2011 m. Europa prisimins kaip metus, kai euras iš šviesios svajonės virto košmaru, – inopressa.ru cituoja The Guardian apžvalgininką Saimoną Tisdolą. Jo nuomone, 2012 m. bus dar blogesni, jeigu 26 ES šalys negalės suderinti šalių biudžetų ir valstybinių skolų reguliavimo detalių. Legendinė „prancūzų ir vokiečių ašis“ gali nuo spaudimo trūkti, ir tai reikš euro zonos pabaigą.

Nuo 2011 metų balandžio visos europiečių pastangos susidoroti su finansine krize ne tik nedavė teigiamų rezultatų, bet ir  baigėsi visišku pralaimėjimu. Apie tai rašoma The Wall Street Journal straipsnių „Kas skiria Europą“ cikle.

Viso periodo metu euro zonos šalių atstovai niekaip negalėjo susitarti, kas ir kaip turi apmokėti Graikijos gelbėjimą nuo bankroto. Gilėjanti krizė išklibino Ispanijos ir Italijos vertybinių popierių vertę. Graikijos ir Italijos premjerų atsistatydinimas, jų pakeitimas ryžtingesniais lyderiais reformatoriais, perėjimas prie kietos fiskalinės politikos taip ir nesugrąžino investuotojų pasitikėjimo euro zonos šalims.

Rožinė svajonė apie Europos vienybę sudužo neišsprendžiamuose prieštaravimuose tarp Pietų Europos šalių skolininkių ir jų prasigyvenusių partnerių iš Šiaurės Europos. Valstybių lyderių nesugebėjimas susitarti tarpusavyje lemia 330 milijonų žmonių pragyvenimo lygį. Būtent tiek europiečių dalyvauja unikaliame eksperimente su euru.

Aleftina Posternak

Kartu su skubiu simptomų šalinimu krizė gali tapti esminių permainų žmonių visuomenėje pradžia.

Negalavimo simptomų pasireiškimas medicinoje – pozityvus reiškinys, nes leidžia nustatyti ligą ir pradėti ją gydyti. Tas pats pasireiškia ekonomikos moksle. Finansinė-ekonominė krizė tapo globali, tačiau šiame etape dar sunku įvertinti jos pasekmes ir per anksti daryti patirtų nuostolių suvestinę. Juk krizės pabaigos dar nematyti.

Aišku, dabartinė padėtis yra tiesioginė 2008 metų krizės pasekmė. Pasaulis susidūrė su rimčiausiu iššūkiu nuo praeito šimtmečio Didžiosios depresijos laikų. Krizės pasekmių dar negalima įvertinti, nes ji toliau vystosi ir įgyja vis naujų formų. Daug kas dabar priklauso nuo mūsų visų. Kaip į krizę reaguos vyriausybės, centriniai bankai, tarptautinės finansinės organizacijos, korporacijos bei paprasti žmonės? Ar sugebės išsiaiškinti jos priežastis ir padaryti teisingas išvadas? Visa tai labai stipriai lems mūsų ateitį.

Vadinasi, į pasaulinę krizę galima žiūrėti kaip į galimybę – žmonijos galimybę pasidaryti nuodugnius, visapusius ir teisingus tyrimus. Galų gale galime išsiaiškinti, kas vyksta pasaulinėje ekonomikoje, globalioje finansų sistemoje, socialiniuose ir ekonominiuose santykiuose, versle, šeimoje. Būtent krizinė padėtis, o ne prieš ją buvusi euforija padės mums suprasti, kas vyksta iš tikrųjų.

Redakcija

Nuomonė (J. Glinskis, teisės mokslų daktaras, profesorius): nemotyvuota baimė, apokalipsinės prognozės, depresija – visa tai lydi mūsų šiuolaikinį pasaulį

Tiesa apie homo sapiens

Smurtas lydi žmoniją visą jos vystymosi istoriją.

„Kokia žvėriška žmogžudystė!“ – sušunkame mes, išgirdę apie smurtą. Be to, mes įžeidinėjame žvėris: žudynės tarp tos pačios rūšies gyvūnų – retenybė. Gyvūnų skleidžiamas kapituliacijos signalas nedelsiant nutraukia grumtynes. Dviejų vilkų kovoje pralaimėtojas atkiša gerklę laimėtojui, ir kova tuoj pat baigiasi. Taip gamta gina biologinę rūšį nuo susinaikinimo. Agresija būdinga visiems gyviems organizmams, smurtas – tik žmogui. Žmogus yra vienintelė gyvybės rūšis, kurios kova turi naikinamąjį pobūdį.

Žmogaus sužvėrėjimas. Visus veiksmus žmogus atlieka siekdamas patenkinti savo poreikius: gyvybinius (maisto, gėrimo, giminės pratęsimo), socialinius (statuso, prestižo, savigarbos), dvasinius (gyvenimo prasmės paieškos, egzistavimo tikslo, žinių siekio, kūrybos, tarnavimo kitiems žmonėms).

Mums padės globalizacija. Globalizacijos sąvoka apima daugiareikšmiškumą. Nors ekonomikos, kultūros, etninių grupių mainai vyko visada, tačiau visuotinis šių procesų  pobūdis tapo galimas tik atsiradus modernioms ryšio priemonėms. Taigi globalizacija prasidėjo XX amžiaus viduryje.

Globalizacija – visą pasaulį apimantis procesas, kuris vystosi nepriklausomai nuo mūsų norų ir net prieš juos. Rusijos politikos sluoksniuose kyla idėja atsispirti globalizacijai, kovoti už daugiapolį pasaulį. Deja, dėsningi, objektyvūs socialiniai pasauliniai procesai nepriklauso nuo politikų ar liaudies valios.

Puikus naujas pasaulis. Geriausi žmonijos atstovai visada siekė įgyvendinti idealios visuomenės projektą, bet mes vis artėjame prie susinaikinimo.

Kuo nuraminsime širdį. Visose šalyse visos žiniasklaidos priemonės, šeimos, mokytojai, politikai turi ugdyti visuotinį supratimą to, kad mes visi – vienos Žemės gyventojai.

