Visata

„Nenutrūkstama pasaulių sistemos vienybė pasireiškia ne tik be galo mažame pasaulyje, bet ir labai dideliame“(Ernestas Maksas)

Nuo Visatos formavimosi momento, astrofizikų tvirtinimais, ilgainiui materija pradėjo koncentruotis į tvarkingas galaktines struktūras. Koncentruojantis karštai Visatai, t. y. nuo Didžiojo Sprogimo pradžios, jos pradinė būsena buvo taškas, vadinamas singuliariniu. Šiame taške buvo sutelkta visa medžiaga ir energija. Jam buvo būdingas be galo didelis materijos ir energijos tankis. Singuliarinio taško konkrečios savybės mokslininkams nėra žinomos, kaip nėra žinoma ir tai, kas buvo prieš singuliarinę būseną. Kai kurie šiuolaikiniai mokslininkai, tokie kaip Deividas Bomas ir Stivenas Hokingas, iškėlė hipotezę, kad singuliarinio taško nebuvo ir Visata susiformavo iš tuštumos, t. y. iš nieko.

Mokslininkų prielaidos yra artimos ir plėtimosi Visatos gimimo modeliui, pastaraisiais dešimtmečiais išplėtotam ne vieno mokslininko darbuose, pvz., A. Guto ir A. Lindės. Tai mėginimas iš dalies išspręsti singuliarumo problemą. Pagal šį modelį, po Didžiojo Sprogimo Visata pradėjo formuotis iš fizinio vakuumo, t. y. iš tuštumos. Per pirmąją trilijonąją sekundės dalį paslaptinga antigravitacinė jėga privertė Visatą plėstis greičiu, smarkiai viršijančiu šviesos greitį. Be to, toks tuščios erdvės greito plėtimosi modelis neprieštarauja reliatyvumo teorijai. Pati antigravitacija neturėtų būti suvokiama kaip kažkas stebuklingo, nes, pagal bendrąją A. Einšteino reliatyvumo teoriją, gravitacinio lauko šaltinis yra ne tik medžiaga, bet ir slėgis (impulso srautas). Nėra fizikos dėsnio, kuris neigtų neigiamą slėgį. Be to, šiuolaikinė elementariųjų dalelių fizika numano egzistuojant skaliarinius laukus, kurių ypatybė – neigiamo slėgio kūrimas.

Dėl infliacijos iš pradžių buvusi vienalytė fizinio vakuumo sritis per menką sekundės dalį išaugo daugiau kaip 10 trisdešimt penktuoju laipsniu kartų ir pasiekė ne mažesnį kaip šimto centimetrų skersmens dydį. Infliacijos metu kvantinės fluktuacijos sudarė nevienodumo plotus, kurie padėjo materijai atsirasti ir susijungti, o taip pat per milijardus metų susiformuoti galaktinėms struktūroms, atitinkančioms karštosios Visatos modelį. Plėtimosi procesas tęsiasi ir dabar.

Šį Visatos atsiradimo modelį daugelis kosmologų pripažįsta kaip priimtiniausią. Drauge šis modelis nėra neginčytinas ir gali būti peržiūrėtas tik kaip darbinė hipotezė. Astronomas Davidas Darlingas įspėja: „Neleiskite kosmologijos aiškintojams jūsų kvailinti. Jie taip pat neturi atsakymų į daugelį pagrindinių klausimų, nors jie gerokai padirbėjo, stengdamiesi visus įtikinti, drauge ir pačius save, tuo, kad viskas yra aišku… Iš tiesų paaiškinti, kaip ir iš kur viskas atsirado, iki šiol yra rimta problema. Nepadeda netgi kvantinės mechanikos konsultacijos. Arba niekas, nuo ko viskas galėjo prasidėti, neegzistavo – nei kvantinis vakuumas, nei pregeometrinės dulkės, nei laikas, kuriame kažkas galėjo vykti, nei kažkokie fizikos dėsniai, pagal kuriuos kažkas galėjo pavirsti kažkuo. Arba kažkas egzistavo ir šiuo atveju tai reikalauja paaiškinimo.“

Iš tikrųjų pirmasis termodinamikos dėsnis teigia: negalima gauti kažką iš nieko. Ar tai susiję ir su tvarka po sprogimo? Pagal antrąjį termodinamikos dėsnį, tvarka, kurią stebime visoje Visatoje, taip pat ir mūsų Saulės sistemoje, negali būti vien tik sprogimo pasekmė. Sprogimas nepriveda prie tvarkos. Kažkokiai tvarkai sukurti būtina įvesti ne tik energiją, bet ir informaciją. Matyt, teisus buvo žinomas astronomas Fredas Hoilas, rašydamas: „Visatos vaizdas su galaktikų dariniais ir žvaigždėmis, toks, koks yra matomas astronomijoje, yra stebėtinai neaiškus, tarsi peizažas, matomas rūke… Akivaizdu, kad kosmologiniuose tyrinėjimuose yra praleistas vienas komponentas – tas, kuris numano esant informaciją.“

Mokslininkams prireikė milžiniškų intelektualinių ir materialinių išteklių, kad būtų padaryta nuostabi išvada apie pasaulio „gimimą“ iš „nieko“. Įdomu, kad mokslo pasauliui pateikti šią hipotezę prireikė beveik penkių šimtų metų. Visatos sukūrimo procesas didžiojo Ari buvo smulkiai aprašytas dar šešioliktame amžiuje knygoje „Gyvybės medis“. Jis konkrečiai rašė, kad „…iki Visatos susiformavimo pradžios buvo tik Aukščiausioji, viską savimi užpildanti vientisa šviesa, neturinti nei ribų, nei laiko. Visatos sukūrimui šviesa tolygiai susispausdama aplink tam tikrą tašką sumažėjo ir suformavo tuščią rato formos erdvę. Po to iš mažos kibirkšties tiesioginio spindulio, nutįsusio iš begalinės šviesos į sukurtos tuščios erdvės vidų, prasivėrusios tuštumos centre buvo sukurtas mūsų materialus pasaulis…“

Galima nuspėti, kad Ari šiuo atveju kalba apie informacijos lauką, Proto lauką, vadinamą šviesos lauku, iš kurio mažos dalies susidarė plokščioji Visata (apskritimo plokštumoje), t. y. mus supantis materialusis pasaulis. Greičiausiai Fredas Hoilas būtent šį komponentą ir turėjo omenyje. Kaip matome, šiuolaikinė fizika, pritaikiusi infliacinį Visatos gimimo modelį, labai priartėjo prie Ari modelio, išskyrus pradinį (nulinį) momentą, dėl kurio mokslininkai iki šiol nepateikia priimtinų hipotezių.

Nepaisant visų nesutarimų, šiuo metu priimta manyti, kad prieš 13,7 milijardo metų gimimo momentu visa Visata buvo sukoncentruota taške, kurio spindulys buvo 10 minus trisdešimt trečiuoju laipsniu centimetrų, kas yra neišmatuojamai mažiau už protono spindulį, kuris yra lygus 10 minus trisdešimtuoju laipsniu centimetrų. Tokiame taške jau buvo sudėta visa informacija apie būsimą Visatą. Tik 3-5 procentai Visatos – įprastinė materija iš barionų (protonų, neutronų, elektronų ir šviesos kvantų). 70 procentų Visatos sudaro teigiamo tankio ir neigiamo slėgio energetinė medžiaga. Ši medžiaga vadinama tamsiąja energija. Dar 25 procentus Visatos sudaro nežinomos kilmės gamtinės dalelės, kurios yra neištirtos, t. y. tamsioji materija.

Daugelis kosmologų yra įsitikinę, kad matomoji Visatos susiformavusios struktūros dalis daugiausiai yra erdviškai vienalytė ir plokščia. Kosmologai sako, kad dauguma galaktikų ir jų sankaupų sudaro Visatos akėtąją struktūrą, panašią į bičių korius. Pavyzdžiui, astronomas Ch. Alvenas rašo, kad kosminė erdvė yra akėtosios struktūros. Pačioms akutėms, akivaizdžiai, yra būdingas dešimčių megaparsekų dydis (megaparsekas – astrofizinis atstumo vienetas, nedaug didesnis už 3 milijonus šviesmečių, o šviesmetis lygus maždaug 103 milijardams kilometrų). Jos sudaro iki 50 procentų Visatos apimties ir neturi medžiagos, kuri skleistų elektromagenetinį spinduliavimą. Sieneles tarp akučių suformavo tiek pačios galaktikos, tiek ir žvaigždžių, dujų ir dulkių tarpgalaktinės jungtys arba jų sankaupos. Sienelių storis yra keletas megaparsekų. Pavyzdžiui, Paukščių taką sudaro gravitaciškai sujungtos žvaigždžių sistemos su tarpžvaigždinėmis dujomis, dulkėmis ir tamsiąja materija. Visi galaktikų sudėtiniai objektai juda bendrojo masių centro atžvilgiu.

