2011 m. Europa prisimins kaip metus, kai euras iš šviesios svajonės virto košmaru, – inopressa.ru cituoja The Guardian apžvalgininką Saimoną Tisdolą. Jo nuomone, 2012 m. bus dar blogesni, jeigu 26 ES šalys negalės suderinti šalių biudžetų ir valstybinių skolų reguliavimo detalių. Legendinė „prancūzų ir vokiečių ašis“ gali nuo spaudimo trūkti, ir tai reikš euro zonos pabaigą.

Nuo 2011 metų balandžio visos europiečių pastangos susidoroti su finansine krize ne tik nedavė teigiamų rezultatų, bet ir  baigėsi visišku pralaimėjimu. Apie tai rašoma The Wall Street Journal straipsnių „Kas skiria Europą“ cikle.

Viso periodo metu euro zonos šalių atstovai niekaip negalėjo susitarti, kas ir kaip turi apmokėti Graikijos gelbėjimą nuo bankroto. Gilėjanti krizė išklibino Ispanijos ir Italijos vertybinių popierių vertę. Graikijos ir Italijos premjerų atsistatydinimas, jų pakeitimas ryžtingesniais lyderiais reformatoriais, perėjimas prie kietos fiskalinės politikos taip ir nesugrąžino investuotojų pasitikėjimo euro zonos šalims.

Rožinė svajonė apie Europos vienybę sudužo neišsprendžiamuose prieštaravimuose tarp Pietų Europos šalių skolininkių ir jų prasigyvenusių partnerių iš Šiaurės Europos. Valstybių lyderių nesugebėjimas susitarti tarpusavyje lemia 330 milijonų žmonių pragyvenimo lygį. Būtent tiek europiečių dalyvauja unikaliame eksperimente su euru.

Aleftina Posternak

Praėjusių metų rugsėjo 17 dieną JAV, vienoje iš Niujorko finansinio rajono Volstrito siaurų gatvelių, „finansinėje širdyje“, išorinės ir vidinės pinigų politikos centre, prasidėjo JAV piliečių protesto akcija su šūkiais „Užimk Volstritą“, „Tai mūsų gatvė“.

Išvertus į visiems suprantamą kalbą tai reiškia „Tai – mūsų valdžia“, „Mes, tauta, – šios gatvės šeimininkai, savo valstybės ir gyvenimo šeimininkai“.

Dešimtys tūkstančių protestuotojų skandavo šūkius prieš nedarbą, grobikišką valdžios politiką, finansinius „teroristus“ (finansinę sistemą, valstybinius institutus), reikalavo padidinti mokesčius turtuoliams.

Netrukus panašūs pasisakymai pasigirdo ir kitose pasaulio šalyse: Australijoje, Kanadoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje. Dauguma euro zonos šalių jau ilgą laiką išgyvena skolų krizę. Vyriausiasis Rusijos banko finansininkas diagnozuoja tokią pačią ilgą „ligą, priešinfarktinę ekonomikos būseną“ ir plačiojoje Rusijoje.

Kas vyksta JAV, Europoje, Rusijoje? Per kančias einama sąmoningumo ir praregėjimo link. Bet išgijimas dar toli, „liga“ plačiai paplitusi ir nesitraukia. Deja, neišmanėliai valdžioje, apakinti aistros turtams, viso to nesupranta.

Bejėgiai prieš krizę ir mokslininkai ekonomistai, kvailai ir užsispyrusiai neigiantys akivaizdžius dalykus ir nenorintys matyti, kad materialus pasaulis – tai daiktinė realizacija ir dvasinio pasaulio apraiška.

Tokie prieš krizę bejėgiai „mokslininkai“ prilygsta neišmanėliams. Ir vieni, ir kiti nežino priežasčių.

„Nežinome, kaip priversti žmones dirbti… Jie gi nenori dirbti…“ Šiuos žodžius ištarė Rusijos valdžia, atsakydama į kritiką dėl visuomenės skurdo, pramonės nuosmukio, ekonomikos ir ūkio krizės.

