Nuomonė (mokslų daktaras, profesorius J. Kuliutkinas): Ką turi daryti žmogus, gyvenantis permainų pasaulyje?

A . Turi suprasti, kad mus supantis pasaulis yra viena tarpusavyje susijusi sistema, o svarbiausia – nuolatos besivystanti. Keitimasis – pagrindinė šios sistemos savybė.

Bet kuris įvykis – ne tik globalus, bet ir atskiras – gali turėti daugybę pasekmių. Kuo sudėtingesnė sistema, tuo daugiau galimų pasekmių, tarp jų ir nenumatytų, netikėtų, nelauktų (pvz., ekologinės katastrofos). Bet ar mes ugdome savo mokinių ir studentų mokėjimą ištirti, numatyti ir įvertinti žmogaus veiklos pasekmes gamtai, visuomenei bei individui?

B. Suprasti, kad bet koks augimas, progresas, vystymasis mus supančiame pasaulyje tarytum turi du veidus: besišypsantį (materialių gėrybių daugėjimas, kultūrinių vertybių vystymasis, precedento neturintys mokslo ir technikos pasiekimai) ir graudų (aplinkos užterštumas, pasaulinių gamtos išteklių išeikvojimas, branduolinės katastrofos grėsmė). Bet ar mes mokome mokinius suvokti šią augančią priešpriešą? Matyti visus „už“ ir „prieš“? Priimti apgalvotus sprendimus?

C. Suprasti, kad žmonijos (vadinasi, mūsų pačių) ateitis priklauso nuo visų mūsų. Ar planuodami kokį nors įvykį pagalvojame apie nenumatytas situacijas? Ar mokame išanalizuoti alternatyvių sprendimų tikimybę?

Suaugusiųjų mokymas socialinių permainų visuomenėje nėra išsilavinimo, gauto vidurinėje ar aukštojoje mokykloje, priedas, o pagrindinė kūrybingos asmenybės vystymosi sąlyga, be kurios žmogus negali efektyviai funkcionuoti mūsų dinamiškai besivystančiame pasaulyje.

Suaugusiųjų mokymas skirtas teikti nuolatinę pagalbą individo savimonei įvairiuose gyvenimo kelio etapuose bei įvairiose žmogaus veiklos situacijose. Tyrimai rodo, kad tokia savimonė priklauso nuo suaugusio žmogaus dvasinės kultūros išsivystymo, jo intelektinės brandos, profesinės kompetencijos.

Vienas iš pagrindinių suaugusiųjų mokymo tikslų yra asmenybės gebėjimo keistis formavimas, nes kitaip žmogus rizikuoja atsilikti nuo sparčiai vykstančių pokyčių.

Besirinkdama parduotuvėje vaikišką knygą, kaip dovaną, atverčiau labai gražų Anderseno pasakų egzempliorių su nuostabiomis iliustracijomis. Pirmoji pasaka – „Bjaurusis ančiukas“. Tai – pasaką, kurią daugelis skaitė vaikystėje ir ne kartą. Ar atsimenate apie ką ten pasakojama? Kad ir apie tai, jog neverta skubėti  kažką teisti, nes  šis “bjaurusis ančiukas“ gali pasirodyti esantis gulbe.

Šioje pasakoje galime rasti keletą išmintingų akimirkų:

1. Ančiukai išsirita iš kiaušinių ir stebisi, kad pasaulis toks didelis, o motina – antis sako jiems, kad jis – dar didesnis,  pagal savo supratimą, kitaip tariant, kiekvienas sprendžia apie pasaulį pagal savo išsivystymo lygmenį. Ir tai dar didelis klausimas: ar mes žinome, koks yra pasaulis iš tikrųjų.

2. Negalima spręsti apie pradinę ir tarpinę vystymosi būseną, nematant galutinio rezultato: tai, kas pradžioje gali atrodyti nemalonu, pabaigoje gali tapti gana patrauklu. Pavyzdžiui, aitrus, kietas nesubrendęs obuolys ir skanus, saldus, sultingas obuolys, kai sunoksta.

Tačiau imkime ir įsižiūrėkime į detales. Kokiu būdu  perduodama aukštesnė prasmė ir apskritai ar galės vaikas ją pamatyti per „sužmogintų“ ančių ir kitų gyvūnų “pasakojimus“ (o galbūt, atvirkščiai, autorius „nuleido“ žmones į gyvūninį lygmenį)?

Įdėmiau panagrinėjus, štai tokias mintis, visuomeninius idealus ši pasaka įneša į švarią vaiko galvelę (išrinkau pačius ryškiausius):

• Su kokiu susierzinimu antis laukia mažylio gimimo: “Pats didžiausias kiaušinis, ir nesuskilęs! Kada tam ateis pabaiga! Aš greitai visiškai prarasiu kantrybę “.
• Tėvas netikėlis: „Visi kaip vienas – į tėvą! O jis, netikša, netgi nei karto manęs neaplankė!“
• Kaip gi motina atsiliepia apie savo naujagimį ir kaip planuoja tyčiotis iš “ kalakučiuko“ ( pavyzdžiui, žino, kad vaikas nebus smuikininkas, tai ne, vers jį iki paskutinio):“ Tačiau koks gi jis buvo didelis ir bjaurus! Antis apžiūrėjo jį iš visų pusių ir suplasnojo sparnais.

– Baisus išsigimėlis! – pasakė ji. – Ir visiškai nepanašus į kitus! Ar tik ne kalakučiukas jis iš tikrųjų yra? Na, taip vandenyje tai jis pas mane pabuvos, kad tik nereiktų man jo jėga ten nustumti!>>.

