1979 metais Prinstono universiteto technikos ir taikomųjų mokslų mokyklos dekanas, Robertas Džanas (Robert Jahn), sukūrė programą sąmonės funkcijai studijuoti. Atlikdami tūkstančius eksperimentų, Džanas su savo padėjėjais pastebėjo, jog smegenys tiesiogiai įtakoja materialiąją tikrovę. 1994 metais pirmaujantys pasaulio mokslininkai ir pedagogai, norėdami aptarti šių stebėtinų tyrimų taikymo galimybes, susirinko į simpoziumą Prinstono universitete.

Naujausias mokslininkų, dirbusių Džano komandoje, pasiekimas – lempa, keičianti spalvą pagal minties komandą. Be to, skirtingai nei kiti prietaisai, ji nefiksuoja smegenų biosrovių ir iš viso niekaip neregistruoja smegenų aktyvumo. Šviesos kaita priklauso nuo kvantinio atsitiktinių įvykių generatoriaus, kuris mokslo požiūriu yra absoliučiai „nepaperkamas“. Tačiau po mažos treniruotės lempos spalvos pradeda keistis pagal mūsų minties komandą.

Sąmonės ir materialaus pasaulio tarpusavio sąveika šiandien nebeatrodo fantastika. Daugybė mokslo duomenų liudija tai, kad realybė priklauso nuo stebėtojo. Apie tai jau rašė Einšteinas, o kartu su juo dirbęs Džonas Uileris pažymėdavo: „ Kaip bebūtų patogu kasdieniniame gyvenime tvirtinti, jog „išorinis“ pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų, šiandien jau yra nebeįmanoma apginti šio požiūrio“.

Ar lempa, paklūstanti norams, taps pirmąja gaire kelyje link pasaulio keitimo vien tiktai mintimi? Jeigu taip, tai bus bendra žmonijos mintis, globali sąmonė, mano vienas iš Prinstono komandos narių, Rodžeris Nelsonas. „Šio atradimo prasmė yra ta, jog tai parodo, kad mes faktiškai esame didesni nei galvojame. Mes driekiamės ne tiktai iki pirštų galiukų, bet ir per visą stalo, o gal netgi per visą pasaulio plotį“.

Olegas Iceksonas

Mums pasisekė, kad Tunguskos meteoritas, 50 metrų skersmens kometos likutis, sprogo negyvenamoje taigoje ir ten nieko baisaus neatsitiko. Tačiau dabar Žemėje yra žymiai mažiau tokių vietų, kur tai galėtų įvykti neskausmingai. Tame pačiame Sibire driekiasi dujų vamzdynai, statomos atominės elektrinės ir pan. Rizika didėja, nes žmonija sparčiai vystosi ir tampa vis labiau priklausoma nuo technologinio vystimosi.

JUNESCO ir JTO praeitus metus buvo paskelbusi Tarptautiniais astronomijos metais. NASA (Nacionalinė aeronautikos ir kosmoso administracija) į kosmosą paleido raketą su nauju teleskopu WISE (Wide-field Infrared Survey Explorer), skirtu kosmoso tyrimams infraraudonųjų spindulių diapazone. Jis ieškos pavojingų žemei asteroidų bei kometų, o taip pat tirs tolimąsias, labai didelio skaisčio galaktikas.

Per dešimt mėnesių teleskopas turi spėti pusantro karto nuskenuoti visą dangaus sferą – atlikti savotišką Visatos „inventorizaciją“. Astronomai tikisi, jog WISE padės jiems užfiksuoti mažas, šaltas žvaigždes, vadinamąsias rudąsias nykštukes, esančias mūsų galaktikos regione. Kam to reikia?

Visų pirma, tai labai įdomūs objektai – „pamestoji grandis“ (missing link) tarp planetų ir žvaigždžių. Yra žinoma, jog Visatoje yra daug mus supančios ir mums nematomos masės, apie kurią žinome iš gravitacinių laukų, bei kitų priežasčių. Astronomai tvirtina, kad ji yra. Tačiau kur?

Jei šių rudųjų nykštukių yra labai daug, tai galima prielaida, jog nemaža masės dalis yra sukoncentruota būtent šiuose mažuose kūnuose? Tokiuose, kuriuos sunku, o iš didelio atstumo iš viso neįmanoma, aptikti bei stebėti. Ir kol mes nežinome kiek jų aplinkui yra, galimi tiktai epizodiniai atradimai.

Be to, mokslininkai tikisi, kad WISE teleskopas užfiksuos virš 100 000 objektų, esančių pagrindinėje asteroidų juostoje tarp Marso ir Jupiterio. Šiandien pagal optimistiškiausias prognozes, žinome ne daugiau nei apie vieną procentą potencialiai pavojingų kūnų, kurie per artimiausius 200 metų gali susidurti su Žeme ir sukelti globalią katastrofą, galinčią sunaikinti mažiausiai 80 % visos gyvybės. Taip jau buvo atsitikę prieš 65 milijonus metų. Tačiau tokie įvykiai labai reti. O mažesnių kūnų smūgiai tampa žmonijai vis labiau pavojingi ir gali baigtis rimtomis nelaimėmis.

Kadaise pasaulį suvokėme pagal Niutoną. Jo aprašomo gamtos pažinimo pagrindą sudaro supratimas apie natūralių gamtos kūnų bei reiškinių, studijuojamoje aplinkoje, įvairovę: tai, ką gali žmogus pajusti, ir yra jį supanti tikrovė. „Niutonas pirmasis bandė labai išsamiai ir tiksliai suformuluoti elementarius dėsnius, lemiančius įvairiausių gamtos procesų pasireiškimą laike, ir…savo darbais padarė gilią ir stiprią įtaką visai pasaulėžiūrai“, – taip jį įvertino Einšteinas.

Po to, Einšteino bendroji reliatyvumo teorija pakeitė Niutono kūnų gravitacinės traukos teoriją matematine erdvėlaikio kalba aprašydamas tai, kaip masyvūs kūnai savo aplinkoje įtakoja erdvės charakteristikas. Šiuo požiūriu, kūnai netraukia vienas kito, o keičia erdvėlaikio geometriją, kuri ir lemia  kūnų judėjimą jame. Kartą Einšteino kolega, amerikiečių fizikas Dž. Uiler, išreiškė tokį pastebėjimą: „erdvė nurodo materijai, kaip jai judėti, o materija nurodo erdvei, kaip jai išsikreipti“. Stebėtojas, pagal Einšteiną, stebėjimo metu įtakoja tam tikrus stebimo objekto iškraipymus.

Sukūręs reliatyvumo teoriją Albertas Einšteinas visą savo likusį gyvenimą bandė rasti universalų atsakymą į visus klausimus. Fizikai šią teoriją vadina „Visa ko Teorija“. Kvantinės teorijos fizikai mano, kad jie juda būtent tuo keliu, kuris veda šios galutinės teorijos link. Kiti fizikai laiko tai beprasmišku laiko švaistymu, nes nesitiki, jog tokia mažai žinoma mokslo šaka gali išspręsti tokią sudėtingą užduotį. Bet įdomiausia yra tai, kad visi mokslo tyrimai patvirtindavo paralelinių pasaulių buvimo faktą, apie kurį pirmasis prabilo ir savo teoriją įrodė Hju Everet: yra žmogus ir yra pasaulis, o tai, kaip jis jį suvokia, yra tam tikras vidurys tarp žmogaus savybių ir pasaulio savybių.