Beje, akėtosios struktūros efektą taip pat atskleidė rusų mokslininkai, tirdami Žemės geologinę ir geofizinę sandarą bei biologinius objektus. Mokslininko N. Gončiarovo nuomone, šiluminė ir gravitacinė konvekcija padalija visą žemės plutą į šešiasdešimt konvekcinių akučių. Be to, spėja geologai, panaši korėtoji struktūra yra būdinga Marsui, Venerai, Mėnuliui, Saulei ir apskritai visiems kosmoso objektams. Kas dėl biologinių objektų, tai, pavyzdžiui, vienaląsčių dumblių kolonijos akvariume kartais išsidėsto pagal korėtąją struktūrą, panašią į metagalaktikų pasiskirstymą erdvėje.

Vaizdingas pavyzdys galėtų būti konvekcinių akučių susidarymas sviesto sluoksnį kaitinant keptuvėje. Šeimininkės tikriausiai pastebėjo, kad esant pakankamai aukštai temperatūrai, keptuvėje kaitinamas plonas sviesto sluoksnis pakinta: visas paviršius pavirsta taisyklingomis šešiakampėmis arba cilindro formos akutėmis. Sviesto struktūra tampa labai panaši į bičių korius, t. y. tie patys dėsningumai pasireiškia įvairiausiuose gamtiniuose reiškiniuose: visos Visatos, atskirų jos elementų formoje, o taip pat biologiniuose objektuose. Tai aiškiai liudija pasaulių sistemos dėsnių vienybę.

Jeigu iš kosmoso nusileistume ant žemės, tai galima būtų atsekti mus supančių materialių struktūrų susijungimo ir susiformavimo dėsningumus. Visos kietosios negyvosios gamtos struktūros turi kristalinį tinklelį, kurio mazguose išsidėstę atomai, susiformavę iš mikrodalelių. Atomų branduoliai sudaryti iš protonų ir neutronų. Pagal dydį protonai vos didesni už neutronus. Protono svoris turi būti būtent toks, koks jis yra. Priešingu atveju svorio viršijimas net ir dviem dešimtosiomis procento suskaldys protoną į neutroną, pozitroną ir neutriną. Kadangi vandenilio atomo branduolyje yra tik vienas protonas, tai jam suskilus, vandens ir žvaigždžių organinių molekulių egzistavimas būtų neįmanomas, mūsų gyvybės taip pat.

Patys atomai išsidėstę milžiniškais, palyginti su jų dydžiu, atstumais. Drauge ir jie patys sudaryti praktiškai iš tuščios erdvės. Atomo branduolys iš viso užima tik vieną trilijonąją viso atomo dalį. Likusią atomo erdvę užima elektroninis debesis, apie kurio nešiotojus galima pasakyti tik tiek, kad jie sąlyginai užima kažkokią erdvę.

Taigi medžiaginė materija ir atome, ir Visatoje užima nereikšmingą bendros apimties dalį. Štai ką apie tai pasakė fizikos Nobelio premijos laureatas astrofizikas Džonas Mazeris: „Žvaigždės yra išsidėsčiusios labai dideliu atstumu viena nuo kitos, atomai taip pat praktiškai tušti. Skaičiavimai rodo, kad visa šiuolaikinė Visata visiškai gali sutilpti nedidelėje pirminės materijos apimtyje.“

T. y. pati materija greičiau atrodo kaip mažutėlės substancijos salelės tuštumos okeane negu kieta medžiaga, kurią suvokia mūsų organai. Netgi šių salelių, elementariųjų dalelių, prigimtis sveiku protu yra sunkiai suvokiama. Pagal šiuolaikinį suvokimą, jas reiktų tirti kaip efemeriškas energijos sankaupas, kurios stulbinamu būdu vienu metu savyje derina korpuskuliarines ir bangines savybes. Pati bangos, arba virpesių sąvoka fizikoje yra abstrakti. Tai tik tam tikras materijos judėjimas. Netgi absoliutaus nulio temperatūroje kūnų atomai nenustoja virpėję.

Iš to išplaukia, kad mūsų Visata kaip vientisas dinaminis audeklas yra išausta iš fizinių jėgos laukų, kurie yra nenutrūkstamai vienas su kitu susiję. Fizikai jau gana smulkiai aprašė tik elektromagnetinį, branduolinių jėgų (stiprių tarpusavio sąveikos) ir silpnos tarpusavio sąveikos laukus. Atsiribojus nuo fizikos sampratos, yra žinoma, kad egzistuoja gravitacinis laukas ir kad jis mus veikia. Apie kitų laukų, pvz., tamsiosios energijos lauko, egzistavimą kol kas tik spėjama. Išsakoma hipotezė, kad tamsiosios energijos laukas – tai informacijos laukas. Vis dėlto kol nėra aišku, kokiu būdu informacija pereina į energiją. Mokslas neabejoja tuo, kad jungiamoji Visatos terpė yra iš dalies išvardintieji jėgos laukai, suvienijantys visus jos elementus į stulbinamai vientisą, vieningą struktūrą. Keturis žinomus jėgos poveikius atitinka keturi pagrindiniai skaitmeniniai dydžiai, vadinami universaliomis pasaulinėmis konstantomis.

Įdomu tai, kad fizika ir kosmologija jau rimtai priartėjo prie pripažinimo, kad materialūs makroskopiniai kūnai nenutrūkstamai susieti minėtomis konstantomis (jėgos poveikiais) su savo aplinka. Jų savybės gali būti suvokiamos tik pagal tarpusavio ryšio su supančiu pasauliu terminus. Pagal E. Makso principą, „kūnų tarpusavio sąveika taikoma visai Visatai bendrai, įskaitant labiausiai nutolusias žvaigždes ir galaktikas. Ši nenutrūkstama pasaulių sistemos vienybė pasireiškia tiek be galo mažame pasaulyje, tiek didžiausiame.“

Fredo Hoilo žodžiais tariant, „šiuolaikiniai tyrinėjimai gana įtikinamai liudija tai, kad mūsų kasdienio gyvenimo sąlygos negalėtų egzistuoti atotrūkyje nuo tolimų Visatos dalių. Jeigu tos dalys kažkokiu būdu būtų pašalintos iš mūsų pasaulio, tai visi mūsų įsivaizdavimai apie erdvę ir geometriją akimirksniu netektų savo prasmės. Mūsų kasdieniai įspūdžiai iki smulkiausių detalių tiek glaudžiai susiję su plačia Visatos charakteristika, kad net sunku įsivaizduoti, kad viena dalis gali būti atskirta nuo kitos.“

Iš tikrųjų mūsų pasaulis yra labai „jautrus“ pirmiau pateiktų pasaulinių konstantų reikšmėms, nes visos pagrindinės realaus pasaulio ypatybės (branduolių, atomų, planetų, žvaigždžių ir pan.) tiesiogiai priklauso nuo jų dydžių. Patį pasaulio egzistavimą sąlygoja labai griežti jų tarpusavio santykiai. Menkiausi, žmonijos požiūriu, nukrypimai nuo matomo sudėtingo ir neįtikėtinai tikslaus pasaulinių konstantų skaitinių reikšmių proporcingumo egzistuojančiai Visatai sukeltų fatališkų pasekmių. Taptų nebeįmanoma gyvybė. (Skaitytojai, mažai žinantys apie nuostabų Visatos subalansuotumą ir prisiderinimą prie Saulės sistemos, kad būtų įmanoma mūsų gyvybė, detalios informacijos ras S. Belickio straipsnyje „Užgesusių žvaigždžių pelenai“).

Vadinasi, Visatos negalima įsivaizduoti kaip sudarytos iš kažkokių pirminių „plytelių“, kurios galėtų egzistuoti atskirai ir nepriklausomai viena nuo kitos.

