Nuomonė (The Christian Science Monitor, JAV): Vis daugiau amerikiečių santuoką laiko pasenusiu dalyku arba yra linkę ją atidėti geresniems laikams. Bet ar gali jie sau tai leisti? Paskutiniai statistikos duomenys rodo, kad viengungių greitai bus daugiau nei susituokusiųjų. Tai gana keista, nes nei vienoje pasaulio šalyje santuoka nėra taip gerbiama kaip Amerikoje. Čia taip pat labiausiai vertinama ir šeiminė laimė.

Vis daugiau jaunų žmonių linkę atidėti vedybas ir būti sugyventiniais. 2010 metais vedusių 18-24 metų amerikiečių buvo 36 % mažiau nei prieš 50 metų (t .y. dabar susituokę 9 %, o prieš pusė amžiaus – 45 %). Santuokų 2010 metais sumažėjo 13 %.

Vyksta vertybių sferos revoliucija, kuri daugelį žmonių atitolina nuo tokio pasiaukojimo. Žmonės keičia požiūrį į santuoką kaip socialinės gerovės garantą, užtikrinantį ekonominį saugumą ir teikiantį vilties, kad kita karta gyvens geriau.

Daugeliu atvejų tuoktis vengia išsiskyrusių tėvų vaikai. Kiti teikia pirmenybę karjerai ir išsilavinimui. Kadangi į santuoką šiandien žiūrima kaip į įsipareigojimą prieš visuomenę, tai antrosios pusės susiradimas laikomas nelabai svarbiu reikalu.

Šios tendencijos dar stipriau reiškiasi tarp mažiau išsilavinusių žmonių, juodaodžių ir ispaniškai kalbančių piliečių. O baltieji amerikiečiai, turintys aukštąjį išsilavinimą, nevengia santuokos, daugumai jų leidžiančios siekti amerikietiškos svajonės.

Žinoma, santuoka – ne visiems. Vis dėlto jų mažėjimas liudija nerimą keliantį atitolimą nuo ilgaamžių pasiaukojimo dvasinių vertybių, kurių aukščiausia išraiška yra santuoka ir tėvystė.

Kai žmogus praleidžia galimybę rasti laimę kitų laimėje, pralaimi visa visuomenė. 

Rusijos Sveikatos apsaugos ir socialinio vystymosi ministerija pravedė internetinę apklausą, norėdama išsiaiškinti, ko reikia žmonėms, kad jie įgytų dvasinę harmoniją, rašo meddaily.ru. Šis tyrimas, kuriame dalyvavo daugiau kaip 11 tūkstančių žmonių, buvo skirtas Pasaulinei psichikos sveikatos dienai, kuri buvo švenčiama šią savaitę.

Paaiškėjo, kad daugiau kaip keturiasdešimt procentų apklaustųjų jaučiasi komfortiškai, jeigu jie turi gyvenimo tikslą ir tvirtą šeimą. Yra respondentų, kurių dvasinei harmonijai išlaikyti reikalinga gerai išsimiegoti (39 procentų), kitiems svarbu tobulėti (37 procentai) ir fizinis aktyvumas (36 procentai). Pagalba kitiems žmonėms suteikia malonumą 22 procentams apklausos dalyvių, religija – 15 procentų.

Rusų specialistų duomenys dera su amerikiečių mokslininkų Deivydo Gallacherio iš Velso universitetinės ligoninės ir Džono Galacherio iš Medicinos mokyklos Kardiffo universiteto tyrimo rezultatais. Milijardo žmonių gyvenimų septyniose Europos šalyse ilgalaikiai stebėjimai parodė tyrėjams, kad mirtingumas tarp susituokusių porų yra 10 – 15 procentų mažesnis.

Savo išvadas jie patvirtina ne tik statistiniais duomenimis ir subjektyviais tyrimo dalyvių pojūčiais. Pasirodo, už bet kuriuos jausmus ar emocijas atsako tam tikrų hormonų buvimas ar nebuvimas žmogaus organizme. Pavyzdžiui, dopaminas suteikia įsimylėjimo būseną, o oksitocinas atsako už prieraišumą. Bet, žinoma, ne viską lemia cheminės reakcijos ir jų junginiai.

Pusiausvyra ir komfortiški žmogaus tarpusavio santykiai su supančiu jį pasauliu visų pirma priklauso nuo jo socialinės adaptacijos, nuo saugumo jausmo ir artimų jam žmonių palaikymo.

Aleftina Posternak

Jekaterinburge Ševskajos gatvėje einančiai į mokyklą dvylikametei mergaitei buvo sužeistas veidas. Įtariamieji – keturi paaugliai, šaudę iš balkono pistoletu ir pneumatiniu šautuvu su snaiperio taikikliu. Prieš dvi dienas nežinomas asmuo šešias minutes šaudė į visuomeninį transportą Liublinskojos gatvėje Maskvoje. Laimei, aukų išvengta – keliuose troleibusuose šoviniai išdaužė langus.

Tą pačią dieną Zaporožėje, atsitiktinai sprogus granatai, žuvo neonacis, buvęs specialaus padalinio kovotojas, pravarde Koršunas. Jo bute rastas ginklų ir šaudmenų sandėlis. Kabardino – Balkarijoje, Tyrnyauzo mieste, 9 valandą vakaro, buvo nušautas mokomosios treniruočių bazės direktorius. Tuo pačiu metu kitoje gyvenvietėje, prie Elbruso, savo namuose buvo nužudyti sutuoktiniai – mokslininkai – atomininkai.

