Naujausių tyrimų duomenimis aplinkos vaidmuo pasveikimui gali būti ne tik ženklus, bet ir lemiamas. Vieša mokslinė biblioteka „PloS ONE“ pateikia Masačiusetso mokslininkų, atlikusių bandymus su žiurkėmis, straipsnį. Eksperimentas parodė, kad nudegimai tų žiurkių, kurios gyvena ir suka lizdus kartu, užgyja 92% atvejų, o vienišių  gijimo rodiklis krinta iki 12%. Tačiau, jei izoliuotai žiurkei duodama lizdo statybai skirtos medžiagos, šis socialiai orientuotas veiksmas padidina jos šansus pagyti iki 64%.

Analogiški reiškiniai pastebimi ir žmonių visuomenėje. Žurnalas „Psychotherapy and Psychosomatics“ (Psichoterapija ir psichosomatika) paskelbė Europos mokslininkų, tyrinėjusių giminiškos aplinkos įtaką žmonėms, sergantiems depresija, darbą. Netgi vienas giminaitis gali iš esmės pagerinti sergančiojo būklę, beveik tris kartus padidindamas teigiamų poslinkių galimybę. Dar platesnė šeimos terapija realiai padėjo beveik pusei bandomųjų, o ketvirtadaliui iš jų padėjo atsisakyti antidepresantų. Tačiau žmonėms, neturėjusiems jokio šeimos palaikymo, to pasiekti nepavyko.

Geri tarpusavio santykiai itin svarbūs ne tik sveikatai, bet ir darbui. Jungtinė Masačiusetso technologijos instituto ir Niujorko universiteto komanda nustatė, kad draugiški santykiai neformalioje aplinkoje didina darbo našumą. Visapusiški telefonų aptarnavimo centro darbuotojų tyrimai patvirtino teigiamą tarpusavio bendravimo efektą. Paaiškėjo, kad elektroninis paštas ir socialiniai tinklai neprilygsta gyvam bendravimui, kuris padeda darbuotojams žymiai geriau atlikti savo pareigas.

Svarbu pažymėti, kad šiame eksperimente buvo vertinami ne subjektyvūs respondentų svarstymai, o realūs duomenys apie jų judėjimą, bendravimą ir darbo efektyvumą. Šia proga tyrimo autoriai pamini analogiškus rezultatus, kuriuos pademonstravo IT firmų darbuotojai.

Taigi, socialinė aplinka reiškia gerokai daugiau, nei buvo manoma. Tvirta šeima, geri draugai, geranoriška aplinka nepakeičiami kiekvieno iš mūsų fizinei ir dvasinei sveikatai, taip pat visuomenės gerovei. Tačiau šiuolaikinės civilizacijos sąlygomis su jos visuotiniais, integraliais tarpusavio ryšiais, atskiros palaikymo ir tarpusavio supratimo salelės negali pasiekti reikiamo efekto. Todėl rūpestingos aplinkos vaidmenį turi prisiimti visa žmonija.

Olegas Iceksonas 

Finansų krizė gali sukelti Europos Sąjungos griūtį. Kuriamos valstybių sąjungos tikslas buvo dinamiškas ir harmoningas šalių narių vystymasis, o rezultatas pasirodė esąs priešingas. Kokia to priežastis?

Žmogus – egoistinė būtybė. Vadinasi, egoizmas, kaip žmogaus vystymosi rezultatas, būdingas ir valstybei. Tarp Europos Sąjungos steigėjų buvo skirtingo ekonominio išsivystymo lygio valstybių. Kaip pavyzdį išnagrinėsime labiausiai išsivysčiusios Vokietijos santykius palyginti su labiau atsilikusia Graikija.

Abipusis šalių narių vidaus rinkų pravėrimas leido Vokietijai gerokai padidinti eksportą į Graikiją. O Graikija pasinaudojo pigiais vidiniais kreditais ir nukreipė juos vartojimui skatinti – valdžia padidino pensijas, mažino mokesčius, skyrė įvairiausias išmokas gyventojams… Galiausiai susidarė didžiulė valstybinė skola.

Tarkime, kad ėmusis griežtų ekonominių priemonių Graikija galėjo skolą išsimokėti. Ar krizė baigtųsi? Vertinant finansiškai atrodytų, kad taip. Vis dėlto vartojimo lygis Graikijoje dar labiau sumažėjo nei iki Europos Sąjungos sukūrimo. Juk reikėjo grąžinti ne tik kredito sumą, bet ir susikaupusius procentus. O ir visuotiniai streikai atsiėjo nepigiai.

Galiausiai santykiai tarp abiejų valstybių, juo labiau tarp tautų, tik pablogėjo. Krizė nesibaigė, o iš finansinės sferos perėjo į tarpvalstybinių ir tarpnacionalinių santykių sritį. Europos Sąjungos iširimo grėsmė tik sustiprėjo.

Argi abiejų šalių pramonininkai ir ekonomistai nenumatė tokio nuspėjamo rezultato? Žinoma, kad numatė. Bet aklas egoistinis pelno vaikymasis ir antra tiek aklas egoistinis politinio populiarumo vaikymasis visiškai iškreipė paskelbtuosius sąjungos tikslus. Vietoj pagalbos silpniesiems išsivysčiusios šalys pamatė papildomą jų išnaudojimo ir pavergimo galimybę. Taigi krizė nuo pat pradžių buvo žmonių santykių sferoje, o ne finansų.