Ta proga Prinstono fizikas ir A. Einšteino kolega Deividas Bomas pasakė: „Visata su visais savo elementais, įskaitant mus pačius, iš tikrųjų yra milžiniška vientisa sistema, kurioje viskas susiję tarpusavyje, kas toli gražu nėra visada akivaizdu. Visa, ką įmanoma paliesti ir egzistuoja pasaulyje izoliuotai – uolos, vandenynai, miškai, gyvūnai ir žmonės, – atstovauja matomam pasaulėdaros lygmeniui. Visi tie dalykai ir reiškiniai tik atrodo atkirti, iš tikrųjų jie susiję tarpusavyje giliausiu aukščiausio vientisumo lygmeniu su paslėpta tvarka, kuri nėra prieinama mūsų suvokimo organams. Pasaulis yra panašus į milžinišką kosminę hologramą.“

Hologramoje bet kuri objekto dalis talpina visą sumažintą objektą. D. Bomo nuomone, visa, ką mes galime stebėti mus supančiame pasaulyje, – tai kažkas daug tikroviškesnio, vykstančio gilesniame pasaulių sistemos lygmenyje, paslėptos ir tikrosios būties srityje. Pagal tokį požiūrį, „kaip viršuje, taip apačioje“, „kaip viduje, taip ir išorėje“. Kitaip tariant, bet kurią sistemą sudaro mažesnio masto sistemos, iš esmės jai identiškos.

Sėkmingas hologramos pavyzdys – elegantiškas žmogaus kūno paprastumas. Paimkime iš bet kurios jo dalies DNR molekulę – iš plauko, rankos piršto ar kraujo lašo, ir nustatysime viso organizmo genetinį kodą. Molekulėje visada ir nekintamu pavidalu bus viso žmogaus genetinis modelis.

Matyt, buvo teisus kvantinės teorijos tėvas Maksas Plankas, 1944 metais šokiravęs mokslo pasaulį pareiškimu apie tai, kad „egzistuoja kažkokia „matrica“, iš kurios ima savo pradžią naujos žvaigždės, DNR ir netgi pati gyvybė“. Be to, visi elementai atitinka vieningą paslėptą tvarką – vientisumą ir vieningumą. Kitaip tariant, egzistuoja kažkoks Aukščiausias (pagal mūsų supratimą) gamtos dėsnis, kuris yra bendresnis visai mūsų pasaulių sistemai. Štai ką apie tai pasakė Gregas Breidenas: „Neseni tyrinėjimai akivaizdžiai patvirtina, kad Makso Planko matrica iš tikrųjų egzistuoja. Kad perprastume jos jėgą, mes privalome suprasti, kaip ji sudaryta, ir išmokti kalbėti jai suprantama kalba.“

Jurijus Jadykinas

Žmogus nėra gyvūnas, negyvena tik dabartimi. Savo esminę gyvybinę energiją jis gauna iš ateities.  Kaip sunkiai žmogus begyventų šiandien, viltis apie geresnį rytojų visada suteikia jam jėgų ir optimizmo.

Savęs pratęsimą matome vaikuose, ir viltis, kad jie gyvens geriau nei mes, pripildo mūsų gyvenimą energijos ir prasmės. Yra žinoma, kad žmogus gali sunkiai dirbti ir daug ko atsisakyti tam, kad išaugintų vaikus ir suteiktų jiems gerą išsilavinimą. Toks jo indėlis į ateitį, nors iš šio indėlio gyvybinės jėgos tas žmogus gauna jau dabar.

Kita vertus, teisinga ir tai, kad jei rytojus nežada nieko gero, tai žmogus negali būti laimingas net turėdamas dabar visko, ko nori. Ir tik užsimiršęs darbuose, pramogose, alkoholyje ar narkotikuose jis gali išsigelbėti nuo nerimo ir liūdesio.

Artimiausią žmonijos ateitį šiandien sunku įsivaizduoti rožinėmis spalvomis. Net šio pasaulio galingieji, didžiulių turtų savininkai negali būti ramūs dėl savo rytojaus. Žinoma, jie gali, kilus revoliucijos bangai, vėl sugrįžtančios ramybės sulaukti šiltose salose, gali prasėdėti atominį karą komfortiškuose bunkeriuose, bet ar gali būti ramūs dėl savo vaikų ateities?

Vaikai ateina į tokį pasaulį, kokį jiems paliekame mes – jų tėvai. Ir ką mes jiems paliekame? Iš vienos pusės – užnuodyta gamta ir ištuštintos žemės gelmės, iš kitos pusės – visiška sumaištis žmonijos visuomenėje: finansinė krizė, revoliucijos, teroras, ypatingai ciniškas žmonių elgesys. Argi šiame pasaulyje gali tėvų pinigai apsaugoti vaikus nuo depresijos, narkotikų, vienatvės, beprasmio savo gyvenimo deginimo?

O juk visa tai – mūsų pačių darbas. Tikriausiai mes to nenorėjome, tiesiog taip išėjo. Mes paprasčiausiai taip vystėmės nuo seniausių laikų, nesusimąstydami, kur veda mūsų vystymasis. Mes tiesiog tenkinome savo norus vadovaudamiesi protu.

Tenkinti savo norus – tai natūralu, bet žmogaus (skirtingai nuo gyvūno) norai visą laiką auga, ir patenkinti juos darosi vis sudėtingiau. O ypatingą nerimą mums kelia du norai: turėti ir laimėti. Gaila, bet būtent jie šiuolaikinėje civilizacijoje veikė kaip variklis, sukurdami jai būdingus agresyvius, griaunamus bruožus. Ir jei mes norime grąžinti sau savo ateitį, turime pakeisti savo norus.

Mes visą laiką bandome išrasti naujas technologijas, naujus socialinius tinklus, rasti sėkmingus politinius sprendimus ir efektyvius finansų paskirstymo būdus. Visa tai mes darome jau seniai, nei kiek nesutrikę dėl to, kad rezultatai niekaip nepateisina mūsų lūkesčių.

Tai panašu į seną anekdotą, kuriame leitenantas ilgai ir atkakliai purto kokoso palmę, kai iš kitos pusės yra pastatyti patogūs laiptai. Kai leitenantui kažkas pasiūlo nustoti purčius ir pamąstyti, jis atsako: „Ką čia mąstyti, purtyti reikia“.

Mes visi truputėlį leitenantai, nes purtome ir purtome aplinkinį pasaulį tikėdamiesi saldžių kokosų. Kokosai krenta, skaudžiai trenkia mums per galvą ir nurieda toli į šoną, o mes vis purtome.

Vienas kalambūras sako: gyvenimas toks, koks jis yra, ir daugiau joks. Ir mes tokie, kokie esame, o galvoti ir veikti galime tik taip, kaip seniai galvojame ir veikiame, tad ir sulaukiame tokio paties rezultato. Viena išeitis iš šio ydingo rato – pateisti patiems save, t. y. savo norus. Tai visiškai įmanoma, jeigu tik nebandysime veikti po vieną.

Atskirai paimtam žmogui labai sunku keisti savo mąstymo būdą. Visos socialinės struktūros verčia žmogų susiveržti diržą ir kovoti su kitais žmonėmis, kad nepasirodytų „nešiuolaikiškas“. Mes dirbame po dvylika valandų per parą, palikę savo vaikus priežiūrai tų, kuriais nepasitikime, dėl to, kad būtume kaip visi, t.y. kad pirktume nereikalingus daiktus, valgytumėme sveikatai kenkiantį maistą, žiūrėtumėme sąmonę griaunančias TV laidas.

Mes matome, kad visuomenės jėgomis, tinkamai parinkta reklama ir viešųjų ryšių akcijomis galime save įtikinti kuo tik norime. Vadinasi, mums reikia sukurti plataus masto kultūros ir švietimo kampaniją, skirtą naujoms gyvenimo vertybėms mumyse pačiuose sukurti. Šioje kampanijoje dalyvaus mokyklos, universitetai ir žiniasklaida. Bus organizuojami vieši debatai ir  visuomenės nuomonės skleidimas socialiniais tinklais.

Naujos gyvenimo vertybės – tai ne turtai ir valdžia bet kokia kaina ir visuose lygiuose, bet visuotinė gerovė ir tarpusavio pagalba. Tai dvidešimt pirmojo amžiaus vertybės. Net jei jos žinomos jau seniai, laikas iš tikrųjų jas priimti ateina būtent dabar. Mes matome tai todėl, kad tik jos gali dabar grąžinti mums ateities viltį.

Tik įsivaizduokite, koks pilnesnis, ryškesnis ir geresnis bus šis pasaulis kiekvienam iš mūsų, kai prie visko, kas jame yra dabar, pridėsime lašelį tarpusavio supratimo, rūpesčio ir meilės.

