Jau Einšteinas tvirtino, jog gamtoje nėra jokių atsitiktinumų, o jeigu mums kas nors atrodo kaip atsitiktinumas, tai yra tik mūsų pažinimo trūkumo rezultatas – atsitiktinumai užpildo gamtos dėsnių ir mūsų žinių apie juos spragą.

Šiandien, praėjus 150 metų po Č.Darvino veikalo „Rūšių kilmė“ pasirodymo, daugeliu evoliucijos mokslo klausimų vykstanti polemika ne tik negesta, bet ir įsiliepsnoja su nauja jėga. Matyt, taip vyksta todėl, kad būtent šiandien mums yra būtina sužinoti visos esybės vystymosi dėsnius, nes juos supratę mes suprasime, kaip reikia spręsti tas sudėtingas problemas, kurios šiandien iškilo žmonijai.

Žurnale „Ekologija ir gyvenimas“ ( N.2, 2009 m.) šiuo klausimu buvo išspausdintas RAN paleontologijos instituto vyriausiojo mokslinio bendradarbio, A.V. Makarov, straipsnis“Evoliucinis progresas“, kuriame bandoma suprasti pasaulėžiūros reikšmę evoliucijai.

Autorius, analizuodamas esminius evoliucinio progreso ypatumus, tvirtina, kad evoliucijos negalima „suvesti į tikimybių teoriją“ – joje pastebima aiškiai išreikšta bendra progreso krypties tendencija, kurią charakterizuoja aiškūs dėsningumai. Pateiksime keletą straipsnio fragmentų.

Pati nuostabiausia ir sunkiausiai paaiškinama evoliucijos savybė – ja išreikšta bendra progreso krypties tendencija, judėjimas nuo paprasto link sudėtingo. Ši kryptis pastebima kaip bendra tendencija –dominuojančios grupės daugumoje ekosistemų palaipsniui tampa vis geriau organizuotos.

Be to, organizuotumo augimas, organizmų sandaros tapsmas sudėtingesnėmis nevyksta laipsniškai. Šie procesai turi aiškiai apibrėžtų tarpsnių charakterį. Perėjimas į aukštesnį evoliucinį lygmenį paprastai vyksta palyginus greitai, kurį keičia ilgesnis ar trumpesnis tam tikro stabilumo periodas. Iš viso galima išskirti tris pagrindinius evoliucijos etapus, kurių kiekvieną charakterizuoja jo turinys (tendencija):

- Prokariotinė biosfera (prieš 3.8-2 milijardus metų). Progresyvi biocheminių funkcijų evoliucija. Vystosi organizmų biochemija.

- Eukariotinė biosfera (prieš 2 milijardus – 200 000 metų). Progresyvi funkcijų valdymo evoliucija. Vystosi organizmų morfologija (sandara).

- Antroposfera (paskutinai 200 000 metų) – Homo sapiens raida. Progresyvi sąmonės evoliucija, arba reguliavimo reguliacija – dabartinis evoliucijos etapas, kurio metu progresas koncentruotas ne genomo reguliavimo srityje, o socialinės kultūros sferoje.

Reikia pastebėti, jog čia yra akivaizdus paveldimumas, nes protas (arba sąmonė) faktiškai yra aukščiausio lygio reguliacinė sistema.

Be nurodyto evoliucijos progreso periodiškumo, negalime nepastebėti ir dar kelių labai svarbių ypatybių, kurie atsiskleidžia paleontologinių duomenų tyrimo metu:

Nauji, sudėtingesni organizmai paprastai neišstumia ir nepakeičia savo primityvių protėvių. Primityvios formos toliau egzistuoja kartu su sudėtingomis – vyksta bendras gyvybės įvairovės augimas. Pavyzdžiui: bakterijų pasaulis iki šiol egzistuoja ir klesti kartu su žymiai sudėtingesniais eukariotiniais organizmais.

Perėjęs į aukštesnį organizacinį lygmenį, tolimesnis evoliucijos procesas koncentruojasi kokybiškai naujame bio klode, kurį sudaro sudėtingesni organizmai. Atsiradus eukariotams, progresyvi bakterijų evoliucija praktiškai baigėsi – kai kurios Archėjaus eroje (beveik prieš 3 milijardus metų) atsiradusios bakterijos egzistuoja iki šiolei beveik nepakitusios. Taip pat yra rimtas pagrindas manyti, jog atsiradus žmogui baigėsi (arba, mažų mažiausiai, stipriai sulėtėjo) progresyvi gyvūnų ir augalų evoliucija.

Trečioji ypatybė susijusi su antrąja: pastebimas bendras dėsningumas, kuris pasireiškia tuo, jog kuo sudėtingesnis yra organizmas, tuo didesnė jo tapimo sudėtingesniu tikimybė. Kitais žodžiais tariant, yra pastebimas evoliucijos proceso pagreitis.

Kiekviename progreso etape turi būti pasiektas tam tikras reguliacinis kompromisas tarp adaptacijos reikalavimų (gebėjimo prisitaikyti prie pasikeitusių išorinių sąlygų) ir gyvos sistemos vientisumo.

Pirmoji grupė dėl organizmo ir išorinės aplinkos tarpusavio santykių ypatumų stengiasi padidinti išorinių reguliatorių vaidmenį (kad galėtų adekvačiai reaguoti į išorinių sąlygų pasikeitimą).

Antroji grupė, atstovaujanti organizmo vientisumą, stengiasi padidinti vidinių reguliatorių vaidmenį (kad suartintos sudėtingų sistemų atskiros dalys bei funkcijos galėtų darniai vystytis ir veikti).

Kuo sudėtingesnis yra organizmas, tuo sunkiau užtikrinti darnų visų jo dalių darbą. Tai neišvengiamai vysto „vidinius“ reguliuojančius ryšius – genų ir „funkcionalių“ baltymų aktyvumą vis daugiau reguliuos tam tikri vidiniai faktoriai, o ne vien tik tiesioginiai išoriniai stimulai.

Progresuojantis reguliatorių atsigręžimas „į vidų“ tarytum veda link to, jog organizmas „užsisklendžia savyje“, koncentruojasi ties savo vidine būsena ir tampa mažiau atsparus išorinių veiksnių pokyčiams. Kyla sudėtingo organizmo vientisumo palaikymo būtinybės ir adekvataus reagavimo į išorinių sąlygų pokyčius konflikatas. Šį konfliktą galima išspręsti:

- formuojant naujus išorinius reguliatorinius ryšius;

- vidinės homeostazės¹ palaikymo keliu, darant organizmą mažiau priklausomą nuo išorinių sąlygų.

- dirbtinai formuojant arba susirandant sau tinkamas sąlygas – aktyviai persikeliant į vietą, kurioje yra palankesnės sąlygos.

Nekyla abejonių, jog bet kuris išvardintas kelias, savo ruožtu, reikalauja sudėtingesnės organizmo sandaros.

Šioje schemoje galima įžvelgti teigiamą atgalinį ryšį: sistemos tapimas sudėtingesne veda link konflikto, kurį išspręsti galima tiktai dar sudėtingesnės sistemos dėka. Gali būti, jog čia ir slypi progreso pagreičio priežastis.

¹ Homeostazė [homoios+gr. stasis – stovėjimas] biol.sistemos – žmogaus, gyvūno ar augalo – struktūros ir funkcijų, organizmo vidaus terpės sudėties bei savybių dinaminis pastovumas.

Naujausi branduolinės fizikos mokslininkų atradimai (rnd.cnews.ru/natur_science) apie neutrino dalelių judėjimą didesniu nei šviesos greičiu kol kas nekomentuojami. Labai jau netikėtas yra šis atradimas, keliantis grėsmę visatos dėsniams.

Atrodytų, kėsinimasis į nepajudinamus žmonijos pagrindus jau išgyventas. XX amžiaus pradžios tyrinėtojų (E. Šriodingerio, N. Boro, A. Einšteino ir kt.) pastangomis buvo atliktas proveržis kvantinėje fizikoje, kuria remiantis buvo atrasta valdoma termobranduolinė reakcija. Tai, savo ruožtu, davė pagrindą išradimams ir naujų energijos šaltinių panaudojimui. Deja, pasitarnavo ir kuriant tobulesnius ginklus.

