fotografija iš neobychno.com puslapio

Visiems žinoma, kad laikant gyvūnus dirbtinėse sąlygose, galima stebėti jaudinančias draugiškumo scenas ir švelnių jausmų pasireiškimus gyvūnų tarpe. Aprūpinti maistu ir dėmesiu, mūsų mažesnieji broliai ima palaikyti natūralius draugiškus santykius.

Kyla paprastas klausimas: kodėl gyvūnams tai pavyksta pakankamai lengvai (beje, kaip ir daugumai vaikų), o suaugę žmonės susiduria su tokiais neįveikiamais sunkumais?

Vienas iš tokios (mums) neįprastos draugystės pavyzdžių – beždžionė Andžana, kuri tapo dviejų baltųjų tigriukų, su dieviškais vardais – Mitra ir Šyva, pamote. Juodai – balta šeimynėlė gyvena retų ir beišnykstančių rūšių institute Pietų Karolinoje. Andžana jau turi patirties auginant mažus liūtukus, panteras ir mažylį orangutangą.

Dar vienas pavyzdys – iš pietų Kinijos zoologijos sodo. Pusantro mėnesio tigriukas (tėtė – liūtas, mama – tigras) susibičiuliavo su delfinais, kuriuos jis reguliariai lanko ir netgi „bučiuoja“ per okeanariumo stiklą. Tigrai – patys didžiausi kačių šeimos atstovai. Užaugę pasiekia keturių metrų ilgio. Greitu laiku mažylis užaugs iki delfino dydžio, bet vaikiškas prisirišimas – liks.

Neišskiriamų draugų pavyzdys iš Tenesio valstijos – Tara ir Bela. Tara – geraširdė drambliukė, sverianti 4 tonas, anksčiau dirbo cirke, dabar, būdama „pensijoje“, leidžia laiką dramblių rezervuare. Jos geriausia draugė – balta kiemsargė Bela. Kas jas sieja – nesuprantama, bet kai kartą Bela susirgo, susižalojo stuburą, Tara ištisomis dienomis , tris savaites stebėjo ją per rezervuaro administracijos vartų plyšį ir labai liūdėjo – taip stipriai, kad net prarado apetitą.

Visi šie pavyzdžiai sukelia emocijas, sujaudina ir tuo pačiu sustiprina nepasitenkinimą žmonėmis. Kodėl žmogus toks egoistiškas, kad net negali paprastai, nuoširdžiai bendrauti, draugauti?

Taip yra todėl, kad suaugęs žmogus pasiryžta draugauti arba nutraukti santykius, atsižvelgdamas į partnerio ketinimus. Mes nesąmoningai beveik nekreipiame dėmesio į žmogaus veiksmus, bet atsižvelgiame – į ketinimus: su kokia potekste, su kokia mintimi būsimas draugas mums kažką siūlo?

Todėl siekdami nuoširdžių, šiltų ir draugiškų santykių, visų pirma turime pakeisti savo ketinimus. Taip pat šis dėsnis veikia visose žmogaus funkcionavimo lygmenyse: ne tik jausmų sferoje, bet ir profesinėje veikloje.

Juk žmogus, pjaunantis kitą žmogų peiliu su ketinimu jam padėti, vadinamas chirurgu, o su ketinimu pakenkti – žudiku, nežiūrint į tai, kad veiksmas tas pats. Todėl draugystė ar neapykanta tarp žmonių priklauso tik nuo ketinimo.

Pagal neobychno.com medžiagą

Irena Ašer

Pradžioje buvo žodis… Ne, pradžioje buvo mintis. Visgi, vėl ne taip – pradžioje buvo jėga…

Getė, “Faustas”

Išrado vienas žmogus amžiną variklį, atneša jį tiesiai Kūrėjui ir bando paaiškinti. Nustebo Kūrėjas ir klausia:

-Ir dėl ko tu šitą daiktą padarei?

-Kaip? Dėl mūsų visų!

-Hmm… Nors tiek to, gerai, atiduokim jį jūsų mokslininkams. Tegul įrodo, kad jis amžinas!