• Kitų žmonių vertinimas pagal jų kilmę: „Sukrekenkite ir nusilenkite štai tai senai ančiai! Ji čia kilmingiausia iš visų“.
• Su kokia neapykanta visuomenė sutinka mažylius: „Na štai, dar vienas pulkas! Tarsi ir be jų mūsų mažai buvo! O vienas koks bjaurus! Šito mes niekaip nepakęsime!“.
• Štai kas tave laukia, jeigu tu gimei kitoks, netgi tikra motina tavęs nekęs, bijok būti kitoks mažyli, nes tada ir mes tavęs neapkęsime: “ Visi vijo vargšą ančiuką, netgi broliai ir seserys piktai jam kalbėjo: “Kad tave katė nutemptų, nelaimingas išgama!“. O motina pritardavo: “Kad akys mano tavęs nematytų!“. Antys žnaibė jį, vištos kapojo, o mergaitė, kuri  lesindavo paukščius, nuspirdavo jį koja“> .
• Auklėjimo rezultatas – savęs nuvertinimas: „Atrodo, kad praėjo, –  pagalvojo ančiukas ir atsikvėpė. –  Matyt, aš toks bjaurus, kad net šuniui bjauru ėsti mane!“.
• Visas kliūtis “ančiukas“ įveikia be dėkingumo, savarankiškai. Nuo to, kas jam stengiasi padėti, pabėga, net ir patys padedantieji  parodyti negatyvioje šviesoje, tačiau tai ne bėda, nes kad išgyventum aplinkiniai nereikalingi, galima ir pačiam susitvarkyti (o kaip gi “ laimi draugystė ir abipusė pagalba, gerumas ir meilė kitiems “?).
• Ir kur yra tikra laimė šiame gyvenime? Būti jaunam, gražiam ir gerbiamam ( o ne draugiškam, padedančiam, rūpestingam, geram): “Nauja gulbė – visų geriausia! Ji tokia graži ir jauna!“.

Štai tokia baisi visuomenė laukia mūsų vaikų, šalta ir beširdė, bet graži. Lieka tik verkti, jei tau nepasisekė ir tu iš tikrųjų gimei bjauriuoju ančiuku, o ne potencialia gulbe. Taip, nėra ko užmerkti akių, mes taip sukurti: mes atstumiame kitoniškumą – visa tai, kas nepanašu į mus, prieštarauja mums, nemalonu .Tai kokia išeitis? Kaip integeruoti kiekvieno individualumą kuriant gerą visuomenę, kurioje šeimos myli savo vaikus ( tegul jie ir kitokie), viešpatauja abipusės pagalbos ir palaikymo dvasia? Ši pasaka tokių atsakymų neduoda.

Reikalinga nauja pasaka. Be to, mano nuomone, geriau panaudoti žmones, o ne ančiukus, meškiukus ir zuikučius iliustruojant žmonių visuomenę. Nejaugi mums taip malonu asocijuoti save su miško gyventojais? Gal reikia išeiti iš miško ir tapti žmonėmis?

Be to, vaizduojant gyvūnus žmonėmis, o žmones – gyvūnais, klaidiname savo vaikus. Vaikas susipažįsta su pasauliu, turtina kalbos žodyną, bando išsiaiškinti, kaip sukurtos supančios būtybės/daiktai, kaip visa tuo naudotis, dėl ko ir t.t.

Ir štai jūs jam skaitote, kad yra kalbančios antys ir kiti gyvūnai. Ir ne tik kalbančios, bet ir mąstančios ir analizuojančios, kritikuojančios ir  svarstančios. Tiesa? Ne, tik žmonės turi tokias savybes.

Gyvūnai žymiai geresni už mus, todėl kad jie veikia pagal savo prigimtį ir neturi jie žmogiškojo instrumento ( proto), kad mąstytų apie savo poelgius. Kodėl juos luošiname ir suteikiame vaikams pretekstą taip galvoti.

Paukščiai peri svetimus kiaušinius, gyvūnai gali auginti svetimus jauniklius be savianalizės, tiesiog taip užduota gamtos: rūpinkis kitu, jei jis gyvybingas ir nesirūpink, jei jis pasmerktas, kad neapvoginėtų kitų. Ir nemąstys antis apie grožį, formą ir kitas savo kiaušinio vertybes (ar matėte jos smegenų apimtį?). Ji išperės savo kiaušinius, pasirūpins visais jaunikliais, kas išgyvens – išgyvens, kas ne – ne, jai visi gyvybingi lygūs.

Marija Kuvyrkova

Subyrėjus Tarybų Sąjungai, pasaulis liovėsi būti bipolinis. Rusų ir kinų santykių tyrimo ir prognozavimo centro vadovo, RMA Tolimųjų Rytų instituto direktoriaus pavaduotojo Vladimir Portyakov žodžiais tariant, rusų ir kinų tyrimai rodo, kad šio dešimtmečio viduryje (2005 metų vertinimo duomenimis) kompleksinės nacionalinės jėgos skalėje egzistavo rimta JAV persvara prieš artimiausius konkurentus. Ypač stipriai tai pasireiškė karinėje ir finansinėje srityse.

Tokia situacija nekelia ypatingo entuziazmo daugeliui pasaulio galingųjų, nes Amerika, ėmusis pasaulio valdymo misijos, ne visada savo demokratines vertybes išreiškia demokratiškais metodais. Iš tikrųjų JAV, aplenkdama JTO, palaiko būdą karinėmis priemonėmis spręsti įvairius pasaulio konfliktus.

