Meilės negalima atsisakyti, nes tai – mūsų būties maistas. Atsisakęs jos – mirsi iš bado, žvelgdamas į vaisiais apsunkusias gyvybės medžio šakas ir nedrįsdamas šių vaisių nuskinti, nors štai jie – tik ranką ištiesk. Bet kokio žinojimo pagrindas, visų pirma, yra mokėjimas klausytis savo sielos balso.

Paulo Coelho

Daugelis ir daugelis didžių žmonijos protų bandė suvokti didžiąją meilės paslaptį, pagrindinę žmogaus gyvenimo mįslę. Paslaptis filosofine prasme – ne tai, jog kažkur paslėpta, ne tai,  jog anksčiau arba vėliau galima atverti, paslaptis čia ta prasme, jog yra paviršiuje, visiems matoma, tačiau nepasiekiama.

Meilės tema amžina ir visada nauja. Vardan jos pastatė Tadž machalą ir sugriovė Troją. Nuostabus rašytojas Ivanas Buninas, griaunančios meilės jėgos žinovas, kartą pasakė, jog literatūroje iš viso yra tiktai dvi dėmesio vertos temos: mirtis ir Meilė. Genijus Ji paversdavo prasčiokais, o prasčiokams suteikdavo įkvėpimą.

Meilė padėjo žmonėms atverti akis ir tapo pasaulio religijų pagrindu. Moterų širdys apie Ją žino viską, o vyrų protai visada Ja užimti (arba beveik visada?).

Žinoma, kai širdis ir protas yra iškamuoti norų, problemų, kurių šiuo metu neįmanoma įgyvendinti ir išspręsti, įsijungia laimės, t.y. meilės siekio mechanizmas. Jis šią energiją transformuoja į svajones apie idealų partnerį, idealų pasaulį, kuriame mūsų norai būtų išspręsti bei patenkinti – pilnutinai. O tada ieškome kas yra reikalinga… Dabar link meilės belieka žengti vieną žingsnį.

Taigi, reikalingas tas idealus partneris… Keblu tiktai tai, jog reikia rasti tinkamą parnerį, kuris išpildytų visus norus. Atsitiktinai nepamilstama… Tiesą sakant, tavo gebėjimas mylėti ir sužadina meilę! Štai tada ir įsiliepsnos ugnis!

Suprantama, jog meilės noras – tai sufokusuotas idealo siekis. Be to, kiek bebūtų buvę nusivylimų, šis noras išlieka visada! Ir visas mūsų gyvenimas, kuris kartais toks nuostabus, o kartais „maišantis mus su žemėmis“,  atimantis absoliučiai viską, tėra tik šios neapčiuopiamos, nematomos ir taip geidžiamos MEILĖS vaikymasis. Tai kas gi yra meilė?

Meilė – tai valsas, kuriame veda abu parneriai. Mylėti – reiškia savo elgesiu teikti malonumą kitam, o tai įmanoma tik tuo atveju, jeigu partneris mane myli ir patiria iš to malonumą. Vadinasi, tikra meilė gali būti tiktai abipusė. Meilė negali, na ir neturėtų būti vienpusiška.

Labai gaila, jog abipusio meilės jausmo pasireiškimas jau tapo retu reiškiniu mūsų visuomenėje. Viskas prasideda meile, o baigiasi pažintimi. Be to, kuo stipresnė meilė, tuo greičiau jinai praeina.

Iš praktikos žinome, kad „kai iš tiesų myli vyras, jis bijo; o kai iš tiesų myli moteris, – ji veikia“.

Su tuo siejasi ir visi aukščiausi, ir visi žemiausi moters jausmai, visiškas nepanašūs į vyriškąją prigimtį. Moteris meilėje geniali, jos santykis su meile universalus, meilei ji skiria visą savo prigimties pilnatvę. Vyras gi meilėje būna greičiau talentingas, nei genialus, jo santykis su meile nėra universalus… jis meilei pilnai neatsiduoda…Tokios jo šaknys.

Moters meilės pretenzijos tokios beribės, jog vyras niekados negalėtų jų išpildyti, ant šio pagrindo ir išauga nesibaigianti meilės tragedija! O dėl ko viskas? Dėl to, kad vyras teikia pirmenybę  bendravimui su moterimi ilgosiomis bangomis, o moteris – trumposiomis. Ji trokšta būti atvira, atskleista ir suprantama, o vyras nori pamatyti moteryje paslaptį ir mįslę…Tokia santykių prigimtis.

Taigi, meilė – tai asmeninis pergyvenimas, kurį kiekvienas išgyvena tik pats ir dėl savęs. Nemanau, kad atsirastų kažkas, neturėjęs arba neturintis bent paties mažiausio šio meilės išgyvenimo. Tokie meilės blyksniai palieka daug ryškesnį pėdsaką, nei milijonai minčių, suvokimų, įpročių, jausmų, atsiminimų.  Jie suteikia mums jėgų ir meilės paslapčių pažinimo patirtį.

Meilė – ir yra tas Gyvasis vanduo, kuriam niekas pasaulyje negali prilygti!  Meilę pažįstame tik mylėdami. Dvasinė patirtis – tai irgi visų pirma praktinis meilės patyrimas ir taisyklių joje nėra. Galima pabandyti pažaboti dvasinius proveržius, išugdyti elgesio strategiją – visa tai paistalai. Sprendžia širdis, ir tik jos priimtas sprendimas svarbus ir reikalingas.

Vadinasi, kiekvieno žmogaus gyvenime būna artumo ir vienumos momentų, kurie palaiko jame mylimojo siekimą. Jis tarytum „pasineria į meilę“, ir viskas, kas laikina, staiga išnyksta, o sielą paliečia amžinybė.

Pastovi, negęstanti  abipusė meilė galima tik tokiu atveju, kai ji nepriklauso nuo nieko pasaulyje. Ji atsiskleidžia palaipsniui žmogaus pojūčiuose, jam laipsniškai išsivaduojant nuo savimeilės, kuri ir yra abipusės meilės mūsų pasaulyje užgesimo priežastis.

Žiniasklaidoje pasirodė sensacinga informacija, kad „mokslininkai“ iš Pasaulio sveikatos organizacijos pripažino meilę liga ir priskyrė jai savo „mokslinį“ tarptautinį kodą F63.9. Tikri neišmanėliai, pažeminę meilę!

Meilė prilyginta alkoholizmui, lošimui, toksikomanijai ir kleptomanijai. Meilė priskirta prie psichinių sutrikimų, įžvelgiant „nukrypimą nuo sveikų įpročių ir potraukių normos“. Manoma, kad paprastų gyvūno poreikių rinkinys (pavyzdžiui, asilo) yra pakankama norma sveikam žmogui. Ačiū Dievui, kad, užrašę ant popieriaus skaičių kodą, „mokslininkai“ nežino, kaip „žmones-asilus“ gydyti nuo meilės.

„Kai kalba žmogus su mantija ir kepure, visokie niekai tampa mokytumu, o visokios kvailystės – protinga kalba.“ Taip teigė XVII amžiaus prancūzų komediantas, reformatorius, mąstytojas Moljeras (Žanas Batistas Poklenas).

Ką gali sveikai mąstantys žmonės atsakyti į tokį „mokslininkų“ pranešimą? Galbūt tik siekiant apsiginti nuo tokių gudruolių įkurti Sveiko proto pasaulinę visuomeninę organizaciją.

Į ją gali įstoti visi norintieji. Vienintelis atrankos kriterijus – sveikas protas.

Įsivaizduokite, kad jūs atsitiktinai atvykstate į kažkokį miestą „N“ ir pamatote, kad jo gyventojai išsigimė į piktus, kuprotus, kreivakojus bjaurius nykštukus. Pamatę jus, sveiką, gražų, atletišką, jie pripažįsta jus neatitinkantį jų normos (jūs nepanašus į juos). Taigi jūs jiems atrodote ligotas.

