Neseniai man teko skaityti straipsnį štai tokiu pavadinimu – „Amerikiečių mokslininkai paneigė mitą apie vaizdo žaidimų žalą“.

Kaip praneša AMI-TASS, straipsnyje kalbama apie tai, kad vieno iš Teksaso universitetų (JAV) darbuotojai  išsiaiškino, kad „kompiuteriniai ir priedėliniai žaidimai nedaro žalingo poveikio sveikos psichikos paaugliams“. Nesunku numanyti, kas šiems „mokslininkams“ užsakė tyrimą su tokiu rezultatu.

Nepaisant to, projekto vadovas profesorius Kristoferis Fergiusonas, kad išsaugotų, mano manymu, nors kažkokią mokslinio objektyvumo regimybę, priduria, kad „tam tikriems“ paaugliams kompiuteriniai žaidimai vis dėlto gali daryti neigiamą poveikį.

Kas tie „tam tikri“ paaugliai? Kaip paaiškėjo, tai tie paaugliai, kuriuos lengva nuliūdinti, kurie susierzina dėl menkniekių, mažai skiria dėmesio aplinkiniams, pažeidžia nustatytas taisykles, nevykdo savo pažadų ir elgiasi negalvodami apie savo poelgių pasekmes. Tokiems paaugliams profesorius siūlo „apriboti žaidimams skiriamą laiką“.

Įdomu, kur profesorius K. Fergiusonas matė paauglius, apgalvojančius savo poelgių pasekmes? Bet kuris žmogus, nors kiek išmanantis paauglių psichologiją, žino, kad beveik visiems paaugliams būdingas pažeidžiamumas ir dažna nuotaikų kaita, jie – egocentriški, nejautrūs aplinkiniams ir dažnai tiesiog negali vykdyti savo pažadų, nes žada neapgalvotai, o atėjus laikui tesėti žodį jie jau būna visiškai kitos dvasinės būsenos.

Paaugliams yra būdinga „patikrinti“ leistinų dalykų ribas, jie vertina laisvę, nesupranta apribojimų prasmės ir dažnai pažeidžia nustatytas taisykles. Visiems pažįstama ši jaunatviška energija, noras pasirodyti herojumi, kuriam jūra iki kelių, o suaugusieji nėra autoritetas.

Ir kaip profesorius galvoja riboti paaugliams, pažeidžiantiems nustatytas taisykles, žaidimams skirtą laiką? Lygiai taip pat jie pažeidinės taisyklę ilgai nežaisti kompiuteriu. O tie, kurie nesilaiko savo pažadų, taip pat nesilaikys ir pažado ilgai nežaisti kompiuteriu.

Nemanau, kad profesorius visiškai neišmano paauglių psichologijos. Matyt, tam tikri pasvarstymai apie „aukščiausiąją tvarką“ jį verčia užtušuoti šiandien paplitusių kompiuterinių ir vaizdo žaidimų daromą žalą.

Kodėl aš merkantiliškus interesus vadinu „pasvarstymais apie aukščiausiąją tvarką“? Todėl, kad pinigai šiandien – tai pati aukščiausia vertybė. Aš nesu prieš materialinę gerovę, tačiau užsidirbti žiaurumo mokančiais žaidimais – o tokių žaidimų yra didelė dauguma – nėra gerai.

Kodėl negerai, jeigu tai – realūs pinigai? Pateiksiu porą pavyzdžių.

2009 metų kovo 11-ąją Vokietijos mieste Vinendene septyniolikmetis Timas Krečmeris nušovė 15 žmonių. Jam tai buvo ne žmonės, o judančios figūros tarsi jo mėgstamo kompiuterinio žaidimo – su tikroviška grafika, vieno pačių brangiausių ir populiariausių tuo metu. T. Krečmeris tiesiog pasiėmė tėvo pistoletą ir nuėjo į savo mokyklą. Ten jis tuo pačiu būdu, kaip ir mėgstamame kompiuteriniame žaidime (tai paaiškėjo tyrimo metu), pradėjo šaudyti į visus paeiliui. Po to vaikinas išėjo į gatvę, susistabdė mašiną, išmetė lauk vairuotoją – taip pat kaip žaidime. Galiausiai jis buvo sužeistas per susišaudymą su policija ir bum! – perkrova – nusišovė pats.

2011 metų gruodžio 29 dieną Čeboksaruose (Rusija) jaunas 22 metų žmogus peiliu nudūrė pagyvenusią moterį. Nusikaltimo motyvas, kaip žudikas paaiškino per tardymą, buvo smalsumas. Po daugelio žaidimo, kurio tikslas buvo nužudyti kuo daugiau žmonių, valandų pasirodė įdomu pažiūrėti, kaip nužudytas žmogus miršta tikrovėje.

Suprantama, tiek vieno, tiek kito žudiko psichika buvo pažeista. Deja, kompiuterinių žaidimų pardavėjai netikrina pirkėjų psichikos, nereikalauja psichoterapeuto pažymos ir charakteristikos iš darbo vietos. Ir ar netaps psichiniu ligoniu normalus vaikas, valandų valandas lenktyniaudamas žudynėse? Nesvarbu, kad jis žudo ne tikrus žmones, o jų virtualius vaizdinius. Su kiekviena nauja žaidimo versija šie vaizdiniai tampa vis tikroviškesni, ribos tarp virtualaus ir realaus pasaulių vis labiau nyksta.

