Antroje XX amžiaus pusėje sinergetikai pradėjo manyti, jog gamtoje bei pasaulyje viskas yra integraliai tarpusavyje susiję. Jie pasaulį aprašė kaip uždarą sistemą, pradėjusią prarasti pusiausvyrą. Ekologai šį vaizdą papildė žmogaus įsikišimo į gamtą stebėjimais. Pakanka atsiminti pagarsėjusius bandymus kovoti su žvirbliais 1985 m. Kinijoje, mangustų naikinimą Jamaikoje, pasibaigusius natūralios gamtos balanso pažeidimu, sukėlusiu labai daug problemų. Tačiau pateikti tikslios pasaulinių sistemų tarpusavio ryšių ir integracijos schemos mokslininkai negali iki šiol. E. Lorencas šią priklausomybę pavadino „drugelio efektu“.

Ir todėl, kad neturime tikslios tarpusavio priklausomybės chemos, mums nelabai rūpi mūsų veiksmų pasekmės. O pasekmė – gyvename pasaulyje, kuriame vyksta masė reiškinių, kurių mes negalime paaiškinti bei kontroliuoti, – krizės, karai, gaisrai, cunamiai, žemės drebėjimai, potvyniai ir pan. Dalį šių reiškinių mes nurašome gamtos kataklizmams, kitų iš viso niekaip negalime paaiškinti. O juk aišku tai, jog žinodami ir suprasdami integralią pasaulio sandaros schemą, kurioje nėra „bereikalingų varžtelių“ ir kiekvienas elementas atlieka svarbų ir nepakeičiamą vaidmenį, daugelio katastrofų galėtumėme išvengti.

Bet kaip gi mums tokią schemą atskleisti? Mūsų raidos istorijoje yra begalė pavyzdžių, kai žmonija būdavo atvedama prie sunaikinimo ribos ir tai suvokdavo, – išeitis visada atsirasdavo: atsiverdavo nauji energijos šaltiniai, atslūgdavo branduoliniai konfliktai, išsispręsdavo ekologinės problemos. Tačiau, neatskleidus šios schemos iki galo, – pagrindinių globalinių problemų išspręsti nepavyksta.

Todėl galima įžvelgti du įmanomus situacijos vystymosi kelius: arba gamtos spiriama žmonija vėl bus atvesta prie sunaikinimo ribos ir bus priversta išmokti, kaip reikia elgtis integralios pasaulinės sistemos rėmuose, arba nepanorės apleisti situacijos iki kraštutinės – „kol perkūnas netrenks“ – būsenos ir iš anksto imsis reikiamų veiksmų.

Aleksandr Gurov

„Pasaulis sudarytas iš priešingybių“

Hegelis

Nedaugelis iš mūsų susimąsto, koks prieštaringas gyvybės egzistavimo Žemėje faktas. Juk ji egzistuoja ant plonos šaltos plutos, po kuria kunkuliuoja karšta magma. Jeigu kuri nors viena iš jų įsigalėtų, tai visa, kas gyva, arba sušaltų, arba sudegtų. Tik subtili abiejų stichijų pusiausvyra leidžia mums egzistuoti.

Prieštaringų procesų derinius mes galime stebėti žmogaus organizme: pasavinimas – išskyrimas, spaudimas – iškrova, užteršimas – valymas… Taip pat yra ir žmonių santykių srityje: simpatija – antipatija, bendradarbiavimas – konkurencija, tiesa – melas, meilė – neapykanta…

Kas verčia priešybes jungtis, kokiu būdu jos gali egzistuoti viename objekte? Logika sako, kad tai įmanoma tik priešybėms siekiant vidurio, kai ko, kas jos abiem yra bendra.

Pavyzdžiui, magma ir žemės pluta. Pirmoji skleidžia gyvybei reikalingą šilumą, o antroji – šaltį. Be to, kiekviena jų riboja savo savybes dėl bendro intereso – gyvybės palaikymo.

Arba žmonių santykių pavyzdys. Jeigu tėvai vaiką auklės tik su meile arba tik griežtai – harmoninga asmenybė jis neužaugs. Ne veltui liaudyje sakoma „akla meilė“ arba „akla neapykanta“. Norėdami užauginti sėkmingą žmogų, mes turime šiltą rūpestį derinti su šaltu reiklumu.

Taigi  ne kova, bet bendradarbiavimas, priešybių vienybė leidžia realizuoti bendrus siekius. Šis bendras interesas stipresnis už atskirus prieštaravimus ir leidžia kurti „ribojantį ekraną“ toms savybių dalims, kurios trukdo „vidurinio objekto“ kūrimui.

Be to, šis ekranas yra dinamiškas, nes skirtingiems „vidurinio objekto“ vystymosi etapams naudojami skirtingi savybių derinių prieštaringumai. Taigi reikia išsaugoti visas, be išimčių, priešybių savybes, naudojant jas „vidurinio objekto“ vystymosi poreikiams.

Tie patys principai taikomi ir žmonių santykiams. Išsamiau apžvelgsime „ribojančio ekrano“ jėgos pokyčių procesą. Procesą, kurio metu keičiasi priešingų savybių santykis „viduriniame objekte“. Pavyzdžiui, pakalbėkime apie dviejų verslo partnerių santykius.