Jūs nusijuoksite, pasakysite: „Tai pasaka, to negali būti!“ Ir suklysite! Pirmuosius žingsnius čia jau žengė „mokslininkai“ iš Pasaulinės sveikatos organizacijos.

Fizinį palikuonių išsigimimą lemia tėvų moralės išsigimimas!

Neišmanėliai, pradėdami svarstyti apie meilę, nesupranta jos esmės gilumo ir gyvybiškos svarbos žmogui.

Meilė žmogaus gyvenime įvairiapusė! Yra sutuoktinių meilė, meilė vaikams, tėvams, žmogui, gamtai, pasauliui, gyvenimui ir taip toliau. O draugystė – tai irgi tam tikro pobūdžio meilė.

Meilė yra labai stiprus jausmas, lydintis žmogų visą jo gyvenimą. Tik morališkai nesubrendę ir tamsūs žmonės nepažįsta meilės jausmo. Meilė duota ne kiekvienam, meilė panaši į talentą.

Meilė atlieka labai svarbią misiją žmogaus gyvenime (ir ne tik žmogaus, bet ir išsivysčiusių gyvūnų). Meilė intuityviai ir išmoningai parenka sutuoktinių poras vaikams gimdyti. Vienas kitą mylintiems tėvams gimsta mylimi vaikai.

Tėvų meilė vaikams yra garantija: gyvūnams tai išlikimo pagrindas, o žmonėms – fizinės ir moralinės sveikatos garantija.

Meilė atlieka kitą, svarbią žmogaus ir išsivysčiusių gyvų organizmų prigimtinę funkciją, kurios dar nežino „mokslininkai“. Meilė  – genų informaciją, gyvenimo programą reguliuojantis mechanizmas. Kaip tai vyksta? Meilė – labai stiprus jausmas, užpildantis genetinę organizmo atmintį gera, vertinga, sveika gyvenimui informacija. Pagal genetinę tėvų atmintį ląstelių lygyje formuojasi naujas, dar negimęs organizmas.

Visiškai nieko nežinodami apie genus ir vystymąsi, žmonės tuo naudojosi dar senovėje prijaukindami gyvūnus (šunis, kates, arklius, avis, karves ir t. t.).  Žmogus, vadovaudamasis sveiku protu, iš laukinės kaimenės išsirinkdavo draugiškai nusiteikusius gyvūnus. Atrinkti gyvūnai atsivesdavo gerų, žmonių atžvilgiu teigiamai nusiteikusių palikuonių. Šiais laikais atsitinka ir priešingai: stebėdami agresyviųjų veislių šunis, žmonės pradėjo juos kryžminti ir išvedė žiaurias kovines veisles. Tai pavyzdys, kai žinios naudojamos žalingai. Žinoma daugybė atvejų, kai išvesti pikti šunys apkandžiojo vaikus, žmones ir užpuolė pačius neišmintingus šeimininkus.

Bet grįžkime prie žmonių. Niekas (kol kas) per prievartą žmonių nekryžmina, žvėrių iš jų nedaro. Vienas kitą mylintiems tėvams išauga geri, fiziškai ir morališkai sveiki vaikai. Tėvai, pripildyti meilės, platina savo teigiamus jausmus per genetinę vaikų atmintį. O nemylintiems, piktai nusiteikusiems tėvams, kurių sąmonėje (o per sąmonę  – į genetinę atmintį) yra griovimas, išauga fiziškai sergantys vaikai „mutantai“. Moraliniai genetinės informacijos pažeidimai dėl piktų tėvų fizinėje plotmėje išvirsta į sergančius, morališkai išsigimusius palikuonis. Tokiu būdu meilė, formuodama moralę, turi tiesioginį ryšį su fizine žmogaus būkle ir sveikata. Meilė – tai sveikatos programa!

Kai meilė žmonių visuomenėje bus sunaikinta, tada miestai prisipildys piktų „mokslininkų“ – nevykėlių, nykštukų – išsigimėlių, kurie nuo meilės gydys morališkai sveikus žmones. Po to jie kaip pikti šunys ims graužti ir vienas kitą. Juk meilės žmonėse nebebus, ji bus „išgydyta“!

Meilė yra pats veiksmingiausias vaistas morališkai nesubrendusiai ir neišsivysčiusiai sielai ištaisyti. Meilė paskatina žmogų mąstyti, vengti egoistiško elgesio, ištaisyti moralines klaidas, keistis į gera. Meilė sujungia du, šimtus tūkstančių, milijonus, visus žemės gyventojus į vieną gyvą, sveiką organizmą. Meilė – kelias į tobulumą, tiesą ir praregėjimą!

Vladimir Garmatiuk

Mane visada domino toks klausimas: tarkime, moteriai iš tiesų labai svarbios savybės, kuriomis turėtų pasižymėti jos mylimas vyras. Jis turėtų būti dėmesingas, malonus, galantiškas, mandagus, taktiškas, delikatus, stiprus, rūpestingas ir t. t.

Bet tada – jei jai to iš tiesų reikia – man neaišku, kodėl moteris segi sijoną su giliu skeltuku ar net puikuojasi mini sijonuku? Kam visos tos gilios iškirptės, krūtinės išryškinimas, talijos  demonstravimas? Kodėl moteris įvairiais būdais pabrėžia savo seksualinį patrauklumą?

Juk tokiu būdu ji sužadina vyrui visiškai kitokius jausmus ir kitokius interesus: ji pradeda jaudinti vyrą kaip seksualinis objektas, vyras pradeda galvoti apie lovą ir karštas glamones.

Kiek buvo kalbėta apie neįveikiamą vyrų potraukį seksualiniams nuotykiams, apie tai, kad jie žiūri į moteris vien tik kaip į seksualinių džiaugsmų objektą? Koks gi čia galantiškumas ir delikatumas! Vis dėlto tai vyksta – moteris elgiasi taip, kad vyras būtų linkęs pastebėti joje meilužę, o ne žmogų. Kodėl?

Ir vietoj to, kad galvotų apie tai, jog štai moteris, su kuria jis ką tik susipažino, – taip, taip, taip, būtent ji taps jo vaikų motina, bus jo ištikima draugė ir mylima moteris, kartu su ja jis nueis visus kelius ir įveiks kliūtis, – ne, ne ir ne  – jis galvoja tik apie viena ir labai trumpa. Kokia ji graži, kaip jis jos geidžia ir kur gi su ja permiegojus. Štai apie ką galvoja vyras. Ir būtų kvaila manyti, kad jis gali galvoti apie ką nors kita. Ypač  tuo momentu, kai iš jo regėjimo zonos niekaip nesitraukia šios patrauklios kojos, skeltukai, talijos, figūros ir visa kita.

Kai kas čia negerai, galvojau aš, beklausydamas eilinės istorijos apie tai, kad visi vyrai vienodi ir visiems reikia tik viena. Keista būtų manyti, kad jie gali galvoti apie ką nors kita. Pavyzdžiui, aš taip pat labai dažnai „tik apie viena ir tegalvoju“ dėl tam tikro spaudimo – dėl dekoltė ar dailių garbanų, krentančių ant gražios moters pečių. Ir netgi tada, kai girdžiu, kad visi vyrai vienodi, – štai kur ironija!

Rimtai apie tai susimąstęs, pradėjau atidžiau stebėti  kitų žmonių tarpusavio santykius. Taip pat ir save, savo pojūčius ir mintis. Save netgi labiau nei kitus. Ir padariau daug itin nepaprastų atradimų.