Tauta kaltinama: žmonės yra išlaikytiniai, pasyvūs, infantilūs, , girtuokliai, nenorintys dirbti, šalyje klesti paternalizmas. Nesugebančiai valdyti valdžiai galima atsakyti rusų patarle: „Blogam šokėjui…“ Pabaigą žinote.

Yra toks senovinis biblinis alegorinis pasakojimas apie kvailą žmogų, kuris pasistatė namą iš smėlio. Pradėjo lyti, papūtė vėjas ir namas sugriuvo. „…ir įvyko didelė griūtis“.

Valdžiai, kuri mėgina sukurti valstybės, visuomenės (namo) gerovę iš ydingų žmogiškų aistrų (smėlio), gerai būtų prisiminti šią alegoriją ir rezultatą, kai visiems (ir jiems taip pat) rezultatas tampa didžioji griūtis.

Per du tūkstantmečius daugelio didžiųjų šalių istorijoje alegorinis pasakojimas kartojosi ne vieną kartą. Pateisinant ir aiškinant carų bei imperijų krachą, kaltininkai buvo ne viešpataujantys sukčiai ir juos lydintys neišmanėliai, o išorinės priežastys.

Pavyzdžiui, XVI amžiuje Rusijoje, Ugličios mieste, suktiems bajorams nužudžius caraitį Dmitrijų, bendrininkai nedelsdami tautai pademonstravo „atpirkimo ožį“ – varpą, paskelbusį pavojų. Varpas buvo uoliai nuplaktas rimbu ir išsiųstas katorgon į Sibirą. Juk dažnai būna ir taip, kad  vaikui prasiskėlus galvą į akmenį kaltinama ne aplaidi motušė, o akmuo.

Vis dėlto laikai keičiasi. Vystymasis greitėja, informuotumas auga, jau per savo gyvenimą žmonės suspėja surinkti savo darbų „vaisius“. Jeigu anksčiau tam reikėjo dešimtmečių, tai dabar pakanka metų, mėnesių. Žmonės supranta ryšį tarp įvykių ir jų pasekmių.

Kuo greitesnė informacija, tuo greičiau vyksta atvirkštinė reakcija – politiniai ir ekonominiai procesai visuomenėje ir valstybėje.

Žmogus yra pasiruošęs gauti naujų žinių, smalsumas yra jo prigimtinis bruožas. Dėl žinių poveikio žmonės labai keičiasi: nebenori vergiško darbo, sąmoningai pageidauja naudingo darbo, atitinkančio laiko, kiekybės ir materialiuosius poreikius. Darbo, o ne vergovės! Sau ir visuomenei, kurioje gyvenama.

Išsilavinęs, protingas žmogus suvokia, kad jo asmeninė gerovė, dvasinė ramybė tiesiogiai priklauso nuo aplinkos, visuomenės ir valstybės.

Neišmanėliui ir nemokšai langas į vidinį dvasinį žmogaus pasaulį yra uždarytas. Todėl jie ir nesupranta poelgių motyvų ir priežasčių esmės.

Išsivystęs žmogus ieško ir teisingų santykių. O tokių žmonių pasaulyje vis daugėja. Kaip augančiai vaiko kojai reikia didesnio batuko, taip ir besivystančios žmonijos protas į išorinę materialiąją tikrovę atneša politinių ir ekonominių permainų. Tai gamtos dėsnis! 

Kol ydos valdo, žmogus, visuomenė (drauge ir patys turtingiausi jos atstovai, valdžios ir pinigų vergai) bus kamuojami priespaudos, ligų ir krizių.

Papūs „švietėjiškas vėjas“, pradės ant galvų lyti „žinių lietus“ ir sugrius senosios „neišmanymo sienos“, pastatytos iš „melo smėlio“.

Alegorinis pasakojimas baigiasi tuo, kad išmintingo žmogaus pastatytas namas (valstybė) iš akmens, o ne iš smėlio, todėl ir nesugriuvo.

