Šiuolaikiniame pasaulyje žmogus į gyvenimo kryžiažodį gali įrašyti tik vieną teisingą žodį, nors jam atrodo, kad gali laisvai įrašyti bet kurį.

Albertas Einšteinas  

Šiuolaikiniame pasaulyje žmogus į gyvenimo kryžiažodį gali įrašyti tik vieną teisingą žodį, nors jam atrodo, kad gali laisvai įrašyti bet kurį.
Albertas Einšteinas

Norėdami suprasti, kaip plinta virusai, mokslininkai sukūrė mirtį nešančio paukščių gripo atmainą, praneša žurnalas Science Insider. Pasklidęs už laboratorijos sienų, naujasis virusas gali sukelti pasaulinę pandemiją, sunaikinsiančią milijonus žmonių.

Virusologai Ron Fouchier ir Yoshihiro Kawaoka – kiekvienas individualiai – nutarė tik patikrinti, ar gali paukščių gripo virusas sukelti epidemiją visame pasaulyje. Iš pradžių buvo imtasi paties pavojingiausio, daugiausiai mirčių sukeliančio H5N1 viruso, pražudžiusio daugybę paukščių trijuose žemynuose. Virusas lengvai persiduoda iš paukščio paukščiui, bet, laimė, sunkiai plinta tarp žmonių. Beje, užsikrėtimo atvejais rezultatas būna mirtinas. Po atkaklaus darbo mokslininkams pavyko sukurti ypač agresyvaus viruso atmainą, plintančią oru.

Dabar Ron Fouchier bando publikuoti savo tyrimų rezultatus. Kol kas nesiseka: jam kelią pastojo JAV nacionalinis mokslinis patariamasis komitetas biologiniam saugumui. Komitetas seka viruso tyrimą ir artimiausiu laiku turi nuspręsti, kurios tyrimo dalys gali būti publikuojamos. Yra realus pavojus, kad teroristai, turintys biologijos bakalauro laipsnį, gali įsigyti paukščių gripo H5N1 ir laboratorinių gyvūnų mėginį. Po pakartotinės eksperimentų serijos jie sukurs mirtiną virusą, kurio nesustabdys nei politinės sienos, nei tarpžemyniniai atstumai.

Klausimas dėl leistinų mokslinių tyrimų ribų kelia nerimą ne tik mokslo visuomenei – mirtį nešančio viruso baimė suvienijo visus. Belieka tik pasikliauti sveiku biologinės saugos komiteto protu. O daugelis specialistų įsitikinę: biologinės katastrofos pavojui visame pasaulyje sukelti pakanka jau paskelbtos informacijos. Be to, yra nemažai pradedančiųjų mokslininkų, norinčių protestuoti prieš bet kokius bandymus įvesti tyrimų ir publikacijų laisvės apribojimus.

Nejučia į galvą ateina palyginimas apie keleivį, nuolat gręžiantį skylę indo dugne. Į prašymus liautis jis atsako, kad sėdi savo teisėtoje vietoje ir turi visas teises daryti viską, kas jam atrodo reikalinga. Kol nepasikeis visuomenėje susiformavusios nuostatos, tokių „keleivių“ vis daugės. Duok Dieve, kad laiku spėtume užtaisyti padarytas skyles.

Sergej Belickij, Žemės mokslų daktaras

Egocentriškuose tarpusavio santykiuose negali būti veiksmo, kuris nebūtų žalingas visiems, jeigu jis naudingas tik man.

Naujiena: sukurtas naujas spausdintuvas, kuris spausdina ne įprastus paveiksliukus arba tekstus, o paruoštus valgyti maisto produktus. Spausdintuvo kasetės pripildomos skysto maisto ir aromatinių medžiagų, o į programinį diską įdiegiamas receptas, pagal kurį „maisto sintezatorius“, sumaišydamas komponentus, atkuria užsakyto patiekalo skonį ir struktūrą.