Šie kelių paskutiniųjų dienų įvykiai papildys šių metų žmogžudysčių ir pasikėsinimų nužudyti statistiką. O pagal JT kovos su narkotikais ir nusikalstamumu biuro (UNODC) pateiktą globalią ataskaitą apie žmogžudystes 2010 metais pasaulyje nuo nusikaltėlių rankų žuvo apie pusė milijono (468 tūkstančiai) žmonių.

Pavojingiausia gyventi Lotynų Amerikoje: Hondūre (82 žmogžudystės 100 000 gyventojų per metus), El – Salvadore (66 žmogžudystės – 100 000), Jamaikoje (52 žmogžudystės – 100 000) ir Venesueloje (49 – 100 000). Šiose šalyse nužudoma 5 procentai jaunų vyrų, neišgyvenusių iki 30 metų amžiaus. Rusijoje 100 000 gyventojų tenka 11,2 žmogžudystės. Lyginant su neramiomis šiuo požiūriu JAV – daugiau kaip du kartus.

Globali visuomeninė krizė veikia ir visuomenės būklę, ir žmonių tarpusavio santykius. Viena vertus, auga žmonių ketinimas jungtis į vieną sistemą. Kita vertus, didėja pakrikimas ir negebėjimas gyventi drauge, nepakantumas ir žiaurūs tarpusavio santykiai. Pasaulyje nuolat didėja žmogžudysčių skaičius ir, JTO vertinimu, siekia kritinę ribą.

Aleftina Pasternak

Žmogus pradėjęs stebėti gamtoje egzistuojančius gyvus organizmus pastebėjo, kad tarp jų egzistuoja tam tikra hierarchija. Matydamas tai, jis suskirstė visas gyvybės formas į tam tikrus lygmenis pagal jų išsivystymą. Būtent toks gyvų sistemų klasifikavimas žmogui leido įžvelgti gamtoje vykstantį evoliucijos procesą, tuo pačiu sukeldamas vieną iš didžiausių šio proceso mįslių.

Geriau įsigilinus į Č. Darvino evoliucijos teoriją galima teigti, kad evoliucija – tai chaotiškas ieškojimas to varianto, kuris tik tuo momentu atrodo geriausias ir tik toks variantas yra atrenkamas tolimesniam vystymuisi. Toliau iš keleto susidariusių modifikacijų vyksta atranka to varianto, kuris geriausiai atitinka tuo metu esančias sąlygas ir t.t. Kitaip tariant evoliucija pagal Darviną – tai variantų ieškojimas be iš anksto susikurto tikslo (ieškojimas tamsoje). Todėl evoliucija pagal šią teoriją neatsižvelgia į tokią formuluotę kaip „veiksmų planas pagal iš anksto susikurtą tikslą“. Remiantis vien tik šia teorija mums iš karto kyla klausimas, kodėl vyksta geriausių variantų atranka ir kodėl viskas negalėjo likti tokiame pačiame lygyje kaip ir prasidėjo? Turbūt visai nesunkiai rasime atsakymą, kad atranka vyksta dėl besikeičiančių aplinkos sąlygų, didėjančios konkurencijos ir t.t., kitaip tariant kuo sudėtingesnės sąlygos tuo geresnis ir tobulesnis variantas yra atrenkamas. Tačiau čia ir vėl kyla klausimai, kodėl visi gyvi kūriniai savo tobulesnę formą ir aukštesnį išsivystymo lygį gali pasiekti vien tik įtakojami vis sudėtingesnių sąlygų? Nejaugi vienintelis evoliucijos proceso „variklis“ ir kelias į tobulesnį išsivystymo lygmenį yra paremtas vis stipresniais smūgiais, kurių gyvi kūriniai negalėdami iškęsti bus priversti toliau vystytis? Nejau toks sutvėrimas kaip žmogus tėra tik atsitiktinis variantas, kuris šiuo momentu geriausiai atitinka susidariusias sąlygas ir laukiantis kito „smūgio“, kuris jį privers toliau evoliucionuoti?

Kitas Darvino teorijos rėmėjas ir natūralios atrankos teorijos autorius A.R. Volesas (A.R. Wallace 1889m.), taip pat teigė, kad būsimoms kartoms atrenkami tik tie individai, kuriuose pasireiškia tokios savybės, kurios jiems suteikia pranašumą kitų individų atžvilgiu. Tačiau šis autorius tvirtino ir tai, kad visą evoliucijos procesą pradėjo ir tokia kryptimi nukreipė ne kas kita kaip protinga aukštesnė jėga. Kaip pavyzdį būtų galima palyginti žmogų auginantį ir veisiantį naminius gyvūnus bei augalus, kurių vystymąsi žmogus gali nukreipti jam reikalinga kryptimi. Panašiai ir aukštesnė jėga, įtakojo gyvų formų vystymąsi nuo žemiausios iki aukščiausios evoliucijos pakopos, nusprendusi neatskleisti savo tikslų. Remiantis tuo galima padaryti išvadą, kad visi sunkumai, kuriuos žmonija patyrė per savo vystymosi laikotarpį buvo skirta tik tam, kad žmogus išsivystytų iki tokio lygio. Bet šioje vietoje ir vėl kyla klausimas, kodėl ši jėga arba pati gamta mus verčia ir toliau vystytis, tokiu sunkiu keliu? ir koks viso to tikslas? Juk, jeigu mes jau būtume tobuli, tuomet mūsų nebevargintų tokios žmonijos problemos, kurios yra mums priešakyje, mes žinotume iš kur jos kyla ir kaip jas išspręsti. Kodėl visa žmonija atsidūrė tokioje padėtyje, kuomet atrodo, kad visa gamta yra nusiteikusi prieš ją, ketinanti jai suduoti skausmingą smūgį, kuris tik per dideles kančias privers žmogų pereiti į aukštesnį išsivystymo lygmenį.