Nors ir sėkmingai bendradarbiaudami, kiekvienas iš jų kitame pamato tam tikrų nemalonių bruožų: išvaizdos, elgesio, kultūros… Bet kiekvieną kartą negatyvius jausmus nusveria tikslo svarba – tolimesnis bendro „vidurinio objekto“ (sėkmingo bendradarbiavimo) vystymasis. Ir abu partneriai didėjančią antipatiją nuslopina augančia simpatija. Tai yra jie abu vertina siekį bendradarbiauti – tai jiems svarbiausia. O po to tik – visa kita.

Galiausiai jie suvokia, kad negatyvius pojūčius sukelia ne partnerio išorinis vaizdas ir ne charakterio bruožai. Antipatija glūdi fakte, kad Jis – ne Aš. Mes abu pretenduojame į šio pasaulio gėrybes ir todėl esame konkurentai.

Bet partnerių laukia pelningas sandoris, kapitalo sujungimas. Be to, ankstesnis bendradarbiavimas sėkmingai pasitvirtino. Ir tada du atskiri „Aš“, nepaisant skirtumų, tampa vieningu „Mes“, ir nei vienas nepraranda savo individualumo. Atvirkščiai, kiekvieno unikalios savybės, sujungtos į darinį „Mes“, sukuria „vidurinį objektą“, turintį tokias galimybes, kurių atskiras „Aš“ neturi.

Jeigu abu partneriai savo tarpusavio santykiuose leistų įsigalėti priešiškumo jausmui, tai abu patirtų tik nuostolių. Dėl šios priežasties naujas „Mes“ pojūtis jiems abiem yra vertingesnis už savo „Aš“ pojūtį. Tada kiekvienas kartu su savo pasauliu jaučia bendrą vieningą pasaulį. Šis pojūtis toliau bendradarbiaujant vis stiprėja ir palaipsniui tampa vyraujantis.

Kiekvienas „Aš“ jaučia „Mes“ savitai, pagal savo unikalumą, dėl kurio turi savo ir tik savo vietą. Tai yra garantija priešiškos konkurencijos nebuvimo bendrame pasaulyje. Pavyzdžiui, žmogaus organizmas, kurį sudaro įvairių organų sąjunga: kepenys negali pretenduoti į širdies vietą ir atvirkščiai. Dar daugiau, bendras visų „Aš“ interesas „Mūsų“ pasaulio vystymąsi kreipia į tarpusavio pagalbos santykius. Todėl kiekvienas naujai atsiradęs antipatijos sluoksnis kompensuojamas vis stipresniu simpatijos sluoksniu.

Reziumė.
Priešybių kontaktas gali vykti dviem formomis:

• sandūra ir kova;
• tarpusavio bendradarbiavimas.

Pirmuoju atveju laimi tik vienas. Kadangi vystymesi numatytas perėjimas iš vienos būsenos į kitą, tai pirmasis atvejis pagrindo egzistuoti neturi. Taigi šis variantas bevaisis.

Antruoju atveju abi priešybės riboja savo savybes siekdamos sukurti bendrą „vidurinį objektą“. Taigi priešybių sąveika tampa būtina ir neišvengiama vystymosi sąlyga, nes joje glūdi kuriamoji jėga.
Priešybių vienybė kuria pasaulį, todėl pasaulis sudarytas iš jų.

Daniel Popel

Mokslo ir technikos progresas vis sparčiau veda mūsų civilizaciją į siaurėjančią aklavietę. Nenorėdami taikstytis su objektyvia realybe ir pripažinti akivaizdžių faktų, mes bandome rasti ir nurodyti vilčių bei svajonių dėl šviesios ateities žlugimo kaltininkus. Bet ar esame tikri, kad kaltas „kažkas“, o gal pati mokslo ir technikos civilizacijos idėja buvo klaidinga?

Kanados mokslininkai atliko sociologinį tyrimą, kurio tikslas buvo išsiaiškinti nuo kokios žemės gyventojų dalies tiesiogiai priklauso mokslinis ir techninis žmonijos vystymasis. Paaiškėjo, jog trečdalis gyventojų neturi net elementariausių pradinių žinių apie mūsų civilizacijos technikos pagrindus. Nei vienas iš jų negalėjo paaiškinti kaip sudarytas variklis, kaip išgauti elektrą, iš ko gaminamas parakas ir pan.

Šių duomenų pagrindu mokslininkai padarė tokias išvadas: štai jie, mūsų nelaimių kaltininkai – pasipiktinimą keliantis dviejų milijardų žmonių neraštingumas neleidžia mums mėgautis mokslo ir technikos progreso vaisiais. Jie net negali susimąstyti apie technikos atradimus, nekreipia dėmesio į žemės ekologiją ir neužsiima jokiu rimtu reikalu, kuris galėtų bent kiek padėti žmonijai.

