite, ką gi ši baimė nori jums pasakyti. Baimių paslaptis ta, kad šis jausmas visada mums nurodo mūsų trūkumus ir pataria, ką reikia daryti, kad visiems laikams nuo jų išsivaduotume.

Jevgenij Jakušev

Tikslas – maksimali laimė

Taigi matome, kad, kilus kokiai nors problemai, žmogus gali pasinaudoti mokslo vaisiais (pavyzdžiui, jei žmogus neturi ko valgyti, jis gali nueiti į parduotuvę ir nusipirkti reikalingo maisto, pagaminto  mokslo pagalba), gali kreiptis į religiją (melstis ir tikėtis pagalbos iš aukščiau, jeigu, pavyzdžiui, prarado gyvenimo prasmę ar kas nors nepasisekė), gali užsiiminėti dvasinėmis praktikomis (norėdamas pagerinti savo sveikatą, asmeniškai arba dvasiškai tobulėti, turi atlikti tam tikrus pratimus).

Nepaisant plataus išvardintų metodikų pasirinkimo, žmogaus gyvenimas netampa lengvesnis ir paprastesnis, o daugiau primena žiurkių bėgimą ratu su vis sudėtingesnėmis kliūtimis (išsprendę vienas problemas, mes iškart susiduriame su naujomis, dar rimtesnėmis).

Logika ir sveikas protas kužda, kad tam, kad žmogus gautų galimybę išspręsti problemą, jis turi pakilti į aukštesnį lygmenį (iš pasekmės – į priežasties lygmenį). Tuomet atsiranda galimybė pamatyti, kas yra šaltinis, o kas – kiekvieno reiškinio pasekmė, ir padaryti teisingas išvadas, kurios neleidžia suklysti.

Pavaizduokime tai kitoje schemoje: įsivaizduokime, kad yra kažkoks bendras tikslas, kurio iš savo lygmens siekia mokslas, religijos, tikėjimai, dvasinės praktikos bei visos kitos žmogaus pažinimo sritys.

Toks tikslas gali būti maksimali laimė arba maksimali komfortiška žmogaus būsena mūsų ar ateities pasaulyje – tai nesvarbu, tačiau visi mokslai, religijos, tikėjimai ir kt. siekia to, kad žmogus jaustųsi komfortiškai ir gerai. Skirtumas tik tas, kad kiekviena kryptis, kiekvienas požiūris eina savo keliu ir kai žmogus yra, pavyzdžiui, taške A, suprantama, kad visi kiti keliai ( B, C, D, E) suvokiami kaip priešingi jo požiūriui, geriausiu atveju – netrukdo jam.

Pavyzdžiui, įsivaizduokite rankos plaštaką. Kai aš esu taške, kuriame jungiasi pirštai (tikslas), matau visus pirštus, matau, kad įvairiais keliais (A, B, C, D, E) galima pasiekti vieną tikslą, bet taip pat suprantu, kad kiekvienas pirštas atskirai atstovauja viso labo tik daliai visos rankos, kad jie papildo vienas kitą, sudarydami visumą. Jeigu aš esu kiekvieno piršto galiukuose, matau tik savo pirštą ir esu įsitikinęs, kad teisus (iš tikrųjų egzistuoja) tik jis, o visi kiti pasiklydę (neturi teisės egzistuoti).

Lygiai tas pats pasakytina ir apie egzistuojančius požiūrius į pasaulio suvokimą. Kodėl mokslas, religijos, tikėjimai ir pan. nuolat konfrontuoja? Todėl, kad jie nepatenka į priežasties (tikslo) lygmenį, jie būna pasekmės (požiūrių A, B, C, D, E) lygmenyje, kuriame kiekvienas kelias (požiūris) skiriasi nuo kitų, kiekvienas savaip teisus, tačiau nematydami bendro paveikslo, nei vienas iš jų negalės savarankiškai gauti visaverčio rezultato, t. y. suteikti žmogui laimės.

Situaciją, kai susiduria įvairūs požiūriai, labai gerai iliustruoja toliau papasakota parabolė.

Maksimas Etkalo

bus daugiau

Visi norime džiaugtis gyvenimu, kiekviena diena, kiekviena jo akimirka, bet nežinia kodėl neišeina. Kodėl? Kodėl džiaugsmas toks retas mūsų gyvenime, jog net trumpos poilsio nuo visų gyvenimo vargų akimirkos mums atrodo džiaugsmingos? Ar iš tikrųjų gamta tokia žiauri ir pasmerkė mus amžinam vargui, vedančiam į tamsą, nebūtį?

Pažvelkime į situaciją kitaip. Gyvenime, norėdami ką nors įgyti, iš pradžių turime susipažinti su geidžiamu objektu, sužinoti jo šeimininką, o jau tada rasti sprendimą, kelią pas jį. Ar klausiame savęs, kas yra džiaugsmas, kodėl ir kaip jis reiškiasi, ar norime jį pažinti, ar tik laukiame jo kaip kokio laimingo loterijos bilieto?

Kas yra džiaugsmo šaltinis? Jei kalbėtume apie egoistinį džiaugsmą, tai jo pagrindas – noras patirti malonumą. Malonumo objektai priklauso nuo žmogaus išsivystymo lygio: vaikas džiaugiasi kai jam ką nors duodi ir verkia kai atimi, suaugęs žmogus gali jausti džiaugsmą gerai ar blogai elgdamasis. Pavogiau ir manęs nepagavo – džiaugiuosi, padariau gera kitam ir visi apie  tai sužinojo – taip pat.

Viskas priklauso nuo to, kas žmogų džiugina. O džiaugsmą visuomet sukelia mūsų egoistinių norų tenkinimas. Pagrindiniai mūsų pasitenkinimo objektai yra maistas, seksas, pinigai, valdžia bei žinios. Tik problema ta, kad mes negalime tuo pasitenkinti, tapti džiaugsmo šeimininkais – galime tik patirti malonumą, o ne (pastoviai) jausti jį. Kodėl?

Malonumo šaltinis, siekiantis patenkinti mūsų norą, – tai pliusas, o noras – minusas. Pliusas, susidurdamas su minusu, sukelia trumpąjį jungimą. Vadinasi, kai tik aš prisiliečiu prie malonumo šaltinio, jis sušvyti ir blėsta – dingsta.

Technikoje yra ir kita pliuso ir minuso jungimo forma – per varžą (rezistorių). Vietoje to, kad, norėdamas patenkinti savo norą, jausti malonumą,  jungčiau pliusą su minusu (norą su jo šaltiniu) tiesiogiai, aš galiu formuoti tarp jų varžą, pasipriešinimą: kokiu tikslu aš tai darau, kam tai tarnaus ir pan.

Pliuso ir minuso, noro ir malonumo sujungimas per varžą jau gali egzistuoti neanuliuodami vienas kito, o būti efektyvus, pastovus, nuolat gyvuojantis. Bet kas ta varža, kaip ją sukurti? Žinome, kad didžiausią pasipriešinimą sukuria ne savo norų tenkinimas…

(Straipsnis paruoštas pagal filosofijos mokslų daktaro Michaelio Laitmano paskaitų medžiagą)

Vincas Andriušis