Žaidybinės, pavojaus jausmą sukeliančios situacijos, žiaurumo ir prievartos scenos vis labiau „kutena nervus“, nes paliečia mūsų pačius pagrindinius gyvūninius instinktus. Taigi uždirbti pinigų kuriant tokio siužeto filmus ir žaidimus yra labai paprasta. O kad jie palaipsniui suėda protą ir dvasią, įteigdami tokios „produkcijos“ vartotojams siaubingų ir šlykščių dalykų leistinumą, mažai jaudina gamintojus. Komercinė sėkmė viską pateisina.

Kodėl man turi rūpėti kompiuterinių žaidimų gamintojo sėkmė? Kodėl turiu pirkti jo produkciją? Kodėl aš paklusniai esu veikiamas reklamos, nors puikiai suprantu, kad ja tikėti negalima, nes ji siekia savų, o ne mano interesų? Tikriausiai todėl, kad man tas pats, man nerūpi, ką žaidžia ir kokių įspūdžių patiria mano vaikas. Aš esu užsiėmęs savo asmenine komercine sėkme, kurios siekiu tomis pačiomis priemonėmis kaip ir kiti, galvodamas ne apie tai, kokią naudą ar žalą atneš žmonėms mano darbo vaisiai, o apie tą pelną, kurį gausiu.

Vis dėlto kyla klausimas: ar dėl savo abejingumo viskam, išskyrus komercinę sėkmę, aš nesu tos veržlios visuomenės degradacijos nevalinga priežastis, kurią aiškiai rodo pastaruoju metu padažnėję nemotyvuotos prievartos atvejai?

Galbūt man į visa tai nusispjauti ir tegu viskas prasmenga kiaurai žemės. Su manimi tai nesusiję, o ant mano rašomojo stalo stovi trys beždžionėlės: nieko nematau, nieko negirdžiu, nieko neskysiu savo sūnui, valandų valandas sėdinčiam prie kompiuterio.

Michailas Aršavskis

Britų Kolumbijos universiteto psichologai eksperimentais nustatė, kad jau 8 mėnesių vaikai nori, kad blogiukai būtų nubausti, o geras elgesys – apdovanotas.

Rodydami spektakliukus su žaisliniais elniais, drambliais, antytėm, kai vienas iš veikėjų pasielgdavo gerai, o kitas – blogai, tyrėjai vaikų prašydavo įvertinti veikėjų elgesį. Penkių mėnesių vaikai negalėdavo to padaryti, tačiau aštuonių mėnesių manė, kad blogiukas pasielgė neteisingai.

Galime daryti išvadą, kad teisingumo jausmas atsiranda penkių – aštuonių mėnesių vaikams. Visuomeninį gyvenimą pradedančiam mažam žmogučiui jau svarbu suprasti, kas yra gerai, o kas – blogai.

Naujausi vaikų psichologijos tyrimai verčia tėvus keisti savo požiūrį. Išaiškėjo, kad lopšinių dainavimas yra galinga priemonė, padedanti su vaiku užmegzti tarpusavio supratimą.

Apklausos duomenys rodo, kad šiuolaikiniai tėvai užliūliuoja vaikus ne lopšinėmis, o populiariais muzikos hitais, nors sena gera lopšinė vaikams tinka labiau.

Redakcija

Žiūrime, kaip taikyti integralią auklėjimo metodiką, analizuodami  vaiko raidą nuo nulio, ir mėginame suprasti, kaip teisingai su juo elgtis, kokius vidinius procesus jis išgyvena. Mes norime pažvelgti į tikrovę  per mažo žmogaus vystymosi prizmę. Jau aptarėme vystymosi periodus  iki trejų metų ir pasiekėme tašką, kai vaikas ima įsisąmoninti jį supantį pasaulį. Dauguma tėvų šiuo laikotarpiu susiduria su sunkumu nubrėžti ribas. Psichologijoje yra tokia samprata − „terrible two“ („siaubingas dvejų metų amžius“). Tai pirmasis sudėtingas laikotarpis, kai vaikai be perstojo kartoja „nenoriu“ ir su niekuo nesutinka. Paskui tai kartojasi paauglystėje. Tėvai kalba apie tai, kad jie visą laiką yra priversti sakyti vaikui „ne“, riboti jį, ir tai tikrai nemalonu, jei lyginsime su iki šiol buvusiu „rojumi“. Tėvams tai nėra paprasta, taigi klausimas − kaip teisingai elgtis? Kaip žiūrėti į ribų nubrėžimą ir kaip kurti tėvų autoritetą 2−3 metų vaikams?

Iš pratarmės knygai “Šiuolaikiniai vaikai”

Būti mokytoju tai pati atsakingiausia veiklos sritis iš tų, kurios iš viso šiandien egzistuoja. Netgi gydytojo, kuris, atrodytų, gali išgelbėti žmogaus gyvybę, profesija ne tokia atsakinga. Juk gydytojas gydo kūną, tačiau ne nuo kūno žmogus priklauso.

Vaikas, užaugęs gamtoje, ne daug kuo skiriasi nuo gyvūnų. Čia turime daug pavyzdžių. Žmogų formuoja visuomenė. Visų ankstesnių kartų sukaupta žmonijos patirtis vaikui perduodama per tėvus ir mokytojus, ir, tiktai šią patirtį įsisavinusį, jį galima laikyti žmogumi. Būtent todėl mokytojo darbas yra toks svarbus , jis dalyvauja žmogaus formavime – to žmogaus, kuris gyvens rytoj. Mokytojai formuoja mūsų ateitį.