Tačiau kas kartą, bandydami ištirti objektyvų pasaulį, visatos sandarą, galaktikas, paralelinius pasaulius, mokslininkai gali operuoti tiktai mūsų turimais penkiais jutimo organais. Ar tokie jiems į pagalbą duodami ypatingai jautrūs prietaisai, kaip WISE teleskopas, – sukurti žmonijos labui, gali duoti realią naudą, ar tai padės geriau suprasti pasaulį? Ar jie galės pateikti objektyvų realaus pasaulio vaizdą? Žmogus turi penkis jutimo organus, o jeigu, tarkime, juos turėtų tris, arba šešis – jis matytų visiškai kitą tariamos realybės vaizdą.

Iki šiol mokslo raida buvo pagrįsta penkių jutimo organų ištobulinimu. Ir, kaip matome, tai didelės laimės žmonijai neatnešė. Reikalas tas, kad iš tiesų mes tiriame išorines reakcijas į mūsų poveikį. To, kas nėra pavaldu mūsų jutimo organams, mes tiesiog nesuvokiame, tai tarytum neegzistuoja. Mūsų rankose atskiri mozaikos gabaliukai, o kaip juos sudėti į vieną pilną vaizdą, – mes nežinome. Ar yra kiti pasaulio pažinimo, suvokimo būdai? Ar prasminga toliau vystyti mokslą ir technologijas?

Žmonija stovi prie naujo mąstymo, naujo tikrovės suvokimo slenksčio. Bet ar ji pasiruošusi peržengti šią ribą? Aristotelis teigė, kad negalima mokslo atverti tiems, kurie neatitinka reikiamo moralės lygio.

Ar esame verti bent akies krašteliu pro rakto skylutę pažvelgti į savo ateitį? Kur gi paslėptas raktelis nuo slaptų durų į laimingą ateitį?

A. Posternak

Naujausių tyrimų duomenimis aplinkos vaidmuo pasveikimui gali būti ne tik ženklus, bet ir lemiamas. Vieša mokslinė biblioteka „PloS ONE“ pateikia Masačiusetso mokslininkų, atlikusių bandymus su žiurkėmis, straipsnį. Eksperimentas parodė, kad nudegimai tų žiurkių, kurios gyvena ir suka lizdus kartu, užgyja 92% atvejų, o vienišių  gijimo rodiklis krinta iki 12%. Tačiau, jei izoliuotai žiurkei duodama lizdo statybai skirtos medžiagos, šis socialiai orientuotas veiksmas padidina jos šansus pagyti iki 64%.

Analogiški reiškiniai pastebimi ir žmonių visuomenėje. Žurnalas „Psychotherapy and Psychosomatics“ (Psichoterapija ir psichosomatika) paskelbė Europos mokslininkų, tyrinėjusių giminiškos aplinkos įtaką žmonėms, sergantiems depresija, darbą. Netgi vienas giminaitis gali iš esmės pagerinti sergančiojo būklę, beveik tris kartus padidindamas teigiamų poslinkių galimybę. Dar platesnė šeimos terapija realiai padėjo beveik pusei bandomųjų, o ketvirtadaliui iš jų padėjo atsisakyti antidepresantų. Tačiau žmonėms, neturėjusiems jokio šeimos palaikymo, to pasiekti nepavyko.

Geri tarpusavio santykiai itin svarbūs ne tik sveikatai, bet ir darbui. Jungtinė Masačiusetso technologijos instituto ir Niujorko universiteto komanda nustatė, kad draugiški santykiai neformalioje aplinkoje didina darbo našumą. Visapusiški telefonų aptarnavimo centro darbuotojų tyrimai patvirtino teigiamą tarpusavio bendravimo efektą. Paaiškėjo, kad elektroninis paštas ir socialiniai tinklai neprilygsta gyvam bendravimui, kuris padeda darbuotojams žymiai geriau atlikti savo pareigas.

Svarbu pažymėti, kad šiame eksperimente buvo vertinami ne subjektyvūs respondentų svarstymai, o realūs duomenys apie jų judėjimą, bendravimą ir darbo efektyvumą. Šia proga tyrimo autoriai pamini analogiškus rezultatus, kuriuos pademonstravo IT firmų darbuotojai.

Taigi, socialinė aplinka reiškia gerokai daugiau, nei buvo manoma. Tvirta šeima, geri draugai, geranoriška aplinka nepakeičiami kiekvieno iš mūsų fizinei ir dvasinei sveikatai, taip pat visuomenės gerovei. Tačiau šiuolaikinės civilizacijos sąlygomis su jos visuotiniais, integraliais tarpusavio ryšiais, atskiros palaikymo ir tarpusavio supratimo salelės negali pasiekti reikiamo efekto. Todėl rūpestingos aplinkos vaidmenį turi prisiimti visa žmonija.

Olegas Iceksonas 

Visą gyvybinį žemės organizmą sudaro vienos ir tos pačios ląstelės. Baltymus sudaro aminorūgštys. Visi genai formuojasi iš molekulių (nuklidų), kurios prisitvirtina prie pagrindo, sudaryto iš fosfatų ir cukraus (ribozos). Visa tai patikrinta ir gerai žinoma, tačiau esminis klausimas yra tas, kaip visa tai žemėje atsirado, o suprantant tai, kad pati žemė irgi turėjo atsirasti, galima formuoti bendresnį ir tikslesnį klausimą – kaip visa tai kilo, radosi arba netgi randasi, nes tai vyksta ir šiandien. Kas yra pati gyvybė ir kur jos šaknis?

Ši žmonijos neatskleista paslaptis gali didžiuotis versijų gausa. Astrobiologai, astrofizikai, kvantinės kosmologijos specialistai, kitų mokslo šakų atstovai ieško šio atsakymo visur: žemėje ir danguje. Vieni spėja, kad gyvybė buvo kitų civilizacijų atnešta iš svetur, tolimųjų galaktikų, kiti, mažiau aistringos vaizduotės, apsiriboja tuo, kad ją galėjo žemėje pasėti ir kokie nors dangaus kūnai, pavyzdžiui į žemę krentantys meteoritai. Dar kiti priežasties ieško juodosiose kosmoso skylėse ar šalia jų vykstančiuose procesuose, žvaigždėse, asteroiduose, kometose, žemės gelmėse ir t.t. Pateiksiu čia keletą versijų.

Biocheminė prigimtis

Pirminė žemės atmosfera buvo sudaryta iš vandens turinčių komponentų. Tokioje atmosferoje galėjo formuotis sudėtingi junginiai, galėję ir būti gyvybės išsivystymo pagrindu. Šiai versijai patvirtinti mokslininkai laboratorijose imitavo pirminę žemės atmosferą, turinčią daug vandenilio, metano ir amiako kartu su sieros vandeniliu ir vandens poromis. Imituodami jaunos planetos sąlygas šią „pirminę atmosferą“ švitino ultravioletiniais spinduliais ir bandė suaktyvinti elektros iškrovomis.