Pavyzdžiui, vyras, ką tik susipažinęs su moterimi, elgiasi su ja visiškai taip, kaip jai to norisi! Nuostabus dalykas. Jis siekia būti galantiškas, mielas, mandagus, taktiškas, stiprus, drąsus, protingas, delikatus ir t. t. Aš netgi, savo nuostabai, pastebėjau, kad ir pats to siekiu. Tačiau aš juk tikrai žinau, kad mažiausiai puse atvejų aš negaliu galvoti apie ką nors kita nei „tik apie viena“! Tuo pat metu elgiuosi tiesiog priešingai, įvairiausiais būdais rodydamas delikatumą ir mandagumą tokių gundančių minčių šaltiniui! Ir kuo didesnis impulsas, tuo labiau galvoju „tik apie viena“ ir dar mažiau tai demonstruoju, bandydamas pateikti visą sąrašą paties turimų pačių nuostabiausių ir naudingiausių savybių.

Aiškėja genialus dalykas: moteris, įsitikinusi, kad vyrus domina „tik viena“, tuo pačiu metu nesąmoningai (arba sąmoningai) siekia save pateikti kuo seksualiau, nors iš tikrųjų ją labiausiai domina tik gerosios vyro savybės!

Vyras, galvojantis „tik apie viena“ – ir tikrai ne apie būsimus vaikus ir laimingą senatvę,  –priešingai, bando atitikti šį reikalavimų ir savybių sąrašą, apie kurį moteris nutyli. Iš to išplaukia, kad kiekvienas iš jų puikiai supranta, ko iš tiesų reikia kitam ir nedelsdami tai pateikia.

Taigi reikia pripažinti, kad moteris yra nepalankesnėje padėtyje nei vyras. Vyrui suprasti, įdomi jam moteris ar ne, pakanka trisdešimties sekundžių. Moteriai tam prireikia keleto valandų. Ir jeigu mes praleisime visus atvejus, susijusius su pasilinksminimais ir seksualiniais nuotykiais, į kuriuos retkarčiais leidžiasi ir vyriškos, ir moteriškos giminės atstovai, tai galima daryti išvadą: susipažinti geriausia naujose kompanijose, kurios mini kokią nors šventę. Ten yra tos pačios ieškomiausios kelios valandos, kad abi pusės būtų visiškai patenkintos ir galėtų teisingai nuspręsti.

Taigi pirmajame draugystės etape abi pusės nori visiškai skirtingų dalykų. Be to, ypatingai pikantiška tai, kad vyras ir moteris puikiai tai žino ir siekia pateikti tas savybes, kuriomis domisi priešinga pusė. Toliau viskas priklauso nuo to, kaip sėkmingai pavyksta tai padaryti. Bet kokiu atveju, moters užduotis pirmame etape – pagal galimybes skleisti seksualinius kerus, o vyro – demonstruoti savo mandagumą, protą ir dėmesingumą. Beje, ko visi kimba prie to, kad vyras visada galvoja „tik apie viena“? Aš jums pasakysiu – teisingai daro! O problema ta, kad, daugeliu atvejų (tačiau ne visais, nes vyrai kartais veda ir susilaukia vaikų), po to paties „vieno“ jie deda tašką ir niekada daugiau nenori grįžti – nei veiksmais, nei mintimis – prie savo trumpalaikės aistros objekto. Štai kur iš tikrųjų problema!

Vitas Ceniovas

Kas yra meilė? Ar taip šėlsta vidiniai organizmo fluidai, meilės hormonų pavidalu veikiantys mūsų psichiką? Ar tai elektros arba elektromagnetinių virpesių tarp organizmo ląstelių grandinė? Kaip mes ją suvokiame? Kas yra paleidžiamasis mechanizmas? Kas tai: „Mylėk savo artimą kaip pats save“? Kaip galima meilę suskaldyti į kategorijas? Ar galima išmokyti mylėti, o gal tai amūrų reikalas? Klausimai, klausimai…O kur atsakymai į juos?

Ta meilė, kurią mes suvokiame, – tai meilė vaikams, sutuoktiniui, maistui, alkoholiui, sportui, tėvams, mokslui, darbui, tinginiavimui, poilsiui, kelionėms ir pan. Visas šias meilės rūšis galima sutalpinti į vieną kategoriją – meilė sau. Taip, taip. Sau (dėl savęs). Aš patiriu savanaudišką malonumą, kai bendrauju su vaikais, sutuoktiniu. Nekalbant jau apie maistą. O gal maistas man jaučia abipusę  meilę, kai jį ragauju? Ši meilė yra egoistiška, t. y. nukreipta į savanaudišką mėgavimąsi kito sąskaita. Jūs galite paprieštarauti, kad meilė vaikui – dėl vaiko. Taip. Jūs teisūs, tačiau jūsų vaikas – jūsų tąsa.

Ar tame yra kažkas, ko reikia gėdytis? Ne. Mylėkite save į sveikatą. Tai – mūsų gyvenimo dalis ir mes jį turime nugyventi „taip, kad nebūtų kankinamai skaudu dėl tuščiai pragyventų metų“.

Mokslininkai skirsto visą gamtą į negyvąją – tai planetos, akmenys, kalnai; augalinę su laukais ir miškais; gyvūninę su visa vabzdžių ir beždžionių įvairove, ir žmogų. Kuo gi žmogus skiriasi nuo kitų? Gamta apdovanojo žmogų jai priešinga savybe gauti savanaudiškai, ir jo tarpusavio įsijungimo ir vienybės su gamta suvokime įvyko trumpasis jungimas. Po to, truputį pamąsčiusi, gamta pridėjo didybės maniją, suteikusi žmogui gamtos valdovo vardą. Štai mes ir gyvename, vieninteliai iš visų mus supančios gamtos dalių, su priešinga gamtai savybe: gauti kitų sąskaita.

Jūs galite pasakyti, kad gyvūnai be ceremonijų rupšnoja žolę, lapus, žievę, ėda kitus gyvūnus, vabzdžius? Taip. Jie tai daro, tačiau be piktų kėslų pakenkti kitam. Gamta viską surėdė tokiu būdu, kad gyvūnai neturi kito pasirinkimo. Liūtas nori ėsti, štai ir vejasi gazelę. Jeigu tu esi stipri ir greita gazelė, tai nebūsi pagauta, o jeigu ligota ir silpna – atėjo laikas atsisveikinti su šiuo pasauliu. Mokslininkai tai vadina natūraliąja atranka. Tai visą planetos organizmą daro sveikesnį. Tai ką gi myli kraujo ištroškęs liūtas? Gamtą. Jis myli gamtą ir laikosi jos dėsnių. Tas pats liūtas ir vaikoma gazelė jaučia viso gamtos organizmo vidinį ryšį ir jam nesipriešina. Na, įsivaizduokite, kad odos ląstelės neatsinaujins ilgusmetus. Joms reikia apmirti ir suteikti galimybę vystytis naujoms ląstelėms. Tuomet oda bus jauna ir stangri. Tas pats ir gyvūnų bei augalų pasaulyje. Viskas sukurta ir numatyta, tad gyvūnai tiksliai vykdo gamtos programą. Ši gamtos dėsnių meilė – natūrali.

O mes, žmonės, dažnai elgiamės priešingai gamtai ir išnaudojame vieni kitus. Šiandien vienas žmogus gali gauti atlyginimą, už kurį galima pamaitinti tūkstančius mirštančių iš bado vaikų, tačiau toks žmogus nejaučia atsakomybės už visą organizmą, o tik už save. Čia slypi mūsų problema, ir vis stipriau pasireiškianti krizė turi išryškinti vaizdą žmogaus akyse. Na, kaip tam turtuoliui parodyti arba įrodyti, kad, prieštaraudamas gamtos dėsniams, jis priartina krizę? Jeigu gamta nustatė, kad tu turi imti sau tik tai, kas būtiniausia, visa kita pagal tau gamtos suteiktas galimybes (protą, jėgas, nuovoką ir t. t.) privalai atiduoti kitiems, o tu viską darai atvirkščiai?.. Štai jums uraganai ir cunamiai, žemės drebėjimai, gaisrai ir sukilimai, kurie vyksta nepriklausomai nuo to, koks žmogus yra „kietas“ ir sėkmingas. Tu turi viską, tu – planetos valdovas, o gamtai pakanka vieną kartą nusičiaudėti – ir tu jau karste. Muzika, gėlės, daug žmonių… o tu jau to nesuvoki. Na, tarsi gazelė, kurią suėdė ne liūtas, o gamta.