Kokia išeitis? Ar skolų nereikia grąžinti? Žinoma, kad reikia. Tik grąžinimo suvokimo būtinybė priklauso nuo to, kam ir kodėl skolas reikia grąžinti.

Jei Europos Sąjungos šalys prisimintų savo skelbtus tikslus, tuomet Graikijos sugrąžinamos skolos būtų nukreiptos ne į papildomą Vokietijos praturtėjimą, o į sąjungos finansinės pusiausvyros atkūrimą siekiant naudos visoms jos narėms, drauge ir Graikijai su Vokietija.

Šis suvokimas nedelsiant pakeistų graikų požiūrį į skolos grąžinimo būtinybę. Be to, Vokietija nors ir iš dalies, bet vis tiek yra skolos atsiradimo kaltininkė, todėl būtų teisinga nurašyti didžiąją jos dalį Vokietijos sąskaita, bent jau siekiant išsaugoti sąjungos egzistavimą.

Kaip pasiekti tokių veiksmų būtinybės supratimo?

Anksčiau jau buvo minėta, kad iš tikrųjų krizė yra ne finansinė, o žmonių tarpusavio santykių krizė. Aptarkime šį teiginį smulkiau.

Ekonominės veiklos specializacijos ir kooperacijos vystymasis sukūrė pasaulyje visiškai kitokius tarpusavio santykius. Šiandien nei vienas žmogus negali egzistuoti be kolektyvinių tarpusavio santykių. Kita vertus, egoistinis žmonių individualizmas pasiekė precedento neturintį lygį. Kiekvienas siekia išnaudoti visus, ir viskas daroma išskirtinai tik savo naudai.

Atsirado prieštaravimas tarp egoistinio žmogaus individualizmo ir nenumaldomo kolektyvinių tarpusavio santykių poreikio. Tai ir yra kertinė šiandienės globalios krizės priežastis visose be išimties žmonių tarpusavio santykių srityse, o taip pat žmogaus santykiuose su Gamta.

Šioje situacijoje mums reikia pažaboti savo egoizmą ir nuo individualizmo pereiti prie kolektyvizmo. Tam, kad išgyventų, žmonija turi tapti vienu organizmu, kuriame viešpatauja abipusė nauda. Kalbant apie ES problemas tai reiškia, kad Europos šalys turi ne griauti, o, atvirkščiai, gilinti savo sąjungą. Europa iš „dviejų pasaulinių karų lopšio“ turi tapti naudingo bendradarbiavimo pavyzdžiu.

Kaip šį „jeigu“ paversti tikrove? Ar galima įveikti egoizmą?

Egoizmas, kaip ir bet kuri kita savybė, turi savo Achilo kulną – jis  pasiduoda visuomenės įtakai, nes žmogus – visuomeninė būtybė ir už visuomenės ribų egzistuoti negali.

Per švietimo sistemą, auklėjimą, kultūrą ir žiniasklaidą galima išaiškinti žmonėms, kad jų bendras išgyvenimas ir gerų egzistavimo sąlygų sukūrimas galimas tik per tarpusavio santykių pokyčius – iš egoistinių individualių pereinant į kolektyvinius, iš konkurencijos – į bendradarbiavimą, iš atsiskyrimo – į susijungimą.

Tik ekonominių priemonių ir švietimo bei auklėjimo junginys duos teigiamų rezultatų.

Iš pradžių naujos rūšies tarpusavio santykius reikia kurti nedideliuose kolektyvuose kaip tarpusavio pagalbos žiedą. Po to tokio pobūdžio santykius reikia nustatyti pagal šio žiedo spindulius ir stygas, susiejant juos į bendrą skritulio plokštumą. Ir, pagaliau, sujungę šių skritulių tarpusavio santykius kaip žmonių visuomenėje, taip ir žmonijos santykiuose su Gamta, mes pereisime į bendrą gerų tarpusavio santykių sferą. Mes neturime daug laiko, todėl šie trys procesai turi vykti  paraleliai ir vienu metu.

Pagal „Vikipediją“, krizė (senovės graikų kalba – sprendimas, posūkio taškas) – tai perversmas, pereinamosios būsenos laikas, lūžis, būsena, kuriai esant egzistuojančios tikslų pasiekimo priemonės tampa neadekvačios, dėl ko iškyla nenuspėjamos situacijos ir problemos. Krizė parodo paslėptus konfliktus ir disproporcijas.

Mes vadinamės homo sapiens – protingasis žmogus. Tikiuosi, suspėsime padaryti šį lūžį ir susiderinti su susiformavusiu kolektyvizmu, globaliu ir integraliu pasauliu. Priešingu atveju mums gresia tik dar didesnės kančios dėl stiprėjančios, visa apimančios krizės.

Būkime iš tiesų protingi.

Danielis Popelis

Neseniai man teko skaityti straipsnį štai tokiu pavadinimu – „Amerikiečių mokslininkai paneigė mitą apie vaizdo žaidimų žalą“.

Kaip praneša AMI-TASS, straipsnyje kalbama apie tai, kad vieno iš Teksaso universitetų (JAV) darbuotojai  išsiaiškino, kad „kompiuteriniai ir priedėliniai žaidimai nedaro žalingo poveikio sveikos psichikos paaugliams“. Nesunku numanyti, kas šiems „mokslininkams“ užsakė tyrimą su tokiu rezultatu.