Mokytojo darbas nelengvas, ir pati didžiausia jo problema – tai vaikai. Šiuolaikinių vaikų nebeįmanoma suvaldyti. Mes nerandame su jais bendros kalbos. Jie mūsų tarytum negirdi arba nesupranta. Arba tai mes nesuprantame jų. Tačiau, vienaip ar kitaip, mes prarandame ateinančią kartą. Šiuolaikinės švietimo sistemos krizė nėra vienos šalies problema, tai bendra situacija.

Visuomeninės moralės ignoravimas, prievarta ir vandalizmas, seksualinis ištvirkimas ir narkomanija, depresija ir savižudybė – visa tai tapo šiuolaikinio jaunimo realybe, ne išimtinu atveju, kaip tai buvo mūsų laikais, bet masiniu reiškiniu.

Šiuolaikiniai vaikai, lankantys mokyklą, absoliučiai neatitinka mūsų normalių vaikų įsivaizdavimo. Kreipdamiesi į jų protą bei jausmus, mes badome juos įtakoti tiek bizūnu, tiek meduoliu, tačiau nesulaukiame norimos reakcijos. Mes kalbame apie dėmesio trūkumą, hiperaktyvumą, kultūros nebuvimą, tačiau ne čia šuo pakastas. Jie tiesiog kitokie.

Jie ne tokie kaip mes. Jeigu mes troškome greičiau užaugti, tapti lakūnais, gydytojais, padaryti karjerą, praturtėti, išgarsėti, tai jiems visa tai neįdomu. Iš pirmo žvilgsnio žiūrint, jiems niekas neįdomu – tiktai paprastos pramogos, nereikalaujančios didelių pastangų. Jie visa galva pasineria į virtualią realybę arba randa begalią būdų apkvaišinti save, pradedant kurtinančia muzika ir baigiant sunkiais narkotikais.

Bet tai ne jų kaltė, tai jų bėda. Šiuolaikiniai vaikai – tai tuštumos vaikai. Tos tuštumos, kurią priėjo šiuolaikinė civilizacija, nusivylusi savo idealais. Vyresnės kartos pavyzdys jų neįkvepia. Matydami, kad nei karjera, nei turtas, nei šeima nepadarė jų laimingais, jie nenori į tai lįsti. O jei ne į tai, tai kur?

Dėl ko stengtis? O toliau – dėl ko gyventi? Yra žinoma, kad 5-6 metų vaikai pradeda bijoti mirties. Dažniausiai tai praeina, pasimiršta, vaikiškas entuziazmas ir energija nuplauna niūrias mintis. Tačiau paskutiniu metu vis labiau plinta vaikiška depresija, kuri prasideda nuo 5-6 metų amžiaus.

Gyvenimo prasmės klausimas, kurį mums pavykdavo sėkmingai nuvyti šalin, neduoda ramybės mūsų vaikams. Jie nesuvokia jo tokioje formoje, tačiau jų nesusikaupimas, pozityvios motyvacijos nebuvimas, apatija viskam, ką mes jiems siūlome, kyla būtent iš šios, graužiančios juos iš vidaus, vidinės tuštumos.

O mes nežinome, ką jiems atsakyti. Nesuprantame, ko jie nori. Mes buvome ne tokie. Vieni iš mūsų siekė tapti bankininkais ir valdininkais, norėdami susižerti pinigų ir gerovės, visuomenėje priimtu būdu, o kiti nuėjo į kriminalinį pasaulį, taip pat prisigrobti pinigų ir gerovės, bet tiesesniu keliu. O šiuolaikinių vaikų poreikių kokybė visiškai kita, – žymiai aukštesnė. Jiems yra būtina suprasti, kam jie gyvena.

Yra pasakyta „auklėk vaiką jo kelyje“. Mes nesuderinam švietimo, lavinimo su naujaja karta, ir jie nenori to, ką mes jiems siūlome. Ignoruoja mūsų rūpestį, atsisako mūsų kultūros, mūsų vertybių ir netgi paties gyvenimo. Ko vertos yra internete palitusios pokalbių svetainės, skirtos savižudybei, – svetainės, kuriose dalyvauja tūkstančiai paauglių. Visa tai mūsų nesugebėjimo suteikti jiems tinkamo lavinimo pasekmė.

Ir jeigu mes jo nesurasime, jie mūsų akyse tiesog „sprogs“, taps narkomanais arba visokio plauko gaujų nariais, propaguojančiais brutualią jėgą, smurtą ir terorą – neapykantą be priežasties, nes jų energija neranda pozityvios realizacijos.

Ką daryti? Mums reikia pamatyti pasaulį jų akimis, suprasti jų alternatyvią kultūrą ir išmokti kalbėti jų kalba. Dabar mes vaikus auklėjame sau, t.y. primetame jiems tik mums suprantamą būdą, bet kaip sakė garsus lenkų rašytojas ir gydytojas, Janušas Korčiakas: „Viskas, ko pasiekiu dresiruodamas, spausdamas, priversdamas – yra netvirta, neteisinga ir nepatikima“.

Žaidimas – dalykas rimtas, jo pagalba žmogus auga. Žaidimas formuoja žmogų.