Tai kas gi yra tikroji meilė ir kur ji? Ar galima pasiekti begalinę meilę ir likti su ja amžinai? Kaip galima pamilti savo artimą labiau negu save? Tai tiesiog utopija!

Kaip galima perleisti kėdę, ant kurios sėdi, kitam? Pasirodo, galima. Yra vienas stebuklingas žodis – „pagarba“. Jeigu šalia manęs yra žmogus, kurį aš gerbiu ir kuris yra tiesiog mano dievaitis, jam atiduoti kėdę – tai laimė. Matyti jį sėdintį – džiaugsmas. Viduje džiaugiesi tokiu poelgiu. Jeigu širdies ląstelė gerbia nervų sistemos ląstelę, tai duos pakankamai kraujo maitinimui, kad nervų sistema tinkamai funkcionuotų. Iš kitos pusės, jeigu nervų sistema gerbia visą organizmą, tai pasiunčia impulsus dirbti darniai, kaip kad mechanizmas, kaip orkestro dirigentas. Darniai skambanti dirbančio kūno muzika –nirvanos būsenos nervų sistema.

Mano pasirinkimas – aptarnauti visą organizmą, o ne vien save, ir man kaip dovana yra duodamas suvokimas, kad aš ir esu visas organizmas. Krizė mus stums vis giliau, kad mes pagaliau suvoktume, kad kiekvienas esame svarbus, ir pradėtume vienas su kitu elgtis kaip su svarbia dalimi. Po įvykusios tragedijos Japonijoje kiekvienas elektrikas, galintis atnaujinti elektros tiekimą į namus, tapo labai svarbus ir mylimas. Gamta privers mus mylėti vieniems kitus, bet kiek reikia bėdų iškęsti?

Pamąstykite akimirką. Ar mes norime pajusti amžiną meilę, kai iš pat ryto atsikeliame džiugūs ir laimingi, nes mus supa labiausiai nusipelnę žmonės, o mes esame pasirengę jiems atiduoti tuos talentus, kuriais mus apdovanojo gamta? O gal užsiklosime antklode, visus laikydami kenkėjais ir supuvėliais, ir kils noras juos naikinti? Kas geriau – pajausti akimirkos malonumą nuo maisto, sekso, kurtizanių ir pranašumo kitų atžvilgiu ar būti vertam amžinos meilės supratus ir priėmus gamtą tokia forma, kokia ji pati nori, kaip kad rūpestinga motina, duodanti tau savo meilę? Visa ta neužgęstanti ir visuotinė meilė slypi mūsų tarpusavio ryšiuose. Jeigu aplink tave priešai, tu – nelaimingas. Jeigu tave supa mylimi žmonės – tu pats laimingiausias planetoje. Mūsų teisė rinktis.

Būkite kupini sveikatos ir meilės, o jau tuo, kad būtume mylimi, pasirūpins gamta.

Aleksandras Angelovas

Tikra meilė – tai atrasti save, atsisakant savęs paties, ir išnykimas kitame žmoguje.
Hegelis

Kartais būna, kad išgirsta kokia nors melodija ar daina visą dieną persekioja, nuolat sukasi galvoje. Vėl ir vėl kartoji pažįstamus žodžius, net negalvodamas apie jų prasmę. Ir staiga sustoji nuo kažkokios tave nušvietusios minties, pradedi gilintis į eilučių prasmę. Lygiai taip pat atsitiko išgirdus žinomą dainelę iš kino filmo „Linksmoji planeta”: „Širdis ne šiaip duota, širdis privalo mylėti, širdis ne šiaip duota, širdis privalo tikėti…”

Priblokšta žvilgčioju į savo širdį… ir suprantu, kad aš nežinau, kas yra meilė. Dabar mokslininkai sako, kad tai, ką mes įprastai vadiname meile, viso labo yra tik hormonų rinkinys.

Antropologijos profesorė Helen Fišer daro prielaidą, kad, žiūrint moksliškai, meilė turi tris etapus: geismą, romantiką, prisirišimą. Pirmajame etape ima veikti hormonai, tokie kaip testosteronas. Romantiški santykiai susiję su smegenų cheminėmis reakcijomis, kurias galima aprašyti tokia fraze: „Nukreipk ir sufokusuok visą savo energiją tik į vieną žmogų”. Trečiasis etapas susijęs su hipofizio gaminama medžiaga, vadinama oksitocinu. Profesorė Sindi Chazan iš Kornelio universiteto įsitikinusi, kad kai „netikėtai ateina meilė”, žmogaus galvos smegenyse pastebimas trijų cheminių elementų dopamino, feniltilamino ir oksitocino koncentracijos padidėjimas. Stebint keletą tūkstančių porų mokslininkei pavyko išsiaiškinti, kad šių medžiagų koncentracija pasiekia maksimumą poros bendravimo laikotarpiu nuo 18 iki 30 mėnesių. Vėliau… sumažėja. Taigi meilė tiesiog tampa įpročiu.

Būtent oksitocinas sukelia moterų emocinį prisirišimą prie lytinių partnerių. Ši medžiaga dalyvauja formuojant motinos ir vaiko prisirišimą gimdymo metu ir maitinant krūtimi. Oksitocinas ir vazopresinas sukelia saugumo jausmą bei emocinį pakylėjimą. Anesteziologas Stiuart Meloi iš Šiaurės Karolinos visiškai atsitiktinai aptiko, kad elektra stimuliuojant stuburo smegenis, praktiškai bet kuriam žmogui galima lengvai sukelti orgazmą. Gydytojas prijungė elektrodus prie pacientės stuburo smegenų. Vietoj to, kad susirauktų iš skausmo, kaip įprasta, atliekant šią procedūrą, moteris sudejavo iš malonumo ir paprašė gydytojo to paties išmokyti jos vyrą.

Mokslininkai jau žino, kodėl galvoje atsiranda libido ir kaip per visą kūną nusirita aistros banga: daugybė neuronų gamina meilės signalus, kurie labai greitai dauginasi. Aptikti septyni sekso centrai. Kai jie tampa aktyvūs, žmogus jaučia seksualinį susijaudinimą. Orgazmas prasideda galvoje, tačiau jį stimuliuoja cheminės medžiagos.

Dabar farmacijos laboratorijose testuojamos vaistažolės, kurios turi įtakos serotonino ir dopamino apykaitai. Šios abi substancijos laikomos laimės hormonais. Jos perduoda signalus neuronais. Šiuose signaluose – aistra ir susijaudinimas. Drauge jie valdo jausmus, atmintį ir galimybę mokytis. Taigi nenuostabu, kad kai į laimės hormonų struktūrą įmaišoma medikamentų, kartais įvyksta nuostabių efektų.

Pažiūrėkime, kaip reaguoja mūsų organizmas, kai matome sekso partnerį. Žmogus turi keturias hormonines liaukas: skydliaukę, antinksčių liauką, kasą, kiaušides, vyrai sėklides – iš šių liaukų hormonai „išnešioja komandas“ į visus organus. Antinksčiai ima gaminti adrenalino hormonus, kortizolą ir noradrenaliną. Adrenalinas sukelia pavojaus jausmą, kortizolas – agresiją, įsimylėjimą, energiją, noradrenalinas – pasitenkinimą, seksualinį susijaudinimą, serotoninas – džiaugsmo pojūtį, kuris sumažėja įsimylėjus ir sukelia ilgesį ir abejones. Tam, kad meilė nebūtų kančia, endokrininė sistema kompensuoja serotiną, gamindama endorfinus, oksitociną ir vazopresiną, sukeliančius euforijos ir ilgalaikės meilės jausmą.