Pansermijos hipotezė

Kai kurie mokslininkai mano, kad „gyvybės užuomazgos stebuklas“ reikalauja neįtikėtinai retos daugelio faktorių kombinacijos ir todėl tai negali būti dažnai pasikartojantis reiškinys. Tačiau ir nėra atmetama galimybė, kad kartą jau kilusi gyvybė, vėliau, tarytum kokia tai epidemija, plinta nuo vienos planetos prie kitos. Todėl kitų teorijų tarpe yra aptarinėjama ir pansermijos hipotezė – gyvybės plitimas per dangaus kūnų grandinę. Tam kad ją patikrinti, reikia rasti gyvybės pėdsakų bent dar vienoje planetoje ir palyginti ją su žemiškąja: jei pasirodytų, jog ir ten baltymus sudaro 20 tokių pačių amino rūgščių, kaip ir žemėje, tai reikštų jog visų gyvų organizmų kilmės šaltinis yra tas pats.

Šiokį tokį pagrindą šiai hipotezei suteikia organinių junginių radimas tarpžvaigždinėje terpėje bei kometų ir meteorų branduoliuose. Tačiau ir tai teatsakytų į kai kuriuos gyvybės formų paplitimo visatoje klausimus, bet ne į gyvybės kilmės klausimą apskritai.

Didžiojo sprogimo teorija

Prieš keturiolika milijardų metų, gimstanti Visata buvo 10-33 cm. Šiame dydyje buvo užkoduota visa informacija apie visatos ateitį. Įvyko Dydysis sprogimas. Dauguma mokslininkų mano, kad nuo to laiko visata plečiasi su pagreičiu, tačiau niekada nesusispaudžia.

Vigro-koncorciumas beveik tiksliai įrodė, kad 95% visos Visatos materijos sudaro nežinoma materija, kurios šiuo metu yra neįmanoma pamatyti. Tačiau šis tas apie šias substancija jau yra žinoma. 25 % Visatos sudaro tamsi materija, pro kurią elektromagnetinės bangos sklinda laisvai – be sąveikos ir pasipriešinimo. Pati nesuprantamiausia – tamsioji energija, kuri sudaro 70% Visatos. Ji paslaptis iki šiol – nežinoma jos sandara ir ji tolygiai pasiskirsčiusi erdvėje. Visatai išsiplėtus dvigubai, įprastos materijos tankis sumažėjo 8 kartus. Kodėl nemažėja tamsiosios materijos tankis? Ar mes tik nemokame jo išmatuoti? Absoliuti tamsa…

Kvantinės kosmologijos teorija.

Pradžioje tam tikru būdu atsirado erdvė ir laikas. Tačiau, ši erdvė buvo tuščia. Beje, ji buvo ne visai tuščia, o pripildyta ypatinga tuščia materija. Vėliau atsiranda šviesa, ir Visatoje susiformuoja pirmosios elementariosios dalelės. Pradžioje Visatos gravitacinis laukas buvo labai stiprus. Fizikos mokslui yra žinoma, kad stiprus laukas gali formuoti poras – daleles ir antidaleles. Skaičiavimai parodė, kad šios poros, imant sunkiąsias, ypatingos masės daleles, iš tiesų turi tą patį skaičių dalelių, kurį šiuo metu stebi  Kosmologijos mokslas. Tai Edingtono-Dirako skaičius. Todėl nebuvo dar nieko panašaus į tai, ką vadiname Visatos pradžia, nebuvo begalinio materijos tankio, kadangi jos tiesiog nebuvo. Ši materija atsirado vėliau. Ji kilo elementariųjų dalelių pavidalu.

Kas vyko vėliau? Vėliau, kaip savo pirmojoje knygoje “Trys minutės” aiškina Stivenas Vainbergas, atsirado pirmosios trys Visatos minutės. Būtent tuo metu kilo pirmieji atomo branduoliai. Žinoma, tai buvo lengvieji atomo branduoliai: deuteris, tritis ir litis.

Vėliau prasidėjo didysis, 300 tūkstančių šviesmečių trukęs periodas, po kurio pradėjo formuotis pirmieji atomai, žvaigždės bei galaktikos. Ir, galiausiai, ypatingų žvaigždžių viduje kilo sunkieji elementai, kurių tarpe ir mūsų kūną sudarantis angliavandenis…

Moderniausia versija

Antimaterijai išskyrus savyje absoliučiai sau priešingą sritį – materiją, šių priešingybių intervale susiformavo visų galimybių spektras – negyvojo, augalinio, gyvūno, žmogaus ir priežasties lygmenys. Visa Visata yra, praktiškai, negyva erdvė. Gali būti, kad kai kur galima rasti primityvias gyvybės formas, „augalinės“, ar net dalinai „gyvosios“ gamtos formose, tačiau tokios būtybės kaip žmogus  kitur Visatoje nėra. Protingos gyvybės, turinčios valios laisvę, galinčios tikslingai savo protu, savais norais, savo mintimis sąveikauti su gamta, daugiau niekur nėra – tiktai Žemėje.

Žmogui duota vystymosi programa. Ji mums užduota ir veikia kaip motoras, varantis pirmyn ir skatinantis vystytis. Mes jau žinome, kad visa informacija apie mūsų biologinį kūną slypi mūsų genuose. Mūsų vidinio vystymosi programa taip pat yra užrašyta tam tikruose „gelminiuose, subtilesnės materijos genuose“. Ši programa diktuoja žmogaus elgesį, veiksmus nuo pat gimimo, t.y. – valdo jį. Ji lemia žmogaus savybes, charakterį, likimą ir t.t. Visus individo parametrus lemia ši programa.

Bet kuriame kitame gamtos objekte, išskyrus žmogų, veikia pastovi programa, kuri užduota bendrų gyvybinių funkcijų, būdingų tam tikrai rūšiai, palaikymui. O žmogui duota galinti progresuoti, neužbaigta vystymosi programa.

Bet kurio pasaulio objekto vidinė programa siunčia komandas procesui, vadinamam to objekto „gyvenimu“. Programos įrašas – tai grandinė nuoseklių informacinių komandų. Kiekviena komanda – tai tarytum informacinis atminties įrašas.

Ir kiekviename iš mūsų yra ši atminties ląstelių grandinė, veikianti mus nuo pat gimimo iki mirties. Be to, šią grandinę sudaro ne tiktai dabartinis žmogaus gyvenimas, bet ir visi kiti mūsų vidinio vystymosi ciklai.

Ši grandinė, tarytum kokia kino juosta, driekiasi per visokius roplių ir dinozaurų periodus, ir gali mums papasakoti apie Visatos, saulės, žvaigždžių kilmę. Pagal gamtos dėsnius – niekas niekur neišnyksta, o tiktai iš vieno būvio pereina į kitą.

Todėl atminties įrašų grandinėje visa informacija lieka, o išmokę ją perskaityti galime pažinti visą pasaulio atsiradimo sistemą, apie mūsų visatos būvius prieš jai gimstant ir dar anksčiau. Štai jums ir laiko mašina, ir visai ne iš mokslinės fantastikos srities.