Nepaisant to, projekto vadovas profesorius Kristoferis Fergiusonas, kad išsaugotų, mano manymu, nors kažkokią mokslinio objektyvumo regimybę, priduria, kad „tam tikriems“ paaugliams kompiuteriniai žaidimai vis dėlto gali daryti neigiamą poveikį.

Kas tie „tam tikri“ paaugliai? Kaip paaiškėjo, tai tie paaugliai, kuriuos lengva nuliūdinti, kurie susierzina dėl menkniekių, mažai skiria dėmesio aplinkiniams, pažeidžia nustatytas taisykles, nevykdo savo pažadų ir elgiasi negalvodami apie savo poelgių pasekmes. Tokiems paaugliams profesorius siūlo „apriboti žaidimams skiriamą laiką“.

Įdomu, kur profesorius K. Fergiusonas matė paauglius, apgalvojančius savo poelgių pasekmes? Bet kuris žmogus, nors kiek išmanantis paauglių psichologiją, žino, kad beveik visiems paaugliams būdingas pažeidžiamumas ir dažna nuotaikų kaita, jie – egocentriški, nejautrūs aplinkiniams ir dažnai tiesiog negali vykdyti savo pažadų, nes žada neapgalvotai, o atėjus laikui tesėti žodį jie jau būna visiškai kitos dvasinės būsenos.

Paaugliams yra būdinga „patikrinti“ leistinų dalykų ribas, jie vertina laisvę, nesupranta apribojimų prasmės ir dažnai pažeidžia nustatytas taisykles. Visiems pažįstama ši jaunatviška energija, noras pasirodyti herojumi, kuriam jūra iki kelių, o suaugusieji nėra autoritetas.

Ir kaip profesorius galvoja riboti paaugliams, pažeidžiantiems nustatytas taisykles, žaidimams skirtą laiką? Lygiai taip pat jie pažeidinės taisyklę ilgai nežaisti kompiuteriu. O tie, kurie nesilaiko savo pažadų, taip pat nesilaikys ir pažado ilgai nežaisti kompiuteriu.

Nemanau, kad profesorius visiškai neišmano paauglių psichologijos. Matyt, tam tikri pasvarstymai apie „aukščiausiąją tvarką“ jį verčia užtušuoti šiandien paplitusių kompiuterinių ir vaizdo žaidimų daromą žalą.

Kodėl aš merkantiliškus interesus vadinu „pasvarstymais apie aukščiausiąją tvarką“? Todėl, kad pinigai šiandien – tai pati aukščiausia vertybė. Aš nesu prieš materialinę gerovę, tačiau užsidirbti žiaurumo mokančiais žaidimais – o tokių žaidimų yra didelė dauguma – nėra gerai.

Kodėl negerai, jeigu tai – realūs pinigai? Pateiksiu porą pavyzdžių.

2009 metų kovo 11-ąją Vokietijos mieste Vinendene septyniolikmetis Timas Krečmeris nušovė 15 žmonių. Jam tai buvo ne žmonės, o judančios figūros tarsi jo mėgstamo kompiuterinio žaidimo – su tikroviška grafika, vieno pačių brangiausių ir populiariausių tuo metu. T. Krečmeris tiesiog pasiėmė tėvo pistoletą ir nuėjo į savo mokyklą. Ten jis tuo pačiu būdu, kaip ir mėgstamame kompiuteriniame žaidime (tai paaiškėjo tyrimo metu), pradėjo šaudyti į visus paeiliui. Po to vaikinas išėjo į gatvę, susistabdė mašiną, išmetė lauk vairuotoją – taip pat kaip žaidime. Galiausiai jis buvo sužeistas per susišaudymą su policija ir bum! – perkrova – nusišovė pats.

2011 metų gruodžio 29 dieną Čeboksaruose (Rusija) jaunas 22 metų žmogus peiliu nudūrė pagyvenusią moterį. Nusikaltimo motyvas, kaip žudikas paaiškino per tardymą, buvo smalsumas. Po daugelio žaidimo, kurio tikslas buvo nužudyti kuo daugiau žmonių, valandų pasirodė įdomu pažiūrėti, kaip nužudytas žmogus miršta tikrovėje.

Suprantama, tiek vieno, tiek kito žudiko psichika buvo pažeista. Deja, kompiuterinių žaidimų pardavėjai netikrina pirkėjų psichikos, nereikalauja psichoterapeuto pažymos ir charakteristikos iš darbo vietos. Ir ar netaps psichiniu ligoniu normalus vaikas, valandų valandas lenktyniaudamas žudynėse? Nesvarbu, kad jis žudo ne tikrus žmones, o jų virtualius vaizdinius. Su kiekviena nauja žaidimo versija šie vaizdiniai tampa vis tikroviškesni, ribos tarp virtualaus ir realaus pasaulių vis labiau nyksta.

Žaidybinės, pavojaus jausmą sukeliančios situacijos, žiaurumo ir prievartos scenos vis labiau „kutena nervus“, nes paliečia mūsų pačius pagrindinius gyvūninius instinktus. Taigi uždirbti pinigų kuriant tokio siužeto filmus ir žaidimus yra labai paprasta. O kad jie palaipsniui suėda protą ir dvasią, įteigdami tokios „produkcijos“ vartotojams siaubingų ir šlykščių dalykų leistinumą, mažai jaudina gamintojus. Komercinė sėkmė viską pateisina.