Jeigu mes suvoktume, kad pati gamta mus vysto pagal labai logišką ir tikslų planą tuomet mes suprastumėm, kad žmonijos vystymosi procesas dar neužbaigtas ir kad atėjo laikas susimąstyti, kokia bus jo tolimesnė kryptis.

Kitu atveju pati gamta mus užklups visomis nelaimėmis, kurios mums jau yra paruoštos ir visa tai nesibaigs tol kol mes patys nesuprasime, kad turime pasikeisti. „Pasikeisti“ – reiškia siekti pusiausvyros su mus supančia aplinka, pakeisti savo požiūrį į visuomenę. Tai reiškia, kad visi norai, visos mintys ir visi žmogaus ketinimai turi atitikti visos žmonijos norus ir mintis, tik tuomet visos žmonijos tikslas taps kiekvieno žmogaus tikslu. Tokią pusiausvyrą anksčiau ar vėliau privalės pasiekti kiekvienas gyvas sutvėrimas nesvarbu kokiame išsivystymo lygmenyje jis yra, ne išimtis ir žmogus. Tačiau žmogus yra vienintelis organizmas, kuris gali suvokti kur link ir kokiu tikslu jį veda gamta. Todėl tik žmogus gali pasirinkti kuriuo keliu jam toliau teks vystytis: ar laukti kol pati gamta mus privers tai padaryti panaudodama savo skausmingus metodus, ar mes patys žinodami galutinį tikslą eisime link jo be jokių priverstinių raginimų.

Žmogus turės suprasti kokias permainas jis turi įgyvendinti savyje artimiausiu metu. Kitaip tariant kaip save keičiant tapti tikru žmogumi, kuris sugebėtų suprasti gamtos iš anksto suplanuotą mūsų vystymosi programą, numatyti galutinį tikslą ir eiti šio tikslo link tiesiausiu keliu.

Redakcija

Savaitės pradžia. Vidutinė statistinė šeima. Rytas: kėlimasis, pusryčiai, ruošimasis į darbą ir darželį, visi skuba, lekia. Kiekvienas rūpinasi savimi, tik vaikutis niekaip negali suprasti, kodėl jį šeimos nariai atplėšia nuo mamos, namų ir dar neišaušus tempia į tokią vietą, kur kitų vaikų draugijoje teks praleisti visą dieną be mylimų mamos ir tėčio, paklusti svetimoms taisyklėms ir tvarkai…

Klausiamas ir graudus vaikiškų akių žvilgsnis atsisveikinant prie durų, bučinys ir apkabinimas, pažadas greitai grįžti, gailestis širdyje ir savęs pateisinimas, kad darželyje vaikučiui bus gerai. Vaizdas, iki skausmo pažįstamas kiekvienam tėvui.

O vaikas mažas ir kol kas nelabai suvokia, kad be jo yra kitų vaikų, kurių reikia paisyti, todėl ėjimas į darželį, žinoma, sukelia nemenką stresą. Ar ne todėl dažnai iš gimdytojų girdime, kad jų vaikutis, vakare grįždamas iš darželio, būna mielas ir paklusnus, o vėliau tampa nepakenčiamas.

Jis įsijautrinęs, šaukia, spyriojasi, žodžiu, elgiasi neadekvačiai. O mamai reikia dar šitiek padaryti… Kaip gi jai, vargšei, viską suspėti? Tenka rinktis: arba vaikas, arba namų ruoša. O juk dar yra ir draugės, ir televizorius, ir kompiuteris, ir močiutė su seneliu, kuriems taip pat reikia skirti dėmesio. Situacija ne iš lengvųjų.

Dauguma mamų randa tarpinį problemos sprendimą, sodindamos vaiką priešais televizorių ir įjungdamos mėgstamus filmukus, o pačios tuo metu, spausdamos telefoną prie ausies, ruošia virtuvėje vakarienę. Galų gale per vakarą praleidusios su vaiku daugiausiai pora valandų, guldo jį miegoti.

O kur gi slapti pokalbiai, atsakymai į šiuolaikinių, pernelyg smalsių vaikų klausimus, pajuokavimai, išdykavimai, pažintiniai žaidimai ir eksperimentai?

Kur visa tai, kas formuoja ramų ir pasitikintį savimi, stabilios psichikos ir su džiaugsmu į pasaulį žiūrintį žmogų? Visa tai gali duoti šeima, kurioje galvojama ne tik apie tai, ar vaikas pavalgė, kaip apsirengė, į kokius prestižinius būrelius eina, bet labiausiai rūpinamasi, kaip suteikti meilės, saugumo pojūtį, išugdyti teisingą požiūrį į pasaulį, kaip užauginti vaikutyje žmogų.