Pavyzdžiui, jeigu panorėjote paragauti barščių, pagal instrukciją tereikia sumaišyti 2 dalis oranžinės su 3 dalimis žalios ir 4 dalimis raudonos spalvos – ir sultingi barščiai paruošti! Spausdintuvu galima paruošti ne tik bet kokį patiekalą, bet ir keisti receptus.

Įsivaizduokite spausdintuvą, kuris gali „atspausdinti“ obuolių pyragą be tokių procesų kaip obuolių auginimas, tręšimas, gabenimas, pakavimas, rūšiavimas bei daugelis kitų. Arba pagalvokite apie bifšteksą, kuriam pagaminti nereikia auginti karvės, o po to jos skersti. Atrodytų, kad ši humaniška kulinarinė ateitis padarys mūsų gyvenimą paprastesnį bei patogesnį ir ne mažiau skanų bei vertingą. Norint numalšinti alkį, nereikės ieškoti kavinės arba restorano: pakaks paspausti mygtuką, ir bet kuris patiekalas bus paruoštas. Argi tai ne pasaka?

Nepaisant neginčytinų privalumų – tai ekonomiška, patogu, greita, humaniška gyvūnų atžvilgiu, galima pavalgydinti visą žmoniją – prekių kokybės ir ekologinės priežiūros ekspertai baiminasi, kad tokie „patiekalai“ sukels naujų sunkių ligų, žmonių mirčių bei nevaisingumą. Mūsų akyse vyksta maisto revoliucija: nuo natūralių produktų pereiname prie chemijos. Pirmąjį žingsnį jau žengėme vartodami genetiškai modifikuotus produktus. Antrasis – tai visiškai sintetinis maistas iš spausdintuvo, nes sintezatorius pripildomas visiškai sintetinės masės.

Žmogaus virškinimo sistema maistą paverčia organizmui reikalingomis cheminėmis medžiagomis. Šiuo atveju vyksta atvirkštinis procesas: maisto sintezatorius pagamina produktą iš cheminių medžiagų, o skrandis skaido produktą į pagrindines sudedamąsias dalis.

Kaip žmogaus organizmas sureaguos į tokį neįprastą maitinimosi būdą? Kokios gali būti pasekmės? Aišku, kad prieš plačiai diegiant tokią maisto gamybą, reikia atlikti ilgus, nuodugnius eksperimentus. Bet kiek jie gali būti toliaregiški?

Bioinžinieriai tvirtina, kad nei vienas genetiškai modifikuotas produktas neišeis iš laboratorijos, kol specialistai nebus šimtu procentų tikri dėl jo sveikumo ir jei nebus gauta jokių mokslinių duomenų apie tokios produkcijos žalą.

Įvairių šalių mokslininkams atlikus daugybę tyrimų, studijuojant labiausiai paplitusių genetiškai modifikuotų kultūrų, tokių kaip kukurūzai, sojos, bulvės, pomidorai, žirneliai, įtaką gyvūnams, buvo nustatytos vidinių organų patologijos, navikai, nevaisingumas bei alergija. Iš įvairių šalių ateina pranešimų apie dvesiančius gyvūnus, kurie buvo šeriami modifikuotu pašaru.

Eksperimentais įrodyta, kad svetimi genetiniai intarpai laisvai prasiskverbia į įvairių žmogaus ir gyvūnų organų ląsteles. Išaiškėjo, kad tokie genai ne tik laisvai patenka į ląsteles ir organus, bet ir persiduoda palikuonims.

Įdiegimo proceso metu genai gali keistis ir taip pat neigiamai paveikti organizmo genomą. Dėl įdiegtų genų aktyvumo gali susiformuoti nežinomi toksiniai baltymai, žmonėms ir gyvūnams sukeliantys toksikozes arba alergiją.

30 % mokslininkų prisipažino, kad rėmėjų „prašymu“ buvo priversti pakeisti savo tyrimų rezultatų duomenis. 10 % pareiškė, kad buvo „paprašyti“ tai padaryti grasinimais nutraukti esamas sutartis. 3 % mokslininkų sakė, kad pakeitė duomenis nenorėdami, kad būtų viešai spausdinami jų darbų aprašymai.