„Mūsų planetos reguliavimo sistemos elementas yra pats žmogus, galintis aktyviai formuoti savo ateitį.“
Allyn Abbott Young, amerikiečių ekonomistas

Kainų augimas, paklausos kritimas, gamybos sumažėjimas, valstybės iždo išeikvojimas, socialinių programų nevykdymas, agresyviai nusiteikusi visuomenė –  tai nepilnas sąrašas to, kas vyksta. Jį papildo visiškas ekspertų sutrikimas: ką daryti toliau? Nes dabartiniai procesai neaprašyti nė viename ūkio ir visuomenės valdymo modelyje.

Egzistuoja tokia įdomi mokslinė koncepcija: sistemos savireguliacijos teorija. Ji teigia, kad gyvybė Žemėje yra padalyta į keletą sistemų: biologinę, socialinę, ekonominę. Ir visiškai neįtikėtina tai, kad bendra tarp jų yra gebėjimas pasipildyti, keistis, vystytis, tvarkytis iš vidaus. Sistemų teorijoje tai vadinama savitvarka. Sistemoje atsiranda naujos taisyklės ir elgesio programa, kuri verčia sistemą vystytis. Pavyzdžiui, žmogaus imuninė sistema gali kurti naują atsaką į tam tikros rūšies poveikį, su kuriuo jai anksčiau neteko susidurti. Žmogaus smegenys gali priimti naują informaciją ir paversti ją visiškai naujomis mintimis.

Štai kas yra įdomiausia: jei sistema tampa tiek griežta, kad nebegali toliau vystytis, reiškia, vystymasis baigėsi, ir ilgainiui ji yra pasmerkta žūčiai. Ateities nebuvimas sistemos viduje atima savitvarkos galimybę.

Tai būtent ta būsena, kurioje dabar atsidūrė žmonija. Taigi vienintelis mūsų rūpestis yra naujo vystymosi impulso, įliesiančio „šviežio kraujo“ į žmonijos gyvavimą ir suteiksiančio jai naują gyvenimą, paieška. Kaip tai padaryti?

Sistemai iš vystymosi sąstingio išjudinti reikalingi atitinkamos formos komponentai. Jie išvardinti toliau:

1. Pati sistema, t. y. visa žmonija, – kaip tarpusavyje susijusių kintamųjų vertybių rinkinys. Bet koks poveikis, nukreiptas į sistemą, keičia kintamųjų ryšius, o taip pat jų jėgas ir kryptį. Mes nagrinėjame žmoniją kaip egoistinių ryšių tarp žmonių sistemą, todėl aišku, kad tokiai sistemai iki pusiausvyros dar toli.

2. Energija, galinti aprūpinti sistemą pastoviais ryšiais. Šios energijos šaltiniu turi tapti altruistinė informacija, kokybiškesnė už tą egoistinę, kurios valdoma vystosi visuomenė. Jos užduotis yra paveikti sistemą, platinant altruistinę, davimo artimui idėją, siekiant sumažinti žmonijos egoizmą ir pakeisti ją į gerąją pusę. Šis poveikis geras tuo, kad siekiama pertvarkyti sistemą, kurios funkcionavimas vis silpnėja dėl laipsniško smukimo į stagnaciją ir sumaištį. Tokios būsenos simptomai aprašyti straipsnio pradžioje.

3. Grįžtamasis ryšys. Altruistinių idėjų įdiegimas į sistemą yra savarankiško pasirinkimo galimybės sukūrimas. Pasirinkimas, altruistinio ryšio formos pripažinimas, nustato ir generuoja grįžtamąjį sistemos ryšį šaltinio atžvilgiu. Šis ryšys nebūtinai turi būti tiesioginis, matomas ar jaučiamas, tačiau pakitimai paveikia sistemą ir taip kaičia ją į gera. Grįžtamasis ryšys – tai kokybiškų sistemos pokyčių rezultatas, signalas, kad „yra kontaktas“, nukreiptas į poveikio šaltinį. Tai susitarimas dėl bendradarbiavimo, solidarumo tam, kas yra sistemoje.

Vienintelis būdas paveikti sistemą yra „auklėjamasis“ procesas, kuriame „mokytojas“, darydamas poveikį „mokiniui“, priveda jį prie savarankiškumo. Altruistinė rūpinimosi artimu idėja altruistinėmis mintimis glumina pasyvią terpę, suaktyvina joje vienintelę įmanomą integralaus ryšio tarp visų sistemos dalių technologiją.

Būtent altruistinis bendravimas visuomenėje gali sukurti visų jos elementų pusiausvyrą: iš naudos sau gavimo kitų sąskaita  – į savęs atidavimą kitiems. Antrasis metodas vadinamas vienijimusi. Tai iš esmės kitoks santykis su pasauliu. Informacija, kuria keičiamės, visiškai kitokia, kitoks ir mūsų pasaulio pažinimas. Tuomet galime atrasti naujus reiškinius, prieštaraujančius atrastiesiems, kol buvome individualistai.

Civilizacijai, pasiekusiai kritinę globaliąją padėtį, reikia naujo žinių šaltinio, kuris skiriasi nuo šiuolaikinio mokslo žinių. Jei neatsiranda iš esmės nieko naujo, tai visos egzistuojančios ligos komplikuojasi. Dabar matome, kad žmonija kaip vieninga egoistinė sistema jau artėja link akimirkos, kai tolesnis egoistinių santykių formos egzistavimas neišvengiamai prives prie susinaikinimo. Taigi sistemos taisymas yra kiekvieno iš mūsų sąmonės keitimas. Vadinasi, priešiškumą bendradarbiavimui, solidarumui turime keisti į rūpinimąsi savo artimu.

Mūsų tikslas neturi būti tik momentinis rūpestis, bet taip pat ir mūsų egzistencijos esmės išaiškinimas. Aplinkos, kurioje gyvename, analizė ir jos tobulinimas per altruizmą – viskas dėl artimo – pakeis mus pačius. Nerimaudami dėl būsimų kartų, besirūpindami jomis, tampame geresni, atsakingesni, dabartinį pasaulį keičiame į gera. Tam tikra prasme tai ateities sandoris: šiandieną kuriama sklandaus perėjimo į kitą pasaulio modelį, naujų santykių tarp žmonių galimybė.