Žymusis mokslininkas Z. Froidas 1910 metais įkūrė Vienos psichiatrijos draugiją, ketindamas esamą naują mokslą apie nesąmoningumą paversti vienijančia religija, suformuojant ją naujai ir išlaisvinant nuo agresyvių ir griaunančių žmonijos impulsų. Vis dėlto sąmonės kovoje su nesąmoningumu, panašu, laimėjo nesąmoningumas. Praslinkus revoliucijų šimtmečiui, jas lydintis chaosas dabar kelia grėsmę visam regionui. Kalba eina jau apie jų eksportą, kad tam tikri „išrinktieji“ galėtų išsaugoti valdžią ir apsirūpinti naujais pelno šaltiniais. Kiti „išrinktieji“ tuo pačiu tikslu  nesąmoningumo žinias taiko medicinos ir psichologijos srityse.

Kas seks už šių naujausių XXI amžiaus atradimų? Galimybė viršyti šviesos greitį? Kokie atradimai ir įvykiai lydės ar jau lydi eilinį mokslo proveržį? Prie ko jis prives? Ir ar padės žmonijai naujos žinios iš tikrųjų tapti kitokiai?

Irena Kaplan 

Keletą šimtmečių vis bandėme šiurkščiai įsilaužti į mokslą naudodamiesi beprasmiu ir nevaisingu materialistiniu laužtuvu. Tik dabar į mokslą pradedame žiūrėti kaip civilizuoti padarai ir bandome suprasti jo daugiaplaniškumą, neatmetant nė vienos apraiškos ar pasiekimo.

S. Kapica

Nuo pat vaikystės visų žmonių reakcija į supantį pasaulį yra skirtinga. Vieni viską aplinkui save priima kaip savaime suprantamą dalyką, kiti kažkuo abejoja, o treti apipila šalia esančiuosius klausimais „kodėl?”, į kuriuos ne visuomet sulaukiama atsakymo. Tokiems iš pirmo žvilgsnio naiviems klausimams galėtume priskirti kad ir tokius: kodėl gamtoje yra keturi metų laikai, o ne vien tik vasara? Kodėl bet kurio žmogaus kraujas yra vienos iš keturių kraujo grupių? Kodėl ranka turi penkis pirštus, o vaivorykštė septynias spalvas ir t. t.

Jei, atsakant į pirmąjį klausimą, galima paaiškinti, kad metų laikų keitimąsi lemia Žemės sukimosi ašies pakrypimas ekliptikos plokštumos atžvilgiu, tai atsakydami į kitus klausimus susiduriame su daugeliu sunkumų. Tokių klausimų, kurie aplinkinius žmones įvaro į aklavietę, gali būti daugybė.
Pateiksime keletą mūsų pasauliui būdingiausių skirstymų į keturias dalis. Daugelio iš šių skirstymų nepajėgsime pagrįsti šiuolaikiniu mokslu. Pavyzdžiui:

.  Keturias stichijas – žemę, vandenį, orą, ugnį – senovės graikų mąstytojai paėmė kaip filosofinių kategorijų pagrindą. Kaip šių keturių elementų atitikmenis Platonas pateikė keturias mažiausias daleles, pirminius elementus: kubą – žemei, ikosaedrą (taisyklingas briaunainis, turintis 20 sienų) – vandeniui, oktaedrą (taisyklingas briaunainis, turintis 8 trikampes sienas) – orui, tetraedrą (taisyklingas briaunainis, sudarytas iš keturių lygių trikampių) – ugniai.

• Keturios geometrinės formos – taškas, linija, plokštuma ir trimatė figūra – savyje sujungia visas pasaulyje žinomas formas.
• Keturios pagrindinės medžiagų agregatinės būsenos: kieta, skysta, dujinė ir plazminė.
• Keturi pasaulio vandenynai: Atlanto, Indijos, Arkties, Ramusis.
• Keturi laipsniai Celsijaus – vandens maksimalaus tankio temperatūra, kuri reikalinga, kad vanduo neužšaltų, o cirkuliuotų po ledu.
• Keturi žinomi tarpusavio sąveikos reiškiniai: gravitacinis, elektromagnetinis, stiprus ir silpnas.
• Keturi astrofizikams žinomi materijos tipai: 73 % tamsiosios energijos, 23 % tamsiosios materijos, 4 % įprastinės materijos, 0,4 % žvaigždžių ir galaktikų.
• Keturi gamtos lygmenys: negyvasis, augalinis, gyvūninis, žmogus.
• Keturi azoto pagrindo tipai: adeninas, citozinas, guaninas, timinas.
• Keturių raidžių genetinis kodas. Paveldima informacija koduojama trijų raidžių žodžiais – tripletais arba kodonais, sudarytais iš keturių raidžių abėcėlės – pagal azoto pagrindų tipus A (adeninas), C (citozinas), G (guaninas), T (timinas). Taip koduojamos visos biologams žinomos 20 aminorūgštys, tarp jų ir 10 aptiktų meteoritų. Toks keturių raidžių genetinis kodas būdingas visoms gyvų organizmų rūšims: gyvūnams, augalams, bakterijoms ir virusams. Šiuolaikinis mokslas nežino, kodėl genetinės kalbos abėcėlė sudaryta būtent iš keturių raidžių ir kodėl iš milijardų įmanomų cheminių junginių būtent tie keturi nukleotidų variantai parinkti kaip abėcėlės elementai.

Nėra abejonių, jog išvardinti faktai ne atsitiktiniai. Jie parodo, jog egzistuoja kažkokia žmonijai ypatingai svarbi paslaptis, susieta su visos pasaulėdaros vientisumu. Iš dalies šią paslaptį įminti turėtų padėti padalinimas po 4.

Nuo Niutono laikų dėl jo kaip mokslininko mokyklos įtakos moksle daugiau kaip 300 metų vyravo materialistinis, egocentriškas mus supančios tikrovės suvokimas. Toks suvokimas žmogų statė visos pasaulėdaros centre, o pats pasaulis buvo laikomas materialiu, beribiu, egzistuojančiu amžinai ir be pokyčių, tačiau tuo pačiu jis buvo laikomas pažiniu.

Dvidešimtojo amžiaus antroje pusėje mokslo srityje kilusi krizė privertė pervertinti daugelį mokslinių dogmų. Kaip pavyzdį būtų galima pateikti iš materialistinių pozicijų nesuvokiamą sąmonės ir žmogaus kaip asmeninio „Aš” formavimosi procesą, paskatinusį ieškoti naujų koncepcijų.

Gamtos mokslų vystymasis šimtmečius vyko be jokių persikirtimų. Vis dėlto staigus gamtos mokslų suartėjimas ir persipynimas pastaraisiais metais davė stulbinamų rezultatų, radikaliai pakeitusių pačių mokslininkų požiūrį. Dėl neįtikėtino įsigilinimo į gamtos paslaptis materialistinis suvokimas žmonių sąmonėje vis labiau ėmė užleisti pozicijas teiginiui, jog egzistuoja nepažinta pasaulėdaros dalis, jos dvasinė pusė – protinga pradžia, neįveikiama mūsų penkių jutimo organų pojūčiais.

Pavyzdžiui, amerikiečių biochemikas profesorius Michael Behe knygoje „Darvinizmas kaip dogma” atkreipia skaitytojo dėmesį į stebėtiną funkcionuojančių biologinių objektų darną, veikiančią, kaip kad informacinės sistemos, pagal kažkokią matematinę programą. Po tyrimų mokslininkas iškėlė sąmoningai besikonstruojančių biologinių objektų koncepciją: „Nėra programos be programuotojo”.

Pažymėtina, kad dar senovėje tokie didieji mąstytojai kaip Platonas, Aristotelis ir jų sekėjai dvi pasaulėdaros dalis, dvasinę ir materialiąją, laikė savaime suprantamu dalyku. Manyta, kad šios dalys sudaro vieningą vienį, vieningą gamtą. Drauge materialusis pasaulis, įskaitant ir žmogų, visiškai valdomas vieningo gamtos dėsnio, esančio ne materialiajame pasaulyje, o už jo ribų.