Tada kyla klausimas. Jeigu atminties įrašuose slypi visa mūsų veiksmų programa – nuo pat mūsų atsiradimo pradžios iki pabaigos, jeigu mes nieko negalime joje pakeisti, o tiktai vykdome šios programos komandas, tai dar įdomiau yra sužinoti kokia gi mūsų ateitis joje slypi?
Gal šių atminties įrašų tyrimo užduotį geriau yra suformuoti taip: išsiaiškinti, koks gi yra visos šios gamtos tikslas, koks gamtos dėsnis sąlygoja šį procesą, kurgi mus ši grandinė nuves?

Bet kyla ir kitas klausimas: ar visa tai išsiaiškinę mes galėsime ką nors keisti, „pagerinti“ šią programą?
Rasti atsakymą į šį klausimą galima tiktai vienu keliu – įėjus į šios programos vidų.

Vincas Andriušis

Turbūt sunku būtų rasti žmogų, kuris netrokštų gyvenimo pusiausvyros, harmonijos, o jei kas mano kitaip, tai tiktai todėl, kad nepagalvojo, jog pusiausvyros poziciją galima pajusti tiktai iš jos opozicijos – „Šviesos privalumai pasireiškia tamsoje“.

Daug apie žmogaus harmoniją, ar harmoniją žmoguje, prifilosofuota, prikurta visokiausių metodikų, kurios panašios tuo, jog mano kad disbalanso priežastis yra per dideli norai. Bet ne norų dydyje problema, o jų taikyme. Kad išsiaiškintume visa tai, pasitelkime gamtos dėsnius.

Jeigu žmogaus norą prilygintumėme fizikoje vartojamam terminui „masės centras“, o terminą „sukimosi ašis“ – tikslui (keičia vektoriaus kryptį), tai galėtume daug ką sužinoti apie savo vidinių būsenų ar santykių su aplinka, kas yra vienas ir tas pats, pusiausvyros buvimą arba ne.

Yra trys pusiausvyros rūšys: pastovioji, nepastovioji ir beskirtė. Ką tai reiškia? Pastovioji yra tada, kai masės centras (noras) yra žemiau sukimosi ašies (tikslo). Jeigu, pavyzdžiui, paimtumėte liniuotę ir pervertumėte ją aukščiau masės centro, kuris yra ties viduriu, tai kaip ją bejudintumėte, ji visada grįžtų į tą pačią pusiausvyros padėtį. Dabar prilyginkime kūno masės centrą žmoguje dominuojančiam norui, o sukimosi ašį – tikslui. Tarkime, žmogui formuojamas tikslas būti turtingam, bet jis nelabai nori ir kaip jį bejudink, vietoje to, kad laisvesnį laiką skirtų šios problemos sprendimui, krenta priešais TV į lovą, sakydamas – rytoj. Ir taip kas dieną ir pastoviai į tą pačią padėtį – pastovioji pusiausvyra. Čia noras mažesnis už tikslą.

Nepastovioji pusiausvyra yra tada, kai masės centras (noras) yra aukščiau pusiausvyros ašies (tikslo). Pavyzdžiui, aš noriu žmonai nupirkti kailinius ir einu jų pirkti, bet pamatau gerą daiktą sau ir žmona lieka be kailinių. Noras pirkti liko įgyvendintas, bet tikslas, „lengvam vėjeliui papūtus“, neatlaikė.

Ir, galiausiai, beskirtė. Beskirtė pusiausvyra yra tada, kai ir masės centras (noras) ir sukimosi ašis (tikslas) sutampa. Tada visos galimos padėtys yra pusiausvyros, nes tarnauja vienam ir tam pačiam tikslui, kuriam nesvarbu nei noro dydis nei forma. Kaip tai suprasti? Na, pavyzdžiui, jeigu aš noriu gauti, ką nors konkretaus, tai gavęs ką kitą, nesijausiu gavęs. Čia labai rimtas psichologinis momentas: jeigu žmogus nori iš kišenės išsitraukti litą, o ištraukia šimtą, tai jaučia nepasitenkinimą. Kitas atvejis, jeigu mano noras būtų duoti tai, ko iš manęs prašo ir man teiktų malonumą ne tai, ką duodu, o tai, kad duodu, tai visos padėtys būtų pusiausvyros.

Vincas Andriušis

1984 metų gruodžio įvykiai neišvengiamai privers mokslininkus peržengti tradicinio mokslo disciplinų ribas. Daniel Šechtman, Izraelio fizikas, iki tol dirbęs Vašingtone, Amerikos nacionaliniame standartų biure, paskelbė apie aliuminio ir magnio lydinio, turinčio neįprastų savybių, išgavimą. Lydinys savo struktūra panašus į kristalą, tačiau neatitinka jo apibrėžimo, nes turi 5-osios eilės rotacinę simetriją kaip taisyklingos penkiakampės žvaigždės. Buvo manoma, kad negyvojoje gamtoje nieko panašaus negali egzistuoti.

5-osios eilės simetrija prieštarauja kristalografijos taisyklėms, o jos neįmanomas egzistavimas buvo įrodytas matematiškai. Nepaisydamas valdžios raginimų atsiversti vadovėlius, kur juodu ant balto parašyta, kad jo atrastas dalykas egzistuoti negali, D. Šechtman tęsė tyrimus ir dėl to netrukus buvo atleistas iš darbo. Vadovybė paaiškino, kad jo veikla daro gėdą visai tyrėjų komandai.

Mokslininkui nepritarė ir mokslo bendruomenė, vadovaujama dukart Nobelio premijos laureato, pareiškusio, kad „netobulų kristalų nėra, yra tik netobuli mokslininkai“; moksliniai leidiniai atsisakė publikuoti sensacingus D. Šechtman tyrimų rezultatus.

Tik dėl nepaprasto atkaklumo mokslininkui galų gale pavyko į save atkreipti pasaulinio garso specialistų, kuriems mokslo žurnalai neišdrįso atsakyti, dėmesį. Dabar sensacingo atradimo neįmanoma atsikratyti kaip įkyrios musės.

Atrasta medžiaga pripažinta nauja materijos organizavimo forma, gavo kvazikristalų (kvazi – tarsi) pavadinimą ir pagal atradėjo pavardę pavadinta šechtmanitu. 2010 m. Rusijoje pirmą kartą atrastas gamtinis mineralas, turintis kvazikristalų struktūrą, o pats mokslininkas chemijos Nobelio premijos nusipelnė 2011 metais. D. Šechtman „nešiuolaikiniu mokslininku“ pavadinęs mokslininkas išėjo iš šio pasaulio taip ir nepripažinęs savo klaidos.

Kristalų forma atspindi tvarkingą atomų, suformavusių trimatę kristalų gardelę, išsidėstymą. Kristalai auga, prijungdami naujus dalelių, griežtai pagal periodiškumą atkartojančių elementariąją ląstelę, sluoksnius.