Didžioji XX a. ketvirtojo dešimtmečio ekonominė depresija buvo egoizmo vystymosi dalis, tarpinis šio proceso nuosmukis. Dabar viskas kitaip. Baigiasi visi egoistinio pasaulio resursai. Reikia kažko imtis.

Vlad Rutus                                                                                                                     

„Na kodėl gi mane turi „kasyti“ tai, jog kažkas ten Amerikoje bankrutavo? Svarbiausia, kad aš turėčiau ką paryt, gerą „tačkę“ garaže, teliką krepšiniui žiūrėti, na, dar turėčiau su kuo ir už ką į kokį barą ar tūsą savaitgaliais nueiti. O ką ten Amerika – kitas pasaulio kampas. Man sako: tau gi reiks šiame pasaulyje gyventi ir tavo vaikams – nu ir kas? Aš juk net negaliu suprasti iš ko ir kaip šitas pasaulis sulipdytas. Tai ko man jaudintis dėl to, kas vis tiek nuo manęs nepriklauso? Na, net jei ir norėčiau, ką aš galiu padaryti prieš ekonominę krizę? Krizė yra krizė – stichinis reiškinys. Tai geriau nekišti nosies į tuos reikalus, džiaugtis tuo ką turiu ir negadinti sau nervų dėl visokių man nesuprantamų nesąmonių. „

Maždaug taip mes svarstome per TV žinias išgirdę apie plintančią ekonominę krizę ir Amerikos bankų bankrotą. Ir iš pirmo žvilgsnio, mes teisūs – ką gali vienas žmogus čia padaryti? Geriau slėptis kuo toliau nuo šių absurdų ir nesikišti. Tačiau ne viskas taip paprasta.

Pavyzdžiui, paimkime tipinį mūsų jaunuolį vardu Rička. Rička Paskola buvo kietas ir norėjo kietai gyventi. Ekonominis pakilimas šalyje pasiūlė gerą darbą, nekilnojamo turto agentūra naują ir modernų butą, autosalonas prestižinį automobilį, Amūras gerą žmoną, žmona vaikus, o BANKAS PASKOLĄ PALANKIOMIS SĄLYGOMIS.

Bet štai visai ne į temą Amerikos bankų sistemą užklupo krizė. Anksčiau Ričkai į galvą net nešovė mintis, kad įvykiai tolimoje Amerikoje gali supainioti jo asmeninius planus. Tačiau Amerikos bankų krizę lydintis paskolos brangimas, butų pigimas, pinigų nuvertėjimas, kadrų mažinimas priverčia Ričką palikti brangią žmoną, mylimus vaikus ir Anglijoje įsidarbinus žuvies perdirbimo įmonėje už ten numatytą minimumą, kartu su likimo draugais nuomojamame ne ypatingai moderniame bute, trumpomis laisvalaikio akimirkomis stebėti žinias ir tolimiems bei nepažystamiems amerikiečiams visa savo širdimi linkėti kuo geriausios kloties kovojant su ten kilusia krize, laikant už juos kumščius, kaip už mylimiausią savo krepšinio komandą.

Ričkos Paskolos istorija gerai iliustruoja faktą, jog šiuolaikinėje pasaulio visuomenėje mes esame labai tampriai tarpusavyje susiję. Tai parodo, kad visa žmonija yra vienas bendras organizmas. Šiuolaikiniai mokslininkų tyrimai patvirtina, jog pasaulio visuomenė yra sudėtinga dinaminė sistema. Šiuolaikinis matematinis modelis, pavadintas chaoso teorija, teigia, jog tokio tipo sistema yra labai priklausoma nuo pirminių sąlygų ir menkiausi aplinkoje vykstantys pakitimai lemia atitinkamas pasekmes. Vienas iš chaoso teorijos pradininkų, matematikas E. Lorencas, šį reiškinį pavadino „Drugelio efektu“: net ir nežymus drugelio sparnų plazdenimas viename pasaulio krašte gali sukelti milžiniškus pokyčius kitame pasaulio žemyne…

Kokią tai turi reikšmę eiliniam žmogui? O tokią, kad jis, būdamas mažu milžiniškos sistemos elementu, gali būti kaip tas drugelis, kurio mostelėjimas sparnais paskatins globalinius pasikeitimus pasaulio visuomenėje. Reikia tiktai žinoti teisingą veikimo kryptį, kuri duotų teigiamą efektą. O tokios rekomendacijos jau egzistuoja.

Šias rekomendacijas teikia pažangiausi pasaulio mokslininkai, kurie teigia, jog šiuolaikinę ekonomiką griaunanti krizė yra neatsitiktinė. Ji yra iki šiol vykusio visos žmonijos egoistinio vystymosi pasekmė, kurio metu asmeniniai individo interesai visada viršijo kiekvieno sociumo nario atskirai, bei viso sociumo bendrus interesus.

Tačiau visa žmonija yra vienas organizmas, kurios kiekviena ląstelė yra tampriai susijusi su visomis likusiomis. Jos gerovė priklauso nuo harmoningos visų ląstelių tarpusavio sąveikos, nepagrįstos egoistine tarpusavio konkurencija.

Vadinasi, svarbiausias šios dienos uždavinys – suprasti, jog kiekvienas iš mūsų tiesiogiai yra atsakingas už visus, už pasaulio gerovę kartu ir kad išbristi iš krizės mes galėsime tiktai tada, kai kritinė žmonijos masė įgis „planetinį mąstymą“ – gebėjimą žmonijos interesus iškelti virš savanaudiškų tikslų. Kiekvienas iš mūsų turime suprasti, jog mano asmeninis poreikis gali būti realizuotas tiktai tada, kai visa socialinė-ekonominė sistema įgis sveiką ir nespekuliatyvią formą.