Tokio požiūrio nerimtumą galima įžvelgti plika akimi. Juk egzistuoja labai daug profesijų, kurios visiškai nereikalauja net ir pačių elementariausių žinių iš kitų sričių. Kuo gi pagerintų civilizacijos padėtį tai, kad vaisius auginančiam valstiečiui būtų papasakota apie elektros variklio veikimo principą, arba apie tai, iš ko gaminamos sprogstamosios medžiagos?

Argi mokslo ir technikos revoliucijos tikslas buvo visus žemės gyventojus padaryti mokslininkais, tyrinėtojais ir inžinieriais? Užduotis buvo visiškai kita – išlaisvinti žmogų nuo sunkaus fizinio darbo, pilnai aprūpinti visus žemės gyventojus, prailginti gyvenimą bei sustiprinti žmonių sveikatą. Kitais žodžiais tariant – padaryti žmogų laisvesnį ir laimingesnį.

Ir ką gali padaryti, jeigu gamtos dėsniai yra tokie, kad duoda mums labai mažai lyderių ir milžinišką masę sekančių paskui juos. O jeigu žmonijos lyderiai nuvedė mases ne ta kryptimi, tai kam ieškoti kaltų ten, kur jų nėra.

Juk būtent šie du milijardai technikos moksluose neišprususių žmonių yra mažiausiai kalti dėl šiandien mums kilusių problemų. Jie ramiai dirba savo darbą, nestumdami žmonijos nei link ekologinės destrukcijos, nei link vis didėjančio gamtos išteklių ir energetinių resursų trūkumo.

Tai kuo gi, vis tiktai, turėtų būti pagrįstas civilizacijos progresas? Negailestinga planetos eksploatacija, karais bei kataklizmais? Ar pamatiniu gamtos altruizmo dėsniu – žmonijos suvienijimu ir teisingos visuomenės formavimu?

Gal mokslo ir technikos revoliucijai trūksta etikos revoliucijos, kuri pažabotų mūsų begalinį apetitą ir paskatintų paisyti gamtos dėsnių?

Leonid Šinder

Įvairūs pasaulio pabaigos pranašavimai susiję su šiais 2012 metais. Apokalipsė (graikiškai „uždangos pakėlimas“) dažnai klaidingai traktuojama kaip visos esybės pabaiga, tačiau net pati žodžio reikšmė prieštarauja šiems tvirtinimams.

Apokalipsė reiškia universalų tiesos momentą, šuolį į naujas, nepažintas teritorijas. Pasaulis jau įžengė į šią unikalią žmonijos istorijos fazę.

Majai 2012 m. gruodžio 21 dienos nelaikė lemtinga, netvirtino, kad ateis pasaulio pabaiga. Majai ją matė kaip perėjimo iš vienos epochos į kitą datą. Iš esmės majų pranašystė susijusi su mūsų galimybe pasirinkti, ar patiems drąsiai žengti šios ateities link, ar laikytis įsikibus senos sistemos ir priešintis potencialiai naikinančioms pasekmėms. Pagal majus, mūsų priešinimasis šioms naujos epochos diktuojamoms sąlygoms arba prisitaikymas prie jų gali lemti tai, ar šis pasikeitimas vyks chaose ir prievartoje, ar taikoje ir ramybėje.

Daugelis žmonių intuityviai jaučia, kad majų kalendoriaus pabaigoje įvyks žmonijos sąmonės, pasaulio suvokimo lūžis. Sėkmingam žmonijos sąmonės pokyčiui reikia masių dalyvavimo. Pradžioje labai reikia žmonių, kurie iniciatyviai veiktų kviesdami žmoniją mobilizuoti sąmonę visame pasaulyje.

Šis paradigmos virsmas pasaulinėje žmonijos istorijoje jau prasidėjo ir šiuo metu tampa virusinis – pokyčių reikalavimas vilnija po visą pasaulį: arabų šalyse, Vakarų Europoje, o pastaruoju metu šios jėgos tenka paisyti ir JAV. Judėjimo Amerikoje populiarumo pagrindinė priežastis ta, kad kas antras amerikietis vos suduria galą su galu.

Amerikiečių visuomeninio judėjimo „Okupuok Volstritą“ pagrindiniai principai – teisingumas, lygybė ir socialinis teisingumas. Judėjimas pagrįstas įsitikinimu, kad 99 % pasaulio gyventojų turi kontroliuoti resursus ir patys tvarkyti savo reikalus vietoje to, kad leistų 1 % žmonių valdyti pasaulį taip neatsakingai, kad jis jau atsidūrė ties praraja. Judėjimas „Okupuok Volstritą“ yra tik vienas iš ryškesnių šiuo metu vykstančių masinių sujudimų pavyzdžių.

Jeigu tironai, diktatoriai, oligarchai priešinsis, visuomeninio judėjimo banga nuvers juos, atims valdžią bei turtus, o gal ir daugiau. Ir, žinome iš istorijos, kad tai būtų ne pats geriausias scenarijus, ypatingai šiais laikais, „meigant ant atominių bombų“. Bet kokia prievarta, kokiais kilniais tikslais ji bebūtų karūnuojama, sukelia tik dar didesnę prievartą ir chaosą – įvykiai arabų šalyse tai aiškiai iliustruoja.

