Du draugai nusprendė būti patys geriausi, neišskiriami draugai. Vienas iš jų buvo gera galva aukštesnis.

- Kaip mes būsime lygūs draugai, jeigu tu visa galva arčiau dangaus, – sako žemesnysis.
- Nieko, – sako aukštesnysis, – pasilipk ant kėdutės ir būsime lygūs.

Kaip tarė, taip ir padarė.

- Bet tu dabar aukščiau už mane pakilęs nuo žemės, – sako aukštesnysis.
- Tai ką daryt? – klausia žemesnysis.
- Eime, gal sutiksime kokį išmintingą žmogų ir jis mums patars, kaip elgtis, – pasiūlė aukštesnysis.

Abu sutarė ir iškeliavo. Beeinant žemesnysis sako:

- Tavo ilgesnės kojos ir tau lengviau eiti, mažiau žingsnių negu man reikia daryti.
- Bet tau kojų nereikia taip aukštai kelti kaip man ir gal taip mes tampame lygūs, – sako aukštesnysis.
- Bet tavo pėdos didesnės ir ne taip giliai klimpsta į purvą, – sako mažasis.
- O tu arčiau žemės ir ant kelio pamestus pinigėlius geriau matai, jų daugiau gali rasti, – atsako kitas.
- O tu aukštesnis ir iš aukščiau matydamas kelią, man visada vadovauji, – sako žemesnysis.
- O tu labai gudrus, – sako ilgšis.
- Tai ką daryti? – paklausė abu ir labai nuliūdo, negalėdami rasti išeities. Tada pamatė ateinantį žmogų. Tas priėjęs klausia:
- Ko liūdite?

Draugai paaiškino, jog liūdi dėl to, kad, nusprendę būti patys geriausi ir visada lygūs draugai, pamatė, jog tai neįmanoma ir paaiškino kodėl.

- Tai skirkitės, – patarė žmogus.
- Negalime, – atsakė draugai.
- Kodėl? – paklausė žmogus.
- Kad abu jau susidraugavome ir pamilome vienas kitą, prisipažino draugai.
- O ar labai vienas kitą mylite? – paklausė žmogus.
- Labai labai, – sujudo šie.
- Na, jeigu labai labai, vadinasi, be galo, tiek vienas, tiek kitas, o tai reiškia, kad čia jūs abu visada esate lygūs.

Apsidžiaugė abu draugai radę tokį sprendimą ir elgėsi kiekvienas taip, kaip kiekvienam geriausiai tiko, ir darė, kas kiekvienam labiausiai patiko ir niekada nesiskyrė, o prie jų jungėsi vis daugiau ir daugiau draugų…

Vincas Andriušis

Kartą senas indėnas atskleidė savo anūkui gyvenimo tiesą:
– Kiekviename žmoguje vyksta kova, labai panaši į dviejų vilkų kovą. Vienas vilkas simbolizuoja blogį – pavydą, gailestį sau, egoizmą, ambicijas, melą… Kitas vilkas atstovauja gėrį – taiką, meilę, viltį, tiesą, gerumą, ištikimybę…
Indėniukas iki pat širdies gelmių sujaudintas senelio žodžių akimirkai susimąstė, o po to paklausė:
– O kuris vilkas laimi kovą?
Senasis indėnas vos pastebimai šyptelėjo ir atsakė:
– Visuomet laimi tas vilkas, kurį tu maitini…

Karaliaus sūnus nenorėjo  apsunkinti savęs jokiomis sąlygomis, o norėjo būti „laisvu paukščiu“. Jis, tarytum kalakutas, nenorėjo valgyti prie karaliaus stalo, o po stalu ir maitintis atliekomis – tokiu būdu išreikšdamas savo valios laisvę. Karalius kankinosi dėl to, nes buvo paruošęs sūnui prideramą maistą. Karalius pakvietė gydytoją išminčių, ir tas palindo po stalu pas karaliaus sūnų ir susidraugavo su juo. Ir tokiu būdu, žingsnis po žingsnio, pradėjo jį taisyti. Gydytojas sako: sutinku, tarkime tu kalakutas, bet ir kalakutas gali valgyti prie stalo. Ir taip toliau, kol karaliaus sūnus nepajautė gyvenimo skonio esant žmogaus pavidale.

