Dažniausiai suaugusieji baudžia vaiką už tai, kad patys apsirinka ir daro klaidų, nes nemoka kitaip išspręsti susidariusios situacijos. Juk jeigu vaiku nuo pat savo gimimo rūpinasi tėvai, tai jo elgesys, be abejonės, yra tėvų auklėjimo pasekmė. Auklėjimo procesas neapsiriboja paaiškinimais ir pamokymais – į jį įtraukiamas ir visas suaugusiojo gyvenimas, vykstantis vaiko akyse.

Vaikai mus kopijuoja. Tarp kitko, kopijuoja ne tiesiogiai, o su tam tikru iškraipymu, „praleidę“ mūsų elgesį per savo suvokimo prizmę. Dažnai mes ir nenumanome, kokie mūsų elgesio elementai išprovokavo vieną ar kitą vaiko išdaigą. Vaiko elgesys nebūna nepagrįstas, tai yra susiformavusių stereotipų pasireiškimas.

Būtina atkreipti dėmesį ir į įgimtas vaiko savybes. Vaikas gali būti iš prigimties tylus ir švelnus, o gali būti triukšmingas ir netgi žiaurus. Visa tai turi įtakos jo elgesiui. Ar bus teisinga bausti vaiką už jo įgimtų, nuo jo nepriklausančių savybių pasireiškimą?

Žinoma, auklėjimas pradedamas šeimoje, bet po to vaikas eina į darželį, vėliau į mokyklą ir ten jis susiduria su daugybe blogo elgesio pavyzdžių. O blogas elgesys užkrečiamas. Šiuos pavyzdžius vaikas kopijuoja ir sukelia pagrįstą tėvų, auklėtojų ir mokytojų pasipiktinimą. Galimai pagrįstas suaugusiųjų pasipiktinimas bet kokiu atveju bus natūralus. O ar bus šiuo atveju pagrįsta bausmė, nežinia.

Mėgdžiojimas – tai natūralus gamtos numatytas mokymosi būdas. Taip mokosi ir gyvūnų, ir žmonių vaikai. Suaugusieji taip pat nevalingai mėgdžioja tuos, kurių draugijoje ilgą laiką būna. Vaikai pasigauna viską greitai, tiek gera, tiek bloga, ir jeigu mes negalime jų apsaugoti nuo blogos įtakos, ar turime teisę juos už tai bausti?

Dauguma mano, kad bausmės baimė gali žmones sulaikyti nuo blogų poelgių: mažus – nuo išdykavimo, didelius – nuo nusikaltimų. Patirtis rodo, kad daugeliu atveju nėra taip. Dažniausiai bausmė daro žmogų pagiežingą, moko gudrauti ir slėpti savo kaltę.

Kartais griežta bausmė priverčia vaiką nebekartoti kažkokio savo poelgio. Tai reiškia, kad į vaiko psichiką kaip svetimkūnis įsibrauna tam tikras vidinis draudimas. Kuo daugiau yra tokių baimės įkaltų vidinių draudimų, tuo bailesnis, labiau susikaustęs, ribotas išauga žmogus.

Bausmės baimė – blogas pamatas. Ji gimdo užslėptą agresiją ir įprotį veikti patylomis. Tinkamas elgesys, kurį mes norime įdiegti vaikui, turi būti paremtas supratimu. Supratimu šeimos, visuomenės gyvenimo, santykių tarp žmonių principų. Toks elgesys bus pastovus, sąmoningas, iš tikrųjų žmogiškas.

Neįmanoma auklėti vaiko tik švelnumu ir gerumu. Jis tampa lepus, kaprizingas ir savavalis. Dėl to vaikas nekaltas, tiesiog tokia žmogaus psichika. Auklėjant turi derėti griežtumas, apribojimai ir nuoseklumas. Negalima staiga leisti to, kas vakar buvo uždrausta. Tai gąsdina vaiką, jis nebesupranta, ko iš jo norima ir kaip jam elgtis. Negalima taip pat uždrausti to, kas vakar buvo leidžiama, nes tai sukelia nepritarimą ir pagrįstą pasipiktinimą.

Vaikas jautrus suaugusiųjų požiūriui į jį. Jis privalo matyti, kad šis požiūris keičiasi priklausomai nuo elgesio. Suaugusieji turi būtinai vaikui parodyti savo reakciją į tai, ką jis daro, kaip jis elgiasi. Tačiau kokia bebūtų mūsų reakcija, mums negalima rodyti agresijos, pykti ir šaukti. Vaiko psichika yra jautri. Būdami agresyvūs, mes galime vaiką traumuoti ir jame įsijungs psichologinis apsauginis mechanizmas, jis nustos mus suprasti. Vaikas tiesiog užsidarys ir lauks, kol bus paliktas ramybėje.

Auklėjamasis instrumentas gali būti diskusija. Reikia aptarti su vaiku ne tik jo elgesį, bet ir kitų žmonių elgesį, suaugusiųjų elgesį ir savo asmeninius poelgius. Su didele kantrybe, kad jis nebijotų kalbėti nuoširdžiai, kad nesigėdytų ginčytis ir nesutikti su jumis. Taip galima vaiką padaryti aktyviu savo asmeninio auklėjimo dalyviu.

Ypatingais atvejais, kai neįmanoma apsieiti be bausmės, labai naudinga būtų laikytis šių taisyklių.

Pirmoji taisyklė: negalima bausti vaiko iš įkarščio, užplūdus susierzinimo ir pykčio bangai. Šiuo atveju bausmė bus suvokta kaip asmeninis kerštas. Geriausia, jeigu tarp poelgio ir bausmės praeis tam tikras laikas. Tai abiem pusėms suteiks galimybę nusiraminti ir apgalvoti buvusį įvykį.

Antroji taisyklė: būtinas išankstinis aptarimas. Vaikas privalo teisingai suprasti, kur slypi jo poelgio žala ir pavojus, o suaugusysis privalo išsiaiškinti, kodėl vaikas pasielgė būtent taip, kokie buvo motyvai.

Trečioji taisyklė: vaikas privalo dalyvauti skiriant bausmės dydį. Daugelis mano, kad  kuo griežtesnė bus pritaikyta bausmė, tuo didesnį poveikį sukels. Tai neteisinga. Nelabai griežta bausmė, kurią vaikas pripažino esant teisingą, paveiks daug labiau.

Ketvirtoji taisyklė: vaikas privalo matyti, kad jam taikoma bausmė liūdina ne tik jį, bet ir suaugusiuosius, kurie vykdo tą bausmę. Pavyzdžiui, jeigu jūs nusprendžiate neleisti vaiko į pažadėtąjį pasivaikščiojimą, tai neteisinga bus vaiką palikti vieną namuose, o patiems išeiti pasivaikščioti. Jums teks ir patiems likti namuose.