Ar galima sustabdyti biotechnologijų vystymo procesą, ar bent jau išlaikyti skaidrią jų kontrolę, ir ar iš viso mums to reikia? Senovėje išminčiai, filosofai, mokslininkai labai saugojo mokslo žinias nuo nepašvęstųjų saugodamiesi, kad gamtos paslaptys nebūtų panaudotos savanaudiškais tikslais. Gamtos sistema labai jautriai reaguoja į bet kokį nenatūralų įsikišimą į jos sistemų tvarką, keičiantį pusiausvyros sąlygas visoje integralioje jos sistemos konstrukcijoje. Tai vadinama „drugelio efektu“. Taigi bet koks būtinybę peržengiantis įsikišimas į gamtos tvarką jos atžvilgiu yra negatyvus ir mums visada grįžta kaip negatyvus atsakas.

Visų panašių problemų bendras vardiklis yra žmogaus savanaudiškas noras –egoizmas. Nuo to laiko, kai mokslas tapo perkamas savanaudiškais tikslais, viešai jis gali būti dangstomas geriausiais motyvais, bet tikslas visada vienas – finansinis pranašumas siekiant didesnės įtakos, pasaulio valdžios. Juk savaime aišku, kad nei vienas magnatas, finansuojantis panašius projektus, nemato toliau savo nosies, ir dėl to jam negali rūpėti pasaulio ekologija, su ja susijusi kitų žmonių sveikata, galimos pasekmės kitoms kartoms. Nereikia dėl visko kaltinti vien tokių „užsakovų“, o tik ryškesnio egoizmo pavyzdžiuose mes galime pamatyti visų bendrą bruožą, visų bendrą priešą, visų mūsų problemų bendrą vardiklį – savanaudišką norą turėti, savanaudišką norą mėgautis, patirti malonumą.

Egocentriškuose tarpusavio santykiuose negali būti veiksmo, kuris nebūtų žalingas visiems, jeigu jis naudingas tik man. Tik spręsdami šitą problemą galime išspręsti visas kitas problemas. Ir sutvarkę mūsų tarpusavio santykius, jų kryptį, pamatysime, kad nereikia mums jokių biocheminių ar genetinių produktų, nes sveika gamta pajėgi teikti mums natūralių ir sveikų produktų.

Vincas Andriušis

Kaip yra žinoma, skruzdėlės gyvena pagal griežtą hierarchiją. Vienok, joms nėra svetimi ir demokratiniai valdymo metodai. Bristolio universitete mokslininkų atliktas bandymas parodė, kad pasirinkdama gyvenamą vietą, kolonija vadovaujasi daugumos nuomone. Jei būtina rasti naują būstą, Temnothorax albipennis rūšies skruzdėlės iš dviejų variantų, bendrai nusprendę, pasirenka optimalų. Kai tik dauguma žvalgų apsistojo naujoje vietoje, visa kolonija draugiškai pradėjo ruoštis persikėlimui, kuris buvo kruopščiai suplanuotas ir įvykdytas per keletą etapų.

Panašiai elgiasi ir kiti vabzdžiai. Bendrais interesais grįsti kolektyviniai sprendimai apsaugo nuo galimybės suklysti ir leidžia grupei pasiekti maksimalią naudą. Paprastų skruzdžių – darbininkių pavyzdžiu gamta dar kartą parodo teisingo apsijungimo teigiamą efektą. Galbūt mums vertėtų pasimokyti. Juk nėra gėdinga mokytis iš gamtos.

