Avatar (Įsikūnijimas)
Posted on 07. Jul, 2011 by admin in Komentarai
2009 m. pabaigoje kino teatrų ekranuose pasirodė naujas fantastinis filmas „Avatar“ (Įsikūnijimas). Be abejo, kompiuterinė grafika yra tiek pažengusi, jog greitai aktoriaus profesija gali tapti nebepaklausi. Jau pačioje filmo pradžioje mums atsiveria stebuklingas vietinių Pandoros planetos gyventojų pasaulis. Tai milžiniškas, spalvingas gamtos harmonijos ir vienybės pasaulis su jos aukščiausia egzistencijos forma, avatarais, kurių buitis, iš pirmo žvilgsnio, nedaug nutolusi nuo pirmykštės bendruomenės.
Filmo kadrai iš tiesų įspūdingi. Detali augalinio ir gyvūnų pasaulio studija (kai kur aiškiai prieštaraudama fizikos dėsniams) perteikia pasakos jausmą. Filme taip pat gausu vakarietiškam kino menui būdingų „amerikonizmų“…
Ir vis tiktai kilo noras detaliau panagrinėti avatarų kultūrą. Kodėl, nepaisant jų techninio neišsivystymo, šiai civilizacijai nevalia pajunti simpatiją? Filmo siužete avatarams priešpastatytas žmogus su savanaudiškais interesais (žinoma, išskyrus pagrindinius herojus), kuris dėl savo „gerovės“ pasiruošęs išsiurbti visus šios planetos gamtos resursus. Žmogus turintis pažangią technologiją, mediciną, švietimą, bet nesuprantantis, kodėl jie, turėdami milžinišką planetą, pasiruošę mirti dėl gabaliuko žemės.
Filmas iš dalies yra mūsų dabartinės padėties žemėje veidrodis. Tai galima pastebėti ne iš karto, nes užgožia daugybė „įdomesnio žiūrėjimo stimuliatorių“, specialiųjų efektų, emocijų. Bet filmui pasibaigus, kai jausmai ir emocijos užleidžia vietą protui, pasidaro iš tiesų skaudu dėl to, ką mes šiandien darome su savo planeta, su jos gamta.
Išaugę ir geometrine progresija tebeaugantys mūsų poreikiai nebeatitinka Žemės galimybių. Bet ar tikrai šie „mūsų poreikiai“ yra tai, ko mums iš tiesų reikia? Kiek daug per paskutinius 100 metų buvo išrasta tam, kad pagerinti mūsų gyvenimą, padaryti jį paprastesniu, saugesniu? Nežiūrint į visa tai, mes tapome dar nelaimingesni. Laikas mums išanalizuoti istoriją ir atsisakyti standartinių laimės vaikymosi metodų. Jau akivaizdu, kad nei pinigai, nei valdžia, nei žinios nesuteiks mums pilnatvės. Tai ko gi tada siekti?
Manau, kad turime ko pasimokyti iš išgalvotų, bet laimingų ir patenkintų avatarų, apsijungusių tarpusavyje ir susiliejusių į vieną visumą su visa juos supančia gamta… „Anksčiau ar vėliau tenka pabusti“ – filmo pradžioje pasakė pagrindinis herojus.