Pasaulinė finansų ir ekonominė krizė rimtai sumaišė visas kortas ir, ,,perkračiusi pasaulinį rangų sąrašą“, susilpnino JAV, kaip vienintelės supervalstybės, pozicijas, palikusi nelabai aiškias jos atkūrimo perspektyvas. Taip pat susilpnėjo Vokietija ir Rusija. Drauge radikaliai sustiprėjo Kinijos, Indijos ir Brazilijos pozicijos. V. Portyakov žodžiais tariant, įvyko persigrupavimas.

Kokie gi tolesni šio persigrupavimo variantai? Kaip ir anksčiau, išlieka vienpolinė tikimybė, kad savo pozicijas saugos nors ir labai susilpnėjusi bei veiksmų laisvę (kai kurių žinovų vertinimu) praradusi Amerika. Išbraukti jos iš sąrašų kol kas nėra galimybių.

Bipolinis variantas — kai dominuojančias sferas tarpusavyje pasidalija JAV ir Kinija. Amerikiečiai pasiūlė Kinijai šį variantą, tačiau pastaroji atsisakė. Svarbi atsisakymo priežastis buvo ta, kad, susivienijusi su JAV, Kinija prarastų besivystančių šalių pasitikėjimą. Tikėtina, kad bipolinio pasaulio poliuose stovės ne dvi supervalstybės, o šalių blokai. O kokios sudėties bus tie blokai, kokios šalys taps jų dalyvėmis, — parodys laikas. Jeigu žmonija jo dar turi.

Galima nagrinėti ir vienpolinį pasaulio variantą, pagal kurį, pagrindinį vaidmenį atlieka Kinija. Kiek tai realu, parodys tolesnė įvykių raida. Pačioje Kinijoje nėra vieningos nuomonės šiuo klausimu, tam tikra prasme šalis iki šiol sukaustyta apribojimų, kuriuos savo laiku iškėlė Deng Xiaoping: rečiau ,,traukti iš makšties kalaviją“, niekam negrasinti, nieko neaukštinti, bet palaipsniui prisitaikyti prie situacijos, kaupti savo galimybes, šį bei tą daryti ir į ką nors reaguoti, blaiviai vertinti situaciją. Kitais žodžiais tariant, ,,neišsišokti“. Bet dabar žmonės Kinijoje pajuto, kad atėjo laikas pranešti apie save — tai jau jų interesų realizavimo klausimas, įvaizdis, savimonė.

Pasibaigus Pekino olimpinėms žaidynėms, pasaulinei parodai „Ekspo- 2010“ Šanchajuje, šaliai įveikus keletą ypatingai sunkių stichinių katastrofų (pagal apimtis nesulyginamų su gaisrais pamaskvėje), kinai pasijuto galintys bandyti pagerinti savo pozicijas pasaulinėje arenoje, o ne tik sėdėti jiems priskirtoje ,,savo vietoje“. Kitais žodžiais tariant, snaudžiantis egoizmas pabudo ir pradėjo augti milžinišku greičiu, panašiai kaip jaunų bambukų ūgliai.

Egzistuoja ir antroji klausimo pusė: dėl šalių, palaikančių ,,kinų grėsmės“ teoriją. Dėl to stengiamasi Kiniją visokiais būdais prilėtinti, neleisti jai atitrūkti. Bandoma apsunkinti padėtį Tibete. Šių metų Nobelio premija paskirta kalinčiam Liu Xiaobo, kas, specialistų nuomone, yra gryna provokacija.

Kalbant apie tai, kiek pagrįstos Kinijos ambicijos užimti pagrindines pozicijas mokslo ir technologijų plėtroje, svarbu pažymėti, anot V. Portiakov, kad iki 2020 m. Kinijos užduotis — iš ,,pasaulinės gamyklos“ pavirsti pasauliniu inovacijų centru. Šalyje norima kurti savo prekinius ženklus, išplėtoti gamybą savų mokslinių tyrimų pagrindu. Objektyviai vertinant, tai labai sudėtinga užduotis. Kol kas niekas negarantuoja, kad ją pavyks įvykdyti.

Nepaisant milžiniškų išlaidų mokslui, to, kad daugelis kinų baigė vakarietiškas mokslo ir technologijų studijas, — kokybiško šuolio, kuris atspindėtų Kinijos naujų technologijų augimą, kol kas nėra. Vis dėlto sudaromos sąlygos tam, kad tai įvyktų. Kol kas daugelį sričių kinai šturmuoja— beprotišku kiekiu straipsnių, patentų ir t. t. Tai nebūtinai atves į sėkmę. Žinoma, yra ir sėkmingų pavyzdžių, pasiektų panaudojant apjungus Kinijos augimą ir kitų šalių patirtį. Visi laukia iš kinų proveržio elektronikos, biotechnologijos srityse.

Apibendrinant galima pasakyti: koks bebūtų ateities pasaulio geopolitinis vaizdas — unipolinis, bipolinis, ,,pusantro polio“, — žmonės privalo suprasti, kad visi mes gyvename viename bendrame pasaulyje, kad visi mes tarpusavyje stipriai susiję ir vienas nuo kito labai priklausomi. Ir jeigu ryšys tarp mūsų yra grįstas neapykanta vienas kitam, tai jis gali sukelti liūdnų nepataisomų pasekmių. Tuomet bus nebesvarbu, koks pasaulis taps ateityje.