Svarbiausia tai, kad kuo rečiau  bausmė yra taikoma, tuo didesnį poveikį ji daro.

Michailas Aršavskis

Švedijos darbo apsaugos valstybinės žinybos vertinimais, 20 proc. mokyklų atsidūrė aklavietėje: mokiniai neįveikia programos ir jokios pastangos neduoda rezultatų.

Anksčiau švedų mokykla niekuo nesiskyrė nuo rusiškos. Mokiniai tyliai sėdėjo pamokose, tylėdami kilnojo rankas, jeigu norėjo užduoti klausimą arba į jį atsakyti. (daugiau…)

Visada malonu sutikti gerai išauklėtą vaiką, gaila tik, kad ši galimybė pasitaiko vis rečiau. Išauklėtas vaikas – lyg retas paukštis, kurį norėtųsi įtraukti į Raudonąją knygą kaip greitai nykstančią rūšį.

Paprastai manoma, kad gerai išauklėtas vaikas – tai ramus ir kuklus mažas žmogutis, kuris visada tyliu ir ramiu balsu sako „laba diena“, „ačiū“, „prašau“, klauso tėvų ir viską daro tik gavęs leidimą. Toks vaikas, žinoma, labai patogus tėvams, tačiau ką toks elgesys duoda jam pačiam?

Taip jau yra, kad per prievartą kemšame mažajam žmogučiui dirbtines vertybes ir štampus, kurie yra mūsų galvose. Vaiką lyg kompiuterį bandome prikrauti standartinių elgesio programų ir reikalaujame, kad jis tiksliai jas vykdytų.

Nežinome kitokio auklėjimo metodo, nes patys esame taip išauklėti ir užprogramuoti. Gyvename inertiškai, nesuprasdami, kam stengiamės kuo nors užsiimti, kad tik nereikėtų galvoti apie neišvengiamą galą. Dėl tokio santykio su gyvenimu pasiekėme, kad visas pasaulis griūva tiesiog mūsų akyse. Ekonomika, valdžia, šeima – niekuo nebegalime pasitikėti.

Jaunajai kartai nieko nereiškia karjera ir visuomeninė padėtis. Jaunimui tai per daug tolimos ir abstrakčios sąvokos – norisi paprastų ir prieinamų malonumų dabar, nesistengiama dėl ateities. Tai nenuostabu. Visa šiuolaikinė civilizacija gyvena šia diena, ateitis – neaiški, todėl galvoti apie ją nesinori.

Griežtumas ir bausmė daugiau nebegąsdina. Supykęs ant tėvų ir mokyklos vaikas užsisklendžia žaisdamas kompiuterinius žaidimus, o paauglius mielai priglaudžia narkotikų prekeiviai ir nacistinės organizacijos.

Suaugusiųjų autoritetas dabar nieko nereiškia. Autoritetų daugiau nėra. Nei valstybių vadovai, nei kurie nors kiti „dideli“ žmonės nenusipelno pagarbos a priori. Kiekvienas užsitarnauja pagarbą savo darbais – kaip suaugusieji elgiasi vieni su kitais, taip ir vaikai elgiasi su suaugusiaisiais.

Jaunoji karta tiesiog negali priimti mūsų vertybių ir daryti „tai, kas liepiama“. Jiems būtina viską patirti ir viskuo įsitikinti patiems. Šiame kelyje neišvengiamos klaidos ir konfliktai, tačiau tik taip galima atrasti tą elgesio liniją, kuri žmogaus gyvenimo nenuves klystkeliais.

Mes esame pasaulio, kurio jaunimas nesupranta, atstovai. O mes, neturėdami nieko kito, stengiamės šį pasaulį jiems užkrauti, nors mūsų jis irgi netenkina. Kai prieinu prie vaiko ir sakau jam: „Aš tave myliu, aš tau padėsiu“, tai ir yra būtent tai, ko jam nereikia.

Galime pasistengti būti jaunuoliams draugai, kartu žaisti, tačiau perimti mūsų patirtį, mąstymo būdą, būti tokie kaip mes jie ir nenori. Kol vaikai maži ir yra nuo mūsų priklausomi, dar galime kažką įsiūlyti, bet augdami vaikai nusimeta jiems svetimą gyvenimo būdą.
Galop vaikai ima su mumis elgtis pagal principą „užsičiaupk ir atverk piniginę“. Juk jei mes, turėdami žinių ir gyvenimo patirties, negalime jiems nieko duoti, tai belieka būti aptarnaujančiu personalu. Jei vis dėlto norime vaikams padėti, o ne sukelti jų gyvenime sumaištį, privalome ne užkrauti turimą išsilavinimą, o surasti naują sistemą. Tam būtina mokytis ir ieškoti.

Vaikus galima mokyti tik to, kas jiems įdomu. O jiems iš to, ką siūlome, beveik niekas neįdomu. Jie nenori gyventi tiesiog šiaip, jie nori pažinti visko, kas vyksta aplinkui, prasmę ir priežastis. Mes gi to vaikams neduodame, o tik ruošiame tam, kad jie galėtų prasimaitinti ir įsitvirtinti.

Turime išmokti matyti pasaulį ir pačius save vaikų akimis. Reikėtų filmuose, knygose vaizduoti tai,  kokius mus mato vaikai. Lai jie aptaria tai priešais kameras ir paaiškina mums. To būtina paisyti ir pagal tai keisti save. Tai tikra vidinė revoliucija, kuri verčia įkūnyti meilę vaikams.

Reikia vaikams parodyti, kad, nepaisant to, jog esame skirtingi, stengiamės juos suprasti ir keisti tarpusavio santykius, kad ne paprasčiausiai pasitraukiame iš kelio ir netrukdome jaunajai kartai, o suteikiame jai vilties ir jėgų surasti gyvenime tai, ko nesugebėjome surasti patys.

Michailas Aršavskis

Amerikiečių mokslininkai įrodė, kad vaikai, nuo kūdikystės nuolat žiūrintys televizorių, jau būdami 14-os mėnesių savo vystymusi žymiai atsilieka nuo bendraamžių.

Vaikų vystymosi nukrypimai stebimi tiek psichiniu, tiek ir protiniu lygmeniu. Tokias neguodžiančias išvadas specialistai pateikė stebėję 259 šeimas.

Tyrinėtojai dar kartą patvirtino, kad jei televizorius veikia su garsu, tai sutrumpėja tėvų ir vaikų bendravimo laikas, o tai reiškia, kad mažiau pasakoma žodžių ir tai tiesiogiai atsispindi vaiko kalbos vystymesi. Juk susirinkę priešais televizorių ir suaugusieji, ir vaikai mažiau juda ir beveik nebendrauja tarpusavyje.