Savaime suprantama, kad pirmiausia atsibus tie, kurie nėra abejingi pasaulio ateičiai, kurie neramina savęs nuvalkiota fraze „po manęs nors ir tvanas“. Ką konkrečiai gali nuveikti kiekvienas iš mūsų užkertant kelią globalinei krizei, apėmusiai visą žmoniją?

Rička Paskola – ne vienintelis, kurį neramina dėl bankų sistemos krizės augančios kredito palūkanos. Jei tokių neabejingų bus daug, tai savo bendru rūpesčiu jie kiekvieną individą savaime paskatins atkreipti dėmesį į būtinybę spręsti didžiules pasaulio problemas kartu. Juk negali būti nei vienam gerai, kai aplinkui viskas griūna.

O tada, kai suvoksime savo atsakomybę už visus ir sąmoningai eisime šios atsakomybės keliu, pamiršę tai, kad globalinės problemos mums buvo tokios tolimos, nebeužkibsime ant savanaudiškumo kabliuko ir galėsime pilnai realizuoti visus savo sugebėjimus vieno bendro tikslo labui.

Ir būtent šios krizės dėka išryškėja individualių interesų griaunanti jėga bei akivaizdi globalinio mąstymo nauda. Vadinasi, šią krizę galima laikyti vaistais – nors ir karčiais, bet naudingais.

Vincas Andriušis

ES šalyse stebimas kokaino vartojimo sumažėjimas. Finansinė krizė Europos šalyse – viena iš svarbiausių šio proceso priežasčių. Kokaino kaina juodojoje rinkoje pakilo iki 50-80 eurų už gramą. Gali būti, kad šio narkotiko vartojimas jau pasiekė savo piką.

Bet tai nereiškia, kad krizė padės išspręsti narkomanijos problemą. Narkotikai – tai atitrūkimo nuo realybės priemonė. Kol žmonija neatkreips dėmesio į pagrindinę krizės priežastį – augantį žmogaus egoizmą, kuris, uždarydamas kiekvieną atskirai savo kiaute, skaido visuomenę, pažeidžia žmonių tarpusavio ryšius visose įmanomose santykių srityse, – realybė tik blogės, o brangius narkotikus keis pigesni ir pragaištingesni.

Redakcija 

Ekonominio augimo epocha ir gerovė galutinai pasikeitė į epochos kovą už išlikimą.

Dar neseniai mes plėtojome ekonomiką, tobulinome švietimą, naudojomės gamtiniais ištekliais neatsižvelgdami į pasekmes. Atrodė, kad tai truks amžinai. Bet staiga pasaulis pasikeitė ir daugybė nuolat atsinaujinančių sukrėtimų tapo šiuolaikinio gyvenimo norma.

Paaiškėjo, kad pažanga, kuria taip didžiavosi žmonija, negali būti nuolatinė.

Dėl bendros pasaulio informacinės erdvės su tarpusavyje susijusiais elementais sukūrimo smarkiai į išorę prasiveržė mūsų egoistinės savybės.

Ir dabar plėtros siekis ir gyvenimo pagerėjimas pasikeitė į rūpinimąsi dėl išsigelbėjimo. Viską, ką mes sukūrėme savo vystymosi eigoje, griūna. Mes gelbstime ekonomiką, supančią aplinką, energijos išteklius, vandens atsargas, švietimą.

Bet senomis priemonėmis išjudinti naujos ryšių sistemos, veikiančios globaliame pasaulyje, nebeišeina.

Krizė, tapusi neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi, užgriuvusi Europą, sudavė skausmingą smūgį Amerikai.

Ilgalaikių kredito reitingų JAV sumažinimas tapo pažeminimu, kokio Amerika nepatyrė nuo to laiko, kai jos doleris tapo visagalis. Ir jeigu padidinant valstybės skolą demokratams ir respublikonams pavyko suvaidinti eilinį politinės pasakos spektaklį, tai dabar ilgaamžiškumo genu besididžiuojant JAV ekonomika tapo abejotino stiprumo.

Apie kokį kreditavimą apskritai galima kalbėti esant tokioms skoloms, kurių grąžinti neįmanoma ir niekas net nesiruošia to daryti?

Pasipiktinusi reitingų kompanijos sprendimu Amerikos valdžia stengiasi morališkai palaikyti ekonomiką ir net bando suabejoti pačioms reitingų agentūroms. Juk kaip paskubėjo pareikšti JAV prezidentas B. Obama, „Amerika yra aukščiau visų reitingų“.

Bandymas veikti pagal ankstesnę schemą, kaip kad porą metų atgal, kai propagandine kampanija bandyta pasaulį įtikinti, kad ekonomikos problemos buvo tik atsitiktinių aplinkybių sutapimas ir kažkieno subjektyvios klaidos, dabar jau mažai ką jaudina.

Šlubuojanti Amerikos ekonomika nepabėgs nuo krizės. Na, o pasaulinė ekonomika, praradusi paskutinį patikimumo simbolį, tęsia savo žaidimą ir užmerkia akis į alternatyvos nebuvimą.

Svarbus paskutinių pasaulio įvykių rezultatas rodo, kad jau negalima atsiremti į „visagalį dėdę“, o reikalinga jėgų konsolidacija. Ir jei norime sukurti teisingą ekonominę platformą, tai kiekvieno interesai čia bus būtina sąlyga.

Šiandien matome, kad bet kokie planai, kuriami kiekvienoje atskiroje šalyje, yra nerezultatyvūs. Problema dar ir tai, kad ir veikti kartu kol kas neišeina dėl mąstymo stereotipiškumo ir nesuvokiamos naujojo pasaulio būsenos.

Esant tokiems ekonomikos mastams  ir gyvenimo lygio kritimui, natūralu tikėtis, kad žmonės pradės reikalauti paaiškinimų. Ir tai gali nutikti netikėtai ir dėl bet kokios priežasties.

Pavyzdžiui,  Anglijoje pakako vienos kibirkšties, kad prasidėtų riaušės, nužymėjusios naujus masinius neramumus Europoje.