Michail Aršavskij

Pagal Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) surinktus duomenis, nuo krizės pradžios bedarbių pasaulyje padaugėjo 20-čia milijonų. Ir dar apie 5-ki milijonai žmonių gali prarasti darbą artimiausiu metu.

Šiuo metu bedarbystė tampa vis didesne problema. Darbo neturintis žmogus nesijaučia pilnaverčiu visuomenės nariu, net jeigu visuomenė, įvairių socialinės pagalbos sistemų keliais, jį materialiai remia. Visų pirma, tokia parama visada minimali, o antra – „vien duona sotus nebūsi“. Žmogui būtina jaustis reikalingam. Žmogus, kuris nesijaučia esąs reikalingas, gali nusiristi iki narkotikų ir nusikaltimų, depresijos ir savižudybės.

Paskaičiuota, kad būtiniausių žmogaus gyvenimui prekių gamyboje dirba vos keli procentai Žemės planetos gyventojų. Ką gi veikia visi likusieji? Kiti užsiėmę prabangos prekių kūrimu, dirba pramogų industrijoje ir pan. Visa tai gerai, bet dabar vykstančio gamybos ir prekybos nuosmukio sąlygomis, visų nebūtinų veiklos sričių paklausa vis mažės. Todėl bedarbystės augimas – ilgalaikė perspektyva visoms šalims. Todėl mums reikia iš anksto išsiugdyti teisingą požiūrį į darbą, užimtumą ir materialių gėrybių paskirstymą.

Turintys darbą ir nenorintys jo prarasti, darbuojasi be išeiginių ir atostogų. Neturintys darbo – yra beprotiškoje padėtyje. Matyt, mums teks dalintis darbu tarpusavyje. Reikia trumpinti darbo dieną ir taip aprūpinti darbu tuos, kurie jo neturi. Įmonių savininkams tai neapsimokėtų ir keltų daug rūpesčių, bet tai padėtų suamžinti socialinę įtampą.

Daugeliui iš mūsų reikia vienokios ar kitokios pagalbos. Senyvo amžiaus žmonėms, ligoniams, prie sociumo neprisitaikiusiems žmonėms, ir pan. Bedarbius galima įtraukti į socialinės pagalbos veiklą. Tai padėtų suvienyti ir sustiprinti mūsų visuomenę ir prideramai išgyventi sunkius laikus.

Konkurencija ieškant darbo daro mus varžovais ir sustiprina negatyvius žmonių tarpusavio santykius. Ši, iš pirmo žvilgsnio atrodanti „technine“, problema liudija apie stipriai pašlijusius žmonių tarpusavio santykius. Būtent žmonių tarpusavio santykių plokštumoje reikia ieškoti priežasties, ir daugelio socialinių problemų sprendimo. Bedarbystė – tai tik vienas iš atvejų.

Michail Aršavskij

Džordžas M. Stretonas 1987 metais, Kalifornijos universitete, pirmą kartą atliko eksperimentą su vaizdą apverčiančiais akiniais. Tokių eksperimentų metu grupė savanorių užsideda specialius vaizdą apverčiančius akinius, kuriuos turi nešioti visą savaitę, matydami apverstą pasaulį. Tačiau po savaitės organizmas suprata apgaulę ir bandomieji netgi su akiniais vėl pradeda matyti normalų vaizdą. O akinius nuėmus, eksperimento dalyviai vėl, bet jau plika akimi, visą savaitę mato apverstą pasaulį.

Šiuo metu aukštasis mokslas atskleidžia dar daugiau – jog mes matome ne tik apverstą, bet ir išvirkščią vaizdą. Tai reiškia, kad mūsų matoma realybė iš tiesų yra ne išorėje, o viduje. Vadinasi mes pastoviai stebime pačius save. Ir būtent tai yra tikroji realybė. Kaip man ją pamatyti?

Visų pirma aš turiu pastebėti ir suvokti, kad visa mano realybė pagrįsta mano noru! Ir jeigu aš noriu pamatyti tikrąją realybę, aš neturiu kreipti dėmesio į nieką daugiau, kaip į tai, kas, tarytum, vyksta mano noro išorėje, kurioje mūsų manymu šitas „kino filmas“ sukasi.

Kaip visiems skirta suaugti atliekant tam tikrus veiksmus, taip ir čia mums teks pakovoti ir pamažu, vėl ir vėl įsitikinti tuo, jog tai vyksta mūsų norų viduje. Tai neanuliuoja tikrovės, nes noras ir yra  tikrovė.  Viskas, su kuo man tenka susidurti, kas vyksta aplink mane – tai irgi norai, tam tikru būdu sugrupuotos jėgos – norų mozaika.

Kodėl, žiūrėdami į kompiuterio ekraną negalvojame, kad viduje sėdi kažkokios figūros? Todėl, kad žinome, jog tai elektrinės jėgos formuoja vaizdus ekrane. O mūsų pasaulio atžvilgiu mes šito nesuvokiame, nes nematome mūsų viduje esančio ekrano. Ir todėl mums atrodo, kad mūsų matomas pasaulis yra išorėje.

Žinoma, iš pradžių tai atrodo nerealu, bet jeigu mes apie tai pradėsime galvoti, tam tikru būdu stengsimės tai suvokti, tai pamažu taps realu. Mes artėsime prie teisingo suvokimo, teisingo matymo. Pamatysime, kad viskas vyksta mūsų viduje. Kam to reikia? Tai padės mums suprasti, kad visa mūsų tariama aplinka su visa jos negyvaja gamta, augalija, gyvunija ir, galiausiai, žmonija – tai mes patys, vieninteliai, kuriuos iš tiesų mylime, o meilė taiso pasaulį.

Vincas Andriušis

2011 m. Nobelio literatūros premijos laureatu tapo švedų poetas Tomas Transtroemeris. Jam 80 metų, jis yra gydytojas psichologas, talentingas muzikantas, o savo pirmąjį eilių rinkinį išleido būdamas 23 metų. Pasak tėvynainių, T. Transtroemeris  yra pats geriausias praėjusio amžiaus Švedijos poetas. Kitas Nobelio premijos laureatas – rusų poetas Josifas Brodskis – vertino švedą kaip didžiausią šių dienų poetą.

T. Transtroemerio eilės jau seniai verčiamos į daugelį kalbų, taip pat ir į rusų. Pirmą kartą jo vardas pasirodė žurnale „Užsienio literatūra“ 1964 metais, Skandinavijos poetų skyrelyje, vėliau, 1990-aisiais, ten pat buvo spausdinamos jo eilės. Netrukus leidyklos „International Informatization Academy“ ir OGI išleido šio poeto eilėraščių rinkinius.

Tomo Transtroemerio eilių vertėjų nuomone, jo eilės išsiskiria aiškumu ir atvirumu, lyg nekalba nieko neįprasto, bet už to visada kažkas slepiasi (lenta.ru/articles/2011/10/07/tomas). Štai „Moters žydrais rūbais, skaitančios laišką“ paveikslas: ji aštuntą mėnesį nėščia, ji turi dvi širdis, tačiau vieną tikėjimą. Už jos kažkokios – terra incognita žemėlapis…

Tomas Transtroemeris leidžia mums pamatyti kitokį pasaulį, poetas jį sukioja priešais mus ir kiekvieną kartą, be įprastinio, iškyla naujas paveikslas. T. Transtroemerio eilių skaitymas primena paveiksliukų peržiūrą per kaleidoskopą. Vis dėlto šį spalvingą įvairialypį pasaulį visada riboja siena. Pasaulis – vienas, o sienų daug. Ir šios sienos sukurtos paties žmogaus.

Savo eilėraštyje „Vermeer“ poetas tęsia vienatvės ir žmogaus suvokimo ribotumo temą. „Siena yra, iš esmės, žmogaus dalis…“ Pereiti kiaurai sieną skausminga, tačiau būtina. Juk už šios sienos yra Dangus – tas vientisas pasaulis, kurio mes siekiame. Netgi jei ir patys to nesuvokiame.

Socialinė ir politinė tematikos poetui tolimos, tačiau jis vis dėlto kreipiasi į tą realų pasaulį, kuriame gyvename. Jis prašo mūsų apsidairyti ir įsižiūrėti realybę: „Tiesa voliojasi gatvėje, tik niekas jos neima“.

Aleftina Posternak

Geriau pamąstę tikrai suprasime, kad svarbiausias žmogaus klausimas, vienintelis objektas vertas mūsų studijų, tiktai kurį išstudijavę galėsime iš tiesų pasijusti Žmogumi – tai mūsų „Aš“. Kas yra mano „Aš“? Kur jis slypi? Ar šis „Aš“ yra susijęs su mano fiziniu kūnu? Į šiuos klausimus šiandien yra tikrai lengviau rasti atsakymą, nei prieš kokius 40 ar daugiau metų.