Be to, mokslininkai nustatė ir specialių mokomųjų programų daromą žalą. Profesorius Dimitrijus Kristakis iš Vašingtono universiteto, sunerimęs dėl savo tyrimų rezultatų, sako, kad vaikai, nuolatiniai kompanijos „Baby Einstein“ (viena iš mokomųjų programų mažiausiems vaikams kūrimo lyderių) programos žiūrovai, per tą patį periodą išmoko mažiau žodžių nei tie vaikai, kurie tų programų nežiūrėjo.

Specialistai įspėja, kad pati didžiausia šiuolaikinių vaikų problema ta, kad jie nežaidžia žaidimų su vaidmenimis. O tai reiškia, kad vaikams empatija, giminystės jausmai ir užuojauta kitiems žmonėms formuojasi su labai dideliu pavėlavimu. Juk televizijos programos negali pakeisti bendravimo šeimoje, o teigiami suaugusiųjų pavyzdžiai vaiką ugdo geriau nei visos techninės priemonės.

Vis dėlto net esant gausybei problemų, kurias sukuria televizija, mokslininkai nedrįsta rekomenduoti visiškai išbraukti televizijos iš vaikų gyvenimo. Tik nepriklausomai nuo to, žiūri jūsų vaikai televizorių ar ne, verta prisiminti, kad para turi tik 24 valandas! Ir visą tą laiką vaiko gyvenime vyksta kažkas labai svarbaus!

Kai kalbame apie vystymąsi, manome, kad bus kalbama apie vaikus, — kam gi dar reikia vystytis, išskyrus juos? Vystymosi kelias nėra lygus, vaiko laukia kliūtys ir trukdžiai. Viena iš daugelio kliūčių, iškylančių vaiko gyvenime, yra ta, kuri atsiveria žaidžiant su kitais vaikais.

Yra vyresnių vaikų, kurie geriau landžioja, greičiau bėgioja, o mažesnysis to pavydi, pradeda verkti, nes nori būti toks pat laimingas, kaip ir didesnieji vaikai, bet dar nesugeba to padaryti.

Ką aš, būdamas gimdytojas, tokioje situacijoje darau, kad padėčiau savo vaikui susidoroti su negatyviais pojūčiais?

Pirmiausia, kas ateina į galvą, tai pasakyti jam: ,,Nebaisu, nežiūrėk į juos, tu dar mažas“. Bet taip aš vaiką riboju, raminu ir stabdau. Jeigu impulsai, gaunami būnant tarp vaikų, jam yra skatinamoji vystymosi priemonė, tai slopinimas ir ribojimas sukelia vaikui psichologinių nukrypimų.

Netgi mus, suaugusiuosius, tobulėti skatina tai, kad aplinkui save matome stipresnius, protingesnius ir sėkmingesnius nei mes patys žmones. Žmogaus prigimtis grindžiama savanaudiškumu, o jo esmė ta, kad jis neleidžia ilgam sustoti ties kažkokiu vienu dalyku.

Taigi mūsų prigimties pritaikymo būdas yra ne slopinimas, o mokymas, kaip teisingai išnaudoti mūsų egoizmą teigiamam poslinkiui ir augimui.

Tinkamai auklėjant galima nuo pat mažų dienų įskiepyti vaikui visus jam reikalingus įgūdžius. Mes linkime, kad mūsų vaikai atrastų save šiame gyvenime, o tai reiškia rasti save tarpusavio santykiuose su kitais žmonėmis ir būtų laimingiems. Mes stengiamės perduoti vaikams gyvenimo patirtį, bet nėra jokių garantijų, jog ši patirtis taps sėkminga naujajai kartai.

Gamta yra protinga, tad įskiepijo tam tikro amžiaus mažam žmogui ,,gerojo tėvų dominavimo priešnuodį“. Mes to nepaisome, ir galiausiai auga nauja karta, nesuprantama tėvų bei neturinti su jais tikro dvasinio ryšio.

Nerasdami kontakto su savo vaikais, mes vis tiek negalime palikti jų likimo valiai – tai ne išeitis. Individualiam vystymuisi vaikas turi gauti tinkamus įrankius, t. y. išsilavinimą, leidžiantį jam pačiam sąveikauti su aplinka.

Vaikas turi įgauti asmeninės patirties, o troškimų įvairovėje savarankiškai atrasti tai, kas svarbiausia, ir to siekti.

Tokiu būdu mažas žmogutis pasiekia vidinės ir išorinės harmonijos, kuri ir yra jo prigimtinio vystymosi tikslas. Juk kiekvienas žmogus turi pragyventi savo gyvenimą ir rūpintis ne tuo, kodėl jis ne Amerikos prezidentas, Madona ar kaimynas, važinėjantis nauja prestižine mašina, o tuo, kaip, visų pirma, būti savimi. Būtent šis būdas yra pats natūraliausias siekiant būti laimingiems ir gyventi gerame ir teisingame pasaulyje.

Eduard Korbinčuk

Didžioji visuomenės dalis sutinka su tuo, kad sėkmingam vystymuisi ir tobulėjimui visų pirma būtina pakloti teisingą būsimos auklėjimo sistemos pamatą. Svarbiausias jos elementas yra aplinka, į kurią mes palaipsniui integruojame vaiką. Auklėtojų tikslas — išmokyti vaiką pasijusti visuomenės dalimi, o ne kažkuo atskiru. Vaikas savo pasiekimus turėtų vertinti kaip visuomenės laimėjimą. Dėl to mažas žmogutis supančią realybę pradės jausti kaip bendrą šeimą, o ne kaip atskiras tarpusavyje nesusijusias sritis, agresyvias jo atžvilgiu.

Tai reiškia teisingą požiūrį į mokymą: kiekviena žinių sritis turi atitikti bendros visumos dalį, o ne atskirai studijuojamą, su niekuo nesusijusią discipliną. Galima kalbėti apie būtinybę steigti mokyklą, kurioje didžiausia vertybe laikomas indėlis į visuomenę. Kadangi šiuolaikiniam ugdymui svarbiausi yra asmeniniai pasiekimai, beje, pasiekti išnaudojant artimą, — vaikai turi menką gebėjimą laikytis kartu: klesti išnaudojimas ir prievarta. Lavinant supratimą apie vertingą vaiko įnašą į visuomenę, kai niekas nenagrinėjama atskirai, o tik kartu (panašiai kaip alpinistai susiję tarpusavyje gelbėjimosi virve), situacija pasikeis.

Mokykla, auklėtojai privalo suprasti kolektyvinės atsakomybės, grupės pojūčio (kai niekas atskirai neturi vertės) formavimo svarbą nuo pat ankstyvo amžiaus. Auklėtojas neturi suvokti vaiko asmeniškai, o tiktai jo gebėjimą išaukštinti grupę, pakelti ją, paskatinti veikti, išgauti jėgas ir sudaryti bendrą visumą kartu su visais. Būtina mokyti vaiką siekti viso to intuityviai.