Šioje senoje alegorijoje yra aprašyti žmogaus viduje vykstantys procesai: jeigu žmogus, „gamtos sūnus“, t.y. esantis gamtos kūrimo proceso piramidės viršūnėje, įsiklausys į jo viduje esančio išminčiaus, savo vidinio „Aš“  balsą, tai galės pakilti virš savo prigimties primityvių (vartotojiškų) norų ribotumo ir pajusti tikrąją realybę, pajusti tikrąjį gyvenimo skonį, pažinti priežastį (virš stalo), o ne pasekmę (po stalu).

Vincas Andriušis

Išminčius Jonatanas susiginčijo su filosofu, kuris pareiškė, kad gali pakeisti prigimtį. Išminčius atsakė į tai, kad prigimties, kurią Gamta sutvėrė, pakeisti negalima ir tiktai Gamtos Kuriančiajai (Aukščiausiai) jėgai šis veiksmas yra pavaldus, bet ne žmogaus.

Tada filosofas paėmė kelis katinus, apmokė juos patarnauti prie stalo ir aprengė oficiantų uniforma. Surengė vaišes, pakvietė Karalių, ministrus ir išminčių. Ir vėl sukėlė ginčą dėl prigimties pakeitimo. Išminčius vėl užginčijo, jog tiktai Gamtos Aukščiausia jėga gali pakeisti prigimtį. Ministras pasiūlė pradėti vaišes, o po to pratęsti ginčą. Įėjo oficiantais perrengti katinai, ir kaip tikri oficiantai skrupulingai padengė stalą.

Su nuostaba žvelgė karalius, filosofas ir ministrai į šiuos stebuklus. Ir visi buvo absoliučiai tikri, kad po šios demonstracijos nebeliko vietos ginčams ir stebėjosi išminčiaus ramybe. Nė trupučio nuostabos ar sumišimo nepastebėjo jo veide, nežiūrint į tai, kad „juodu ant balto“ dabar jam parodė galimybę pakeisti prigimtį. Ir kaip į tai reagavo išminčius Jonatanas?

O išminčius, baigiantis vaišėms, kai oficiantai stovėdami laukė kada galės nurinkti stalus, išsitraukė tabokinę. Visi pagalvojo, kad jis ruošiasi pauostyti tabako, tačiau atsidarius tabokinei, pamatė iš jos išbėgančių keletą pelyčių. Ir, vos tik jas pamatę, oficiantai iš karto pamiršo savo pareigas bei svečius ir puolė vaikytis pelių, nes šito reikalavo jų katiniška prigimtis.

Tai senovės išminčių parašyta alegorija, kurioje kalbama tiktai apie vidinį žmogaus pasaulį. Kiekviename iš mūsų yra savybės, kurias alegoriškai galima prilyginti filosofui, karaliui, ministrams, ar išminčiui. „Gamta sutvėrė“ reiškia, kad absoliučiai altruistinė, viską kurianti gamtos jėga sutvėrė sau atvirkščiai priešingą egoistinę prigimtį. Kokiu tikslu? Tuo, kad sutvėrimas galėtų pažinti pačios Gamtos savybę – absoliučiai tobulą, altruistinę prigimtį. Tai kam gi reikėjo sukurti egoistinę? O gi tam, kad pažinti mes galime tiktai iš priešingybės pozicijų. Pavyzdžiui, mes negalėtumėm pažinti šviesos, jeigu nebūtų tamsos – „Šviesos privalumas pasireiškia tamsoje“. Netgi fizinė šviesa matoma tiktai tada, kai sutinka savo kelyje kliūtį – kai yra kas ją atspindi.

Katinai simbolizuoja egoistinę prigimtį. Katinai, aprengti oficiantais, – egoizmas apvilktas altruistine kauke: išorinis mandagumas, paslaugumas, etc., tarnaujantys egoistiniams tikslams. Pavyzdys su pelėm demonstruoja šio apvalkalo nepatvarumą. Kai tik ego viršija išsiauklėjimą – šis rūbas neatlaiko ir „Karalius lieka nuogas“. Ką teigia išminčius? Išminčius teigia, jog tiktai Kuriančioji (Aukščiausia) Gamtos jėga gali šią prigimtį pakeisti. Šią jėgą dar galima pavadinti visų taip trokštamos meilės, nesavanaudiškos meilė, vardu. Vadinasi, tiktai vidiniu darbu savąjį ego  taisydami į meilę, mes galime pakeisti savo prigimtį į Gamtos prigimtį, kuri pasireiškia žmonių tarpusavio ryšių harmonijoje.

Vincas Andriušis