Kartu su mokslo plėtra, visų įmanomų naujausių technologijų augimo rėmimu šiuo metu vis labiau ryškėja būtinybė mokyti tinkamo bendravimo. Užduotis ne iš lengvųjų! Tai daug sunkiau, negu parengti ir įdiegti naują technologiją. Žmonėms teks, išnagrinėjus savo egoizmo pobūdį, išmokti savitarpio santykius kurti meilės artimui pagrindu.

Irina Ševčenko

Daugybės augalų ir gyvūnų rūšių išnykimo sparta šiandien 1000 kartų viršija natūraliąją. Mokslininkai mano, kad nesiėmus reikalingų priemonių prieš gamtos žalojimą, iki 2100 metų išnyks apie 30 % augalų bei gyvūnų rūšių. Tai taps šeštuoju masiniu rūšių išnykimu Žemės istorijoje bei pirmuoju dėl žmogaus kaltės. Akivaizdžiai parodaksali situacija. Žmonija inicijuoja globalinę ekologinę katastrofą kartu keldama savo, kaip rūšies, išnykimo pavojų.

Visų pirma pavojus gresia besivystančioms šalims, kurių 70% gyventojų visiškai priklauso nuo gamtos malonės. Jų maisto, aprangos, kuro, būsto bei vaistų poreikio tenkinimas beveik 90% priklauso nuo gamtos turtų. O štai pagrindinės aplinkos teršėjos yra būtent išsivysčiusios šalys. Atlikti skaičiavimai rodo, kad vienas Amerikos pilietis vidutiniškai nuo keturių iki dešimt kartų daugiau teršia aplinką, nei besivystančios šalies pilietis. Pusė visų išmetamų į aplinką pražūtingų teršalų tenka Amerikai su Kinija.

Tarptautinės organizacijos stengiasi reaguoti į susidariusią padėtį. Taip, šiai temai buvo pašvęsta viena iš praeitas metais Kopenhagoje vykusių JTO inicijuotų konferencijų. Kadango joje buvo priimti tik daliniai sprendimai, tai šiuo metu daug tikiamsi iš kitos JTO planuojamos konferencijos klimato klausimais, kurią planuojama organizuoti Meksikos kurortiniame mieste Kankune.

Neseniai, Vokietijos iniciatyva įvyko tarptautinė konferencija „Petersburgo dialogas klimato klausimais“. Joje dalyvavęs Vokietijos ekologijos ministras, Norbertas Rotgenas (Norbert Röttgen) ypatingai pabrėžė tai, jog šiandien pavojų žmonijai kelia ne tik klimato kaita, bet ir augalų bei gyvūnų rūšių išnykimas. Biologinė įvairovė – tai milijonus metų trukusios evoliucijos rezultatas. Žmogus, nepaisant visų šiuolaikinės civilizacijos pasiekimų, lieka priklausomas nuo jį supančios aplinkos ir gamtoje vykstančių procesų.

Tačiau, kokių tik priemonių besiimtų tarptautinės organizacijos, neįmanoma pakeisti padėties be kiekvieno atskiro žmogaus pastangų, kurios parsideda nuo supratimo, jog gyvenimo pagrindas – tai pusiausvyra su mus supančia aplinka, kuri visiškai priklauso nuo teisingų mūsų tarpusavio santykių. Gamta vis tiek, geruoju ar bloguoju, iš mūsų šito pareikalaus ir mes turėsime gyventi visi kartu, kaip vienas, vykdydami jos pagrindinį įstatymą – mylėti artimą.

Redakcija

Jūs prisijungęs? Vadinasi, esate tinkle. Socialiniai tinklai – už sauso pavadinimo slypi tūkstančiai valandų, milijonų vartotojų praleistų darbe, namuose, traukinyje, lėktuve, ieškant naujos patrauklios avataros, primirštų ar pamirštų pažįstamų, siekiant išplėsti ryšius virtualioje terpėje. Pasakyk man, kas tavo draugas, ir aš pasakysiu, kas tu. Anksčiau būdavo draugiškas pasisėdėjimas virtuvėje – dabar draugų naujienlaiškiai. Žmonės ieško bendravimo internete.

Populiarus socialinis tinklas „Facebook“ tapo pirmuoju interneto tinklalapiu, populiarumu pralenkusiu „Google“. Jį pamėgdžiojančių tinklalapių atsirado jau kiekvienoje pasaulio šalyje, ir jie muša populiarumo rekordus kiekvienas savo kalbinėje aplinkoje.

Socialiniai tinklai auga ne kaip grybai – jie kaupia galią tarsi tornadai. Kaip akla gamtos jėga jie įsiurbia į savo lauką viską be išimties. Užtenka pradėti ir štai tu jau jo valioje, sukiesi aplink nematomą ašį.

Žmones socialiniuose tinkluose traukia tai, kad jie gali likti anonimiški ir daryti ką nori. Svaigina galimybė be vargo susipažinti, susidraugauti, susipykti ir išsiskirti amžiams, – ir visa tai – per kelias minutes. Naujų madų, juokelių, tendencijų ir nuogirdų plitimo greitis šioje terpėje tiesiog fantastiškas.

Be to, atsiveria visiškai neribotos paieškos galimybės. Naujų veidų, naujų bendruomenių, naujų požiūrių, minčių ir galų gale – savęs. Ieškojimas masina viltimi atsinaujinti. Bet ko mes ieškome, tiesiog nauja dėl nauja? Kam visa tai? Kur mes nukišame savo laiką, emocijas, į kokią bedugnę statinę? Ar šitas fenomenas turi tikslą ir prasmę? Išsiaiškinkime.