Praeina tūkstantmečiai, ištirpsta metai, sekundės. Praeidami per gyvenimo liūdesį ir džiaugsmus, mes niekaip negalime suprasti: ir dėl ko gi užvirė šita košė – visa žmonija? Supratimo neturime. Bet vis dėl to, kokia nuostabi esmė, pavadinkim ją Gamta, Kūrėju, davusi mums gyvenimą ir toliau duodanti tai be kokio nors mūsų dalyvavimo ir prašymų!

Šita valdanti gamta, tarsi amžinas variklis, be nuovargio ir pertraukų keičia mus, auklėja. Ji atnaujina, suteikia naujas savybes kiekvienai ateinančiai kartai, sukuria kažką naujo žmogaus sieloje, ištrina tai, kas nereikalinga. Dėl ko? Nežinome… Mums lieka vienas kelias: eiti neatsigręžiant, kažkur į ateitį, nesuprantant, kodėl einame ir kur. Gyvename pagal principą “kas bus, tas bus”, nesąmoningai jausdami, kad Gamta tikriausiai žino, ką daro. O mes? Mes žinom, dėl ko reikalingas šitas prietaisas – šitas “amžinas variklis”? Amžinas?

Perpetuum mobile susideda iš dviejų dalių. Kūrėjas “įjungė jungiklį”, “paleido variklį”, kitaip tariant, sutvėrė kūrinį, išjudino jį, aprūpino gyvenimo jėga. Šioje jėgoje slypi Kūrėjo požiūris į kūrinį – noras duoti. Kūrėjas aprūpino kūrinį jo egzistavimui ir vystymuisi reikalinga programa. Ši programa – nepertraukiamas ir nuolat didėjantis noras mėgautis. Tai vienintelis ir nesikeičiantis svertas, kuriuo Gamta veikia kūrinį, žmogų.

Taip dirba amžinas Gamtos variklis. Tūkstantmečių bėgyje jis be sutrikimų vykdo energijos tvarumo dėsnį. Dvasinės energijos. Ir šita energija palaipsniui perėjo iš negyvosios formos, po to augalinės ir gyvūno – į žmogaus formą. Ir visada išlieka pastoviai egzistuojančio dydžio.

Toks buvo Kūrėjo darbas. Čia atsiranda intriga. Iš tiesų, sakykim, kad tai yra tiesa, bet kodėl Jam to reikėjo? Juk jeigu mes nuolatos vystomės, kitaip tariant, vis keičiamės, tai į kur tai yra nukreipta? Vienintelė žmoguje veikianti jėga – tai noras gauti pasitenkinimą. Ji veikia nenutrūkstamai, ir jos parūpinta energija vysto žmogų iki jo gyvenimo šaltinio pajautimo. Tai jau yra logiškas paaiškinimas.

Iš tiesų, ko ieško visos filosofijos ir mokslai? Tiktai viena: atrasti gyvenimo šaltinį. Tegul ne tiesiogiai, bet paieška nenumaldomai susispaudžia į tašką: iš kur visa atsirado?

Tęsiame. Šitos jėga vedamas ir nukreipiamas kūrinys pradeda judėti grįžtamąja eiga, į pradžią, pas savo Kūrėją. Juda pats, bet stumiamas siekio mėgautis. Ar galima šį judėjimą vadinti amžinu, ar – turinčiu pabaigą? Galbūt jis pasibaigs, kai tik bus pasiektas kūrimo tikslas.

Kodėl žmogui nepavyksta padaryti amžino variklio žemėje? Mums aiškina: trintis, susidėvėjimas ir t.t. Fizinis perpetuum mobile, kuris yra pavaldus žemiškiems fizikiniams dėsniams, negali egzistuoti, nes jo varomoji jėga yra noras gauti ir todėl jis negali pats gaminti energijos. Pagaminti – reiškia duoti, o tai yra prieš jo prigimtį, nes duoti nesugeba. Todėl jam darbui būtinas išorinis šaltinis, kad iš tenai sau pritrauktų energiją .