Kodėl man turi rūpėti kompiuterinių žaidimų gamintojo sėkmė? Kodėl turiu pirkti jo produkciją? Kodėl aš paklusniai esu veikiamas reklamos, nors puikiai suprantu, kad ja tikėti negalima, nes ji siekia savų, o ne mano interesų? Tikriausiai todėl, kad man tas pats, man nerūpi, ką žaidžia ir kokių įspūdžių patiria mano vaikas. Aš esu užsiėmęs savo asmenine komercine sėkme, kurios siekiu tomis pačiomis priemonėmis kaip ir kiti, galvodamas ne apie tai, kokią naudą ar žalą atneš žmonėms mano darbo vaisiai, o apie tą pelną, kurį gausiu.

Vis dėlto kyla klausimas: ar dėl savo abejingumo viskam, išskyrus komercinę sėkmę, aš nesu tos veržlios visuomenės degradacijos nevalinga priežastis, kurią aiškiai rodo pastaruoju metu padažnėję nemotyvuotos prievartos atvejai?

Galbūt man į visa tai nusispjauti ir tegu viskas prasmenga kiaurai žemės. Su manimi tai nesusiję, o ant mano rašomojo stalo stovi trys beždžionėlės: nieko nematau, nieko negirdžiu, nieko neskysiu savo sūnui, valandų valandas sėdinčiam prie kompiuterio.

Michailas Aršavskis

„Pasaulis sudarytas iš priešingybių“

Hegelis

Nedaugelis iš mūsų susimąsto, koks prieštaringas gyvybės egzistavimo Žemėje faktas. Juk ji egzistuoja ant plonos šaltos plutos, po kuria kunkuliuoja karšta magma. Jeigu kuri nors viena iš jų įsigalėtų, tai visa, kas gyva, arba sušaltų, arba sudegtų. Tik subtili abiejų stichijų pusiausvyra leidžia mums egzistuoti.

Prieštaringų procesų derinius mes galime stebėti žmogaus organizme: pasavinimas – išskyrimas, spaudimas – iškrova, užteršimas – valymas… Taip pat yra ir žmonių santykių srityje: simpatija – antipatija, bendradarbiavimas – konkurencija, tiesa – melas, meilė – neapykanta…

Kas verčia priešybes jungtis, kokiu būdu jos gali egzistuoti viename objekte? Logika sako, kad tai įmanoma tik priešybėms siekiant vidurio, kai ko, kas jos abiem yra bendra.

Pavyzdžiui, magma ir žemės pluta. Pirmoji skleidžia gyvybei reikalingą šilumą, o antroji – šaltį. Be to, kiekviena jų riboja savo savybes dėl bendro intereso – gyvybės palaikymo.

Arba žmonių santykių pavyzdys. Jeigu tėvai vaiką auklės tik su meile arba tik griežtai – harmoninga asmenybė jis neužaugs. Ne veltui liaudyje sakoma „akla meilė“ arba „akla neapykanta“. Norėdami užauginti sėkmingą žmogų, mes turime šiltą rūpestį derinti su šaltu reiklumu.

Taigi  ne kova, bet bendradarbiavimas, priešybių vienybė leidžia realizuoti bendrus siekius. Šis bendras interesas stipresnis už atskirus prieštaravimus ir leidžia kurti „ribojantį ekraną“ toms savybių dalims, kurios trukdo „vidurinio objekto“ kūrimui.

Be to, šis ekranas yra dinamiškas, nes skirtingiems „vidurinio objekto“ vystymosi etapams naudojami skirtingi savybių derinių prieštaringumai. Taigi reikia išsaugoti visas, be išimčių, priešybių savybes, naudojant jas „vidurinio objekto“ vystymosi poreikiams.

Tie patys principai taikomi ir žmonių santykiams. Išsamiau apžvelgsime „ribojančio ekrano“ jėgos pokyčių procesą. Procesą, kurio metu keičiasi priešingų savybių santykis „viduriniame objekte“. Pavyzdžiui, pakalbėkime apie dviejų verslo partnerių santykius.

Nors ir sėkmingai bendradarbiaudami, kiekvienas iš jų kitame pamato tam tikrų nemalonių bruožų: išvaizdos, elgesio, kultūros… Bet kiekvieną kartą negatyvius jausmus nusveria tikslo svarba – tolimesnis bendro „vidurinio objekto“ (sėkmingo bendradarbiavimo) vystymasis. Ir abu partneriai didėjančią antipatiją nuslopina augančia simpatija. Tai yra jie abu vertina siekį bendradarbiauti – tai jiems svarbiausia. O po to tik – visa kita.

Galiausiai jie suvokia, kad negatyvius pojūčius sukelia ne partnerio išorinis vaizdas ir ne charakterio bruožai. Antipatija glūdi fakte, kad Jis – ne Aš. Mes abu pretenduojame į šio pasaulio gėrybes ir todėl esame konkurentai.

Bet partnerių laukia pelningas sandoris, kapitalo sujungimas. Be to, ankstesnis bendradarbiavimas sėkmingai pasitvirtino. Ir tada du atskiri „Aš“, nepaisant skirtumų, tampa vieningu „Mes“, ir nei vienas nepraranda savo individualumo. Atvirkščiai, kiekvieno unikalios savybės, sujungtos į darinį „Mes“, sukuria „vidurinį objektą“, turintį tokias galimybes, kurių atskiras „Aš“ neturi.

