Žaidimas laikui praleisti tenkina mus, suaugusius ir susipainiojusius, nes norime „užmušti laiką“.

Vaikai nenori „užmušti laiko“. Jiems žaidimas – tai galimybė pažinti pasaulį.

Iš knygos – „Žmogus – mažas pasaulis“

Žaidimas skirtas ne tam, kad padėtų vaikui „užmušti laiką“ ir būtų jam žaisliuku, kol mes užsiėmę savo reikalais.

Vaikas nori, kad žaidimas mokytų jį. Jis nekantrauja pažinti naujus dalykus, nori ardyti, laužyti, rinkti, daryti kažką.

Kiekvienu gyvenimo momentu vaikas mato galimybę pažinti pasaulį.

Žaidimą vadinti „žaidimu“  – didžiulė klaida. Vaikai nori ne šiaip sau žaisti – pagal savo galimybes jie nori suprasti, kas slypi kiekviename daikte, kaip daiktai susiję tarpusavyje ir taip toliau.

Iš knygos „Žmogus – mažas pasaulis“

Jeigu jūs rodote vaikui pavyzdį, jis pasiima jį į gyvenimą, būdamas tikras, kad taip ir reikia daryti.

„Noriu būti kaubojumi!“, „Norėčiau tapti piratu!“. Jis prisižiūrėjo panašių pavyzdžių – tai ko gi čia stebėtis dėl tokio keisto „karjeros“ pasirinkimo?

Todėl teisingo metodo esmė – duoti vaikui tik teigiamus pavyzdžius. Juos matydamas jis norės juos atitikti.

Dar neseniai rūpinomės tuo, kad vaikai gautų teigiamų pavyzdžių iš kino filmų, televizijos laidų, iš knygų, ar prieš miegą skaitomų pasakų. Bet egoizmas nestovi vietoje, ir iškraipymų kas dieną atsiranda vis daugiau.

Šiuo metu žiniasklaida tapo auklėjimo instrumentu, o jų pagrindinis kriterijus – reitingai.

Iš knygos – „Žmogus – mažas pasaulis“

Žaidimas – dalykas rimtas, jo pagalba žmogus auga. Žaidimas formuoja žmogų.

Iš knygos „Žmogus – mažas pasaulis“

Mes turime vaikui duoti gerus pavyzdžius visose srityse, o daugiau – tegu lieka visiškai laisvas.

Jeigu mūsų pavyzdžiai bus tikri, jeigu vaikas juos ištisai matys, tai jis niekada neišklys iš kelio.

Iš knygos „Žmogus – mažas pasaulis“ 

Kai tik imsime teisingai žiūrėti į savo vaikus, norėdami, kad jie augtų pusiausvyroje su gamta –  savo mintimis ir norais jau teisingai veiksime bendrą sistemą.

Šito dėka universalios gamtos jėgos įtakos tiek vaikus, tiek tėvus – visą sistemą.

Kitaip tariant, auklėjimo sistema, „sureguliuota“ jaunajai kartai, ims keisti ir vyresnius, grąžindama į pusiausvyrą.

Kaip? Atsakomybė už vaikus ir meilė jiems privers suaugusius suprasti, kad jie turi būti geru pavyzdžiu. Tada vyresnioji karta pati prisiims pareigą pavyzdingai elgtis dėl vaikų. Vadinasi, pasikeis ir suaugusieji.

Iš knygos „Žmogus – mažas pasaulis“

Vaikai nesupranta žodžių, jie supranta kūno kalbą.

Mes turime sekti savo veiksmus: judesius, ritmą, žvilgsnį, santykius. Tik tai svarbu.

Vaikai mėgdžioja mus lygiai taip pat, kaip žvėrelis savo gimdytojus, – tiksliai tiksliai.

Iš knygos „Žmogus – mažas pasaulis“

Galima kartoti vieną ir tą patį tūkstantį kartų, bet tyrimai rodo: vaikai negirdi.

Jie supranta „filmukus“, jie supranta gyvenimo pavyzdžius. Jie žiūri į tai ką mes darome ir iš to mokosi.

Iš knygos – „Žmogus – mažas pasaulis“

Iš esmės, mes mokome vaiką suvokti, kad jis yra gamtos viduje, „Kūrėjo“ viduje. Tai – viso auklėjimo esmė.

Iš knygos „Žmogus – mažas pasaulis“

Šiuo metu iššūkis mums mestas ne tik tam, kad viską iš pagrindų pakeistume, bet ir tam, kad pakeistume mąstymo būdą, suvoktume milžinišką skolos jausmą, kuris yra stipriai tarpusavyje susijusio pasaulio pagrindas. Tokį pasaulį patys sukūrėme.

Ateityje mūsų laukia globalizacijos gilinimas, ryšio stiprinimas ir tautų, žmonių, šalių bei organizacijų susiliejimas, o taip pat bendras išteklių skirstymas ir atsakomybė. Tik labiau už viską mums prireiks skirtumų vienybės.

Pascal Lamy (Prancūzija), ekonomistas, Pasaulinės prekybos organizacijos prezidentas, turintis daugelio universitetų mokslinius laipsnius.