Žinoma apie povandeninių laivų ar kitų uždarų erdvių komandų ypatingą apmokymą—čia nuo kolektyvo vieningumo priklauso gyvenimas ir mirtis. Žmogus tiesiog praranda savąjį ,,aš“, suvokia ir vertina tik visumą. Suprantama, tam jis ruošiamas specialiai, bet tai tik pavyzdys, rodantis, kad panašūs poelgiai iš esmės yra įmanomi, nes žmoguje įdiegtas atitinkamas potencialas. Vis dėlto čia kalbama apie natūralią prigimtinių savybių raidą.

Žmogų būtina ugdyti kaip normalų visuomenės pilietį, pajėgų paisyti kitų žmonių poreikius. Auklėjimo proceso metu verta skiepyti suvokimą apie privalomą indėlį į visuomenę: ne todėl, kad kitaip neįmanoma išgyventi, o todėl, kad visuomenė — tai vieta, kurioje žmogus priverstas būti nuolat. Tai pamatas, be kurio nė vienas iš mūsų negali egzistuoti. Panorėję mes galime auklėti savo vaikus ir tuo pačiu visą kartą taip, kad pasiektume harmoningą gyvenimą.

Pati gamta mus skatina laikytis ,,vienijimosi filosofijos“, tačiau, kaip sako išminčiai, ,,žmogaus širdis — pikta (egoistinė) nuo gimimo“, ir todėl reikalauja auklėjimo sistemos. Iš to išplaukia, kad šiuolaikinės mokyklos turi būti iš esmės kitokios. Pirmiausia vaikas turi būti mokomas ne dalykų, o gebėjimo būti visuomenės dalimi. Toks mokymas neapsiriboja būtinybe pastatyti kėdę ne tik sau, bet ir kitiems. Svarbus bendras požiūris: kiekvienas stebi save, mato pavyzdžius, švietimas bei orientavimas vyksta tik dėl kitų žmonių. Kai tik mažas žmogutis (tiesiog nuo 3 m.) pradeda suvokti save kaip visuomenės dalį, privalo įsilieti į bendrą gyvenimą kartu su visais: jis priklauso nuo visų ir visi priklauso nuo jo. Toks mokymas veikia vaiką natūraliai, instinktyviai: visais atžvilgiais įprotis tampa antrąja prigimtimi.

Tai taip pat taikoma ir objektams: požiūris į juos turi tiesiog apsiversti. Žmogaus požiūris į gamtą yra savanaudiško ir individualaus pobūdžio. Išmokus matyti gamtą kaip visumą, kurioje viskas susiję ir subalansuota, toks požiūris visuotinio ryšio sampratos išmokys ir vaikus: mes pasaulinėje sistemoje turime būti susiję tarpusavyje ir su gamta. Tuomet biologijos, fiziologijos, geografijos ir t. t. nagrinėjimas taps vienu bendru mechanizmu – juk būtent taip mes egzistuojame gamtoje. Nieko dirbtinio mums išgalvoti nereikia, paprasčiausia ištaisyti mūsų iškreiptą požiūrį į gamtą ir atitinkamai auklėti vaikus.

Dabar mes netyrinėjame gamtos iš esmės. Laikomės siauro požiūrio ir specializuojamės labai iškreiptose studijose, nagrinėdami gamtą kaip kažką, sudarytą iš tarpusavyje nesusijusių dalių.

Įdomu, kad JAV auklėjimo sistema siekia išugdyti vaiką, pasiruošusį konkuruoti XXI amžiuje. Vaikui teigiama, kad jo gebėjimas atlaikyti XXI amžiaus konkurenciją suteiks šaliai stiprybės, ko visi ir siekia. Šio tikslo siekimas yra destruktyvus, tad pasiekiama visiškai priešingo rezultato.

Problemos pasireiškia žmogaus santykyje su visuomene, kuriant šeimą, santykiuose su vaikais — nuo mažų ląstelių iki didžiulio pasaulio. Juk problemos esmė ne tai, kad visuomenė, žmogaus akimis, nelabai svarbi, o tai, kad jaučiamas vientisumo trūkumas, nėra ryšio su visuomene kaip vieningo organizmo. Juk senovės gentyse neegzistavo skirtumas tarp ,,aš“ ir ,,jie“. Neįmanoma, kad vienas asmuo apgautų kitą, nes jis — mano brolis. Mes tokio supratimo neturime, brolį apsukame aplink pirštą dažniau negu prašalaitį.

Kalbant apie šeimos, namų terpę, reikia pažymėti, kad tėvų vaidmuo čia yra labai svarbus. Būtinas visiškas visuomenės sutarimas einant integralaus auklėjimo keliu. Palaikant visuomenei, mokyklose nebus konkurencijos dvasios, grindžiamos vienas kito slopinimu. Jei mes keičiame savo nuomonę visuomenės, klasės ar grupės atžvilgiu, o taip pat požiūrį į sėkmę, tuomet viskas bus kitaip.

Mokykloje negalimas vertinimas pažymiais ir egzaminų laikymas. Vertinamas gali būti tik vaiko dalyvavimo tarpusavio veiksmuose, jo pagalbos ir paramos laipsnis. Kai vaikas kartu su visais tyrinėja gamtą pasauliniu ir integraliuoju mastu, tai vaiko elgesys bei vertinimas bus vieningi. Galima sakyti, kad santykis su draugais ir požiūris į temą bus laikomi vienu subjektu. Vis daugės tarpdisciplininių dalykų.

Egzistuoja tyrimai, įrodantys, kad klasėse, kuriose vyrauja draugiška atmosfera, mokinių pažangumas aukštesnis. Vaikai grupėse kartu nedirbo, tačiau kiekvieno asmeninių rezultatų lygis pakilo. Kitaip tariant, kai prastai jaučiamės, mes blogai mokomės. Pagrindinė šių tyrimų išvada ta, kad už įprastą mokymą efektyvesnis yra mokymasis grupėje. Bet iki šiol tai nėra taikoma.

Pažvelgę į gamtą ir savo būklę mes suprantame, kad pasirinkimo nėra — privalome laikytis kartu, nes kitaip neišgyvensime, negalėsime tobulėti. Todėl naujos kartos mokytojai turi išaiškinti vaikams vienijimosi būtinybę. Viena vertus, tai — gamtos dėsnių laikymasis, iš kitos pusės, formuojamas įprotis, kurio socializmo laikais nebuvo. Tuomet viskas buvo kuriama žmogaus troškimų atsisakymo pagrindu, o naujo ugdymo tikslas — išmokyti žmogų dalyvauti visuomenės gyvenime. Todėl nuo pat pradžių, remdamiesi visais įmanomais gamtos ir žmonių visuomenės pavyzdžiais, mokome vaiką harmoningo gyvenimo principo. Ir, trokšdami vystytis kaip žmonės, privalome egzistuoti kaip vieningas organizmas.