Testosteronas sukelia seksualinį potraukį. Vyrams jis pasiekia maksimumą 16-20 metų, todėl šiame amžiuje jie galvoja tik apie seksą. Moterims testosteronas maksimumą pasiekia po 40 metų Amžiaus. Pagal šio hormono lygį, vyrų ir moterų seksualiniai poreikiai geriausiai sutampa 28 – 32 metų asmenims – tai harmoningo sekso laikotarpis. Visi hormonai – tarpininkai, valdomi galvos smegenų hipofizio. Taigi meilė gimsta smegenyse, o ne širdyje. Ar norite pasitikrinti savo meilę? Atlikite analizę! Kitaip tariant, viską nusprendžia hormonai, jie valdo mūsų jausmus, nuo jų priklauso ūgis, išorė, intelektas, imunitetas, apetitas, savikritika. Evoliucija pakeitė mumyse daug ką, net smegenis, tačiau hormonai nepasikeitė.

Tad kas gi yra meilė?

Šiame pasaulyje meile vadiname savo norą pasitenkinti – tai „meilė“maistui (daugelyje kalbų „mėgti“ = „mylėti“), moteriai, vyrui, alui, žuviai, vaikams, meilė gyvenimui. Mes mėgstame mėgautis savo egoistiniais pojūčiais, būtent tai turime galvoje kalbėdami apie „meilę”. Potraukis prie malonumų – prigimtinė mūsų savybė, su ja gimėme ir gyvename.

O žmonija jau pasiekė tokią būseną, kai supranta, kad nebegalės prisipildyti įprastinių, kasdienių malonumų, kad ritasi žemyn ir nebepajėgia pasitenkinti, būti susijusi su tuo, ką myli. Dėl šios priežasties ieškome kitokios metodikos: kaip pajusti malonumų, gyvenimo, vystymosi, klestėjimo, ryšio su mylimaisiais pilnatvę. Mes negalime realizuoti tokios savo meilės, pasiekti ryšio, susiliejimo, globos, prisipildyti malonumų ir jausti pilnatvę todėl, kad mūsų malonumai visiškai užgesina ją – tą pačią akimirką, kai tik įgauname ryšį su tuo, ką mylime.

Yra malonumų „meilė“, kai aš mėgaujuosi gavęs geidžiamą dalyką. Tačiau yra ir kitoks meilės pavidalas, kai aš mėgaujuosi tuo, kad mėgaujasi kažkas kitas, tas, kurį aš myliu. Tokios meilės pagrindas ne mano gėris, bet gėris to, kurį myliu. Ir tai suteikia man žymiai didesnio džiaugsmo nei viskas, ką kada nors galėjau patirti tenkindamasis savo mėgstamais dalykais. Taigi yra du meilės pavidalai: meilė pačiam sau, kai pasitenkinu pripildęs save, ir kitokia meilė, kai myliu kitą žmogų ir jaučiu malonumą, kai malonumą jaučia kitas žmogus.

Tai kas gi vadinama meile? Meilė – tai jausmas, kuris susieja mane su poreikiais, norais ir kito siekiais taip pat, kaip su manaisiais. Visa, ką jaučia kitas, aš jaučiu savyje. Jei jis pasitenkina – pasitenkinu ir aš, jei jis kenčia – kenčiu ir aš. Meile vadinama tai, kas sujungia mūsų norus į vieną visumą. Toks tikrasis meilės supratimas.

Meilė – tai vienintelė visa ko varomoji jėga. Apie tai kalba mokslininkai ir filosofai. Tai bendra gamtos jėga, lyg motinos įsčios, apglėbiančios visą pasaulį. Šia jėga gimsta, gyvuoja ir atgimsta viskas, kas egzistuoja. Nėra nieko didingesnio. Mes esame meilės jėgos okeane, tačiau nejaučiame to, todėl žmogus sukurtas būti egoistas, ir jis negali turėti kitokios minties kaip tik nauda sau – meilė mums yra pasitenkinimas išnaudojant kitą. Ir nors meilė dažnai pasireiškia pasiaukojimu, tačiau tai ne daugiau kaip egoistinė saviraiška. Jei tik sugebėtume pakilti virš savo prigimties, išmoktume „pajusti kitą, jo mintis ir norus kaip savo” – štai tada ir įmanoma „pamilti artimą kaip save”. Žinoma, su hormonais tai neturi nieko bendra!

Irina Ševčenko

Meilė – gražus žodis. Tai sąvoka, pagal kurią kurios visos kartos kuria stabus, apie ją rašomos eilės ir dainos, dėl jos mušamasi ir mirštama; viskas, kas egzistuoja aplinkui, vienaip ar kitaip sukasi aplink meilę. Ir visa tai tik iliuzija, kičas, graži pakuotė be turinio. Kiek vilčių šiame pasaulyje susijusios su šiuo žodžiu, kiek laukimo, kiek tuščio tikėjimo…

Ką gi, jei jūs nusprendėte tęsti nusivylimų ir ieškojimų kupiną kelią, pabandysime išsiaiškinti, kaip galima pasiekti tokios, iš pirmo žvilgsnio, prieštaringos išvados. Šią nelengvą analizę tradiciškai pradėsime nuo apibrėžimo. Vis dėlto supratimas apie meilę toks abstraktus, kad per savo gyvavimą pakeitė daugybę įvairių formų ir atspalvių, kartais net prieštaringų. Kaip pagrindą paimkime tokią apibrėžimų sintezę: meilė — tai įgyjamas, absoliutus ir nekintamas jausmas, atsirandantis žmoguje ir leidžiantis jam egzistuoti su ketinimu išskirtinai dėl meilės objekto (objektų) malonumo. Kitaip tariant: duoti viską, nieko nereikalaujant mainais.

Viename iš daugybės interneto forumų aš ginčijausi su vienu žmogumi. Jis man įrodinėjo, kad tokios sąvokos kaip „meilė“ iš viso nėra, yra tik baimė. Praradimo baimė, ir daugiau nieko. Aš ilgai bandžiau oponentą įtikinti savo tiesa, pateikiau daugybę, mano požiūriu, įtikinamų išvadų, bet visos jos nepasiekė tikslo. Galų gale nusprendžiau nutraukti ginčus ir likti prie savo nuomonės. Praėjo nemažai laiko, bet šis įvykis vis iškildavo mano atminty. Ir po daugelio aiškinimųsi, ieškojimų ir apmąstymų turiu prisipažinti — aš pakeičiau savo nuomonę. Vis dėlto pašnekovas buvo teisus. Visa ko pabaigoje atsiranda tik baimė dėl juntamos tikimybės prarasti malonumą teikiantį objektą. Baimė gaubia mus visur, baimės persmelktas mūsų pasaulis, o nedidelį baimės susilpnėjimą jaučiame kaip malonumą. Viskas, ką mes matome, žinome, jaučiame, yra emocijos, neturinčios nė lašelio meilės.