Virtualūs socialiniai tinklai. Medžiaga, iš kurios jie statomi, yra mūsų mintys ir emocijos. Vadinasi, jie neegzistuoja, jie panašūs į optinę apgaulę, miražą, kuris gali išsisklaidyti, susidūrus su tikrove.

Ar tikrai? 2009 m. žiemą, kaip visada, viename iš „Runet“ socialinių tinklų gimė idėja – galvoti kartu. Artėjo Naujieji metai, ir žmonės nerimavo dėl nežiemiško oro: gatvėje purvynė, tai lynoja, tai sninga. Trumpai tariant, nusprendė kartu pagalvoti apie tai, kad pagaliau ateitų žiema. O stebukle! Kitą rytą Rusijos miestus visiškai netikėtai paralyžiavo 30 laipsnių šaltis. Purvynė sušalo ir gatvės virto ledo upėmis. Medžiai sustingo, virtę ažūrinėmis ledo statulomis.

„Ką jūs pridirbote?“, – pasipylė pranešimai tinkle. „Greitai visi pradėkite galvoti apie 5 laipsnių šaltį ir minkštą sniegutį!“ Ryte, kaip pasakoje praeivius džiugino nuostabus žiemos oras. Toks, kokį užsakė: 5 laipsniai šalčio ir minkštas sniegas.

Sutapimas? Gali būti. Bet kuo toliau, tuo daugiau atsiranda įrodymų, kad mūsų mintys, o ypač bendros daugelio žmonių mintys turi didžiulę galią. Jeigu taip, vadinasi, socialiniai tinklai turi milžinišką potencialą – ir griaunamąjį ir kuriamąjį. Galbūt tam jie ir sukurti, kad parodytų mums, kokios svarbios yra mūsų mintys?

O kas, jei atsiras socialinis tinklas, kur visi žmonės pradės teigiamai kūrybiškai galvoti? Kur žmonės galės susijungti tam, kad padėtų vienas kitam, stengtųsi vienas dėl kito. Mintimi, žinoma, bet to pakaks.

Tarp kitko, ši idėja kilo ir to paties tinklo nariams, kurie taip netikėtai įsitikino savo minties galia. Kažkas pasiūlė galvoti apie Rusiją, kaip apie didžią valstybę. Deja, kažkodėl neišsipildė. Galbūt buvo neteisingai suformuluotas tikslas ir nebuvo įvertinti kitų žmonių interesai?

Šiandieną mes sujungti į vieną tinklą, visa žmonija, bet kiekvieno siauri interesai trukdo mums teisingai panaudoti šitą ryšį vardan mūsų visų gerovės. Be viso to mes negalėsime išgyventi. Mes privalome mokytis teisingai veikti šitame tinkle, teisingai mąstyti ir formuluoti savo prašymus ir norus taip, kad gautume optimalų atsakymą.

Kol kas mes turime laiko šiam būtinam išsilavinimui įgyti. Bet pasaulinio masto grėsmės rodo, kad jo liko nedaug. O juk tai taip paprasta! Sprendimas yra taip arti! Tiesiog galvoti apie teisingą ryšį tarp žmonių, visos žmonijos. Tada mes išsilaisvinsime iš aklos gamtos valdžios ir galėsime vystytis greitai ir be kančių. Kartu pamąstykime, kad tai kuo greičiau įvyktų.

Glebas Zinovjevas

Google žemė –  tai Google kompanijos projektas, kurio ribose interneto tinkle buvo patalpintos palydovinės viso žemės paviršiaus fotografijos. Kai kurių regionų fotografijos yra kaip niekad ryškios skiriamosios gebos. Maždaug prieš mėnesį masinės informacijos priemonės labai susidomėjo radiniu, kuris buvo aptiktas Google žemė aplikacijų dėka.

Iš NASA palydovo padarytose fotografijose, maždaug 1800 kilometrų atstumu į vakarus nuo Atlanto okeane esančio Gibraltaro sąsiaurio, buvo aptiktos senovės miesto, savo išmatavimais primenančio visą valstybę, liekanos. Fotografijose aiškiai matosi daugybė statinius primenančių linijų, sukeliančių gigantiško miesto, paskendusio prieš daug tūkstančių metų, liekanas. MIP paskubėjo pranešti apie tai, jog gal būt atsirado dingusi Atlantida, kurią savo dialoguose „Timajas“ ir „Kritijas“ minėjo Platonas.

Mokslininkų tarpe Atlantidos istorija yra laikoma visišku prasimanymu, arba sukurta padavimų, apie gilioje senovėje įvykusią katastrofą, pagrindu. Kruopščiau panagrinėjus fotografijas, kyla didelių abejonių dėl MIP joms suteiktos reikšmės. Reikalas tas, kad tokio tipo aplikacijos yra daromos, pasinaudojant skirtingu metu padarytų fotografijų sudėjimo viena ant kitos, sistema. Duomenų apdorojimo metu tokių fotografijų linijos vietomis yra išlyginamos. Tokiu būdu, bendro plano fone, išryškėja atskiros sritys bei išlygintos ir išskirtos ryškios linijos.

Nežiūrint į tai, jog padavimai apie Antlantidą yra laikomi mitu, pasaulio MPI pasigavo šią informaciją ir paskubėjo paskelbti ją pasauliui. Marketingo meistrai puikiausiai išmano mūsų norus ir žongliruoja jais, tarytum fokusininkai.