Šiuo atveju vaiko ,,Aš“ nepatiria skriaudos, nes mokytojas aiškina jam, kaip pasiekiama sėkmės būnant kartu su kitais. Šiais laikais netgi moksle neįmanoma ko nors pasiekti be komandos, be mokslinių tyrimų grupės. Mokslininkai supranta, kad sėkmė priklauso nuo grupės narių susivienijimo bendrai veiklai, nuo jų troškimo būti kartu mintimis, siekiais, polinkiais. Atsiverianti globali gamta mus įpareigoja taip elgtis.

Beliko rasti taikų būdą būti kartu. Ir kuo geriau mes paruošime vaikus mokykloje, tuo lengviau jiems bus tolesniame gyvenime.

Galina Beliajeva

Kyla ateities problemų

Nuomonės apie tai, ką mums daryti su švietimo sistema, pastebimai vibruoja. Virpesių amplitudė plati – nuo „pagerinti“ iki „gelbėti“. Vis dėlto verta pabandyti išsiaiškinti, kas tai per sistema, kurios įsčiose verda gyvos mūsų vaikų sielos, daugybė suaugusių žmonių ir pati mūsų tautos ateitis. Ir net nesiaiškinant, kaip ji veikia mus dabar, o siekiant suprasti, kaip sistema turi veikti visuomenės tikslais. Įsivaizduokime ją kaip perorganizavimo sistemą, kurios pradžioje – pradinė vaiko ir visuomenės būsena, o pabaigoje – užduotoji, mūsų geidžiama.

Gamtos procesuose viskas nukreipta į tikslą ir nulemta galutinės būsenos. Mūsų pasaulyje, dėl suprantamų priežasčių, kyla nuolatinių ateities problemų ir neaišku, ko iš jos tikėtis. Tai nekeičia teisingo gamtos užduoto tikslinio požiūrio – ką mes norime gauti proceso pabaigoje? Kuo mažiau mes apie tai žinome ir norime žinoti, tuo labiau mūsų sistemų vystymasis yra nesisteminis, ir mes pastoviai kažkokiame tarpe tarp dviejų gaisrų, iš kurių vieną jau užgesinome, bet iš kito ir vėl kyla dūmai.

Mes norime, kad…

Net vadindami ją švietimo sistema mes suprantame, kad ne švietimas joje yra svarbiausias. Svarbiausia, kas turi joje vykti, – tai auklėjimas. Todėl šiame straipsnyje ją taip ir pavadinkime – deja, tik sąlyginai – „auklėjimo sistema“.
Mes norime, kad tie žmonės, kuriuos išauklės sistema, degtų noru gyventi, kad žmogus norėtų gyventi visuomenėje, kuria galėtų pasikliauti, kuri užtikrintų visas galimybes atsiskleisti. Ar esamoje sistemoje yra galimybė išauklėti tokį žmogų? Jeigu taip, tai puiku.

Ką mes iš pradžių turime?

Jeigu mes kalbame apie žmogų socialiniu atžvilgiu, tai iki trejų metų, kol vaikui nesusiformuoja savojo „aš“ suvokimas, socialiniu požiūriu kalbėti yra sunku. Tyra vaiko siela supranta tik „imk“. Net „duok, ir gausi mainais“ jam dar neprieinama. Į siaurą savo pažįstamų ratą jis įsileidžia tik savuosius.

Ir tik nuo trejų metų, kai vaikas pradeda aktyviai kontaktuoti su kitais, geba ne tik imti, bet ir duoti, kai mainai su išorine aplinka pradeda sparčiai vystytis, vaikas prieina prie auklėjimo sistemos įėjimo.

Čia reikalingi geri žaidimai, per kuriuos būsimasis žmogus pradės suprasti, kad visuomenė naudinga, kad duodamas jis gauna ir kad kartu daug lengviau pasiekti tikslą. Čia jau reikia nukreipti vaiko dėmesį nuo asmeninių poreikių į tikslą – į tuos, su kuo jis jo siekia.

Apie gerus žaidimus: dabar ir žaidimai, ir reginiai dideliems ir mažiems kuriami asmeninio varžymosi su kitais žmonėmis pagrindu, priešpastatant agresorių ir auką, didvyrį ir minią. Ir pasyvus savęs tapatinimas su agresoriumi vėliau reikalauja kovos veiksmų, o tapatinimasis su auka atima gyvenimo jėgas. Ir net tapatinimasis su didvyriu sužlugs, nes didvyrių „visuomenės“ nebūna – tai vienišiai, o ne visuomenė.

Kad netektų perauklėti

Jeigu mes kalbame apie auklėjimą, tai, kaip žinome, po 12-13 metų vaiką reikia jau ne auklėti, o perauklėti. Todėl auklėjimo sistema (o švietimo sistema derinasi prie to) turi būti numatyta tik iki 13 metų amžiaus.

Kaip jau ir minėjome, kalbama ne apie kažkokią besielę „sistemą“, o apie terpės sukūrimą, kurioje tik ir galės išaugti ateities žmogus.
Taigi vaikas jau nuo šešerių iki devynerių metų atkakliai turi būti auklėjamas ne individualiai, o kolektyviai. Savitarpio santykiai, mokymas, žaidimai organizuojami taip, kad vaikas mokytųsi suprasti, kad aukodamas, atiduodamas laimi.

Žinoma, grupės apimtis efektyviam darbui negali viršyti 10-12, daugiausiai 15 žmonių.

Taip pat žinoma, kad vaikas ima pavyzdį iš vyresniųjų, o ne mokosi iš jų. Taigi tie 2-3 auklėtojai, kurie ugdo vaikus, psichologai, mokytojai turi būti socialiai harmoningi bendraudami.

Iš auklėtojo reikalaujama absoliučiai vienodo požiūrio į visus; auklėtojas tiesiog turi būti auklėjamųjų rate: mokymasis vyksta kambaryje, kuriame visi sėdi ratu. Tai suteikia lygybės jausmą ir pašalinama klasės hierarchija – nėra nei pirmūnų, nei „atsilikėlių“.

Visa mokyklinė diena – tai auklėjimo procesas: vaikai kartu mokosi, valgo, žaidžia, ilsisi ir dirba – viską daro kartu.

Kartu pertraukų metu, važiuojant į įmones, ligonines, visur, kur galės susipažinti su šalies gyvenimu, formuojasi supratingumas ir amžių ryšys. Vyresnieji mokosi atsakomybės už jaunesniuosius, jaunesnieji – suprasti vyresniuosius ir dalyvauti kartu su jais. Taip susiformuoja supratimas, kaip tai būtina ir natūralu gyvenimo procese.