Galimas ir taikus kelias abiem pusėms supratus, kad kitos išeities nėra. Reikalingas kompromisas – nauja epocha nepriims mūsų su sena, egocentrine sistema. Abiem pusėms reikia sėsti prie apskritojo stalo, kuris simbolizuoja lygiavertes derybas ieškant visiems priimtino sprendimo.

Viskam savas laikas… laikas gimti ir laikas mirti;

…laikas griauti ir laikas kurti.
             
Senasis Testamentas. Ekleziasto knyga, 3 sk.
Stebėdami gamtą, dažniausiai atrandame jos iš pirmo žvilgsnio netikėtas, keistas ir neaiškias puses. Pradžioje mokslininkai jas suvokia kaip gamtos klaidas. Tik laikui bėgant atsiskleidžia, kad šios „keistenybės“ – tai harmoningos pasaulio struktūros dalis, kurią mums dar teks suvokti.

Kodėl mes neturime uodegos, arba mirtis kaip kūrėja

Aš – dalis tos jėgos, kuri amžinai nori blogio ir amžinai kuria gėrį.

Getė. „Faustas“

Pagal seną japonų tradiciją samurajus, išskyrus jo patikimą kardą, su savimi visada turėjo ypatingą durklą, kuriuo prireikus įvykdytų tradicinį savižudybės aktą – charakirį. Pasirodo, kiekviena ląstelė turi kažką panašaus – ypatingą biologinį mechanizmą, suteikiantį  jai pasitraukimo galimybę.

Atrodytų, kas čia gero? Mes norime gyventi, o mirtis mums visiškai nereikalinga. Iš tikrųjų gamtoje nėra nieko nereikalingo. Gyvenimas ir  mirtis taip tampriai susipynę, kad bandymai atsikratyti „blogos“ pradžios neišvengiamai veda prie bendro susinaikinimo. Jei nebūtų pasitraukimo mechanizmo, greičiausiai, gyvybė mūsų planetoje paprasčiausiai nebūtų ilgai trukusi.

Gamta, pateikdama savo siurprizus, nė trupučio nepaiso mūsų ambicijų. Ar pagalvojote, pavyzdžiui, apie tai, kodėl mūsų artimiausia „giminaitė“ beždžionė, su kuria mes turime 99 % bendrų genų, uodegą turi, o mes – ne? Atsakymas patiks ne visiems. Juk iš tikrųjų kiekvienas turėjome uodegą, o mūsų rankų ir kojų pirštai buvo „sulipę“. Kas gi jiems nutiko?
 
Norėdami atsakyti į šį klausimą, turime sugrįžti į praeitį beveik dvidešimt šimtmečių atgal. Tuomet senovės Romos gydytojas Galenas pastebėjo, kad šaką, nuo kurios pradeda kristi lapai, reikia užlaužti. Tuomet lapai, nors ir praranda savo spalvą, vis dėlto lieka ant šakos. Taip mokslas pateikė terminą „apoptozė“, t. y. lapų kritimas. Dabar šiuo terminu apibūdinamas savaiminis ląstelių pasišalinimas.

Buožgalvis tam, kad pavirstų varle, turi prarasti savo uodegą. Sekdami organizmo vystymąsi biologai nustatė, kad dėl to dalis ląstelių turi numirti. Tolimesni tyrimai parodė šio reiškinio universalumą. Pasirodė, kad nematodo – permatomo apie 1 mm ilgio kirmino – vystymosi procese susidaro 1090 ląstelių, iš kurių 131 ląstelė žūva dėl apoptozės. Ši „planinė“ mirtis yra neatsiejama organizmo vystymosi dalis ir be jos jis neįgytų savo galutinio pavidalo.

Pamažu tapo aišku, kad be aktyvios apoptozės neįmanomas visa, kas gyva, vystymasis – ir augalų, ir gyvūnų. Žmogaus užuomazgoje yra uodega, kuri paskui dingsta, ir yra medžiaga, sujungianti rankų ir kojų pirštus. Be to, kiekviena ląstelė miršta labai tvarkingai: tarsi ji išardo save dalimis, kurias kaimyninės ląstelės naudoja kaip statybinę medžiagą.

Kasdien kiekvieno suaugusio žmogaus organizme gimsta šimtai milijonų ląstelių ir lygiai tiek pat miršta. Sveikame organizme miršta visa, kas paseno. Tai vyksta dėl tai apoptozės – tampriai subalansuoto nereikalingų ląstelių pasitraukimo proceso. Per metus jų susikaupia tiek, kad jos beveik atitinka kūno svorį. Apoptozė aktyviau veikia trumpai gyvuojančias ląsteles, pvz., tas, kurios iškloja žarnyną ar kraujo ląsteles. Didžiąją dulkių dalį, kurios susikaupia uždarose patalpose, sudaro negyvos odos ląstelės. Ląstelės atsinaujina fantastiniu greičiu – šimtas tūkstančių per minutę. Apoptozė nesibodi ir atlikti ir „kosmetinių“ funkcijų, pavyzdžiui, mažindama moters pieno liaukų apimtį po žindymo.

