Kiekviena moteris nori meilės – abipusės ir iki gyvenimo pabaigos, kaip sakoma: pamilo, nugyveno ilgą ir laimingą gyvenimą ir mirė kartu. Bet mūsų laiku tokie santykiai retenybė, netgi galima sakyti, praeities “muziejinis eksponatas“.

Moterys daugiau nei vyrai yra nepatenkintos savo gyvenimu, savimi. Kartais kyla klausimas: gal su manimi kažkas ne taip, dėl ko aš negaliu rasti savo antrosios pusės visam likusiam gyvenimui? Juk santykių pradžioje buvo meilė, didžiulis šviesus jausmas. Bet kodėl jis taip greitai išnyksta?

Aš turėjau pažįstamą, kuri pastoviai prie žmonių kandžiai juokdavosi iš savo pažįstamų, be to, tyčiodavosi iš kokių nors fizinių trūkumų ar ydų, arba dėl jai nepatinkančių aprangos detalių. Ir jos vyras buvo „po padu“. Tačiau ji pati visada skųsdavosi, kad tarp jos su vyru (jau ne pirmo) nėra tarpusavio supratimo, harmonijos, nesiklosto santykiai.

Kita pažįstama atvirkščiai – minkšta, gera, maloniai bendraujanti. Bet vyras „gastroliuoja“. Jie turi du vaikus, ir jis nesiruošia su ja skirtis, bet ir nenori atsisakyti palaido gyvenimo būdo. Beje, dar girdėjau, kaip jis gyrė savo žmoną sakydamas, jog kantresnės moters nebuvo sutikęs. Tačiau pati moteris nelaiminga. Vyras visapusiškai geras – bet „gastroliuojantis“. Koks smūgis moteriškai savimeilei. Amžina savianalizė: vadinasi aš nesu geriausia, kuo gi aš jam netinku.

Štai taip ir gaunasi, tu gali būti gera ir kantri, arba paskutine sterva – o meilės vis tiek nėra. Tai nepriklauso nuo tavo savybių. Gali vadovautis psichlologų patarimais, bet nežinia kodėl nepadeda. O žmonės, jeigu ir gyvena kartu, tai jau tenkinasi materialiomis gėrybėmis, įprastu komfortu, arba juos „riša“ vaikai, – pora nepatiria meilės jausmo. Ir gyvenimas slenka nusivylimo fone, kuris konfliktų metu pasireiškia tarpusavio kaltinimais ir įžeidinėjimais. Aukštoji, amžinoji meilė lieka tik iliuzija.

Tai, ką mes santykių pradžioje laikome meile, – viso labo aistra, kurią lemia lytiniai hormonai. Bet aistros nurimsta, pirmą planą užima buitis, gyvenimas kartu, nuolaidžiavimai – ir iš karto „meilė“ praeina, nes malonesnius jausmus pakeičia kur kas mažiau malonūs. Vadinasi, meilės niekada ir nebuvo?! Ir be reikalo mes kankinamės, ieškome, kenčiame?

Tokios meilės, kaip mes ją paprastai suprantame, iš tiesų nėra. Mes jos ieškome kūnuose, o ji pasireiškia sielų tarpusavio ryšyje. Meilės, kaip jausmo, kaip tam tikro moralinio etinio ryšio sąvoka – bendra visiems, o ne tiktai vyrui ir moteriai.

Tikroji meilė – bus tada, kai mes išmoksime jausti bet kurį kitą žmogų, kaip save, kai jo bėdos ir džiaugsmai bus mūsų, kai nedarysime kitam to, ko patys nemėgstame. Ir žmogus geidžia būtent tokios meilės. Jos jis pastoviai ieško, nepaisant visų klaidų ir nusivylimų.

Belieka tiktai palinkėti mums visiems greičiau pasiekti šį dvasinį ryšį tarp visų žmonių, nes nuo noro būti mylimais ir laimingais vis tiek nepabėgsime.

Marina Fatejeva