Norėdamas atmesti išorinio žmogaus valdymo teoriją, žymus amerikiečių neurochirurgas profesorius Wilder Penfield išsikėlė sau užduotį įrodyti, kad protas visiškai priklauso nuo smegenų. Vis dėlto profesoriaus daugiametės, eksperimentų gausios mokslinės veiklos rezultatu tapo visiškai priešinga išvada: „Protas visada stovi aukščiau mūsų sąmonės turinio. Tai visiškai nepriklausoma esmė. Protas įsako, smegenys vykdo. Smegenys – tai pasiuntinys į sąmonę.”

Ir ne vien tik W. Penfield daro tokias išvadas. Daugiau nei 20 metų iki jo tyrimų neurofiziologas Benjamin Libet priėjo išvados, kad smegenų dalies aktyvumas, reguliuojantis judėjimą, pasireiškia keliomis milisekundėmis anksčiau, nei žmogus sąmoningai priima sprendimą pajudėti. B. Libet išvadomis daugelį kartų buvo suabejota, ne kartą užginčijamosios buvo užginčytos.

Vėliau vykusių tyrinėjimų rezultatai visiškai įrodė, kad visos šios abejonės neturi jokio pagrindo, nes kalbama apie žymiai didesnį laiko tarpsnį. Pavyzdžiui John Dylan Haynes kartu su savo kolegomis iš kognityviosios psichologijos ir neurofiziologijos  Makso Planko vardo instituto Leipcige nustatė, kad smegenys nusprendžia, ką reikia padaryti, mažiausiai dešimt sekundžių iki to, kol žmogus padaro sąmoningą pasirinkimą. Taigi prieinama išvados, kad informacinis signalas į smegenis ateina iš žmogaus išorės.
Pavyzdžiui, mes negalime paaiškinti, iš kur mokslininkams ateina atradimų pojūtis arba kodėl mokslininkams (ir ne tik jiems) kyla mintis kiekvienu konkrečiu atveju suteikti pirmenybę  vienokiam ar kitokiam padalijimui. Juk būtent tai ir rodo naujausi genetikų tyrimai.

Pačios drąsiausios mokslinės hipotezės tvirtina, jog žmogaus protas visiškai nesusietas su smegenimis, o tik naudoja pilkąją jų masę kaip imtuvą signalams apdoroti, perduodamas ir projektuodamas mintis į poelgius.

Išanalizavę naujausias fizikines visatos sąrangos koncepcijas pamatytume, kad šiuolaikinė fizika visatą kartu su Žemės biosfera laiko vieningu gyvu organizmu, kuriam būdingas dinamiškas aktyvumas, vienijantis visų jo elementų tarpusavio įtaką.

Dabar daugelis mokslininkų (pavyzdžiui, John Kexo „Pasąmonė viską gali”) daro išvadą: „Mūsų mąstymo procesai glaudžiai susiję su fiziniu pasauliu, turi daug bendra su visatos žemiausio lygmens išsivystymu ir sudaryti iš tos pačios „medžiagos”. Sąmonės ir materialaus pasaulio tarpusavio sąveika šiandien jau nebeįsivaizduojama kaip kažkas fantastiška: sąmonė – energija, išreikšta jos smulkiausia ir labiausiai dinamiška forma.”

Belieka viltis, kad šiuolaikinis mokslas priims vieningo informacinio lauko koncepciją tam, kad suprastume, kaip mes esame susieti tarpusavyje ir su gamta.

Mokslas jau beveik priėjo išvados, kad mes esame ne atskiri elementai, o vieningo vienio, valdomo vieningo gamtos dėsnio (beje, tai tvirtina ir senovinės Zohar knygos traktatai), dalis. Tarp kitko, mūsų jaučiamas pasaulis yra tik maža vieningos pasaulėrangos, vieningos sistemos dalis, o procesai, vykstantys mūsų materialiajame pasaulyje, yra pasekmė procesų, vykstančių toje kitoje šios sistemos dalyje, kurios nejuntame savo penkiais pojūčiais.

Dėl ribotų mūsų jutimo organų galimybių ši pasaulėdaros dalis iki šiol nuo mūsų paslėpta. Tačiau būtent joje yra dar mūsų sąmonės neapžintas vieningas visą sistemą (beje, ir žmogaus sąmonę) valdantis dėsnis. Jis savyje apjungia visus individualius įvykius, visus jau žinomus mūsų materialiojo pasaulio dėsnius.

Egzistuoja griežtas ryšys tarp mūsų pasaulio objektų (pasekmės) ir jų šaltinio (priežasties). Bet kokie padalijimai materialiajame pasaulyje visiškai atitinka šį vieningą valdymo dėsnį. Mūsų pasaulyje egzistuoja įvairiausios matavimo, skaičiavimo sistemos, tai yra mes susiejami su kažkokiais išoriniais, mūsų atžvilgiu, laiko ir erdvės atvėrimais.

Vis dėlto pats informacinių valdančių signalų šaltinis ir tarpusavio sąveikos tarp jo ir mūsų sąmonės kanalas nuo mūsų yra paslėptas.

Žinome, kad jei kišime ranką į ugnį – nudegsime. Šiame lygmenyje gamta mums atvira. O kitame lygyje – žodžiai, mintys (pavyzdžiui, pasakei kažką bloga arba pagalvojai, o po kelių dienų sulaukei nemalonios pasekmės). Čia jau tiesioginio ryšio nebejaučiame, nes šis ryšys nuo mūsų paslėptas. Jo atverti mums nepavyks tol, kol neįgysime gamtinių savybių.

Visa gamta pavaldi davimo, altruizmo dėsniui – tai reiškia, kad ji kuria, teikia gyvybę ir palaiko visą sistemą. Ir tik žmogus savo egoistiniu santykiu su gamta griauna, gadina ir žudo viską aplinkui save. Mes galėsime iš tikro pajusti, suprasti ir panaudoti gamtą tik susilieję su ja ir reaguodami į ją savosiomis savybėmis.

Kai kurie mokslininkai jau supranta mūsų materialiojo pasaulio nepilnumą. Jie suvokia, kad egzistuoja nuo mūsų paslėpta pasaulėdaros dalis, kurioje veikia didžiulės jėgos. Šios jėgos jiems jau suprantamos net ne kaip jėgos, o kaip minčių laukas, sąmonės laukas.

To, kas išdėstyta pirmiau, pagrindu užtikrintai galima pasakyti, kad pasaulis visai ne toks, kokį mes jį įsivaizduojame.

Jurij Jadykin

Vertė Viktoras Vilimavičius

Mūsų vaizduotę visada stebina faktai, rodantys, kaip gamta rūpestingai saugo savo kūrinius.

Pats mūsų Žemės planetos egzistavimas aiškiai patvirtina šią gamtos savybę. Neįtikėtina, kaip gamta išlaiko pastovų nuotolį tarp Žemės ir Saulės, tam tikras planetos sukimosi ašies pasvirimas užtikrina dienos ir nakties bei sezonų kaitą. Vandens ir gyviems organizmams tinkamos atmosferos buvimas užtikrina ir palaiko gyvybę, apsaugo ją nuo kenksmingų Saulės spindulių. Visi išvardyti faktoriai padeda išsaugoti visos gyvosios sistemos pusiausvyrą Žemėje.

Gamtoje veikia pusiausvyros būsenos palaikymo dėsnis.

XX šimtmečio 80-ąjį ir 90-ąjį dešimtmečiais mokslininkai kaip iki aukšto lygio išaugusios žmogaus veiklos rezultatą pastebėjo globalaus atšilimo Žemėje procesą. Dabar dauguma Žemės klimatinių sąlygų tyrinėtojų, remdamiesi Saulės aktyvumo sumažėjimo pastaraisiais dešimtmečiais faktu, linkę manyti, kad artėja atšalimo periodas. Saulės aktyvumo sumažėjimas, galimas dalykas, įvyko kaip tikslingas žmogaus gamtai padarytos žalos kompensavimo procesas tam, kad visa sistema atgautų reikiamą pusiausvyrą.

Visuose šiuose reiškiniuose nagrinėjamas visų gyvenimo Žemėje procesų palaikymo visuose jos lygmenyse tam tikras savitarpio ryšys ir tarpusavio priklausomybė.

Viskas taip tiksliai sumanyta gamtoje, kad esame priversti daryti išvadą apie gamtos jėgos egzistavimą, kuri protingai valdo visą mus supančią tikrovę.