Iš knygos „Žmogus – mažas pasaulis“

Ko nori vaikas

Suomijoje susiformavo labai pažangi auklėjimo sistema. Nuolat keliama pedagogų kvalifikacija, vaikams ir jų tėvams sudaromos šiltnamio sąlygos, visiškai užtikrinta materialinė bazė ir naujų žmonių ugdymo infrastruktūra.

Dirba šeimų auklės, veikia laisvo lankomumo vaikų darželiai, užtikrinama dieninė emigrantų vaikų priežiūra. Auklėjimui ir švietimui skiriama daugiau kaip 16 % nacionalinio biudžeto lėšų (Rusijoje mažiau kaip 4 %, JAV – 13 %, Prancūzijoje – 11 %, Skandinavijos šalyse, įvairių skaičiavimų duomenimis, – nuo 13 iki 28 %). Kodėl, tokiu atveju, tokie liūdni tarpiniai ugdymo rezultatai?

Suomijoje, kalbant apie vaikystės, paauglystės ir jaunystės problemas, įprasta atkreipti dėmesį į gyvenimo būdą ir sveikatą. Statistika išraiškingai atspindi problemų, susijusių su vaikų ir paauglių viršsvoriu, fiziniais susirgimais ir psichiniais nukrypimais, plitimą. Prie šių nemalonumų prisideda priklausomybė nuo interneto, žaidimų ir narkotikų.

Ypatingomis laikomos kolektyvinių santykių problemos: komplikacijos dėl adaptacijos ir psichikos sutrikimų, susijusių su žeminimu mokykloje. Regis, jos turėtų būti išspręstos pažangiais auklėjimo metodais. Deja, kol kas problemos tik gilėja. Kaip jas spręsti, niekas negali pasakyti. Socializacijos problemas apsunkina per daug stiprus žmogiškasis faktorius: vaikų sociumas – dar labiau nenuspėjama sistema negu suaugusiųjų visuomenė.

Žmogiškasis gyvenimo būdo ir sveikatos problemų faktorius turi būti labiau valdomas. Taip nėra, nes vaiko gyvenimo būdas formuojamas pagal bendraamžių pavyzdžius. Šios aplinkybės reikšmingumą sunku įvertinti, todėl ir toliau metamos pajėgos bei lėšos nesėkmingai kovai už sveiką gyvenimo būdą.

Nagrinėdami trūkumų priežastis bei kovos su jais metodus specialistai pamiršta išsiaiškinti tikrąją problemų prigimtį ir apsiriboja savo kompetencija. Gydytojai pateikia higienos rekomendacijas, psichologai organizuoja pokalbius ir t. t. O esminė problema, esanti paviršiuje, visiems praslysta pro akis. Todėl, kad ji neįtraukta į jokio specialisto kompetenciją.

Problema ta, kad nesuprantama, ko vaikas nori iš gyvenimo. Kalbant truputį plačiau, problema glūdi vaiko gyvenimiškųjų orientyrų ir vertybių formavimosi sistemoje. Jos plėtotei lyg ir taikomos auklėjimo metodikos, tačiau jos paremtos nesąmoningomis prielaidomis.

Remiamasi tuo, kad bet kuris normalus žmogus nori vystytis. Deja, stebėdamas suaugusiuosius, pabundančius ir užmingančius su bloga nuotaika, o dieną užsiimančius begalinių konfliktų sprendimu bei kritika, vaikas sutrinka.

Ta kryptimi, kuria vystėsi vyresnioji karta, jis vystytis nenori. Savo ruožtu vyresnieji negali pasiūlyti jam nieko kito. Lieka tik variantai, įkyriai siūlomi laimės pardavėjų: reklamos, narkotikų prekeivių, ezoterikų ir įvairių subkultūrų.

Kodėl suaugusieji nesugeba pasiūlyti vaikui tinkamo vystymosi kelio? Tarptautinės metodologijos asociacijos prezidento Sergejaus Popovo žodžiais, šiuolaikinė visuomenė „nežino, kur link krypsta pasaulis. Dabartiniuose bandymuose sukurti lavinamąją sistemą nėra ateities vizijos“. Suaugusieji sutrikę ne mažiau už vaikus (http://www.ng.ru/education/2011-03-22/8_future.html).

Turime neišauklėtų auklėtojų kartą. Jei neužauginsime naujos kartos, turinčios sveiką vertybių sistemą, pasaulis rizikuoja pasinerti į chaosą. Vis dėlto neįmanoma rasti tinkamos vertybių sistemos platintojų, nes niekas nesupranta planetoje vykstančių permainų.

Kita nesąmonė – žmogaus teisių gynimas. Europos visuomenė iki absurdo privedė teisių gynimo idėją, drauge ir vaikų atžvilgiu. Galima tai įvardinti kaip teisių ir laisvių pergalę prieš sveiką protą: ginti teises paprasčiau, nes čia daug galvoti nereikia.

Švedija – pergalingo teisių ir laisvių judėjimo pionierė. Švedijoje jau veikia pirmasis vaikų darželis, eliminuojantis skirtumą tarp berniukų ir mergaičių. O fizinės bausmės Švedijoje uždraustos dar 1979-aisiais metais. Vaikų teisių apsaugą garantuoja specialūs kontrolieriai. Mokytojai neturi neabejotino autoriteto, tad klasės pagarbą turi pelnyti.

Tai būtų naudinga visai bendruomenei, jeigu vaikai pajėgtų atskirti dėstytoją nuo auklėtojo ir teisingai suprastų vieno ir kito dalyvavimo savo gyvenime paskirtį.