- Čia užteko vietos tik iki 2012…

„Žmogus – visumos, kurią vadiname Visa-ta, dalis – yra apribotas laiko ir erdvės. Save, savo mintis bei jausmus žmogus jaučia kaip kažką atskiro nuo viso likusio pasaulio – o tai yra tam tikra optinė apgaulė. Ši iliuzija tapo mūsų kalėjimu, apribojančiu mus savanaudiškų norų pasauliu ir prisirišimu prie siauro artimų žmonių rato. Mūsų užduotis – išsivaduoti iš šios vienutės, išplėsti savo dalyvavimą iki kiekvienos gyvos esybės, iki viso pasaulio visoje jo didybėje. Niekas negalės įgyvendinti tokios užduoties iki galo, bet jau patys bandymai pasiekti šio tikslo yra išsilaisvinimo dalis ir vidinio pasitikėjimo pamatas.“

Albertas Einšteinas

1979 metais Prinstono universiteto technikos ir taikomųjų mokslų mokyklos dekanas, Robertas Džanas (Robert Jahn), sukūrė programą sąmonės funkcijai studijuoti. Atlikdami tūkstančius eksperimentų, Džanas su savo padėjėjais pastebėjo, jog smegenys tiesiogiai įtakoja materialiąją tikrovę. 1994 metais pirmaujantys pasaulio mokslininkai ir pedagogai, norėdami aptarti šių stebėtinų tyrimų taikymo galimybes, susirinko į simpoziumą Prinstono universitete.

Naujausias mokslininkų, dirbusių Džano komandoje, pasiekimas – lempa, keičianti spalvą pagal minties komandą. Be to, skirtingai nei kiti prietaisai, ji nefiksuoja smegenų biosrovių ir iš viso niekaip neregistruoja smegenų aktyvumo. Šviesos kaita priklauso nuo kvantinio atsitiktinių įvykių generatoriaus, kuris mokslo požiūriu yra absoliučiai „nepaperkamas“. Tačiau po mažos treniruotės lempos spalvos pradeda keistis pagal mūsų minties komandą.

Sąmonės ir materialaus pasaulio tarpusavio sąveika šiandien nebeatrodo fantastika. Daugybė mokslo duomenų liudija tai, kad realybė priklauso nuo stebėtojo. Apie tai jau rašė Einšteinas, o kartu su juo dirbęs Džonas Uileris pažymėdavo: „ Kaip bebūtų patogu kasdieniniame gyvenime tvirtinti, jog „išorinis“ pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų, šiandien jau yra nebeįmanoma apginti šio požiūrio“.

Ar lempa, paklūstanti norams, taps pirmąja gaire kelyje link pasaulio keitimo vien tiktai mintimi? Jeigu taip, tai bus bendra žmonijos mintis, globali sąmonė, mano vienas iš Prinstono komandos narių, Rodžeris Nelsonas. „Šio atradimo prasmė yra ta, jog tai parodo, kad mes faktiškai esame didesni nei galvojame. Mes driekiamės ne tiktai iki pirštų galiukų, bet ir per visą stalo, o gal netgi per visą pasaulio plotį“.

Olegas Iceksonas

Aš, gydytojas, turintis 30 metų darbo stažą, sėdžiu ir svarstau, kaip gi mes nusiritome į šią sveikatos apsaugos krizę, kaip iš jos išbristi? Kas kaltas? Draudimo, farmacijos kompanijos, administratoriai, vyriausybė, pacientai, medicinos darbuotojai? Kas priešas ir su kuo kovoti?

Medicina vystėsi tūkstantmečių bėgyje. Įgytų žinių dėka šiandien mes žinome apie genetiką ir apie tai, kad turime savybių, kurių pakeisti negalime. Atskleistas genetinis polinkis įvairiems susirgimams, tokiems, kaip astma, diabetas ar vėžys. Ir viena iš įgimtų savybių ­– mūsų ego.

Pats savaime ego nėra nei blogas, nei geras. Rezultatas priklausys nuo to, kaip mes šią savybę panaudosime. Tai tas pats kaip peilis. Peilis – tai instrumentas. Vienų rankose jis gali nešti mirtį ir skausmą, kitų – gyvybės išsaugojimą ir laimę.

Tai štai, naudodamiesi šiuo instrumentu – savo ego – mes neturime kovoti vienas su kitu, nes taip sulauksime tik apverktinų rezultatų. Įsivaizduokite: miestas apsiaustyje, o mes, nematydami priešo už miesto sienų, kaunamės vienas su kitu. Taip veikia mūsų ego. Jis atitolina mus vieną nuo kito, ir mes siekiame išnaudoti savo artimą. Tai vyksta instinktų lygmenyje.