Minios žmonių, įtrauktų į plėšimų ir smurto euforiją, veikė be jokių tikslų ir sukėlė anglams nustebimą ir baimę. Šiuo atveju informacija apie riaušininkus netelpa į sąvoką „žemiausi visuomenės sluoksniai“.

Jau keletą metų tęsiasi viduriniosios klasės Europoje ir Amerikoje skurdinimas, kurį dar greitina krizė. Ši situacija stumia pasaulį į naujas nepastovias būsenas.

Vis dėlto dabartiniai protestai nėra tik valdžios dėmesio atkreipimo į socialines problemas forma.

Pirmą kartą susiklostė situacija, kai geresnės ateities viltį pakeitė viltis išsigelbėti ir kažkaip išsikapanoti iš esamos situacijos: saugios aplinkos griūties, ekonomikos nuosmukio, socialinių problemų.

Tikėjimo, kad ateityje galima laukti kažko gero, praradimas sudaro tuštumą, kurią kol kas užpildyti gali tik nusivylimas ir depresija.

Tai viename, tai kitame pasaulio taške vykstantys masiniai neramumai dar nėra pati blogiausia nerimstančios krizės išraiška. Žymiausių ekonomistų ir analitikų apžvalgose vis dažniau šmėžuoja prognozės, pagal kurias globali krizė greičiausiai gali sukelti atvirą karinį konfliktą.

Juk Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai taip pat buvo pasaulinės krizės padariniai.

Ką šioje situacijoje galime pakeisti? Sprendžiant iš to, kaip pasaulyje rutuliojasi krizė, nesunku pastebėti, kad žmonija pereina į kokybiškai naują būseną. Šios būsenos dėsnis vis akivaizdžiau vertinamas kaip bendros integralios visuomenės vystymasis.

Akivaizdu, kad pagrindinis kliuvinys čia yra senojo gyvenimo modelis, pagal kurį, pagrindinis sėkmės veiksnys yra gebėjimas meistriškai apgauti artimąjį.

Taigi visi projektai, išaugę iš godumo, kylančio iš egoistiškos žmogaus prigimties, sukelia priešingus rezultatus su netikėtomis krizės apraiškomis.

Vystymosi scenarijų rašo ne finansinis elitas ir politikai, o būtinybė žmonijai pereiti į bendrą integralią bendriją. Vis daugiau yra sutinkančiųjų su tuo, kad būtina spręsti ne kažkokias lokalias problemas, o mokytis kurti naują ekonomiką ir naują visuomenę.

Ir čia turi atsiskleisti pagrindinis informacijos sistemos vaidmuo, kai svarbiausias tikslas bus nukreiptas į auklėjamąjį progresą visame pasaulyje. Juk mums būtina susitvarkyti visų pirma patiems su savimi, o tik paskui imtis pasaulio. O dėl to reikia išmokti ir suprasti mūsų vystymosi prigimtį ir atitikti jos dėsnius.

Giora Štark

Pirmąjį dvidešimt pirmojo amžiaus dešimtmetį drąsiai galime pavadinti nepasitikėjimo dešimtmečiu. Mes nepasitikime savo vyriausybe, kurią patys išsirinkome, todėl, kad ji nevykdo savo pažadų. Mes nepasitikime žiniasklaida todėl, kad ji virto masinio melo priemone.

Nepasitikėjimas persmelkė šeimyninius santykius. Sutuoktiniai sudaro santuokos sutartis, atidaro atskiras banko sąskaitas, samdosi privačius detektyvus norėdami žinoti slaptus savo antrosios pusės reikalus. Trumpiau tariant, mes nepasitikime niekuo, net draugais ir artimaisiais. Uždarome valstybių sienas, kuriame armijas todėl, kad netikime nei tuo, kas kalbama, nei pasirašytais tarpvalstybiniais susitarimais. Niekuo nepasitikėdami, mes statome tvirtoves ir seifus.

Dabar visas mokslo ir technikos progresas tarnauja mūsų tarpusavio nepasitikėjimui. Kiekviename kampe įrengiame stebėjimo kameras. Jos stebi kiekvieną mūsų žingsnį – darbe, gatvėje, banke, poliklinikoje, parduotuvėje.

Nepasitikėjimo virusas persmelkia viską ir visus, užsikrėtusiuosius juo tuoj įtraukdamas į nevykusias situacijas. Pavyzdžiui, per ekonominę krizę patekę į sunkią finansinę padėtį daugelio įmonių vadovai atleido dalį darbuotojų, o likusiesiems sumažino atlyginimus. Nemaloni, tačiau būtina ir ekonominiu požiūriu pateisinama priemonė.

Taip įvyko ir įmonėje, kurioje dirbu, tačiau po pagrindinio atleidimo dar papildomai buvo atleista dešimt žmonių, atlikusių sargybos funkciją. Vietoje jų buvo sumontuotos stebėjimo kameros. Iš likusių darbuotojų pareikalauta didinti darbo našumą. Papildomai buvo sumontuotos videokameros ir kitokia elektroninė įranga, kuri kontroliuoja produkcijos gamybos greitį kiekvienoje darbo vietoje.

Galų gale paaiškėjo, kad visos šios sekimo ir kontrolės įrangos įsigijimas, suderinimas ir aptarnavimas įmonei kainavo neįsivaizduotinai didelę pinigų sumą. Dar daugiau, vėl atsiradus užsakymų buvo paskelbta apie priėmimą į darbą – tik norinčiųjų darbuotis totalaus sekimo sąlygomis nebeliko.

Šis ir daugelis kitų panašių atvejų perša mintį, kad dabartinės krizės priežastys – ne politinės ir ne ekonominės, greičiausiai jos glūdi žmonių tarpusavio santykiuose. Nepasitikėjimas, melas, neapykanta, pavydas ir kitos savybės – mūsų tarpusavio santykių pagrindas. Jos lemia politiką ir ekonomiką bei visą mus supančią gamtą.

