Globalaus pasaulio aktualijos

Bjaurusis ančiukas. Naujas požiūris į vaikiškas knygas

Posted on 14. Nov, 2011 by admin in Komentarai

Besirinkdama parduotuvėje vaikišką knygą, kaip dovaną, atverčiau labai gražų Anderseno pasakų egzempliorių su nuostabiomis iliustracijomis. Pirmoji pasaka – „Bjaurusis ančiukas“. Tai – pasaką, kurią daugelis skaitė vaikystėje ir ne kartą. Ar atsimenate apie ką ten pasakojama? Kad ir apie tai, jog neverta skubėti  kažką teisti, nes  šis “bjaurusis ančiukas“ gali pasirodyti esantis gulbe.

Šioje pasakoje galime rasti keletą išmintingų akimirkų:

1. Ančiukai išsirita iš kiaušinių ir stebisi, kad pasaulis toks didelis, o motina – antis sako jiems, kad jis – dar didesnis,  pagal savo supratimą, kitaip tariant, kiekvienas sprendžia apie pasaulį pagal savo išsivystymo lygmenį. Ir tai dar didelis klausimas: ar mes žinome, koks yra pasaulis iš tikrųjų.

2. Negalima spręsti apie pradinę ir tarpinę vystymosi būseną, nematant galutinio rezultato: tai, kas pradžioje gali atrodyti nemalonu, pabaigoje gali tapti gana patrauklu. Pavyzdžiui, aitrus, kietas nesubrendęs obuolys ir skanus, saldus, sultingas obuolys, kai sunoksta.

Tačiau imkime ir įsižiūrėkime į detales. Kokiu būdu  perduodama aukštesnė prasmė ir apskritai ar galės vaikas ją pamatyti per „sužmogintų“ ančių ir kitų gyvūnų “pasakojimus“ (o galbūt, atvirkščiai, autorius „nuleido“ žmones į gyvūninį lygmenį)?

Įdėmiau panagrinėjus, štai tokias mintis, visuomeninius idealus ši pasaka įneša į švarią vaiko galvelę (išrinkau pačius ryškiausius):

• Su kokiu susierzinimu antis laukia mažylio gimimo: “Pats didžiausias kiaušinis, ir nesuskilęs! Kada tam ateis pabaiga! Aš greitai visiškai prarasiu kantrybę “.
• Tėvas netikėlis: „Visi kaip vienas – į tėvą! O jis, netikša, netgi nei karto manęs neaplankė!“
• Kaip gi motina atsiliepia apie savo naujagimį ir kaip planuoja tyčiotis iš “ kalakučiuko“ ( pavyzdžiui, žino, kad vaikas nebus smuikininkas, tai ne, vers jį iki paskutinio):“ Tačiau koks gi jis buvo didelis ir bjaurus! Antis apžiūrėjo jį iš visų pusių ir suplasnojo sparnais.

– Baisus išsigimėlis! – pasakė ji. – Ir visiškai nepanašus į kitus! Ar tik ne kalakučiukas jis iš tikrųjų yra? Na, taip vandenyje tai jis pas mane pabuvos, kad tik nereiktų man jo jėga ten nustumti!>>.

• Kitų žmonių vertinimas pagal jų kilmę: „Sukrekenkite ir nusilenkite štai tai senai ančiai! Ji čia kilmingiausia iš visų“.
• Su kokia neapykanta visuomenė sutinka mažylius: „Na štai, dar vienas pulkas! Tarsi ir be jų mūsų mažai buvo! O vienas koks bjaurus! Šito mes niekaip nepakęsime!“.
• Štai kas tave laukia, jeigu tu gimei kitoks, netgi tikra motina tavęs nekęs, bijok būti kitoks mažyli, nes tada ir mes tavęs neapkęsime: “ Visi vijo vargšą ančiuką, netgi broliai ir seserys piktai jam kalbėjo: “Kad tave katė nutemptų, nelaimingas išgama!“. O motina pritardavo: “Kad akys mano tavęs nematytų!“. Antys žnaibė jį, vištos kapojo, o mergaitė, kuri  lesindavo paukščius, nuspirdavo jį koja“> .
• Auklėjimo rezultatas – savęs nuvertinimas: „Atrodo, kad praėjo, –  pagalvojo ančiukas ir atsikvėpė. –  Matyt, aš toks bjaurus, kad net šuniui bjauru ėsti mane!“.
• Visas kliūtis “ančiukas“ įveikia be dėkingumo, savarankiškai. Nuo to, kas jam stengiasi padėti, pabėga, net ir patys padedantieji  parodyti negatyvioje šviesoje, tačiau tai ne bėda, nes kad išgyventum aplinkiniai nereikalingi, galima ir pačiam susitvarkyti (o kaip gi “ laimi draugystė ir abipusė pagalba, gerumas ir meilė kitiems “?).
• Ir kur yra tikra laimė šiame gyvenime? Būti jaunam, gražiam ir gerbiamam ( o ne draugiškam, padedančiam, rūpestingam, geram): “Nauja gulbė – visų geriausia! Ji tokia graži ir jauna!“.

Štai tokia baisi visuomenė laukia mūsų vaikų, šalta ir beširdė, bet graži. Lieka tik verkti, jei tau nepasisekė ir tu iš tikrųjų gimei bjauriuoju ančiuku, o ne potencialia gulbe. Taip, nėra ko užmerkti akių, mes taip sukurti: mes atstumiame kitoniškumą – visa tai, kas nepanašu į mus, prieštarauja mums, nemalonu .Tai kokia išeitis? Kaip integeruoti kiekvieno individualumą kuriant gerą visuomenę, kurioje šeimos myli savo vaikus ( tegul jie ir kitokie), viešpatauja abipusės pagalbos ir palaikymo dvasia? Ši pasaka tokių atsakymų neduoda.

Reikalinga nauja pasaka. Be to, mano nuomone, geriau panaudoti žmones, o ne ančiukus, meškiukus ir zuikučius iliustruojant žmonių visuomenę. Nejaugi mums taip malonu asocijuoti save su miško gyventojais? Gal reikia išeiti iš miško ir tapti žmonėmis?

Be to, vaizduojant gyvūnus žmonėmis, o žmones – gyvūnais, klaidiname savo vaikus. Vaikas susipažįsta su pasauliu, turtina kalbos žodyną, bando išsiaiškinti, kaip sukurtos supančios būtybės/daiktai, kaip visa tuo naudotis, dėl ko ir t.t.

Ir štai jūs jam skaitote, kad yra kalbančios antys ir kiti gyvūnai. Ir ne tik kalbančios, bet ir mąstančios ir analizuojančios, kritikuojančios ir  svarstančios. Tiesa? Ne, tik žmonės turi tokias savybes.

Gyvūnai žymiai geresni už mus, todėl kad jie veikia pagal savo prigimtį ir neturi jie žmogiškojo instrumento ( proto), kad mąstytų apie savo poelgius. Kodėl juos luošiname ir suteikiame vaikams pretekstą taip galvoti.

Paukščiai peri svetimus kiaušinius, gyvūnai gali auginti svetimus jauniklius be savianalizės, tiesiog taip užduota gamtos: rūpinkis kitu, jei jis gyvybingas ir nesirūpink, jei jis pasmerktas, kad neapvoginėtų kitų. Ir nemąstys antis apie grožį, formą ir kitas savo kiaušinio vertybes (ar matėte jos smegenų apimtį?). Ji išperės savo kiaušinius, pasirūpins visais jaunikliais, kas išgyvens – išgyvens, kas ne – ne, jai visi gyvybingi lygūs.

Marija Kuvyrkova