Per savo gyvavimo laikotarpį sąvoka ,,meilė“ išgyveno daugybę pasikeitimų, permainų, netgi mutacijų. Dabar ji jaučiama, jai atsiduodama, ji saugoma, ja užsiiminėjama ir t. t. Šiuolaikinėje visuomenėje yra daug meilės tipų: tėvų, vaikų, sutuoktinių, tėvynės, įpročių, maisto, žinių, gamtos, gyvūnų, daiktų — mylima viskas, ką tik galima įsivaizduoti. Šis faktas tik dar kartą patvirtina, kad žmonija susipainiojo ir negali rasti tikslaus meilės apibūdinimo, o tai yra pasekmė to, kad mes neturime šio jausmo. Tikriausiai kiekvienas girdėjo frazes, kuriomis bandoma nusakyti meilės laipsnį, pavyzdžiui, ,,stipriai myliu“, ,,nelabai myliu“, ,,beprotiškai myliu“ ir t. t. Šis jausmas, pagal apibrėžimą, yra kažkas absoliutaus, nekintamo, idealaus, begalinio. Tai ką gi mes turime omenyje visur reklamuodami tik žodį — žodį, kuris, kaip nė vienas kitas, kiekvieno žmogaus suvokiamas individualiai, sukeliantis išskirtinai subjektyvius pojūčius, asociacijas, prisiminimus ir reakcijas?

Šiuo metu meilė suvulgarinta iki kraštutinumo, išdalyta iki begalybės, nudėvėta ir sutrinta. Tikriausiai kiekvienas pagalvojo: ,, Net jeigu visa meilė aplink pavirtusi į dulkes, tai tik ne manoji. Manyje yra tikroji meilė, aš žinau, ką reiškia iš tikrųjų mylėti!“ Kas yra tikroji meilė? Aš įsitikinęs, kad paprastas klausimas, užduotas pačiam sau, padės jums atsikratyti iliuzijų. Ar susijusi jūsų meilė su išskaičiavimu: verta man ką nors daryti ar neverta? Jei toks išskaičiavimas egzistuoja, net jei , atrodytų, labai nežymiai, — tai jau ne meilė, tai ne kas kita kaip egoizmas. Mūsų prigimtyje yra užprogramuotas šis išskaičiavimas, skatinantis mus veikti, — sąmoningai ar nesąmoningai stengiamės išvengti būsenos, sukeliančios skausmą ir kančias, ir ieškome kelių, artinančių mus prie malonumų. Kas dabar gali sąmoningai ir atsakingai pareikšti, kad myli besąlygiškai, nesavanaudiškai, tyrai? Šiuo atveju kompromisai neįmanomi.

Kiekvienas pagalvokite apie bet kurį šios planetos žmogų, kuriam, kaip jums atrodo, jaučiate šį jausmą, ir pasistenkite prisiminti: ar pastovus jūsų požiūris į jį tam tikru laiku — likus kartu, bendraujant, gyvenant? Aš labai abejoju, kad, kartu pabuvę labai trumpą laiką, jūs galite atsakyti užtikrintai. Kiekvieną akimirką mūsų požiūris keičiasi. Netgi kai jautiesi ,,meilės aukštumoje“, ateina kita akimirka — ir kas gi toliau? Toliau jaučiamas nuosmukis, atšalimas, atotrūkis. Išvada? Ji ankstesnė: egoizmas. Viskas, ką taip aukštai vertiname savyje ir aplinkiniuose, — viso labo egoizmas, tegul ne toks menkas, kaip kitais atvejais, bet argi dėl to lengviau pripažinti šį faktą?

O kaip gi mylinti mama, virpanti dėl savo mažylio? Rodos, kas gali būti tyriau už tokius santykius? Gamtos jai suteiktas instinktas, leidžiantis gauti malonumą iš rūpinimosi savo vaikučiu: ,,Juk tai mano vaikelis, mano išnešiotas, mano pagimdytas, aš tiek daug į jį investavau“. Išnyktų moteryje šitas instinktas, ir žmogaus pasaulis išnyktų per artimiausius 70-80 metų. Motinišką egoizmą (o tai būtent tai) galima atpažinti iš paprasto pavyzdžio. Įsivaizduokite, kad motina aptinka savo ir ne savo vaikus mirtiname pavojuje. Ir netgi žinodama, kad jos vaikas iš prigimties atsilikęs, silpnai besivystantis, neteikiantis vilčių, o svetimas vaikas protingas, geras, išsivystęs; netgi žinodama, kad kitas vaikas vienintelis šeimos džiaugsmas , o jai pačiai – jau trečias, bet kuri motina priims vienintelį sprendimą. Manau, kiekvienam tampa akivaizdu, kad, kokie bebūtų argumentai, kiekviena motina pirmiausiai gelbėtų savo vaiką. Tai taip natūralu mūsų egoistiškai prigimčiai, kad mes net nesusimąstome apie tai.

Taip liūdna aplinkui matyti pasaulį, neturintį meilės ir pripildytą tik asmeninės naudos siekio. Vis dėlto negali būti daug triukšmo dėl nieko. Ne, negali. Įdėmiai pažvelgę į mus supančią gamtą, mes pamatytume meilės kupiną pasaulį. Negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame gamtos lygmenyse. Tai vienintelis visur veikiantis įstatymas. Būtent absoliučios meilės kodeksas sudaro pagrindą bet kurios visa supančios tikrovės dalies balansui sukurti. Pažiūrėkite į savo kūną ir užduokite sau klausimą: kaip jis funkcionuoja? Kas leidžia jo ląstelėms, organams, sistemoms būti kartu? Meilė. Visiškas atidavimas visam organizmui ir minimalus gavimas savai egzistencijai. O mes juk galvojome, kad niekas, išskyrus žmogų, mylėti nesugeba. Kaip gali ,,besmegenė“ organizmo ląstelė mylėti? Štai todėl ji ir gali paklusti vientisam įstatymui — mūsų savanaudiško proto nebuvimas joje leidžia tokią permainą. Patibūdama egoistiška, ląstelė jaučia visą organizmą ir ,,supranta“, kad kūno bei jos pačios gyvybei palaikyti šis būdas yra vienintelis.

Ar reikalinga mums tokia meilė? Ji ne reikalinga mums — ji mums tiesiog būtina! Kaip nenutrūkstamai ir pastoviai veikia mūsų pasaulio gravitacinės traukos dėsnis, pradedant žmogaus kūnu ir baigiant jo atomais, taip ir meilės dėsnis pastovus, tik truputį galingesnis. Mes jau turime galimybę stebėti šio dėsnio netaikymo visuomenėje padarinius ir esame pajėgūs daryti išvadas. Priešingu atveju gyvenimas privers jas padaryti.

Privalome dar sykį susimąstyti apie šią sąvoką ir nuo pat pradžių atmesti visus meilės stereotipus su visa jos romantika, ,,aukojimusi”, liūdesiu ir džiaugsmu. Būtina atkurti viską, ką tiktai galime susieti su meile, ir paviešinti šią informaciją kaip neturinčią nieko bendra su tikra ir vienintele egzistuojančia meile. Tai ir bus ieškojimų atspirties taškas, kuriuo remdamiesi mes pajėgsime ištaisyti vienintelę ,,suskaldytą” visatos dalį — žmonių tarpusavio santykius.

Dmitrij Turlaj

Vis rečiau susėdame kartu su šeima, draugais, artimaisiais. Šios retos akimirkos kužda apie meilę, tokią trokštamą ir tolimą, kurios niekaip nerandame, nepažįstame ir negalime pasiekti. Kas yra ta tikroji meilė ir kokiu būdu jos įmanoma pasiekti?

Ar galima iš tikrųjų mylėti kurį nors vieną objektą, o kito – ne? Juk kai pykstame ant ko nors, tai jaučiamės pykstantys ant visų – viso pasaulio. Meilė – tai jausmas ar savybė? Jei jausmas, tai jaučiu tai, kas vyksta, ir tiek – aš nieko su tuo negaliu padaryti. Jeigu savybė, tai, visų pirma, turiu sužinoti, kas tai per savybė ir stengtis ją atitikti.