Kadangi vaikas negali palyginti asmeninių interesų su teorine galimybe tapti pagarbos vertu žmogumi po 10 metų, visos šios spindinčios socialinės normos tik kenkia: niekas netrukdo vystytis blogiausioms vaiko prigimties pusėms.

Auklėjimo nėra

Šventai gindami žmogaus teisę būti gyvūnu, metodikų kūrėjai užmerkia akis prieš akivaizdų vaikų motyvacijos trūkumą – ne dėl piktų kėslų, o dėl bejėgiškumo.

Dar 2009 metais Centro ir Suomijos koalicijos (Timo Kalli ir Pekka Ravi) partijos parlamentarai paskelbė pavojų – 7 % paauglių, baigę 9 klases, toliau nesimoko. Apie 200 moksleivių kasdien palieka net vidurinę mokyklą (http://stat.fi/til/kkesk/2009/kkesk_2009_2011-03-15_tau_002_fi.html).  Nė vienas Kalli ir Ravi su šią problema susijęs tikslas problemos neišsprendė.

Vidurinio išsilavinimo neturintys žmonės formuoja labiausiai pažeidžiamą socialinę grupę, nes jiems netaikoma daugelis socialinės apsaugos priemonių. Bet reikalas kitas. Šis pavyzdys tik iliustruoja bendrą šiuolaikinių vaikų ir paauglių sutrikimą – jie nenori to, kuo yra maitinami, tačiau nežino, ko norėti.

Kas galėtų išspręsti šią problemą? Kaip vaikai gali suvokti vertybes ir numatyti kryptis, kurių neturi suaugusieji? Jei šis klausimas turi atsakymą, jis slypi aplinkos formavime. Pastaraisiais metais mokslininkai prieina išvados, kad jokie faktoriai taip neišauklėja žmogaus kaip aplinka.

Galime nuolat lipti ant to paties grėblio ir ignoruoti akivaizdžius pavyzdžius, jeigu mūsų aplinka nenori, kad mokytumėmės iš pavyzdžių. Aplinka gali keisti žmogų tiek teigiamai, tiek neigiamai. Netgi snobus formuoja visuomenė.

Šiuo metu Suomijoje, kaip ir beveik visose šalyse, vaikai visiškai neturi tinkamos aplinkos, kuri sukurtų gyvybingą vertybių sistemą. Šiuolaikinės mokyklos pagrindai yra sukurti pramoninės revoliucijos laikotarpiu, kai būtinai reikėjo parengti milijonus darbininkų.

Praėjo 200 metų, bet mokyklinio auklėjimo ir švietimo sistemoje mažai kas pasikeitė: vaikai suvaromi į klases, pripumpuojami šabloniškos informacijos ir išleidžiami į gyvenimą. Nėra auklėjimo, tinkamo asmenybei, pasiruošusiai kasdieniam harmoningam visuomeniniam gyvenimui, formuoti, nors tam ir skiriama daug biudžeto lėšų.

Naujos auklėjimo sistemos kūrimas – milžiniškas projektas, nes reikia beveik visiškai sugriauti dabartinę sistemą. O gyvenimo realybė vis aiškiau demonstruoja tokių radikalių permainų būtinybę. Visų pirma, kalbama apie globalizacijos realijas. Tapdamas uždara integralia sistema, globalus pasaulis savo žmonėms parodo karčią tiesą: mes priklausome vieni nuo kitų, ir paaiškėja, kad išnaudoti savo artimą nenaudinga.

Ankstesnių kartų žmonės mokė vaikus sąžiningumo, o patys jo vengė. Taip vaikai nieko neišmoko ir atkartojo tėvų kelią. O dabar neišvengiamai turime būti gudresni už protėvius: neapgaudinėti vaikų ir patys neapversti valties, kurioje jau yra atsidūrusi visa žmonija. O valties išsaugojimas priklauso nuo visų elementų sąveikos, kaip bet kurioje integralioje sistemoje (pavyzdžiui, organizme). Kaip mes pasieksime šios sąveikos? Tikriausiai tik atlikę švietimo reformą.

Kokia bus aplinka

Vaiko aplinka – tai jį veikiančių šaltinių visuma, pradedant motina ir baigiant beždžionėle zoologijos sode. Vis dėlto didžiausios įtakos vaikui turi bendraamžiai, ypač šiek tiek vyresni draugai. Jų autoritetas toks milžiniškas, kad vaikas nepajėgus priešintis netgi tada, kai yra skatinamas ignoruoti motinos nuomonę.

Beje, būtent todėl Suomijoje visiškai neefektyvios tėvams pateikiamos anketos su klausimais apie vaiko santykius su draugais ir kitokius išgyvenimus. Pastebėję, kad bendraamžių nuomonė vaikui svarbesnė, artimi giminaičiai dažniausiai supyksta ir skundžiasi likimu, apdovanojusiu juos tokiu nedėkingu palikuonimi. Suaugusiesiems atrodo, kad protingiau būtų, jei vaikas vadovautųsi jų suvokimu ir nuomone.

Tada užduotis susiaurėja iki bendraamžių pateikiamos aplinkos vaikui sukūrimo tokiu būdu, kad jis galėtų nagrinėti jų motyvaciją ir vystytis geroje sąveikoje su visuomene. Kitaip tariant, vaikas gali įgyti neįkainojamus, gyvybiškai svarbius orientyrus, kuriuos jam gali pateikti ne suaugusieji, o tik priklausymas grupei, kurioje visi vaikai mokosi padėti vieni kitiems ir gyventi bei veikti kolektyve.