O ką daryti, jei motinai neužtenka laiko, jei viskas pašvenčiama darbui, karjerai, mokslui? Ar galima tokioje situacijoje ką nors pakeisti? Tikriausiai yra koks nors alternatyvus sprendimas, galbūt netgi toks: jeigu mes atsisakytume daugybės nereikalingų daiktų ir produktų, o tenkintumėmės tik būtinais dalykais, dalinai atlaisvintume moteris nuo darbo, sutrumpindami darbo savaitę.

Kokios galimybės tada visiems atsivertų! Kokios permainos ateitų į mūsų gyvenimą!

Žinoma, tektų atsižvelgti į savo galimybes ir nevažiuoti du kartus per metus į keliones po Europą. Tuomet vaikai gautų tai, ko jiems taip trūksta: daugiau tėvų dėmesio, gerų, stiprių kontaktų su jais, tvirtų asmeninių santykių, ypatingos namų atmosferos, kupinos šilumos, rūpesčio ir meilės. Juk viskas būtų taip, kaip priimta šeimos sąrangoje: tėvas – darbe, o mama – namuose su vaikais.

Moteriai pagal prigimtį namai yra geriausia aplinka. Nesakykite, kad tai nuobodu ir monotoniška, kad būdama namuose su vaiku moteris kaip asmenybė degraduoja, kad su šiuolaikiniais vaikais sunku susitvarkyti. Galima rasti tūkstantį pretekstų atsikalbinėti vardan savo egoizmo, bet faktas lieka faktas: kenčia vaikai, kenčia tėvai.

Bumerango dėsnio pakeisti negalima, ir viskas, ką mes atiduodame vaikams šiandien, rytoj sugrįš mums dvigubai – ir džiaugsmas, ir skausmas. Klausimas toks, ką mes pasirenkame.

Norisi tikėti, kad mes įveiksime visus sunkumus ir pagaliau galėsime subalansuoti daugelį prieštaraujančių dalykų: darbą ir vaikus, gamybą ir vartojimą, būtinybę ir perteklių, saviugdą ir mokslą dėl karjeros. Ir dėl to laimės visi. Mūsų vaikai taip pat.

Estera Stosman

Mokslininkai tvirtina, kad laimė – tai trūkumo nebuvimas. Ar tai tiesa? Patyrinėkime.

Noriu gerti, yra troškulys – skysčio trūkumas. Jaučiu trūkumą. Tai man sukelia troškimą atsigerti vandens. Atsigėriau – laimė. Taigi laimė susideda iš dviejų elementų: trūkumo ir tikslo pasiekimo.

Dabar pažiūrėkime į tai, ko siekiame, ir kas mus stumia siekiamo dalyko link.

Aš noriu. Iš ko susideda noras? Iš to, kas plūsta į mus iš aplinkos. Šiandien aš noriu platėjančių kelnių, rytoj – siaurų, Ilgų suknelių arba trumpų sijonų… Visuomenė mums diktuoja kas gerai ir kas blogai. Šiandien vaikai mokykloje tiesiog kraustosi iš proto.  Ką dėvėti? Tai, kas naudinga kūnui ir patogu, ar tai, ką visur reklamuoja? Atsakymas paprastas. Kuo tu seki? Jeigu nori būti bendrame visuomenės sraute, sekdamas madą ir masines informavimo priemones – dėvėk tai, kas brangu ir pripažinta.

Tam, kad ekonomika judėtų pirmyn, turime pirkti vis daugiau ir daugiau. Tiesiog ne dėl savęs, bet dar daugiau. Kuo daugiau perki, tuo šaunesnis daraisi. Tai bendra gamybos tendencija. Mums perša badą, trūkumą. Kaip tai, tu neturi šito? Tu neįsigijai šito? Kaip tai? Visi kiti jau vaikosi šito, o tu?  Šlepetes, kurių savikaina 1 piniginis vienetas, galima parduoti už 50 piniginių vienetų. Gamyba investuoja 20 piniginių vienetų, kad visi šito norėtų, išpučiamas ažiotažas. Noriu būti madingas. Duok šlepetes. Kitą dieną išėjęs iš namų pamatai, kad visi su tokiomis pačiomis šlepetėmis. Kas pralaimėjo kovą dėl savo individualumo? Tu. Kas laimėjo? Visi, sumaniusieji šitą žaidimą.

Mūsų problema ta, kad nematome viso visuomenės vaizdo. Kas ką valdo ir kas atsakingas už mūsų laimę ar nelaimę. Mus skatina vartoti daugiau, negu mums būtina. Pradedant maistu ir baigiant paslaugomis. Na kiek gi mums reikia, kad gyventume normaliai? Šiek tiek kvadratinių metrų. O kiek turime? Tiek, kiek visuomenė ir masinės informavimo priemonės sako, kad mums reikia.

Visas šventes ir dovanas, visus standartus, ką mums reikia turėti – viską diktuoja tos pačios struktūros, norėdamos iš mūsų pasipelnyti. O mes, kaip baikščios avelės bandoje, einame paskui vedlį. O kas vedlys? Skerdykloje yra toks veikėjas – ožys – provokatorius. Jis eina pirmas, bandos priekyje, takeliu iš apačios į viršų, ir kai visa banda pakyla aukštyn, ožį pašalina, nes jis, nežinodamas ką daro, atveda visus į viršų. Po to visa  banda eina į skerdyklą.

Taip ir mes einame aukštyn į laimę paskui savo vedlius. Vedlius išgelbsti kitai partijai tokių kaip mes. O kas su mumis? Į skerdyklą.