Dabartinės krizės įveikimas, „pasveikimas“ reikalauja žmogiškųjų aistrų energiją nukreipti tarnavimui visuomenei ir jos protui.   
      
Ydos aistra turi tarnauti žmogui, o ne jį valdyti, žudyti ir naikinti. Stipri išmintingų žmonių valstybė (namas) stovi ant tvirto, amžino akmens pamato – mūsų dorybių! 

Dorybės, ne tik deklaruojamos konstitucijose, bet esančios vykdomosios valdžios ir jos praktinės veiklos pagrindas, padeda įveikti visas „ligas“ ir bet kokią krizę.

Pirmiausia reikia mokėti išrinkti dorybę į valdžią! Bet dar pirmiau reikia žinoti, kaip ją rinkti, kaip surasti žmones, kurių dorybė gyvena“ širdyse.

Tuo tikslu ir pasiūlytas „Demokratijos manifestas – Garbės, Sąžinės ir Proto“ valdžios, kuriame išdėstytas dorybės suradimo ir išrinkimo mechanizmas.

Vladimiras Garmatiukas

Šiuolaikiniame pasaulyje žmogus į gyvenimo kryžiažodį gali įrašyti tik vieną teisingą žodį, nors jam atrodo, kad gali laisvai įrašyti bet kurį.
Albertas Einšteinas

Norėdami suprasti, kaip plinta virusai, mokslininkai sukūrė mirtį nešančio paukščių gripo atmainą, praneša žurnalas Science Insider. Pasklidęs už laboratorijos sienų, naujasis virusas gali sukelti pasaulinę pandemiją, sunaikinsiančią milijonus žmonių.

Virusologai Ron Fouchier ir Yoshihiro Kawaoka – kiekvienas individualiai – nutarė tik patikrinti, ar gali paukščių gripo virusas sukelti epidemiją visame pasaulyje. Iš pradžių buvo imtasi paties pavojingiausio, daugiausiai mirčių sukeliančio H5N1 viruso, pražudžiusio daugybę paukščių trijuose žemynuose. Virusas lengvai persiduoda iš paukščio paukščiui, bet, laimė, sunkiai plinta tarp žmonių. Beje, užsikrėtimo atvejais rezultatas būna mirtinas. Po atkaklaus darbo mokslininkams pavyko sukurti ypač agresyvaus viruso atmainą, plintančią oru.

Dabar Ron Fouchier bando publikuoti savo tyrimų rezultatus. Kol kas nesiseka: jam kelią pastojo JAV nacionalinis mokslinis patariamasis komitetas biologiniam saugumui. Komitetas seka viruso tyrimą ir artimiausiu laiku turi nuspręsti, kurios tyrimo dalys gali būti publikuojamos. Yra realus pavojus, kad teroristai, turintys biologijos bakalauro laipsnį, gali įsigyti paukščių gripo H5N1 ir laboratorinių gyvūnų mėginį. Po pakartotinės eksperimentų serijos jie sukurs mirtiną virusą, kurio nesustabdys nei politinės sienos, nei tarpžemyniniai atstumai.

Klausimas dėl leistinų mokslinių tyrimų ribų kelia nerimą ne tik mokslo visuomenei – mirtį nešančio viruso baimė suvienijo visus. Belieka tik pasikliauti sveiku biologinės saugos komiteto protu. O daugelis specialistų įsitikinę: biologinės katastrofos pavojui visame pasaulyje sukelti pakanka jau paskelbtos informacijos. Be to, yra nemažai pradedančiųjų mokslininkų, norinčių protestuoti prieš bet kokius bandymus įvesti tyrimų ir publikacijų laisvės apribojimus.