Jeigu abu partneriai savo tarpusavio santykiuose leistų įsigalėti priešiškumo jausmui, tai abu patirtų tik nuostolių. Dėl šios priežasties naujas „Mes“ pojūtis jiems abiem yra vertingesnis už savo „Aš“ pojūtį. Tada kiekvienas kartu su savo pasauliu jaučia bendrą vieningą pasaulį. Šis pojūtis toliau bendradarbiaujant vis stiprėja ir palaipsniui tampa vyraujantis.

Kiekvienas „Aš“ jaučia „Mes“ savitai, pagal savo unikalumą, dėl kurio turi savo ir tik savo vietą. Tai yra garantija priešiškos konkurencijos nebuvimo bendrame pasaulyje. Pavyzdžiui, žmogaus organizmas, kurį sudaro įvairių organų sąjunga: kepenys negali pretenduoti į širdies vietą ir atvirkščiai. Dar daugiau, bendras visų „Aš“ interesas „Mūsų“ pasaulio vystymąsi kreipia į tarpusavio pagalbos santykius. Todėl kiekvienas naujai atsiradęs antipatijos sluoksnis kompensuojamas vis stipresniu simpatijos sluoksniu.

Reziumė.
Priešybių kontaktas gali vykti dviem formomis:

• sandūra ir kova;
• tarpusavio bendradarbiavimas.

Pirmuoju atveju laimi tik vienas. Kadangi vystymesi numatytas perėjimas iš vienos būsenos į kitą, tai pirmasis atvejis pagrindo egzistuoti neturi. Taigi šis variantas bevaisis.

Antruoju atveju abi priešybės riboja savo savybes siekdamos sukurti bendrą „vidurinį objektą“. Taigi priešybių sąveika tampa būtina ir neišvengiama vystymosi sąlyga, nes joje glūdi kuriamoji jėga.
Priešybių vienybė kuria pasaulį, todėl pasaulis sudarytas iš jų.

Daniel Popel

- Mes šokinėjome į vandenį nelaukdami gelbėjimo valčių, nes laineris labai greitai niro į vandenį, – pasakoja keleiviai.

Kiti pasakoja, kad viena iš gelbėjimo valčių, kurioje buvo apie 200 keleivių, leidžiama į vandenį užsikabino už borto turėklų ir vos neapvirto. Visi pradėjo garsiai šaukti.

Sausio 14-ąją, iš naktį penktadienio į šeštadienį, netoli Džilijo salos prie Toskanos krantų keleivinis kruizinis laineris „Kosta Konkordija“ patyrė katastrofą. Pagal pirminę informaciją, avarijos priežastis – sekluma, ant kurios užplaukė laineris. Manoma, kad prieš tai laineris nukrypo nuo kurso ir užplaukė ant jūrų žemėlapiuose nepažymėto rifo. Laivu plaukė 4200 žmonių iš 62 šalių.

Daugeliui „Kosta Konkordijos“ finalas primena „Titaniką“. Lainerio ilgis – 290 metrų. Laivas turėjo 17 denių, kuriuose buvo įrengtos 1,5 tūkstančio kajučių, dvipusė 2 tūkstančių kvadratinių metrų sporto zona, koncertų salė, 4D kino teatras, meno galerija ir nedidelė biblioteka, o taip pat kazino, parduotuvėlės, restoranai ir barai.

Šiuo metu vyksta gelbėjimo darbai, sudaromi išgelbėtų žmonių sąrašai. Yra žuvusių, sužeistų ir dingusių be žinios žmonių.

Toskanos miesto Groseto rajono prokuratūra sulaikė lainerio kapitoną ir jo padėjėją. Jiems pateikti kaltinimai dėl netyčinio nužudymo. Laivo kapitonas laivą paliko dar nesibaigus keleivių evakuacijai.

David Makeev

Nuomonė (M. Barbolinas): Yra žinoma, kad gėrio ir blogio sąvokos reliatyvios. Kur ta riba, kurios reikia laikytis, kad nepakenktum nei sau, nei kitiems, nei gamtai? Koks tas mechanizmas, kuris galėtų reguliuoti ir valdyti žmogaus elgesį? Kaip sutvarkyti pasaulį, kuriame žmonės ne tik nekenktų, bet ir žinotų, kaip reikia tvarkyti gyvenimą? – Tam mums reikia suvokti gyvenimo prasmę, dabartinės civilizacijos paskirtį ir tuo remiantis numatyti būtinus visuomenės pasikeitimus.

Paties žmogaus prigimtyje slypi jo paskirtis šiame gyvenime, kurią jis turi realizuoti gyvendamas dorai, sąveikaudamas su išorine aplinka, išmokdamas mylėti realizuodamas savo pareigą.

Gyvenimo prasmė – žmogaus funkcionavimo sisteminis rezultatas. Jo išraiškos forma – per gyvenimo būdą pasireiškianti mintis.

Prasmės reikšmė tokia – ji susieja psichinę veiklą ir objektyvią tikrovę, kartu priklauso ir subjektui, ir objektui, suvienija psichinį ir dvasinį pasaulius. Gyvenimo prasmė, suteikdama kokybinį perėjimą, pasireiškia kaip dėsnis, siejantis žmogų ir jo atliktus veiksmus.