Jeigu nėra nors vieno iš pirmiau išvardytų faktorių, būtinų gyvybei mūsų planetoje palaikyti, tai nėra vietos išvystytai gyvybei Žemėje, taigi ir žmogui.

Nuostabus pačios gamtos rūpinimasis jos sukurtais kūriniais pasireiškia visais vystymosi lygmenimis. Vienas iš faktorių, patvirtinančių protingojo prado egzistavimą gamtoje, būtų neseni mokslininkų atradimai atliekant tyrimus kosminiais aparatais „Vojadžer-1“ ir „Vojadžer-2“: Saulės sistemos paribio srityje aptiktas magnetinis laukas, kuris funkcionuoja kaip savotiškas ekranas (skydas), Saulės sistemą apsaugantis nuo gyviems organizmams pavojingo spinduliavimo, patenkančio iš kosmoso gelmių.
Šio reiškinio priežastis, pagal mokslininkų išvadas, yra pačios Saulės sukimasis, dėl ko ir atsiranda magnetinis laukas. Ypatinga magnetinio lauko substancija („magnetinės pūslės“), išsidėsčiusi Saulės sistemos paribyje (maždaug 18 mlrd. km nuo Saulės), atstoja pirmąją „gynybinę liniją“, apsaugančią planetas, tarp jų ir mūsų Žemę, nuo visai gyvybei kenksmingų radioaktyviųjų kosminių dalelių poveikio, drauge ir nuo tų, kurios atsiranda sprogstant supernovoms.

Tyrimai tęsis, ir ateityje gali paaiškėti naujų faktų, tačiau šis atradimas patvirtina, kad gamtoje egzistuoja ypatinga jėga, valdanti mūsų sąmonės suvokiamą tikrovę ir ją palaikanti absoliučioje pusiausvyroje.

Vis daugiau mokslininkų prieina prie išvados, kad gyvybė Žemėje atsirado neatsitiktinai, o yra dėsningas vystymosi rezultatas, vykstantis dėl gamtos jėgos poveikio. Pagal skaičiavimus, kuriuos atliko gyvybės kosmose tyrėjai, atsitiktinio genų atsiradimo tikimybė yra vienas prie 96-ių milijardų, kitaip tariant, turi praeiti 96 milijardai metų, kad įvyktų genetinės medžiagos atsitiktinio atsiradimo procesas.

Visata egzistuoja 13,5 milijardo metų, o Žemė – apie 4 milijardus metų. Iš to išplaukia, kad per palyginti trumpą (kosminiais mastais matuojant) periodą gyvybė Žemėje negalėjo atsirasti dėl atsitiktinės organinių elementų sąveikos.

Dar kartą galime įsitikinti, kad visas mus supančios tikrovės vystymasis vyksta ne dėl chaotiškų ir atsitiktinių aplinkybių, o su tam tikru dėsningumu, kuris yra sumanytas pačios gamtos. Šių gamtos dėsnių nepaisymas priveda prie disbalanso, žmoniją stumia į krizines situacijas.

Fotografijoje parodyta magnetinio ekrano atsiradimo schema („magnetinės pūslės“).

2011 m. birželio 30 d. Michailas Petruško

Kuo gamta apdovanojo žmogų? Noru ir protu. Taip tūkstantmečius jie žengė drauge – norai augo, o protas juos „aptarnavo“. Trokšdami augančių norų išsipildymo, žmonės ėmėsi studijuoti supantį pasaulį ne tik smalsumui patenkinti, bet ir norėdami pakeisti pasaulį pagal savo reikmes. Tirdami tikrovę, žmonės sukūrė mokslus, kuriais naudodamiesi bandė padaryti savo gyvenimą malonesnį, be kančių. Mūsų norai vis keitėsi, ir mes išrasdavome naują mokslą.

Plėtodami tyrimus pamatydavome, kad tai, kas vakar atrodė akivaizdu, šiandien nebeatrodo neginčijama, o tai, kas šiandien atrodo naudinga, ryt jau gali pasirodyti esą žalinga.

Mokslas, bandydamas pateikti mums objektyvų pasaulio ir jame veikiančių jėgų vaizdą, neišmokė mūsų teisingai naudotis šiomis jėgomis. Mes vis ieškojome naujo mygtuko, kurį paspaudę padarytume gyvenimą saugesnį ir patogesnį. Mes visada pasikliovėme mokslu, nes daugiau nebuvo kuo. O mokslo pasaulis kiekvienais metais su malonumu pateikdavo suvestines, išskirdamas aukščiausius pasiekimus.

Šį kartą žurnalas „Science“ pažymėjo ne tik pastarųjų metų pažangą, bet pateikė ir pirmojo XXI a. dešimtmečio suvestinę.

Prie svarbiausių 2010–ųjų metų įvykių priskirtas „kvantinės mašinos“ sukūrimas, neandertaliečio geno iššifravimas bei žymūs pasiekimai AIDS profilaktikos srityje.

Tradiciniame moksle, kaip ir dera, mes toliau tobulinome savo jutimo organus. „Per 10 metų mes išmokome geriau matyti. Mūsų akys pamatė atskirus smegenyse „įsijungiančius“ neuronus, stebėjome vidinį ląstelės gyvenimą, tiesioginiame eteryje – embriono vystymąsi. Įžvelgėme į žemę panašias planetas, pamatėme vandenį Marse ir nufotografavome pirmąsias visatos gyvavimo po Didžiojo sprogimo akimirkas,“ – rašoma leidinyje.

Vis dėlto, nepaisant visų didžių pasiekimų, mokslas nepadarė mūsų gyvenimo laimingesnio ir saugesnio. Taip, mes gyvename ilgiau, bet ir jaunų žmonių, norinčių nutraukti savo gyvenimą, vis daugėja. Mes pažeidėme ekologinę pusiausvyrą ir negalime prisiversti pakeisti savo požiūrio į gamtą. Na ir, žinoma, neįkainojamas yra mokslo indėlis tobulinant mūsų galimybes sunaikinti vieniems kitus.

Kaip mes besistengtume ištobulinti ir modifikuoti savo gyvenimo sąlygas, tai nesumažina mūsų kančių. Mūsų gyvenimo kokybės formulė taip ir liko neprieinama protui. Darydami naujus atradimus, mes vis dažniau bijome, kad jie bus panaudoti žmonijos nenaudai.

Tapo akivaizdu, kad joks žinių kiekis ir technologijų vystymasis negali sumažinti blogio ir egoizmo pasireiškimo. Žmogaus savyje mes taip ir nesugebėjome modernizuoti. Nors technologijų vystymo galimybės neišnaudotos, mes atsimušėme į sieną. Klausimas „kam man viso to reikia?“ darosi vis aktualesnis.

Kur mums rasti tokį mokslą, kuris padės žmogui jaustis ramiam dėl rytdienos ir laimingai gyventi? Koks mokslas padės mums atrasti pusiausvyrą su gamta, suvokti pasaulį ir save jame kaip vieną visumą?

Tuo tikslu mes turime atskleisti naujas gamtos savybes: vietoj egoistinės gavimo jėgos – atidavimo jėgą, pagrindinį gamtos dėsnį. Tam mums teks išmokti formuoti savo santykius su pasauliu pagal pusiausvyros principą, egzistuojantį visuose gamtos lygmenyse.

Tai suteiks žmogui galimybę pasikeisti ir pakilti iki tokių žinių bei galimybių lygmens, kuris buvo neprieinamas. Tuomet mes vystysimės ne kažkokia nežinoma kryptimi, kai mums tik atrodo, jog bus geriau, o tiesiai tikslo link, žinodami teisingą judėjimo kryptį.

Redakcija

Įdomų eksperimentą atliko amerikiečių mokslininkai. Tyrimo objektas buvo 30 studentų: 15 vyrų ir 15 moterų, kurių meilės santykiai buvo ką tik užsimezgę, praneša telegraph.co.uk.

Eksperimento dalyviams, rankose laikantiems šilumos daviklį, buvo rodomos jų partnerių nuotraukos. Tuo pačiu metu į tiriamųjų delnus buvo siunčiamos mažos skausmo dozės. Studentų smegenų skenavimas magnetiniu rezonansiniu tomografijos prietaisu parodė, kad mylimo žmogaus nuotraukos sukelti įspūdžiai veikia kaip nuskausminamoji priemonė, kaip nuskausminatys vaistai.