Jei prieš alkaną šunelį padėsime ėdesio ir paprašysime jo ėsti po keleto valandų, pamatysime, kad mums nieko neišeis. Šio mielo šunelio prigimtis neleis jam laukti, ir dubenėlis su ėdesiu bus ištuštintas akimirksniu. Tas pats ir su mūsų ego.

Sėkmingo gydymo pagrindu visada buvo geri santykiai tarp kenčiančio paciento ir norinčio jam padėti gydytojo. Bet šiandien pacientas ir gydytojas susidūrė su nauju bendru priešu – neįtikėtinai išaugusiu ego, kuris virto nevaldomu godumu.

Kai tik atsiranda nors mažiausia galimybė užsidirbti, ego, tarsi alkanas šunelis, atsisako laukti. Štai tada gydytojai į pacientus ima žiūrėti ne kaip į kenčiančius dėl ligų, reikalingus medicininės pagalbos žmones, o kaip į uždarbio šaltinį. Pacientai savo ruožtu nepraleidžia galimybės pasipelnyti iš gydytojų klaidų.

Taip milimetras po milimetro didėjo atstumas tarp gydytojo ir paciento, šiandien jis pasiekė neįtikėtiną dydį. Dingo pasitikėjimas vienas kitu. Gydytojas nepasitiki pacientu, nes bijo būti teisiamas už klaidą. Milžiniški pinigai išleidžiami ne būtiniems tyrimams ir medikamentams, bet tam, kad viskas būtų atliekama “pagal vadovėlį” ir kad, reikalui esant, būtų galima apsiginti bei išvengti teismo. O su kokia nuostata rašomi medicinos vadovėliai? Kaip sukurti efektyvią pinigų gavimo industriją.

Kita vertus, pacientas iš anksto įtaria gydytoją, kad šis viską daro tik siekdamas pasipelnyti iš jo. Šiandien dažnas pacientas ateina pas mane su šūsnimi spausdintų lapų, atlikęs internete tikrą tyrimą. Žmonės stengiasi iš anksto sužinoti, ko konkrečiai būtina imtis jų atveju.

1910 metais Floridoje prasidėjo “Aukso karštligės” era – buvo vykdoma daugybė teismo procesų medicinos klaidoms tirti. Pirmą kartą buvo paprašyta 10000 dolerių kompensacijos – gauta 2500. Tuomet tai buvo dideli pinigai. Šiais laikais bylinėjamasi dėl milijoninių sumų. Argi gali advokatas ir pacientas susilaikyti nuo pagundos pavalgyti iš paruošto dubenėlio su maistu?

Farmacijos kompanijos investuoja didžiulius pinigus vaistų, gelbstinčių gyvybę, gamybai. Tačiau mūsų ego sukūrė mums rinkos dėsnius. Kaip gi galima už savo vaistus užsiprašyti mažiau pinigų? Juk tai tas pats dubenėlis su maistu. Ir taip vyksta su visais verslo dalyviais sveikatos apsaugos sistemoje. Ką gi daryti?

Būtina pakeisti mūsų ego kryptį – nuo to, ką aš galiu gauti už savo paslaugas, į tai, kaip aš galiu maksimaliai padėti. O kaip gi pinigai? – paklausite jūs. O ką pinigai? Žmogus nori būti laimingas ir pinigų vaidmuo čia antraeilis. Mes patys iš jų padarėme kultą, patys to nepastebėdami nustojome džiaugtis mėgstama veikla ir siekiame kuo didesnio uždarbio.