Jei tai aukščiausia savybė, ji turi būti tobula, nepaperkama. Jei joje yra bent kažkoks trūkumas, bent lašelis nepasitenkinimo, kritikos, vadinasi, netobula. Meilėje sau kritikuojame kitus, meilėje kitiems kritikuojam save. Kritika kitiems, aplinkai yra beprasmė, nes mes kitų žmonių negalime ištaisyti. Save galiu pakeisti. Taigi kritika sau – tikslinga, kaip kad kelio ženklas, man nurodo mano trūkumą tobulo pasaulio (kurio noriu pasiekti) atžvilgiu. Jį taisydamas palaipsniui savo savybėmis artėju prie meilės savybės.

Mes taip ypatingai, taip sudėtingai sudaryti, kad nepasieksime meilės nei vyrui ar žmonai, nei tėvams, vaikams, aplinkiniams, žmonijai, Kūrėjui, jei visa tai nesusivienys!

Mes vystomės taip, kad mūsų prigimtis neleis mums mylėti tik kurį nors vieną konkrečiai. Žmogui atrodo, kad jis myli savo vaikus, žmoną, gal dar kokius nors draugus. Vis dėlto galiausiai jo meilės iliuzija visur patiria fiasko. Žmogus mato, kad jo meilei nuolat ko nors trūksta, kažkas griūna, ir jis atsimuša į sienas – su visu savo noru mylėti. Bet kodėl?!

Todėl, kad mes norime būti mylimi, o ne mylėti patys. Bandome mylėti žmogų – nepavyksta, nusiviliame – perkame šunį. Tas neklauso – auginame gėles. Šios vysta – kolekcionuojame akmenis. Visa tai mūsų egoistiškos meilės sau klajonės. Juk mes norime, kad aplinka mums paklustų, mūsų nekritikuotų, laikytu tobulais. O yra atvirkščiai – „laimingas ne tas, kurį mylį, o tas, kuris myli“.

Iš tiesų mylėti reiškia mylėti viską, kas tik yra: Kūrėją, žmoniją, pasaulį, artimus ir tolimus žmones kaip vieną visumą – tik taip galima pasiekti meilę. O kitaip, ji neįmanoma – gal ir nemalonu tai girdėti, bet taip yra.

Be to, mes manome, kad meilė – tai kažkas tokio labai aukšto, plevenančio debesyse. O iš tiesų meilė – tai gyvūnas, savybė, be kurios neįmanoma „kūnų“ sąjunga. Jeigu mes norime išauginti šį gyvūną, gyvenantį tarp mūsų ir vadinamą „meile”, tai mums reikia jį pašerti „tarpusavio nuolaidomis”.

Nusileidžiu tau – truputį „pašeriu“ mūsų meilę, ir ji storėja. Po to tu man nusileidi – ir taip mūsų meilė auga. Kadangi mes visi egoistai, tai yra vienintelis veiksmas, kuris gali padėti mums išauginti meilę.

Reikia mokytis nusileisti! Egzistuoja tik du meilės principai: pirmasis – meilę pagrįsti nuolaidomis, antrasis – ji gali būti tik visuotinė, ir, ją suvokus, bus įgyvendinta ir kiekviena individuali meilė…

(Straipsnis paruoštas pagal filosofijos mokslų daktaro Michaelio Laitmano paskaitų medžiagą.)

Vincas Andriušis

Amerikiečių psichologas Leil Laundes ištyrė, ko mes ieškome partneriuose. Jis vyrams ir moterims pasiūlė atsakyti į šešis identiškus klausimus. Buvo apklausta 15 000 žmonių. Štai patys dažniausi žmonių atsakymai:

1. Kaip svarbi yra išvaizda?

Vyrai: „Labai svarbi“; „Jeigu moteris neturi kitų teigiamų savybių, aš liksiu abejingas jos išvaizdai“; „Visada didžiuojuosi, kai einu į pasimatymą su gražia moterimi “; „Velniškai svarbi. Pameluočiau, jei atsakyčiau kitaip.“

Moterys: „Ne per daug svarbi“; „Man nereikia, kad jis būtų tipiškas gražuolis, tačiau mėgstu valingus vyrus“; „Ne per daug svarbi, bet man patinka, kai vyras turi gražų kūną.“

2. Kaip svarbi materialinė padėtis?

Vyrai: „Visai nesvarbi “; „Puiku, jei ji turi pinigų, tačiau iš esmės man tai nerūpi “; „Man nelabai patiktų, jei mūsų pažinties pradžioje ji paprašytų manęs pinigų, bet šiaip, nesvarbu kiek ji uždirba.“

Moterys: „Aišku, aš netekėčiau tik dėl pinigų, tačiau norėčiau, kad vyras uždirbtų daugiau už mane “; „Dabar jau nesvarbu, kas uždirba daugiau, bet man atrodo, kad aš šiek tiek senamadiška“; „Žinoma, svarbu.“

3. Kaip svarbi socialinė padėtis ir autoritetai?

Vyrai: „Tai nėra svarbu“; „Niekada apie tai negalvojau“; „Nenorėčiau, kad ji būtų blogos reputacijos, tačiau moteriai nebūtina turėti aukštą socialinę padėtį.“

Moterys: „Tai priklauso nuo to, kaip jūs suprantate, kas yra socialinė padėtis. Norėčiau, kad jis būtų gerbiamas žmogus“; „Jei jis padorus vyras, jis tai būtinai turi, ar ne?“; „Mane traukia žmonės, turintys valdžią.“

4. Kaip svarbu intelektas ir žinios?

Vyrai: „Man patinka, kai moteris yra protinga“; „Nekenčiu kvailų“; „Noriu, kad mano moteris būtų protinga, tiksliau, truputį kvailesnė už mane“; „Norėčiau, kad ji būtų protinga, tačiau nedemonstruotų savo proto.“

Moterys: „Labai svarbu“; „Protas man – labai svarbu“; „Išsilavinimas ne toks svarbus, bet norėčiau, kad vyras būtų praktiškas“; „Norėčiau žinoti, kad jis pakankamai protingas, kad pasirūpintų savo šeima“; „Turiu magistro laipsnį, tad norėčiau, kad jis būtų ne žemesnio laipsnio nei magistras.“

5. Kaip svarbūs socialiniai įgūdžiai?

Vyrai: „Taip, man patinka, kai mergina yra asmenybė. Man svarbiausia – asmenybė ir išvaizda“; „Noriu, kad su ja būtų smagu“; „Žinoma, aš nenoriu, kad ji darytų man gėdą visuomenėje“; „Aš verslininkas, todėl norėčiau, kad mano žmona mokėtų priimti svečius.“

Moterys: „Jam nebūtina visą laiką juoktis, bet man patinka vaikinai, su kuriais bendrauti labai lengva“; „Man svarbu gebėjimas elgtis visuomenėje. Mane pykina nuo vyrų, kurie nežino, kurią šakutę paimti“; „Asmeninės savybės – tai labai svarbu.“

6. Kaip svarbus charakteris?

Vyrai: „Labai svarbus.“

Moterys: „Labai, labai svarbus“; „Tai tikriausiai pats svarbiausias dalykas.“

Visa tai, žinoma, labai įdomu, pasakysite jūs, bet kaip gi meilė, aistra ir burtai, nejaugi tai visiškai nesvarbu ir viskas paremta tik tiksliu apskaičiavimu ir pragmatizmu?. Labai gaila, juk taip norisi kažko kito…

Viena vertus, jūs visiškai teisūs – žmogui būdinga siekti kažko kilnaus, gražaus. Tuo žmogus ir skiriasi nuo gyvūno.

Kita vertus, mumyse yra dalis gyvūno – mūsų kūno instinktai ir kitos savybės, būdingos gyvūnų pasauliui. Todėl viskas, kas susiję su mūsų gyvūnine dalimi, yra nuspėjama ir programuojama. Tai aiškiai matyti dresuojant gyvūnus.

Jei grįšime prie apklausos, matysime, kad, atsižvelgiant į respondentų skaičių, galima atsekti kažkokį reikalavimo gyvenimo partneriui modelį, iš dalies suformuotą žmogų supančios aplinkos.