Tyrimui vadovaujantis Stenfordo universiteto medicinos centro Skausmo valdymo skyriaus vadovas daktaras Šonas Makki (Sean Mackey) paaiškino taip: „Žmonėms šioje aistringoje, akinančioje meilės fazėje vyksta stiprūs nuotaikos svyravimui, turintys įtakos skausmo pajutimui“.

Plėtojant amerikiečių mokslininkų teoriją, galima prieiti paprastos išvados: aistrai, kuri, kaip žinome, greitai praeina, išnykus, automatiškai dingsta nuskausminamasis poveikis. Kyla klausimas, į kurį mokslas kol kas neturi atsakymo. Ar yra būdas neprarasti jausmų, turinčių tokią didžiulę galią?

Kadangi pagrindinis pažinimo principas – savybių tapatumas, o meilės savybė, kaip ir visos kitos, yra tobula ir pastovi, tai mums reikia pastovumo siekiant jos pastovumo. Tam reikia įsisąmoninti jos būtinybę, pažinti jos siekimo principus ir metodiškai jų laikytis.

Redakcija

Žmonės priima sprendimus kur kas anksčiau, nei jiems atrodo, teigiama naujausioje neuromokslininkų tyrimų išvadoje, praneša wired.com.

Vokietijos mokslininkai, naudodami smegenų skenavimo įrangą, galėjo nuspėti  tiriamųjų asmenų sprendimus 7-10 sekundžių anksčiau prieš jiems pradedant suvokti, kad daro sprendimą.

Tiriamųjų, stebimų funkciniu magnetinio rezonanso aparatu (FMRI), buvo prašoma priimti paprastą sprendimą – paliesti mygtuką kaire arba dešine ranka.

Iš pradžių smegenys aktyviausiai veikė regione, kuris siejamas su aukštesniojo planavimo operacijomis, vėliau suaktyvėjo už jutimų integraciją atsakinga smegenų dalis.

Šis nuolat pasikartojantis smegenų veikimo modelis leido mokslininkams tiksliai nuspręsti tiriamųjų pasirinkimą dar tuomet, kai patiems tiriamiesiems atrodė, kad jie vis dar renkasi sprendimo būdą.

„Mūsų sprendimai yra detaliai parenkami smegenų „užkulisiuose“. Kai mes juos imame svarstyti sąmoningai – didžiausia darbo dalis jau būna padaryta.“ – sako studijos bendraautorius Džonas Dilanas Hainesas iš Makso Planko instituto.

Tokie tyrimų rezultatai dar kartą priverčia žmones užduoti paprastus, bet šimtmečius žmoniją kankinančius klausimus – ar žmogus turi laisvą valią, ar jis sąmoningai renkasi sprendimus, ar pasirinkimo laisvė tėra iliuzija?

Norėdami atsakyti į šį klausimą, pažvelkime į žemiau nei žmogus esantį gamtos lygmenį – augalinę gamtą. Bet kurio augalo sėkla turi tik jai būdingą informaciją, kurioje detaliai aprašytos visos jos savybės ir jai skirto brandos proceso tiksli įvykių seka. Vadinasi, iš bet kurios sėklos išaugs tik ją atitinkantis daigas: iš kviečio – kviečio varpa, iš rugio – rugio varpa, iš miežio – miežio ir t.t. Kas gali keistis ir kokia galimų pakitimų priežastis? Gali keistis tik augalų kokybė, bet ne charakteris. Nuo ko tai priklauso? Nuo aplinkos: žemės kokybės, šilumos kiekio, saulės spindulių, šeimininko.

Lygiai taip pat žmogus: savo charakterio pakeisti negali, jam numatytų įvykių pakeisti negali, jam duodamų norų pakeisti negali. Tai ką jis tada gali keisti? Jis gali keisti tiktai savo aplinką – tik čia žmogui palikta valios laisvė! Tik keisdamas savo aplinką, kuri savo ruožtu keis ir jį, žmogus gali žengti  auktšesnės kokybės pasaulėjautos link!

Vincas Andriušis

Nuo pat gimimo žmogui yra įskiepijama mintis, jog pasaulis, kuriame jis gyvena, yra absoliučiai materiali realybė ir žmogus formuoja savo gyvenimą būtent šių sąlygų pagrindu. Tačiau naujausi šiuolaikinės fizikos atradimai parodė, kad viskas yra visiškai kitaip, nei mes pratę manyti. Ir tai labai svarbu.

Visą informaciją apie išorinį pasaulį mes gauname penkių jutimo organų keliu. Mus supantį pasaulį mes pažįstame tiktai tiek, kiek jį pamatė mūsų akys, išgirdo mūsų ausys… Kvapų realybė – tai tik mūsų uoslė, skonių realybė – tai tik tai, ką mes pajutome savo liežuviu, mūsų lytėjimas – tik tai, ką mes pajutome savo rankomis ir oda.

Nuo pat gimimo žmogus visiškai priklauso nuo penkių pagrindinių juslių. Ir jis pažįsta šį pasaulį būtent tokį, kokį jį suvokia šie penki jutimo organai. Tačiau atlikdamas žmogaus jutimo organų sandaros ir funkcionavimo mechanizmų tyrimus, fundamentalusis mokslas gavo netikėtus faktus apie mūsų vadinamo „išorinio pasaulio“ pamatus.

Šie faktai nušvietė labai svarbią paslaptį, glūdinčią kitoje mūsų pasaulį sudarančios materijos pusėje. Vokiečių mokslininkas ir filosofas Frederikas Vesternas taip komentuoja išvadas, kurių priėjo mokslas šia kryptimi: „Kai kurių mąstytojų nuomone, žmogus – tai iliuzija, viskas ką jis jaučia, iš tiesų yra laikina ir apgaulinga, o visa Visata – tik šešėlis. Ir panašu kad šiuos, iš pirmo žvilgsnio fantastiškai atrodančius žodžius, šiandien patvirtina mokslas“.

Kad geriau suprastume už materialaus pasaulio slypinčią paslaptį, atsiminkime, ką mes žinome apie regėjimą, kurio keliu mes gauname didžiąją dalį informacijos apie mus supantį pasaulį.

Kaip mes matome
Regimojo suvokimo aktas vyksta keliais etapais. Matymo momentu šviesos dalelės, vadinamos fotonais, nuo objekto patenka į akį, praeina per akies lęšį, kuriame lūžta, ir fokusuojasi akies dugną dengiančioje tinklainėje. Čia šviesos spinduliai pavirsta elektriniais signalais, ir neuronais yra perduodami į smegenų užpakalinėje dalyje esantį regėjimo centrą Būtent šioje smegenų dalyje ir vyksta regimosios informacijos suvokimas.

Visi pavidalai ir įvykiai, kuriuos mes matome savo gyvenime, iš tiesų yra išgyvanami šioje mažytėje, tamsioje mūsų smegenų dalyje. Ir tekstas, kurį dabar skaitote,  ir beribis peizažas, kurį stebite žvelgdami į horizontą, iš tikro kyla šioje smegenų dalyje, kurios apimtis vos keli kubiniai centimetrai.

O dabar išanalizuokime šią sudėtingą informaciją. Sakydami „mes matome“, iš tiesų kalbame apie šviesos spindulių sukeliamą efektą, kuris pasiekia mūsų akis ir pavirsta elektriniais signalais ir iš tikro mes viso labo stebime smegenyse kylančius elektrinius signalus. Reikia pastebėti dar vieną faktą – į smegenis visiškai nepatenka šviesa ir jų viduje karaliauja absoliuti tamsa. Tiesioginis smegenų kontaktas su šviesa yra neįmanomas.

Įsivaizduokime, kad priešais mus yra deganti žvakė ir mes matome jos liepsnos spinduliuojamą šviesą. Nors mes ir regime žvakės šviesą, pati mūsų kaukolės zona ir pačios smegenys skendi absoliučioje tamsoje. Žvakės šviesa neapšviečia nei pačių smegenų, nei jų regėjimo centro, bet vis tiek, mūsų smegenų tamsoje, mes regime ryškų ir įvairiaspalvį pasaulį.