Mūsų organizme yra dviejų rūšių ląstelių – lytinės (kiaušialąstė ir spermatozoidas) ir kamieninės, galinčios transformuotis į bet kurį pavidalą. Atitinkamai abi rūšys – tik ruošiniai, laukiantys savo valandos, ir dėl to jų gyvavimo laikas iš anksto nėra apribotas. Likusių ląstelių genuose nuo pradžios įrašytas jų maksimalus amžius.

O štai vienaląstės būtybės  – bakterijos – nemiršta nuo senatvės. Bet ir jos pasiruošusios nutraukti savo gyvybę dėl bendros gerovės – kai užsikrečia virusais arba jei jų DNR atsiranda įtrūkių. Pasitraukdamos jos išgelbsti nuo mirties visą bakterijų populiaciją.

Vis dėlto kai kurios ilgai gyvuojančios ląstelės – vėžinės ląstelės  – niekada nenusižudo. Jos sėkmingai konkuruoja su sveikomis ląstelėmis, atimdamos jų maistą, auga ir dauginasi, kur tik nori, nesirūpindamos dėl viso organizmo. Toks gyvavimo principas dažniausiai tampa pačių egoistų žūtimi kartu su naikinamu okupuotu organizmu.

Sveikame organizme palaikoma tampri pusiausvyra tarp nykimo senų ir nuolatinio augimo naujų ląstelių. Esant AIDS, nervų pažeidimui, infarktui ir insultui, vyksta perteklinė ląstelių žūtis. Esant vėžiui ir autoimuninėms ligoms, yra priešingai: ląstelės, kurios turi žūti, išgyvena.

Kada miršta samurajus

Garbės pareiga įpareigoja samurajų gyventi, kai reikia, ir mirti, kai tai privaloma. Pats žodis „samurajus“ kilęs iš sąvokos „tarnauti aukščiausiajam asmeniui“. Jo elgesio kodeksas – „Busido“ – persmelktas besąlygiška paklusnumo dvasia šeimininkui ir panieka mirčiai.
 
Gamtos „elgesio kodeksas“ ypatingai panašus į samurajų priesakus. Visose gyvose sistemose, pradedant vidaus ląstelėmis ir baigiant organizmu ir visa populiacija, egzistuoja susinaikinimo mechanizmas. Jis įsijungia, kai kažkuri iš dalių tampa pavojinga arba nereikalinga biologinei sistemai, stovinčiai ant aukštesnio hierarchijos laiptelio. „Energijos fabrikas“ – mitochondrija – daugiau nereikalingas savo ląstelei, o gyvūnas – gentainių bendrijai. N. N. Moisejevo žodžiais tariant, sistema „išbrokuoja“ tuos elementus, kurie trukdo tolimesniam vystymuisi.

Bet ir tai dar ne viskas. Paprasčiausi organizmai – bakterijos – rodo mums pavyzdžius nepaprasto pasiaukojimo dėl bendro išgyvenimo. Streso poveikis (pavyzdžiui, energijos šaltinio išnykimas) priveda prie  bakterijų kolonijos augimo sustabdymo ir net dalies bakterijų savanoriškos žūties. Pavyzdžiui, badaujanti E. coli populiacija dalosi į dvi. Viena nusižudo ir mirdama tiesiog maitina kitą, kuri toliau auga.

Baigdami sugrįžkime prie tos šakelės, nuo kurios krenta lapai. Jeigu ją užlaužtume, tai lapai nustotų kritę. Atrodytų, jų gyvenimas prasitęsė. Bet lapai krenta ne dėl ligos, o tik todėl, kad jų šakos nelūžtų nuo sniego svorio. Pažeidę šaką, mes tuo pačiu atimame iš jos ryšį su likusiu organizmu – medžiu – ir neleidžiame lapams įvykdyti gamtos programos. Jiems vis tiek  lemta nudžiūti, o pačiai šakai ir visam medžiui žiemą bus labai sunku.

Gamta lengvai atskleidžia mums savo paslaptis. Ar galėsime egzistuoti be jos taisyklių ir dėsnių? Į ką tapo panaši mūsų civilizacija? Į sveiką ląstelių bendriją – „samurajų“ ar… Ar tik neužsimojome tapti vėžiniu pūliniu?

Sergejus Belickis, mokslų daktaras apie Žemę

Viršūnės negali ištaisyti pasaulio, apačios blogame pasaulyje gyventi nenori.

Šiuolaikinė istorija

Neginčytina: norime mes to ar ne, bet kažkas būtinai iš mūsų lobsta. Visose socialinių laiptų pakopose. Taip sutvarkyta visuomenės struktūra: gerti kitų kraują. Beje, tyliai sutinkant tiems, kurių kraujas geriamas – juk už tai mokama!

Vis dėlto kartkartėmis kai kurie iš tų žmonių pradeda jausti nepasitenkinimą: ar ne per daug? Ar ne per daug kraujo išteka tenkinant poreikius tų, kurie įsitaisė viena pakopa aukščiau? Atsiveria akys: vadinasi, mane išnaudoja! Tai neteisinga! Juk aš turiu žmogiškąjį orumą, galų gale, savąjį Aš!