Lygiai taip pat vyksta ir formuojama individuali būtybės elgsena gyvūnų pasaulyje, ypač kur išvystyti socialiniai santykiai tarp klano narių, bandos ir taip toliau, kur dauguma formuoja augančios kartos elgesio modelį. O jaunimėlis, savo ruožtu, mokosi iš tų pavyzdžių, kuriuos suteikia suaugusieji.

Taigi gyvūninė dalis žmoguje – visiškai programuojama, formuojami tam tikri vyrų ir moterų elgesio modeliai.

Bet vis dėlto aš – žmogus ir skiriuosi nuo gyvūno, o mano elgseną diktuoja ne tik instinktai. Mes visada svajojame apie meilę, ieškome jos, darome daug klaidų, sukuriame labai daug problemų savyje ir aplinkiniams…

Ir visa tik todėl, kad manęs, tavęs, jo netenkina tik gyvūninis egzistavimas. Visuose šiuose ieškojimuose stengiamės priversti mylėti mus, mokomės mylėti patys, bet, deja, amžinos meilės receptas dar nežinome.

Ką daryti? Galima nieko nedaryti ir laukti, kol mus kur nors nuneš gyvenimo tėkmė, ir su kiekvienu gimimu pradėti savo paiešką iš naujo…

O galima užsibrėžti tikslą ir surasti amžinos meilės receptą! Bet kaip ir kur reikia jo ieškoti? Tiek visko primaišyta mūsų pasaulyje: čia ir ezoteriniai metodai, ir psichologiniai patarimai… O kiek pinigų taip uždirbama, kaip daug spekuliuojama mūsų norais…

Kaip išsirinkti tą teisingą kryptį, kuri iš tikrųjų padės surasti amžinosios meilės receptą? Atsakymas glūdi kiekvieno iš mūsų viduje, svarbiausia nepamiršti, kad mylėti gali tik žmogus. Vadinasi, būtent žmogus mumyse galės atvesti mus prie šio brangaus recepto. Svarbiausia auginti savyje žmogų, kuris taptų mūsų vienintele dalimi, o gyvūninę dalį savyje turėtume suvokti ne daugiau kaip drabužius ir maistą, palaikančius mūsų gyvastį ir reikalingus tik užsibrėžtiems tikslams pasiekti.

Anna Rusakova

Įdomų eksperimentą atliko amerikiečių mokslininkai. Tyrimo objektas buvo 30 studentų: 15 vyrų ir 15 moterų, kurių meilės santykiai buvo ką tik užsimezgę, praneša telegraph.co.uk.

Eksperimento dalyviams, rankose laikantiems šilumos daviklį, buvo rodomos jų partnerių nuotraukos. Tuo pačiu metu į tiriamųjų delnus buvo siunčiamos mažos skausmo dozės. Studentų smegenų skenavimas magnetiniu rezonansiniu tomografijos prietaisu parodė, kad mylimo žmogaus nuotraukos sukelti įspūdžiai veikia kaip nuskausminamoji priemonė, kaip nuskausminatys vaistai.

Tyrimui vadovaujantis Stenfordo universiteto medicinos centro Skausmo valdymo skyriaus vadovas daktaras Šonas Makki (Sean Mackey) paaiškino taip: „Žmonėms šioje aistringoje, akinančioje meilės fazėje vyksta stiprūs nuotaikos svyravimui, turintys įtakos skausmo pajutimui“.

Plėtojant amerikiečių mokslininkų teoriją, galima prieiti paprastos išvados: aistrai, kuri, kaip žinome, greitai praeina, išnykus, automatiškai dingsta nuskausminamasis poveikis. Kyla klausimas, į kurį mokslas kol kas neturi atsakymo. Ar yra būdas neprarasti jausmų, turinčių tokią didžiulę galią?

Kadangi pagrindinis pažinimo principas – savybių tapatumas, o meilės savybė, kaip ir visos kitos, yra tobula ir pastovi, tai mums reikia pastovumo siekiant jos pastovumo. Tam reikia įsisąmoninti jos būtinybę, pažinti jos siekimo principus ir metodiškai jų laikytis.

Redakcija

Geriausias metų laikas – tai pavasaris, o geriausia pavasario diena – kovo 8-oji. Šią dieną mes stengiamės padaryti mūsų moteris laimingas, ir jos nuolankiai sutinka su tuo. O kai laiminga moteris, tai su ja kartu laimingas ir visas pasaulis.

Aš svarstau iš vyro pozicijos, o vyrui gyvenimas be moters yra tuščias, ir man norisi, kad moters laimė neapsiribotų viena diena metuose. Jeigu mano moteris nebus laiminga, tai ir aš neturėsiu ramybės. Ir atvirkščiai: jeigu nelaimingas vyras, tai jo moteris nebus rami. Mes – vienos visumos dalys ir tiesiogiai priklausome vienas nuo kito.

Knyga „Zohar“, aprašanti dvasinę pasaulio sandarą, vyrą ir moterį kartu vadina dvasiniu indu. Šiame inde vyras atstoja kakliuką, per kurį patenka dvasinė energija, o moteris – šią energiją surenkantį dugnelį.

Bet kodėl taip mažai laimingų porų? Konfliktai, pretenzijos ir netgi išsiskyrimas – visa tai sutinkama dažniau, nei harmonija ir tarpusavio supratimas. Ir meilė nepadeda. Pradžia visada romantiška. Įsimylėjėliams užauga sparnai, ir atrodo, kad taip bus visada. Bet anksčiau ar vėliau tai praeina, ir šeimyninio gyvenimo kasdienybė užgesina jausmų likučius.

Jeigu meilė praeina, tai nebuvo tikroji meilė. Įsimylėjimas taip stipriai yra sumišęs su seksualinio potraukio hormonais, savimyla, pavydu, noru turėti, jog visiškai aptemdo protą. Kol meilės euforija nepraeina, mes nieko nežinome vienas apie kitą. Mūsų sąmonės ekrane atsispindi vien tiktai asmeniški jausmai.

Romantiškos pažinties pradžioje įsimylėjėlių akimis matomas vaizdas, gali stipriai skirtis nuo to, kurį vėliau pamatys blaivus nusivylimo žvilgsnis. Gamta nemėgsta disharmonijos. Ji, energijos, švelnumo, įkvėpimo ir gyvenimo pilnatvės formoje, duoda žmogui nuostabią dovaną laikinai tam, kad susipažintume ir susilauktume palikuonių. Po to euforija dingsta, vienas kitam teikiamos malonės naujovė išnyksta, kurių vietą užima jausmų nuovargis ir neišvengiamas nusivylimas.

Gamta atliko savo vaidmenį, ir ateina laikas žmogaus veiksmams. Reikia ieškoti naujo požiūrio vienas į kitą, naujo suvokimo, naujos atsakomybės. Tada ir iškyla meilės klausimas. Ar įmanoma ji dabar, kai jos nebepalaiko hormonai?

Vyras ir moteris vienas kitam yra reikalingi ne seksui, ne vaikų gimdymui ir auklėjimui, ne bendram namų ūkiui, psichologiniam palaikymui ar pan. Jie, aišku, gali išsaugoti savo sąjungą šių gamtinių poreikių tenkinimo pagrindu. Jie gali draugauti ir padėti vienas kitam. Bet jeigu jie nori įkvėpimo ir meilės, tai turi ieškoti jų aukštesnėje, nei sutuoktinių ar meilužių lygmuo, plotmėje.

Tokia bendra paieška suartina žmones žymiai labiau, nei bet kas kita, ir padeda tapti iš tikro vieninga siela, vieningu dvasiniu indu, galinčiu pastoviai pildytis tikrąja meile. Šito mums visiems ir linkiu kovo 8-tąją!

Michail Aršavskij