Jeigu mes paeiliui pakeistume žmogui visus jo vidaus organus, persodintume jam, tarkime, plaučius, inkstus, kepenis ar netgi širdį, tai kas gi atsitiktų su žmogaus „Aš“, ar jis išliktų sveikas? Kadaise buvo manoma, kad persodinus širdį pabustų visai kitas žmogus. Pasirodė – nieko panašaus. Mes jau baigiame įsiskverbti ir į smegenis. Žinoma, su smegenimis didesnė problema. Kur formuojasi atsiminimai, kur jie saugomi? Kur slypi tas mūsų „Aš“? Nors smegenys dar ir nebuvo žmogui persodinti, bet jei ir būtų, mes įsitikintume, kad žmogaus „Aš“ ir ten nėra, kad žmogaus kūne jo iš viso nėra.

Mūsų kūnas yra tiktai instrumentas, kurio dėka mes save dabar jaučiame. Tai reiškia, kad savąjį „Aš“ mes tiktai jaučiame kūno pagalba, tačiau iš tiesų kūne jo nėra. Kūnas miršta, gimsta, gyvena, jis gali būti, jo gali nebūti, galima atpjauti nuo jo didesnes ar mažesnes kūno dalis – nuo to mūsų „Aš“ nesikeičia. Jis nėra įsivilkęs į kūną, tarytum kokia tai dvasia. Ir jeigu, neduok Dieve, žmogus neteko rankos arba kojos, tai nereiškia, kad jo siela, jo „Aš“, dėl to buvo sudarkytas, ar kažko tai neteko. Nieko panašaus.

Mūsų „Aš“ – tai absoliučiai dvasinė substancija. Dvasinė – reiškia nesusijusi su atomais ar molekulėmis ir nepriklausanti kūnui. Galite tai vadinti „energetine substancija“ ar „bangine“ – nesvarbu, kaip jūs ją galite įsivaizduoti, bet tai jokiu būdu nėra kūno sudėtinė dalis.

Vadinasi, manojo „Aš“ fiziniame kūne nėra. Galima pasakyti dar įdomiau, jog „Aš“ – tai aš, o fizinis kūnas – iš viso ne mano, ir tai ne aš. Mes ramiausiai galime persodinti jo organus, ar šalinti kai kurias jo dalis – manojo „Aš“ tai nepakeis. Kūnas – tai tik manąjį „Aš“ aptarnaujantis instrumentas.

Teoriškai, galima žmogui atlikti smegenų operaciją, pakeisti jas kitomis, o jis kaip ir iki tol jaus save. Pasikeis tiktai tam tikri išoriniai pasireiškimai, t. y. įgūdžiai, įpročiai – visa tai kas yra sukaupta iš šio gyvenimo patirties, bet tai nėra dvasinė substancija, o materiali, savybės, kurios dar nėra perėjusios iš materialaus lygio į dvasinį, t. y. iš žinių – į savybes. Šios, žinoma, pakinta.

Ar tai reiškia, kad žmogus po smegenų operacijos suvoktų save esant kažkuo tai kitu? Panagrinėkime paprastesnį pavyzdį. Jeigu mes žmogui duotume kitą kūną, tačiau su tomis pačiomis smegenimis, tai, žinoma, kai kurias funkcijas jis atliks visiškai kitaip, nei anksčiau, nes jo kūnas kitaip reaguos į smegenų komandas ir kitaip jas realizuos. Taigi, tas pats ir su smegenimis. Tačiau jis jaus tą patį save, tą patį „Aš“, kaip ir iki operacijos. Todėl, kad protas yra tik tam tikras funkcijas vykdantis mechanizmas, kaip ir rankos ar kojos, kuris tik aptarnauja mūsų „Aš“, realizuojantį save smegenų, nervų ir visų kitų organizmo sistemų pagalba.

Persodinus organus, ar smegenis, realizacijos charakteris, žinoma pasikeistų, tačiau asmeniškam žmogaus „Aš“ tai nei ką pridėtų, nei ką iš jo atimtų. Tik gal šiek tiek pakistų pats realizacijos aspektas. Panašiai, kaip lyginat šiuolaikišką, ypatingo modelio automobilį su arkliu pakinkytu vežimu. Iš tiesų visa tai – tiktai transporto priemonės, tačiau kokios skirtingos: lėktuvas, raketa, vežimas, mašina, ir t. t. Skiriasi tiktai realizacijos būdai, bet ne pati esmė.

Daugelyje šiuolaikinių filmų, kaip bebūtų gaila, tapusių pagrindiniu kartos mokytoju ir auklėtoju, galima pamatyti, kaip žmogaus „Aš“, arba dvasia (skirtinguose filmuose skirtingai tai vadina) persikelia į kitus kūnus. Tai absoliuti nesąmonė. Tai – Holivudas. Mūsų kūnas su jame esančia širdimi, smegenimis paprasčiausiai tėra toks apvalkalas, kuris padeda pasireikšti vieniems ar kitiems vidiniams jausmams – ne daugiau. Ir nei smegenyse nei prote nėra nieko ypatingo ar antgamtiško – tai tiktai instrumentai.

Tai kam gi tada priskirti mintis – savajam „Aš“ ar fiziniam kūnui? Mūsų kūnui niekas nepriklauso. Kūnas yra grynai funkcijas vykdantis mechanizmas. Jau nekalbant apie valios laisvę, apie ypatingas vykdomąsias programas – visa tai bazuojasi mano dvasiniame „Aš“ ir nuo kūno nepriklauso.

Kadaise mes galvojome, kad mūsų „Aš“ yra sutelktas širdyje. Kai Ch. Bernardas (Ch. Bernardas 1967 metų gruodį Pietų Afrikos Respublikos mieste Keiptaune pirmą sykį sėkmingai persodino žmogaus širdį) prieš 50 metų darė savo operaciją, tai visas pasaulis laukė: „Ką dabar šitas žmogus jaus? Ką jis išgyvens ir ką turės pergyventi? “ Nieko jam neatsitiko. Atjungė jį nuo jo širdies, pajungė prie dirbtinės širdies aparato, o po to įsiuvo kitą ir nieko tokio. Šiandien tai jau tapo norma. Tas pats bus ir su mūsų smegenimis. Mes galiausiai suvoksime, jog esame ne kūne. Mūsų kūnas yra reikalingas tiktai tam, kad galėtume išreikšti savo vidinį „Aš“.

Egzistuoja kažkoks tai „Aš“ ir šis „Aš“ mąsto, priima sprendimus, o mes jaučiame, tarytum visa tai vyksta mūsų kūno viduje. Lygiai taip, kai mes jaučiame tarytum jaustume širdimi: „Širdis plyšta. Skauda širdį dėl tavęs. Aš myliu tave visa širdimi. Aš nekenčiu tavęs visa širdimi“. Prie ko čia širdis?! Yra mechanizmas, kuris veikia nervų sistemą ir reaguoja į įvairiausius įmanomus jai spaudimus. Todėl mums atrodo, kad mūsų jausmai priklauso vienam organui, o iš tiesų – jį supančiai nervų sistemai – štai ir viskas. Mes tiktai priskiriame širdžiai savo jausmus.

Lygiai tas pats ir su smegenimis: „Mano protas, mano mintys, mano atsiminimai, mano planai – visa tai čia, manyje. Aš tai apdoroju, aš suprantu kur kas vyksta … “. Taip pat, kaip ir širdyje! Man, tarkime, ima ir persodina smegenis, ir ką gi aš tada pabudęs mąstau: „Man persodino kitas smegenis? Jos pusę kilogramo sunkesnės, ar lengvesnės? Aš tapau protingesnis, ar kvailesnis? Kas čia dabar gaunasi? O kur tada bazuojasi visi mano duomenys? Jie ne manyje! ”. Smegenys – tai grynai skaičiavimo funkcijas vykdanti mašina.

Čia tiktai gali kilti tam tikros mikrochirurginės problemos, kaip jos suaugs su kūnu. Kaip ir su širdimi: jeigu visi kontaktai gerai suauga, tai žmogus nejaus jokių problemų – pabunda po operacijos ir pirmyn su nauja galva, nejaučiant jokių pasikeitimų šioje dėžutėje. Net jei ir visą dėžutę kartu su veidu pakeistų. Tai kur tada mano „Aš“? Pakeitė žmogui veidą, padarė iš jo Apoloną. Na ir ką – jo „Aš“, kaip buvo taip ir liko, tik dabar jį išreiškia šitas Apolonas.