O gamtinis amžinas variklis (amžinas – reiškia tobulas) veikia pagal kitus dėsnius. Varomoji jėga jame yra noras duoti, davimas išorėn, amžinas davimas. Bendroje Gamtoje nėra trinties, nes davime nėra išskaičiavimo, kiek kam duoti. Juk tenai nėra gavimo, kam tada išskaičiavimai? Trintis yra iš mūsų pusės: kas man bus iš to, kad duosiu kitam? Trintis – pasipriešinimas, konfliktas, kiekvieno egoizmo nenoras nusileisti be naudos sau. Davimo savybė ir sukuria tokią situaciją, kai dingsta trintis tarp mūsų, ir dėl to atsiranda papildoma energija variklio iš kūrinio pusės darbui.

Kūrėjas sukūrė egoizmą, kad atskirtų Save nuo mūsų. Kitaip nebūtų kūrinio. Jeigu žmogus nugali savo egoizmą, pakyla virš jo, jis tampa panašus į Kūrėją, “sėdasi su Juo Olimpe”. Toks yra kūrinio darbas, tuo tikslu padaryta ta variklio dalis, kurią kūrinys turi išjudinti. Jam būtina, eksperimentuojant, „treniruojantis“ su artimu, stiprinti meilę jam, didinti NVK – naudingo veiksmo koeficientą – Gamtos atžvilgiu. NVK – tai kūrinio savybių panašumo laipsnis šitos bendros jėgos savybėms.

Taigi kūrimo tikslas – visiškai ir tobulai patenkinti kūrinį. O tam egoistinės žmogaus savybės netinka. Matome, kad mūsų kančios stiprėja, o pasitenkinimai yra trumpalaikiai. Bet jie – vieninteliai, kas suteikia žmogui gyvenimą ir palaiko jį tame. Ką daryti? Žmogaus darbas, antroji perpetuum mobile dalis – tai savo savybių pakeitimas iki atidavimo kitam lygmens. Tai pasiekus kūrimo tikslas bus realizuotas. Ir tai atliksime mes patys! Čia yra “programos vinis”! Aukščiausio Gamtos – Kūrėjo lygmens pasiekimas yra žmogaus išsivystymo viršūnė.

Vlad Rutus

Visos religinės konfesijos, taip pat ir daugelis dvasinio vystymosi metodikų turi aibes ribojančių normų ir taisyklių, kurios žmogų įpareigoja atlikti tam tikrus, griežtai nustatytus fizinius veiksmus ir atvirkščiai, apriboja kitus jo poelgius, o kartais netgi nurodo minčių kryptį ir pobūdį. Nagi, išsiaiškinkime, ar pagrįstas ir būtinas toks požiūris.

Visa mūsų gyvybinė veikla visada tiesiogiai susijusi su malonumo gavimu. Tai yra, mūsų materijos pagrindas – noras gauti. Jis valdo mus, visą gyvenimą svaidydamas iš vienos pusės į kitą. Įdomu tai, kad noro buvimą ir jo išpildymo trūkumą mes jaučiame kaip kančią. Tai tiesioginės priklausomybės išraiška: kuo didesnis malonumo troškimas, tuo didesnės kančios, jo negavus ir atitinkamai didesnis malonumas, gavus trokštamą. Ir taip, pradedant nedideliais pripildymo trūkumais, kurie verčia mus valgyti, kvėpuoti, miegoti, pereiname prie kito lygio trūkumų, kurie reikalauja visuomenės pagarbos, reikšmingumo aplinkinių akyse ir valdžios į save panašiems.