Atsakymo į klausimą, kodėl mes vieni kitais nepasitikime, toli ieškoti nereikia. Mes nepasitikime todėl, kad patys apgaudinėjame. Kartą per pokalbį pažįstamas verslininkas pasakė, kad jei jis su partneriu bus sąžiningas, tai bankrutuos, kad visi vieni kitus apgaudinėja. Uždaras ratas.

Rodos, verta visiems suvokti šių tarpusavio santykių ydingumą, nebemeluoti ir nebesukčiauti, ir iš karto grįš abipusis pasitikėjimas. Lengva kalbėti. O kaip iš tikrųjų? Koks apgaulės pagrindas? Pasirodo, kad apgaulės šaknys slypi mūsų egoistinėje prigimtyje. Ji visada priverčia mus iš visko gauti didžiausios naudos, tam skiriant mažiausiai pastangų.

O iš tiesų svarbu ne tai, kad mes nemokame iš anksto apskaičiuoti naudos ir nuostolių ir to pagrindu priimti teisingus sprendimus. Paprasčiausiai tokia žmogaus prigimtis. Kita vertus, mūsų egoistinių tarpusavio santykių dialektika neišvengiamai atves žmoniją prie savosios prigimties ydingumo suvokimo, tai yra prie aklavietės.

Tai ar yra išeitis iš globalaus nepasitikėjimo krizės, juk žmogaus nepakeisi?..

Išeitis – suvokimas ir noras pasikeisti. Gamta turi užtektinai jėgų savo programai, nukreiptai į mus, įgyvendinti. Gamta tik ir laukia mūsų prašymo, sklindančio iš širdies gilumos, padėti žmogui pakeisti savo santykį su aplinkiniais, nutraukti nepasitikėjimo epidemiją, vedančią į niekur.

Boris Eliasov

Iširus TSRS, plačiai išgarsėjo amerikiečių filosofo, politologo ir rašytojo profesoriaus Francis Fukuyama knyga ,,Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus“. Autorius skelbė istorijos pabaigą remdamasis tuo, kad baigėsi kapitalizmo ir komunizmo konfrontacija. Vis dėlto vėlesni dešimtmečiai įrodė šio požiūrio klaidingumą. O profesorius Fukuyama, kaip ir pridera profesoriui, buvo teisus. Dabar mes esame egoistiško žmonijos vystymosi proceso pabaigos liudininkai ir dalyviai.

Jeigu prieš 50 metų žmonija tikėjo ne tokia jau tolima šviesia ateitimi, tai šiuo metu mažai kas išdrįs su tuo sutikti. Beveik visuotinai paplitęs kitoks įsitikinimas: mes priėjome aklavietę, kurios akivaizdi išraiška yra krizė, palietusi absoliučiai visas gyvenimo sritis.

Kokia aklavietės priežastis ir kur ieškoti išeities? Iš pradžių pabandykime išsiaiškinti, kaip vyksta vystymosi procesas, pagal kokią metodiką vyksta perėjimas iš vieno lygmens į kitą.

Mes, žmonės, egzistuojame, jaučiame ir galvojame tik mus supančios realybės rėmuose, Gamtos rėmuose. Todėl naudinga įsižiūrėti, kaip lygių pasikeitimai vyksta joje.

Kaip pavyzdį panagrinėkime skystos materijos (vandens) kitimą kylant temperatūrai Gamtos sistemoje. Veikiant šilumai, suaktyvėja molekulių judėjimas viena kitos atžvilgiu ir silpsta tarpmolekulinis ryšys. Iki tam tikros ribos vandens gyvenimas ir vystymasis sistemoje šiomis sąlygomis tęsiasi, bet, dėl susilpnėjusio ryšio susikaupus neigiamoms pasekmėms, jo funkcionavimas palaipsniui apmiršta. Pasiekus 99 laipsnių temperatūrą, visa vandens masė primena suskilusių ir dar išlikusių skysčio molekulių mišinį, ir jame jau atsiranda kito – dujinio – būvio materijos dalelių. Iš šio mišinio papildoma šiluma ,,išrūšiuoja“ garų pūsleles, po to paverčia į garus jau suskilusias molekules ir, pagaliau, suskaldo likusias.

Kai nutrūkusių ryšių pasekmės viršija natūralų sistemos poreikį išsaugoti save, įvyksta galutinis skysčiams būdingų tarpmolekulinių ryšių sprogimas, ir materija iš skysto būvio pereina į dujinį. Dabar materijos savybės (temperatūra) atitinka Gamtos savybes, ir ji tęsia savo vystymąsi jau kitu lygmeniu.

Taigi:
— vienos sistemos perėjimas į kitą lygmenį vyksta veikiant daug aukštesnei sistemai;
— sistema, išbandanti šitą poveikį, ,,atrenka“ visus įmanomus variantus, reikalingus ankstesnio lygmens funkcionavimui;
— perėjimas į naują lygmenį vyksta buvusio lygmens savybių pasikeitimo būdu iki tol, kol atitinka ją veikiančios sistemos savybes.

Dabar peržiūrėsime žmogiškųjų santykių vystymosi procesą.
Iš pradžių konstatuosime keletą faktų:
— esame daug aukštesnės sistemos (Gamtos) dalis ir, būdami protingi, mes negalime nepaklusti jos įstatymams;
— esame natūraliai, pagal savo prigimtį savanaudžiai, todėl mūsų bendrą funkcionavimą ir vystymąsi lemia noras patirti malonumą, ir mūsų tarpusavio santykiai kuriami atsižvelgiant į tai.

Pirmapradės tikrovės sąlygomis elementariam išgyvenimui Gamta padiktavo žmogui nesąmoningą, instinktyvų santykių pasirinkimą pagal dominuojančią Gamtos formą. O dominuoja Gamtoje santykiai, nukreipti į bendrą visos sistemos gerovę, todėl ne sistemoje nė vienas elementas egzistuoti negali. Taigi tarp genčių nusistovėjo altruistiški savitarpio pagalbos ir abipusiškumo santykiai. Noras gauti įgavo formą (lygmenį) — gauti visų pirma genties bei gentainių naudai ir tik po to sau. Kai atsirado galimybė išgyventi ne gentyje, įsivyravo egoizmas, ir sistema ,,Žmogus“ pasirinko noro gauti formą ,,gauti tik sau ir kitų sąskaita“.