„Aš“ visiškai nepriklauso šiam fiziniam materialiam pasauliui. Absoliučiai! Tai kito matavimo substancija. Apie tai šiandien kalba ir šią problemą studijuojantis mokslas, pavyzdžiui, Leningrade esantis V. M. Bechterevo vardo psichoneurologijos mokslo tyrimų institutas. Ir sveikai mąstančiam žmogui jau nebeliko tokių iliuzijų, kad mūsų smegenys yra sielos buveinė. Jos yra tiktai Aukščiausią programą apdorojantis ir visą kūną valdantis mechanizmas.

Na, o jei žmogus įsimyli be atsako ir jaučia skausmą dėl to, tai kur jis tai jaučia, jei ne širdyje? Savo noruose. O norai yra taip pat ne žmogaus kūne. Tai kodėl tada jis tai jaučia širdyje? Todėl, kad jo širdies pulsas priklauso nuo nervų sistemos ir jis šiuo organu jaučia visų jausmų pasireiškimus. Kažkokios tai ne kūne esančios esybės raišką, realizaciją, veikimą.

Juo labiau, kai žmogus pradeda jausti Aukštesnį pasaulį, tai staiga pajunta, kad jaučia jį visu savo kūnu, tarytum į jį visą kažkas tai įsikūnija ir jis pradeda kitaip vibruoti. Tai kur vyksta tos vibracijos? Visame kūne? Jas taip pat jaučia mūsų nervų sistema. Kaip ir adrenalino išsiskyrimą jaučia visas mūsų kūnas, taip ir meilę. Vadinasi, mūsų „Aš“ kaip ir meilės šiame kūne nėra.

Vincas Andriušis

Yra daug baisių pranašysčių, nurodančių 21 amžiaus pradžią. Apie būsimus kataklizmus mus įspėja: garsioji Vanga, Nostradamus, indėnų Majų kalendorius, daugelis kitų šaltinių. Jų pranašystės traktuojamos arba konkrečiai – kaip atominis karas, epidemijos ar gamtos katastrofos, arba paslaptingiau, paliekant peno fantazijai – kaip „pasaulio pabaiga“ arba „naujos epochos pradžia“.

Pranašystės dažnai būna miglos ir nevienareikšmės. Tokios, kaip buvusi Vangos pranašystė apie Kursko nuskendimo metus, kuri miesto geografinės padėties atžvilgiu skambėjo labai keistai. Viskas paaiškėjo tik paskutiniu momentu …

2012 metais, kartu su Borodino mūšio 200 metų minėjimu, vasaros olimpinių žaidynių atidarymu Londone, bei daugeliu kitų svarbių įvykių, yra laukiamas planetų paradas. Daugelis pranašautojų būtent su juo sieja pasaulio pabaigos laiką. Planetų parado metu keletas dangaus kūnų išsirikiuos vienoje linijoje.

Tai retas ir įspūdingas reiškinys, ir daugelis jį laiko dramatiškų įvykių ženklu, juo labiau, kad 2012 metų gruodžio 21 dieną vienoje linijoje išsirikiuos ne tik artimiausios Žemei planetos, bet ir visa saulės sistema pakryps kažkokiu neįprastu kampu galaktikos ašies atžvilgiu.

Tačiau šiuo metu nereikia būti ypatingu aiškiaregiu, kad pamatytum pakibusią virš žmonių katastrofos grėsmę. Mes apsieisime be kosminių įsikišimų, susitvarkysime savo jėgomis. Planetos ekologija beveik sugriauta, energetiniai resursai baigiasi, finansinė sistema kabo ant plauko, o arsenalai prikimšti atominių ginklų. Naujos epochos pradžia gana akivaizdi, tačiau įžengti į ją galima skirtingais keliais.

Tęsdami šiandien egzistuojančią mūsų vystymosi liniją, mes patenkame į sunkų istorinį laikmetį. Iš vienos pusės, tai gali būti ekonominis sąstingis, badas ir bedarbystė, o iš kitos – galutinis ekologijos sugriovimas, ekologinių katastrofų bei epidemijų suaktyvėjimas.

Šiuo atveju neišvengiami liaudies maištai atves prie griežtų totalitarinių bei nacistinių vyriausybių įsitvirtinimo, o tokio tipo rėžimai gali lengvai sukelti naują pasaulinį karą. Po to, išlikusi tik maža dalis žmonijos, ant buvusios civilizacijos griuvėsių pradės naują savo raidos viją.

Toks scenarijus, visiškai atitinkantis daugumą žinomų pranašysčių, nenumato mūsų sąmoningo dalyvavimo įvykių vystymosi procese. Tam, kad šis scenarijus toliau vystytųsi sava kryptimi realizuodamas visas apokalipsines prognozes, mums pakanka nieko nekeisti savo pozicijoje gyvenimo atžvilgiu ir veikti vadovaujantis įprastais motyvais.

Visi pranašavimai aprašo galutinį tam tikro proceso rezultatą, kurį, iš principo, galima ir apskaičiuoti. Mes tik nežinome visų visuomenėje ir gamtoje veikiančių jėgų, nežinome jų vystymosi ir tarpusavio sąveikos dėsnių. Juk ir mes patys esame šios realybės dalis, kurios niekada nematome objektyviai. Pranašautojas kažkokiu mums nežinomu būdu ,be jokių apskaičiavimų, iš karto žino galutinį rezultatą. Tačiau tai teisinga tiktai natūralios įvykių raidos atveju.

Natūraliu būdu žmogus, kaip ir gyvūnai, gyvena tarnaudami savo norams. Tačiau, jeigu gyvūnams reikia tiktai to, kas yra būtina gyvybei palaikyti, tai žmogus siekia žymiai daugiau. Pastoviai – kiekybiškai bei kokybiškai – augantys žmogaus norai išskyrė jį iš visos kitos gamtos.

Siekdamas daugiau , nei kad turi dabar, žmogus sukūrė kultūrą ir materialistinę civilizaciją, bet tebepriklauso tam pačiam  savo natūralios raidos vektoriui. Žmonių tarpe, kaip ir kitoje gamtoje, išgyvena stipriausias, o mūsų atveju – protingiausias bei gudriausias. Ir netgi ne dėl to kad išgyventų, o norėdami pakelti arba išlaikyti savo statusą visuomenėje, mes iš gamtos bei kitų žmonių išspaudžiame viską, kas įmanoma, ir tokiu būdu nenukrypdami artėjame prie išpranašauto galo.

Nieko keisto, kad visuomenės vadovai: politikai ir finansininkai, susidariusioje padėtyje negali rasti jokio efektyvaus sprendimo. Visuomeninės ir bankų sistemos griūtis juo gąsdina todėl, kad jie gali prarasti savo turtą, įtaką ir savigarbą. Ir norėdami tai išsaugoti, jie pasiruošę padėti, ieškoti sprendimų, daryti pakeitimus, bet nežino kaip.

Mintis neranda teisingos krypties todėl, kad jų tikrasis noras yra ne padėti, o išsaugoti nusosavybę. Ir nieko negalima kaltinti – tai visų mūsų natūrali būsena. Tačiau tam, kad įvykių eigą nukreiptume pozityvesne kryptimi, mums, matyt, teks atlikti kažką nenatūralaus.

Mūsų natūrali būsena – į save nukreipti interesai, t.y. pastovi savo poreikių patenkinimo paieška. Jeigu mane užkliudo kitų kančios, t.y. išmuša iš ramybės būsenos, tai aš suteikiu,  mano manymu, būtiną pagalbą, bet tik dėl to, kad vėl galėčiau grįžti į pasitenkinimo savimi būseną. Būtent todėl mūsų pagalba tiek tarpasmeniniuose, tiek tarptautiniuose santykiuose yra tokia neefektyvi.

Nenatūrali būtų atvirkštinė kryptis – nuo savęs į išorę. Įsivaizduokime, kad kiekvienas iš mūsų yra tikras, jog visiems, be išimties, aplinkiniams, nuoširdžiai rūpi jo gerovė. Tada, atmetę pastovų rūpinimąsi savimi, mes galėtume suformuoti naują visuomeninių, gamybinių ir tarptautinių santykių sistemą, pagrįstą santarve ir vienas kito palaikymu. Ir jeigu kam nors tai atrodo kaip utopija, tai aš jo paklausiu: o kokia alternatyva?