Tas pats vyksta ir su kitais mūsų jutimo organais: garsas, prisilietimas, skonis ir kvapas smegenų yra suvokiami tiktai elektrinių signalų pavidalu. Vadinasi, viso gyvenimo bėgyje mūsų smegenys neturi tiesioginio kontakto su išorėje egzistuojančia medžiaga, jos kontaktuoja tiktai su smegenyse esančia elektrine kopija. Būtent čia mes ir klystame, manydami, kad ši kopija ir yra objektyviai mūsų išorėje egzistuojanti materija.

Išorinis pasaulis mūsų smegenų viduje?
Jau paminėti fizikiniai dėsniai leidžia mums daryti nenuginčijamas išvadas. Mūsų regėjimas, klausa, uoslė, skonis, ką mes laikome materija, objektyviu pasauliu, arba Visata, viso labo tėra elektriniai signalai, per jutimo organus patenkantys į mūsų smegenis ir besitransformuojantys į pavidalus.

Pavyzdžiui, išoriniame pasaulyje mes matome paukštį. Iš tiesų šis paukštis yra visai ne išoriniame pasaulyje, o mūsų smegenų viduje. Nuo paukščio atsispindėjusios šviesos dalelės patenka į mūsų akių tinklainę ir ten pavirsta elektriniais signalais. Šie signalai per nervų galūnes, esančias akių dugne, yra perduodami į centrinę smegenų dalį. Paukštis, kurį matome, iš tiesų tai tik mūsų smegenyse esantis elektrinis signalas. Jeigu nutrūktų į smegenis einantis nervas, iš karto prapultų ir paukščio pavidalas.

Lygiai tai pat ir paukščio čiulbėjimo garsai, kuriuos mes girdime, yra mūsų smegenyse. Jeigu nutrūktų iš ausies į smegenis einantis nervas, tai prapultų ir garsas. Kalbant paprasčiau, pavidalas „paukštis“, kurį mes matome, ir čiulbėjimas, kurį mes girdime, yra ne kas kita, kaip į smegenis atkeliaujančių elektrinių signalų dešifruotė.

Dar vienas momentas, kurį dera paminėti šioje grandyje – tai atstumo suvokimas. Galima sakyti, jog atstumas nuo jūsų iki šio ekrano – tai mūsų smegenyse suformuotas tuštumos jausmas. Analogiškai ir objektai, kurie atrodo esantys labai toli žmogaus atžvilgiu, tėra pavidalai, kurie suspausti toje pačioje mažytėje jūsų smegenų srityje.

Pavyzdžiui, žvaigždes stebintis žmogus, žino jog jos yra milijonų šviesmečių atstumu nuo jo. Bet iš tikro, žvaigždės tuo pačiu momentu yra žmogaus viduje – jo smegenų regėjimo centre. Kol jūs skaitote šį tekstą, jūs nesate toje aplinkoje, kurioje, kaip jums atrodo, esate. Atvirkščiai – aplinka yra jūsų pačių viduje. Tai, kad jūs matote savo kūną aplinkoje, verčia jus manyti, jog esate jos viduje, bet reikia atminti, jog ir jūsų kūnas yra viso labo jūsų smegenyse suformuotas pavidalas.

Iki šiol mes kalbėjome apie išorinį pasaulį bei suvokimų pasaulį, besiformuojantį smegenyse ir kuriantį mūsų supratimą apie šį pasaulį. Bet, jeigu mes negalime pasiekti išorinio pasaulio, ar galime būti tikri, kad jis iš tiesų egzistuoja? Žinoma ne. Vienintelė realybė, su kuria mes susiduriame, tai suvokimų pasaulis, kuris egzistuoja tiktai mūsų sąmonėje.

Garsus filosofas Džordžas Barkley taip pakomentavo šią stulbinančią išvadą: „Mes tikime objektų egzistavimu tiktai todėl, kad mes matome ir jaučiame juos tokius, kokius juos atspindi mūsų smegenys. Tačiau mūsų suvokimai – tai smegenyse egzistuojančios mintys. Jeigu visa tai tik mūsų sąmonėje esančios mintys, tai, įsivaizduodami Visatą ir materiją kaip realijas, esančias už mūsų sąmonės ribų, mes labai stipriai klystame“.

Įsivaizduoti materiją, kaip realiją, esančią už proto ribų, iš tiesų yra klaida. Mūsų patiriami suvokimai gali lygiai taip pat sėkmingai atsirasti iš kokio nors dirbtinio šaltinio. Spekuliatyviai tai galima įsivaizduoti štai tokio paprasto pavyzdžio pagalba: Tarkime, mes išėmėme smegenis iš kūno ir palaikome jų gyvybines funkcijas stikliniame inde. Šalia indo pastatysime kompiuterį, kuriame galima fiksuoti pačią įvairiausią informaciją, ir į kompiuterio duomenų bazę pradėsime talpinti elektrinius signalus, kuriuos išduoda vaizdas, garsas, kvapas ir t.t. Dabar šį kompiuterį pajungsime prie smegenų, esančių inde, centrų, kurie atsakingi už jutimus, ir siųsime į juos iš anksto įrašytus signalus. Suvokdamos šiuos signalus, mūsų smegenys pradės matyti adekvačią jiems aplinką ir joje gyventi.

Į šį kompiuterį mes tai pat galime siųsti signalus, kurie susiję su savęs pačių suvokimu. Pavyzdžiui, jei viską, ką jūs matote, girdite, apčiuopiate, sėdėdami prie darbo stalo, perduotume į smegenis elektrinių signalų keliu, tai jūsų smegenys matytų savo ofise sėdintį biznesmeną.

Šis įsivaizduojamas pasaulis gyvuos lygiai tiek laiko, kiek iš kompiuterio bus siunčiami signalai. Ir mes nesuvoksime jog esame vien tik smegenys. Iš tiesų, žmogui lengva apsigauti ir patikėti pajutimais, neturinčiais jokių materialių atitikmenų. Būtent tai su mumis vyksta sapnuojant.

Sapnų pasaulis
Realybė mums yra tai, ką galima paliesti rankomis ir pamatyti akimis. Sapne taip pat galima liesti rankomis ir matyti akimis. Bet iš tiesų jūs neturite nei akių nei rankų, kuo galima būtų paliesti ar pamatyti. Tačiau savo pojūčius sapne laikydami materialia realybe, jūs tiesiog apsigaunate.

Pavyzdžiui žmogus, kietai miegantis savo lovoje, sapne gali įsivaizduoti save esantį visiškai kitame pasaulyje. Jis gali sapnuoti, kad yra pilotas ir valdo didžiulį keleivinį lainerį ir dar yra dėmesingas, valdydamas šį lainerį, o iš tikro šis žmogus nei per žingsnį nepajudėjo iš savo lovos.

Sapne jis gali lankytis įvairiose vietose, susitikinėti su draugais, kalbėtis su jais, gerti, valgyti, ir nežiūrint į tai, jog tai tik pojūčiai, kurie neturi jokių materialių atitikmenų, jie yra išgyvenami kaip tikri… Tik pabudęs žmogus suvokia, kad tai buvo vien tik pajutimai.

Jeigu mūsų sapnuose mes galime gyventi už realaus pasaulio ribų, tai lygiai tas pats tinka ir tam pasauliui, kurį mes išgyvename tikrovėje. Nėra jokio loginio prieštaravimo prielaidoje, kad pabusdami iš sapno mes tiesiog pereiname į ilgiau trunkantį sapną, kurį ir vadiname realiu gyvenimu.

Priežastis, dėl kurios mes savo sapnus laikome iliuzija, o išorinį pasaulį realybe, pagrįsta mūsų įpročiais ir sąlyginumais. Galime sulaukti tokios dienos, kai pabusime ir iš šito žemiško gyvenimo, kuriame mums atrodo dabar gyvename, tokiu pat būdu, kaip kas rytą pabundame iš sapno.

Kas gi tada suvokia?
Iš to, kas buvo pasakyta, jau tampa aišku ir neabejotina, kad išoriniu vadinamas materialus ir mums atrodantis realus pasaulis, formuojasi mūsų smegenyse. Bet čia kyla rezonansinis klausimas: Jeigu visos materialiosios esybės yra vien tiktai suvokimas, tai kas tada yra mūsų smegenys? Sprendžiant iš to, kad mūsų smegenys, kaip ir mūsų rankos, kojos, bei visa kita, yra ta pati materija, tai tada ir jos, smegenys, yra ne kas kita, kaip suvokimas.