Kitaip kvazikristalų augimo paaiškinti neįmanoma: jų negalima užauginti paprastai atkartojant pirminius elementus (transliuojant). Jiems reikia visiškai kitokio, ypatingo taisyklių pritaikymo. Kitu atveju susidaro „skylės“ vienose bei „likučiai“ kitose vietose, o kvazikristalo augimas sustoja.

Pasirodo, kvazikristalų elementų ryšis atspindi vadinamąją auksinę proporciją. Jos pagrindas yra iracionalusis skaičius, lygus 1,6180339…, kurio neįmanoma tiksliai apskaičiuoti, o tuo labiau sudėti ar padauginti. Vis dėlto šį skaičių lengva pamatuoti, ką įrodė Egipto piramidžių statytojai, auksinę proporciją pritaikę kaip pagrindą precedento neturinčiame projekte.

Iracionaliaisiais auksinės proporcijos skaičiais grindžiama augančio kvazikristalo struktūra nustatoma ne tik „artimiausių kaimynų“ atžvilgiu. P. Penrouzo knygoje „Naujasis karaliaus protas“ sakoma, kad, kvazikristalui augant, vienu metu kaupiasi ištisos grupės dalelių, tarsi iš anksto susitarusios atsirasti reikiamoje vietoje. Tai reiškia, kad tarp atitolusių struktūrų egzistuoja tarpusavio ryšys, derinantis jų išsidėstymą. Atsiranda ilgo nuotolio orientacinė tvarka, pavadinta kvaziperiodine.

Taigi kvazikristalų augimo metu tampa akivaizdus „tolimojo planavimo“ procesas, dėl kurio atsiranda simetrijos tipai, nebūdingi kristalams.

Priešingai negyviesiems kristalams, gyvajame pasaulyje auksinės proporcijos santykis leidžiamas, o kristalografijoje neleistina 5-osios eilės rotacinė simetrija būdinga daugelio augalų žiedams, kai kuriems virusams ir jūros gyvūnams. „Draudžiamų simetrijų“ ir auksinės proporcijos santykio derinys įrodo tam tikro gyvo motyvo, tampančio tarsi tiltu, jungiančiu negyvąjį ir gyvąjį pasaulius, egzistavimą kvazikristalų statyboje.

Sergej Belickij, Žemės mokslų daktaras

Archeologinės iškasenos įrodo, jog maždaug prieš tris su puse milijardų metų žemėje egzistavo tam tikros gyvybės formos. Gali būti, jog tai įvyko praėjus 500 milijonų metų po to, kai žemė sukietėjo ir atvėso tiek, kad galėtų joje pradėti vystytis gyvybė.

Iš pradžių biologinės evoliucijos procesas vyko labai lėtai. Pačių primityviausių ląstelių evoliucionavimas iki daugialąsčių organizmų truko du su puse milijardų metų, o žuvų bei roplių evoliucionavimas iki žinduolių – dar milijardą. Bet vėliau, matyt, evoliucija paspartėjo. Apie šimtą milijonų metų pakako patiems pirmiesiems žinduoliams evoliucionuoti iki mūsų. Priežastis čia ta, kad žuvis turi daugumą žmogui bei žinduoliams svarbių organų. Viskas, kas buvo reikalinga – ankstyvųjų žinduolių, tokių kaip lemūrai, evoliucionavimui iki žmonių  – buvo tam tikras tikslus suderinamumas.

Žmogaus DNR sudaro maždaug trys milijardai nukleino rūgščių. Tačiau, didžioji dalis informacijos, užkoduotos šioje sekoje, yra šalutinė, arba neaktyvi. Jeigu taip, tai tikėtina, kad bendrą informacijos, esančios mūsų genuose, apimtį sudaro šimtai milijonų bitų. Vienas bitas informacijos, tai atsakymas į klausimą  – taip arba ne. Pavyzdžiui, romanas minkštais viršeliais gali talpinti du milijonus bitų informacijos. Tokiu atveju žmogus atitinka 50 „Mills & Boon” romanų. Didžiosios nacionalinės bibliotekos gali talpinti apie penkis milijonus knygų, arba apie dešimt trilijonų bitų. Vadinasi, bibliotekos knygose esančios informacijos apimtis yra šimtą tūkstančių kartų didesnė nei DNR.

Dar svarbesnis faktas yra tas, kad knygose esanti informacija gali būti pakeista ir atnaujinta žymiai sparčiau. Evoliucionavimui iš beždžionės, mums reikėjo kelių milijonų metų. Tikėtina, jog šio laiko bėgyje mūsų DNR esanti reikalinga informacija pakito tiktai keliais milijonais bitų. Tokiu atveju, žmogaus organizme vykstančios biologinės evoliucijos greitis yra maždaug 1 bitas per metus. O, pavyzdžiui, anglų kalba kiekvienais metais yra išspausdinama maždaug 50 000 naujų knygų, talpinančių šimtus milijardų bitų informacijos. Žinoma, didžioji šios informacijos dalis yra šiukšlės ir niekam netinkama. Bet, nežiūrint į tai, lygmuo, kuriame galima naudingą informaciją pagausinti, yra milijonus, jei ne milijardus, kartų aukščiau nei DNR.

Tai reiškia, kad mes įžengėme į naują evoliucijos fazę. Iš pradžių evoliucija vyko „atsitiktinų“ mutacijų natūralios atrankos keliu. Tai – Darvino periodas, kuris tęsėsi maždaug tris su puse milijardų metų ir sutvėrė mus, esybes, kurios išvystė tinkamą informacijos pasikeitimui kalbą. Tačiau, apytiksliai, paskutinių dešimties tūkstančių metų bėgyje mes esame periode, kurį galima būtų pavadinti išorine laida. Kitoms kartoms DNR keliu perduodama informacija šio periodo metu iš esmės nepasikeitė. Tačiau išoriniai įrašai knygose, bei kitose ilgalaikio saugojimo formose, gerokai išaugo.

Kai kurie žmonės evoliucijos terminą vartoja tiktai vidinės, genetiškai perduodamos informacijos atžvilgiu, ir nesutinka jį taikyti išorinei informacijai. Bet aš manau, jog tai per daug ribotas požiūris. Mes – daugiau nei vien tiktai genai. Mes gal būt nesame stipresni ar žymiai protingesni už savo protėvius, urvinius žmones, bet tai, kuo mes nuo jų skiriamės – yra žinios, mūsų sukauptos per paskutinius dešimt tūkstančių metų, o ypatingai, paskutinius tris šimtmečius. Aš manau, jog mes visiškai pagrįstai galime priimti platesnį požiūrį, ir išoriniu keliu perduodamą informaciją, kaip ir DNR, priskirti žmonijos evoliucijai.

Evoliucinė laiko skalė, išorinės laidos periodo metu – tai informacijos sukaupimo laiko skalė. Anksčiau ją sudarydavo šimtai ir netgi tūkstančiai metų. Tačiau dabar ši laiko skalė susispaudė maždaug iki 50 metų ir mažiau. Iš kitos pusės, smegenys, kurių pagalba mes šią informaciją apdorojame, evoliucionavo tiktai pagal Darvino laiko skalę, trunkančią šimtus tūkstančių metų. Tai jau sukelia problemų. XVIII a. buvo tvirtinama, jog buvo vienas žmogus, kuris perskaitė visas parašytas knygas. Tačiau šiandien, jei skaitysite po vieną knygą į dieną, tai tam, kad perskaityti visas Nacionalinėje bibliotekoje esančias knygas, jums reikėtų maždaug 15 000 metų. Per tą laiką jų būtų prirašyta dar daugiau.