Žinoma, kad tokios permainos pareikalaus kardinalaus savęs ir mus supančio pasaulio suvokimo perversmo. Mums teks rimtai permąstyti savo pagrindines gyvenimo vertybes ir pertvarkyti visuomeninę auklėjimo ir švietimo sistemą.

Tai pareikalaus didelių pastangų ir reikės laiko, bet mūsų situacijoje paprastų sprendimų su žaibišku teigiamu rezultatu nėra. Kiekvienam iš mūsų teks suprasti, kad supantis pasaulis priklauso asmeniškai nuo jo, ir prisiimti atsakomybę už visos žmonijos būseną.

Ir vis dėl to, ar 2012 metais ateis pasaulio pabaiga? Metais anksčiau, ar metais vėliau, žinoma, kad ateis: arba ekologinės, politinės ir finansinės katastrofos forma, arba kardinalaus mūsų santykio su gyvenimu pasikeitimo, naujo ir kokybiškai kitokio žmonių civilizacijos vystymosi etapo forma.

Žmogaus genų iškodavimas prieš  dešimt metų atrodė kaip proveržis, tačiau tikrovė pasirodė žymiai sudėtingesnė. Išorinė aplinka taip stipriai įtakoja genų realizaciją, jog netgi pilna DNR informacija nesuteikia galimybės užtikrintai nuspėti žmogaus ūgio, jo charakterio bei galimų susirgimų.

Profesorius Erez Braun, iš „Technion“ universiteto, žurnale „Odiseja“ išspausdino straipsnį apie genetinių įžvalgų krizę. Organizmo vystymasį bei gyvybinę veiklą, rašo jis, lemia, toli gražu, ne tiktai paveldimumas. Genų įvairovė neleidžia paaiškinti gyvų būtybių anatominių skirtumų bei plataus jų konjuktyvinių galimybių spektro.

DNR sekoskaita (sekvenavimas), t.y. jos pirmosios eilės nustatymas, greitai taps paprasta, prieinama ir pigia procedūra. Gali atrodyti, jog tai leis tėvams iš anksto sužinoti apie savo vaikų savybes ir sugebėjimus, jiems tinkamas profesijas, kokį medicininį draudimą jiems verta įforminti, ir net apie tinkamesnius partnerius. Tačiau taip nėra.

Šiandien jau yra aišku, jog tarp genotipo ir fenotipo (fizinių organizmo savybių) nėra vienareikšmio ryšio. Genų tarpusavio sąveika skirtingose supančios aplinkos sąlygose pasireiškia nesuskaičiuojama daugybe genų savęs išraiškos formų. Evoliuciniai procesai, vykstantis tarp genų, o ne juose pačiuose, tiesiogiai įtakoja ląstelę ir jos gebėjimą adaptuotis.

Pagal naują mokslo požiūrį ląstelė nagrinėjama ne kaip bioinžinierinis mechanizmas ar logiškas kompiuteris, o kaip į aplinką integruota sudėtinga gamtos sistema. Genai, šiame įstabiame gyvenimo spektaklyje, – ne vieninteliai dalyviai. Taip, be jų nebūtų pjesės, ir vis tiktai, netikėtus siužeto posūkius lemia ne vien tik aktorių artelė, bet ir jų pasikeitimas rolėmis.

Vos ne kikevieną dieną yra gaunamos žinios apie atrastus genus, kurie yra atsakingi už vienas ar kitas savybes bei polinkius, o taip pat už visokias įmanomas ligas – nuo šizofrenijos iki diabeto. Fenotipas, be abejo, didžiaja dalimi yra formuojamas įgimtų DNR faktorių. Bet tai visiškai nereiškia, jog genai programuoja visus atskiro organizmo gyvybinės veiklos aspektus. Nepaisant šimtaprocentinių užtikrinimų, šiandien yra pastebimas tik minimalus ryšys tarp individualios būtybių įvairovės ir jų genofondo įvairovės.

Paimkime, pavyzdžiui, tokią pripažintą paveldimą savybę, kaip ūgis. Jau prieš šimtą metų buvo aišku, jog tėvų ūgis dažniausiai nulemia jų vaikų ūgį. Paskutinių metų bėgyje trys didžiausios mokslinės grupės naujausių technologijų pagalba ištyrė dešimtis tūkstančių žmonių. Eksperimento, kainavusio dešimtis milijonų dolerių, užduotis buvo rasti ūgio ir genų įvairovės atitikimus.

Žmogaus DNR mokslininkai rado dešimtis sričių, kurios yra atsakingos už ūgio koreliaciją. Bėda yra ta, jog visos jos paaiškina mažiau nei 5 % užfiksuotų duomenų. Juo labiau, skirtingų grupių aptiktos srytys, tik truputį tarpusavyje sutampa, kas dar labiau sumažina konkrečių genų vaidmenį. Atsižvelgus į tą faktą, jog ūgis turi ryškiai išreikštą paveldimumo charakterį, tyrimo rezultatai kelia nerimą ir neišpasakytą specialistų sąmyšį.

Išvada yra aiški: genai paaiškina, toli gražu, ne viską. Visiškai tikėtina, jog epigenetiniai, „viršgenetiniai“ procesai perduoda palikuonims praeitų kartų gyvenimo patirtį ir taipogi lemia mūsų paveldimumą. Įmanoma ir tai, jog ląstelių ir išorinė aplinka gali įvairiai paveikti genus, jiems tepalikdamos tiktai kuklią paklusimo aplinkai rolę.

Ne ką geresnė padėtis ir klinikinėje genetikoje. Spėjamas paveldimumo įtakos lygis niekaip nesutampa su realiais duomenimis. Pats ryškiausias pavyzdys – šizofrenija, kuriai iki šiol nėra priskirtas nei vienas genas, turintis aiškų ryšį su ja. Statistiniai duomenys rodo, jog šios ligos paveldimas charakteris yra gryna iliuzija.

Išskyrus pavienius atvejus, kurie sudaro ne daugiau nei 2 % žinomų susirgimų, DNR iškodavimas neleidžia mediciniškai nuspėti atskiro organizmo vystymosi ir veikimo. Tačiau dauguma tyrinėtojų iki šiol nesiryžta pripažinti to fakto, jog netgi menki pakitimai aplinkoje gali įtakoti fiziologiją stipriau nei genai.

Esminė problema yra ta, jog, kaip taisyklė, yra neįmanoma aiškiai atskirti aplinkos nuo paveldimumo. Bandymai supaprastinti vaizdą dėl to, kad lengviau tirti DNR, lemia „genetinius iškraipymus“.  Dėl tos pačios priežasties medicinoje dominuoja siauras biologinis priėjimas, skiriantis vaistų terapiją, nors problemą galima būtų nagrinėti ir platesniame, socialiniame-ekonomniame kontekste.

Pavyzdžiui čia galima pateikti įstabų Dion (Dionne) penkeriuko atvejį. Mergaitės, turinčios vienodą geną, 1934 m. gimė Kanadoje, kurias vyriausybė iš tėvų praktiškai „eksproprijavo“. Jas patalpino į specialiai tam pastatytą „parodų paviljoną“, kuriame už pinigus demonstravo publikai iš viso pasaulio. Seserys augo griežtai prižiūrimos absoliučiai vienodose sąlygose, neturėdamos galimybės bendrauti su išoriniu pasauliu.

Septynerių metų jas paleido namo, ir čia jų bendras likimas pasibaigė. Viena jų mirė, sulaukusi 20 metų, nuo epilepsijos, kita 35-rių metų nuo neteisingos mitybos, o likusios seserys demonstravo labai skirtingas savybes. 2001 metais, viena iš jų mirė nuo vėžio, kitos dvi gyvena iki šiol.

Taip pat galime atsiminti garsiąją chromosomą 15, kurios nebuvimas vieniems sukelia vieną ligą, o kitiems – visiškai kitą. Čia viskas priklauso nuo to, iš ko buvo paveldėtas šis defektas: iš tėvo ar iš mamos. Šitaip epigenetinė informacija yra perduodama paveldėjimo keliu ir sąlygoja vienos ir tos pačios genetinės savybės absoliučiai skirtingus realizacijos scenarijus.

Viltys suprasti fiziologiją vien tiktai genų pagalba primena ankstesniųjų laikų alchemiją. Vaikantis „genų aukso“,  nuošaly buvo palikti svarbūs, augalinio ir gyvūnų pasaulio įvairovę lemiantys procesai. Jie daugeliu atvejų yra atsakingi už visoje gamtoje stebimą įspūdingą gamtos potencialą.