Nejučia į galvą ateina palyginimas apie keleivį, nuolat gręžiantį skylę indo dugne. Į prašymus liautis jis atsako, kad sėdi savo teisėtoje vietoje ir turi visas teises daryti viską, kas jam atrodo reikalinga. Kol nepasikeis visuomenėje susiformavusios nuostatos, tokių „keleivių“ vis daugės. Duok Dieve, kad laiku spėtume užtaisyti padarytas skyles.

Sergej Belickij, Žemės mokslų daktaras

Naujiena: sukurtas naujas spausdintuvas, kuris spausdina ne įprastus paveiksliukus arba tekstus, o paruoštus valgyti maisto produktus. Spausdintuvo kasetės pripildomos skysto maisto ir aromatinių medžiagų, o į programinį diską įdiegiamas receptas, pagal kurį „maisto sintezatorius“, sumaišydamas komponentus, atkuria užsakyto patiekalo skonį ir struktūrą.

Pavyzdžiui, jeigu panorėjote paragauti barščių, pagal instrukciją tereikia sumaišyti 2 dalis oranžinės su 3 dalimis žalios ir 4 dalimis raudonos spalvos – ir sultingi barščiai paruošti! Spausdintuvu galima paruošti ne tik bet kokį patiekalą, bet ir keisti receptus.

Įsivaizduokite spausdintuvą, kuris gali „atspausdinti“ obuolių pyragą be tokių procesų kaip obuolių auginimas, tręšimas, gabenimas, pakavimas, rūšiavimas bei daugelis kitų. Arba pagalvokite apie bifšteksą, kuriam pagaminti nereikia auginti karvės, o po to jos skersti. Atrodytų, kad ši humaniška kulinarinė ateitis padarys mūsų gyvenimą paprastesnį bei patogesnį ir ne mažiau skanų bei vertingą. Norint numalšinti alkį, nereikės ieškoti kavinės arba restorano: pakaks paspausti mygtuką, ir bet kuris patiekalas bus paruoštas. Argi tai ne pasaka?

Nepaisant neginčytinų privalumų – tai ekonomiška, patogu, greita, humaniška gyvūnų atžvilgiu, galima pavalgydinti visą žmoniją – prekių kokybės ir ekologinės priežiūros ekspertai baiminasi, kad tokie „patiekalai“ sukels naujų sunkių ligų, žmonių mirčių bei nevaisingumą. Mūsų akyse vyksta maisto revoliucija: nuo natūralių produktų pereiname prie chemijos. Pirmąjį žingsnį jau žengėme vartodami genetiškai modifikuotus produktus. Antrasis – tai visiškai sintetinis maistas iš spausdintuvo, nes sintezatorius pripildomas visiškai sintetinės masės.

Žmogaus virškinimo sistema maistą paverčia organizmui reikalingomis cheminėmis medžiagomis. Šiuo atveju vyksta atvirkštinis procesas: maisto sintezatorius pagamina produktą iš cheminių medžiagų, o skrandis skaido produktą į pagrindines sudedamąsias dalis.

Kaip žmogaus organizmas sureaguos į tokį neįprastą maitinimosi būdą? Kokios gali būti pasekmės? Aišku, kad prieš plačiai diegiant tokią maisto gamybą, reikia atlikti ilgus, nuodugnius eksperimentus. Bet kiek jie gali būti toliaregiški?

Bioinžinieriai tvirtina, kad nei vienas genetiškai modifikuotas produktas neišeis iš laboratorijos, kol specialistai nebus šimtu procentų tikri dėl jo sveikumo ir jei nebus gauta jokių mokslinių duomenų apie tokios produkcijos žalą.

Įvairių šalių mokslininkams atlikus daugybę tyrimų, studijuojant labiausiai paplitusių genetiškai modifikuotų kultūrų, tokių kaip kukurūzai, sojos, bulvės, pomidorai, žirneliai, įtaką gyvūnams, buvo nustatytos vidinių organų patologijos, navikai, nevaisingumas bei alergija. Iš įvairių šalių ateina pranešimų apie dvesiančius gyvūnus, kurie buvo šeriami modifikuotu pašaru.