O juk galėtume būti laimingi vien dėl to, kad kiekvienas sveikatos apsaugos sistemos dalyvis rūpinasi kitu taip, kaip mylinti mama rūpinasi savo vaiku. Mamai nereikalingi pinigai už rūpestį, ji nori, kad vaikas būtų laimingas. Tai kas gi būtina, norint įveikti medicinos krizę? Pamatyti mūsų norą išnaudoti kitus. Pamatyti su pagreičiu augančią mūsų tarpusavio atsiskyrimą. Iš patirties žinau, kaip tai sunku. Mūsų ego visada įjungia apsauginius mechanizmus, įtikinėjančius, kad būtent aš savo įnašu į sistemą labiausiai rūpinuosi kitais.

Vis dėlto tiesiog pamąstykite. Šito jau pakanka, kad sistema pasikeistų ir krizė būtų įveikta. Kad mus apimtų laimingos šeimos, kuria iš tikrųjų mes visi esame, pojūtis. Tada pinigai mums taps tokiu antraeiliu dalyku, kad netrukdys gyventi nuolatinės laimės būsenoje. Tiesiog pažvelkite į save ir pajuskite šią laimę – vieningos šeimos laimę.

Aleksandras Angelovas

Mums pasisekė, kad Tunguskos meteoritas, 50 metrų skersmens kometos likutis, sprogo negyvenamoje taigoje ir ten nieko baisaus neatsitiko. Tačiau dabar Žemėje yra žymiai mažiau tokių vietų, kur tai galėtų įvykti neskausmingai. Tame pačiame Sibire driekiasi dujų vamzdynai, statomos atominės elektrinės ir pan. Rizika didėja, nes žmonija sparčiai vystosi ir tampa vis labiau priklausoma nuo technologinio vystimosi.

JUNESCO ir JTO praeitus metus buvo paskelbusi Tarptautiniais astronomijos metais. NASA (Nacionalinė aeronautikos ir kosmoso administracija) į kosmosą paleido raketą su nauju teleskopu WISE (Wide-field Infrared Survey Explorer), skirtu kosmoso tyrimams infraraudonųjų spindulių diapazone. Jis ieškos pavojingų žemei asteroidų bei kometų, o taip pat tirs tolimąsias, labai didelio skaisčio galaktikas.

Per dešimt mėnesių teleskopas turi spėti pusantro karto nuskenuoti visą dangaus sferą – atlikti savotišką Visatos „inventorizaciją“. Astronomai tikisi, jog WISE padės jiems užfiksuoti mažas, šaltas žvaigždes, vadinamąsias rudąsias nykštukes, esančias mūsų galaktikos regione. Kam to reikia?

Visų pirma, tai labai įdomūs objektai – „pamestoji grandis“ (missing link) tarp planetų ir žvaigždžių. Yra žinoma, jog Visatoje yra daug mus supančios ir mums nematomos masės, apie kurią žinome iš gravitacinių laukų, bei kitų priežasčių. Astronomai tvirtina, kad ji yra. Tačiau kur?

Jei šių rudųjų nykštukių yra labai daug, tai galima prielaida, jog nemaža masės dalis yra sukoncentruota būtent šiuose mažuose kūnuose? Tokiuose, kuriuos sunku, o iš didelio atstumo iš viso neįmanoma, aptikti bei stebėti. Ir kol mes nežinome kiek jų aplinkui yra, galimi tiktai epizodiniai atradimai.

Be to, mokslininkai tikisi, kad WISE teleskopas užfiksuos virš 100 000 objektų, esančių pagrindinėje asteroidų juostoje tarp Marso ir Jupiterio. Šiandien pagal optimistiškiausias prognozes, žinome ne daugiau nei apie vieną procentą potencialiai pavojingų kūnų, kurie per artimiausius 200 metų gali susidurti su Žeme ir sukelti globalią katastrofą, galinčią sunaikinti mažiausiai 80 % visos gyvybės. Taip jau buvo atsitikę prieš 65 milijonus metų. Tačiau tokie įvykiai labai reti. O mažesnių kūnų smūgiai tampa žmonijai vis labiau pavojingi ir gali baigtis rimtomis nelaimėmis.