Tai reiškia, jog vienas žmogus negali įsisavinti daugiau, nei mažytės žmonijos žinių dalies. Žmonės turi specializuotis vis siauresnėse veiklos srityse. Greičiausiai, ateityje tai gali tapti vienu pagrindiniu apribojimu. Mes, žinoma, nebegalime atlaikyti eksponentinio žinių augimo, vykusio per paskutinius 300 metų. Ir dar didesnė kliūtis yra tai, kad mes po senovei priklausomi nuo instinktų, bendrai paėmus, agresyvaus impulso, su kuriuo gyvenome ir urvinio žmogaus laikais.

Kitų vyrų žudymu, jų moterų paėmimo į nelaisvę bei produktų užgrobimo forma pasireiškianti agresija, turi tam tikrą pranašumą išgyvenimo atžvilgiu iki šių laikų. Tačiau dabar tai gali sunaikinti visą žmonijos giminę, bei didžiąją dalį kitų gyvybės formų Žemėje. Atominis karas, iki šiol yra tiesioginis pavojus Nr.1, bet yra ir kitų, tokių, kaip genetiškai modifikuotų virusų plitimas. Arba nestabiliu tampantis šiltnamio efektas.

Mes neturime laiko laukti Darvino Evoliucijos, kuri mus padarytų protingesniais ir geresniais. Šiandien mes žengiame į naują etapą, kurį galima pavadinti projektuojama evoliucija – jos metu mes turime galimybę pakeisti ir pagerinti mūsų DNR. Šiuo metu egzistuoja projektas, skirtas visos žmogaus DNR vystymosi sekos žemėlapiui sudaryti. Jis kainuos keletą milijardų dolerių, tačiau, palyginus su jo reikšme – tai pigiau grybų.

Vos tik mes perskaitysime gyvenimo knygą, mumyse prasidės išsitaisymo procesai. Pradžioje šie pasikeitimai apsiribos tokių genetinių defektų remontu, kaip cistinė fibrozė (liga, kurią sukelia genų mutacija) arba raumenų distrofija. Juos kontroliuoja vienas genas ir todėl labai lengvai surandamas bei ištaisomas. Kitas savybes, tokias kaip intelektas, matyt, kontroliuoja didesnis genų skaičius. Juos bus sunkiau surasti ir atsekti jų tarpusavio santykius. Tačiau, aš esu tikras, kad kito šimtmečio bėgyje, žmonės išsiaiškins kaip pakeisti ne tik intelektą, bet ir tokius instinktus, kaip agresija.

Įstatymai bus priimti remiantis genų inžinerija. Atsiradus tokiems super-žmonėms, prasidės didžiulės politinės problemos su tais, kurie nenorės sąmoningai tobulėti ir dėl to negalės konkuruoti. Tikėtina, jog jie arba išmirs, arba taps mažareikšmiais. Jų vietą užims savarankiškai save projektuojančių žmonių rasė, tobulinančių save vis didesniu greičiu.

Jeigu šioms lenktynėms pavyks persitvarkyti taip, kad sumažėtų arba iš viso išnyktų susinaikinimo pavojus, tai galimas dalykas, kad rasė paplis bei kolonizuos kitas planetas ir žvaigždes.

Gleb Zinovjev

Paskutiniai moksliniai tyrimai byloja apie mūsų materialaus pasaulio pažinimo ribotumą, ir netgi visuose jo lygiuose. Kokia gi yra negalėjimo suvokti mus supančio pasaulio už tų ribų, kurios egzistuoja pagal griežtus Gamtos dėsnius, priežastis?

Nuo neatmenamų laikų žmogus siekė pažinti mus supančio pasaulio sandarą ir tai kas yra už jo ribų. Tačiau tiktai paskutinio šimtmečio eigoje žmonija pradėjo vystytis su nematytu anksčiau pagreičiu. Žvelgiant į jį, gali atrodyti, jog žmogaus galimybės beribės. Nėra jokių kliūčių tolimesniam skverbimuisi į mus supančio materialaus pasaulio paslaptis.

Tačiau, remdamiesi dabartiniais atradimais bei tyrimais, mokslininkai nustatė, jog Visatos pažinimą limituoja tam tikros ribos, už kurių, savo penkių jutimo organų pagalba, mes niekada negalėsime išeiti.

XX amžiaus viduryje, Edvinas Hablas, atrado, jog kuo toliau nuo mūsų yra stebimi objektai, tuo didesniu greičiu jie nuo mūsų tolsta, arba mes nuo jų – pagal Bendrą reliatyvumo teoriją. Tai leido mokslininkams nustatyti Visatos plėtimosi bei mūsų pasaulio ne stacionarumo faktą.

Pagal Bendrąją reliatyvumo teoriją, mūsų Visatos erdvė, atsirasdama tarytum iš nieko, plečiasi pagal tuos dėsnius, kuriems ji paklūsta. Beje, yra neginčytini duomenys apie tai, jog kai kurios galaktikos tolsta nuo mūsų šviesos greitį viršijančiu greičiu. O tai reiškia, jog apie jas mes niekada negausime informacijos. Šis mūsų prasiskverbimo į Visatos gelmę ribotumas yra pavadintas „Hablo sfera“.

Bendrosios reliatyvumo teorijos negalima taikyti ir ties Visatos atsiradimo momentu, vadinamu „Didžiuoju sprogimu“. O tai reiškia, jog žinomų materialiosios Gamtos dėsnių pagalba mes niekada negalėsime sužinoti kas gi buvo iki Visatos gimimo.

Mūsų suvokimas yra ribotas ir mikropasaulio atžvilgiu. Paskutiniais moksliniais tyrimais buvo nustatyta, jog bet koks tyrimas daro įtaką tiriamai sistemai. Ją „sudrumsčia“ net paprasčiausias stebėjimas. Kitais žodžiais tariant, kvantinėje mechanikoje yra neįmanomą atlikti jokių tyrimų, nepakeitus stebimo reiškinio savybių. Todėl visi spėjimai yra tiktai tikimybinio pobūdžio. Ir šis tyrimo rezultatų principinis neapibrėžtumas nurodo tikslaus ateities numatymo nerealumą.

Kokia gi yra mūsų negalėjimo suvokti supančio materialaus pasaulio už tų ribų, kurios egzistuoja pagal griežtus Gamtos dėsnius, priežastis? Prie šių kraštutinių sąlygų mes galime maksimaliai priartėti išrasdami bei kurdami vis tobulesnius tyrimo prietaisus bei metodus. Tokius, kaip kad Didysis Hadronų Kolaideris, kurio pagalba fizikai planuoja sumodeliuoti sąlygas, kurios Visatoje buvo praėjus mikrosekundei po „Didžiojo sprogimo“. Tačiau mes niekada negalėsime pažinti tai, kas yra už Gamtos nustatytų ribų.