Eksperimentais įrodyta, kad svetimi genetiniai intarpai laisvai prasiskverbia į įvairių žmogaus ir gyvūnų organų ląsteles. Išaiškėjo, kad tokie genai ne tik laisvai patenka į ląsteles ir organus, bet ir persiduoda palikuonims.

Įdiegimo proceso metu genai gali keistis ir taip pat neigiamai paveikti organizmo genomą. Dėl įdiegtų genų aktyvumo gali susiformuoti nežinomi toksiniai baltymai, žmonėms ir gyvūnams sukeliantys toksikozes arba alergiją.

30 % mokslininkų prisipažino, kad rėmėjų „prašymu“ buvo priversti pakeisti savo tyrimų rezultatų duomenis. 10 % pareiškė, kad buvo „paprašyti“ tai padaryti grasinimais nutraukti esamas sutartis. 3 % mokslininkų sakė, kad pakeitė duomenis nenorėdami, kad būtų viešai spausdinami jų darbų aprašymai.

Ar galima sustabdyti biotechnologijų vystymo procesą, ar bent jau išlaikyti skaidrią jų kontrolę, ir ar iš viso mums to reikia? Senovėje išminčiai, filosofai, mokslininkai labai saugojo mokslo žinias nuo nepašvęstųjų saugodamiesi, kad gamtos paslaptys nebūtų panaudotos savanaudiškais tikslais. Gamtos sistema labai jautriai reaguoja į bet kokį nenatūralų įsikišimą į jos sistemų tvarką, keičiantį pusiausvyros sąlygas visoje integralioje jos sistemos konstrukcijoje. Tai vadinama „drugelio efektu“. Taigi bet koks būtinybę peržengiantis įsikišimas į gamtos tvarką jos atžvilgiu yra negatyvus ir mums visada grįžta kaip negatyvus atsakas.

Visų panašių problemų bendras vardiklis yra žmogaus savanaudiškas noras –egoizmas. Nuo to laiko, kai mokslas tapo perkamas savanaudiškais tikslais, viešai jis gali būti dangstomas geriausiais motyvais, bet tikslas visada vienas – finansinis pranašumas siekiant didesnės įtakos, pasaulio valdžios. Juk savaime aišku, kad nei vienas magnatas, finansuojantis panašius projektus, nemato toliau savo nosies, ir dėl to jam negali rūpėti pasaulio ekologija, su ja susijusi kitų žmonių sveikata, galimos pasekmės kitoms kartoms. Nereikia dėl visko kaltinti vien tokių „užsakovų“, o tik ryškesnio egoizmo pavyzdžiuose mes galime pamatyti visų bendrą bruožą, visų bendrą priešą, visų mūsų problemų bendrą vardiklį – savanaudišką norą turėti, savanaudišką norą mėgautis, patirti malonumą.

Egocentriškuose tarpusavio santykiuose negali būti veiksmo, kuris nebūtų žalingas visiems, jeigu jis naudingas tik man. Tik spręsdami šitą problemą galime išspręsti visas kitas problemas. Ir sutvarkę mūsų tarpusavio santykius, jų kryptį, pamatysime, kad nereikia mums jokių biocheminių ar genetinių produktų, nes sveika gamta pajėgi teikti mums natūralių ir sveikų produktų.

Vincas Andriušis

- Mes šokinėjome į vandenį nelaukdami gelbėjimo valčių, nes laineris labai greitai niro į vandenį, – pasakoja keleiviai.

Kiti pasakoja, kad viena iš gelbėjimo valčių, kurioje buvo apie 200 keleivių, leidžiama į vandenį užsikabino už borto turėklų ir vos neapvirto. Visi pradėjo garsiai šaukti.

Sausio 14-ąją, iš naktį penktadienio į šeštadienį, netoli Džilijo salos prie Toskanos krantų keleivinis kruizinis laineris „Kosta Konkordija“ patyrė katastrofą. Pagal pirminę informaciją, avarijos priežastis – sekluma, ant kurios užplaukė laineris. Manoma, kad prieš tai laineris nukrypo nuo kurso ir užplaukė ant jūrų žemėlapiuose nepažymėto rifo. Laivu plaukė 4200 žmonių iš 62 šalių.