Berniukai ir mergaitės…

Berniukai ir mergaitės auklėjami ir mokomi,, suprantama, turi būti atskirai. Mes matome, kad skirtingų lyčių vaikų sumaišymas mokyklose į vieną belytę masę vaikams nesuteikia nei psichologinio kitos lyties ypatumų supratimo, nei harmoningų lyčių santykių suvokimo . Pagedę ir netekę krypties, būdami šioje masėje, vaikai netenka galimybės ateityje sėkmingai kurti tokius santykius.

Be to, ilgametė diskusija dėl mokyklos feminizacijos sistemos problemos ir, kaip pasekmė, vyriškojo prado visuomenėje išnykimas ypatingos naudos neatnešė. Nors visiems aišku, kad berniukus turi auklėti vyrai, o mergaites – moterys, neįmanoma prasibrauti per sprendimų priėmimo demokratinių procedūrų tankumyną .

Mes nesuprantame psichologijos, priešingos lyties pasaulio suvokimo, ir tai kuria konfliktus. Tam, kad taptų vyru, berniukas turi būti auklėjamas vyriškoje visuomenėje, o moterimi turinti tapti mergaitė turi augti moteriškoje terpėje. Mus gamta sukūrė priešingus būtent tam, kad pasiektume tarpusavio harmonijos – juk harmonija ir yra gamtos tikslas. Štai tokį suvokimą reikia ugdyti.

Juk „apsišvietimu, ačiū Dievui, pas mus nesunku sublizgėti“

Augančiam žmogui reikalingos žinios skiriamos į du tipus. Pirmojo tipo žinios priskiriamos daugiau auklėjimui: visuomenės sandara, šeimos, psichologijos ir sociologijos pagrindai, amžiaus problemų žinios, būtinosios biologijos ir fiziologijos žinios. Siekdami jausti žmogiškąją erdvę, mes gerokai sumažiname problemų visuomenėje. Tai ir piešimo mokymas, muzika, deklamacija kaip gebėjimas išreikšti save ir suprasti kitą. Pirmojo tipo žinios neturi būti šiurkščiai išskirstytos į dalykus, tai turi būti pateikta kaip bendras žinių apie būtį ir save joje paketas.

Antrasis žinių tipas – būtini tiksliųjų ir natūraliųjų mokslų pradmenys. Šios žinios mokymosi procese vis daugiau susijusios su žmogaus gebėjimais, polinkiais ir vėliau – profesiniu kryptingumu.

Laikotarpiu nuo 9 iki 13 metų ruošiame žmones išeiti į visuomenę, į suaugusiųjų gyvenimą. Vaikai jau mokės bendrauti ir dirbti su žmonėmis, bus pasirengę gyventi visuomenėje. Būtiną „mokyklinių“ žinių paketą žmogus visą sugeba priimti 13-os metų, jeigu mes nukreipsime dėmesį nuo „farširavimo žiniomis“ į žmogaus auklėjimą.

Mes padedame jam šiame amžiuje pažinti patį save, savo ypatybes ir troškimus. Tai suteiks jaunuoliui galimybę išsirinkti tikrai jo profesiją. Mes turime užtikrinti žmonėms nemokamą mokslą – ir mokyklose, ir po mokyklos: kursus, universitetą. Žmogus turi laisvai ir nemokamai kaupti būtinas žinias, kad, atsiskleisdamas ir pasireikšdamas, būtų maksimaliai naudingas visuomenei.

Labai pageidautina filmuoti vaizdo kamera pokalbius ir pamokas, ir po to kartu peržiūrėti ir aptarti. Tai padeda kolektyviniam savęs pažinimui, leidžia mokytis komunikacijos. Senų įrašų peržiūrėjimas padeda grupei analizuoti savo augimo procesą.

O jei staiga…

Konfliktai? Konfliktai išsiaiškinami grupėje, pagrindinis tikslas – pavyzdžiu, bet be asmeniškumu išsiaiškinti žmogaus prigimtį, esmę ir priešpriešos tarp žmonių, žmogaus ir visumos šaknis.

Tam patys konfliktuojantieji arba „pažeidėjai“ kartu su visais nagrinėja savo poelgių esmę ir dalyvauja parenkant „bausmę“. Atsiranda supratimas, kad ir bausmė, ir apdovanojimas, – viena išdava. Tuo pačiu žodis „bausmė“ netenka prasmės, nes ne tai yra įvykio tikslas. Žmoguje atsiranda žmogus, tai yra sugebėjimas teisti save ir vadovauti savo aistroms.

Tikrovėje

O kol kas mes ir dvejojame, ir bijome – o jeigu mūsų vaikai ir tikrai bus geresni už mus? Taip jau sukurta: pajuntame pasitenkinimą taisydami kitų trūkumus. Todėl žmogus dabar, kad gyventų visuomenėje, nuolat turi susilaikyti, būti įtampoje.

O iš tikrųjų mokykloje turi būti taip, kad vaikas mokytųsi ieškoti, matyti teigiamas savo puses ir žinoti, kad tai ir yra jis, o kituose matyti, kad tai ir yra visuomenė. Tokiu būdu gyvenimas visuomenėje leis žmogui atsiskleisti. Nes jaus, kad tai yra tai, ko visuomenė iš jo laukia. Tik taip jis vystosi.

22.04.2010 Michailas Gonopolskis

Paaugliai, sulaukę 14-15 metų amžiaus, dažniausiai užsisklendžia savyje, su niekuo nebendrauja, tampa niūrūs tyleniai. Dažnai tenka girdėti tėvų, nesuprantančių, kas vyksta su jų vaiku, skundus. Tūkstančiai minčių sukasi tėvų galvose: ko vaikui trūksta, gal pritapo prie blogos kompanijos, gal susirado merginą ar vaikiną?

Puiku, jei tėvai atkreipia dėmesį į savo vaikų elgesio pasikeitimus. O būna taip, kad kai kurie iš mūsų net nežinome, kada atžalos grįžta namo, nesidomime, ar vaikai nueina į mokyklą, jau nekalbant apie tai, kad nepastebime vaiko nuotaikos pokyčių, jo uždarumo ar nebūdingo susvetimėjimo.

Psichologų nuomone, nėra ypatingos dingsties nerimauti. Vaikas bręsta, ir paaugliui bendraujant su tėvais būtinas atstumas tam, kad pasijustų savarankiškas ir ypatingas. Todėl mūsų rūpinimąsi paaugliai traktuoja kaip brovimąsi į jų individualumą ir norą vadovauti , pratęsti jų vaikystę.

Tarp kitko, specialistai priduria, kad, nepaisant to, jog paaugliai atsisako bendrauti su savo tėvais, jie yra pasirengę aktyviai aptarinėti savo reikalus su draugų tėvais ar, pavyzdžiui, dėde, senele, treneriu ir pan. Tai tėvams kelia nerimą: o gal kitas žmogus vaikui netinkamai patars?