Asmenybė – visuomeninių santykių visuma.

Gyvenimo prasmės dėsnis užtikrina žmogaus vidinio pasaulio dorovinių savybių integraciją ir jų raiškos kokybę. Per mintį ir prasmę vyksta žmogaus „Aš“ – jo prigimties  – ir materialių veiksmų tarpusavio susireguliavimas.

Gyvenimo prasmės turinys – begalinis gyvenimo tęstinumas per gyvenimo būdą.

Redakcija

Petriuko charakteristika vaikų darželyje: „Daug kalba, mėgsta žaisti, gerai valgo“.  Per paskutinius 40 metų niekas nepasikeitė.

Šiuolaikinė medicina bando surasti vaistą nuo visų ligų. Be to, medikai stengiasi suteikti pavadinimus bet kokių negalavimų pasireiškimams. Taip, neurologijoje mes turime masę susirgimų: traumos, paralyžiai bei baisiausia ir beviltiškai atrodanti – išsėtinė sklerozė. Skamba grėsmingai, tačiau mes nežinome nei priežasties, nei gydymo. Kas belieka pacientui? Baimė ir neviltis.

Šiuolaikinės vakarų medicinos žinioje yra ribotas ginklų arsenalas: antibiotikai, hormonai, medikamentai: nuo temperatūros, skausmo, nervinių sutrikimų, nemigos, spaudimo ir t.t. Esant reikalui, atliekama chirurginė operacija. Sergantiems vėžiu gali būti taikoma cheminė terapija. Nejaugi tai viskas? Taip, ir tai viskas! Bet kokie susirgimai yra gydomi šių ginklų pagalba. O jeigu norėtume pažvelgti į problemos šaknį ir išsiaiškinti tikrąją priežastį? Kur rasti atsakymus? Tiktai gamtoje.

Paimkime, pavyzdžiui, išsėtinę sklerozę. Skamba kaip nuosprendis. Jau pats pavadinimas gali žmogų suparalyžuoti. Kokie simptomai? Organai ir sistemos nedirba tuo režimu, kuriuo turėtų dirbti. Tampa nejautri ranka arba koja, apmiršta viena ar kita kūno dalis, nemato dalis, arba visa akis. Kame problema ir ką reikia gydyti?

Mes turime centrinę ir periferinę nervų sistemas, kurios duoda nurodymus periferiniams organams. Smegenys siunčia signalą rankai, o ši, praradusi teisingą ryšį, negali vykdyti savo funkcijos. Impulsas patenka į akį, bet nėra ryšio su smegenimis, ir žmogus nemato.

Ar ne tas pats vyksta mūsų visuomenėje? Ar ne tai yra krizės, į kurią pateko žmonija, priežastis? Visuomenė, kaip ir sveikas kūnas gali normaliai funkcionuoti tiktai teisingų ryšių dėka. Šiandien mes stebime mūsų tarpusavio ryšių nutrūkimą visuose lygmenyse.

Jeigu diagnozė teisinga, ir nutrūkimo priežastis yra komunikacijų pažeidimas, tai gydymu turi būti ryšių atstatymas. Mes galime kiek tik norime „bombarduoti“ mūsų kūną turimais ginklais, tačiau jau nebepadeda nei hormonai, nei antibiotikai, nei cheminė terapija…

Visuose rytų gydymo metoduose egzistuoja mikrokosmoso ir makrokosmoso sąvokos. Kitaip sakant, tie dėsniai, nuo kurių priklauso visa pasaulio sandara, veikia pačiose mažiausiose pasaulio sandaros dalelėse. Ko mes galime pasimokyti iš sveiko kūno? Kiekvienas organas, kiekviena jo ląstelė dirba visam organizmui, aptarnauja jį, ir už tai reikalauja tik tiek, kiek yra būtina gyvybinei veiklai palaikyti.

Tai ko gi reikia, norint išeiti iš uždaro tarpusavio nepasitikėjimo ir susiskaidymo visiškos tarpusavio priklausomybės fone rato?

Sutvarkyti ryšius. Dirbant mintimis reikia ieškoti organų ir sistemų ryšio, tikint gydomąją gamtos jėga. Reikia pasistengti ir pajusti šį ryšį, kurio trūksta. Tiktai ryšių tarp organų arba tarp žmonių atstatyme slypi vaistas nuo visų ligų. Be to, visos šitos ligos ir yra skirtos tiktai tam, kad suvoktume ir ištaisytume pažeistus ryšius.

Žodis gali užmušti, o gali ir išgydyti. Tai medicinos principas: visi vaistai – iš nuodų. Viskas priklauso nuo to, kokiomis dozėmis ir su kokiu ketinimu juos vartojame.

Mes galime įveikti ir beviltiškas ligas, ir krizę, jeigu tai suvoksime, kaip pagijimui reikalingas sąlygas. Raskime ryšį tarp smegenų ir rankos ląstelių, kaip išsėtinės sklerozės pavyzdyje. Raskime ryšį tarp susipriešinusių visuomenės struktūrų.

Tam reikalingas mūsų noras ir Gamtos parama. Gamta laukia. Reikia tiktai stipraus mūsų noro. Pajuskite ryšių nutrūkimo priežastį – panorėkite šio ryšio, ir būkite sveiki!