Daugeliui „Kosta Konkordijos“ finalas primena „Titaniką“. Lainerio ilgis – 290 metrų. Laivas turėjo 17 denių, kuriuose buvo įrengtos 1,5 tūkstančio kajučių, dvipusė 2 tūkstančių kvadratinių metrų sporto zona, koncertų salė, 4D kino teatras, meno galerija ir nedidelė biblioteka, o taip pat kazino, parduotuvėlės, restoranai ir barai.

Šiuo metu vyksta gelbėjimo darbai, sudaromi išgelbėtų žmonių sąrašai. Yra žuvusių, sužeistų ir dingusių be žinios žmonių.

Toskanos miesto Groseto rajono prokuratūra sulaikė lainerio kapitoną ir jo padėjėją. Jiems pateikti kaltinimai dėl netyčinio nužudymo. Laivo kapitonas laivą paliko dar nesibaigus keleivių evakuacijai.

David Makeev

Nuomonė (N. Fergiunson, ekonomikos istorikas, Hervardas): Beveik 500 metų vakariečiai galėjo sakyti, kad jų ekonominė bei politinė sistemos yra geriausios. Dabar šie tvirtinimai kelia abejonių – mes stebime visa apimančią vakarietiškų institutų krizę. Nebeįmanoma priimti sprendimų, nepaisant to, kad visos pusės supranta, jog savo vykdoma politika prives šalis prie bankroto.

Nuomonė (H. Konli, buvęs JAV valstybės sekretoriaus Europos klausimais pavaduotojas): Šiandien JAV ir Europoje stebima politinio paralyžiaus būsena. Be to, mes nežinome, kokiu keliu eiti. Vakarai pateko būtent į tokią padėtį. Aš bijau, kad tik sukrėtimas iš išorės privers mus eiti nauju, dar nežinomu keliu. Arba mes taip nusivilsime, kad išsirinksime naujus lyderius, kurie mus ves visai kita kryptimi.

Dalai Lama XIV, budistų dvasinis lyderis, įvardino pasaulinės krizės priežastis: planetoje dabar gyvena 7 milijardai žmonių, visi jie vienodi, o mūsų žydroji planeta skirta visiems. Pasaulis pateko į sudėtingą padėtį dėl  žmonių, nuo kurių priklauso pasaulinės ekonomikos vystymasis, godumo ir trumparegiškumo.

„Viena iš krizės priežasčių – nepasotinamas godumas. O kita – viso įvykių paveikslo nematymas. Žmonės galvoja tik apie trumpalaikius rezultatus ir nesirūpina ilgalaikėmis pasekmėmis. Vienintelė išeitis tokia – reikia išmokti galvoti apie žmoniją kaip vieną visumą.“

Taip jau galvoja daug žmonių visame pasaulyje. Problema ta, kad yra žmonių, kurie taip galvodami bijo, jog jie vieni nieko negali pakeisti: „Pasaulis toks didelis, o aš toks mažas…“ Nereikia to bijoti, reikia veikti, nes jūsų noras, jūsų mintys atves jus prie tokių pačių kaip jūs. Tokie susivieniję „Mes“ bus ta jėga, kuri galės pasaulį padaryti tokį, kokiame trokštame gyventi.

Redakcija

Štai ir ilgai laukti Naujieji metai – žaislai, puošnios eglutės, dovanos. Pagaliau sulaukėme šventinės atmosferos. Pilkos kasdienybės, rūpesčių, nuovargio – kaip nebūta. Neaišku iš kur atsirado nuotaika ir energija.