O aš noriu laimės. Duokit laimę!

Mano laimė – tai mano laiminga aplinka. Ne roleksas, ne mersedesas, ne jachta, o žmonių, supančių mane, laimė. Jeigu esu jachtoje, su roleksu, o ant kranto manęs laukia mersedesas, bet esu kompanijoje su piktavaliais, siekiančiais turtų ir garbės – vargu ar aš laimingas. Kita vertus, linksma kompanija artimų tavo sielai žmonių – esi laimingas ir nereikia anksčiau paminėtų skiriamųjų atributų.

Užprogramuotame mūsų pasaulyje laimė =  pripažinimas = daiktai = atlyginimas = darbas. O ko mums iš tikrųjų reikia? Jaustis reikalingu savo mylimiems žmonėms – šeimai, draugams, aplinkai. Tik įsivaizduok, kad kur nors ateini, ir visi nusisuka bei stengiasi išsisukti nuo tavo žvilgsnio…

Kaip tu jautiesi? Laimingas? Visiškai priešingai.

Iš kitos pusės, jeigu ateini į darbą, namo, į svečius ir tavęs bėga pasitikti, nori apkabinti, dalintis savo džiaugsmais, kviesti pas save?… Kas tai? Laimė.

Kas skiria vieną nuo kito? Tavo veiksmai, tavo požiūris į kitus. Jeigu kitus darai laimingus, jie būtinai atsakys meile.

Vienu metu buvau labai sėkmingų, turtingų ir klestinčių žmonių bendrijoje. Ten buvo ir patrauklus, skanus maistas, ir prabanga, ir sėkmė, bet kartu – susipriešinimas. Lenktyniavimas. Kas sėkmingesnis. Aš ar kas nors kitas. Sąlygos puikios, bet atmosfera slegianti. Ar aš ten buvau laimingas? Aišku, kad ne.

Iš kitos pusės, kokia nors stovykla ant ežero kranto, kur visi rūpinasi vienas kitu. Vos tik ko nors užsimanai, ir iš karto noras išpildomas. O tai tampa užkrečiamu pavyzdžiu, ir tu stengiesi daryti tą patį kitiems. Sukuriama tarpusavio palaikymo ir meilės atmosfera. Meilė – nuvalkiotas žodis, bet kitaip sunku išreikšti jausmą, kai norisi per galvą persiversti, kad suteiktum kitiems laimės. Nuo to visa atmosfera įkaista ir sukuriama pozityvi, nuostabi meilės energija.

Dabar reikia savęs paklausti. Ko labiau noriu? Dominuoti ir iškilti virš kitų, kai vienas nekenčia kito ar būti meilės ir palaimos atmosferoje, rūpintis kitais, sužadinti juose laimės pojūtį?

Taigi, kas yra laimė? Tikra laimė – tada, kai tau geriau, nei kitiems, kai tu šaunesnis ir žinomesnis už kitus? O gal laimė, kai tu esi tarp žmonių, kuriems gera, kur kiekvienas rūpinasi kito laime?

Tai utopija ar realybė?

Atlikite eksperimentą savo šeimoje ir įsitikinsite, kad laiminga aplinka, sukurta tavo pastangomis – geriau už tavo laimę kitų nelaimės fone.

Ach, ta mūsų krizė. Šiandien kai kurie trina rankutes, kitų, kuriems bloga, sąskaita uždirbdami krūvas pinigų. Kas žino, kada tie, kuriems bloga, išlįs iš savo urvų su lazdomis… Jų daug ir jie pikti.

Visa tai kaip organizme. Nežadinkite žvėries. Jis pavojingas. Tą akimirką, kai žvėris aptinkamas, būna jau vėlu.

Aleksandr Angelov 

Tarpusavio pasitikėjimas ir santarvė – tai saugumo jausmas.

Kai tarp mūsų tvyro pasitikėjimas ir santarvė, tai silpnųjų niekas neengia, nes tai yra visų bendra atsakomybė.

Kai tarp mūsų tvyro pasitikėjimas ir santarvė, tai man svarbu, kad ne tik aš turėčiau pakankamų pajamų duodantį darbą.

Kai tarp mūsų tvyro santarvė ir pasitikėjimas, tai niekas neįžeidinėja artimo ir jo neengia.

Kai tarp mūsų tvyro santarvė ir pasitikėjimas, negali būti perteklinio vartojimo tada, kai kitiems trūksta duonos.

Kai tarp mūsų tvyro santarvė ir pasitikėjimas, žmogus nevengia mokesčių, nes, kitu atveju, jis vagia nuo bendro šeimos stalo.

Kai tarp mūsų tvyro santarvė ir pasitikėjimas, žmogus dirbtinai nesukelia kainų – juk taip nesielgiama su savo vaiku.

Kai tarp mūsų tvyro santarvė ir pasitikėjimas, žmogus negali būti laimingas, kai nėra laimingi visi.

Tarpusavio santarvė ir pasitikėjimas yra tada, kai aš galiu nebesirūpinti savo pačiais būtiniausiais reikalais, išsivaduoti nuo rūpinimosi savimi. Kodėl? Todėl, kad visi aplinkiniai rūpinasi manimi. O aš rūpinuosi jais. Kaip šeimoje.