Kadaise pasaulį suvokėme pagal Niutoną. Jo aprašomo gamtos pažinimo pagrindą sudaro supratimas apie natūralių gamtos kūnų bei reiškinių, studijuojamoje aplinkoje, įvairovę: tai, ką gali žmogus pajusti, ir yra jį supanti tikrovė. „Niutonas pirmasis bandė labai išsamiai ir tiksliai suformuluoti elementarius dėsnius, lemiančius įvairiausių gamtos procesų pasireiškimą laike, ir…savo darbais padarė gilią ir stiprią įtaką visai pasaulėžiūrai“, – taip jį įvertino Einšteinas.

Po to, Einšteino bendroji reliatyvumo teorija pakeitė Niutono kūnų gravitacinės traukos teoriją matematine erdvėlaikio kalba aprašydamas tai, kaip masyvūs kūnai savo aplinkoje įtakoja erdvės charakteristikas. Šiuo požiūriu, kūnai netraukia vienas kito, o keičia erdvėlaikio geometriją, kuri ir lemia  kūnų judėjimą jame. Kartą Einšteino kolega, amerikiečių fizikas Dž. Uiler, išreiškė tokį pastebėjimą: „erdvė nurodo materijai, kaip jai judėti, o materija nurodo erdvei, kaip jai išsikreipti“. Stebėtojas, pagal Einšteiną, stebėjimo metu įtakoja tam tikrus stebimo objekto iškraipymus.

Sukūręs reliatyvumo teoriją Albertas Einšteinas visą savo likusį gyvenimą bandė rasti universalų atsakymą į visus klausimus. Fizikai šią teoriją vadina „Visa ko Teorija“. Kvantinės teorijos fizikai mano, kad jie juda būtent tuo keliu, kuris veda šios galutinės teorijos link. Kiti fizikai laiko tai beprasmišku laiko švaistymu, nes nesitiki, jog tokia mažai žinoma mokslo šaka gali išspręsti tokią sudėtingą užduotį. Bet įdomiausia yra tai, kad visi mokslo tyrimai patvirtindavo paralelinių pasaulių buvimo faktą, apie kurį pirmasis prabilo ir savo teoriją įrodė Hju Everet: yra žmogus ir yra pasaulis, o tai, kaip jis jį suvokia, yra tam tikras vidurys tarp žmogaus savybių ir pasaulio savybių.

Tačiau kas kartą, bandydami ištirti objektyvų pasaulį, visatos sandarą, galaktikas, paralelinius pasaulius, mokslininkai gali operuoti tiktai mūsų turimais penkiais jutimo organais. Ar tokie jiems į pagalbą duodami ypatingai jautrūs prietaisai, kaip WISE teleskopas, – sukurti žmonijos labui, gali duoti realią naudą, ar tai padės geriau suprasti pasaulį? Ar jie galės pateikti objektyvų realaus pasaulio vaizdą? Žmogus turi penkis jutimo organus, o jeigu, tarkime, juos turėtų tris, arba šešis – jis matytų visiškai kitą tariamos realybės vaizdą.

Iki šiol mokslo raida buvo pagrįsta penkių jutimo organų ištobulinimu. Ir, kaip matome, tai didelės laimės žmonijai neatnešė. Reikalas tas, kad iš tiesų mes tiriame išorines reakcijas į mūsų poveikį. To, kas nėra pavaldu mūsų jutimo organams, mes tiesiog nesuvokiame, tai tarytum neegzistuoja. Mūsų rankose atskiri mozaikos gabaliukai, o kaip juos sudėti į vieną pilną vaizdą, – mes nežinome. Ar yra kiti pasaulio pažinimo, suvokimo būdai? Ar prasminga toliau vystyti mokslą ir technologijas?

Žmonija stovi prie naujo mąstymo, naujo tikrovės suvokimo slenksčio. Bet ar ji pasiruošusi peržengti šią ribą? Aristotelis teigė, kad negalima mokslo atverti tiems, kurie neatitinka reikiamo moralės lygio.

Ar esame verti bent akies krašteliu pro rakto skylutę pažvelgti į savo ateitį? Kur gi paslėptas raktelis nuo slaptų durų į laimingą ateitį?

A. Posternak