Iš kur atsiranda susidomėjimas panašaus plauko atradimais bei paslaptimis ir kas lemia mūsų dėmesį tokio tipo pranešimams? Įvairiausios žmogaus kilmės teorijos yra iškeliamos bei aptarinėjamos visose žmogaus veiklos srityse: moksle ir kultūroje, filosofijoje ir religijoje, archeologijoje ir istorijoje. Ir, žinoma, vienas iš pagrindinių šios temos aspektų yra klausimas, kurį užduoda ir vaikai, ir suaugę: kokiu tikslu atsirado žmogus? Kokia mūsų egzistencijos prasmė?

Protas mums antrina, jog atsakymo reikia ieškoti išorėje: žemės gelmėse ar, pavyzdžiui, tolimame kosmose. Iš tiesų, tyrinėdami materialų pasaulį, mes niekada nerasime atsakymo į šį klausimą. Ieškoti reikia pradėti ten, iš kur kyla poreikis išsiaiškinti žmogaus paskirtį. Jau prieš tūkstančius metų kabalos knygose yra parašyta, kad atsakymas yra dvasiniame, o ne materialiame lygmenyje.

Tačiau amžių bėgyje žmogaus egzistavimo prasmė įgijo iškreiptas formas. Todėl milijonų žmonių reiškiamas dėmesys senoviniams radiniams bei nepaaiškinamiems reiškiniams ir sukelia tokio tipo ažiotažus. O juk iš tikrųjų, dialogai apie Atlantidą arba, pavyzdžiui, Sodomą ir Gomorą turi dvasinę reikšmę. Dėmesys šiems reiškiniams – tai išorinė vidinio noro, gyvenimo prasmės ieškojimo, forma.

Tikrieji klausimai, o kartu ir atsakymai į juos yra dvasinio vystymosi lygmenyje, kurį teks dar atverti. Jie yra labai aiškaus charakterio, nepalyginti su tais, kuriuos mums kelia šiuolaikinės NASA palydovo fotografijos.

Kiril Genkin

Kas gali pasakyti, kam mums reikalinga šita globalizacija? Tūkstančius metų be jos gyvenome, kiekvienas su savo individualiomis problemomis, lyg ir nemaišydami kitiems. Bet nepastebimai žmonija įžengė į naują vytymosi epochą. Siekdama tapti tobulesne ir patenkinti savo augančius poreikius ji jautė vis didesnę bendradarbiavimo būtinybę, todėl kartu su techniniu progresu vis labiau vystėsi šalių tarpusavio santykiai. Ir, pagaliau, praeito šimtmečio pabaigoje pradėta kalbėti apie ryšių tarp žmonių sistemas.

Palaipsniui, tapdami vis labiau surišta integraline sistema, kurioje priklausomybė vienas nuo kito pasireiškė vis stipriau, mes susidūrėme su tuo, kad mūsų apsijungimas pradėjo kelti vis daugiau problemų, kurias iššaukia mūsų nepasotinamas egoizmas. Globalizacija, turėjusi padėti mums geriau gyventi, atsiskleidė mums savo atvirkščia, neigiama puse. Tapo aišku tai, kad kažkur, netgi mažoje teritorijoje, vykstantis įvykis, daro įtaką visam pasauliui, kaip kad maža žaizda trukdo normaliam viso organizmo funkcionavimui. Juk apsijungimo pagrindas, pagrįstas noru išnauduoti vienas kitą, pasirodė esąs neteisingas, todėl bet kokios atsirandančios, netgi mažos, žmonių organizacijos, įskaitant įvairias teroristines grupuotes ir netgi jūros piratus, tampa visą sistemą įtakojančiomis neįveikiamomis jėgomis.

Norint išsiaiškinti šį sudėtingą tarpusavio ryšį, Rusijoje, 1999 metais, buvo įsteigtas globalizacijos problemų institutas. Bet technologinės galimybės leido tik stebėti įvykius, neturint galimybės išsiaiškinti problemos šaknies, ir neaišku iš kur kylantys smūgiai pylėsi ant mūsų toliau su pavydėtinu uolumu. Supratus kaip svarbu yra rasti sprendimą, kaip išmokti gyventi kartu šiame visuotino priklausomumo pasaulyje, pradėjo steigtis įvairiausios komisijos bei forumai pačiame aukščiausiame lygyje. Bet, nežiūrint visų bandymų, šie aukšto lygio susirinkimai kol kas negali išspręsti problemos – kaip išmokti paisyti vienas kito interesų, ir, nors vis geriau suvokia, jog nieko padaryti negali, toliau žaidžia vaikiškus apsijungimo žaidimus. Mes ir toliau liekame vykstančių procesų žiūrovais ir veikėjais, nieko negalėdami pakeisti.

Neseniai Davose vykusiame Pasauliniame ekonomikos forume Prancūzijos prezidentas tai patvirtino, pabrėždamas, kad „buvusi pasaulio vizija žlugo, ir nuo tada, kai kilo idėja, jog rinka visada teisi, globalizacija pasiuto“. Tačiau, išskyrus amerikiečių idėjos prispausti uodegą bankams palaikymo, nieko naujo negalėjo pasiūlyti. O, kaip rodo patirtis, užgniaužti didžiulio finansinių struktūrų egoizmo nepavyksta, tai šie, kaip visada, nekaltai pamirksėję akutėmis, greitai ras naują spragą savo pajamoms padidinti, žinoma, kitų sąskaita.