Pagal Bendrąją reliatyvumo teoriją, fizinis vaizdas, kurį mato stebėtojas, priklauso nuo to, kur jis yra ir kaip juda. Kitais žodžiais tariant, stebimas vaizdas yra objektyvus tiktai „stebėtojui“, kuris yra tiriamos tikrovės viduje. Ir šis stebėtojas niekada nesužinos kas vyksta už tos srities, kurioje jis yra, ribų.

Kitas “stebėtojas”, tiriantis tą pačią tikrovę iš išorės, nepastebės jokio jos plėtimosi. Geriausiu atveju jis gali pastebėti tiktai mažą kibirkštėlę, kuri, pagal jo laiko matavimą, išnyks akimirksniu. Sutikti su tokia realybe nesutinka net lakiausia žmogaus vaizduotė. Tačiau, kaip ten bebūtų, tokia dabartinių mokslininkų nuomonė, pagrįsta atrastais Gamtos dėsniais.

Materialaus pasaulio pažinimo ribotumas yra mumyse, nes mes galime pažinti tiktai tai, ką mūsų viduje patiria mūsų sąmonė, o mūsų sąmonė dirba penkių jutimo organų pagrindų, kuriuos kontroliuoja mūsų egoistinės savybės. Tai reiškia, jog pažinimas vyksta gavimo, o ne atidavimo pagrindu. Tai baigiasi tuo, jog viskas užstringa mūsų viduje.

Mūsų pažinimas – tai vaizdas, kurį mūsų smegenyse projektuoja mūsų penkių jutimo organų siunčiami vidiniai signalai. Mes suvokiame ir tiriame tiktai šiuos vidinius signalus, o ne tai, kas vyksta mūsų išorėje. Pažinimo ribotumas neleidžia mums tyrimo tikslais išeiti į išorinę realybę.

„Visatos modelis yra tiktai mūsų galvoje ir jis neturi kitos realybės (kokią mes prasmę bematytume šiame žodyje)“ – sako, vienas iš pirmaujančių Visatos tyrinėtojų, Kembridžo universiteto profesorius, Stivenas Hokingas.

Jeigu mes turėtume papildomus suvokimo organus, tai gal ir pavyktų mums suvokti visos Visatos sandarą – išeiti į tų procesų, kuriuos stebime mūsų pasaulyje, pirminių priežasčių suvokimą ir nustatyti mokslininkų tiriamų procesų, prasidėjusių Visatoje po „Didžiojo sprogimo“ ir priežasčių, sukėlusių šį sprogimą kartu su mūsų materialaus pasaulio atsiradimu, priežasties-pasekmės ryšį.

Michailas Petruško

„Genialumas – tai talentas išrasti tai, ko negalima mokyti ar išmokti.“ (XVIII amžiaus žymus vokiečių filosofas, mąstytojas I. Kantas).

Ar teisinga Imanuelio Kanto mintis, kad genialumo negalima mokyti ar išmokti? Imkime ir pasikalbėkime apie tai – galbūt paaiškės, kad asmeniškai jūs genialumo išmokti galite!

Egzistuoja šimtai nuostabių iš tiesų didžių visų amžių ir tautų žmonių citatų. Kai kuriuos iš tų žmonių aš cituosiu vėliau, kad reikiamai nukreipčiau jūsų mintis. Šių žmonių, „kartą apšviestų šviesos“, genialumas įžvelgiamas visais aspektais, bet (!), atkreipkite dėmesį, jūs niekur ir niekada nerasite instrukcijos, kaip tapti ar būti genijumi.

„Tie, kurie nuspalvino žinių horizontą,

Patekėdami šviesuliais pasauliui ir laikams,

Nešvaistė gilios, tamsios šios nakties,

Pasekė pasaką mums ir pasinėrė į sapną.“

(XI amžiaus persų poetas, matematikas, filosofas Omaras Chajamas)

Norite pamatyti „prašvitimą tamsioje naktyje“, sužinoti, kaip galima tapti genialiam? Tada skaitykite ir galvokite…

Vieni sako, kad tam, kad taptumei genijumi, visų pirma reikia kažkuo būti, kažką žinoti ir mokėti, turėti vienokių ar kitokių savybių. Tai netiesa. Žmonės išvardina privalumus, kuriuos turi žmogus, pasiekęs kai kažkokį žynių lygį, bet nekalba apie tai, kaip tapti genialiam, nes to nežino.

Galima įsigyti pačius geriausius pieštukus, bet nemokėti piešti. Galima išmokti skaičius, bet neišmokti gerai skaičiuoti. Įsivaizduokite, kad A. Puškinas padiktavo savo naują eilėraštį mažam vaikui, kuris neabejotinai nemoka rašyti be klaidų. Padiktavo ir išėjo. Rezultatas – vaikas parašė genialų kūrinį.

Prisiminkite rusų mokslininko chemiko D. Mendelejavo istoriją apie tai, kaip jis sukūrė periodinę cheminių elementų lentelę. Jis ją išvydo sapne.

Galima turėti daug pranašumų ir nebūti genialiam, galima ir be ypatingų gilių žinių prasiskverbti į genialumą. Tai retenybė, bet retenybė tik kol kas!

Pirmiausia trumpai pasiaiškinkime, kas yra genialumas.

„Mokslininkai – tai tie, kas prisiskaitė knygų; bet mąstytojai, genijai, pasaulio šviesuliai ir žmonijos varikliai – tai tie, kas skaitė tiesiai iš visatos knygos.“ (XIX amžiaus vokiečių filosofas A. Šopenhaueris)

Atkreipkite dėmesį į galutinius žodžius – „skaitė iš visatos knygos“.

Praėjus50-iai metų po šios frazės ištarimo rusų akademikas V. Vernadskis įves naują sąvoką – „noosfera“. Tai sritis, prisotinta informacijos. O prieš tūkstantmečius pranašai tai vadino „kalbėti su Dievu“.

Šiandien mes turime dar vieną šiuolaikišką, žemišką sąvoką – internetas. Informaciją iš „visatos knygos“, noosferos, arba Dievo (pavadinkite, kaip jums labiau patinka, svarbu ne pavadinimas, nes kalbama apie be galo didelį žinių šaltinį), gauti galima išmokti. Taigi tam, kad būtum genijus, reikia tik mokėti prisijungti prie „šio interneto“.

„Kur viešpatauja mokslo dvasia, ten mažomis priemonėmis kuriami didingi dalykai.“ (XIX amžiaus gamtos tyrinėtojas, gydytojas, chirurgas N. Piragovas)

Štai, pasakysite, ar daugelis mūsų gali pereiti besisupuojančiu lynu? Labai nedaugelis, ir tegali žengti vieną, du žingsnius. Dabar įsivaizduokite, kad šis lynas plonesnis už voratinklį. Išeis, kad gebančių žengti nors vieną žingsnį bus dar mažiau.

Bet yra vienas būdas įeiti į kosminę žinių zoną ir išsilaikyti ant „voratinklio“. Būtina pakibti tarp pasaulių!