Po to pasiekiame lygį, kai norime pažinti aplinkinį pasaulį, imame siekti mokslo žinių. Ir po visų šių paieškų, pripildymų, ištuštėjimų ir naujų paieškų, neišvengiamai apima pats svarbiausias ir stipriausias siekis: suprasti savo egzistavimo prasmę, dvasingumo trauka.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ne visi neįgyvendinti mūsų norai gali sukelti kančios jausmą. Įsivaizduokite bet kurį iš jų ir atlikite nesudėtingą eksperimentą: neduokite šitam norui nieko (nei valgyti, nei kvėpuoti, nei miegoti ir t.t.) ir, bėgant laikui jis ims stiprėti (ne kokybiškai, o „platyn“, galingumo prasme), ir jūs galėsite pajusti būtent tas kančias, kurios privers jus prisipildyti. Šitas pavyzdys leidžia netgi tokiame primityviame lygyje pamatyti aiškią žmogaus priklausomybę nuo jo norų. Kai norai dar didesni ir sudėtingesni, ši priklausomybė, nors ir ne tokia akivaizdi, tačiau besąlygiškai išlieka.

Yra dar viena įdomi mūsų norų ir jų realizavimo savybė. Kai tik įgyvendiname norą, – mes jį anuliuojame, sunaikiname. Atlikime paprastą eksperimentą: truputį norisi gerti, – pakentėkime (tarkime, kol labiau norisi gulėti), po kurio laiko užsinorėsime gerti taip smarkiai, kad nieko nežiūrėdami eisime prie vandens šaltinio ir imsime malšinti troškulį.

Priklausomai nuo pripildymo lygio palaipsniui anuliuojamas ir poreikis (vis mažesnis ir mažesnis noras). Ir, išgėrę pakankamą vandens kiekį, mes daugiau jau nebegalime sutalpinti savyje (ne fiziškai nebegalime, bet tiesiog nebeturime poreikio) ir tampame tokie abejingi, kad apie tai daugiau net nebegalvojame (iki kito poreikio atsiradimo). O jeigu pabandytume prisipildyti virš būtinybės, pajustume nepageidaujamo užpildo (mūsų eksperimente – vandens) atmetimą. Tokiu pat principu šiame pasaulyje veikia visi mūsų materialūs norai.

Iš duoto pavyzdžio aiškėja, kad mūsų variklis – tai norai, išjudinantys minčių veiklą, o po to ir visas kitas funkcijas. Tik štai visų mūsų norai skirtingi ir savo kryptimi, ir jėga, ir kokybe. O šis kiekvieno žmogaus norų rinkinys yra suformuotas genų bei sociumo ir keičiasi gyvenimo procese, veikiamas savos programos (kiekvienam individualios). Šioji programa vystosi vienų trūkumų realizacijos ir kitų atsiradimo grandine. Tai ir yra žmogaus bei žmonijos vystymasis, patirties sukaupimas.
O dabar išsiaiškinkime, prie ko gali privesti savęs apribojimai? Prie natūralaus, prigimtinio žmogaus vystymosi sustabdymo ir nerealizuotų norų, sukeliančių nuolatinį numanomų pripildymų spaudimą, sukaupimo. Šiandien tiesiog būtina suprasti mūsų pasipriešinimo tobulai gamtai tiek negyvajame, augaliniame, gyvūniniame, tiek žmogaus lygmenyse, beprasmiškumą.

Daugelis pasakys: „ Na ir prie ko gi mus šiandien privedė mūsų natūralus vystymasis?“ Aišku, kad ne prie gero. Bet šitas faktas turi tapti atraminiu tašku, ieškant teisingo ir harmoningo savo prigimties panaudojimo. Būtent panaudojimo, juk mūsų norų nevalia „užkonservuoti“, nes jie nuolat ir nesustabdomai auga. Ir sugrūsdami juos į įvairiausių apribojimų stiklainius, mes tik atidedame jų realizavimą, ir, kai žmonijai jau nebeužteks jėgų sulaikyti savo norams, – jie išsiverš su baisia jėga. Iš esmės mes gausime tą patį rezultatą, tačiau netikėto galingo smūgio pavidalu.

Tačiau kas žino, galbūt į kuo negatyvesnę būseną pateksime, ir kuo greičiau tai įvyks, tuo anksčiau pradėsime ieškoti kitos, priešingos vystymosi krypties žmonių jungimosi kelių paieškose, virš visų, mus skaldančių mūsų pasaulio norų. Kaip sakė Mao Czedunas: „Kuo blogiau, tuo geriau“.

Dmitrij Turlaj