„Amerikiečių tyrinėtojai rado būdą, kaip padėti žmogui pamiršti praeities įvykius“. Taip prasideda savaitraščio „Aif“ į sensacingas pretenduojanti naujiena. Kitaip tariant, dėl medikamentinių priemonių netolimoje ateityje bus galima daryti įtaką mūsų atminčiai, pašalinant iš jos visus nemalonius prisiminimus. Toks atradimas būtų naudojamas pagalbai smurto aukoms, kareiviams ir pan. bei kovai su įvairių rūšių priklausomybėmis (nuo alkoholio, narkotikų).

Iš pirmo žvilgsnio, toks atradimas – revoliucinis. Protas iš karto kuria begales galimybių, atsiveriančių dėl tokio išradimo. Kokia gi pagalba smurto aukoms? Aš jau noriu sunaikinti prisiminimus apie nemalonumus darbe, ginčą parduotuvėje ir nusivylimą dėl mano mylimos komandos pralaimėjimo. Aš net noriu, kad mokslininkai žengtų toliau ir duotų man prietaisą, veiksiantį automatiškai ir, atsiradus neigiamoms emocijoms, nedelsiant sunaikinsiantį tuos blogus prisiminimus. Dar daugiau – noriu turėti tokį įtaisą, kuris dar labiau dirgintų smegenų malonumo centrus…Vadinasi, aš daugiau nenoriu jausti šio pasaulio, o noriu gauti eilinę narkotikų dozę?

Vos nepamiršau paminėti apie panašaus išradimo priešininkus, kurių nuomonės nereikėjo ilgai laukti. Iš karto atsirado teisingi samprotavimai apie tai, kad siūlomos manipuliacijos žmogaus smegenimis sunaikins dalį medikamentą panaudojusiojo gyvenimo, tuo pačiu atimant iš jo vertingą gyvenimo patirtį. Kiti tiesiog jaučia nerimą dėl galimo įvairaus plauko šalutinio poveikio.

Žinoma, mokslininkų išradėjų paskatos yra labai kilnios, kaip, tikėtina, ir tų, kurie atskleidė branduolio skilimo galimybę. Vis dėlto visos „atminties trintuko“ įdiegimo pasekmės sunkiai įvertinamos ir prognozuojamos, nepaisant tariamo paprastumo ir pozityvizmo.

Dabar susimąsčiau apie tai, kad amerikiečių mokslininkai, visuomet išsiskiriantys įvairiapusiais visų įmanomų sričių tyrinėjimais, išleidžia didžiules lėšas išradimams, skirtiems negatyvių apraiškų poveikio mūsų kasdienybei pasekmėms panaikinti. Ir jau nebebandoma išsiaiškinti smurto atsiradimo, žalingų įpročių priežasčių – nutarta kovoti su pasekmėmis (bent jau tokia tendencija).

Žinoma, mes nenorime kentėti, natūraliai trokštame gėrio ir malonumų. Ir šiame kelyje mes vis mažiau paisome priemonių. Vis dėlto savo siekiu mėgautis mes kažkodėl tik didiname skausmą ir nelaimes pasaulyje. Mes juk tik norime atsikratyti blogio ir pasiekti gėrį. Bet savo veiksmais mes nuolat iš gamtos pusės sukeliame skausmingą spaudimą sau.

Mes užsispyrusiai nenorime ieškoti ir dar labiau suprasti tokio spaudimo priežasčių. Įprastines mūsų kančias papildo kančios dėl neteisingų santykių iš gamtos pusės. Ir klausimas, kaip pabėgti nuo kančių, lieka neišspręstas.

Grįžkime prie straipsnio temos. Akivaizdu, kad, sunaikinę prisiminimus apie skausmą, sunaikinsime natūralią šio skausmo priežasčių analizę. O drauge ir padauginsime skausmo pasaulyje.

Čia, žinoma, galima daug samprotauti, analizuoti ir atlikti skaičiavimus, tačiau svarbu suprasti, kad baimė, skausmas, kančios dėl to ir egzistuoja, kad padėtų mums augti, daryti išvadas ir pavydėtinai reguliariai nelipti ant vienų ir tų pačių grėblių.

Ištrynę blogus atsiminimus, mes sunaikinsime arba atidėsime gerą rytojų. Kaip vaikas, nusideginęs vieną kartą, saugosis ugnies, taip ir mes turime išsiaiškinti mūsų streso, smurto, nusivylimo ir t. t. priežastis, pirmiausiai pakeisti save, savo santykį su pasauliu. Taigi visi mūsų negatyvūs pojūčiai – tai tas pats nusideginimas, tik daug aukštesniame, „suaugusiojo“ lygmenyje.

Mūsų problemos jau seniai suaugo, liko ir mums suaugti kartu su jomis, net pranokti jas vystantis. Atėjo laikas ieškoti problemų sprendimų mūsų santykiuose, o ne išradinėti vis naujus ir naujus žaislus.

Dmitrijus Turlai

Gamtoje vyrauja bendrieji vystymosi dėsniai: gimimas, brendimas, maksimalus efektyvumas ir užgesimas. Būtent ši ketvirtoji fazė ir yra šio straipsnio tema.