Sunaikinti prakeiktąsias „blakes”, „vorus”! Lauk juos! Arba tegu daugiau nei dabar atseikėja už mano kraują! Sutiks – tegu geria toliau, bet jau už daugiau pinigų! Ne? Aš šitiems prakeiktiems kraugeriams suorganizuosiu Baltramiejaus naktį! Revoliuciją! Pilietinį karą! Dideli pinigai – tvarkos motina! Varyk!

Manau, kad „bolševikų” palikuonys yra laimingi matydami, kaip šimtus viso pasaulio miestų užliejo demonstracijos. Revoliucijos virusas persimetė į visą pasaulį… 

Visuomenei pateiktas Šveicarijos federalinio technologijų universiteto Ciuriche tyrimas. Universiteto darbuotojai ištyrė 43 tūkstančių stambiausių tarptautinių korporacijų ryšius ir, remdamiesi matematine analiz, sumodeliavo globalios korporacijų sistemos pavyzdį.

Sensacija! Planetos ekonomiką ir finansus kontroliuoja 147 kompanijos, įvairiais ryšiais glaudžiai susijusios tarpusavyje. Be to, dešimt pačių įtakingiausių kompanijų turi kontoras Volstrite. Į šešėlinę pasaulio vyriausybę patenka bankai „Barclays’“, „UBS“, „JP Morgan“, „Merrill Lynch“, investicinės bendrovės „Capital Group Companies“, „FMR Corporation“ ir kitos kompanijos.

Judėjimo „Okupuok Volstrita“ aktyvistų lozungai užtvindė šimtus miestų aikščių visame pasaulyje, apnuogino pagrindinius pasaulinės finansų sistemos ligos simptomus. Tai finansiniai institutai, kurie tapo besikerojančios krizės priežastimi, ir valstybė, nebesugebanti suvaldyti aukšto nedarbo lygio. Taigi protestas nukreiptas prieš 1% tų, kuriuos įvardino šveicarai. Išryškinti simptomai, bet ne šaknys!

Bandykime išsiaiškinti. Žinome, kad paklausa lemia pasiūlą. Išaugęs noras gauti, nuolatinis reikalavimas prisipildyti dar kuo nors ir kuo didesniu kiekiu sukūrė aukšto vartojimo lygio ekonomiką. Noras gauti išvystė ir technologijas, galinčias tą ekonomiką valdyti.

Technologijų valdytojai tapo nedideliu, tačiau galingu elitu. Pastarasis ir tapo protestuotojų pasipiktinimo objektu. Volstritas tapo spekuliacijų ir priespaudos simboliu. Vis dėlto antikapitalistais protestuotojų vadinti negalima.

Taigi situaciją galima pateisinti kompiuterinių technologijų vystymusi. Technologijos išlaisvino milijonus darbuotojų visame pasaulyje, po to sekė greitas nedarbo augimas ir socialinė įtampa. Valstybės tęsia vartojimo skatinimo programų kūrimą, o tai tik didina valstybinę skolą, tačiau nedarbo ir gyventojų skurdo problemų neišsprendžia.

Taip pat galima pažvelgti į ekonomikos perprodukcijos ir didžiulio vartojimo krizę. Šitai jau gerėliau, jau arčiau ištakų. Neigiamus šiuolaikinės perprodukcijos veiksnius visi jaučiame savo kailiu, nors retsykiais ir nenuvokiame to, kad nuolat besileidžianti gyvenimo lygio kartelė ir atotrūkis tarp „plikųjų“ ir bosų – tik pasekmė.  

Perprodukcijos ekonomika pasirodė besanti gigantas molio kojomis. Ją draskančios problemos išsiūbuoja gigantą iki kritinio pusiausvyros taško. Vienos sistemos pusės ėdrumas sukelia kitos pusės badą. Vienų per didelis vartojimas kitiems sukelia pačių būtiniausių dalykų stygių. Perteklių gauname kitų sąskaita. Netgi naudingųjų iškasenų ir vandens atsargos yra ribotos, todėl pasiėmę daugiau, mes atimame iš kitų. Tai iškreipimas, kurio gamta nepakenčia. 

Vadinasi, arba reikia keisti ekonomiką nesuprantant, į ką ir kaip, arba problemas spręsti karinėmis priemonėmis. Būtent tai jau ir vyksta. Pasižiūrėkime į Egiptą, Libiją, Siriją ir kitas šalis. Socialinis konfliktas šalies viduje neišvengiamai veda į išorės priešų paiešką. O šis scenarijus gali atvesti iki trečiojo pasaulinio karo, turint omenyje pasaulyje sukauptas ginklų (įskaitant ir atominių) atsargas. Tik šis karas žmonijai gali būti paskutinis…

Ekonomika (mūsų prigimties, mūsų egoistinių santykių atspindys) buvo sukurta nesiremiant politine, socialine visų valstybių sąjunga ir jų bendra kasa, kapitalu. Tuomet niekas apie tai nemąstė, o ir dabar nemąsto. Visa visiems gyvenantiesiems šioje planetoje turi būti bendra. Deja, šito neįmanoma pasiekti nepakeitus žmonių tarpusavio santykių.