Paaiškinsime tai pavyzdžiu. Jeigu mes galėtume ištraukti į išorę nervus ir išimti smegenis, patalpindami jas už kaukolės ribų taip, kad jos būtų mūsų regėjimo lauke, tada mes galėtume jas matyti bei liesti rankomis.Tokiu atveju taptų aišku, kad ir mūsų smegenys tėra suvokimas, suformuotas regėjimo ir lytėjimo pojūčių.

Kurgi tada ta valia ir protas, kuris girdi, mato, bei suvokia visus kitus pojūčius, jeigu tai ne smegenys? Kas mato, girdi, liečia, jaučia skonį ir kvapą? Kas tai per būtybė, kuri galvoja, mąsto ir dar sako „Aš“ esu „Aš“.?

Vienas iš garsių mūsų laikų mąstytojų, Karlas Pribramas, taip pat kelia šį klausimą: „Nuo Senovės Graikijos laikų, filosofai nenustojo galvoti apie šmėklą mašinoje, mažą žmogų mažo žmogaus viduje ir t.t. Kur gi yra tas Aš, kuris naudojasi smegenimis? Kas yra tas, kuris suvokia? Kaip pasakė Šv. Pranciškus Asyžietis, mes ieškome to, kuris mato“.

Akivaizdu, kad šita matanti, girdinti ir jaučianti būtybė yra kažkas tobulesnio už materiją. Tai gyva būtybė ir yra ne materija ar vaizdinys, o siela. O tai, ką mes vadiname materialiu pasauliu, tai šios sielos matomų bei išgyvenamų suvokimų visuma. Kaip nėra mūsų kūno ir viso materialaus pasaulio sapne, taip nėra jų ir „realiame“ pasaulyje ir iš tiesų yra tiktai siela. O materiją sudaro tiktai  sielą vejantys pavidalai.

Netgi jeigu mes remsimės prielaida, jog materija yra reali, šiuolaikinės fizikos, chemijos ir biologijos atradimų keliu mes prieisime išvados, kad materiją sudaro pavidalai ir teks realybę pripažinti esant tam tikra metafizine substancija, egzistuojančia kartu su materija, o tai, logikos keliu, atves mus prie tos paslapties, kuri slypi už materijos.

Šis faktas yra toks logiškas ir moksliškai pagrįstas, jog daugeliui mokslininkų-materialistų, laikančių materiją pirmine ir nesikeičiančia, sukelia baimę. Štai ką savo knygoje „Visata ir Einšteinas“ rašo mokslininkas-rašytojas Linkoln Barnet: „Tada, kai fiolsofai visą objektyvią realybę suvedė į iliuzinį suvokimų pasaulį, mokslininkai su baime ir nerimu suvokė visišką žmogaus pojūčių ribotumą“.

Visi šie mūsų nagrinėjami faktai kelia mums konceptualiai svarbų klausimą: Jeigu tai, ką mes vadiname materialiu pasauliu, sudaro vien tiktai sielai skirti suvokimai, tai kur gi yra šių suvokimų šaltinis? Atsakydami į šį klausimą, mes turime pagalvoti apie tai, kad materija neegzistuoja pati sau ir nevaldo pati savęs, o yra tik suvokimas, vadinasi, ji turėtų būti sutverta kažkokios kitos jėgos, tiksliau, turėtų būti sukurta.

Vadinasi,  šis pavidalų kūrimo procesas turi vykti pastoviai. Nes, jeigu nebūtų pastovaus ir nenutrūkstamo kūrimo proceso, tada tai, ką mes vadiname materija, išnyktų, išsisklaidytų be pėdsakų. Šį nenutrūkstamą procesą galima palyginti su televizoriumi, kurio ekrane vaizdai egzistuoja lygiai tiek laiko, kiek, iš televizijos centro, yra perduodamas transliacijos signalas. Vos tik nutrūks transliacija – dings ir vaizdas ekrane.

(Straipsnis paruoštas pagal dokumentinį mokslo populiarinimo filmą „Už materijos slypinti paslaptis“)

Redakcija

Mes – vienintelės būtybės, galinčios suvokti save, pagalvoti apie savo vietą bei rolę pasaulyje ir apie patį pasaulį. Tikrai genialiu ir iš tiesų pirmu žmogumi galima vadinti ne lanko ar rato išradėją, o pirmąjį žmogų iškėlusį sau klausimą: kokiu tikslu aš esu šiame pasaulyje? Todėl mokslas ir tiria mus supantį pasaulį. Tačiau rezultate beveik visi jo pasiekimai žlunga, plėtojant žmogaus turimų poreikių tenkinimo galimybes bei formuojant vis naujus ir naujus poreikius.

Vystymosi krypties faktorius

Jau tolimi Biblijos laikų protėviai buvo pastebėję: viskas pasaulyje teka ir keičiasi. Pati „vystymosi“ sąvoka numato krypties būtinybę. Todėl natūraliai kyla klausimas apie šią kryptį lemiantį faktorių. Vargu ar galima nuginčyti teiginį, jog nėra įvykių, neturinčių savo priežasties.

Mokslininkams jau seniai yra žinomas sistemingo pasaulio sudarymo faktorius – aukštesnio lygmens sistema absoliučiai viską lemia žemiau esančioje sistemoje. Kildami aukštyn šių lygmenų pakopomis, mes galiausiai pasieksime tam tikrą aukščiausią lygmenį, esantį visų kitų šaltiniu. Šiuo aspektu tirdamas pasaulį, mokslas jau atskleidė visą rinkinį fundamentalių pasaulio konstantų, kurios lemia jo sandarą, egzistavimo sąlygas bei raidą.

Žodyne „Visata ir žmogus“ apie jas yra pasakyta taip: „Pasaulio pavidalas yra griežtai susijęs su jo skaitmeniniais dydžiais. Stebėtinai siauri pasaulinių konstantų skaitmeninių reikšmių galimų variacijų diapazonai, kurioms esant Visata gali egzistuoti dabartiniame savo pavidale, liudija šių reikšmių kombinacijų bei mūsų Visatos unikalumą“.

Raidos procesą karūnuoja proto gimimas. Bet koks šių konstantų pakeitimas lemtų tikrovės susiformavimą nesant protingos gyvybės joje. Mūsų pasaulio užuomazgos taške, Didžiojo sprogimo taške, egzistavo begalinis, galimų konstantų reikšmių bei jų kombinacijų, skaičius. Tačiau realizavosi tos, kurių pasekmėje atsirado protinga gyvybė. Atsitiktinio būtent šių konstantų reikšmių parinkimo, esant begaliniam variantų skaičiui, tikimybė yra labai maža. O tai, kad šie dydžiai atsitiktinai sudarė būtent tokią kombinaciją, kuri lėmė protingos gyvybės atsiradimą, – tikimybė beveik neįmanoma. Kaip gi ji save realizavo?

Bet ir pačios gyvybės išsivystymo procese yra mįslių. Pavyzdžiui, negalima paaiškinti gyvų organizmų atsiradimo iš negyvųjų mineralų. Arba, pavyzdžiui, Darvino teorija tvirtina, jog gyvosios gamtos lygmenys – augalinis, gyvūno ir žmogaus – vienas iš kito išsivystė evoliucijos keliu. Susiformavo, Gamtai aklai atrenkant įvairias mutacijas. Bet Darvinas negalėjo paaiškinti kokybinių pereinamųjų šuolių tarp lygmenų: pirminių gyvų ląstelių difuzinio medžiagų, būtinų gyvybinėms funkcijoms palaikyti, įsisavinimo šuolio į fotosintezę, vėlesnio šuolio į organinio maisto įsisavinimą ir aktyvų gyvūnų judėjimą, jau nekalbant apie proto gimimą. Biologams yra žinomos tarpinės formos, tokios kaip koralai ar mėsėdžiai augalai. Bet tai tik konstatuoja jų buvimą, be jokio jų atsiradimo proceso paaiškinimo.