Jeigu pirmajame žmonių vystymosi etape tikslas buvo sukurti elementarias išgyvenimo sąlygas, tai vėliau vienintelis vystymosi tikslas tapo vis komfortiškesnių gyvenimo sąlygų kūrimas. Vadinasi, mūsų egzistencijos tikslas — geresnės vegetacijos sąlygų sudarymas. Visiška beprasmybė!

Per tūkstantmečius žmonija sukūrė pažangią sistemą, kurioje iki priimtino lygio pažabota mūsų egoistiška prigimtis (to paties lygmens funkcionavimo variantai). Deja, kriminalinio, ekonominio ir tarptautinio nusikalstamumo augimas absoliučiai visose visuomeninių santykių sferose liudija, kad ši sistema jau nebepajėgia susidoroti su augančiu egoizmu.

Noro gauti egoistiškojo pobūdžio vystymasis paaštrino pojūčius ir leido geriau suprasti realybę. Daug sužinojome apie Gamtą ir apie pačius save, suformavome žmonijos funkcionavimo planetų sistemos (kaip visumos) pagrindus, tačiau asmeniniu lygmeniu likome susiskaldę ir priešiški vieni kitiems. Savanaudiškas vystymasis ne tik kad neaprūpino visų normaliomis gyvavimo sąlygomis, bet ir atvedė prie grėsmės mūsų pačių egzistavimui.

Mes atsidūrėme tokioje situacijoje:
— prarastas egzistavimo tikslas;
— gamtiniai ištekliai (iškasenos, derlingos žemės, gėlas vanduo ir t. t.) tolimesniam vystymuisi esamos formos yra beveik išeikvoti;
— pasaulinė krizė įgauna nuolatinį pobūdį ir kelia savęs susinaikinimo grėsmę;
— praktiškai išsemtos funkcionavimo tęstinumo galimybės, siekimas jį išsaugoti veda prie didelių neigiamų pasekmių kaupimo.

Negyvasis, augalinis ir gyvūninis Gamtos lygmenys aklai paklūsta jos kodeksui ir nekelia klausimo apie savos egzistencijos prasmę. Žmogus pajėgus funkcionuoti ir vystytis sąmoningai. Vystydamiesi seniai paruošėme visas sąlygas pereiti į žmonijos kaip vientiso organizmo lygmenį ir drauge įsisavinti Gamtos savybes. Vaizdžiai sakant, mes jau pasiekėme 99-ąjį laipsnį ir persismelkėme sekančio vieningos žmonijos lygmens ,,burbuliukais“. Vis dėlto mumyse esantis polinkis prie blogio atkakliai priešinasi šiam perėjimui ir mes tęsiame egzistenciją noro gauti sau lygmeniu, nematydami tikslo. O Gamtoje nėra ir negali būti betikslių procesų, todėl Gamtos slegiamasis poveikis stiprėja (temperatūra didėja) — juk mes pažeidžiame harmoningą jos funkcionavimą ir vystymąsi.

Galų gale mums teks paklusti motinos Gamtos kodeksui. Tik nežinia, ar tai įvyks mums priešinantis, ar sąmoningai bendradarbiaujant. Juk iš mūsų nereikalaujama nieko neįmanomo, mes neprivalome, o ir negalime pakeisti savo prigimties — noro gauti. Mums reikia tik tarpusavyje pakeisti šio gavimo kryptį iš ,,gauti sau“ į ,,gauti kitiems“. ,,Tarpusavyje“ reiškia pradėti rūpintis vieniems kitais. Tokioje sistemoje noro gauti (malonumo) pripildymas nenutrūkstamai tekės (bus jaučiamas) iš vienų kitiems. Apimties ir laiko atžvilgiu malonumas kiekvienam taps begalinis.

Tam privalome tik nustoti priešintis Gamtos poveikiui. Šiam pasipriešinimui sustabdyti reikia suvokti tą polinkį prie blogio, kuris yra mumyse (vadinamas egoizmu, noru gauti tik sau) ir priešinasi visų mūsų susijungimui į vieną kūną, bei panorėti liautis sekti paskui jį. Tai viso labo tik psichologinis pasikeitimas.

Noras gauti dabartine forma ,,gauti sau“ negali toliau egzistuoti, nes viską jau gavo. Jis sutiks paklusti gavimo taisyklėms ,,gauti kitiems“ lygmeniu, nes tai vienintelė galimybė pratęsti egzistenciją. Juolab kad vieną kartą, tegu ir instinktyviai, bet jau buvome šiame norų lygmenyje žmonijos kūdikystėje. Dabar mes galime ir privalome pereiti į jį sąmoningai, savarankiškai. Būtent tuo mes ir skiriamės nuo kitų Gamtos lygmenų — savarankiško pasirinkimo galimybe, pasirinkimo iš apačios, o ne diktuojant iš viršaus. Ir tada akimirksniu gausime trūkstamą 100-ąjį laipsnį, persikelsime į naują funkcionavimo lygmenį ir pratęsime vystymąsi eilinio, kol kas mums absoliučiai nežinomo lygmens link. Tik nuo mūsų pasirinkimo priklauso, ar šis paskutinis laipsnis bus maloniai laukiamas, ar skausmingai ir negailestingai naikinantis.

Danielis Popelis

Šiuolaikinėje tragedijoje žūsta ne herojus, žūsta tauta.