Norint to pasiekti, visi grupės santykiai turi būti grindžiami rūpesčiu dėl kiekvieno. Kiekvieno vaiko asmeninės savybės –  nepakeičiamas grupės turtas, ir jas derėtų saugoti taip, kaip žmonija saugo išskirtines kultūras.

Jei tokioje grupėje bus išugdyta empatija, tai bus užtikrintos optimalios sąlygos kiekvieno individo natūraliems polinkiams ugdyti, dedamas stipresnis geresnės ateities kūrimo pagrindas, sukuriama pusiausvyra tarp intelektualaus ir emocinio vystymosi. Be to, ryšys su aplinkiniais suteikia papildomų įgūdžių, praplečia mąstymo bei suvokimo ribas.

Kaip sukurti tinkamą aplinką

Iki šiol auklėjimo pagrindas buvo melas. Tai pasakytina ne tik apie tėvus, sakančius vaikui, kad reikia būti sąžiningam. Kiekviename žingsnyje mes slėpėme nuo savo vaikų suaugusiųjų gyvenimo detales. O auklėjimo tikslas – paruošti žmogų suaugusiųjų gyvenimui. Tai repeticija prieš pasirodymą scenoje. Iki šiol ši repeticija vyko stichiškai.

Visi lankėme mokyklą ir pamename, kad klasė buvo skirstoma į grupes. Kažkas buvo žeminamas, kažkas buvo vadas, kažkas buvo atstumtasis. Šių dienų jaunimas po tokios repeticijos išeina į sceną, kuri greitai keičiasi: pasaulis niekada nebuvo globalus, su tokia stipria visų jo dalių tarpusavio priklausomybe.

Taigi vaikų darželyje ir mokykloje būtina organizuoti visiškai kitokią repeticiją. Tegul klasė būna formuojama kaip mini visuomenė, kaip pas Janą Korčaką Varšuvoje. Tokioje mini visuomenėje yra vietos ir teisėms, ir pareigoms, ir įvairiems vaidmenims, kuriais vaikai gali kurti veiksmingus elgesio modelius, praversiančius tapus suaugusiaisiais.

Tegul vaikai pagal savo subrendimo lygį iš pirmų lūpų išgirsta informaciją apie suaugusiųjų pasaulį. Būtinas gamyklų, fermų, įstaigų, bankų ir panašių objektų lankymas, nes suaugusiųjų gyvenime teks su tuo susidurti.

Neverta vaikams pateikti pernelyg daug paruoštų sprendimų. Būtina išmokyti vaikus kelti klausimus ir atlikti tyrimus, leidžiančius patiems išsiaiškinti, kas praverstų ateityje.
Ir svarbiausia, mokomojo proceso metu vaikai privalo tyrinėti visas kasdienybės situacijas: pavydą, kovą dėl valdžios, apgaulę ir kt. Vaikai turi patirti panašias būsenas ir jas analizuoti. Tegul tai bus žaidimo forma, imituojant teismą su advokatais, prokurorais ir prisiekusiaisiais, tačiau teisiamas turi būti ne draugas, bet tam tikra jo savybė, rytoj, galbūt, pasireikšianti kitiems vaikams.

Tai patyręs, vaikas išmoks suprasti ir pajusti aplinkinius. Tik šitaip galima įsisąmoninti, kad kiekvienam žmogui ir kiekvienam sprendimui yra vieta pasaulyje, bei suprasti prigimtį ir kiekvieno reiškinio paskirtį.

Tėvai turi suprasti metodikos esmę ir neteisti vaiko sprendimais, išmušančiais jį iš vėžių.

Bet kuris vaikas, patekęs į tokią tarpusavio pagalbos terpę, visų pirma, neturės socializacijos  kliūčių ir bus apsaugotas nuo nenuspėjamos aplinkos įtakos. O toliau, aiškindamasis savo vaidmenį visuomenėje, vaikas įgys ir troškimų, ir motyvacijos, ir jėgų vystytis.

Iki šiol, gelbėjant vaikus nuo prastų draugijų, teko tampyti juos po muzikos mokyklas, sporto būrelius, nors šios įstaigos galėjo būti vaikams visiškai netinkamos ir neįdomios. Dabar tėvams nebereikės spėlioti, kuo užimti savo palikuonį: vaikas natūraliai išsiaiškins, ko jam reikia iš šio gyvenimo. Ir šis atradimas bus paruoštas geroje, kiekvieną asmenybę vertinančioje aplinkoje.

Tai praktiniai įgūdžiai, skirti auklėjimo dilemai išspręsti. Jei neišauginsime sąžiningų žmonių kartos, vadinasi, leisime žmonijai išnykti. Deja, kol kas auklėti vaikus tenka žmonėms, kurie patys nebuvo taip auklėjami.

Šią problemą išsprendžia aprašytasis metodas: auklėtojai turi tik sukurti grupes, o auklėjimu užsiims prigimtinė teisė į tinkamos aplinkos įtaką žmogui. Tokiu būdu patys auklėtojai ir kiti suaugusieji daugiau sužinos apie save ir visuomenės įstatymus.