Tolimesni ekonominiai sukrėtimai pradėjo krėsti Europą, kurioje iš karto po Graikijos prie defolto priartėjo Portugalija ir Ispanija, o patekusi į sąstingį Europos Sąjunga ir toliau stebi įvykius, nežinodama ko griebtis. Kaip ir buvo tikėtasi, vasario pradžioje vykęs G7 grupės finansų ministrų ir centrinių bankų vadovų susitikimas nerado susiklosčiusios situacijos sprendimo. Finansinių struktūrų vadovai pažadėjo neatsisakyti ypatingų priemonių palaikant pasaulinę ekonomiką ir pasistengti išspręsti, kai kuriose Europos valstybėse paaštrėjusias, biudžeto problemas. Tačiau nebuvo pasiūlyta jokių naujų priemonių mažų sukrėtimų tebepurtomai pasaulinei sistemai gydyti.

Tai, kad žmonėms teks susidurti su neigiamai pasireiškiančiais mūsų tarpusavio ryšiais, kurių pagrindas bus vien savanaudiški norai, buvo žinoma seniai. Būtent apie šio „blogo ruožo“ perėjimą, mūsų vystymosi eigoje, pasakoja mums senovės šaltinis – knyga „Zohar“.

Bendradarbiavimo, kurio žmonija gali būti priversta prieiti nesibaigiančių smūgių varoma, galima pasiekti lengvu, sąmoningu keliu, kuris joje išdėstytas ypatinga kalba, turinčia to lygio, kuriame buvo ją rašantys, poveikio jėgą. Šiomis giliausiomis žiniomis buvo susidomėję daugelis garsių mokslininkų, tokie kaip Niutonas, Leibnicas, Pitagoras ir kiti. Parašyta prieš 2000 metų ir skirta mūsų kartai ši apsijungimo instrukcija aiškina mums, kaip mes galime pasinaudoti teisingu gyvenimo modeliu, išvengdami priverstinės „šoko terapijos“.

Gior Štark

2009 m. pabaigoje  kino teatrų ekranuose pasirodė naujas fantastinis filmas „Avatar“ (Įsikūnijimas). Be abejo, kompiuterinė grafika yra tiek pažengusi, jog greitai aktoriaus profesija gali tapti nebepaklausi. Jau pačioje filmo pradžioje mums atsiveria stebuklingas vietinių Pandoros planetos gyventojų pasaulis. Tai milžiniškas, spalvingas gamtos harmonijos ir vienybės pasaulis su jos aukščiausia egzistencijos forma, avatarais, kurių buitis, iš pirmo žvilgsnio, nedaug nutolusi nuo pirmykštės bendruomenės.

Filmo kadrai iš tiesų įspūdingi. Detali augalinio ir gyvūnų pasaulio studija (kai kur aiškiai prieštaraudama fizikos dėsniams) perteikia pasakos jausmą. Filme taip pat gausu vakarietiškam kino menui būdingų „amerikonizmų“…

Ir vis tiktai kilo noras detaliau panagrinėti avatarų kultūrą. Kodėl, nepaisant jų techninio neišsivystymo, šiai civilizacijai nevalia pajunti simpatiją? Filmo siužete avatarams priešpastatytas žmogus su savanaudiškais interesais (žinoma, išskyrus pagrindinius herojus), kuris dėl savo „gerovės“ pasiruošęs išsiurbti visus šios planetos gamtos resursus. Žmogus turintis pažangią technologiją, mediciną, švietimą, bet  nesuprantantis, kodėl jie, turėdami milžinišką planetą, pasiruošę mirti dėl gabaliuko žemės.

Filmas iš dalies yra mūsų dabartinės padėties žemėje veidrodis. Tai galima pastebėti ne iš karto, nes užgožia daugybė „įdomesnio žiūrėjimo stimuliatorių“, specialiųjų efektų, emocijų. Bet filmui pasibaigus, kai jausmai ir emocijos užleidžia vietą protui, pasidaro iš tiesų skaudu dėl to, ką mes šiandien darome su savo planeta, su jos gamta.

Išaugę ir geometrine progresija tebeaugantys mūsų poreikiai nebeatitinka Žemės galimybių. Bet ar tikrai šie „mūsų poreikiai“ yra tai, ko mums iš tiesų reikia? Kiek daug per paskutinius 100 metų buvo išrasta tam, kad pagerinti mūsų gyvenimą, padaryti jį paprastesniu, saugesniu? Nežiūrint į visa tai, mes tapome dar nelaimingesni. Laikas mums išanalizuoti istoriją ir atsisakyti standartinių laimės vaikymosi metodų. Jau akivaizdu, kad nei pinigai, nei valdžia, nei žinios nesuteiks mums pilnatvės. Tai ko gi tada siekti?

Manau, kad turime ko pasimokyti iš išgalvotų, bet laimingų ir patenkintų avatarų, apsijungusių tarpusavyje ir susiliejusių į vieną visumą su visa juos supančia gamta… „Anksčiau ar vėliau tenka pabusti“ – filmo pradžioje pasakė pagrindinis herojus.

„2012“ – pasaulio kino ekranuose pasirodęs dar vienas katastrofų trileris, žadantis pamaloninti mus daugybe įmantrių efektų, kurio biudžetą sudaro fantastiška 206 000 000 $ suma. Per pirmą savaitgalį visame pasaulyje jam pavyko surinkti 165 milijonus dolerių ir savo atžvilgiu internete sukelti begalę diskusijų. Vieni filmą vadina neprilygstamu, sukrečiančiu, absoliučiai pateisinančiu visus lūkesčius, kiti jį laiko nevykusiu, kritikuoja dėl pigių triukų ir jokios prasmės nebuvimo.