Čia glūdi šiandienos vyksmo šaknys, čia problemos sprendinys. Kol tarpusavio santykiai lieka egoistiniai, viskas, ką mes sukuriame, irgi yra egoistiška. Būtent ši problema ne tik stabdo bet kokius kosmetinius pataisymus, bet tiesiog neleidžia nieko mūsų gyvenime keisti. Vadinasi, laikas keisti mūsų  prigimtį – egoizmą. Kitu atveju visos finansinės, ekonominės, politinės, socialinės, kultūrinės ir kitokios sąveikos schemos liks „krizinės“, nes pagal prigimtį yra egoistinės.

Gerai, kad aš ne milijardierius, nes tuomet panašios mintys net nešautų į galvą. Protestuotojams irgi nešauna, bet jie greitai mokosi ir, įsitikinę, kad Volstritui daromas spaudimas dėl pasidalijimo gėrybėmis sėkmės neatneš, jie susimąstys apie problemų esmę.
 
Vlad Rutus

Šiuolaikinių mokslų vystymosi ypatumas – integracijos, įvairių mokslų metodų suvienijimo ir bendrų dėsningumų nustatymo siekis. Bet kurių sistemų tvarka gali būti pusiausvyroji ir nepusiausvyroji. Esant pusiausvyros tvarkai, sistemos parametrai sutampa su supančia aplinka. Esant nepusiausvyrajai tvarkai, parametrai skiriasi. Ekonominės bei socialinės sistemos taip pat aprašomos parametrais.

Pusiausvyros tvarka yra stabilesnė, jos prigimtis pagrįsta pasipriešinimu trikdžiams. Gebėjimas grįžti į pradinę būseną – save reguliuojančių sistemų savybė.

Nepusiausvyroji tvarka yra dirbtinės kilmės ir egzistuoja tik teikiant energiją iš išorės. Juk pusiausvyros nebuvimas tarp sistemos ir aplinkos sukelia medžiagos bei energijos srautus, tvarkai palaikyti reikalinga kompensacija iš išorės. Nutraukus sistemos maitinimą, sistema sugrįš į pusiausvyrą.

Pusiausvyros siekis fizikoje vadinamas mažiausio veiksmo principu, biologijoje – išgyvenimo dėsniu, ekonomikoje – paklausos ir pasiūlos dėsniu. Jo esmė ta, kad sistema siekia pasikeitimų tokiu būdu, kad galėtų maksimaliai sumažinti išorinius trikdžius ir grįžti į ramybės būseną su mažiausiais nuostoliais. Visi pasireiškę principai reguliavo reiškinių pastovumą ir priklausė organizacijai.

Organizavimo procesus studijuoja sinergetika – bendrųjų veiksmų teorija. Jeigu kibernetika studijuoja pastovumą pasinaudojant

neigiamu

atvirkštiniu ryšiu, o bendroji sistemų teorija – jų organizavimo principus (diskretiškumą, hierarchiją ir t. t.), tai sinergetika studijuoja pusiausvyros nebuvimą, nestabilumą kaip natūralias būsenas, jų nesuskaičiuojamus ir nevienareikšmius vystymosi būdus.
Sinergetika studijuoja nepusiausvyrojo pasaulio vystymosi neapibrėžtumą ir alternatyvumą, kurio vystymosi chaose kyla nauja tvarka.

Iš dabartinės sistemos būsenos (bifurkacijos taško) yra daugybė vystymosi kelių. Visi jie po to susikerta kitoje pastovioje būsenoje (atraktoriaus taške).

Sinergetika studijuoja bifurkacijos ir atraktorių išsiskyrimo ir susiėjimo savybes, susiorganizuojančių atvirųjų sistemų vystymosi dėsningumus, perėjimą nuo chaoso prie tvarkos ir nuo tvarkos prie chaoso.

Nuomonė (J. Glinskis, teisės mokslų daktaras, profesorius): nemotyvuota baimė, apokalipsinės prognozės, depresija – visa tai lydi mūsų šiuolaikinį pasaulį

Tiesa apie homo sapiens

Smurtas lydi žmoniją visą jos vystymosi istoriją.

„Kokia žvėriška žmogžudystė!“ – sušunkame mes, išgirdę apie smurtą. Be to, mes įžeidinėjame žvėris: žudynės tarp tos pačios rūšies gyvūnų – retenybė. Gyvūnų skleidžiamas kapituliacijos signalas nedelsiant nutraukia grumtynes. Dviejų vilkų kovoje pralaimėtojas atkiša gerklę laimėtojui, ir kova tuoj pat baigiasi. Taip gamta gina biologinę rūšį nuo susinaikinimo. Agresija būdinga visiems gyviems organizmams, smurtas – tik žmogui. Žmogus yra vienintelė gyvybės rūšis, kurios kova turi naikinamąjį pobūdį.