Nuo ko pradėti

Tai milžiniškos apimties pasaulinė reforma. Jos būtinybė dar netapo akivaizdi, tačiau kuo anksčiau pradėsime veikti, tuo daugiau žmonių išvengs netikėtumų.

Visada yra galimybė pradėti bandomąjį projektą ir parodyti pavyzdį, tempti paskui save likusiuosius. Organizuoti tinkamą aplinką galima viename vaikų darželyje arba neformaliame būrelyje.

Bandomojo projekto atsiradimo Suomijoje galima tikėtis emigrantų aplinkoje, nes emigrantai yra jautriausi pasaulio globalumui ir supranta, kas tai yra adaptacija besikeičiančiomis sąlygomis. Tikėtina, kad pirmieji tuo užsiims rusų mažumos atstovai.

Auklėjimo tema mums – tai reali galimybė įrodyti Suomijos visuomenei savo naudingumą, pelnyti suomių bei kitų tautų pagarbą.

Mes turime potencialo: vyresnioji žmonių karta, išaugusi Tarybų Sąjungoje, dar nepamiršo  žodžio, pavyzdžio ir bausmės taikymo. Liko tik pažadinti miegančius talentus ir protingai imtis veiklos, kad suomiai neatimtų iš mūsų tėvystės teisių, o imtų pavyzdį. Taip bus, jeigu pateiksime gerus rezultatus.

Gleb Bogatskij                                                                                                                  

Visais laikais augančios kartos auklėjimas rėmėsi altruistinėmis vertybėmis. Kiekvienas iš mūsų savo atžalose siekia ugdyti pačias geriausias savybes su kuriomis jos žengtų į gyvenimą. Mes intuityviai mokom jas meilės žmonėms ir nesavanaudiškumo.

Tėvai, auklėdami savo mažylius, stengiasi įskiepyti jiems gerą elgesį savo aplinkoje, nes intuityviai jaučia, kad atvirai savanaudiškas žmonių išnaudojimas iššaukia atsakomąjį smūgį. Mes norim, kad mūsų vaikai būtų pasitikintys savimi, ir suprantam, kad šito pasiekti galima tik altruistinio auklėjimo dėka. Juk žmogaus saugumas priklauso nuo aplinkinių, kurie dažniausiai elgiasi su juo taip pat, kaip ir jis su jais . Aplinka, kurioje gyvena žmogus, gali būti žalinga, bet altruistinis požiūris į jos narius padidina galimybę, kad visuomenė bus nusiteikusi geranoriškai.

Iš savo pusės, bet kokia visuomenė visada siekė ir siekia įskiepyti altruistinius pagrindus augančioms kartoms. Tiktai labai galingas žmogus – pavyzdžiui karalius ar valdovas, turintis savo valdžioje armiją, gali leisti sau mokyti savo palikuonį būti žiauriu ir ignoruoti kitus.Juk jis turės konfrontuoti su visais ir naudotis karine jėga tam, kad išgyventų.

Doras elgesys visuomenėje suteikia žmogui pasitikėjimo, ramybės ir susitaikymo jausmą, ir dėl to mes auklėjimo sistemą formuojam būtent tokioje dvasioje. Tačiau, augdami mūsų vaikai pastebi, kad mes patys dažnai pažeidinėjame tuos principus, kurių reikalaujame iš jų, ir tada jie tampa tokiais pat egoistais, kaip ir mes patys.

Teisingas auklėjimas remiasi pavyzdžiu. Ar mes savo vaikams duodam gero elgesio su aplinkiniais pavyzdį? Ne, nors būtent to mes bandome mokyti juos nuo pat kūdikystės. Vaikas, kuris mato, kad tėvų žodžiai tušti ir apgaulingi, jau nebetiki jais. Ir tada visi mūsų aiškinimai, kaip dera elgtis, netenka prasmės.

Visuomenės ir šeimos santykių krizė mūsų dienomis skatina mus keistis. Iki šiol mes nesąmoningai skiepydavom vaikams altruizmą, tačiau menkai tepagrįsdami jį asmeniniu pavyzdžiu. Tačiau dabar vis aiškiau matome, kad mes neturime kito pasirinkimo – mes patys turim išnaikinti savo egoistinį požiūrį į visuomenę. Kai vis daugiau žmonių tai suvoks – pasikeis realybė, kurioje gims ir gyvens mūsų vaikai. Jiems lengva bus suvokti tai, ko nepajėgiame mes,- o tiksliau: visi mes esame vienos sistemos dalelės, kurios gerovė tiesiogiai priklauso nuo mūsų altruistinių santykių. Praktiškai nieko geriau mes padaryti negalime – nei dėl savo vaikų, nei dėl savęs.

Galima kartoti vieną ir tą patį tūkstantį kartų, bet tyrimai rodo: vaikai negirdi.

Jie supranta „filmukus“, jie supranta gyvenimo pavyzdžius. Jie žiūri į tai ką mes darome ir iš to mokosi.

Iš knygos – „Žmogus – mažas pasaulis“

Kas jis, šitas vaikas, sukeliantis visiems tiek rūpesčių? Jis nuolat juda, blaško kitus mokinius ir nedalyvauja nė viename mokyklos renginyje, kaip kad visi kiti vaikai. Jo pasirodymas klasėje sujaukia visą mokymo procesą. Pakanka vieno tokio vaiko, ir mokytojo darbas tampa nuolatine kova.

Tokie vaikai vadinami hiperaktyviais, ir šis apibūdinimas siejamas su medicinine diagnoze. Kardinali išeitis iš šios situacijos kol kas matoma tik viena — slopinti vaiko aktyvumą raminamaisiais.