Senatvė – tai atidėta paveldima liga, įgimtas susirgimas, kuris pasireiškia po kelių dešimtmečių. Tai nustatė mokslininkai. Spėjama, kad viename iš cheminių ryšių modulių yra klaida, ir tikimasi, kad, ją ištaisius, bus galima gyventi labai ilgai… Mokslininkai ieško „sendinamosios mašinos“, nori suprasti senėjimo kompleksines priežastis ir suteikti senėjimo procesams atvirkštinę eigą. Arba jas nors sustabdyti. Ir pagal dėsnį, atitinkantį seno filmo pavadinimą „Niekas nenorėjo mirti“, stengiamasi pratęsti senstančio organizmo jaunystę. Vis dėlto jokios medicininės ir kosmetinės gudrybės nesustabdo senėjimo, o tik jį užmaskuoja. Mus labiau stimuliuoja mirties baimė, nei nenoras kažką prarasti gyvenime.

Toks mėginimas įsikišti į gamtos dėsnį, kuris teigia, jog visi biologiniai kūnai mirtingi, nėra teisingas. Tarp kitko, mokslininkų veiksmus galima pateisinti. Mokslininkai siekia išlaikyti žmogaus gyvybę todėl, kad mirtis mums atrodo neteisinga, juk ji – gyvenimo malonumų pabaiga! Reikia pridurti, jog mokslas iš esmės ieško gyvenimo prasmės, gyvenimo ir mirties priežasties ir bet koks atradimas atrodo kaip priartėjimas prie tikslo.

Senėjimo prielaidos atsiranda kūno biocheminiuose procesuose jo atsiradimo motinos kūne momentu, o pasireiškia vėliau. Kol kas senėjimo programa „nėra paleidžiama“ ir būna laukimo būsenos. Kai žmogus sulaukia savo gyvenimo vidurio, pradeda palaipsniui gesti, taigi vykdoma programa, vedanti į senatvę. O senatvės genas žmoguje nėra ir nebus atrastas (skirtingai nuo gyvūnų), nes senatvė yra ne tik fizinis procesas, bet ir dvasinis, o senėjimas smarkiai priklauso nuo norų ir jų kokybės.

Iki 40-45 metų būname tikri, kad gyvenimas – tai maratonas, kuriame kiekvienas siekia išsiveržti į priekį, tačiau pasiekti finišą nori paskutinis. Manome, kad sugebėsime viską pasiekti ir prisipildyti. Gyvenimas atrodo spalvingas ir įdomus. Po to pasiekiame kritinį tašką ir jaučiame nusivylimą bei neviltį. Matome, kad nebėra prasmės laukti didelių permainų savo gyvenime, ir pradedame gesti. Priprantame prie kasdienio egzistavimo ir priimame gyvenimą tokį, koks jis yra, ieškodami sau maksimaliai patogios ir ramios nišos. Jaučiame, jog jėgos palaipsniui tirpsta ir nyksta. Jau nesame pasirengę kovai, sutinkame su tuo, ką turime, nesiveržiame kažko pasiekti, kovoti. Tiesiog jau nieko nesinori, tik palaikyti kūno egzistavimą. Toks mūsų gyvenimas: žmogus nori gauti vis daugiau, po to pradeda mažinti savo poreikius ir galiausiai visiškai nieko nebegauna. Taip mirštama.

Sendamas žmogus atsisveikina su daugeliu savo jaunystės svajonių, vieno po kito atsisakydamas įsigytų dalykų – kol nepasiekia tikros senatvės, kai praranda visus savo norus. Juk žmogus nemiršta akimirksniu, lygiai taip pat kaip ir negimsta iš karto galutinės formos, o palaipsniui suauga. Jo gyvenimo žvakė, t. y. jame degantis egoistinis noras, užgęsta pamažu. Miršta ne mūsų kūnas, o mūsų noras, kuris praranda judėjimo pirmyn jėgą.

Vis dėlto senatvė turi vieną didžiulį privalumą, vertą gyvenimo dešimtmečių. Ji išlaisvina nuo asmeninio išskirtinumo iliuzijų. Būtent senatvėje žmogus pradeda suprasti, kad visa jo praeitis – ne klaidos ar pasiekimai, bet pamokos, patirtis. Man labai patinka epizodas, kai žmogus, sužavėtas vienos aktorės vaidybos, nuėjo pas ją į užkulisius išsakyti komplimentų. Atvėręs persirengimo kambario duris, pamatė… tuštumą. Nuostabu. Nuėjęs nuo scenos aktorius turi būti tuščias, nes atidavė būtent šiam vaidmeniui daugiau, nei buvo būtina, ir po tokių pastangų nieko nebelieka viduje… Taip ir senatvėje: žmogus, nujaučiantis savo greitą išėjimą, sugeba savęs paklausti: „Kokią pamoką man davė gyvenimas? Ar viską padariau teisingai?“ Teigiamas atsakymas nuramina, nušviečia, išvaduoja nuo mirties baimės.

Matome pasaulį ne tokį, koks jis yra: pasaulis gražus, kai mums gera, pasaulis sunkus, pilnas kančių, kai mums bloga. Suvokimas, kad problemą sukūrėme savo egoistiniais norais, žmogui anksčiau ar vėliau kyla, ir senatvė – vienas iš gyvenimo taškų, kai mes prieiname tokios išvados. Bet ką galime padaryti, jeigu pragyvenome visą gyvenimą egoistinėje visuomenėje ir visi mūsų norai egoistiški?