Visa tai leidžia daryti kelias logiškai pagrįstas išvadas:

- Nuo Didžiojo Sprogimo prasidėjęs procesas turi griežtai tikslingą charakterį, besivystantį pagal tam tikrą programą;

- Didijį Sprogimą sukėlusio faktoriaus tikslas buvo protingos gyvybės atsiradimas ir tolesnis jos vystymasis.

Kadangi šis faktorius (pavadinsime jį „Raidos dėsniu“) yra viso pasaulio atsiradimo proceso ir vystymosi priežastis, tai, savaime suprantama, jis valdo ir patį procesą. Tai suvokiančiam žmogui taip pat savaime suprantamas yra noras pažinti šio valdymo principus bei dėsnius. Juk, turėdamas tokias žinias, jis galės sąmoningai įtakoti savo egzistavimo ir vystymosi sąlygas.

Tiesą pasakius, tada tampa paaiškinamais kokybiniai perėjimai tarp pasaulio vystymosi lygmenų. Kai, tarkime, negyvosios gamtos raida išnaudojo visas galimybes ir buvo pasiruošusi tam, kad iš jos atsirastų kita, augalinė pakopa, tiesiog buvo gauta Raidos dėsnio komanda kitam šuoliui.

Kaip gi mes galime pažinti šiuos valdymo dėsnius?

Valdymo link vedančios pakopos

Mūsų tikrovę lemia Raidos programa. Vaizdžiai tariant, mūsų pasaulio valdymo pultas yra joje. Norint gauti prieigą prie šio pulto, mums reikia kažkokiu būdu pasiekti jos lygmenį. Tačiau mus skiria visi pirmesni žmogui lygmenys – nuo gyvūno iki Didžiojo Sprogimo. Ir, pasirodo, vis dėl to egzistuoja ten vedančios savotiškos pakopos.

Nuo Didžiojo Sprogimo iki žmogaus esančioje grandinėlėje kiekvienas pirmesnis lygmuo yra ne tik kito pirmtakas, bet ir iš tikro yra jame. Juk negyvoji gamta susiformavo iš elementariųjų dalelių, atsiradusių Didžiojo Sprogimo metu. Augalinis pasaulis, savo ruožtu, maitinasi vandenyje ištirpusiais mineralais ir gauna energiją iš Saulės. O gyvūnai lygiai taip pat naudojasi augalais, o visa tai galų gale yra žmoguje.

Be to, šitas procesas vyksta informaciniame lygmenyje. Atsiminkite, kaip greitai mūsų vaikai, per 20-30 metų, įsisavina žinias, sukauptas žmonijos per ankstesnius tūkstantmečius.

Tokiu būdu žmonėse yra visi ankstesni vystymosi lygmenys, iki pat Didžiojo Sprogimo. Tai ir yra ten vedančios pakopos. Tiesiog mes dar neturime prieigos prie šios vidinės informacijos. Kaip gi mums prie šių pakopų prieiti?

Kelias, vedantis prie pakopų

Mes suvokiame mūsų jutimo organams daromą poveikį tam tikrose ribose. Tarkime, ultragarso mes negirdime, nes jo dažnis viršija viršutinę mums suvokiamų dažnių ribą. Norint jį išgirsti, mes turime ultragarsnius signalus (informaciją) transformuoti į tokią, kurią suvokia mūsų klausa, arba pertvarkyti klausos aparatą taip, kad jis galėtų suvokti šiuos dažnius. Čia veikia informacijos savybių ir jos imtuvo savybių panašumo dėsnis.

Kuo gi mes skiriamės nuo mumyse esančios informacijos? Visas supantis pasaulis yra Raidos dėsniui paklūstanti vieninga sistema. Todėl visos funkcijos joje turi vienintelį tikslą – vykdyti jį. Todėl visi sistemos elementai, nuo Didžiojo Sprogimo iki gyvūno esančiuose lygmenyse, veikia pagal vieną, altruistinį principą: tenkinti vienas kito poreikius šios užduoties įvykdymo tikslu. Tai vyksta todėl, kad Raidos dėsnis numato jų aklą paklusimą jam. Žmogaus lygmenyje esantis protas yra tokio aklo paklusimo išimtis. Todėl žmonės elgiasi pagal kitą, egoistinį principą: tenkinti savo ir tiktai savo poreikius, nepaisant kitų ir negi jų sąskaita.

Mūsų vidinė informacija apie ankstesnius lygmenis priklauso tiems lygmenims, kurie besąlygiškai paklūsta altruistiniam tarpusavio sąveikos principui. Tuo tarpu egoistiniai santykiai žmones daro savo savybėmis priešingais šiai informacijai. Ji mums neprieinama dėl tos pačios priežasties, kaip ir ultragarsas, nes tarp mūsų egoistinių ir altruistinių lygmenų nėra savybių panašumo.

Tai suvokę, mes sąmoningai, savo pačių sprendimu, sieksime laikytis altruistinio tarpusavio santykių principo, kuriuo pagrįstas Raidos dėsnis. Būtent sąmoningo vieningo dėsnio laikymosi tikslu, žmonėms buvo numatyta jo tariamo „pažeidimo“ pavidalą turinti „vija“.

Mūsų santykiams pritaikę altruistinį principą, pirmenybę teikiantį vienas kito poreikių tenkinimui, tarpusavio meilei ir rūpesčiui vienas kitu, mes savybėmis prilygsime tiems lygmenims, kurie mus skiria nuo Raidos dėsnio. Ir tada gausime prieigą prie Raidos dėsnio, valdymo pulto ir jame įdiegtos programos.

Ten yra atsakymas į klausimą: kodėl žmogus gimsta šiame pasaulyje?

Danielius Popelis

Ką mes iš viso žinome apie praeitį? Ar galime pasitikėti mūsų  “istorija”? Iš esmės, visi žinomi faktai ar rašytiniai liudijimai, rasti atsitiktinai ar surinkti mokslininkų, – viso labo tik fragmentai, kurie niekada nesusidėliodavo į vientisą paveikslą. Ne paslaptis, kad dalis informacijos niekada nebuvo paviešinta vien todėl, kad ji neatitiko paruoštai paradigmai. Be to, istorija dažnai “perrašoma” dėl trumpalaikės naudos.

Jeruzalės universiteto archeologai padarė sensacingą atradimą . Izraelio šiaurėje, Gešer Benot Jakov slėnyje, buvo aptikta seniausia žmonių gyvenvietė. Tai buvo gerai organizuota medžiotojų-rinkėjų stovykla, kurios visa teritorija buvo padalinta pagal tai, kokį darbą šie žmonės dirbo. Pavyzdžiui, vienoje gyvenvietės dalyje moterys rinko riešutus ir ruošė žuvį bei nedidelius gyvūnus, kitoje dalyje buvo ruošiami bazaltiniai darbo įrankiai, trečioje dalyje šiuos įrankius aštrino ir t.t.

O dabar sensacija: kaip paaiškėjo, elgesys, visiškai analogiškas šiuolaikiniam, su darbo pasidalijimu ir mokėjimu organizuoti plotą, buvo būdingas senovės žmonėms jau prieš 750.000 metų! Būtent tokio amžiaus pasirodė esanti surasta aikštelė. Iki šiol buvo laikoma, kad Homo Sapience rūšis susiformavo ir protingos veiklos požymiai pradėjo reikštis prieš 350.000 – 50.000 metų. Dabar gi ankstesni įsivaizdavimai turi būti paskelbti neteisingais.

Vis dėlto mokslininkai mano, kad rasti tokios ankstyvos socializacijos ir tokio protinio išsivystymo lygio protėvių pėdsakai priklauso visai kitai pirmykščių žmonių rūšiai – Homo Erectus (Stačiasis žmogus). Vadinasi, Homo Erectus – tai įrodytas Gamtos bandymas projektą  “Žmonija” pradėti keletą šimtų tūkstančių metų anksčiau, nei atsirado mūsų rūšis Homo Sapience…

Yra tikimybė, kad greitu laiku pasirodys ir kiti atradimai, patvirtinantys dar ankstesnių bandymų buvimą, arba visai apverčiantys visus mūsų įsivaizdavimus apie pasaulį ir  save.

Įsivaizduokim minutę, kad linijinės istorijos iš viso  neegzistuoja, o visi dinozaurai, “laukiniai žmonės” ir t. t. – viso labo tik eilė vaizdinių mūsų smegenų vidinėje realybėje…

Svetlana Balašova