Tačiau tai tik pusė bėdos, juk vis tiek paauglys sulaukia suaugusiųjų pagalbos. Žymiai blogiau, jei, be netinkamų patarimų, paauglys dar pasirinks ir blogą aplinką. Bloga aplinkos įtaka dažniausiai atveda prie ankstyvų santykių tarp skirtingų lyčių paauglių. To pasekmės gali atsispindėti visame tolesniame gyvenime todėl, kad paauglystėje dar neturima pakankamai informacijos apie lytinius santykius ir dažniausiai nėra pakankamo atsakomybės suvokimo.

Kam tuomet turime pateikti pretenzijas: senelėms ar seneliams, dėdėms ar tetoms? Ar ne geriau patiems tėvams pasistengti tapti nuoširdžiais ir artimais savo vaiko draugais? Tuomet vaikui nereikės ieškoti patarimų ir pagalbos už šeimos ribų.

Žmonės dažniausiai per vėlai suvokia savo klaidas, arba nesuvokia jų visiškai. Būtina suprasti, kad būtent pereinamuoju laikotarpiu padedamas pamatas būsimai asmenybei. Išmintingi tėvai vaiką nuo vaikystės moko savarankiškai priimti sprendimus, drauge prisiimant už juos atsakomybę. Reikia vaiką kontroliuoti ir tuo pačiu metu suteikti jam tam tikros laisvės.

Visų svarbiausia – elgtis su vaiku ne kaip su vis dar mažu, neprotingu padaru, o kaip su lygiu sau, kuriuo galima pasikliauti, su kuriuo galima pasitarti, pakalbėti „iš širdies” ir turėti mažų paslapčių. Teisūs tie tėvai, kurie paskiria šeimos tarybą, kurioje visi sprendimai priimami kartu su vaikais. Rezultatas: tėvų ir vaikų problemos nėra. Tik tokius santykius galime vadinti brandžiais. Gaila, tačiau mūsų laikais tokių šeimų labai maža. Paprastai tėvai stengiasi vadovauti vaikams, laikydami juos savo nuosavybe, klaidingai manydami, kad šis auklėjimo metodas teisingiausias.

Be abejonės, toks pasitikėjimu grįstas vaikų auklėjimas užkrauna labai didelę atsakomybę tėvams. Juk tapdamas draugu vaikui tu pradedi jį auklėti asmeniniu pavyzdžiu. Tam, kad nekiltų abejonių dėl auklėjimo teisingumo, reikia būti užtikrintu tuo, kad mūsų pasirinktas gyvenimo kelias, santykiai su kitais žmonėmis, aplinkos suvokimas atitinka mūsų paskirtį šiame pasaulyje. Tada mūsų asmeninis pavyzdys, be abejo, padės vaikui pasirenkant aplinką, kuriant harmoningus ryšius su žmonėmis ir pasauliu, kuriame gyvename.

2010.10.28. Natalija Šesopal

Kai ištariami žodžiai „ideali tvarka, ideali šeima, idealus vyras, ideali moteris“, man į galvą ateina gal tik pasakos apie tolimiausią karalystę, kurioje gyvenimas, kaip jūs pamenate, taip pat toli gražu ne tobulas. Visas idealo žavesys tas, kad jis nepasiekiamas, jis gali keistis ir jo galima siekti kad ir visą gyvenimą.

Prisiminkite, ar daug jūs gyvenime sutikote idealių šeimų. Vieną, gal dvi… Kuo mažiau mes žinome apie problemas, tuo labiau tinkantys vienas kitam mums atrodo žmonės. Ir kai idealia laikyta šeima staiga išyra, tai griūna visas pasaulis.

Idealumo iliuzijos

Šeima, kurioje nėra nesutarimų. Šeima, kurioje visi gerbia vieni kitus, brangina, netrukdo augti. Šeima, kurioje vienas už visus ir visi už vieną. Iš esmės idealia šeima mes vadiname tokią gerovės, ramybės, supratimo salelę, kurioje galima atsitraukti nuo problemų, sušilti. Mūsų išprotėjusiame pasaulyje visi ilgisi tokio saugaus ir patogaus, kaip minkštas fotelis, pasaulėlio.

Paradoksas, tačiau kad ir kaip mes, vyrai ir moterys, besvajotume sukurti tokią šeimą, nieko nepavyksta. Visada yra nesutarimų ir interesų skirtumų, kas galų gale dažnai atveda iki skilimo. Lyg kažkas pasaulyje sugedo, arba vyrai ir moterys nustojo suprasti vieni kitus.

- Sakykit, seneli, o jūs su senele dažnai barėtės?
- Taip, užmušti norėjosi dažnai, bet išsiskirti – nie-ka-da!

Šiuolaikiniame pasaulyje tampa sunkiau bendrauti, nes žmonės vis labiau saugo savo individualumą. Galima tai pavadinti egoizmo augimu, kai žmogus nenori sutikti nė su kuo, nepasiruošęs atsisakyti dalelės savo komforto dėl kito interesų. Vis dėlto reikia pripažinti, kad tai dėsningas vystymasis.

Ar tinka senoviškumas šiuolaikiškumui?

Literatai, publicistai dažnai idealizuoja senovišką šeimą ir siūlo jos modelį kaip galimą šeimos krizės sprendimo pavyzdį. Ryški hierarchija, kiekvienas vykdo savo funkcijas, svarbiausi – šeimos interesai ir kraujo ryšys. Vis dėlto įskiepyti senoviškumą į šiuolaikiškumą – tai tas pats, kaip ir priversti kiekvieną moterį rytais melžti karvę. Teoriškai įmanoma. Praktiškai neįvykdoma ir nepasiteisina.

Istoriškai šeimyniniai klanai buvo svarbūs žmogaus išgyvenimui. Kartu juk lengviau. Jeigu valstybėje suderinta ekonomika, vystosi pramonė ir mokslas, tai kiekvienas žmogus siekia savirealizacijos, ryškėja individualumas ir, kaip to padarinys, susilpnėja šeimyniniai ryšiai. Taip atrodo šis mechanizmas materialiojo pasaulio požiūriu.

O kaip jis atrodo emociniu, dvasinės žmogaus sveikatos požiūriu? Juk netgi ekonomiškai ir intelektualiai nepriklausomas individas nori turėti kažką, kas jį „pririša“, nusako jo priklausomybę kokioms nors šaknims.

Šeimos paieškos ne pagal kraują

Vienu iš šiuolaikiškumo požymių aš pavadinčiau „gilias giminingų sielų paieškas“. Be abejonės, žmogus visada siekė prie tikrų giminių pridėti ir sielos draugus, bet nebūdavo taip, kad draugystė būtų svarbesnė už giminystę.

Paklauskite savęs, ar seniai lankėtės pas savo antros eilės pusseserę, o gal prisimenate visas savo pusbrolių vaikų gimimo datas? O ta socialinė reklama „Paskambinkite savo tėvams“? Tai baisu, bet tuo pačiu jau taip įprasta. O draugai, vienminčiai visada šalia mūsų ir, daugeliu atvejų, artimesni už visus gimines.