Aleksandr Angelov

Priešais mus atsiveria ypatingas dėsnis – visos gamtos ir žmonijos vienybės dėsnis. Jį vadiname globalaus, integralaus pasaulio dėsniu. Mūsų pasaulyje itin sparčiai atsiskleidžia totalus visų pasaulio dalių tarpusavio ryšys ir diena iš dienos vis aiškiau jį pastebime.

Iš knygos “Šiuolaikiniai vaikai”

Visą gyvybinį žemės organizmą sudaro vienos ir tos pačios ląstelės. Baltymus sudaro aminorūgštys. Visi genai formuojasi iš molekulių (nuklidų), kurios prisitvirtina prie pagrindo, sudaryto iš fosfatų ir cukraus (ribozos). Visa tai patikrinta ir gerai žinoma, tačiau esminis klausimas yra tas, kaip visa tai žemėje atsirado, o suprantant tai, kad pati žemė irgi turėjo atsirasti, galima formuoti bendresnį ir tikslesnį klausimą – kaip visa tai kilo, radosi arba netgi randasi, nes tai vyksta ir šiandien. Kas yra pati gyvybė ir kur jos šaknis?

Ši žmonijos neatskleista paslaptis gali didžiuotis versijų gausa. Astrobiologai, astrofizikai, kvantinės kosmologijos specialistai, kitų mokslo šakų atstovai ieško šio atsakymo visur: žemėje ir danguje. Vieni spėja, kad gyvybė buvo kitų civilizacijų atnešta iš svetur, tolimųjų galaktikų, kiti, mažiau aistringos vaizduotės, apsiriboja tuo, kad ją galėjo žemėje pasėti ir kokie nors dangaus kūnai, pavyzdžiui į žemę krentantys meteoritai. Dar kiti priežasties ieško juodosiose kosmoso skylėse ar šalia jų vykstančiuose procesuose, žvaigždėse, asteroiduose, kometose, žemės gelmėse ir t.t. Pateiksiu čia keletą versijų.

Biocheminė prigimtis

Pirminė žemės atmosfera buvo sudaryta iš vandens turinčių komponentų. Tokioje atmosferoje galėjo formuotis sudėtingi junginiai, galėję ir būti gyvybės išsivystymo pagrindu. Šiai versijai patvirtinti mokslininkai laboratorijose imitavo pirminę žemės atmosferą, turinčią daug vandenilio, metano ir amiako kartu su sieros vandeniliu ir vandens poromis. Imituodami jaunos planetos sąlygas šią „pirminę atmosferą“ švitino ultravioletiniais spinduliais ir bandė suaktyvinti elektros iškrovomis.

Pansermijos hipotezė

Kai kurie mokslininkai mano, kad „gyvybės užuomazgos stebuklas“ reikalauja neįtikėtinai retos daugelio faktorių kombinacijos ir todėl tai negali būti dažnai pasikartojantis reiškinys. Tačiau ir nėra atmetama galimybė, kad kartą jau kilusi gyvybė, vėliau, tarytum kokia tai epidemija, plinta nuo vienos planetos prie kitos. Todėl kitų teorijų tarpe yra aptarinėjama ir pansermijos hipotezė – gyvybės plitimas per dangaus kūnų grandinę. Tam kad ją patikrinti, reikia rasti gyvybės pėdsakų bent dar vienoje planetoje ir palyginti ją su žemiškąja: jei pasirodytų, jog ir ten baltymus sudaro 20 tokių pačių amino rūgščių, kaip ir žemėje, tai reikštų jog visų gyvų organizmų kilmės šaltinis yra tas pats.

Šiokį tokį pagrindą šiai hipotezei suteikia organinių junginių radimas tarpžvaigždinėje terpėje bei kometų ir meteorų branduoliuose. Tačiau ir tai teatsakytų į kai kuriuos gyvybės formų paplitimo visatoje klausimus, bet ne į gyvybės kilmės klausimą apskritai.

Didžiojo sprogimo teorija

Prieš keturiolika milijardų metų, gimstanti Visata buvo 10-33 cm. Šiame dydyje buvo užkoduota visa informacija apie visatos ateitį. Įvyko Dydysis sprogimas. Dauguma mokslininkų mano, kad nuo to laiko visata plečiasi su pagreičiu, tačiau niekada nesusispaudžia.

Vigro-koncorciumas beveik tiksliai įrodė, kad 95% visos Visatos materijos sudaro nežinoma materija, kurios šiuo metu yra neįmanoma pamatyti. Tačiau šis tas apie šias substancija jau yra žinoma. 25 % Visatos sudaro tamsi materija, pro kurią elektromagnetinės bangos sklinda laisvai – be sąveikos ir pasipriešinimo. Pati nesuprantamiausia – tamsioji energija, kuri sudaro 70% Visatos. Ji paslaptis iki šiol – nežinoma jos sandara ir ji tolygiai pasiskirsčiusi erdvėje. Visatai išsiplėtus dvigubai, įprastos materijos tankis sumažėjo 8 kartus. Kodėl nemažėja tamsiosios materijos tankis? Ar mes tik nemokame jo išmatuoti? Absoliuti tamsa…

Kvantinės kosmologijos teorija.