„Genialumas – minties kantrybė, sukoncentruota žinoma kryptimi.“ (XVII amžiaus anglų fizikas, matematikas, alchemikas, istorikas I. Niutonas)

Norint „iš ten“ gauti žinių reikia, kad „viena koja būtų ten, o kita – čia“, panašiai kaip kad viena koja peržengiate slenkstį. Ir šitos būsenos reikia sustoti, kad jūsų protas iš dalies būtų ten, iš dalies čia „kęstų minties koncentraciją“, turėtų jungiamąjį „sąmonės tiltelį“ iš „ten“ į „čia“, trapioje pusiausvyroje balansuotų tarp dviejų pasaulių.

Smegenys nemiega (nepasineria visiškai į „ten“), bet ir visiškai neišeina iš „čia“. Visi pojūčių organai „išjungti“ (kad netrukdytų). Viena dalis sąmonės „čia“ siunčia klausimus „į ten“ ir įrašo atsakymus į atmintį.

Antra sąmonės dalis kontaktuoja su „ten“ ir priima atsakymus. Žmogaus smegenys užmigimo ir prabudimo akimirkomis yra tokios tarpinės būsenos.

Deja, šią genialią būklę mes „perskrendame“ taip greitai, kad nespėjame pastebėti siauro plyšelio į informacijos pasaulį ir suprasti, kad bent dukart per parą akimirkai tampame genijais.

„Kiekviename snaudžia savas genijus, bet ne kiekvienas turi jėgų jį pažadinti.“ (XX amžiaus ukrainiečių rašytojas L. Suharukovas)

Norint tapti genijumi, trumpą sąmonės kirtimo „tiltelį“, akimirką iš „ten“ į „čia“ reikia išmokti tęsti kiek galima ilgiau. Kaip? Svarbiausia, stebint save, būtina pagauti šitą tranzitinę pereinamąją būklę (kitaip niekas nepavyks).

Po to reikia pabandyti šitame perėjime sustabdyti ir išlaikyti sąmonę. Įgudus tai galima atlikti bet kuriuo paros metu. Svarbiausia „pagauti“ perėjimą, suprasti, ko ieškai. Ir tada viskas pavyks.

Pradžioje tai bus akimirka, po to – svyravimas, dar vėliau – sekundė, per kurią jūs suspėsite paklausti ir gauti atsakymą (kaip el. laišku), po to tai bus laikas. Gali būti, kad jūs ne viską norėsite papasakoti…

„Genialus žmogus, gyvendamas ir kurdamas, aukoja savo geriausius interesus visos žmonijos gerovei.“ (XIX amžiaus vokiečių filosofas A. Šopenhaueris)

Panagrinėkime pakankamai naują pavyzdį. Vokietijos mieste Kelne teisiamas dailininkas Volfgangas Beltračis. Jis piešė prarastus XIX – XX amžių dailininkų paveikslus ir pateikė juos kaip originalius.

Jo darbus tikrino daugelis žymių meno žinovų, ekspertų, bet nė vienas iš jų negalėjo pripažinti, kad darbai neautoriniai. V. Beltračis teisme pasakė, kad piešdamas darbus būdavo transo būsenos (!).

Imkime ir išanalizuokime informaciją. Tai, kad žymūs ekspertai darbus kaip originalius pripažino pagal daugelį parametrų – vienas faktas. Tai, ką sako pats dailininkas apie savo būseną, – kitas faktas. Apibendrinus abu faktus  pasirodys, kad transo būsenos V. Beltračio ranką „vedžiojo“ patys autoriai (numirę fiziškai, bet ne informacijos prasme).

Tokiu atveju dailininkas nėra kaltas, o prarasti darbai – originalūs, autoriniai, ir teismui nepavyks įrodyti priešingai. Teismas negali įrodyti to, ko įrodyti negali.

„Net didieji psichologai negalėjo suprasti, kur baigiasi genialumas ir prasideda beprotybė.“ (XX amžiaus ispanų dailininkas, skulptorius, rašytojas Salvadoras Dali)

Jei nutiks taip, kad V. Beltračis apskųs teismo nuosprendį šiuo nauju pagrindu ir bus išteisintas, tai bus precedentas, pakeisiantis visą teisminę praktiką. Kita vertus, kiekvienas dailininkas gali pareikšti, kad jo ranką vedžiojo „autoriaus“ ranka.

Vis dėlto žinoma atvejų, kai žmonės, neturintys jokių gabumų, pradėdavo, pavyzdžiui, meistriškai groti nežinomais jiems instrumentais, kalbėti nežinomomis kalbomis, remontuoti elektroniką, kurios niekada nematė akyse, ir t. t. Ir visa tai reikalauja ne skuboto apkaltinimo apgaule, o paaiškinimo!

„Įprastame moksle principai turi būti patvirtinami stebėjimais.“ (XVIII amžiaus švedų gamtos tyrinėtojas, gydytojas K. Linn)

Visiems norintiesiems atvertas kelias į „kosminį internetą“. Bet yra ir kita medalio pusė: kiek informacijos jūs galite ten gauti, kokius klausimus galite uždavinėti? Bet kuriuo atveju, kiek galėsite - tiek ir gausite.

„Genijaus funkcija yra teikti mintis, kurios po dvidešimties metų  taps pasiekimais…“ (XX amžiaus prancūzų poetas, rašytojas Luis Aragon).

Vladimir Garmatiuk

Škotijoje esančio Dandi universiteto daktarė, Nikola Stenli-Uoll, aptiko baltymą, kurio pagalba bakterijos jungiasi tarpusavyje, kad išliktų.

Bakterijos – smegenų neturintys vienaląsčiai organizmai. Tačiau tai netrukdo joms formuoti sudėtingų sistemų ir apsijungusioms atlikti gudrius veiksmus, kurie yra neįmanomi pavieniui. Antibiotikų pagaminimas reikalauja šimtamilijoninių investicijų ir 5-10 metų įtempto specialistų darbo. Bakterijos, savo ruožtu, viso labo per metus sugeba atidirbti pasipriešinimą vaistams. DegU baltymo dėka jos „apčiuopia“ viena kitą ir suformuoja bioplėvelę, apsaugančią jas nuo išorinio poveikio.

„Iš bakterijų mes galime daug ko pasimokyti, – teigia Dr. Rotem Sorek, iš Vaicmano molekulinės genetikos instituto. Jos moka adaptuotis ir prisiderinti prie susidariusių sąlygų“.

Kiek šis naujas atradimas gali padėti mokslui kovoje su ligomis – neaišku, tačiau aišku, jog jis, ar kiti gamtos pavyzdžiai gali padėti visai žmonijai pasikeitusiose dabarties pasaulio gyvenimo sąlygose. Mums taip pat reikia prisitaikyti prie naujų aplinkybių ir rasti problemų, su kuriomis pavieniui nesusitvarkysime, sprendimo būdą. Bakterijos taiko sėkmingą strategiją – jos tiesiog vienijasi ir dėka to įgyja naujas galimybes. Homo sapiens nelinkęs mokytis iš gamtos. Priešingai – linkęs vadovautis savo sukurtais veikimo gamtoje dėsniais. Retorinis klausimas: “kuris kurį?”