Žinoma, viską galima paaiškinti išaugusiu egoizmu, tuo, kad žmogus siekia pritraukti tai, kas jam sava. Ir būtent dėl to žmonės siekia įspūdžių iš įvairiausių šalių ir kultūrų, keičia religijas ir užsiima skirtingomis praktikomis vienu metu, vyrus ir žmonas keičia dėl tų pačių priežasčių. Laikas greitėja ir per vieną gyvenimą žmogus tarsi pragyvena keletą skirtingų žmonių gyvenimų.

Kartais žmogaus gyvenimas man atrodo panašus į siūlų kamuolį: kiekvienas siūlų milimetras šiame pasaulyje leidžia atskleisti kokias nors konkrečias asmenines savybes. Šios savybės patraukia ir žmones, ir aplinkybes. Neaišku tik, kokį raštą iš šių siūlų reikia išmegzti. Koks šito siūlų išvyniojimo tikslas? Ar galima į šį kilimą pažiūrėti ne iš siūlo, kurį tai traukia, tai paleidžia, tai nutraukia, tai suriša, pozicijų, bet pažiūrėti į jį meistro siuvėjo žvilgsniu?

Ideali šeima – idealų sutapimas

Daugybę kartų jau kalbėta (net gėda kartoti), jog priartėti prie to, ką, tavo supratimu, galima laikyti idealu, įmanoma tik tuo atveju, jei su savo partneriu turėsite kažką bendro ne savyje, o bendrą interesą ar bendrą tikslą. Tai ir bus tas vaškas, jungiantis jūsų asmeninio avilio korius.

O sudėtinga tai, kad materialūs tikslai ir interesai taip greitai keičiasi. Ir reikia arba visą gyvenimą sau pačiam kelti trumpalaikius tikslus, arba visą save pašvęsti aukščiausio tikslo paieškoms.

Anna Šalimova

Visai neseniai buvęs paklusnus vaikas netikėtai tampa įžeidus, susierzinantis, agresyvus, jo žodžiuose prasiveržia grubumas ir neapykanta. Būtent nuo tokių apraiškų dažniausiai prasideda brendimas. Tėvai nežino, kaip reaguoti į panašius paauglio išsišokimus: jis pyksta, atsikalbinėja, įsižeidžia dėl kiekvienos jam pasakytos pastabos.

Arba, atvirkščiai, elgiasi sąmoningai ramiai, rodydamas jam nebūdingą lėtumą, užmaršumą, nesugebėjimą užbaigti pradėto darbo , o taip pasireiškia slapta agresija, nukreipta į tai, kad išvestų jus iš pusiausvyros. Be to paauglys ir pats nežino, kodėl taip elgiasi.

Šiuolaikinė psichologija įrodė, kad vaikas negimsta blogas ar geras, kuklus ar pagyrūnas, agresyvus ar geranoriškas. Visos šios savybės jame formuojasi vystymosi metu, dažniausiai veikiant jį supančiai aplinkai.

Ankstyvoje paauglystėje nedidelis agresyvaus elgesio protrūkis – normalus reiškinys, susietas su pereinamojo amžiaus psichologiniais ypatumais. Tikriausiai jį sąlygoja vidinio diskomforto pojūčiai. Kaip tik šita vidinė įtampa ir randa išeitį agresijos blyksniuose.

Bet palaipsniui (5 – 6 metų bėgyje) paauglys mokosi valdyti savo emocijas ir įgyja daugiau pusiausvyros.

Situacija tampa sudėtingesnė nepalankioje šeimos aplinkoje, tokioje, kurioje viešpatauja pyktis ir kivirčai. Jie sustiprina paauglio psichologinį nepastovumą, formuoja jame kaltės, pavojaus, nesaugumo jausmus. Jeigu nėra vidinės atramos, tuomet agresijos blyksniai neišnyksta kartu su pereinamojo amžiaus problemomis. Agresyvumas vis auga, tampa ” piktybiniu” – pagal žinomo psichoanalitiko E. Frommo posakį, tuomet visuomenė gauna dar vieną asmenį, turintį polinkį prievartauti ir žaloti artimuosius.

Aišku, vien tik tėvų už tai kaltinti negalima. Galbūt jie irgi augo šeimoje, kur santykių aiškinimasis prie vaikų pakeltu tonu buvo laikomas normaliu reiškiniu. Paauglio agresyvaus elgesio formavimąsi taip pat įtakoja filmai, pilni prievartos scenų, kompiuteriniai žaidimai su žiaurumo elementais. Paauglys mokosi elgtis agresyviai, stebėdamas bendraamžių elgesį mokykloje ar gatvėje. Ir palaipsniui savo teisumo įrodinėjimas kumščiais jam tampa norma.

Paaugliai būriuojasi į gaujas, tampa įvairių grupuočių, tokių, kaip „skinchedų“, nariais. Ir tai jau pasidaro ne tik šeimos, bet ir visuomenės problema.

Neapykanta supančiam pasauliui – siaubingas krūvis, su kuriuo jaunas žmogus išeina į suaugusių pasaulį. Kaip pastebėjo psichologai, dabartiniu laiku sumažėjo agresyviai besielgiančių paauglių amžius. Vis dažniau pasitaiko agresyvių mergaičių.

Tai akivaizdu ir be specialistų komentarų. Nesenai stebėjau tokią situaciją: vakare prie metro stotelės (kur būna daug žmonių) dvi mergaitės, apie 14 – 15 metų amžiaus, aiškinosi santykius su savo drauge. Viena įsikibo į baltapūkės „kaltininkės“ plaukus. Kita, prikišusi kumštį prie veido, pasakė, kad šioji nedrįstų daugiau kibti prie Deniso, kitaip…

Nemaloni situacija šį kartą išsisprendė sėkmingai. Mergaitę “išvadavo“ nuo taip vadinamų draugių ir palydėjo iki namų. Bet kiek tokių asocialaus elgesio apraiškų baigiasi žiauriu susidorojimu? Apie tai galima sužinoti iš masinės informacijos priemonių, televizijos laidų, rodančių, pavyzdžiui, mokinių susidorojimą su mokytoja.

Tėvai, susidūrę su padidėjusio paauglių agresyvumo problema, supranta: vien pokalbių apie gražų elgesį neužtenka. Ir netgi atvirkščiai, tokie moralai gali iššaukti dar didesnį agresijos priepuolį.

Tai kaip elgtis? Negalima leisti, kad ne visai apsiplunksnavęs “paukštelis” taip morališkai deformuotųsi, kad iki bėdos liktų tik vienas žingsnis. Noras viską naikinti savo kelyje gali pasiekti tokį intensyvumą, kad jo suvaldyti paauglys jau nebegalės.