Žmogaus sužvėrėjimas. Visus veiksmus žmogus atlieka siekdamas patenkinti savo poreikius: gyvybinius (maisto, gėrimo, giminės pratęsimo), socialinius (statuso, prestižo, savigarbos), dvasinius (gyvenimo prasmės paieškos, egzistavimo tikslo, žinių siekio, kūrybos, tarnavimo kitiems žmonėms).

Mums padės globalizacija. Globalizacijos sąvoka apima daugiareikšmiškumą. Nors ekonomikos, kultūros, etninių grupių mainai vyko visada, tačiau visuotinis šių procesų  pobūdis tapo galimas tik atsiradus modernioms ryšio priemonėms. Taigi globalizacija prasidėjo XX amžiaus viduryje.

Globalizacija – visą pasaulį apimantis procesas, kuris vystosi nepriklausomai nuo mūsų norų ir net prieš juos. Rusijos politikos sluoksniuose kyla idėja atsispirti globalizacijai, kovoti už daugiapolį pasaulį. Deja, dėsningi, objektyvūs socialiniai pasauliniai procesai nepriklauso nuo politikų ar liaudies valios.

Puikus naujas pasaulis. Geriausi žmonijos atstovai visada siekė įgyvendinti idealios visuomenės projektą, bet mes vis artėjame prie susinaikinimo.

Kuo nuraminsime širdį. Visose šalyse visos žiniasklaidos priemonės, šeimos, mokytojai, politikai turi ugdyti visuotinį supratimą to, kad mes visi – vienos Žemės gyventojai.

Japonijoje kiekvienų metų sausio mėnesį paskelbiama „Metų kandži“. Kandži – vienas iš kinų hieroglifų, kuris išrenkamas kiekvienais metais ir simbolizuoja tų metų ypatumą. Šiems metams buvo išrinktas hieroglifas, pažodžiui reiškiantis „giminingus ryšius“, arba, platesne prasme, „gerus ryšius“, žmonių tarpusavio „draugystės saitus“ (Kizuna).

Būtent šitas hieroglifas visuomenės nuomonės apklausoje dėl 2012 metų kandži surinko daugiausiai balsų. Jis atspindi šalyje susiklosčiusią situaciją po žemės drebėjimo rytinėje Japonijos dalyje: tai atstatomieji darbai ir tai, ką kiekvienas žmogus pajuto po gausių praradimų dėl žemės drebėjimo. 2011 metais rekordinis japonų skaičius suteikė neatlygintiną pagalbą nukentėjusiesiems šioje katastrofoje.

Redakcija

2011 m. spalio 18 d. per Rusijos centrinio televizijos kanalo vakaro žinių laidoje visai šaliai buvo parodytas siužetas, kaip sunkvežimis tyčia numuša ir ratais traiško 2-ejų metukų vaikelį. Labiau bjaurios, žeminamos, niekšingos nežmoniškumo propagandos, mano manymu, o ypač per pirmąjį centrinį televizijos kanalą, Rusijoje niekada nebuvo.

Klausimas kanalo vadovybei ir už žinių laidą atsakingiems darbuotojams: tai ir yra jūsų pačios svarbiausios Rusijos naujienos?

Tokia bjauraus amoralumo propaganda per centrinį televizijos kanalą yra nusikaltimas tautai ir nusikaltimas žmonijai!

Diversinio informacinio teroristinio akto prieš gyventojus (kitaip to niekaip nepavadinsi, įskaitant visuotinį rezonansą) tyrimo turėtų imtis generalinė Rusijos prokuratūra. O visuomenė, piliečiai, gindamiesi nuo bjaurasties žiniasklaidoje, gali sukurti to netoleruojančią atmosferą.

Kur slypi didžiulė moralinė ir psichologinė informacijos žala?

Piktos „naujienos“ žudo gerus įpročius, kurie kaip apsauginis mechanizmas sulaiko žmogų nuo antžmogiškų poelgių.

Yra atsakomybė už apkrėtimą infekcinėmis ligomis, o informacinis užkratas – daug didesnis blogis, sąmonei sukeliantis gilią psichologinę traumą.

Vyksta akiai nematomas gėrio ir blogio karas dvasiniame fronte – žmonių sielose

Senovės išmintis skelbia: „Išgirdai blogį, užkask jį žemėn per septynias alkūnes, kad jis nepakenktų kitiems“.

Kai kurios žiniasklaidos priemonės kaip musės kaip užkratą platina marą, nuodija sąmonę griaunančia informacija ir taip natūraliai žudo žmogiškąjį pradą žmonėse.

Nuo amoralumo propagavimo žiniasklaidoje žmonės tampa abejingi, bailūs, žiaurūs, pikti, antžmogiški gyvūnai. Žmonėse išnyksta vidinis, susilaikyti skatinantis psichologinis barjeras.

Išnykus žmogiškiesiems įpročiams, atsiveria kelias vykti visiems įmanomiems nusikaltimams – sprogdinimams, teroristiniams aktams su daugybe aukų, žiauriausioms masinėms žudynėms ir daugumai kitų piktadarysčių.

Prieš bet kurį nusikaltimą įvyksta nusikaltimas dorovei.

Vladimiras Garmatiukas