Pagaliau mes visi renkamės, kaip ir anksčiau, į didelę kompaniją: ant stalo bus įvairiausių vaišių ir būtinai šampano. Kaip tai nuostabu, kai visi yra geros nuotaikos, kai visi tokie laimingi, kad net atleidžia vienas kitam senas skriaudas ir, tarytum nieko nebuvo, viską pradeda nuo švaraus, naujo lapo.

Naujieji metai – energijos, džiaugsmo, laisvės pliūpsnis, ir žinoma, vaikiškos nuotaikos ir naivumo žavesys – toks įspūdis, kad visos pasaulio gėrybės susirenka į vieną dieną, kad suteiktų jėgų mums visiems ateinantiems metams.

O jei Naujuosius švęstume ištisus metus, tai neliktų nerimo, ir maudytumėmės meilės ir laimės spinduliuose! Ir kas gi mums trukdo švęsti kiekvieną dieną? Juk nėra būtina vaišėmis nukrauti stalą ar puošti eglutę. Galima tiesiog rinktis kartu, bet su Naujametine nuotaika !

Džiaugsmu, tarytum eglutė margaspalviais žaislais ir žėrinčiomis girliandomis, pasipuoštų mano gyvenmas, jei kas dieną rinktusi draugai: smagi kompanija ir džiugi nuotaika, pagarba ir mokėjimas atleisti !

Jeigu kas dieną mes atleistume, ir mums atleistų taip, kai per Naujuosius metus, tai nepaisant visų rūpesčių ir beprasmybės, mūsų gyvenimas taptų žymaiai paprastesniu, turtingesniu ir šviesesniu.
Mums reikia visai dedaug – pažadinti savo širdyje, kaip ir per Naujuosius metus, džiaugsmo ir meilės visiems aplinkiniams karalystę.

Ar mums šventės tarnauja ar mes joms? Taigi meskime šalin savo įpročius ir pradėkime dalintis Naujametiniais jausmais visada. Juk taip gera, kai mano nuotaika jau yra pasirūpinę draugai ir iš visų jėgu stengiasi mane palaikyti, o aš jiems atsakau tuo pačiu. Išmokus atleisti nuoskaudas, paklti virš savo „Aš“, galima ištisai dalintis meile tarpusavyje. Tai nėra paprasta, bet tikrai verta, nes galėsime džiaugtis kiekviena diena, kaip Naujaisiais metais!

Su Naujaisiais metais! Su nauja laime! Dovanokite ją visiems: draugams, pažįstamiems ir šiaip praeiviams – kas dieną, kiekvieną valandą ir kiekvieną minutę. Kaip srauni upė, virstanti jūromis ir vandenynais, prasideda nuo kalno viršūnėje draugą radusio lašo, taip ir laimę nešantis džiaugsmas draugų širdyse patvinsta skaisčios šviesos vandenynais. Ir jaučia tai VISI!

Redakcija

Naujos ekonominės krizės akivaizdoje Vatikanas ragina atlikti pasaulinės pinigų ir finansų sistemos reformą ir sukurti tokį pasaulinį centrinį banką, kuris gebėtų valdyti dažnai neefektyviai dirbančias finansų institucijas.

Kaip sakoma neseniai paskelbtame specialiame dokumente, kurį paruošė Popiežių teisingumo ir taikos taryba, būtina apibrėžti efektyvius koordinavimo ir kontrolės būdus.

„Būtina sukurti organizaciją, kuri atliktų pasaulinio centrinio banko funkcijas ir reguliuotų tiek finansų srautų ir valiutos keitimo sistemą, tiek ir nacionalinius centrinius bankus,“ – pažymi Vatikanas.

Popiežių tarybos nuomone, regioniniu lygmeniu reikia stiprinti egzistuojančias finansines sistemas, tokias kaip Europos centrinis bankas.

Be to, pakeitimai turi turėti ne tik ekonominį, bet, pirmiausia, politinį tikslą ir apimti valstybinių institucijų sukūrimą, garantuojantį vienybę ir sutartinumą bendrai priimant sprendimus, sakoma dokumente.

Redakcija