Tas, kuris priima sprendimą skirti vaikui ritalino ar kito panašaus medikamento, pademonstruoja ne tik situacijos nesupratimą, bet ir visišką savo abejingumą, nenorą išsiaiškinti situacijos ir padėti mažam žmogučiui. Vaistai padeda tik mokytojams ir mokyklos administracijai, nuramindami neramų mokinį, o vaiką padaro ramų ir abejingą, bet niekaip neišsprendžia paties vaiko problemos.

Versdami vaiką vartoti raminamuosius, palikdami problemą viduje, mes tiesiog „išjungiame“ vaiką iš gyvenimo, nesuteikdami jame vykstantiems procesams galimybės vystytis ir pasibaigti natūraliu būdu. Mes apsunkiname jo vystymąsi, ir tai būtinai vėliau pasireikš potraukiu prie narkotikų, dvasinėmis ligomis, seksualinėmis problemomis.

Kiekvienoje klasėje visada buvo ramių ir neramių vaikų, bet hiperaktyvumas — tai kažkas kita. Tai tam tikras nesąmoningas vidinis nerimas, kurį organizmas bando nuraminti pastoviu fiziniu judėjimu. Vaikui sunku sutelkti dėmesį, jis negali susikaupęs išklausyti kitų ir atrodo, kad ignoruoja mūsų žodžius ir pastabas. Jis nekantrus, jam sunku ką nors iki galo užbaigti. Jis dažnai atsisako vykdyti užduotis ir dalyvauti bendroje veikloje ne todėl, kad tai jam nepatiktų, o todėl, kad reikalaujama kantrybės ir dėmesio — savybių, kurių toks vaikas neturi.

Kiekvienas žmogus gali prisiminti save neramios būsenos ir suprasti, kad elgtųsi lygiai taip pat. Jis vaikščiotų iš kampo į kampą, ties niekuo negalėtų susikaupti, būtų išsiblaškęs, nedėmesingas jam skirtiems žodžiams ir visą laiką mintimis grįžtų prie savo susirūpinimo objekto. Tik hiperaktyvaus vaiko nerimas ir diskomfortas neturi aiškios priežasties, suprantamos jam ir jį supantiems žmonėms.

Suaugęs žmogus taip pat gali būti hiperaktyvus, bet jam lengviau rasti jo savybes atitinkančią veiklą. Tai gali būti profesija, reikalaujanti fizinio krūvio, greito dėmesio perorientavimo ir gebėjimo priimti netikėtus sprendimus. Tai gali būti ekstremalus sportas ar netgi dažna seksualinių partnerių kaita.

Gerai pagalvoję suprastume, kad visa mūsų dabartinė civilizacija yra hiperaktyvi. Tūkstančius metų žmonės gyveno neskubėdami, perimdavo iš savo tėvų profesiją ir gyvenimo būdą, tuokdavosi su kaimynų vaikais ir mirdavo tame pačiame kaime, kuriame gimė. O dabar žmonės lengvai keičia gyvenamąją vietą, profesiją ir šeimą. Reikia porą kartų per metus kur nors išvažiuoti (ir kuo toliau, tuo geriau), nes su tuo, kuris nebuvo išvykęs kur nors į Afriką, į Indiją ar Tolimuosius Rytus, nėra, apie ką kalbėtis.

Dabartinis mūsų gyvenimas keičiasi labai greitai, didėja skirtumas tarp kartų. Mūsų vaikai kitokie. Jie greitai suauga, turi kitokį požiūrį į gyvenimą, kitokius norus ir gabumus negu mes. Juos kamuoja kitos problemos. Dingsta susidomėjimas viskuo ir vaikai neranda, kuo save pripildyti, nepaisant didžiulio pramogų pasirinkimo. Jie atrodo egocentriškesni, sunkiai supranta kitus ir sunkiai bendrauja.

Taip reiškiasi žmogaus evoliucija, taip veikia gamta. Nepripažinti to, bandant kovoti su gamtos įstatymais, —  bergždžias darbas. Versdami vaiką būti tokiu kaip visi, sukeliame protestą ir konfliktą. O nukreipdami jo energiją tinkamu kanalu, suteiktume vaikui papildomų gyvenimo galimybių. Hiperaktyvūs vaikai labai energingi, jie gali daug dalykų atlikti vienu metu ir per dieną daugiau nuveikti. Yra profesijos, kurių sėkmės garantu tampa būtent hiperaktyvumas.

Mes privalome padėti vaikams suprasti save ir jokiu būdu nekaltinti jų tuo, kas nuo jų nepriklauso. Reikia aiškinti, kas su jais vyksta, kodėl jie tokie „sproginėjantys“ ir kaip jų hiperaktyvumas atrodo iš šalies tam, kad ir jie, savo ruožtu, nekaltintų aplinkinių nesupratimu ir neužsisklęstų savyje.

Hiperaktyvūs vaikai dažniausiai būna labiau išsivystę — jie aktyviau už kitus vaikus įsisavina aplinkinį pasaulį. Tokie vaikai gali daugiau už kitus pasiekti gyvenime, bet jiems būtina išmokti valdyti savo savybes. Jie, kaip bjaurieji ančiukai, gali tapti puikiomis gulbėmis, jeigu mes nepakirpsime jiems sparnų.

Michailas Aršavskis