Pradžioje tam tikru būdu atsirado erdvė ir laikas. Tačiau, ši erdvė buvo tuščia. Beje, ji buvo ne visai tuščia, o pripildyta ypatinga tuščia materija. Vėliau atsiranda šviesa, ir Visatoje susiformuoja pirmosios elementariosios dalelės. Pradžioje Visatos gravitacinis laukas buvo labai stiprus. Fizikos mokslui yra žinoma, kad stiprus laukas gali formuoti poras – daleles ir antidaleles. Skaičiavimai parodė, kad šios poros, imant sunkiąsias, ypatingos masės daleles, iš tiesų turi tą patį skaičių dalelių, kurį šiuo metu stebi  Kosmologijos mokslas. Tai Edingtono-Dirako skaičius. Todėl nebuvo dar nieko panašaus į tai, ką vadiname Visatos pradžia, nebuvo begalinio materijos tankio, kadangi jos tiesiog nebuvo. Ši materija atsirado vėliau. Ji kilo elementariųjų dalelių pavidalu.

Kas vyko vėliau? Vėliau, kaip savo pirmojoje knygoje “Trys minutės” aiškina Stivenas Vainbergas, atsirado pirmosios trys Visatos minutės. Būtent tuo metu kilo pirmieji atomo branduoliai. Žinoma, tai buvo lengvieji atomo branduoliai: deuteris, tritis ir litis.

Vėliau prasidėjo didysis, 300 tūkstančių šviesmečių trukęs periodas, po kurio pradėjo formuotis pirmieji atomai, žvaigždės bei galaktikos. Ir, galiausiai, ypatingų žvaigždžių viduje kilo sunkieji elementai, kurių tarpe ir mūsų kūną sudarantis angliavandenis…

Moderniausia versija

Antimaterijai išskyrus savyje absoliučiai sau priešingą sritį – materiją, šių priešingybių intervale susiformavo visų galimybių spektras – negyvojo, augalinio, gyvūno, žmogaus ir priežasties lygmenys. Visa Visata yra, praktiškai, negyva erdvė. Gali būti, kad kai kur galima rasti primityvias gyvybės formas, „augalinės“, ar net dalinai „gyvosios“ gamtos formose, tačiau tokios būtybės kaip žmogus  kitur Visatoje nėra. Protingos gyvybės, turinčios valios laisvę, galinčios tikslingai savo protu, savais norais, savo mintimis sąveikauti su gamta, daugiau niekur nėra – tiktai Žemėje.

Žmogui duota vystymosi programa. Ji mums užduota ir veikia kaip motoras, varantis pirmyn ir skatinantis vystytis. Mes jau žinome, kad visa informacija apie mūsų biologinį kūną slypi mūsų genuose. Mūsų vidinio vystymosi programa taip pat yra užrašyta tam tikruose „gelminiuose, subtilesnės materijos genuose“. Ši programa diktuoja žmogaus elgesį, veiksmus nuo pat gimimo, t.y. – valdo jį. Ji lemia žmogaus savybes, charakterį, likimą ir t.t. Visus individo parametrus lemia ši programa.

Bet kuriame kitame gamtos objekte, išskyrus žmogų, veikia pastovi programa, kuri užduota bendrų gyvybinių funkcijų, būdingų tam tikrai rūšiai, palaikymui. O žmogui duota galinti progresuoti, neužbaigta vystymosi programa.

Bet kurio pasaulio objekto vidinė programa siunčia komandas procesui, vadinamam to objekto „gyvenimu“. Programos įrašas – tai grandinė nuoseklių informacinių komandų. Kiekviena komanda – tai tarytum informacinis atminties įrašas.

Ir kiekviename iš mūsų yra ši atminties ląstelių grandinė, veikianti mus nuo pat gimimo iki mirties. Be to, šią grandinę sudaro ne tiktai dabartinis žmogaus gyvenimas, bet ir visi kiti mūsų vidinio vystymosi ciklai.

Ši grandinė, tarytum kokia kino juosta, driekiasi per visokius roplių ir dinozaurų periodus, ir gali mums papasakoti apie Visatos, saulės, žvaigždžių kilmę. Pagal gamtos dėsnius – niekas niekur neišnyksta, o tiktai iš vieno būvio pereina į kitą.

Todėl atminties įrašų grandinėje visa informacija lieka, o išmokę ją perskaityti galime pažinti visą pasaulio atsiradimo sistemą, apie mūsų visatos būvius prieš jai gimstant ir dar anksčiau. Štai jums ir laiko mašina, ir visai ne iš mokslinės fantastikos srities.

Tada kyla klausimas. Jeigu atminties įrašuose slypi visa mūsų veiksmų programa – nuo pat mūsų atsiradimo pradžios iki pabaigos, jeigu mes nieko negalime joje pakeisti, o tiktai vykdome šios programos komandas, tai dar įdomiau yra sužinoti kokia gi mūsų ateitis joje slypi?
Gal šių atminties įrašų tyrimo užduotį geriau yra suformuoti taip: išsiaiškinti, koks gi yra visos šios gamtos tikslas, koks gamtos dėsnis sąlygoja šį procesą, kurgi mus ši grandinė nuves?

Bet kyla ir kitas klausimas: ar visa tai išsiaiškinę mes galėsime ką nors keisti, „pagerinti“ šią programą?
Rasti atsakymą į šį klausimą galima tiktai vienu keliu – įėjus į šios programos vidų.

Vincas Andriušis