Šiandien mums yra reikalingas naujas požiūris tam, kad galėtume giliau prasiskverbti į mūsų gyvenimą lemiančius mechanizmus. Aplinka vaidina ne mažesnį vaidmenį nei genetika, o kartų ryšys pasirodė esąs žymiai glaudesnis ir didesnis, nei mes manėme. Priešasi mus atsiveria vieninga dėsnių sistema, kurių mes nežinome, nors ir esame neatskiriama jos dalis.

Visą žmonijos istoriją, iki pat mūsų laikų, reikia nagrinėti per šios sitemos prizmę. Ją išstudijavę, mes galėsime išvengti skaudžių klaidų ir greičiau rasime problemų, kurios kilo šiame mūsų vystymosi etape, sprendimą.

Oleg Icekson

Žmogus pradėjęs stebėti gamtoje egzistuojančius gyvus organizmus pastebėjo, kad tarp jų egzistuoja tam tikra hierarchija. Matydamas tai, jis suskirstė visas gyvybės formas į tam tikrus lygmenis pagal jų išsivystymą. Būtent toks gyvų sistemų klasifikavimas žmogui leido įžvelgti gamtoje vykstantį evoliucijos procesą, tuo pačiu sukeldamas vieną iš didžiausių šio proceso mįslių.

Geriau įsigilinus į Č. Darvino evoliucijos teoriją galima teigti, kad evoliucija – tai chaotiškas ieškojimas to varianto, kuris tik tuo momentu atrodo geriausias ir tik toks variantas yra atrenkamas tolimesniam vystymuisi. Toliau iš keleto susidariusių modifikacijų vyksta atranka to varianto, kuris geriausiai atitinka tuo metu esančias sąlygas ir t.t. Kitaip tariant evoliucija pagal Darviną – tai variantų ieškojimas be iš anksto susikurto tikslo (ieškojimas tamsoje). Todėl evoliucija pagal šią teoriją neatsižvelgia į tokią formuluotę kaip „veiksmų planas pagal iš anksto susikurtą tikslą“. Remiantis vien tik šia teorija mums iš karto kyla klausimas, kodėl vyksta geriausių variantų atranka ir kodėl viskas negalėjo likti tokiame pačiame lygyje kaip ir prasidėjo? Turbūt visai nesunkiai rasime atsakymą, kad atranka vyksta dėl besikeičiančių aplinkos sąlygų, didėjančios konkurencijos ir t.t., kitaip tariant kuo sudėtingesnės sąlygos tuo geresnis ir tobulesnis variantas yra atrenkamas. Tačiau čia ir vėl kyla klausimai, kodėl visi gyvi kūriniai savo tobulesnę formą ir aukštesnį išsivystymo lygį gali pasiekti vien tik įtakojami vis sudėtingesnių sąlygų? Nejaugi vienintelis evoliucijos proceso „variklis“ ir kelias į tobulesnį išsivystymo lygmenį yra paremtas vis stipresniais smūgiais, kurių gyvi kūriniai negalėdami iškęsti bus priversti toliau vystytis? Nejau toks sutvėrimas kaip žmogus tėra tik atsitiktinis variantas, kuris šiuo momentu geriausiai atitinka susidariusias sąlygas ir laukiantis kito „smūgio“, kuris jį privers toliau evoliucionuoti?

Kitas Darvino teorijos rėmėjas ir natūralios atrankos teorijos autorius A.R. Volesas (A.R. Wallace 1889m.), taip pat teigė, kad būsimoms kartoms atrenkami tik tie individai, kuriuose pasireiškia tokios savybės, kurios jiems suteikia pranašumą kitų individų atžvilgiu. Tačiau šis autorius tvirtino ir tai, kad visą evoliucijos procesą pradėjo ir tokia kryptimi nukreipė ne kas kita kaip protinga aukštesnė jėga. Kaip pavyzdį būtų galima palyginti žmogų auginantį ir veisiantį naminius gyvūnus bei augalus, kurių vystymąsi žmogus gali nukreipti jam reikalinga kryptimi. Panašiai ir aukštesnė jėga, įtakojo gyvų formų vystymąsi nuo žemiausios iki aukščiausios evoliucijos pakopos, nusprendusi neatskleisti savo tikslų. Remiantis tuo galima padaryti išvadą, kad visi sunkumai, kuriuos žmonija patyrė per savo vystymosi laikotarpį buvo skirta tik tam, kad žmogus išsivystytų iki tokio lygio. Bet šioje vietoje ir vėl kyla klausimas, kodėl ši jėga arba pati gamta mus verčia ir toliau vystytis, tokiu sunkiu keliu? ir koks viso to tikslas? Juk, jeigu mes jau būtume tobuli, tuomet mūsų nebevargintų tokios žmonijos problemos, kurios yra mums priešakyje, mes žinotume iš kur jos kyla ir kaip jas išspręsti. Kodėl visa žmonija atsidūrė tokioje padėtyje, kuomet atrodo, kad visa gamta yra nusiteikusi prieš ją, ketinanti jai suduoti skausmingą smūgį, kuris tik per dideles kančias privers žmogų pereiti į aukštesnį išsivystymo lygmenį.

Jeigu mes suvoktume, kad pati gamta mus vysto pagal labai logišką ir tikslų planą tuomet mes suprastumėm, kad žmonijos vystymosi procesas dar neužbaigtas ir kad atėjo laikas susimąstyti, kokia bus jo tolimesnė kryptis.

Kitu atveju pati gamta mus užklups visomis nelaimėmis, kurios mums jau yra paruoštos ir visa tai nesibaigs tol kol mes patys nesuprasime, kad turime pasikeisti. „Pasikeisti“ – reiškia siekti pusiausvyros su mus supančia aplinka, pakeisti savo požiūrį į visuomenę. Tai reiškia, kad visi norai, visos mintys ir visi žmogaus ketinimai turi atitikti visos žmonijos norus ir mintis, tik tuomet visos žmonijos tikslas taps kiekvieno žmogaus tikslu. Tokią pusiausvyrą anksčiau ar vėliau privalės pasiekti kiekvienas gyvas sutvėrimas nesvarbu kokiame išsivystymo lygmenyje jis yra, ne išimtis ir žmogus. Tačiau žmogus yra vienintelis organizmas, kuris gali suvokti kur link ir kokiu tikslu jį veda gamta. Todėl tik žmogus gali pasirinkti kuriuo keliu jam toliau teks vystytis: ar laukti kol pati gamta mus privers tai padaryti panaudodama savo skausmingus metodus, ar mes patys žinodami galutinį tikslą eisime link jo be jokių priverstinių raginimų.

Žmogus turės suprasti kokias permainas jis turi įgyvendinti savyje artimiausiu metu. Kitaip tariant kaip save keičiant tapti tikru žmogumi, kuris sugebėtų suprasti gamtos iš anksto suplanuotą mūsų vystymosi programą, numatyti galutinį tikslą ir eiti šio tikslo link tiesiausiu keliu.

Redakcija

Kalifornijos (JAV) mokslininkai iš Global Footprint Network organizacijos paruošė ataskaitą, kurios duomenimis, žmonija vis labiau ir labiau grimzta į vadinamąsias ekologines skolas, t. y. gamtiniai ištekliai eikvojami greičiau nei Žemė gali juos atnaujinti. Pagal mokslininkų prognozes, 2030 metais žmonijai prireiks antros panašios į mūsiškę planetos tam, kad būtų patenkinti visi augantys žmogaus poreikiai ir tilptų veiklos tliekos.

Mokslininkų nuomone, gamtos ištekliai sparčiausiai eikvojami dėl vakarietiško gyvenimo būdo. Jeigu kiekvienas žmogus Žemėje gyventų vakarietiškai (didelis namas, du automobiliai, didžiulio kiekio elektros energijos suvartojimas), jau dabar mums prireiktų 5 planetų visų poreikiams patenkinti. Sparčiai besivystančios Indija ir Kinija ateityje turės niokojamų pasekmių ekologijai, nes vis daugiau šių šalių gyventojų prisitaiko prie vakarietiško gyvenimo stiliaus.

Bet yra ir kitų, visiškai priešingų nuomonių, teigiančių, kad Žemė gali išmaitinti daug daugiau žmonių negu dabar. Gali būti, kad to priežastis – mūsų egoistiškas gamtos išnaudojimas savo reikmėms ir poreikiams tenkinti. Derėtų pakeisti mūsų požiūrį į gamtą: tuomet, galbūt, ir pati gamta atsisuks į mus visiškai kita puse.

Igor Tomilov