Ir tik jeigu patenkame į visuomenę, kuri užsiima dvasiniu (altruistiniu) vystymusi, ir gauname iš jos energijos bei jėgos, noro tobulėti, tai visada liekame vaikai, amžinai prisipildę norų. Priešingai nei egoizmas, mūsų dvasinis noras niekada neužgęsta, o tik vis smarkiau užsidega. Ši noro jėga mus jaunins visus tuos metus, kuriuos mums skyrė gamta, ir iki paskutinės akimirkos būsime aktyvūs bei nepavargstantys lyg maži vaikai. Žmogus tiesiog negali dvasiškai senti…

Vlad Rutus

Maratonas ilgas, bet ne amžinas. Jis turi savo ribą, finišą. Štai ir bėgame, kol galime. Juk jeigu yra gyvenimas, vadinasi, yra pradžia. Bet ne tai svarbiausia: jeigu yra gyvenimas, vadinasi, turi būti ir pabaiga. O šito nesinori. Svarbiausia – tai laikas kelyje: tarp maratono starto punkto A ir pabaigos punkto B. A ir B atkarpos taškai vienas be kito neturi prasmės. Štai „ir“ – čia pats svarbiausias. Tai laikas, kurio metu mes jaučiame gyvenimą: judame, keičiamės, atsinaujiname. O jeigu pradedame žiūrėti tik į tai, kas yra po kojomis, ir sakyti, kad kelio nėra, o vien tik „apsamanojęs kelmas“, ant kurio sėdime, tai visas šis pasaulis ir tas kelmas – visas mūsų gyvenimas.

Mes nuolat lenktyniaujame, nes, savo aplinkoje matydami kitų pasiekimus, imame pavydėti ir siekiame pasiekti tiek pat ir net daugiau. Trūkumas yra jėga, mūsų judėjimo priežastis. Egoistiniai norai pastoviai auga ir stiprėja kiekviename žmoguje. Rezultatai akivaizdūs: mes matome pasaulį vis blogesnį, sudėtingesnį. Taip, bandydami spręsti kilusias problemas, mes vystomės.

Kas kartą, kai nauja karta ateina į šį pasaulį, ji ateina su didesniais egoistiniais norais, ir visa tolesnė kartos raida priklauso nuo šių norų patenkinimo laipsnio. Iš pradžių atsiranda kūno norai: sveikata, seksas, šeima. Šie fiziniai norai kilo tam, kad išsivystytų pirmosios žmonijos kartos. Fiziniai norai palaiko mūsų išlikimą iki šiol.

Vėliau kilo noras pagerinti gyvenimo kokybę, atsirado turto troškimas, dar didesnis civilizacijos raidos sraigtelis. Po to atsirado garbės ir valdžios troškimas, malonumas kontroliuoti kitus. Ir vis daugiau žmonių šito siekia, nes turtų nebepakanka, jie nebetenkina. O tie žmonės, kurių dėmesys buvo sukoncentruotas ties kūno norais, dabar panoro pinigų, turtų. Mes tai matome besivystančiose šalyse. Po visų išvardintų norų reiškiasi žinių troškimas – juk mintis, kad aš žinau daugiau nei kiti, pakelia mane virš kitų ir glosto savimeilę.

Mes artėjame prie tokio raidos etapo, kurio ankstesnėse kartose nebuvo. Mūsų ego ne tik nebevysto mūsų, o, atvirkščiai, stabdo, tarytum sakydamas: „Nuo šio momento ir toliau naudokis manimi kitaip. Aš turiu tarnauti ne tau, o kitiems, nes tu su visais susijęs ir tokiu būdu atrasi save ir savo laimę.“

Tai taip stipriai prieštarauja mūsų supratimui apie gyvenimą, jog mes nežinome, ką daryti. Kaip tuo pasinaudoti? Nepasinaudojus viskas sustos, prasidės krizė, sąstingis. Bet prieš ką aš tuomet didžiuosiuos savo pasiekimais? Kas bus, jeigu žmonės nebejaus malonumo išnaudodami vieni kitus? Ar galima tai įsivaizduoti?!

Niekas nenori manyti, kad jo gyvenimas švaistomas veltui, o laikas prabėga be jokio rezultato. Stengiamės tai pamiršti arba griaužiamės nieko nedarydami. Keikti savo gyvenimą gali kiekvienas, bet reikalas tas, kad niekas nepasikeis, kol vadovausimės egoistiniu noru gauti sau ir nepajusime šio noro žalos. Mes nejaučiame poreikio iš to išsivaduoti. Kol egoizmas vers mus užmerkti akis prieš rytdieną, mes nepamatysime išeities iš susidariusios padėties.

O ji yra! Kitas, pats didžiausias tikslas, kurį tik galima įsivaizduoti, bent abstrakčiai, – tai meilė artimui, ryšys su juo. Deja, jis man nesvarbus, o todėl ir abstraktus. Jeigu žmogus netikėtai pajus savo meilės ryšio su kitais žmonėmis vertę, jei panorės to, tai jis bus pasirengęs išeiti iš egoizmo į meilės artimui lygmenį.

Padarykite eksperimentą: nupieškite apskritimą ir palei liniją parašykite „Aš priklausau nuo visų, ir visi priklauso nuo manęs. Visi priklauso nuo manęs, nes aš priklausau nuo jų“. Tai uždaras ratas. Ar ne todėl Žemė yra rutulio formos?

Jeigu aš staiga panorėsiu užmegzti meilės ryšius su kitais žmonėmis, tai aš pasieksiu patį didžiausią norą – meilės artimui norą! Ir tuomet suprasiu, kad visi mano ankstesni norai, palyginti su šiuo, yra beverčiai. Štai čia baigiasi meilės sau maratonas ir prasideda meilės artimui maratonas!

Vlad Rutus