Bet panagrinėkime kitą klausimą. Holivudas išleidžia didžiulį kiekį filmų, demonstruojančių pasaulio pabaigą, katastrofas, epidemijas, ir t.t.. Kodėl beveik niekada nerodoma gera ateitis? Nejaugi žmogui tam trūksta fantazijos?

O gal žmonija iš tiesų neturi geros ateities? Mūsų egoizmas vystosi. Žmogus šiame pasaulyje tampa vis labiau užimtas, nervingesnis, naikina pats save, naikina savo aplinką, be kurios negalės išgyventi, tik kol kas šito nesupranta. Mes lengvai galime paversti pasaulį tokiu, kuriame bus neįmanoma gyventi. Pamažu besikaupiantys pakitimai ir be jokios planetų opozicijos sukels gamtos kataklizmus.

Tik, savo mintimis ir norais, siekdami harmonijos su gamta, mes galime sustabdyti „negrįžtamus“ gamtos pažeidimo procesus. Šie reiškiniai – tai ne mūsų žemiškų veiksmų (besaikio vartojimo, gamtos alinimo bei teršimo), o egoistinės pozicijos (egoistinių norų bei minčių) pasekmė.

Paskutiniai moksliniai duomenys rodo, jog tie supančios aplinkos pakitimai, kuriuos žmogus sąlygoja savo fiziniais veiksmais, yra maži ir negali sukelti tų pakitimų, kuriuos mes stebime gamtoje. Pakitimai gamtoje yra sąlygoti gamtos programos – atvesti mus į aukštesnį egzistencijos lygmenį. Tai neišvengiama.

Visi pasaulio kataklizmai ir visos krizės yra ne kas kita, kaip pusiausvyros neturinčių jėgų pasireiškimas. Tokias pasekmes negyvajame, augaliniame, gyvūno ir žmogaus lygmenyse sukelia mūsų egoisitinės jėgos. Tai manyje išsiveržia vulkanas, manyje siautėja cunamiai, mano viduje esančiuose negyvajame, augaliniame ir gyvūno lygmenyse nėra pusiausvyros. Ir todėl prieš mano akis iškyla tokie „išoriniai“ vaizdai – demonstruojantys tai, kas vyksta mano viduje!

O tuo mastu, kokiu patikimais tarpusavio santykiais pasieksime pusiausvyros su gamta, mes įtakosime visus žemesnius gamtos lygmenis: gyvūno, augalinį, negyvąjį. Ir viskas nurims. Juk visos problemos (gamtos maištai) kyla tiktai dėl pusiausvyros žmonių santykiuose nebuvimo.

Aleksandr Gimel

Šiomis dienomis Kopenhagoje pasibaigė didžiausia pasaulio istorijoje JT klimato kaitos konferencija, kurioje buvo aptarinėjamos priemonės, kurios galėtų padėti sustabdyti katastrofišką žemės klimato kaitą. Konferencijoje dalyvavo britų ekologas Džeimsas Lavlokas, prieš keturis metus pasirodžiusios garsios knygos „Gajos atpildas“ autorius.

Lavloko koncepcijoje Žemė matoma, kaip vieninga sistema, turinti visus gyvo organizmo požymius. Žemės organizme žmonija atlieka nervų sistemos vaidmenį, kurios funkcijų pažeidimas, Lavloko manymu, yra visų šiandien pasireiškiančių ekologinių anomalijų priežastis.

Lavlokas bei daugelis kitų, Žemės dėsnius studijuojančių, jo kolegų, – ypatingo mentaliteto žmonės. Jų veiklos pobūdis suartina juos su gamta, planeta, formuoja jų mintis, pasaulėžiūrą. Kaip taisyklė, šioje srityje dirbantys žmonės persismelkia idėja, jog pasaulis yra vieninga ir uždara sistema. Jie supranta, kad mūsų pasaulis – kaip viena šeima, kurioje visi, nori to ar ne, yra susiję vieni su kitais. Belieka tiktai rasti tarpusavio supratimo raktą.

Koks yra gamtos, vedančios mus link glaudžių ryšių globaliame pasaulyje, tikslas? Kaip išlikti kartu ir natūralių ryšių jėgą nukreipti teisingų tarpusavio santykių, bendradarbiavimo linkme, ir tapti integraline gamtos dalimi? Tam reikia pakilti virš egoistinės prigimties iki žmogaus lygį atitinkančios vieningos žmonių bendrijos. Turime sveiko žmogaus organizmo, kuriame visos dalys dirba harmoningai, pavyzdį.

Žemės gamta besidomintys ekologai tai labai gerai jaučia. Jiems geriau nei kitiems yra suprantama, jog ji reikalauja mūsų ryšio su ja, harmonijos, bendradarbiavimo. Gamta yra absoliučiai gera ir šiuo pagrindu mus vysto, o mes savo egoizmu atsiribojame nuo dialogo su ja. Apsijungę tarpusavyje, mes iš karto pradėsime ją girdėti, jausti jos rūpestį mumis.

Šiandien mūsų planeta artėja prie visiško išsekimo, o kartu praeitin grimzta egoistinė civilizacija, susiformavusi visos gamtos eksploatacijos pagrindu. Būtent dabar yra jaučiama žūtbūtinė būtinybė pereiti į kitą raidos lygmenį: žmogaus ir gamtos vienybę, didžiulio Žemės planetos organizmo harmoningą tarpusavio sąveiką.