Josifas Brodskis

Pasaulyje visi nekenčia visų. Ant krauju aptaškyto, nuo kančių susigūžusio rutulio kasdien trypčioja kariškiai ir prekybininkai, politikai ir kultūros veikėjai, sekliai ir banditai. Visi susieti abipusės agresijos. Kitų kvailystės išmušamos tik kumščio jėga ir dolerių kiekiu. Į kokią gyvenimo sritį bepažvelgsi, tuoj pat įsikniaubsi į žiaurumą, pavydą, sadizmą, beteisiškumą. Sotus alkanam ne draugas, o ponas…

Mus supančios tikrovės ypatumai akivaizdūs. Pasaulinis pūlinys gilėja ir juoduoja. O mes vaikštinėjame, lyg nieko nebūtų atsitikę, tiesiog ant kraterio krašto, netgi ant pačios bedugnės krašto sėdime nerūpestingai nuleistomis kojomis. Ir bijome į ją pažvelgti, nusisukame, klaidingai manydami, kad kol kas viskas normalu, tebūnie…

Žmogų žmogumi daro ir kategoriškas poreikis suprasti, ko iš jo pasaulyje reikalaujama. O kol šio poreikio nėra, tai egzistuosime su minuso ženklu, atstumdami vieni kitus asmeninės nuomonės jėga, pasirinkdami, kas mums geriausia. Šiame kontekste svarbu suprasti ir teisingai įvertinti žmogiškųjų santykių vaidmenį pasaulinėje istorijoje. Juos galime prilyginti senam futbolo kamuoliui. Jis nuolat lopomas, kartais net šiurkščiais siūlais, o naujų skylių vis atsiranda kitose vietose. Kol pasaulis nepavirto kiaurasamčiu.

Pusiau vaiduokliai lyderiai vienas po kito palieka istorijos sceną, netgi nesuspėdami deramai nusilenkti savo rinkėjams. Tokie lyderiai ir kiti valstybių veikėjai visais laikais stengėsi dirbtinai sukurti santykius tarp žmonių tvirtindami, kad visi žmonės – broliai, ir „laisvė mus džiaugsmingai pasitiks prie įėjimo“. Tai supjudydavo žmones kalbėdami priešingai: žmogus žmogui – vilkas. Visais atvejais nusikalstama neapykantos energija veržliai išsiverždavo į mūsų ryšių erdvę.

Ar verta suteikti vertybių negyvybingiems žmogiškiems santykiams, kurie remiasi egoizmu ir iš jo išplaukia? Ar reikia stengtis suteikti gyvybę susidėvėjusiam, atgyvenusiam savo kamuoliui, lopant jo skyles? Pro šias skyles kartu su oro švilpesiu išskrenda globalaus mąsto problemos, kurias reikia spręsti visiems kartu, juk nuo jų kenčiame visi. Ir tai ne tik klimatas ir ekologija, bet ir bado, skurdo ir socialinės neteisybės problemos.

Tikras šokas buvo pasaulinės kapitalistinės sistemos trūkumų suvokimas – juos taip netikėtai ir grėsmingai išryškino neseniai įvykusi krizė. Paaiškėjo, kad rinkos ekonomika suteikia mums ne tik kasdienę gerovę, bet ir periodiškai pasikartojančias katastrofas.

Periodiškos jos buvo iki Globalizacijos asmens kulto laikų. Būtent jos absoliuti valdžia smulkiausioms pasaulinės bendruomenės detalėmis, kurios, beje, dar nesupranta ir nesuvokia netgo jos lyderiai, nuolat didėja, paliesdama visus mūsų santykių aspektus. Mes su vis augančiu skausmu matome godumą, savo kaip planetos šeimininkų nekompetentingumą. Su siaubu pradedame suprasti, kad vadinamoji savireguliacijos ekonominė sistema iš tikrųjų yra nereguliuojamų tarpusavio santykių egoistinė sistema. Tai sukelia isteriją, paniką ir kiekvieną minutę vis sunkesniu tampantį klausimą: kaip gyventi toliau? Kur yra visų mūsų bėdų panacėja? Kaip sustabdyti vienų godumą ir kitų beprotystę?

Mes nesuvokiame, kas vyksta pasaulyje, todėl, kad nevaldome jo, o tos jėgos, kurios valdo, slepiasi nuo mūsų, ir nežinome kuria kryptimi pasaulis vystosi, kokiu būdu tai vyksta. Niekas neatskleista, todėl esame tamsoje ir nesugebame išspręsti problemų.

Mes stokojame „tvirtos rankos“ – išmintingo ir užtikrinto vadovavimo. O jis – tas išmintingas ir geras vadovavimas – yra visada. Jo vardas – Gamta. Filosofija apibrėžia gamtą kaip objektyvią tikrovę (visumą),kuri apima visą esamybę, visą Visatą, valdo gyvybinės veiklos procesą. Vis dėlto iš šito apibrėžimo nepaaiškėjo, kodėl iš tikrųjų krizė yra globali.

Na o kadangi žmogus ir visas jo vystymasis – Gamtos poveikio pasekmė, tai sutikime, kad gamta yra ir žmogaus viduje. Todėl, tyrinėdami save, galime sužinoti, koks ryšys tarp žmogaus ir Gamtos, žmogaus ir žmogaus. Žmogaus ir Gamtos tandemas galimas ne prieštaraujant jos įstatymams, o juos pažystant ir pripažystant. Gamtos valdymo iliuzija, įgyta jos įstatymų pažeidimo sąskaita, atrodo žmogui kaip sėkmė, kaip intelekto pranašumas prieš „aklą“ gamtą.

Dirbame, kad pritaikytume gamtą savo gerovei. O kaip prie gamtos prisitaikyti dėl tos pačios gerovės? Tam reikalinga nauja santykių sistema, įstatymas, pagal kurį visi veikia dėl bendro intereso, visi kartu ir sąmoningai. Nebegalime vėl taisyti subliuškusio kamuolio. Toliau šitaip žaidžiant jis gali suirti visiškai, sukeldamas katastrofos grėsmę visoms tautoms.

Mums reikalingas naujas kamuolys, pripildytas meile artimui,o tai galime pasiekti tik būdami sandraugoje, išlaikydami balansą su gamta. Tam, kad pateisintume žmogaus vardą, kuriuo esame apdovanoti, reikia atlikti šį darbą – išsiaiškinti, kas mes esame. Jeigu mes norime tai padaryti ir padarysime – reiškia, esame žmonės, tikri žmonės.

Vlad Rutus